(1128) Visiškai tarp kitko: gera atmintis vs laki vaizduotė + įtaigi šneka

(Šis įrašas, kaip ir apie skraiduolį akmentašį Gailių-Gailevičių, iš serijos „Senoliai mena“. Ačiū coll. Rūtai už rastinuko nuorodą.)
Literatūroj ir mene 1959 IV 4 (nr. 14, p. 3) buvo išspausdintas K. Andziulio (greičiausiai Kęstučio Andziulio, tuolaik Kauno dienos Sporto ir informacijos skyriaus vedėjo) pasakojimas „Kaip rastas A. Mickevičiaus akmuo“ (kai kurias pastabas iškart įterpiu laužtiniuos, kitos po tekstu):

Netoli Kauno, A. Amaliuose, gyvena 98 metų senukas Joachimas Čalkevičius. Daug matė ir patyrė jis savo gyvenime, todėl nenuostabu, kad, prisimindamas praeitį, senukas mėgsta pasakoti ir apie Kauno augimą. Juk jis vaikščiojo šimtamečio tankaus miško keliais ir takeliais – ten, kur dabar nutiestos miesto gatvės ir pastatytos gamyklos, jis regėjo, kaip dabartinio Kauno teritorijoje bėgiojo šernai, lapės, vilkai...
     Nelankė J. Čalkevičius mokyklų. Tačiau jis perskaitė dauq knygų įvairiomis kalbomis. Nuostabi jo atmintis. Jis ir dabar gali atpasakoti daugelio tų knygų turinį.
     J. Čalkevičius daug žino ir apie lenkų poetą Adomą Mickevičių. Mat, gyvendamas Kaune, poetas lankė tą gražųjį slėnį, kur vėliau Joachimas Čalkevičius buvo paskirtas miško sargu ir gyveno. Ir tą akmenį, kurį dabar matome A. Mickevičiaus vardo slėnyje, surado ir toje vietoje pastatė J. Čalkevičius. O Čalkevičiaus tėvas asmeniškai gerai pažino garsųjį poetą.
     „Mano tėvas, taip pat Joachimas, buvo vežikas, – pasakoja Čalkevičius. – Jis vežiodavo prekes, su pirklių vilkstinėmis vykdavo į Gardiną, Rygą ir kitus miestus. Daug nuotykių, patirtų kelionėse, papasakodavo man tėvas. Bet ypač mėgdavo jis kalbėti apie Adomą Mickevičių, kuris gyvenęs Kaune ir rašęs eiles. Tėvas jį labai gerbė ir mylėjo, gerai pažinojo. Mat, poetas, kai tėvas vykdavo prekių į Gardiną, įduodavo jam nuvežti į Naugarduką savo laiškus panaitei Marilei. Grįždamas tėvas parveždavęs atsakymus. Jie su poetu susitikdavę „Rojaus“ („Raj“) traktieriuje, kuris buvo prie vieškelio, netoli dabartinio tunelio.
     Poetas labai mylėjo ir gerbė paprastus žmones. Jis dažnai parsinešdavo iš šaltinio vandens ir vaišindavo juo svečius, sakydamas: „Gerkite, ir tebūna mūsų širdys tokios tyros, kaip šis šaltinio vanduo...“
     Man kaip tik tose vietose, kur poetas praleisdavo ištisas dienas, teko dirbti: čia buvau paskirtas eiguliu. Mano saugoma teritorija apėmė Ąžuolyną ir dabartinį Zoologijos sodą, čia pat ir gyvenau; mano namas buvo dabartinio Zoologijos sodo vidury.

