(1135) Miscellanea rerum, viii: gėlės, tankai, Mickevičius ir kt.

[vis užsifiksuoji sau ką nors, ir tiek; pažiūrinėjau, ką užsirašęs pastaruoju laiku, dar ir vaizdų yr;
gal galėjo tai būt atskiri įrašai, bet būt atrodę per smulkūs; apkaba/обойма/ nežinau, kaip natiškai]

(α) mažieji džiaugsmai, 2018 XI 19
Pernai gruodžio pradžioj draugei, šventusiai pusapvalį jubiliejų, be kita ko, padovanojo pirktinį žydintį kalėdinį kaktusą / tikrąjį plokštenį / schlumbergera truncata. Nužydėjo. Persodinau. — Metų neiškentė, gruodžio nesulaukė. Pražydo. Didžiausias mažasis džiaugsmas buvo, kai pastebėjau, kad krauna žiedus; ne kai ėmė žydėt. Augalas pajėgus nudžiugint nė kiek ne mažiau negu tikrai geras eilėraštis.

(β) + pagarbos Nekrošiui, 2018 XI 22
Šiandien Šiluvoj palaidotas didis režisierius Eimuntas Nekrošius. Kaip tiesiog žmogus. Jokių valstybinių laidotuvių, Menininkų kalnelių. Tik nesuprantu, kodėl rašyta „artimiesiems pageidaujant“, o ne „vykdant mirusiojo valią“. Nekrošiaus laidotuvės – finalinė gyvenimo scena – ryškiausiai atskleidė jo požiūrį į žmogų. Požiūrį, kuriam visiškai pritariu.
Tas plotas Antakalnio kapinėse – sakoma: taip pagerbiame; o ar ne arčiau teisybės būtų: taip susikuriame patogesnes sąlygas pagerbti?

(γ) savivoka, 2018 XI 24
Stovėdamas pirmo aukšto balkone žiūrėjau, kaip Kalvarijų gatve važiuoja tankai ir kita karinė technika.
Proto balsas: „Gal ir gražu, bet naivu būt pacifistu.“
Kitas, nežinau kieno: „Džiūgaut pamačius daiktą, skirtą naikint ir žudyt, nors jo vardas ir Rasa, – na negerai, negražu.“

(δ) ką, būdamas redaktorius, tikrai siūlyčiau taisyt, 2018 XI 25
Įžvalgus svarstomasis rašinys gerą vardą turinčiam žurnale. Bet:

Negalima neigti, kad nuo partizanų rankų nežuvo civiliai gyventojai [→ civilių gyventojų].
Kaip minėta, į mišką pasitraukė ir krauju susitepę vyrai [→ susitepusių vyrų].

Neabejoju, autorius omeny turėjo ne visus, tik dalį, bet – nedrįstu spėti kodėl – pasirinko dgs. vardininką, o ne dalies kilmininką. Tokius minties ir kalbinės raiškos prasilenkimus redaktorius turėtų siūlyt autoriui pataisyti.

(ε) mintis kaip бритва обоюдоострая, 2018 XI 25
Tik spėliot galėčiau, kodėl būtent toks palyginimas (iš savižudžio Majakovskio eilėraščio apie sovietinį pasą) atėjo į galvą, per EuroNews TV išgirdus vengrų studentą sakant: „Mums reikia mąstytojų ir filosofų, kad sukurtume geresnę ateitį.“ (Viktoro Orbáno vyriausybė nori dar labiau apribot Vidurio Europos universiteto veiklą, studentai protestuoja, reikalauja nevaržyt akademinės laisvės; jei taip atsitiksią, universitetas persikelsiąs Wienon.) — Naivusis progresyvizmas. Ne poetų, prozininkų ar dramaturgų, o tų, kuriuos vadinam mąstytojais ar filosofais, įžvalgas pasitelkė tironai, kurdami „šviesią ateitį“ Sovietų Sąjungoj ar Trečiajam Reiche, ar Kinijoj, ar Kambodžoj. Jei universitetas būtų perkeltas Wienon, gal neprošal studentus nuvedus prie Karl Marx Hofo ir šį tą papasakojus apie praeities „šviesą“.

