(1316) Užparaštė, lv: citatos iš atminties patikslinimas

prie Antakalnio 8 yra stendai, kuriuose pristatomi tame name gyvenę rašytojai;
visų nuotraukos portretinės, išskyrus vieną – AlG-G skaito knygą sūnui Sauliui
(fotografuota greičiausiai 1969-ais, vaikui maždaug treji; 2003-iais jam ranką spaus JAV prez. Bushas) [už žinią apie SG ačiū AAJ]

— kuo pirmiausia dera abejot? savo atmintim, nes ji kartais prikuria nebūtų dalykų; jei yra galimybė, stengies patikrint, bet ne visada ji, galimybė, yr; kai šneki – nėr.

— — naujam Colloqijos numery paskelbtas pokalbis, pavadintas diskusija, „Šiandieniai Vinco Mykolaičio-Putino vertinimai“; buvau to pokalbio vad. moderatorius, tai teko pagalvot, kaip suformulavus jojo temas.

Pirmoji užsirašyta šito pokalbio tema skamba taip: ar / kaip / kiek keitėsi Putino kūrybos ir asmens suvokimas ir vertinimas keičiantis Lietuvai, t. y. pakeliui į laisvę? Kai kurie autoriai iškart buvo nurašyti, tarkim, koks Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, nors jo antroji žmona, bent jau Vytauto Kubiliaus atsiminimuose, yra įsimintinos frazės apie Putiną autorė: esą ji 1967 m. vasarą Antakalnio g. 8 kaimynams pareiškusi: mirė paskutinis lietuvių poetas, liko tik tarybiniai. Nors dar Antanas Miškinis, tame name gyvenęs, buvo gyvas. Taigi, koks jūsų prisiminimuose Putino, kaip asmens ir kūrėjo, perėjimas iš vieno laiko į kitą? (p. 110–111)

Publikacijoj nėr išnašos, kokiuos VytK prisiminimuos ta frazė užfiksuota. O galėjau pridėt, kad Manfredas Žvirgždas nebūtų vienintelis išnašininkas. Tuolab lengva būt buvę – tinklarašty tas gabaliukas yr. Ten citata iš knygos; neseniai ir tų VytK prisiminimų publikaciją periodikoj popieryne radau (palyginau: visi buvo sukrėsti gal sklandžiau negu stojo visų supurtymas, o ar ištarė, ar pasakė – sunku įžvelgt skirtumą):

Tų pačių [1967] metų birželio 7 dieną atėjo žinia: mirė Putinas. Buvo saulėtas pavakarys. Tada gyvenom Antakalnio 8, prie Instituto. Mane apėmė toksai nerimas, kad nebuvo kur dėtis. Turbūt nė vienos mirties taip nebuvau išgyvenęs, kaip V. Mykolaičio-Putino. Išėjau į kiemą. Ten buvo nemaža žmonių – ant suoliuko sėdėjo Just. Marcinkevičius, A. Maldonis. Pasakiau jiems apie Putino mirtį. Visi nuščiuvo. Stojo nejauki tyla, visi buvo sukrėsti. Ir A. Gudaičio-Guzevičiaus žmona [Danutė] ištarė: „Mirė paskutinis lietuvių rašytojas. Liko tik tarybiniai“. (VytK, „Intelekto šviesa aptemusiame laike“, Šiaurės Atėnai, 1992 XII 18, nr. 49, p. 4)

Norėjau įrašyt Guzevičienės vardą, kurio neįrašiau cituodamas iš knygos. Beieškodamas sužinojau, kad AlG-G archyvas: biblioteka, popieriai ir kt. 1977–1984-ais buvo perduotas buv. Vilniaus rašytojų muziejui (buvo ten, kur Britų ambasada, Antakalnio 2), dabar saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuj (pilną vardą, ne inicialą radau kaukių kolekcijos pristatyme). — Ar koks sovietmečio tyrėjas tą fondą žiūrinėjo? (Aišku, retorinis klausimas; įdomu būtų žinot, ką, tarkim, Vytautas P. Bložė jam rašė.)

Digresija (2023 X 4): de- pasitelkus peilį [ir purškiamus dažus]

(1283) Tarp kitko: Vytauto Mačernio kapavietė, 1971

— karo pabėgėliai, civilių aukos per apšaudymus; nesant galimybių žuvusį ar mirusį palaidot kapinėse, kasamos duobės gyvenamųjų namų kiemuos, tikintis: po karo bus galima perlaidot — — protas linkęs dalykus gretint – panašiai ir Lietuvoj buvo 1944-ais, frontui slenkant į vakarus — spalio 7-ą, šeštadienį, Vytautą Mačernį užmušė per Žemaičių Kalvarijos parengiamąją apšaudymą  atskridusio patrankos sviedinio skeveldra — jei ne visai priartėjęs frontas, Mačernio kūnas būtų buvęs palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse, būtų palydėjęs ir kunigas, būtų pašventinta kapo duobė (beje, sesuo Valerija yra minėjusi, kad laidojant – spalio 8, sekmadienio vakare, vad. Žyrynėly – dalyvavęs ir pusmetį pas Mačernius slapstęsis pabėgęs karo belaisvis lakūnas Dimitrijus Moisejevas, su kuriuo VytM žaisdavęs šachmatais) —

Kairėj – kaip atrodė VytM kapavietė praeitų metų vasarą.

Dešinėj – mėgėjiška nuotrauka, kurią neseniai už porą eurų nusipirkau vienam internetiniam aukcione. Aišku, norėjos išsiaiškint, kada fotografuota (akis iškart užkliūva: paminklinian akmenin dar neįmontuotas VytM portretas; įsižiūrėjus galima pamatyt: dar tik pažymėtas ovalas). Kad šeima stato paminklą, sesuo Valerija Vytautui Kubiliui pranešė 1971 II 15 rašytam laiške: „O dabar kas dėl paminklo. Dirbėjo aš jo asmeniškai nepažįstu, tik žinau, kad jis yra baigęs kažkokią menininkų mokyklą ir tam darbui labai gabus žmogus. Jis nori, kad ne tik paminklą pastatyti menišką, bet ir jėgų pridėti prie viso šito kalnelio sutvarkymo. Didžiąją dalį sumos, žinoma, mes, šeima, sudėsim, bet dalį ir Jis. Jo pavardė Raštikis. Bus paminklinis akmuo (žinoma, be Šventųjų).“ (LLTI BR, F84-29) Raštikis – Sedoj gyvenęs meistras Vladas Raštikis, ne tik paminkliniu akmeniu pasirūpinęs; 1995–1996-ais įgyvendinęs ir Konstantino Bružo sumanymą – akmens plokštėse iškalęs Vizijų citatas. — Kada galėjo būt fotografuota? Spėčiau, 1971-ų pavasariui baigiantis, gal jau vasarai prasidėjus (Vitas Valatka Vytautui Kubiliui 1971 VI 7: „Ant kapo pastatė artimieji paminklą“, LLTI BR, F84-39). — Ir dar vienas klausimas kyla žvelgiant į tą mėgėjišką nuotrauką: tas ten kairėj, šalia paminklinio akmens ir tiesiai prieš jį gėlėm apsodinto ploto? Gal klystu, bet: ar tai ne senasis kapas, kuris sutvarkius kapavietę buvo sulygintas su žeme?

P.S. Vienintelėj vietoj radau mintį, kad gal vertėtų Vytautą Mačernį perlaidot Žemaičių Kalvarijoj (Konstantino Bružo laiške Vytautui Kubiliui, 1971 VI 14; LLTI BR, F84-25).

(1213) Visiškai tarp kitko: apie du broliu

Lukiškių aikštė, 2019 X 16

— tapytojo Jono/Juano R.
(Esu užsisakęs Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos naujienlaiškius; pirmiausia dėl virtualių parodų; X 1 atkeliavo žinia apie ne virtualią – Lukiškių aikštėj surengtą „Pasaulio lietuviai: Urugvajus ir Argentina“ – apie ten gyvenčius dailininkus. Buvau nuėjęs pasižiūrėt, bet ten nebuvo nuotraukos to, apie kurio brolį noris papasakot ne savo žodžiais; nors su Argentina ir susijęs, bet jau aa.)
Būsimojo pintor lituano tėvas Antanas Rimša iš Svėdasų buvo siuvėjas; apie 1920-us, grįžęs iš Rusijos, kur su šeima buvo pasitraukęs prieš užeinant vokiečiams, Kaune atidarė siuvyklą, garsėjo kaip vienas geriausiai siuvančių frakus. Puoselėjo viltį, kad vyresnysis sūnus Jonas bus įpėdinis: 1924-ais išsiuntė Austrijon, Wienon – kad pasimokytų drabužių sukirpimo akademijoj. Bet vyresnėlis, nors grįžo namo su tos akademijos diplomu, pasuko ne tėvo numatytu keliu – persimetė prie dailės, išvyko Paryžiun, po kurio laiko išplaukė Brazilijon, 1929-ais persikraustė Argentinon etc. – žodžiu: ir tapo garsiu dailininku. (Kas čia surašyta, surašyta pagal Jono Rimšos biogramą anykštėnuos.lt.) — O dabar apie brolį:

Talentingojo Jono Rimšos tėvas, tuometinio Lietuvos prezidento kostiumų siuvėjas, nusivylęs savo sūnumi, visas viltis sudėjo į jaunesnį savo sūnų Vladą. Tas buvo paklusnesnis, ir tėvo nenuvylė: atsidūręs Argentinoje tapo šalies prezidento Perono siuvėju.

Tai pastraipa iš Alberto Laurinčiuko straipsnio „Vandenyne neužgesusi žvaigždė: Dailininko Jono Rimšos pėdsakais“ (Literatūra ir menas, 1995 VIII 12, p. 14–15). — Kuriuo sūnum tėvas labiau didžiavos – lyg ir savaime aišku.

— rašytojo Juozo B.
Spaudinius, kuriuos nusipirkt galėdavai knygyne ar kioske, – laikraščius, žurnalus, knygas anais laikais cenzūravo Glavlitas. Ypač rašytojai apie to laiko cenzūrą visko yr prisiminę pripasakoję. O kitàs, kurių žmonės negalėjo taip paprastai imt ir nusipirkt, bet ne savilaidines – oficialiai spausdintas, liturgines? Tiesą sakant, prieš kokį mėnesį paklaustas būčiau spėjęs: gal irgi Glavlitas? Nea. — Popieryne atkapsčiau Ramunės Sakalauskaitės pokalbį su kun. Vaclovu Aliuliu MIC, 2004-ais šventusiu kunigystės 60-metį („Likimo palaimintas kunigystei“, Lietuvos žinios, 2004 VI 26, p. 20). Kun. VacA 1969–1975 metais buvo Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos sekretorius, 1980–1990 pirmininkas; būtent ši komisija ir rūpinos knygų rengyba ir leidyba: „Labai padėjo Vatikano antrasis susirinkimas, leisdamas liturgijoje vartoti tautines kalbas. Vyskupai tuo naudodavosi ir išsiderėdavo, o mūsų Liturginės komisijos darbas būdavo parengti ir žiūrėti, kad tekstai būtų tinkami, stilingi ir be korektūros klaidų.“ Toliau – gabaliukas iš pokalbio:

Cenzūra
– Kam reikėjo nešti cenzūruoti knygas?
– Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigai. Liturginį maldyną valdžios pareigūnai neoficialiai ėmė iš anksto po gabalą. Aš pasakiau Liturginės komisijos pirmininkui, kad to iš manęs reikalaujama, jis leido duoti.
Su įgaliotinio pavaduotoju Eduardu Juozėnu (Juozo Baltušio brolis – aut.), kuris prižiūrėjo spaudą devintajame dešimtmetyje, kartais dėl smulkmenų pavykdavo pasiderėti.
– Ar Juozėnas išmanė bažnytinę literatūrą?
– Nežinau (juokiasi – aut.). Jis cenzūravo politiniu požiūriu tas knygas, kurios skiriamos tikintiesiems: maldynus, katekizmą.
– Ar teisingai supratau, kad Juozo Baltušio brolis daug kraujo Jums nesugadino?
– Kad specialiai būtų gadinęs? Ne. Buvo komiškų situacijų. Pavyzdžiui, apie įsakymą sekmadienį švęsti parašėme, kad nusideda tas, kas be būtinos priežasties sekmadienį dirba arba kitus verčia dirbti. Jis pareikalavo ir antrą kartą įrašyti „be būtinos priežasties verčia dirbti“, kad kolūkiečiai negalėtų prieš pirmininką remtis katekizmu, kuris oficialiai išspausdintas sovietiniais metais.
Jis siūlydavo patiems save cenzūruoti. Aš atsakydavau: „Mes tai žiūrime, betgi jūs esate specialistai“. Jie išbraukdavo apie ketvirtadalį to, prie ko buvo galima manyti prikibs.
Gudraudavom įvairiai. Juozėnas vyskupams sakydavo: „Ak, tas jūsų kunigas Aliulis, jam sakai, sakai, jis nusišypso ir vėl savo daro“.

Nežinau, gal kur yr išsamiau surašyta apie Liturginės komisijos ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos santykius; galima spėt, kad labiausiai kliūdavo tekstai Katalikų kalendoriuos-žinynuos, pvz., aa. kunigų biografijos. O gal Eduardas/Edvardas Juozėnas irgi rašė ką nors panašaus į Vietoj dienoraščio? nors vargu.
Digresija Kai neseniai net pasitelkiant įžeidinėjimus buvo piktinamasi, kodėl vieno romano I dalis nepapuolė į Metų knygos penketuką, prisiminiau senus laikus, 1990-tinių vidurį, kai išėjus Vytauto Kubiliaus XX amžiaus [lietuvių] literatūrai skaitančioji bendruomenė buvo pasidalinus į kubilininkus ir antikubilininkus – kai kurie rašytojai manė, kad jie esą nepakankamai įvertinti, o kiti pervertinti, net kolektyvinius laiškus, pareiškimus rašė; kiti, ir rašytojų, ir skaitytojų tarp tų kitų buvo, tą literatūros istoriją laikė visom prasmėm geru veikalu. Polemikon buvo įsiterpęs ir kun. Aliulis – kaip visad, stengdamasis būt sine ira et studio; ana polemika jau nebeaktuali, bet patarimas, kaip derėtų diskutuot, – oi koks aktualus, manyčiau:

Norėčiau pasiūlyti pasvarstyti, ar netiktų mūsų draugiškiems ir mažiau draugiškiems pokalbiams pritaikyti lojalaus dialogo gaires, kurias prisimenu iš fundamentalaus penkiatomio sielovadinės teologijos vadovo, Austrijoje išleisto apie 1970 m., kuris buvo dar labai šviežias, kai iš jo turėjau sulasyti reikalingiausius dalykus Kauno teologijos fakulteto studentams. II Vatikano Susirinkimo paraginti, mokėmės ir mokėme meno kalbėtis su kitaip manančiais – pasaulėžiūrinio dialogo meno. Tolesnė patirtis rodė, kad minimosios gairės padeda ir asmeniniuose pokalbiuose, ir platesnėse diskusijose. Nebetrumpo amželio patirtis leidžia teikti anas mintis nelyginant savas. Štai jos.
Įmanoma kalbėtis su skirtingai manančiuoju, jeigu:

— pripažįstu, kad nesu vienintelis visažinis, kad galiu ir aš suklysti, kaip ne kartą pastebiu kitus klystant;
— pripažįstu, kad mano pašnekovas yra protingas žmogus, jo požiūris į dalykus gali praturtinti mano supratimą (nors ir puikiausią);
— esu susiderinęs su mintimi, jog nebūtina kiekvieną kartą man laimėti visais punktais; jau bus gerai, kad apsikeisime nuomonėmis, požiūriais;
— laikau pašnekovą padoriu žmogumi, nesiekiu būtinai jo nutildyti ar apjuokinti; mano sąmojus turi pralinksminti ir jį;
— klausausi pašnekovo taip pat atidžiai, kaip norėčiau, kad jis manęs klausytųsi; stengiuosi jo žodžius suprasti pagal jo mintį, o ne iškreipti jų prasmę taip, kad galėčiau jį sumalti;
— tikiuosi, kad mano pašnekovui rūpi tiesa ir bendras gėris, kas žino – gal ne ką mažiau kaip man...