Literatūra ir menas, 1955 XI 26, nr. 48, p. 3;
visas savaitraščio numeris skirtas „didžiajam liaudies dainiui“ AdM-čiui,
jo 100-osioms mirties metinėms paminėti;
beje, p. 4 yra nuotraukytė Eriko Varno skulptūrinio eskizo
„A. Mickevičius jaunystėje, Kaune“ – sėdinčio ant akmens
(subinė ima šalt ilgiau pasėdėjus, liga gali įsimest)

     Vaikščiodamas gražiuoju slėniu Girstupio pakrantėmis, aš dažnai prisimindavau pasakojimus apie Adomą Mickevičių, nueidavau prie to šaltinio (jis tebėra ir dabar – prie tunelio), kur poetas mėgdavo būti vienas. 1918 metų pavasarį patvinęs Girstupis smarkiai paplovė krantus. Kartą ties upelio posūkiu pastebėjau krante iš žemės kyšančius lyg geležinkelio pabėgius ir didžiulio akmens kraštą. Sekančių metų pavasarį vanduo akmenį išplovė dar labiau. Aš susidomėjau, pradėjau jį tyrinėti. Pastebėjau ant akmens iškaltą lyg žvaigždę ranką, laikančią žąsies plunksną. Metai, neatsimenu, ar buvo pažymėti. [Ką kita galėjo įžvelgt knygų prisiskaitęs žmogus? Jei buvo poetas, tai turi būt ir jo plunksna. Dėl metų abejoja, o inicialų nepamini; ar AM panašu į „žvaigždę ranką, laikančią žąsies plunksną“?]
     Man šovė mintis, ar nebus čia tas pats akmuo, kuris anksčiau stovėjo prie šaltinio, gal tie ženklai ant akmens susiję su poeto gyvenimu Kaune?
     Apie savo radinį papasakojau miesto muziejaus viršininkui Daugirdui. Buvo paskirta komisija, kuri turėjo apžiūrėti akmenį ir nustatyti, ar mano spėliojimai teisingi. Ir pasirodė, kad tai iš tiesų būta Adomo Mickevičiaus akmens! Man buvo išduotas raštas, kuriuo buvau įpareigotas tą akmenį saugoti.
     Kaip tas akmuo čia pateko? Tiesiant geležinkelį [1859-ais], reikėjo daug akmenų. Jie buvo sprogdinami, vežami iš visur. Tikriausiai, būtų buvęs susprogdintas ir Mickevičiaus akmuo, nes jis stovėjo prie pat geležinkelio. Bet darbininkai, kurie čia dirbo, gerbdami poetą, užritino akmenį ant pabėgių ir, nutempę toliau, užkasė Girstupio krante. [Kauno apskrities viešosios bibliotekos puslapy – esą poeto gerbėjai slėpdami Mickevičiaus akmenį jį užkasę Girstupio upelio šlaite; dar neįtikinamesnė versija negu darbininkai.]
     Komisijai patvirtinus mano spėliojimus, pasikviečiau į pagalbą gaisrininkus, sumokėjau jiems 50 markių, ir jie išvilko akmenį ant kalnelio, prie beržo, ten, kur jį matome ir dabar. Tik beržo jau nėra. Kažkas vėliau, kai aš slėnyje jau negyvenau, jį nukirto.
     Aš su šeima aptvėriau akmenį geležine tvorele, apsodinome jį gėlėmis. Iš pažįstamų žmonių girdėjau, kad pernai Varšuvos radijas, kalbėdamas apie poeto gyvenimą Kaune, apie jo vardu pavadintą slėnį ir akmenį, ir mane paminėjo. Malonu man, senam žmogui, kad mūsų žmonės taip nuoširdžiai mini ir gerbia didįjį poetą“