(ζ) apie kepures, 2018 XI 27
Šįvakar Valdovų rūmuos atidaroma paroda „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“. Nemėgstu visokių atidarymų (ir dėl dėkų padėkų neišvengiamo perviršio, be kita ko). Girdėjau ekspresyvų vieno iš parodos rengėjų pasakojimą, kas kur būsią rodoma, – taip, tai tikrai verta apžiūrėt paroda, bet – neskubant, savu tempu, kai kuo mažiau lankytojų.
Pastraipa iš pristatomojo teksto:

Lietuvos visuomenei svarbus aspektas – poemos Ponas Tadas ir lietuvių literatūros ryšiai. Atsižvelgiant į tai, parodoje pristatoma atskira tema – Pono Tado pėdsakais Lietuvoje. Čia rodomi žinomi poemos vertimai į lietuvių kalbą nuo XIX a. antros pusės iki šių dienų bei lietuvių literatūros kūriniai, kuriems poema yra padariusi didelę įtaką (panašios invokacijos, recepcija ir pan.). Juk ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią...

Bus eksponuojami Valerijono Ažukalnio ir Vinco Mykolaičio-Putino vertimų rankraščiai, Salomėjos Nėries mašinraštinis rinkinys Prie didelio kelio – atverstas lapas su 1943-ais sukurtu eilėraščiu „Už gyvybę tu brangesnė“ kaip parafrazės pavyzdžiu (šitie pasiskolinti iš LLTI BR), gal dar ko bus; nežinau, kokiu pavidalu rodys Tautišką giesmę – gal atverstame Varpo puslapy (1989, nr. 6, p. 95)? O gidai parodos lankytojams sakys: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau. (Gal, sakysit, per jautriai puolu reaguot? būta čia ko? — Gal.)

(1073) Miscellanea rerum, vii: ex Londinio

lietvamzdis, Surrey gatvė, 2018 IV 8

sidro skardinė prie Westminsterio rūmų,
fone – Ričardas Liūtaširdis, 2018 IV 11

(α) Hello Home / Hello World —
tokį užrašą pamačiau ant raudonojo dviaukščio autobuso šono pirmą viešnagės Londone dieną (dar vienu lietuviu, nebuvusiu Anglijoj, mažiau). Žinau žmonių, kurie rimtai rengias kelionėms: planuoja, ką norėtų pamatyt, kur pabūt, iš anksto kaupia žinias apie tą ar aną vietą, statinį; nemanau, kad to reiktų, netgi priešingai: atsidūręs nepažįstamoj vietoj ieškotum to, ką nori atpažint, o ne tiesiog eitum ir žiūrėtum, stengdamasis suvokt, ką matai; klajonės prieskonis kelionei suteikia žavesio; manyčiau.
Savaip malonu, kai imi gaudytis net būdamas po žeme, kur šiaurė, kur pietūs, kur rytai, kur vakarai; kai eidamas kokio objekto link, meti tiesų kelią ir įkiši nosį kokion šalutinėn gatvėn; kai iš principo niekur neskubi, neturi griežtos dienotvarkės – žvalgais, ir tiek.
Labai patiko Temzės krantinėj pamatyta prie suoliuko atlošo pritvirtinta lentelė:



Galvot gali nebūtinai sėdėdamas; jei sėdėdamas, stovėdamas ar eidamas gali galvot – tas maloniausia.
— Londone būta IV  7–12; įspūdžiai pradėti fiksuot grįžus; nebaigtiniai; pagalvojau: jei nepaskelbsiu kad ir tokių, tai niekad nieko; jei dar ką nors norėsis pridurt, papildyt – visada bus galimybių (šia prasme tinklaraštis l. patogus dalykas).