Kai trūksta panašaus į šį nusiteikimo iš abiejų pusių, nebus dialogo, tik polemika (kuri, beje, neišvengiama Seime) ar mažų mažiausia prasilenkiantys monologai. Kai bent vienas iš pašnekovų turi tokį nusiteikimą, jis gali mėginti „užkrėsti“ juo ir savo oponentus – klausytojai ar skaitytojai pajus. („Apie diskusiją ir polemiką“, Šiaurės Atėnai, 1996 III 16, nr. 11, p. 2)

Na, dauguma gal sakytų, kad jau seniai praėję tokių diskusijų laikai, dabar polemistai mokos iš late-night talk show vedėjų; bet juk turim dar teisę būt ir retrogradai?

(1182) Tarp kitko: šis tas apie Bronių Krivicką – jo rankraščius, tėviškę ir kt.

1
Antradienį buvo pristatytas šių metų Poezijos pavasario almanachas, vadinas, jau išėjo. Yr jame ir —vg— rašinys apie Broniaus Krivicko du rankraščiu (BrKr 100-osios gimimo metinės, tai viena sudarytojų paprašė ką nors parašyt). Kadangi jokios sutarties su almanacho leidėjais nesu pasirašęs, jokio atlygio negavęs, tai lyg laisvos rankos, galiu skelbt, kur noriu (velniškai sunku tokius, sakytum, proginius tekstus rašyt; ne tik dėl grafofobijos; nesinori kartotis, be to, kažkokios bendrinės frazės kaip musės įkyriai lenda ir nori tūpt tekstan).

Br. Kr., F1-7477 ir F59-780
Yra toks 1951-ais parašytas Broniaus Krivicko (1919–1952) sonetas – negali sakyt, kad iš geriausiųjų, bet tinkamiausias kaip šio rašinio įžanga:

Kaip jūreivis, kai praryt grasina
Vėtroje jo laivą vandenai,
Bonką, užtaisytą aklinai,
Meta į bekraštį vandenyną:

Gal bent žinią vandenų plakimas
Kada nors išplaus ligi krantų, –
Taip ir aš, klaikios audros metu
Plaukdamas, kada nuožmus likimas

Nesiliauja mirtimi man grasęs,
Šiuos žodžius, vienan pluoštan surašęs,
Į neramų sūkurį metu,

Kad, jei vėtroj man pražūti tektų,
Kruvina banga bent juos išplaktų
Lig šviesių naujos dienos krantų.

Aišku, svarbiausia – ką parašai, kūrinys svarbiausia. Daliai rašytojų to ir užtenka, bent jau sako, kad gana. O kitiems noris, kad kūrinys būtų ir išgirstas ar perskaitytas, – ne tik sau juk rašytas. Bronius Krivickas – iš tų kitų. Jau gimnazijoj pradėjęs reikštis viešai – ir dalyvaut literatų vakaruose, ir spausdintis, ir redaktoriaus darbo ėmęsis: nuo šapirografu dauginto gimnazijos Literato iki svarbiausio kultūros leidinio karo metais – Kūrybos žurnalo (nebeišėjusio 1944-ų nr. 5 korektūros, saugomos nacionalinės Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuj, jo ranka taisytos) – žmogus staiga dingsta iš viešumos, bet nesiliauja kūręs, – aišku, kad noras dalintis savo kūryba išlieka.
     1944-ų pabaigoj, gavęs kvietimą atvykt į NKVD Biržų skyriaus būstinę, gimnazijos mokytojas Br. Kr. pasitraukia į viešo gyvenimo: slapstos pas žmones įrengtuos bunkeriuos ar girioj. Esu prisiklausęs nemažai istorijų apie krosnin metamus jo dovanotus sąsiuvinius su perrašytom satyrom nežinia kam beldžiantis į duris, apie stiklainiuos užkastus rankraščių pluoštus, kurių nebegalima rast, nes dingęs orientyras, tarkim, sodybos kryžius. Bet vis dėlto nemažai Br. Kr. rankraščių, „mestų neramian sūkurin“, pasiekė „naujos dienos krantus“. Du jo kūrybos pluoštus, dabar saugomus LLTI bibliotekos rankraštyne (signatūros rašinio pavadinime užfiksuotos) šįkart norėtųs prisimint.
     Iki 1951-ų rugpjūčio Biržų krašto partizanai laikės atskirai, nebuvo susisieję su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu, nebedaug jų ir likusių buvo; tada Biržų girion atėjo pasiuntiniai nuo Panevėžio, iš Vyčio apygardos štabo su pasiūlymu: kurkit savo tėvūniją, tapkit mūsų apygardos dalim. Atsirado Pilėnų tėvūnija, bet joj neliko Broniaus Krivicko. Apygardos atstovai pasiūlė/pakvietė/pageidavo, kad keliautų su jais – tokių žmonių (su aukštuoju, humanitarų, turinčių redaktoriaus patirties) kaip oro reikia aukštesniam Sąjūdžio lygmeny (prisimintina: tuo laiku bene svarbiausiu partizanų ginklu buvo likęs žodis – sakytinis ar rašytinis, veiksmų būdavo imamasi tik užklupus priešui, ginantis). Prie Panevėžio atsidūręs Bronius Krivickas tapo LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo Visuomeninės dalies viršininku Vilnium, kurio svarbiausias darbas – rūpintis spauda: nuo 1952-ų ėmė eiti daugiau patiems partizanams skirta Laisvės kova (dauginta rašomąja mašinėle, numeris apie 30 puslapių, galima sakyt, žurnaliukas), atgaivinta Aukštaičių kova, skirta platint žmonėse (dauginta rotatorium, dabartiškai šnekant, perlenktas A3 lapas, 4 puslapiai, laikraštėlis; iš principo toks, kokių leidyba buvo vėl atgijusi antrojo Lietuvos Atgimimo laikais). Ir dar vienas svarbus dalykas: atsirado nepalygint daugiau ryšių, net tokių, apie kuriuos anksčiau vargu ar buvo bent menkiausias pagrindas svajot: tarkim, tavo laišką paima, nuveža iki Kauno ir nepastebimai įmeta pašto dėžutėn.
     1952-ų rugsėjo 1-ą Kauno centriniam pašte buvo antspauduoti du laiškai. Ant vieno voko užrašyta: Drg. prof. Mykolaičiui-Putinui / Vilnius / Valstybinis Universitetas (šitas vokas išlikęs), ant kito (nors neišlikęs, bet adresatė sakė gerai prisimenanti): Diktorei D. Rutkutei / Vilnius / Radijas. Aišku, jokių atgalinių adresų. Dana Rutkutė iškart pažinusi rašyseną, profesorius, atplėšęs voką, pamatė: Br. Kr.
     Kodėl siuntė jiems? – Paprasčiausioji priežastis, kad nebūtina nurodyt tikslų adresą, gana: Universitetas ar Radijas; antra: žinojo, kad dirba būtent ten, darbovietėn atkeliavęs vienas iš laiškų nepastebimesnis. Kodėl Mykolaičiui-Putinui – suprantama: Rūsčių dienų autorius (beveik neabejotina, kad Br. Kr. šio rinkinio eilėraščius buvo skaitęs),  karo metais Universiteto literatų globėjas, norėjęs, kad Krivickas taptų jo, kaip profesoriaus, asistentu. Kodėl Danai Rutkutei? Br. Kr. buvo liudininkas tuokiantis Danai Rutkutei ir jo geram draugui Eugenijui Matuzevičiui 1942-ais Šv. Mikalojaus bažnyčioj Vilniuje, žavėjos ja kaip „Vaidilos“ ir Vilniaus miesto teatro aktore (1989-ais išklausiau pasakojimą ir apie šį laišką, ir kaip buvo dėl jo tardoma, nes kolega iš radijo pranešė atitinkamai įstaigai, ir kt.; deja, nusiųsti autorizuot atsiminimai grįžo su vertiktu, kad nespausdintini).
Tas laiškas – tai trys A4 formato lapai eilėraščių, abiejose lapų pusėse po dvi skiltis. Dana Rutkutė šitą pluoštą buvo davusi paskaityt ir Eugenijui Matuzevičiui (nors jau buvo išsiskyrę, Matuzevičius antrąkart vedęs). Broniaus Krivicko bičiulis nuo gimnazijos laikų juos perrašė mašinėle nurodydamas autorystę; vėliau vieną perrašo egzempliorių kartu su savo popieriais atidavė saugot Literatūros ir meno archyvan. Būtent iš šio pluošto buvo parinkta eilėraščių pirmajai Br. Kr. poezijos publikacijai 1989-ais Sietyno nr. 5 – liūdnų ir išdidžių, kaip įvardijo įžangos žody jo buvęs mokinys Biržų gimnazijoj prof. Vytautas Kubilius. Kelis iš tų eilėraščių paskelbus ir rajoniniam Biržiečių žodyje, gavau laišką iš palatvijo (perpasakoju): mano a.a. mama turėjo ir saugojo tokį eilėraščių sąsiuvinį, apie kurį nieko man nepasakojo; tame sąsiuviny yra eilėraščių, kurie paskelbti Biržiečių žody, vadinas, tą sąsiuvinį mamai padovanojo... (Rašytojų sąjungos leidykla ketino net išleist tą sąsiuvinį faksimiliniu būdu – labai daili, lengvai įskaitoma Br. Kr. rašysena, bet nieko neišėjo; dabar jis irgi saugomas LLTI bibliotekos rankraštyne.)
     Komplikuočiau susiklostė laiško-eilėraščių pluošto Vincui Mykolaičiui-Putinui istorija. Kad ir toks buvęs, išgirdau iš rezistencijos istoriją tyrinėjusios Nijolės Gaškaitės, šį faktą užfiksavusios ir knygoj Žuvusiųjų prezidentas (1998). Mėginau ieškot tikrindamas įvairių archyvų katalogus. Nieko. Gal sunaikino manydamas, kad tai gali būt įkaltis? Juk jautė, kad yra sekamas, ir išties buvo sekamas, net atliekamos kratos Vilniaus bute, kai išvykdavo į Kačerginę. Ir tik neseniai, prieš trejetą metų, atsitiktinai, vartydamas LLTI bibliotekos rankraštyne esančio Mykolaičio-Putino fondo inventorinę knygą skilty Autorius pamačiau: Br. Kr. – Taip, tai tas iš miško prie Raguvos per Kauną Vilniaus universitetan atkeliavęs laiškas, net vokas išsaugotas; Emilija Mykolaitienė jį atidavė kartu su kitais a.a. vyro popieriais, tik tvarkęs archyvą žmogus neišrašė kataloginės kortelės, nes eilėraščių autorius be pavardės, o katalogas pagal asmenvardžius.
     Nesijaučiu pajėgus leistis poezijos analizėn (Rita Tūtlytė puikiai yra Krivicko poeziją analizavusi), tad tik keli mintigaliai, atsispyrus nuo tų iš viso šešių lapų.
     1952-ų rugsėjo pradžioj Vilnių pasiekę poezijos pluoštai – greičiausiai paskutiniai, perrašyti Broniaus Krivicko ranka. Bet spekuliacijos apie „testamentiškumą“ (žuvo rugsėjo 21-ą), manyčiau, būtų nieko vertos: Br. Kr. gyveno nuolat suvokdamas, kad šita diena gali būt paskutinė. Nebent pasvarsčius, kas ir kodėl pasirinkta perrašyt? Pirmiausia: kūriniai nesikartoja; pluoštų struktūra panaši: pradžioj iš eilėraščių, po to iš sonetų. Abu prasideda rudeniu: „Rudens lygumose“ (Putinui) / „Rudens gitara“, „Rudens melodija“ (Rutkutei).
     Pluoštas Rutkutei – „lengvesnis“, lyriškesnis, daugiau apie meilę, ypač parenkant sonetus, ir įvairesnis – dar priduriama iš vad. eiliuotų margumynų poilsio valandai ir keturi Goethės vertimai („Mignon“, „Kristutė“, „Džiaugsmas ir kančia“, „Mylimojo artuma“); nors įterpta ir tekstų, iš kurių galima suprast, kokioj situacijoj atsidūręs poetas: sonetai „Mano dienos nebūtin pasvirę“, „Kai kovoj kelies tu į ataką“, perrašyta ir vieniša viltingoji „Nauja pilis“ (1951).
     Pluoštas Putinui – „sunkesnis“, filosofiškesnis, jei tinka šis žodis: „Žiaurusis Dievas“, „Šaulio tragedija“, skirta Čiurlioniui, ilgieji „Šėtono monologai“ (1946) ir „Jo atsakymo žodis“ (1951; šie eilėraščiai suvoktini kaip diptichas); noras pasakyt, kaip suvokia pasaulį, jo prigimtį – vykstanti amžina dviejų lygiaverčių pradų – dieviškojo gėrio ir šėtoniškojo blogio – kova; ir iš sonetų parinkti daugiausia tie, kurie atskleidžia lyrinio subjekto santykį su Juo. Kadangi tekstai datuoti, net galima mėgint įžvelgti lyg ir raidą: maištas, jo įveika per meilę ir Dievą, išdidus susitaikymas su likimu; žvilgsnio trajektoriją: žemė–dangus–žemė.
     Pagalvojau: jei tik šie du Broniaus Krivicko poezijos pluoštai būt išlikę? Ir jų užtektų susidaryt paskutinių septynerių kūrybos metų vaizdą (nėr nė vieno poetinio teksto, datuoto 1952-ais; užėmus svarbias pareigas, neliko laiko kūrybai?).
     Ir dar (prisiminus Br. Kr. diplominį darbą apie Jono Aisčio idėjų pasaulį). Aisčio poeziją, grubiai tariant, dažniausiai perlaužiam į ankstyvąją (pro homo) ir vėlyvąją (pro patria); Krivicko poezija šiuo požiūriu beetapė: abu dalyku, ir žmogus, ir tėvynė, rūpi sykiu. O mums jo poezijoj? Norėdami pristatyt tautos atsparą okupacijai, renkamės atitinkamus eilėraščius: kova, laimėjimas net per mirtį ir pan. O ar ne svarbiau patirt, kad kova, net mirtina kova neužgožia amžinųjų žmogaus egzistencijai kylančių iššūkių: klausimų apie save ir kitą, apie Jį?
     Ir antrąkart dar. Tarkim, Kazys Bradūnas kas? – poetas žemininkas. O Bronius Krivickas? – žemininkų kartos poetas. Na ir ką? Argi ne taip? Žemininkai tie, kurių kūrybos skelbta antologijoj, o kiti – jų bendrakarčiai. Nežinau, bet šis argumentas primena galimą teiginį, kad rašytojai tie, kurie priklauso Rašytojų sąjungai.
     Ar būt pagadinęs antologiją 1950-ais sukurtas sonetas (siųstas Putinui) žmogaus, pajutusio skirtumą buvimo ant žemės ir po žeme, žemėj (ir žuvusio po žeme, bunkery):

Gera žemėj. Mes prie jos krūtinės
Visada prigludę artimai.
Gera žemėj. Žemė mūs namai,
O padangtė jų – dangaus žydrynės.