Graži ta ir lt.wikipedijoj perpasakota istorija, esą Karolina Kovalskienė pasiūliusi slėnį pavadint Mickevičiaus slėniu, ir draugai tam pritarę, ir dar ant akmens su paties poeto iškaltais inicialais iškalę išvykimo iš Kauno metus. Ir tas akmens paslėpimas 1859-ais (jau kitos kartos poeto gerbėjų, nes iškalusieji datą 1823 tikriausiai buvo per seni tampyt akmenis); ir Andziulio rašiny perteiktas Joachimo Čalkevičiaus, daugelio skaitytų knygų turinį prisimenančio, pasakojimas gražus, labai panašus į dar vienos knygos turinį. Nesu skaitęs tos komisijos, kuri turėjo apžiūrėt akmenį ir nustatyt, ar Čalkevičiaus spėjimai teisingi, teigiamos išvados. Gal jums teko, gal ten kokių rimtesnių argumentų yr pateikta? Kol kas, kaip ir priklauso norinčiam save vadint neviernu tamošium, manau, kad tai tiesiog lakios vaizduotės kūrinys, kuriuo tikėt buvo norima kaip tikrų dalykų liudijimu.
— ne, aš tikrai nieko prieš Mickevičiaus akmenį (nors kartu su Napoleono akmeniu jau ir išbrauktą iš geologinių gamtos paveldo objektų sąrašo; ar yr nekilnojamųjų kultūros vertybių registre – nepavyko išsiaiškint, per sudėtinga man jų paieškos sistema; galėtų ten būt), tik gal jo pavadinimas rašytinas kabutėse ir kursyvintinas, kaip kūrinio, kad skirtųs nuo, tarkim, Stelmužės ąžuolo ar kokio kito tikro dalyko? Nors gal ir nereikia jokių kabučių: kas nori – sužinos, kaip tatai atsirado, o kas nori tikėt, kad Kalėdų senelis tikrai yra – tetiki. — Tokių artefaktų istorijos – l. įdomus dalykas, taip.
P.S. Buvo kilus mintis užmest akį Jono Riškaus knygon Adomas Mickevičius ir Lietuva (1996), pažiūrėt, kokia nuosaka pasitelkiama rašant apie akmenį – tiesioginė ar tariamoji? Deja, knyga paimta kito bibliotekos skaitytojo. Spėčiau, tiesioginė, nors norėtųs tariamosios, kurią pasitelkia pasakojamosios tautosakos pateikėjai.
Prieduras. Literatūroj ir mene 1948 XII 17 (nr. 47, p. 2) buvo išspausdintas Vlado Abramavičiaus rašinys „A. Mickevičiaus gyvenimas Lietuvoje“. Iš pastraipos, skirtos Kauno laikotarpiui:

Kaune gyvendamas, poetas puikiai pažino gražiąsias šio miesto apylinkes. Be mokytojo pareigų, Mickevičius vadovavo gimnazijos bibliotekai ir jos patalpose turėjo 2-jų kambarių butą. Laisvalaikius poetas panaudodavo iškyloms į miesto apylinkes, kurių grožį apdainavo savo poemose. Dabartinio naujojo miesto ribose tuo metu dar dunksojo ošianti giria ir tik kur ne kur tebuvo namai. Vienas iš tų namų buvęs ir tariamasis „Mickevičiaus namelis“. Kaunas artimai susijęs su Mickevičiaus vardu. Štai jo vardo gatvė, štai slėnys, kurio vaizdą poetas įamžino savo kūryboje, kur jis apmąstydavo savo poemų idėjas ir akmenin savo vardą kalė... Gyvendamas Kaune poetas ypatingai brendo savo poetiniam pašaukimui. Kaune gimė didinga jo „Giesmė jaunystei“, kurioj poetas ragina jaunuosius siekti tai, kur vyzdys nepasiekia ir laužti tai, ko protas nepajėgia.

Kaip memorialinis akcentas – ne akmuo, o namelis, bet jokių miglų: tariamasis „Mickevičiaus namelis“; ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos svetainėj – vadinamasis Adomo Mickevičiaus namelis. Ir apie akmenį šnekant reiktų: vad. Mickevičiaus akmuo; jei gerai supratau, jis (vėl?) pradėjo būt populiarinamas, pasakojimais apipinamas po 1955-ų, kai šalia padėta ta plokštė su Mickevičiaus posmu.