(β) St Paul’s Cathedral

¶ Prie katedros – Johno Donne’o, buv. klebono, pamokslininko, garsiausio anglų baroko poeto („Žmogus – tai sausuma, mirtis – tai vandenynas, / Jo dalį savyje be pėdsako skandìnąs“), mirusio tais pačiais, 1631 metais kaip ir Konstantinas Sirvydas, biustas. Keistas dalykas – žinai vos kelis jo eilėraščių vertimus (Tomo Venclovos ir Mindaugo Kvietkausko), ir drąsiau žengt toliau, į pačią katedrą. — Gniuždanti didybė; didybė pirmiausia tiesiogine prasme: „per didelė“ ta po didžiojo Londono gaisro naujai pastatyta Šv. Pauliaus katedra atrodo, imi jos statytojus įtart turėjus didybės maniją – norėjusius, kad jų statinys niekuo nenusileistų Šv. Petro bazilikai Vatikane (nelyginau kvadratūrų, kubatūrų, aukščių – įspūdis toks, kad labai panašu); kai užkopęs įvijais laiptais į kupolą iš 85 metrų aukščio pažvelgi žemyn, katedros grindimis vaikštantys žmonės primena dvikojus vabalus; bet gal šito ir norėta – didybė verčia žmogų pajust savo menkybę ir niekybę.
¶ Žvilgsnis į Londoną užkopus į Šv. Pauliaus katedros kupolo viršų: pas juos net kranai raudoni. Vadint Jungtinės Karalystės sostinę, kurioj gyvena daugiau kaip 10 milijonų žmonių – daugiau negu trys Lietuvos, lietuvišku žodžiu didmiestis atrodo per silpna, – megapolis skamba tiksliau. Vis kas nors statoma, tvarkoma, ir miestovaizdis „puošias“ dangoraižiais, į kuriuos žvelgdami bent jau mes l. dažnai raukiam nosį – esą negražu, naujieji statiniai nesisieja su aplinka, kurion įsmeigiami ar įtupdomi, gožia „prasmingąją praeitį“ etc. Nežinau, man regis, geriausia būtų leist kuo laisviau naujajai architektūrai reikštis, kol ji padarys bent keletą visiem, net patiem naujiesiem statytojam akivaizdžių klaidų, pavyzdinių klaidų, nes tik iš savo paties klaidų kartais gali pasimokyt; pamokymai, ypač reiškiami kaip vox populi, nieko nepadeda. („Mūsų akivaizdoje plėšomi puslapiai iš istorinio ir estetinio Vilniaus teksto“, – rašyta straipsny apie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kaimynystėj norimą statyt viešbutį. O kada nors buvo kitaip? Atsiprašau, nuklydau.)

(γ) The British Museum

¶ Visko iš visur britai savo muziejun pridėję; ir iš Egipto, ir iš Graikijos, Romos etc. Rodo ir šachmatų figūras, iš kaulo išdrožtas XII amžiuj Norvegijoj, rastas 1831-ais Škotijoj. Bene ilgiausiai į jas žiūrėjau; žvilgsnis vis sustodavo ties ranka parėmusiom galvas (mano fotoaparatas prastas, neišėjo gera nuotrauka, šita Karalienė iš interneto). Sėdinčiais kaip mūsų rūpintojėliai. Nerimtas klausimas, bet vis tiek: o gal tai kokia archetipinė poza?
¶ Dešinėj matomą porceliano lėkštę (Rusija, 1920) muziejui padovanojo the British Museum friends M&LA 1990-ais; ir prisiminiau Andriaus Užkalnio pasvarstymus jo knygoj Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį (1-as leid. 2009): esą nieko baisaus, jei anglai mus sieja su Rusija, kuri jiems asocijuojas su kailiais ir baletu; ar taip tebėr? – labai abejočiau; dabar greičiau jau anglai Rusiją susieja su the military-grade nerve agent Novichok, su grėsme civilizuotam pasauliui (skaičiau, kad britai kuria daugiaserijinį filmą pagal Mishos Glenny knygą McMafia; tokie dalykai tikrai turi įtakos vienos ar kitos šalies įvaizdžiui). Jei lietuvis anglui nieko nereiškia, tai jau verčiau primint Lenkų Santechniką – galima sakyt, kad esam cousins, ir tai bus labai arti tiesos.