Gera žemėj. Kai jos kelią kuklų
Miname su meile ir džiaugsmu,
Prasivėrę mum lig gilumų,
Šviečia erdvės, kupinos stebuklų,

Kad nuo šito siauro žemės tako
Vis matytum, kaip žvaigždynai teka
Ir kaip saulė keliasi rytais,

Ir, žėruojant ugniai jų slaptingai,
Tu ant kelių pultumei maldingai
Po žydrais Jo šventnamio skliautais.

Beje, Arūno Sverdiolo kalbinamas Juozas Girnius yra sakęs: Mamertas Indriliūnas (1920–1945) šiaip jau būt buvęs tinkamiausias rašyt Žemės lydimąjį straipsnį; jis ėmęsis tik todėl, kad nebuvę kam kitam siūlyt.
     P.S. Kai 1993-ais Sietynas išleido Broniaus Krivicko raštų pirmą tomelį, nusiunčiau ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. „Broniaus laikysena, jo aktyvus pesimizmas (Jūsų [parašytos] biografijos perspektyvoj) visiškai sutampa su tuo, ką jis man kalbėjo 1944 m. liepos mėnesyje sutiktas Kaune. Jis buvo tipiškas veiklos žmogus – blaivus ir praktiškas nenuorama“ (iš 1994 IX 2 laiško). Visokių epitetų prie Br. Kr. lipdyta; aktyvus pesimistas, manyčiau, vienas tiksliųjų.

2

Arūno Švelnos nuotr. iš panskliauto.lt

Praeitų metų pabaigoj Panevėžio krašte buvo Vitos Savickienės straipsnis apie Bronių Krivicką „Aplenkti iškilius savo mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei“ [kaip tas „sportinis“ mąstymas įsiėdęs kalbon]. Pradedama nuo BrKr gimtųjų namų Parvalkuos/Pervalkuos, ir nuotrauka įdėta. Nekaip atrodo tas gimtinio namo galas iš gatvės pusės. Mėginau el. laišku klaust vieno žmogaus Pasvaly: gal ką žinąs, ar minint 100-ąsias metines pavyks ką nors padaryt, tarkim, kokį atminimo ženklą pritvirtint, bent šiek tiek tą namo galą patvarkyt? Atsakymo nesulaukiau; greičiausiai nieks nepasikeitę, kaip ir 2015-ais: „Broniaus Krivicko tėviškėj joks atminimo ženklas nepriimamas“ (taip parašė Parvalkuos gyvenusi aa. Vitalija Kazilionytė 737 įrašo komentare). — Ir nieko čia nepadarysi. Jei nenori žmonės, tai nenori. Ne visada taip gražiai viskas susiklosto, kaip BrKr draugo Mamerto Indriliūno, kurio 100-metis kitąmet, atveju – jo tėviškę Gataučiuos turiu omeny.
— minėtas rašinys apie Krivicką buvo perskelbtas lryte.lt pakoreguotu pavadinimu: „Pranokti iškilius mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei ir sovietinių smogikų ranka“. Ir sulaukė vienuolikos komentarų (žinodamas, kad po kurio laiko jų neliks, XII 20 padariau printscreenus). Anksčiau tik kažkaip teoriškai pasigalvodavo apie tai, kas rašo komentarus populiariuosiuos portaluos. Šįkart konkrečiau: ar rašantieji išties taip mano, ar tyčia rašo norėdami paerzint, ar rašo tai, už ką kas nors moka, o gal čia kokia programa, atpažinusi raktinius žodžius skelbiamam tekste, parenka iš ruošinių ir įdeda?

P.S. (2024 VII 8) Birželio pabaigoj Parvalkuos buvo pastatytas informacinis stendas apie BrKr; bičiulė Bronė L. el. laiškelį parašė, kad Pasvalio krašto muziejaus paskyrą facebooke pasižiūrėčiau.

Stendas ne per toli, bet ne greta gimtinio namo.

Padėkojęs už žinią, be kita ko, ir tokį mintigalį subaksnojau: „O svajonę, kad gal kada gimtinio namo bent tam gale, kur į gatvę, atsiras BrKr muziejėlis, manau, reikia palaidot. Nelemta. Taip viskas klostos. Yr, kaip yr.“

(1133) Eilėraščių istorijos, v: Salomėjos Nėries „Būkit, žmogžudžiai, prakeikti“

[netrukus bus įteikta šių metų Vytauto Kubiliaus premija]

užinojęs apie Vytauto Kubiliaus žūtį 2004 II 17, Sigitas Geda klausės/skaitė, ką kiti šneka apie a.a. Profesorių, šį tą pats prisiminęs užsirašydavo.
II 28 perskaitęs Janinos Žėkaitės pasakojimą apie dieną, kai žuvo vyras (neatsimenu tokios publikacijos, dar dviejų žmonių paklausiau – irgi neatsimena; gal kieno nors perpasakojimą skaitė?), be kita ko, užsirašė:

Atrodo, V. D. [Viktorija Daujotytė], kalbėdama per radiją apie V. K. mirtį ir jo asmenybę, buvo teisi – velionis labiausiai mėgo J. Kossu ir V. Mačernio eiles. Nei pirmas, nei antras (ir dar daug poetų) niekad nesužinos, kiek žmonių po karo nukentėjo dėl jų. Pavyzdžiui, dėl B. Brazdžionio.
Mūsų generacija, tiesa, jau dėl F. Kafkos...
Ar čia tinkamas žodis „nukentėjo“? (Pražilę varnėnai, 2016, p. 66)

Paskutinis sakinys kaip lieptelis link klausimo: o VytK, parašęs studiją ir apie Salomėją Nėrį, žinojo vieną tokią istoriją?
— 1943-iais Maskvoj išleistam Nėries rinkiny Dainuok, širdie, gyvenimą yra eilėraščių ciklas, poema vadinamas, Mama! Kur tu? Apie Palangos pionierių stovyklą, kurią vokiečiai bombardavo pirmą karo su Sovietų Sąjunga dieną (Mykolas Sluckis ten buvo).
Bent jau 50-mečių ir vyresnių, o gal ir jaunesnių atminty vis dar tikriausiai likę:

Stebis Kauno gatvės žalios:
Kas čia, kas čia daros?
Mirga, plasta kaip ugnelės
Pionierių skaros.

tokia Kastyčio Juodikaičio iliustracija
yra prie paskutinės dalies
1971-ais 30 000 egz. tiražu atskirai išleistoj
SN poemoj Mama! Kur tu?

Paskutinė, IX tos poemos dalis „Būkit prakeikti!“:

Būkit, žmogžudžiai, prakeikti
Rytmetėlį ankstų!
Būkit prakeiksmu prakeikti,
Peržengę mūs slenkstį!

Būkit motinų prakeikti
Už nekaltą kraują!
Tegu maras jus, prakeikti,
Nuo žemelės rauja!

Žūkit, žūkite, prakeikti,
Saulei netekėjus!
Skradžiai griūkite, prakeikti,
Vakarui atėjus!

Būkit, kraugeriai, prakeikti
Už išplėštą saulę!
Būkit amžinai prakeikti
Visame pasauly!

Kazys Saja yra pasakojęs, gal kur ir užrašęs štai tokią istoriją: 194kažkelintais viena mergina per abiturientų išleistuves ėmė ir padeklamavo cituotą Nėries poemos dalį be paskutinio posmo (įstrigo atmintin tas „be paskutinio posmo“); už tai, ką turėjo omeny deklamuodama, buvo suimta, nuteista ir ištremta (o gal net atsidūrė lagery? nebepamenu).
Marija Juknevičienė, gyv. Marcinkonyse, vyras Henrikas, inž., – tiek tuolaik užsirašiau ant lapelio.
Vėliau mėginau daugiau sužinot: kada tai atsitiko, kokia konkrečiai buvo bausmė etc. Parašiau LGGRTC el. laišką – deja: kadangi nežinoma mergautinė pavardė, nieko negalį padėt; parašiau Varėnos merui kaip istorikui – jokio atsakymo nesulaukiau. Ir nuleidau rankas. Na, gal kada nors vis dėlto pavyks sužinot.
(Apie tekstą ir kontekstą šnekant šitą istoriją būtų galima papasakoti jaunumenei.)

(1014) Visiškai tarp kitko: jei kas turėtų noro gretint

(a)  Jansas₂₀₀₀ vs Kmita₂₀₁₇: gariūnmetis
Ar kas yra gretinęs liaudies rašytojo[*] Rimanto Kmitos popromaną Pietinia kronikas (2016, ²2017) su Evaldo Janso Ode rutinai (500 egz. tiražu 2000-ais išleido ŠMC)? — Kmita (*1977) prisiminė ir sukūrė savo jaunų dienų gariūnmetį, Jansas (*1969), galima sakyt, dokumentavo tą laiką.
Popieryne radau Kmitos bendraamžio Andriaus Jakučiūno (*1976) pasvarstymų apie Janso knygą, kuriuos skaitant vis sukiojos mintis, kad jis galėtų būt labai tikęs gretintojas:

Vyganto Šiukščiaus tekstas apie Jansą
(siūlė kaip papildą antram LLE leidimui)

Sunku atsakyti į klausimą, ar tai grožinės literatūros knyga. Matyt, taip, nors siužetas (jei tą kratinį išvis galime šitaip pavadinti) nelygus, trūkčiojantis – tai tik siužeto iliuzija, kuriama kartais net labai įtaigių vaizdų. Vis dėlto skaitant „Odę rutinai“ neapleidžia jausmas, kad tikroji jos vertė – dokumentalumas. Reikėtų turėti galvoje, kad knygelė parašyta Evaldui studijuojant VDA 1988–1995 m., taigi joje skleidžiasi ne mileniumo, bet Gariūnų Lietuva, kurią, žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, norisi manyti buvus vieną keisčiausių ir bergždžiausių lietuvų, kokią tik kada esame sukūrę, kuri pernelyg trumpai egzistavo, kad paliktų apie save (ir ypač apie savo užkulisius) reikšmingesnių žodinių liudijimų. Todėl tekstas apie gariūnmečio marginalo išgyvenimus ir kasdienybę – tikrai neeilinis. A6 formato knygelėje nuodugniai aprašyti lėbavimai, sapnai, sekso scenos, muštynės kelia visiško autentiškumo įspūdį (ne veltui – autorius yra pripažinęs, kad kelis pokalbius įsirašė į diktofoną ir juos knygoje pateikia kone pažodžiui), epocha ir jos amžininkai stojasi prieš akis kaip gyvi. Sunku ir įsivaizduoti veikalą, kuris galėtų įtaigiau atskleisti to laiko kavinių, renginių atmosferą, bendravimo klišes, anuomet dažnai lydėjusį beprasmybės jausmą. Gaila – jei tada E. Jansą po savo sparnu būtų priglaudusi kokia rimta to meto leidykla, „Odė rutinai“, dar įdėjus šiek tiek pastangų ją gludinant, anuometinėje naiviojoje Lietuvoje, kuri gal dar nebuvo mačiusi ant popieriaus užrašyto žodžio „bliatj“, galėjo tapti bestseleriu. Įsivaizdavimas, kad literatūrai neva būdingas dvasingumas, vis dar laikė ją tvirtai atskyręs nuo gyvenimo, ir „Odė rutinai“ tame kontekste, kuris šiurpo nuo „Raganos ir lietaus“, bet dar nebuvo prisisunkęs IRD (Ivanauskaitės Rytų dvasingumo), galėjo tapti gaivaus oro gurkšniu masėms. Deja, netapo. Trumpai pasitrynusi meno mėgėjų kišenėse ir turbūt Evaldo draugų aplinkoje, ji nugulė dulkėtose lentynose ir, matyt, ten būtų sulaukusi net trečiojo tūkstantmečio, jei [2010-ų] lapkričio pradžioje ŠMC nebūtų surengęs jos skaitymų.
     2000-aisiais skaitoma knyga atrodė itin juokinga – joje aprašyta tada dar labai nesena praeitis, įskaitant ir tų laikų pilyno (ar pilioškės) personažus, įprastą žodyną, alkoholio paieškų būdus. Visgi tuomet buvo sunku suprasti, kad knygos apie dabartį rašomos ateičiai; klausant aktoriaus Dariaus Gumausko skaitomų „Odės rutinai“ ištraukų ŠMC skaitykloje 2010-aisiais, daug kas atrodė kitaip. Dabar, kai senamiestis dieną naktį nutviekstas optimistinės turistų fotoaparatų šviesos, kai jau žinome, kas yra kapitalizmas, ir stengiamės patikėti tuo, ką kitur vadina civilizacija, Evaldo paskutiniojo dešimtmečio pirmos pusės išgyvenimai atrodo gūdžiai prasmingi, neišvengiami, kaip anuomet neišvengiami būdavo vizitai pas kučeriavą. Prisimindamas Pilies gatvės alkoholiką Gugį, regiu grimztančią – jau nugrimzdusią – praeitin epochą, fenomenalią tuo, kad nesugebėjo nieko po savęs palikti, nes viskas, ką ji pagimdė, buvo totalinis šlamštas, palyginti net su tuo, ką leidome sau totalitarizmo sąlygomis. Nuosekliai ją aprašinėti turbūt apskritai buvo vienintelis būdas ką nors apie ją pasakyti, nes ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa, – net ir mes, tuomet dar gausiai hormonų pritvinkę, todėl nepastabūs jaunuoliai, jautėme, kad susigrąžinti save toje aplinkoje įmanoma tik klaikiai nusigėrus, kur nors vemiant, geriausia krauju arba bent pomidorų sultimis nudažytu magic crystalu (taip vienu metu vadinosi pigiausia degtinė), tarsi būtų įmanoma išvemti gatvių tęstinumą ir tikslą, jų sugebėjimą apskritai kur nors vesti.
     Šitaip žvelgiant, Evaldo užrašai, nepaisant abejotinos literatūrinės vertės, tampa neįkainojami. Juk tai, kas vyko knygos herojui, labiau ar mažiau buvo būdinga mums visiems – kažin koks „egzistencinis romantizmas“, anot kažkieno žodžių. Nūdieną tokia laikysena, žinoma, atrodytų naivoka, tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad, jei nebūtų permanentiškai apsvaigusi, seilėta, agresyvi, neretai – buka, Evaldo karta apskritai nebūtų sugebėjusi išlikti. Dabar neįsivaizduoju beveik nieko siaubingesnio už galimybę bent valandėlę pabūti toje epochoje, manau, šiuolaikinis žmogus tam nepasiruošęs (nesakau – per silpnas, bet turbūt tai būtų teisingiau). Net knygelės jau yra per daug, kad vienu sykiu ją perskaitęs nepatirtum bjauraus, gniuždančio jausmo, jog tas laikas yra prisilietęs ir prie tavęs ir kad nuo to, kaip greitai įstengsi ištrinti jį iš atminties, priklauso šis tas daugiau negu šios akimirkos ramybė. Taigi „Odė rutinai“ gali būti ne tik praeities dokumentika, bet ir savotiškas kovos su praeitimi būdas, jos atsisakymo, sunaikinimo ritualas, kuriam tikrai reikėtų atrasti laisvą pusdienį. Gal kur nors tą „Odę rutinai“ ir rasite. („Dėmesio – visai užmiršta sena“, Nemunas, 2010-11-18, p. 10)