(δ) pora knygų  ir dar apie šį tą

¶ Nicholo Ostlerio studiją Empires of the Word: A Language History of the World (1-as leidimas 2005, čia gal 2-as popierinis; yra ir el. versija) pamačiau Britų muziejuj, pavarčiau; vos nesusigundžiau nusipirkt: vieną senoviškiausių kalbų vartojančiam, manyčiau, būt pravartu pažvelgt kitaip į kalbą – kad labai svarbu, ir kiek žmonių ta kalba šneka ir gali susišnekėt, taip sakant, į galingąsias kalbas; kur mes, pasak Mačernio, maža tauta su dideliu žodynu, knygos viršely matomam žemėlapyj?
¶ (dėl juoko) Gal prisimenat, delfy.lt buvo BBC žurnalisto Willo Mawhoodo rašinys apie Lietuvą kaip bičiulių šalį (čia pirminis tekstas: „Are Lithuanians obsessed with bees?“). Tą straipsnį prisiminiau Waterstones knygyno (šalia Trafalgaro aikštės) vitrinoj pamatęs reklamuojamą norvegės Majos Lunde (*1975) romano vertimą The History of Bees kaip tarptautinį bestselerį: „An important and wonderful book“ (Dave Goulson, Sussexo universiteto biologijos profesorius); fiction book of the month. Išverstas į daugiau negu 30 kalbų, lietuviškai pernai išleido Tyto alba. Veiksmas vyksta: Anglijoj 1852-ais, JAV 2007-ais ir Kinijoj 2098-ais; o jei tarp Amerikos ir Kinijos dar būt įsiterpusi Lietuva su savo bitėm ir bičiuliais, dar geresnis romanas būtų išėjęs :)
¶ Važiuodamas metro ir skaitinėdamas Metro, mėginau prisimint, kada paskutinįkart Vilniuj važiuodamas viešuoju transportu skaičiau nemokamą laikraštį. Prieš penkerius metus, seniau? Kabėdavo tokios žalios medžiaginės dėžutės su užrašu 15 min, jei nevėluodavai į darbą, galėdavai dar kokį egzempliorių nugriebt. Londone, galima sakyt, ant kiekvieno kampo gali rast kokį kad ir senstelėjusį nemokamą laikraštį. O jame ne tik skelbimai (kurie ir yra pinigų leidybai šaltinis); tarkim, regis, apie 15 val. visur pasirodantis Evening Standart, 2018 IV 10, p. 17, Roly Keatingo iš Britų bibliotekos rašinys apie anglų literatūrą Kinijoj: pirmas vertimas 1872-ais – Swifto Guliverio kelionės; o dabar: „Charles Dickens is big in China. So is D H Lowrence. As for Charlotte Brontë, the affection expressed by the people in Shanghai for Jane Eyre (known in China as Jian Ai) suggests that she may be more popular among Chinese readers than she is in her native land.“ — Kai Lietuvoj liks vienas vienintelis popierinis laikraštis (to laiko manau sulauksiąs), Londone bus dar ir nemokamų; neįsivaizduoju britų be laikraščių, o lietuvius – taip.