P.S. Prisiminiau, vos išėjusia Ode rutinai labai žavėjosi a.a. Vygantas Šiukščius, siūlė būtinai įrašyt Jansą Lietuvių literatūros enciklopedijon.
--------------------------------------------
* dabar juokais Rimą K. taip vadinu (aišku, iš pavydo). Apie Pietinia kronikas rašyta, kalbėta, galima sakyt, visur, kur tik galima, net lt.wikipedijoj atskiras straipsnis yra; ir tik palankiai; pripažinimas beveik visuotinis; bet ir tą beveik jau galima išbraukt, nes teigiama puslapinė recenzija išspausdinta Nepriklausomų rašytojų sąjungos leidžiamam Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnesinio laikraščio Gintaro gimtinė rugpjūčio nr. (autorė prof. Danutė Klumbytė); žodžiu, visaliaudinis susižavėjimas.

(b)  Sirijos Gira₁₉₆₀ vs Seirijų Giria₁₉₆₂: voratinkliai ir vėjas
Vytauto Kubiliaus XX amžiaus literatūroj (1996) Vytautui Sirijos Girai skirtos 32 eilutės, pusė jų – apie vieną romaną:

Didelio oficialiosios kritikos pasipriešinimo susilaukė antrasis romanas Voratinkliai draikės be vėjo (publikacija žurnale [Pergalė] 1960 m. [nr. 10–12], atskiras leidimas 1968 m. [²1976, ³2002, išverstas į vokiečių ir estų kalbas]), pavaizdavęs intymų „tarybinio žmogaus“ gyvenimą be įprastų visuomeninės aplinkos rėmų ir viską determinuojančios idėjinės programos. Erotinis pradas, dangstomas lietuvių prozoje moralinio drovumo skraiste, čia iškilo kaip visagalis faktorius, ardantis šeimas ir pastovią buitį, laužantis charakterius (keli meilės trikampiai). „Jausmų lūžius“ – romano esmę, pasak autoriaus – šiame kūrinyje lemia ne išorinės socialinės aplinkybės, o nuolat kintantys žmonių tarpusavio santykiai bei atsitiktinumų grandinė, formuojanti romano intrigą. Gyvenimo vyksmas čia jau nėra nuoseklus tam tikrų dėsningumų įsikūnijimas, kaip tradiciniame epiniame romane, o greičiau likimo žaismė, niekam nepavaldi. Nebėra statikos – viskas teka, kinta, juda: trumpalaikės personažų būsenos, Vilniaus gatvių vaizdai, šmaikštūs gydytojų dialogai, kandi autorinės charakteristikos frazė. (p. 579–580)

Pergalei dar nebaigus skelbt Voratinklių, juos skiltimis ėmė spausdint Kanadoj leidžiamas savaitraštis Nepriklausoma Lietuva; redakcijos, gal ir paties redaktoriaus Jono Kardelio pristatomasis žodis:

Sirijos Gira yra Liūdo Giros sūnus, gydytojas ir drauge rašytojas. Čia jo jau ne pirmasis romanas. Neseniai jis buvo parašęs romaną apie Argentiną. Dabar šį – apie Vilniaus dabartinį gyvenimą. Pirmoje daly – vien paprastas miesčioniškas gyvenimas, kaip bolševikai sako, „socialistinis realizmas“, kuris tačiau parodo, kaip dabar gyvena sovietinė miesčionija. Anksčiau davėme A[ntano] Jonyno apysaką [Paskutinė vakarienė, iš Pergalės, 1960, nr. 1], kuri vaizdavo kolchozinės miesčionijos ir jos vadovų gyvenimą, o dabar – miesto gyvenimui pažinti. (NL, 1960-11-23, p. 3)

Paskutinis, 57-as Sirijos Giros romano gabalas paskelbtas 1962-01-10 numery. Po poros savaičių pranešta:

„VORATINKLIAI NESIDRAIKO BE VĖJO“ / Tokiu vardu „Nepriklausomoje Lietuvoje“ pradedamas spausdinti romanas, kaip epilogas bei kontraversija Sirijos Giros romanui „Voratinkliai draikės be vėjo“.
Šis romanas bus dedamas laukiant pasirodymo Putino antros dalies „Sukilėlių“, kurie žada išeiti artimoje ateityje ir kuriuos „Nepriklausoma Lietuva“ nusistačiusi persispausdinti. (1962-01-24, p. 4)

Slapyvardžiu Seirijų Giria pasirašiusio autoriaus romanas pradėtas spausdint nuo kito numerio (01-31); įžangos paskutinė pastraipa:

Autorius [= VSG] Barvainį pavaizdavo tikru sovietiniu žmogum, pasidavusiu likimo valiai, beveidžiu, be jokios praeities ir be jokių nusistatymų į ateitį. Gira nežino, kada Barvainiai gimė, kur ir kada mokėsi, kuo domėjosi, kaip gyveno pirmoje rusų-bolševikų okupacijoje, kaip gyveno ir ką veikė vokiečių okupacijos metu, ir juos matome vėliau, jau antrosios rusų okupacijos metu, nužmogintus, beveidžius, nepanašius į žmones. Bet ar taip yra iš tikrųjų?

Iš tikrųjų, aišku, yra kitaip, o kaip – ir mėginama pavaizduot. Tik perbėgau akim savaitrašty skelbto romano gabalus (iš viso 82, baigta spausdint 1963-10-23); čia svarstoma ir apie tai, apie ką Sirijos Gira negalėjo – politiką: ir Vengrijos įvykius, ir okupaciją, ir kt. Atsitiktinai akis užkliuvo už epizodo, kur Seirijų Giria rašo apie Sirijos Girą. — Barvainis atvažiuoja Vilniun, susitinka senokai matytą daktarą Pileckį, tas klausia:

– Gal jūs kartais partijoje jau?
– Na, na, kolega, kaip tą galėjai ir prileisti?
– Prašau neužsigauti... Dabar gi tenka nugirsti gana keistų faktų bei reiškinių, kuriuos sunku ir suprasti. Štai Sirijos Gira studentaudamas buvo fraternitietis ir dabar dar kai kada atsirūgsta fraternitietiškumu, o jau patarnauja ir okupaciniam režimui, ten jis jau įmerkęs, kaip sakoma, uodegą...
– Aš jo nesmerkiu, – rimtai nusiteikęs kalbėjo Barvainis. – Mane savo romanu jis gerokai prablaivė. Matai, kolega, kad mudu jau drauge su žmona... Gal jam kitaip neišeina. Aš, jo vietoje, žinoma, taip nepasiduočiau. Ir mums juk reikia Pasternakų... Deja... O Putinas? – Jis dar norėjo daugiau kalbėti, bet Pileckis turėjo skubėti į kitą skyrių, o Barvainiai į ministeriją. Barvainiai netrukus pasiekė Stalino prospekto 27 nr. (1963-03-20, p. 3)

Nepavyko išsiaiškint, kas pasirašė slapyvardžiu Seirijų Giria; tikėjaus, gal Jono Aisčio laiškuos (susirašinėjo su VSG) kas nors bus, ne, tik Aisčio nuomonė apie Giros romaną atsispindi.
Šiaip – išskirtinis atvejis mūsų literatūros istorijoj, kad kitas asmuo imtųs rašyt romano tęsinį, ir dar turint omeny aplinkybes: tęsėjas lyg ir pasako tai, ko sovietijoj gyvenantis kolega negalėjęs. (Gal koks bakalauras susigundytų pagretint tuos du romanu? Įdomu juk turėtų būt. O gal tik man taip atrodo.)

[P.S. 2024 III 20 Prieš porą savaičių netikėtai buvau paklaustas: gal pavyko išsiaiškint, kas tas Seirijų Giria? Ne, – atsakiau. — Buvau jau užmiršęs šitą mįslę. Kokie mintigaliai pasisukiojo galvoj dabar: (a) tai rašytojas, o gal rašytoja, pajėgus/-gi parašyt ilgą pasakojimą, prozininkas, kurių ne tiek jau daug egzode buvo; (b) slp. Seirijų Giria kurtas turint galvoj asmenvardį Sirijos Gira, tad lyg ir niekur nevedantis, ne iš epilogo-kontroversijos autoriaus konteksto atsiradęs; (c) o gal Seirijų Giria ne tik nuoroda į Sirijos Girą? vienas iš Vytauto Volerto slp. – Vytautas Seirijis (nes gimęs netoli Seirijų), – bet tai tik šiaip pasvarstymas, gryna spekuliacija.]

(1000) Iš popieryno, xxxix: apie kai kuriuos pražuvusius rankraščius

Vytautas Kubilius 1965-02-17 užsirašė:

Būtinai reikės parašyti straipsnį „Apie pražuvusius rankraščius“. Kiek mes praradome puikių dokumentų. Kitos tautos surinko mažiausius gabalėlius, liečiančius jų menininkus, o mes dėl savo apkiautimo išblaškėme.
     Kudirkos rankraščiai žuvo Antavilių senelių parodoje [sic! = prieglaudoje?]. J. Baltrušaičio laiškai dingo be pėdsakų kaip ir Kapsuko archyvas. Ne viskas priklausė nuo žmonių. Istorija negailėjo ne tik žmonių, bet ir popierių, turinčių didž. vertę.
     Ir štai blogiausia, kai žūsta dabar, ramiu ir tykiu metu. Mes pamilom Mačernį. Žmonės per karą išsaugojo jo rankraščius. Jie buvo čia. Bet dėl keisto fanatizmo neatiduoti bibliotekai. Ir dingo. Pakliuvo nelabai garbingu būdu pas [Kęstutį] Genį. Tas rodė [Henrikui] Vancevičiui, aktoriams. O kai dabar klausi, išsigina nieko nežinąs. Reikėtų, kad pasiaiškintų visuomenei. (Dienoraščiai, 1945–1977, 2006, p. 293)

VytK dienoraščius parengusi Janina Žėkaitė prie šio įrašo nepridūrė jokio komentaro. Nežinau, kokius konkrečiai Mačernio rankraščius mini Kubilius, ar jie suvisam pražuvo, ar vėliau atsirado. Tik vienas epizodas iškyla atminty: kai šnekinau radijui Leonardą Zelčių, jis minėjo Mačernio eilėraščių skaitęs ir atmintinai išmokęs dar prieš pasirodant VytK sudarytai Žmogaus apnuogintai širdžiai (1970); greičiausiai iš tų rankraščių, kuriuos turėjo kolega Kęstutis Genys? Bet gal iš kokių nuorašų?
O dėl ketinimo parašyt straipsnį apie pražuvusius rankraščius – tik 1984-ais toks buvo parašytas ar bent jau išspausdintas („Kam priklauso kultūra?“, Literatūra ir menas, 1984-02-11, p. 4). Pradžioj pareiškęs, kad kultūra ir jos vertybės esančios visos tautos nuosavybė, pateikęs pluoštą kilnių ir gražių pavyzdžių (net kaimo senutės atiduodą studentų ekspedicijoms XVIII amžiaus giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo), VytK pereina prie nemaloniųjų dalykų:

Tačiau esame ne kartą skaudžiai patyrę, kaip svarbiausia šito kodekso tezė – kultūros vertybės yra visos tautos savastis – būdavo apeinama ir paminama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą.
     Jei šlovingas rašytojas ar dailininkas priklauso mano giminei, tai man priklauso ir jo šlovė, ir jo palikti popieriai, ir vienintelė teisinga jo gyvenimo interpretacija. Tai gimininės bendruomenės mąstymo reliktas. Todėl viena mergina prisako įdėti į savo karstą mylimo poeto eilėraščių rankraščius, be kurių jai bus nyku aname pasaulyje. Kita mergina taip ištikimai saugo nuo pašaliečių akių sužadėtinio eilėraščių sąsiuvinius (jų paskirtis – sudūlėti jos karste), kol jie dingsta be pėdsakų. Poeto sūnus – pagal vieną šiurpų pasakojimą – paveldi tėvo laiškus motinai, rūpestingai surištus pamečiui atskirais žiupsneliais, ir sumeta į židinio liepsną vieną ryšulėlį po kito, kelių dešimtmečių korespondenciją, rašytą iš Romos, Oslo, Londono, Kauno. Kaip pasigenda dabar šitos medžiagos J. Janonio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio raštų leidėjai! Kaip praverstų pedagoginės minties tyrinėtojams elementorių ir vadovėlių autoriaus A[ugustino] Jakučionio archyvas, ne taip seniai suverstas į ugnį jo artimųjų!
     Susirūpinusi savo prestižu, giminė imasi cenzūruoti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepraslystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikrosios prigimties. Vienas giminaitis išlaiko paslėpęs „Liūdnos pasakos“ autoriaus laiškus 70 metų, suerzintas nepalankių atsiliepimų apie savo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje – tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia, kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 metais. Iki šiol neatsirado K. Borutos atsiminimų apie Vytautą Montvilą eskizas, kurį jis 1958 m. prašė grąžinti vieno asmens, dabar jau mirusio.
     Kai šitaip triumfuoja egoistiniai interesai, o ne moralinė pareiga nacionalinei kultūrai, suima apmaudas ir graudesys. Tegul tai išimties atvejai. Bet kiek baltų dėmių tebėra mūsų įžymių menininkų biografijose – ištisi mėnesiai ir metai neturi nė menkiausio raštiško liudijimo (latviai gali dokumentuoti visą J. Rainio biografiją beveik padieniui). Bemoksliai sodiečiai dar saugodavo savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Negudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių sodiečių vaikai, suvarę į makulatūrą daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Taip atsirado individualūs kolekcionieriai, glemžiantys kultūros dokumentus į savo saugyklas (kad paskui palikuonys išsvaistytų juos vėjams), o ne atiduodantys už visai padorų atlyginimą valstybiniams archyvams, iš kurių tarybiniais metais – kiek žinau – neišgaravo nė vienas mūsų rašytojo rankraštis. Dabar net kai kurie laipsniuoti veikėjai įgudo iš naivių savininkų išvilioti „mokslo labui“ rečiausias nuotraukas, afišas, autografus (vieno rankose mačiau net K. Binkio gimimo metrikas), kaupti teisėtais ir nevisai teisėtais būdais kokios nors įžymybės rankraščius, kad užsitikrintų sau teisingiausio žinojimo monopolį (pamėginkite be manęs išleisti pilną „Raštų“ leidinį!).
     Toli gražu ne visi, į kurių rankas patenka mūsų kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Jau kiek kartų naršyta po visą Lietuvą, renkant S. Nėries autografus ir amžininkų atsiminimus. O dar kiek tų autografų ir nežinomų nuotraukų surado V. Alekna, naujo „Raštų“ leidinio sudarytojas, belsdamasis nuo vieno poetės pažįstamo pas kitą! Visa tai lengvai galėjo nuplaukti į nebūtį, kaip nuplaukė Antavilių senelių namuose V. Kudirkos laiškai ir eilėraščiai (pagal nepatikrinamą legendą[*]). Koks paradoksas: rašytojas per ištisus dešimtmečius saugo artimųjų laiškus, o giminės teišlaiko mažytį pluoštelį jo laiškų (gražiai sutvarkytame I. Simonaitytės archyve šūsnys giminės laiškų ir vos keli jos pačios laiškai artimiesiems).
     Tačiau nėra „liūdnesnės istorijos“ kaip toji, kai „broliai lietuviai“ sumano pasipelnyti iš nacionalinės kultūros. Jums reikalingas publikacijai šis garsaus poeto laiškas, imkite už penkias dešimtines, pigiau, žinote, negaliu... Jus domina ši knyga su rečiausia dedikacija, prašom – tik 60 rubliukų... Štai rašalinė „Pelikan“ – jos rašalu buvo parašyti įstabiausi lietuvių lyrikos šedevrai – atiduodu už penkrublį... Štai auksinis parkeris, dovanotas „Altorių šešėly“ autoriui jo gerbėjų, – klokite nesvyruodami 2000 sumą. Štai vienintelis Lietuvoje D. Kleino „Gramatikos“ egzempliorius – norėčiau keturių kambarių buto...
— — — —  —  —  —  —  —  —  —  —  —  — 
[* Beveik po mėnesio, 03-08, savaitrašty buvo paskelbtas Juozo Lebionkos laiškas redakcijai, pavadintas „Antavilių legenda“ (p. 12). Papasakota, kaip mėginta ieškot tų Amelijos ar Anelijos Artichovič-Višinskos, 1939-ų rudenį karo audros iš Varšuvos atblokštos Lietuvon, turėtų Kudirkos rankraščių, bet neberasta. „Po senutės mirties jos asmeninis ‘turtas’ buvo sukrautas į maišą ir išneštas į katilinę sudeginti.“]

Ir dar krūva visokių VytK žinomų ar tik girdėtų faktų faktelių apie tai, kaip negražiai elgtasi pasielgta.

— — įrašo tęsinys išsišakoja:
(a) Kubilius straipsny, savaime suprantama, toli gražu ne viską suminėjo, tik savo galva rėmės. (Nesileidžiant į paieškas, tiesiog kas atminties paviršiuj, galima būtų pridurt.) Pražuvę yra Simono Daukanto ir dalis vysk. Valančiaus laiškų, pluoštas laiškų Daukantui; apie tai yra rašęs Augustinas Janulaitis, jei smalsu, žr.: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), 1913, p. 4–6. Prašapo – greičiausiai jau po karo – Maironio laiškų Jakštui originalai, iš kurių buvo parengta publikacija Naujojoj Romuvoj 1936-ais; dabar iš ten tekstai imami.
Arba (popieryne išsaugotą išplėšą radau) štai ką rašė Saulius Kubilius apie Stasio Šilingo epistolinį palikimą:

Trumpai apie Stasio Šilingo, kalinio ir tremtinio, susirašinėjimą. Saugojo jis ne tik visus artimųjų ir bičiulių laiškus, bet ir visų savo rašytų laiškų nuorašus. Juos visus kruopščiai įregistruodavo sąsiuvinyje, atskirai įrašydamas gavimo, siuntimo datas, eilės numerį, bendrą jų skaičių. Atidžiai tikrino, kas jau rašyta, reikalui esant cituodavo laiškus, o dingusius galėjo atkurti. Deja, visas Stasio Šilingo sudarytas laiškų, taip pat ir kitų užrašų, archyvas žuvęs. Turimomis žiniomis, jo paties prašymu visas korespondencijos rinkinys buvo sudegintas. Šeima išsaugojo, tarsi brangiausias relikvijas, tik savo tėvo ir senelio laiškus. O koks Stasio Šilingo laiškų bičiuliams likimas? Ar kas išliko? Apie tai žinių nėra. Tegalime su gilia širdgėla apgailestauti, kiek daug negrįžtamai nugrimzdo, išnyko, žuvo užmaršties liūne. („Tylos skraistė“, Atgimimas, 1992-11-09, p. 15)

Arba (rašydamas prisiminiau): Giedrius Viliūnas, 1998-ais rengdamas „Baltoms lankoms“ Binkio poezijos rinktinę, ieškojo bene svarbiausio rankraščio – paties autoriaus prieš mirtį sudarytos Lyrikos, kur buvus ir originolioji kūryba, ir vertimai; tas rankraštis karo pačioj pabaigoj buvęs įteiktas „Sakalui“, aišku, knyga neišėjo; tuo rankraščiu esą rėmėsi Antanas Vengris, rengdamas Binkio Poezijos tomą, kuris buvo atspausdintas 1949-ais, bet cenzūros sulaikytas (tiražas sunaikintas 1951-ais), – nežinau, ar kuriam nors archyve GV tą 1944-ų rankraštį rado.
Ir dar galima būtų rast pavyzdžių, ir dar. — Taip, kai kurie rankraščiai žūsta, pranyksta, sunaikinami. Ar tai vadintina tragedijom? – nemanyčiau; didesnės ar mažesnės netektys. Viskas negali išlikt iš principo, ir su tuo reikia susitaikyti.
(b) Neabejotina, kad dalis kultūros palikimo vertybių yra privačių asmenų nuosavybė. VytK manė, kad jos turį tapt visos tautos savastim, t.y. būt perduotos ar už siūlomą kainą parduotos valstybinėm institucijom – archyvams, muziejams ar bibliotekoms. Nemanyčiau. Tik gerai būtų, jei apie tas vertybes būtų kas nors žinoma ne tik pačiam saugotojui. Kodėl žmonės nepasigarsina turį tą ar aną rankraštį, nuotrauką (nedaro taip, kaip padarė, tarkim, Gitanas Nausėda, nusipirkęs Chronik der Schule zu Nidden ar kun. Adolfo Lapinsko užrašytos tautosakos rinkinį)? Gal ir klystu, bet greičiausiai iš baimės, kad gali būt paklausta: o kaip jūs šitą vertybę įsigijote? Ir sunkoka būtų pasakyt tiesą. Jau atsiradusiems ir vykstantiems aukcionams Lietuvoj vertingų rankraščių ar dokumentų, galima sakyt, visai nesiūloma. Kad kolekcininkai nieko nepirktų ir neparduotų – sunkiai tikėtina, vadinas, viskas vyksta blusturgiuos arba dar slapčiau. Gaila. Stebėt, kaip varžomasi, tarkim, dėl išplėštųjų Salomėjos Nėries dienoraščio lapų būtų išties įdomu.
[P.S. Ne į numeraciją žiūrint, o iš viso skaičiuojant, šis įrašas yra ne 1000-asis, o 1063-ias.]

(956) Užparaštė, cxxix: apie Moniką Čalkauskaitę ir Bronių Krivicką

— Biržiečių žodžio archyvo nuotr. —

Kur nebūtina landžiodamas, biržiety.lt radau buv. Medeikių vidurinės m-klos direktoriaus Petro Anciūno straipsnį apie mokytoją Moniką Čalkauskaitę (1922–2012). Viskas gražiai surašyta, visi darbai nuopelnai etc. Bet vienas dalykas nepaminėtas; nepaminėtas, nes autorius to ir nežinojo. Pagalvojau: reikia užfiksuot, nes greičiausiai niekas kitas to ir nebežino.
Kai apie 1989-us ėmiau domėtis Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno likimais ir jų kūryba, BrKr mokinys prof. Vytautas Kubilius perdavė kelis jam adresuotus laiškus. Vienas buvo Monikos Čalkauskaitės, rašytas 1989-06-24:

Gerbiamas Mokslininke,
man rodos, kad Bronių Krivicką paskutinį kartą buvau sutikusi 1945 m. Jis buvo užėjęs pas mane Medeikiuose. Prašė palydėti. Jo žuvimo vietos ir laiko nežinau. Vienas variantų, kad žuvo Panevėžio girioje, kitas, kad Latvijos miške. Turiu man asmeniškai rašytą Broniaus laišką. Be to, esame paslėpę jo dokumentus ir eilėraščių prie vienos sodybos. Melioratoriai sodybą nugriovė, žemę suarė. Orientyro neliko. Tikimybė surasti maža.

Toliau – keletas pastabų apie Krivickų šeimą. — Su mokyt. MČ buvau susitikęs Medeikiuos 1989-07-26 (paskaitinėjau užrašus). Laišką duosianti, jei domina, nieko ten baisaus nesą parašyta, tiesiog žmogus atsiskleidžia, bet nenorinti, kad viešai būtų įvardinta, kam tas laiškas rašytas. Turėjusi ir BrKr vertimų, nedaug, kas versta – neatsimenanti, norėjusi įdėt į laišką prof. VytK, bet neradusi. Dokumentai (diplomas tikrai buvęs) ir eilėraščiai sudėti buvę į stiklainį ir pakasti prie kryžiaus toj sodyboj, bet dabar juos rast – kaip jūroj varlę. (Dar apie Julių Šimkevičių pasakojo, jo eilėraščių turėjo, o Šimkevičiaus verstą Tagorės Sodininką apie 1971-us pasiskolinusi Aldona Žemaitytė ir negrąžinanti; „Aš kartais Sodininko vertimą kaip maldaknygę pasiskaitydavau.“ [Teko bendraut ir su Julium Šimkevičium, su Juozu Tumeliu buvom nuvažiavę Kaunan; jo eilėraščių publikacija buvo Sietyne.])
BrKr laišką, 1943-08-07 jai rašytą, paskolino, nusirašiau, grąžinau. Jis yra Broniaus Krivicko raštuose, p. 554–556, įvardinta: jaunystės draugei Monikai; paaiškinimuos: „Adresatės prašymu, pavardė nepateikiama. Rankraštis jos asmeniniame archyve.“ – Manau, dabar, jau beveik penketui metų po mokytojos mirties praėjus, šitai surašydamas, nuodėmės nedarau; jei kada vėl būtų leidžiami BrKr raštai, jau reiktų įrašyt ir laiško adresatės pavardę. — Kur mokytojos archyvas, nežinau. Gal „Sėlos“ muziejuj? Tokiu atveju, ir BrKr laiško originalas ten.
Kas įsiminė iš tų poros susitikimų? Akys; akys, į kurias kažkodėl noris žiūrėt.
P.S. Jei kas mokat, reiktų lt.wikipedijoj esančiam str. apie mokytoją įrašyti mirties datą. [Jau įrašyta.]

(950) Trečiąkart Mačernio ir apibendrinimas

Coll. Pranas Vasiliauskas atsiuntė savo darbo trečią dalį (čia pirma, čia antra). 

Ar tikrai Vytautas Mačernis – lietuvių literatūros klasikas?

Beversdamas laikraštį Žemaičių Prietelius bei žurnalą Ateitis ir ten kai ką plačiau nespausdinto iš Vytauto Mačernio kūrybos suradęs, įsibyzinau ir suįžūlėjau: nusprendžiau sulyginti Kazio Bradūno sudarytą ir 1961 metais Amerikoje išleistą Mačernio Poeziją su 1990 metais jau Nepriklausomoje Lietuvoje išėjusia Vytauto Kubiliaus parengta knyga Po ūkanotu nežinios dangum. Lyginau ne tekstologiniu požiūriu (kuo panašūs ar skiriasi atitinkami autoriaus kūriniai viename ir kitame leidime), o labai paprastai: ar visi Bradūno sudarytoje Poezijoje publikuoti Mačernio eilėraščiai pateko į Kubiliaus parengtą knygą.
Paaiškėjo štai kas:

(a) Poezijoje eilėraštis „Į viršūnes!“ publikuojamas visas, o Kubiliaus parengtoje knygoje jis „pergnybtas“ per vidurį – tepakliuvo tik pirmoji pusė (apie tai jau rašyta).
(b) Po ūkanotu nežinios dangum nėra dviejų Mačernio eilėraščių tuo pačiu pavadinimu – „Prisikėlimas“ (apie tai irgi rašyta), Bradūno parengtoje knygoje vienas iš jų yra („Šį vakarą man taip ramu ir gera...“).
(c) Kubiliaus parengtoje knygoje nėra eilėraščio „Malonė“, esančio Poezijoje (p. 142):

Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,
Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.
Staiga sulaikančia ranka palietus,
Tesaugo Viešpaties malonė mus,
Kai nuodėmių taurė pilna
Jau tapo žemėn išlieta…
Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais
Jis Pats malšinti troškulio ateis.
Šarnelė, 1942.VIII.5

(d) Po ūkanotu nežinios dangum trūksta ir eilėraščio „Mergaitė ir žiedai“ (Poezija, p. 152–153):

Kai Tu buvai visai jaunutė
Ir prie Pirmos Komunijos ėjai,
Baltų žiedų nešeis rankutėj
Ir ant galvos vainiką, žydintį žaliai.

Dabar, pasilgus mylimo bernelio baisiai,
„Ar myli jis“, buri su baltu žiedeliu,
Ir kai tekėsi, prie altoriaus eisi,
Tu slėpsi veidą tarp gėlių.