prie vienuolyno durų

(ε) Westminster Abbey: faith at the heard of the nation

¶ Westminsterio vienuolyne geriau jauties negu Šv. Pauliaus katedroj; kad ir senesnė, gotika jaukesnė už anglų baroką; nors irgi „per didelis“ statinys, bet leidžia žvilgsniui kilt, neverčia lenktis. Ir vėl visur numirėliai – po kojom ir iš šonų: Hic sepulta est etc.; Hic iacent sepulti etc.; Here lies the Body of etc. Filologas būdamas, aišku, ilgiausiai norėtum stovėt vienuolyno vietoj, vadinamoj Poets’ Corner (lietuviškai Poetų kampelis skamba netikusiai, kaip koks raudonasis kampelis; gal tiesiog Poetų vieta?), kur palaidoti Dickensas, Kiplingas ir kt., skulptūriniais atvaizdais, memorialinėm lentom ar plokštėm įamžinti Byronas, T.S. Eliotas, Dylanas Thomas etc., etc., etc. Ten stovėdamas buvau prisiminęs tą užrašą ant autobuso šono, ir pompastiškas mintigalis ėmė šmižinėt po galvą: per literatūrą, per kūrybą pasaulis atsiveria žmogui kaip namai; DylTh mirė 1953-ais Amerikoj, Juozas Kėkštas Argentinoj parašė apie jį eilėraštį: „Ir mirtis, ir meilė, ir šaltas buvimo akmuo / tavo plunksnoj virpėjo. [...] Vaizduotės ir mitų pasauly / žmogų matei, jo tiesą dainuodamas. [...] Viskas gyveno tavy. / Ir šauksmas: / And death shall have no dominion!“ 1961-ais žuvus Škėmai, Algimantas Mackus irgi prisiminė DylTh-ą, ir apvertė jo optimizmą: and death shall have dominion – ir mirties nebus nugalėta. – Elioto Bevaisės žemės ir Tuščiavidurių žmonių vaizdiniai tokia pat reikšminga pasaulėvaizdžio dalis kaip, tarkim, Putino Tarp dviejų aušrų ar Martinaičio Akių tamsoj, širdies šviesoj.

sykiu ir kaligrafijos pavyzdys

¶ Priešais pagrindinį Westminsterio vienuolyno altorių yra vieta, kurioj stovint tampama karaliais ar karalienėm; absoliuti dauguma lankytojų, kiek pastebėjau, ten ir kreipia akis; o maniškės užkliuvo už dešinėj pagarbiai ant tribūnos gulinčio Šv. Rašto paauksuotais kraštais, kurį vienuolynui padovanojo Baptistų misionierių draugija, norėdama pagerbt Williamą Carey (*1761, †1834 Indijoj), misionierių ir vertėją: visą Šv. Raštą išvertusį į sanskritą, hindi, bengalų, orijų, maratų, asamų kalbas, NT ir į kai kurias kitas Indijoj vartojamas kalbas, Ramajaną – į anglų. — Ir prisiminiau Klaipėdoj 1685-ais gimusį Dovydą Vilką, vokiškai savo pavardę rašiusį Wilke, lotyniškai Wilkius, o angliškai Wilkins; irgi labai gabų kalboms – dar studijuodamas Karaliaučiuj sueiliavo sveikinimą draugui vestuvių proga 12 kalbų: hebrajiškai, chaldėjiškai, siriškai, žydiškai, graikiškai, itališkai, angliškai, prancūziškai, lenkiškai, lietuviškai, lotyniškai ir vokiškai (trumpai apie jį yr rašęs Vaclovas Biržiška Aleksandryne, t. II, p. 39–40, gan plačiai ir vaizdžiai Vincas Maciūnas, kai 1975-ais dailininkas ir bibliofilas Kazys Varnelis 1975 VII 8 Sothebio aukcione nusipirko Pilypo Ruigio lotynišką rankraštį, kuris laikytas dingusiu daugiau negu du amžius: Meletema e re ipsa, autoribus variis, atque experientia, sistens Linguam Lituanicam etc. – Tyrinėjimas, pristatąs lietuvių kalbą, pasiremiant pačiu dalyku, įvairiais autoriais ir patyrimu; žr. Rinktiniai raštai, 2003, p. 108–127). — Priminęs posakį „Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas“, VincM peržvelgia DovV-o kelią iš Karaliaučiaus per Dancigą, Berlyną, Romą, Paryžių Anglijon, kur tas 1711-ais buvęs įšventintas anglikonų kunigu, dar pastudijavęs Cambridge’o u-te, daktaru tapęs Oxforde; 1720-ais buvęs paskirtas Canterburio kanauninku, o po 4 metų Suffolko arkidiakonu. Anglijoj Wilkinsas buvęs žinomas kaip orientinių kalbų specialistas; į koptų kalbą išvertė Naująjį Testamentą (1716); metais anksčiau išėjo Johno Chamberlayne’o Oratio Dominica in diversas omnium fere gentium linguas versa etc., kurioj buvo paskelbta „Tėve mūsų“ daugiau negu šimtu kalbų; ir lietuviškai (išvertė Vilkas):

Štai šitam garsiam Vilkui Ruigys, parašęs lietuvišką dedikacinį eilėraštį, buvo nusiuntęs savo Meletemą vildamasis, kad rankraštis būsiąs išspausdintas. Deja, Tyrinėjimas nevirto spaudiniu, liko Anglijoj, atgulė tarp kitų popierių lordų Fairfaxų archyve, kol išniro aukcione Londone ir buvo nupirktas Alsėdžių dievdirbio sūnaus.
— Londonas priminė Dovydą Vilką; aišku, kada nors jis būtų ir kitom aplinkybėm išniręs iš atminties, bet, va atsitiko taip; smulkmenos, detalės, panašios į užrašą lyric ant platano palei Temzę (prisiminiau lyrikline.org, kur palygint daug ir lietuvių poezijos yr), bent man, didžiausią malonumą teikiantys dalykai. Arba gali lygint praeitą savaitę Londono parkuos ir šalikelėse dar žydėjusių narcizų atspalvius: nuo baltos iki ryškiai geltonos.





(ζ) The National Gallery ir National Portrait Gallery

¶ Visko ten daug, net per daug: Rafaelis, Ticianas, Vermeeris, Rembrandtas, Boschas, van Goghas (jo „Saulėgrąžos“ gal populiariausias paveikslas galerijoj; net tris žmones mačiau, kurie prie jo selfinosi) etc., etc.; kai pagalvoji, į Caravaggio „Salomėja gauna Jono Krikštytojo galvą“ galėtum žiūrėt valandą, ir jo vieno kuriam laikui užtektų. — Atradimas? Pamačiau paveikslą, prieš kurį Maironis, spėčiau, labai ilgam būtų sustojęs: šveicaro Alexandre’o Calame’o (1810–1864) peizažas „Chalets at Rigi“ (1861). „Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Išmatyt negali Lietuvos; / Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų, / Apsisupusių rūbais žiemos“ etc.