Išjojančiam į karą rožės žiedą
Prisegsi švarko atlape.
Ir tarp gėlių daržely atsisėdus,
Gedėsi kritusio kare.

Ir žydinčių neužmirštuolių prisiskynus,
Pabersi prie jo foto verkdama.
O rožių didelis gėlynas
Žydės jo atminimui kapuose.

Bet skausmo nepakėlus – o dažnai taip būna –
Išeisi į anapus Tu mirties keliais,
O artimi negyvą, šaltą Tavo kūną
Baltais žiedais apskleis.
Šarnelė, 1943.IX.10

Išvados ir klausimai
Mėgėjiškai pasižvalgius po kai kuriuos spaudinius paaiškėjo, kad Lietuvoje išėjusiose Vytauto Mačernio knygose vis dar nėra publikuoti šie jo tekstai:

• Eilėraščiai „Prisikėlimas“ („Ak, taip norėtųs prisikelt, kaip Kristus per Velykas...“; 20 eilučių); „Naktis Tėviškėj“ (20 eilučių); „Lietuva“ (20 eilučių); „Prisikėlimas“ („Šįvakar man čia taip ramu ir gera...“; 20 eilučių); „Malonė“ (8 eilutės); „Mergaitė ir žiedai“ (20 eilučių) bei pusė „Į viršūnes!“ teksto (16 eilučių). Iš viso šeši su puse eilėraščio (124 eilutės).
• Straipsniai „Vysk. Motiejus Valančius“, „Simanas Daukantas“, „Prel. Mačiulis-Maironis“, „Dionyzas Poška“, „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, referuojamoji informacija „Žemaitijos moksleivių meno vakaras“ bei dvi anotacijos – Alfonso Sušinsko knygos katalikiškajam jaunimui Maršas Jaunystei ir antologijos Žemaičiai.

Tokios išvados. Dabar klausimai:

• Kuriai save gerbiančiai, civilizuotai tautai nerūpi, ką jos geriausi poetai iš tikro yra parašę? O ne tik apytikriai? Ir kuri nesididžiuoja kruopščių kruopščiausiai, su visu atsakingumu ir didele meile parengtais ir išleistais savo genijų Akademiniais Raštais? – Būkime drąsūs, atviri ir laisvi: Vytautas Mačernis yra pasaulinio talento poetas. Šito vidinio jausmo ir estetinio įsitikinimo vedami, per daug nesižvalgydami į visažinius šonus ar „autoritetingus“ viškus, ir elkimės: kalbėkime ir dirbkime.
• Kodėl vieniems rašytojams su jų Raštais mūsuose sekasi, kitiems nelabai, o tretieji išvis nesulaukia jokio dėmesio? Manyčiau, kad viena iš pagrindinių priežasčių yra ta: atsiranda ar ne žmogus (žmonės), kuris nesavanaudiškai, grynai iš vidinių paskatų ir pasišventimo lietuvių raštijos tarnystei kraunasi sau ant pečių šitą naštą. Sekėsi Baliui Sruogai (tarnystės paeiliui ėmėsi Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, Neringa Lašaitė-Markevičienė), Vaižgantui (Vytautas Vanagas), Simonui Daukantui (Giedrius Subačius ir Roma Bončkutė), Motiejui Valančiui (Birutė ir Vytautas Vanagai), Antanui Baranauskui (Regina Mikšytė), Samueliui Boguslavui Chylinskiui (Gina Kavaliūnaitė), Maironiui (Romas Adomavičius), Vincui Mykolaičiui-Putinui (Irena Kostkevičiūtė), Salomėjai Nėriai (Viktoras Alekna), Silvestrui Gimžauskui (Paulius Subačius) ir kt. – O Vytautui Mačerniui? Po Vytauto Kubiliaus parengtos ir 1990-ais išleistos knygos Po ūkanotu nežinios dangum – per beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų – Mačernis buvo vien tik eksploatuojamas: jo eilės, jo tragiškai nutrūkęs gyvenimas, jo profilis, žvilgsnis… Ir niekaip, nė per nago juodymą, neatsilyginta. Minios gerbėjų ir nė vieno pasekėjo…

Reiktų kaip nors reaguot į collegos pasvarstymus, pritart, bet kad tik tokios šonan krypstančios mintys ateina į galvą: (a) su x autorium ir jo „sekėju“ – kaip su kirviu ir kotu, – jie turi atitikt viens kitą, tad arba atsiranda, arba ne; mūsų norai ar pageidavimai vargu ar gali ką nors padėti; (b) keli Mačernio tekstai, nepapuolę į knygas, manyčiau, nėr didelė problema; jo svarbiausieji tekstai yra tų, kurie domisi poezija, mintiploty; jei reiktų nurodyt problemą, atkreipčiau dėmesį į tai, kad žemininkų kūrybos panoraminiam vaizde trūksta Leono Švedo sonetų, rašytų tuo pat laiku kaip ir Mačernio, ir Pranutės Aukštikalnytės ciklo Skausmo valandos, kuris „kalbasi“ su Vizijom. (Tokia nelabai realistiška svajonė buvo šmėkštelėjusi: o jei kuri nors iš mėgstančių poeziją aktorių pasirengtų ir viešai bent kelioms skirtingoms auditorijoms perskaitytų šį ciklą?)
P.S. (2019 IX 10; popieryne užtikau; dera užfiksuot) 1991-ais Naujojo Židinio nr. 6 buvo VytM jaunėlės sesers Valerijos atsiminimų apie brolį ir Po ūkanotu nežinios dangum recenzija, rašyta Aldonos Kruševičiūtės. Rašinio pabaigoj autorė nurodė, kad knygoj trūksta VytM str. „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, eilėraščio „Į viršūnes“ pabaigos, taip pat eilėraščių „Mergaitė ir žeidai“ bei „Malonė“ (pastarąjį visą pacitavo nurodydama, kad rankraštis – Telšių kraštotyros muziejuj).

(936) Dar Mačernio ir Krivicko: eilėraščio „Į viršūnes!“ antroji dalis, almanacho Pirmieji žingsniai recenzija

Šis įrašas yra ankstesnio – „Kalėdinė viktorina / Vytauto Mačernio bibliografijos papildai“ tęsinys; parengė coll. Pranas Vasiliauskas, aš papildžiau.

Vytautas Mačernis Ateities puslapiuose (1936–1940) 

Visai atsitiktinai Žemaičių Prieteliaus laikraštyje suradus kelis nelabai žinomus Vytauto Mačernio eilėraščius (poeto knygose jų nėra), kilo noras tikslingai perversti ir mėnesinio moksleivių žurnalo Ateitis komplektus, nes jame lygiai tuo pat metu kaip ir Žemaičių Prieteliuje (bet jau visos Lietuvos, o ne regioniniu mastu) ėmė viešai ir plačiai reikštis jaunasis kūrėjas.
Žemiau pateikiu duomenis apie Mačernio publikacijas ar su jo asmeniu susijusią kitą informaciją, pastebėtą Ateities žurnalo 1936–1940 metų puslapiuose.

— eilėraščiai:

• dauguma žurnale skelbtųjų įdėti į rinktines Po ūkanotu nežinios dangum (1990) ir Man patiko tik vandenys gilūs (2014), tekstai identiški: 1936, nr. 10, p. 375 – Nėra laimės; 1937, nr. 4, p. 158 – Miražai; nr. 11, p. 393 – Laiškas Kristui; 1937/38 [žurnalas imtas derinti ne prie kalendorinių, o prie mokslo metų, puslapių numeracija tęsta], nr. 1(13) [1938-01], p. 520 – Snaigių muzika; nr. 3(15) [1938-03], p. 651 – Susigalvojimas; 1938/39, nr. 2 [1938-09], p. 72 – Mergaitei; nr. 6 [1939-01], p. 344 – Vizija; nr. 9 [1939-04], p. 533 – Kalnų pasiilgimas;
• 1938/39, nr. 1 [1938-08], p. 4–5 išspausdintas eilėraštis Į viršūnes! Kadangi tekstologiniu požiūriu šio kūrinio situacija susiklostė mįslingai, komplikuotai, pateikiame jį tokį, koks buvo paskelbtas Ateities žurnale:

Į viršūnes! 

Apie kraštą, kur girios ir gojai,
Apie šalį, kur pakelio uosiai,
Apie vargą, kur žemėj bujoja,
Apie darbą aš jums padainuosiu. 

Iš dangaus lijo plienas ir pūtė,
Pūtė šiaurės vakaris toks kietas.
Ėjo žmonės per audras, per liūtis
Ir per dygų, žverblantį lietų. 

Ėjo žmonės visi į tą šalį,
Iš gyvybės skubėjo į mirtį.
Ėjo žmonės parodyt, ką gali
Ir darbais nuveiktais pasigirti. 

Jie nelikdavo niekad prie vartų:
Bėgo, griuvo ir grūmės su vėjais
Ir, pargriuvę šimtąjį kartą,
Vėl į priekį tolyn nuskubėjo. 

Jie vis lipo aukštyn į tą kalną
Ir skubėjo visi į viršūnes,
Kur nevargina rytmečio šalnos
Nei čiobrelių, nei lauko ramunės. 

Mes su jais ir per ūkaną skaudžią,
Mes su jais ir per audrą, per lietų,
Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant
Mes pakelsime Lietuvą. 

Mes pakelsime šalį, kur miega,
Miega lauko kapuos tiek didvyrių.
Mes su tais, kurie dirbo per jėgą:
Už tėvynę kentėjo ir mirė. 

Mes su tais ir per ūkaną skaudžią,
Mes su tais ir per drebantį lietų,
Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant,
Mes pakelsime mylimą Lietuvą.

Vytauto Kubiliaus parengtoje knygoje Po ūkanotu nežinios dangum kaip eilėraščio visuma be jokių komentarų pateiktos tik pirmosios keturios šio eilėraščio strofos. Būtų galima pamanyti, kad sudarytojas tiesiog „pražiopsojo“ paskutinius keturis posmus. Bet… Mažeikių gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Atošvaistė, 1939, nr. 6, p. 3, taigi išėjusiame šiek tiek vėliau nei aptariamas Ateities numeris, irgi yra skelbiamos tik pirmos keturios „Į viršūnes“ strofos…
Tame pačiame penktame puslapy, kur yra „Į viršūnes!“ pabaiga, išspausdintas eilėraštis „Prisikėlimas“, irgi nebuvęs perspausdintas knygose [jo tekstą žr. prie kito Mačernio eilėraščio tuo pačiu pavadinimu, buvusio Žemaičių Prieteliuje].
[Coll. Pranas neiškėlė jokios hipotezės, kaip galėjo atsitikt, kad eilėraščio tęsinys, esantis gretimame puslapy (nieko nereikia vartyti!) tapo „pražiopsotas“, kaip ir visas kitas ten pat buvęs Mačernio eilėraštis. Pasvarstęs padariau išvadą, kuri vienintelė pasirodė bent jau panaši į logišką: „pražiopsot“ buvo įmanoma tik vienu atveju – jei to penkto puslapio tame žurnalo numerio egzemplioriuje, kurį prieš akis turėjo Po ūkanotu nežinios dangum parengėjas, paprasčiausiai... nebuvo; po ketvirto ėjo devintas ar kuris kitas puslapius, t.y. trūko spaudos lanko ar puslankio (į puslapių numeraciją toli gražu ne visada kreipiame dėmesį); tokių dalykų pasitaikydavo, ir dabar pasitaiko, tiesiog brošiūruojant įvyksta klaida. Dėl tos pačios priežasties, manau, tik keturi eilėraščio posmai mažeikiškių Atošvaistoj, tekstą jie ėmė irgi iš brokuoto numerio egzemplioriaus. – Jokios kitos priežasties (bent kiek panašios į pagrįstą) nepajėgiu sugalvoti.
Prieduras (2017-04-22): „Į viršūnes!“ iš atminties. 1986-11-29 Panevėžio tiesos literatūros ir meno puslapy „Nevėžis“ buvo paskelbtas Silvijos Laurenčikaitės rašinys „Vytautas Mačernis ir Panevėžys“; kaip papildas pateiktas VytM kalbamo eilėraščio variantas, kurį rašinio autorei padeklamavo poeto sesuo Valerija Mačernytė-Šilinskienė 1986 metų vasarą (atmintinai išmokė brolis Šarnelėj 1938-ų vasarą). Lyginant su paskelbtu Ateity tekstu, štai kas pasakytina: (a) 7 posmai; iš atminties iškritęs, o gal ten ir nebuvęs VI posmas „Mes su jais ir per ūkaną skaudžią, / Mes su jais ir per audrą, per lietų“ etc.; labai jau jis panašus į baigiamąjį; klausimas: ar tikrai būtinas tas kartojimas?, regis, pagrįstas; (b) kiti posmai identiški, išskyrus: II posmo 4-oj eilutėj per žverblentį lietų, paskutinio posmo 3-ia eilutė Darbui, meilei ir džiugesiui gaudžiant gal net prasmingesnė negu žurnale skelbtoji Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant. — Šis „Į viršūnes!“ variantas, septynposmis, manyčiau, geresnis už išspausdintą žurnale – kitą mokydamas atmintinai, gali pastebėt dar likusių taisytinų dalykų, ir patobulint.]

— proza:

• du knygose perspausdinti tekstai: 1938/39, nr. 7 [1939-02], p. 421–422 – Aš atnešiau jums saulės patekėjimą; 1939/40, nr. 3 [1939-10], p. 146–149 – Ramybės Bankas.

— straipsniai:

• 1938/39, nr. 5 [1938-12],  p. 287–289 knygose nepublikuoti Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai; 
• to paties nr. p. 304–305 – referuojamoji informacija Žemaitijos moksleivių meno vakaras; knygose nepublikuota; apie savo paties dalyvavimą renginyje tiek: „Vytautas Mačernis skaito savo eilėraščius“. [Šis tekstas yra tinklarašty.]

— nuotraukos:

• 1938/39, nr. 5, p. 272 Žemaičių moksleivių meno vakaro, įvykusio Tauragės gimnazijoje 1938-11-26, programos dalyvių nuotrauka, kurioje yra ir Mačernis;
• 1938/39, nr. 10 [1939-05], p. 591 portretinė Mačernio, kaip vieno iš „uolesniųjų bendradarbių abiturientų“, nuotrauka.

— varia:

• 1937, nr. 9, p. 328 informuojama, jog Telšių gimnazijos literatų būrelis „išrinko naują valdybą, kurion įeina: pirm. Vyt. Mačernis, sekr. D. Marčiūtė ir kasininku M. Miliūta“.
• 1937, nr. 12, p. 473 esančioje žinutėje iš Telšių pranešama: „Liter. būrelio pirmininkui Vyt. Mačerniui susirgus, pirmininko pareigas eina Ald. Marčiūtė.“
• 1938/39, nr. 2 [1938-09], p. 120 išspausdintoje informacijoje iš Telšių rašoma: „Literatai išsirinko naują valdybą, nusistatė naujus planus šiems mokslo metams. Be to, L. Kupstaitė paskaitė gražią kaimo nuotaikos novelę, o V. Mačernis kelis savo vasaros atostogų eilėraščius.“
• 1938/39, nr. 3 [1938-10] juokų skyrelio „Kreivos šypsenos“ pranešime iš Telšių pateikiamas toks mįslingas dialogas:

Vytas, įsikarščiavęs per literatų susirinkimą:
– Lauk baslius! Mums nereikia miegalių!
Rūta (pirmininkė):
– Tai prašau išeiti. (p. 187)

• 1939/40, nr. 1 [1939-08], p. 55 išspausdintoje žinutėje iš Švėkšnos apie ten vykusį Žemaitijos moksleivių meno vakarą, be kita ko, rašoma: „Toliau ta pati L. Kupstaitė ryškiai perskaito du čia neatvykusio telšiškio abituriento V. Mačernio eilėraščius.“

• 1939/40 mokslo metų nr. 9 ir 10 – paskutiniųjų dviejų numerių (jie pasirodė prieš pat sovietų invaziją, okupacijų laiku šis leidinys Lietuvoje nėjo) viršelio trečiuose puslapiuose – moksleivių literatų, bendradarbiavusių žurnaluose Ateities spinduliai ir Ateitis, almanacho Pirmieji žingsniai reklaminės informacijos; pranešama, jog tarp kitų autorių „su eilėraščiais almanache pasirodo“ ir Vytautas Mačernis. Ten du Ateityje skelbti kūriniai – „Susigalvojimas“ ir „Miražai“. (Beje, lyginant eilėraščių tekstus, pateiktus žurnale, almanache ir Vytauto Kubiliaus parengtoje knygoje, krenta į akis skyrybos ir didžiųjų raidžių rašymo skirtumai, galintys turėti įtakos intonaciniam ar net prasminiam šių kūrinių lygmeniui.)

-------------------------------------
Periodinėj spaudoj pabirusių rašinių paieška šiek tiek primena grybavimą. Kad galima nepamatyti, pražiopsot ką nors – taip, bet kai kurių vietų tiesiog neapžiūri būdamas tikras, kad ten nieko nebus, nes negali būti. Rengiant Broniaus Krivicko Raštus, net nekilo mintis pasižiūrėt Ateities spindulius (jaunesniesiems ateitininkams skirtą leidinį) tų metų, kai BrKr jau buvo studentas. O, pasirodo, reikėjo, nes paskutiniame prieš sovietų okupaciją žurnalo numeryje – 1939/40, nr. 10 [1940-05], p. 296 ir viršelio p. iii – stud. Br. Krivicko recenzija (ačiū Pranui V. už nuorodą):

Pirmieji žingsniai
Keletas pastabų apie naujai pasirodžiusį „At[eities] Spindulių“ bendradarbių almanachą

Moksleivija – priaugančioji karta. Ji kartu yra ir mūsų literatūros bei mėgėjų prieauglis. Literatūrinis gyvenimas gimnazijose yra labai gyvas ir įdomus. Tačiau ligšiol jį buvo galima stebėti tik probėgšmais ar tai moksleivių laikraščių puslapiuose, ar literatūriniuose vakaruose.
     „Ateities Spinduliai“ pirmieji ėmėsi iniciatyvos moksleivių literatūrinį gyvenimą ryškiau pavaizduot. Neseniai pasirodžiusiame šio laikraščio bendradarbių almanache „Pirmuosiuose žingsniuose“ mes randam sukauptą gana pilną mūsų moksleivijos literatūrinės kūrybos vaizdą. Čia galima matyti, kuria linkme formuojasi pačios jauniausios mūsų literatų kartos kūryba. Nors neaiškiai, bet galima įžiūrėti naujas apraiškas ir naujus diegus, kurie ateityje skleisis, žydės ir neš mūsų literatūrai vaisiaus. Įsiskaičius šį almanachą, ryškėja ir tie dalykai, kurių mūsų rašančioji moksleivija turėtų vengti.
     Almanachas turi du skyrius: poezijos ir beletristikos. Kadangi šie žanrai jau savo esmėj yra tokie skirtingi, o ir moksleivių kūryboj jie nevienoda linkme vystosi ir nevienodų rezultatų yra pasiekę, tai teks apie juos pakalbėti atskirai.
     Eilėraščiai telpa šių autorių: P[ranės] Aukštikalnytės, J[uozo] V. Ašmanto, K[azio] Bradūno, A[ldonos] Čepaitės, V[ytauto] Čėsnos, A[lbino] Dainos-Šiurnos, J[anės] Daugirdaitės, V[yt]. Dumskio, P[auliaus] Drevinio, St[asio] Džiugo, Pr[ano] Gudaičio, V[alės] Inčiūraitės, J[uozo] Iškausko, Br[oniaus] Jasaičio, Alb. Janiūno, E. Karaliūtės, St[asio] Krasausko, K[osto] Kubilinsko, J[ono] Linkonio [= Linkaus?], V[ytauto] Mačernio, A[nzelmo] Matulaičio [vėliau Matučio], Eug[enijaus] Matuzevičiaus, Leon[ardo] Matuzevičiaus, P[etro] Maldonio, H[enriko] Nagio, A[ldonos] Nasvytytės, J[ono] Nausėdos, J[ono] Narbuto, St[asės] Niūniavaitės, P[etro] Orvido, B[irutės] Pečiokaitės, B[enedikto] Siliūno, A[lekso] Šato, K[osto] Šilgalio, A[dolfo] Veličkos, J[uozo] Žemaičio ir V[yt]. Žvirzdžio. Almanacho redaktorius [Bernardas Brazdžionis] įžangos žodyje yra teisingai pastebėjęs, kad moksleivių kūryba dabar yra aiškiai veikiama naujojo mūsų poezijos stiliaus. Kai kuriuose eilėraščiuose galima įžiūrėti net aiškios atskirų vyresniųjų autorių įtakos, tačiau šiaip jau ta įtaka daugiau reiškiasi netiesiogiai, pirmiausia veikdama eilėraščių formą. Kadangi mūsų naujoji literatūra yra pasiekusi didelių formos laimėjimų ir labai lanksčiai apvaldžiusi žodžio medžiagą, tai jauniems moksleiviams šioje srityje yra iš ko pasimokyti. Perskaičius almanacho eilėraščius, pirmiausia metasi į akį, kad moksleiviai geba labai sklandžiai eiliuoti. Pavyzdžiui norisi pacituoti vieną trečios klasės moksleivės eilėraštuką:

Vai, tai gražūs patvinę upeliai,
Vai, tai mielas šis melsvas dangus.
Ir jaučiu, tartum širdį kas kelia...
Ir tik šniokščia putoja upeliai,

Kalas daigas žolytės pas kelią,
Ir žiedai laukuose tuoj pabus.
Vai, tai gražūs patvinę upeliai,
Vai, tai mielas šis melsvas dangus.
                      (E. Karaliūtė, p. 38)

Taip sklandžiai sueiliuoto eilėraščio galėtų pavydėti senieji mūsų autoriai, kurie, pirmuosius ledus lauždami, ir labai sunkiai dorojosi su forma. Tas didelis formos ištobulėjimas daro tai, kad eilėraštį šiais laikais parašyti labai lengva. Bet tai turi ir daug pavojų. Rašančiam eilėraščius ima užtekti tam tikro riboto kiekio vaizdų, kurie dažnai yra kitų vartoti ir nusibodę. Jis ima eilėraščius rašyti ne todėl, kad turėtų ką nors ypatingesnio pasakyti, bet todėl, kad jam gerai sekasi žaisti rimais, kad žodžius jis lengvai suburia į ritmingus sakinius. Šis dalykas pavojingas tuo, kad rašantysis nustoja ieškot naujų idėjų ir naujų išsireiškimo būdų. Jis sustingsta, nors ir grakščioj, bet tuščioj formoj. Jo eilėraščiai darosi negyvi, nuobodūs ir panašūs į kitų tokių pat poetų eilėraščius. Perskaitęs almanacho eilėraščius, įsitikini, kad į šį dalyką daugelis mūsų jaunųjų autorių turėtų atkreipti dėmesį ir ieškoti didesnio savitumo.
     Vienus almanacho autorius lygint su kitais yra sunkokas ir galbūt netikslus dalykas, nes almanache dalyvauja visų klasių moksleiviai. Išsilavinimo ir amžiaus skirtumas tarp pirmoko ir aštuntoko, be abejo, yra labai ryškus. Tačiau, nesileidžiant į kiekvieno atskiro autoriaus eilėraščių aptarimą, norėtųs atžymėti tuos, kurie ieško savitesnių formų, kurių darbuos prasikiša didesnis minties ir jausmo gilumas. Prie šių tenka skirt tuos autorius, kurie dabartiniu metu yra gimnaziją jau baigę, bet jų eilėraščiai paimti iš to meto, kol jie dar buvo moksleiviai. Tai P. Aukštikalnytė, K. Bradūnas, V. Mačernis ir Eug. Matuzevičius. Iš dabartinių moksleivių visu ryškumu išsiskiria H. Nagys. Visai atsitolinęs nuo mūsų literatūrinių tradicijų, bandąs naują formą jis stovi vienišas ir originalus su savo stipria išraiška ir gilia mintim. Iš kitų savitesni atrodo A. Čepaitė, P. Gudaitis, P. Drevinis ir kt.
     Beletristikos skyrius yra mažiau įdomus ir silpnesnis negu poezijos. Čia turbūt yra keletas priežasčių. Viena, kad mūsų naujoji beletristika iš viso nėra pasiekusi tokių aukštumų kaip poezija, ir moksleivis turi daug mažiau ryškesnių pavyzdžių. Kita yra tai, kad beletristiniai talentai lėčiau bręsta. Moksleivio amžiuje lengviau parašyti gerą eilėraštį negu gerą novelę. Be to, almanacho beletristai daugiausia yra žemesniųjų klasių. Iš beletristų almanache dalyvauja P[etras] Gailiūnas (baigęs gimnaziją), J[onas] Kazilionis, K[azys] Kėdavičius, J[onas] Krampys, St. Palubeckis, B[irutė] Pečiokaitė, K[azys] Pemkus ir Z[igmas] Umbražiūnas (baigęs gimnaziją). Beletristikoj pastebimas palinkimas į sentimentalumą, netikslus veikėjų psichologijos supratimas. Šios ydos tačiau visai nematyt K. Pemkaus novelėj. Yra ir tikro, nemeluoto nuotaikingumo turinčių darbų, nors irgi su sentimentalumo priemaišom (St. Palubeckis ir kt.). Beletristų temos iš savo aplinkinio gyvenimo. Tematikoj daugiausia vyrauja įvairūs prisiminimai. Užsimojimai nedideli. Kai autoriai geriau pažins gyvenimą, aišku, ir tematika bus platesnė, ir užsimojimai įdomesni.
     „Kad visi per keturiasdešimt į almanachą patekusių autorių išaugtų Maironiais ar Putinais, nėra pagrindo norėti“, – sako almanacho redaktorius įžangos žodyje. Savaime suprantama, kad patekimas į almanachą dar nereiškia kokio nors ypatingo pripažinimo ir dar nesuteikia „poeto“ ar „rašytojo“ titulo. Moksleivis visada turi atsiminti, kad jis yra tik bandymų kelyje ir kad jam su savo kūryba nėra ko per daug anksti smelktis į viešumą. Šis dalykas primintinas todėl, kad pastaruoju metu pradeda rodytis su savo rinkiniais, net iš moksleivių tarpo, nepaprastai didelis skaičius debiutantų. Tačiau gaila, kad tik labai retas jų tėra tam žingsniui pribrendęs. Toks skubinimasis „išsišokti“, kol dar nėra pasiekta jokių aiškesnių rezultatų, yra visai betikslis. Jeigu autoriui ateityje pavyks išvystyti savo gabumus, jam bus gėda ano menko ir ankstyvo „išsišokimo“, o jei jis bebrisdamas įsitikins, kad jo talentas užkastas ne literatūroj, o kur nors kitur, jam vėl bus gaila veltui sugadinto popieriaus.
     Iš anksto galima spėti, kad ne visi šio almanacho autoriai ateityje sieks literatūrinių laurų. Kartais iš tikrųjų yra protinga nustot rašyt (žinoma, tada, kai įsitikinama, kad neturima nieko įdomesnio ir originalesnio pasakyt). Kita dalis (reikia manyti, didesnioji) nuolat bręs ir stiprės. Bet bręs ir stiprės tik tie, kurie mokės į savo kūrybą įdėti darbo ir pasiaukojimo. Žodžio „darbas“ šiuo atveju nereikia suprast taip, kad moksleivis turi be perstojo rašyti ir rašyti, o parašęs – taisyti ir taisyti. Vien tokios rūšies darbas nepadarys iš žmogaus nei rašytojo, nei poeto, juo labiau, kad čia reikalingi ir įgimti gabumai. Moksleivis kaip tik turėtų geriau mažiau rašyt, bet rašydamas giliau susikaupt ir stipriau pergyvent. Antra vertus, iš tuščio indo neįpilsi. Tas žmogus, kurio siela tuščia, nesuras nieko verto kitiems pasakyt. Poetui ar rašytojui svarbu auklėtis tam tikra kryptim. Jis turi mokėt savo sieloj sukaupt daug dalykų. Jis turi sugebėt stipriai pergyvent ir giliai jaust. Jis turi išmokt stebėt ir pažint gyvenimą. Jo siela turi būti kaip sklidinas indas. Tada nebus reikalo pilstyt iš tuščio, bet srovė pati nesulaikomai liesis, o mintis ir jausmas savaime ieškos išraiškos.

BrKr – pirmasis (?), viešai spaudoj atkreipęs dėmesį į Henriko Nagio savitą poetinį talentą.
(Beje, prieš kokią savaitę sužinojau apie dar vieną, šįkart niekur neskelbtą BrKr tekstą – rankraštį „Žmonijos istorija“, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje.)

(928) Kalėdinė viktorina / Vytauto Mačernio bibliografijos papildai

Mielieji lietuvių poezijos degustatoriai ir degustatorės, viskas labai paprasta:
tereikia atspėti, kas parašė šį eilėraštį, išspausdintą 1937-ais:

Vilnius, 2016-12-15 (Prano Vasiliausko nuotrauka)

Lietuva

Tu, Lietuva, esi kančioj užgimus
Ir daug matei jau rudenų.
Kas pasakys tautos likimą?..
Kas išskaitys kelius žvaigždžių?

Mylėjai Tu pasaulį visą
Ir nuoširdi buvai ir paprasta.
Savaip graži Tavų laukų Dubysa,
Savaip graži miškų spalva.

Kasmet puošies gėlių Tu jūra,
Žaliais berželiais pakely.
Ir nejauti, kas Tau likimą buria,
Dalies savosios nejunti.

Kraujais žydėjo Tavo kelias,
Nešei pasaulį ant pečių,
Tik gailiai dūsavo smūtkelis,
Bet nesiskundė, kad sunku.

Dabar žali vėl Tavo plotai
Po laisvės mylima našta.
Ištvėrus amžius, svetimų kamuota,
Tu nepriklausoma šiandien, Tu vėl laisva.

— kas pirmas kaip komentarą pateiks teisingą atsakymą, tam/tai – dovana
(ne iš LLTI išprašyta, o už savus pinigus pirkta): serijoj „Gyvoji poezija“ išleista
Vytauto Mačernio rinktinė Man patiko tik vandenys gilūs su CD
(parengė Manfredas Žvirgždas, eilėraščius skaitė Andrius Bialobžeskis).

--- spėti galima iki šeštadienio, 12-24, 8:00 ryto; spėjimų nekomentuosiu ---
           --- už viktorinos sklaidą per facebooką būčiau labai dėkingas ---

— 2016-12-21 — nebėr prasmės laukt šeštadienio ryto (pasirodo, paprasčiausiai pagooglint tereikėjo) – taip, tai Vytauto Mačernio eilėraštis, kuris nežinia kodėl nebuvo įtrauktas jo bibliografijon ir neįdėtas į knygas. O užtiko jį, kaip ir daugiau tekstų, coll. Pranas Vasiliauskas, ir pasiūlęs surengt viktoriną. Ta viktorina, aišku, juokai, daug svarbiau – nurodyt Mačernio tekstus, kurie nefunkcionuoja kalbant apie poeto kūrybą. Nors tai kūrybinio kelio pradžios pėdsakai, bet – turint omeny, kad Mačernis vis dėlto mūsų klasikas, – svarbūs.

Vytautas Mačernis Žemaičių Prieteliaus puslapiuose (1937–1939)
^{_____________________}
Pranas Vasiliauskas
                                                                                            Savaip graži Tavų laukų Dubysa,
                                                                                            Savaip graži miškų spalva.

— piešinys iš čia —

Veikiausiai Architektūros mūzos apžavėtas, šį, 2016 metų, rudenį Žemaičių mieste N ėmiau ir nufotografavau XX amžiaus, matyt, 4-to dešimtmečio pačioje pabaigoje iškilusį pastatą, kurio rami, nepretenzinga architektūrinė harmonija bei (kai įsigilinau į nuotraukas) nepaprastai grakščiai ir simetriškai dangaus fone nubanguojantis stogas privertė mane suklusti ir susidomėti: o kas gi yra šios architektūrinės Pelenės autorius – jos konstruktorius? Nepavykus šito pasiekti iškart, abordažo būdu – per enciklopedijas, internetą – ėmiausi nuoseklios apgulties metodo: lapas po lapo, numeris po numerio, metai po metų ėmiau versti kai kurių periodinių leidinių komplektus.
     Šios – architektūrinės-inžinerinės – paslapties kol kas taip ir neįminiau, net nepriartėjau. Bet ta intencija, be kitų spaudos leidinių, taip pat peržiūrėjau ir laikraštį Žemaičių Prietelius, ėjusį Telšių mieste 1925–1940 metais. Tai buvo savaitraštis, atspindėjęs konfesinį Telšių vyskupystės darbą, žemaičių katalikų interesus, jų organizacijų veiklą, duodavęs politinių bei ūkinių žinių, gausiai publikavęs skaitytojų korespondencijas ir ypatingai daug vietos skyręs (kažkodėl) kriminalinei informacijai. Laikraštis skatino ir plačiai leido reikštis ir vietiniams literatūros talentams, tiesa, labiau orientuodamasis į religinę tematiką. (Informacijos dėlei išvardysiu ir visus šio leidinio redaktorius, kaip jie buvo pateikiami pačiame laikraštyje: Juozas Dagilis (1925, nr. 1 – 1927, nr. 22); kun. Juozas Dobužinskas (1927, nr. 23–31); Bronė Norvaišaitė (1927, nr. 32 – 1928, nr. 10); kun. Petras Maželis (1928, nr. 11 – 1931, nr. 40); Kazimieras Berulis (1931, nr. 41 – 1935, nr. 52); kun. Pranas Ramanauskas (1936, nr. 1–24); kun. Feliksas Gureckas (1936, nr. 25–46); kun. Vytautas Motekaitis (1936, nr. 47 – 1938, nr. 50); kun. Kazimieras Olšauskas (1938, nr. 51 – 1940, nr. 26).
     Beversdamas 1937–1939 metų foliantus, susidūriau ir su pavarde lietuvių literatūros klasiko Vytauto Mačernio, kuris, kaip žinome, 1936–1939 metais mokėsi Telšių gimnazijoje. Žemiau pateikiu duomenis apie Vyt. M. publikacijas ar su jo asmeniu susijusią kitą informaciją, aptiktą Žemaičių Prieteliuje.

— eilėraščiai:

• 1937-05-02, nr. 17, p. 3 Motinos dienos proga – Pasikalbėjimas su motina. Šis eilėraštis skelbtas abiejose Mačernio knygose, išleistose 1990-ais ir 2014-ais, tik kiek kitokia antrašte – „Pasikalbėjimas su mama“; nurodyta, kad tekstas iš nedatuoto mašinraščio, saugomo Telšių kraštotyros muziejuje, nr. 14530. Yra šiokių tokių skirtumų, ryškiausias – mašinrašty poetas mamytei žada dovanoti karalaitės dvarą, o savaitrašty – karalaičio.

• 1937-05-23, nr. 20, p. 4 – Prisikėlimas. Vyt. M. poezijos knygose (nei Po ūkanotu nežinios dangum, nei remiantis pirmąja parengtoj Man patiko tik vandenys gilūs) jo nėra:

Ak, taip norėtųs prisikelt, kaip Kristus per Velykas,
Pabust dėlei gyvenimo aiškaus.
Kurie žiedai, kuriais keliais gyvent ir eit man liko?
Žinau, kad nieko nežinau daugiau.

O taip einu į tamsią, juodą, klaikią naktį
Ir porą žingsnių prieš save jau nieko nematau,
O akys, kaip pabaisos, ima klaikiai degti,
Siunčiu keiksmus baisiausius, o juodoji žeme, tau.

Jaučiu, kad saulė su žiedais per kalnus ir miškus ateina,
Kitą pabundantį gyvenimą jaučiu.
O man tik viskas liejas į beprasmę, juodą dainą,
Paklydusią, kaip alkanas šuva, tarp rudenio laukų.

Ir bėgu nuo savęs, kaip beprotis per tyrus.
Širdyj ramybės nė tyloj nėra:
Nes man pasaulis – giminė išmirus,
Bjaurus, kaip ragana žiauri, sena.

Keliauju su žvaigždėm tolyn per naktį
Ir, Dieve, be Tavęs jau nieko nematau.
Ak, taip norėtų mano akys amžiais degti
Ir būti Tavo, būti amžiais Tau.

Beje, Ateity (1938/39, nr. 1, p. 5) yra kitas Vyt. M. eilėraštis tokiu pat pavadinimu – „Prisikėlimas“, irgi nepatekęs į knygas:

Šiąnakt man čia taip ramu ir gera,
Atkrantėj sėdus pailsėti.
Per kūną eina drėgnas žemės garas,
O akys merkias taip iš lėto.

Bet dar matau toli ten kapą,
Kažkam tuščiuos laukuos supiltą.
Ten vėjuj plaikstosi žilvičio lapai,
O man taip gera čia, ramu ir šilta.

Užgeso saulė vakaruos, užges kada ir galios
Apie gyvenimą netikrą sekti.
Ant kapo pašiugždens žolytės žalios
Ir Vakarinė išdrebės per naktį.

Praeis gal milijonas metų,
Ir į kapus suguls visi lig vieno,
Ir vakaras ateis... ir medžiai, kur šlaituos išretę,
Nebešlamės jau kitą dieną.

Tada danguj vėl pasirodys Kristus,
Ir žodžiai pranašų senų bus įvykdyti:
Iš kapo kelsis Nemari Jaunystė
Ir švęs gražiausią Amžinystės Rytą.

• 1937-09-02, nr. 35, p. 3 – Naktis Tėviškėj. Vyt. M. knygose jo nėra:

Iš Tėviškės dar nevaryk manęs, Tėveli…
Šį vakarą taip galingai šlama uosis senas.
Ir tolumon nubėgęs per laukus takelis
Kažką taip artimo man mena.

Tokia šviesi naktis, kaip tos žvaigždutės,
Kurios nupuola ir kažkur paskęsta.
Matau, kaip sodo drebulės lapelis kruta
Ir kaip migloj pranyksta ežerai ir brastos.

Mačiau, kaip meilios dienos ėjo
Niūnuodamos rugių palaukėm,
Dabar šiurpu, kada vakaris šnabžda vėjas:
„Sūneli, kelkis, eik, tavęs pasaulis laukia“.

Išeisiu aš iš čia taip vienas į pasaulį,
Kad niekad gal daugiau negrįžčiau.
Čia per dienas vis degs meili jums saulė
Ir vakarinis spindulys įšvies į gryčią.

Iš Tėviškės nenoriu dar išeit, Tėveli…
Taip miela be žmonių vienam pabūti.
Čionai kieme toksai ramus smūtkelis
Ir tokios aiškios, šviesios danguje žvaigždutės…

• 1937-10-21, nr. 42, p. 2 – viktorinos klausimui pasitelkta Lietuva; Vyt. M. knygose šio eilėraščio nėra. – Ar galime įsivaizduoti, kad šiais laikais koks nors jaunas (ar net brandžių metų) poetas su tokia meile Laisvei ir Nepriklausomybei, su tokiu nuoširdžiu įsijautimu, su tokiu natūraliu paprastumu apdainuotų savo Tėvynę LIETUVĄ? Ir nesigėdytų nei JOS, nei savo jausmų JAI, nei savojo patriotizmo… Nūnai vien tik girdime ir skaitome patyčias, vien tik stebime lenktynes, kas ciniškiau, niekšiškiau, šlykščiau, mikliau apibjauros, apdergs šalį, kurioje gimė. [—vg— nuomonė apie jaunumenę geresnė.]

• 1939-10-19, nr. 42, p. 3 – Laiškas Kristui. Publikuotas Vyt. M. knygose; 1990-ais išėjusioj nurodyta, kad tekstas imtas iš Ateities, 1937, nr. 11, p. 393; bet antras posmas perspausdintas su klaidom: „Šiandieną mylime Tave mes, Kristau, / Nes su Tavim gyvent lengviau. / Aukojau [= Aukojam] Tau save, jaunystę, / Gražias dienas aukojau [= aukojam] Tau.“ Ir šitas Po ūkanotu nežinios dangum atsiradęs riktas keliauja tolyn: žr., pvz., mačernio.landynėj.lt  ir kt.; kur galima, reiktų pataisyti. Beje, jaunojo Mačernio religinę savimonę padeda suvokti jo straipsnis „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, skelbtas Ateity, 1938/39, nr. 5, p. 287–289; knygose neperspausdintas.

— straipsniai:

• 1938-03-10, nr. 10, p. 3–4 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Vysk. Motiejus Valančius. Autorius nenurodytas, bet straipsnio tezių dėstymo logika bei metodika mane įtikina, jog autorius yra Vytautas Mačernis. [—vg—: nesu įsitikinęs, kad tai būtent Mačernio tekstas: tezės, dėstymo logika – tokių dalykų buvo mokomi visi gimnazistai.]

• 1938-03-31, nr. 13, p. 7 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Simanas Daukantas.

• 1938-04-28, nr. 17, p. 4 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Prel. Mačiulis-Maironis, pasirašyta: V. Mč. – Mačerniui būdingu stiliumi ten, beje, rašoma:

Poetas buvo žemaičių žemės sūnus. To jis niekada nepamiršo ir savo poezijoj ne vieną kartą minėjo. Buvo kuklus, neblogas organizatorius, taupus, darbštus ir labai pamaldus. Jo pamaldumas, pasitikėjimas Dievu, Bažnyčios neklaidingumu – visiškas. Tų pačių dalykų nemaža randame ir poezijoj.

Kas dar iš lietuvių autorių yra taip tiksliai, taip glaustai apibūdinęs Maironį – žmogų-kūrėją-kunigą? 

• 1938-05-12, nr. 19, p. 6 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Dionyzas Poška; pasirašyta: V. Mč.

— anotacijos:

• 1938-03-03, nr. 9, p. 5 – Maršas Jaunystei (pristatoma Alfonso Sušinsko knyga jaunuomenei tokiu pavadinimu).

• 1938-04-13, nr. 15, p. 5 – Žemaičiai (pristatoma žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija); pasirašyta: Mč.

— varia:

• 1938-09-29, nr. 39 pirmojo puslapio apatiniame dešiniajame kampe gedulo rėmeliuose publikuojama tokio turinio užuojauta:

Mūsų bendradarbiui Vytautui Mačerniui,
jo mylimam tėveliui mirus, reiškiame gilią užuojautą.
                                  „Ž. Pr.“ redakcija ir administracija

Šis liūdnas tekstas be kita ko rodo, su kokia didžiule pagarba jau buvo žiūrima į septyniolikmetį gimnazistą.

• 1939-02-17, nr. 7, p. 7 T. Kalnėno žinutėje „Moksleivių literatūros vakaras Telšių V. V. V. [valstybinėje Vyskupo Valančiaus] gimnazijoj“ tarp kitko rašoma:

Ir formos ir turinio atžvilgiu telšiškis Vyt. Mačernis ir kretingiškis [Leon.] Narbutas jau pilnai gali lenktyniuoti ir su geresniais, jau išgarsėjusiais mūsų poetais. Žinoma, šiandie jų niekas nevertina, nes dar perjauni. Bet kai kurie jų eilėraščiai tikrai nedarytų gėdos ne vienam mūsų poetų, jei apačioje jų pavardes parašytume.

Štai su kokia medžiaga, liečiančia Vytautą Mačernį, susidūriau, versdamas Žemaičių Prietelių. Beje, kaip matėme, jis savo tekstus šiame savaitraštyje pasirašinėjo ne tik vardu ir pavarde – Vytautas Mačernis ar Vyt. Mačernis, bet ir kriptonimais V. Mč. ir Mč. Tai lietuviškų slapyvardžių sąvaduose berods nėra užfiksuota.
Besidomintieji Pauliaus Jurkaus, Pauliaus Drevinio, Prano Genio, Petro Maželio bei kitų rašytojų kūryba irgi nemažai įdomaus ras šio laikraščio puslapiuose.

P.S. Gerb. Anonime, prašyčiau atsišaukti (el. paštu vgasiliunas@gmail.com) – pažadėtoji knyga Jūsų laukia (lauks iki Trijų Karalių).