¶ Nacionalinė portretų galerija – vienintelė vieta Londone, kur būtinai nueit noras kilo dar Vilniuj: nueit ir savo akim pamatyt Henriko IV portretą (žr. vidurinėj eilėj antras iš dešinės); to, kuris, dar tik Derbio grafas, dar ne karalius, 1390-ų rugsėjį kartu su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu Valenrodu ir Vytautu buvo apgulęs Vilnių. Mat Naujojo Židinio-Aidų nr. 2 perskaičiau Antano Petrilionio straipsnį „Viduramžių detektyvas: kaip žuvo kunigaikštis Karigaila?“ (p. 38–44). — Keistas jausmas apima žiūrint į Anglijos valdovus ir jų žmonas: kai esi prisižiūrėjęs filmų per Viasat History, jie regis tokie pat pažįstami kaip koks Kęstutis ar Mindaugas; gal net labiau. — Ekspozicijos pabaigoj gali pamatyt ne tik gegužės 19-ą susituoksiantį princesės Dianos sūnų Harrį, bet ir Salmaną Rushdie, ir ką tik mirusį Stepheną Hawkingą. 2005-ais Fredo Cumingo nutapytas Howkingo portretas nežinau tiksliai kodėl stumtelėjo mintis Lietuvos pusėn – prisiminiau Vytauto Kairiūkščio 1920-tinių pradžioj nupieštą dr. Basanavičių. Ir įsisvajojau: o jei prie Lietuvos dailės muziejaus atsirastų nuolatinė Portretų galerija, ne tik senųjų, iki šių laikų kad ateitų, ir Vytautas Didysis, ir Vytautas L.; ir senųjų dailininkų tapyti, ir Jolitos Vaitkutės šiuolaikiški signatarų portretai (ar juos jau kas nors nupirko?); nežinau, tiesiog tokia mintis pasisukiojo galvoj; iš pradžių visai nebloga atrodė.

(η) varia: paminklai ir kt.

¶ 1973-ais pastatytas bronzinis 3,7 m Winstonas Churchillis prie Jungtinės Karalystės Parlamento (Ivoro Robertso-Joneso skulptūros stovi ir Prahoj, Osle, Canberroj, Naujajam Orleane; beje, jau minėtam NŽ-A nr. 2 yra lietuviškos churchillianos apžvalga). Iš toliau žiūrint, bulvių maišas su kopūstu ant pečių. Ir pilvas korsetu nesuveržtas, ir matyt, kad žmogui sunkoka vaikščiot. Ir nori nenori prisimeni, kokį dr. Basanavičių norėjom pasodint priešais Filharmoniją (gal dar ir tebenorima?) – aprengtą tunika ar naktiniais marškiniais, įsikibusį į dideliausią skydą; pasityčiojimas, ir tiek; toks paminklas kapinėse gal dar ir būtų pakenčiamas, tik ne viešojoj erdvėj. [Su Romu Kvintu reikėjo tartis, ir visiem būtų paminklas tikęs.]
¶ Nežinojau, kad ir britai dalyvavo Korėjos kare, maniau, tai buvo tik Amerikos reikalas. Pasirodo (cit. iš čia):

Around 82,000 British service personnel were deployed during the Korean War, with over 1000 of them losing their lives. Most of the British dead are buried in the UN Memorial Cemetery outside Busan in the Republic of Korea.

Jiems atminti 2014-ais ir buvo pastatytas šitas paminklas – Pietų Korėjos Vyriausybės dovana. Britams Korėjos karas – forgotten war; lietuviams, bent jau daliai lietuvių – tai buvo gal vienintelis, kuris – norėta – ne kad kuo greičiau baigtųs, o kad toliau pliekstųs, kad virstų trečiu pasauliniu, galbūt lemsiančiu Sovietų Sąjungos pralaimėjimą = Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Karai ir viltys – verta pasvarstyt tema.
¶ (dėl juoko) 1863 metai mums siejas su sukilimu, o britams, bent daliai, besidominčiai savo sostinės istorija, turėtų sietis su metro, seniausiu pasauly. Nežinau, gal yra, bet jei ne, tai toj vietoj, kur pradėta kastis po žeme, galima būtų pastatyt paminklą Kurmiui – kaip padėką už idėją.




¶ Gatvės muzikantų Londone gali išgirst daug kur, o porą nuomojamų poetų tepastebėjau tik Temzės krantinėj prie Tūkstantmečio pėsčiųjų tilto. Žvilgtelkit į tas dvi merginas vaizdo dešinėj: viena rankose laiko ką tik mašinėle atspausdintą eilėraštį, kita žvelgia teksto savininkei į veidą, ir abi atrodo išties laimingos.
¶ Šekspyro portretas patiltėj – ir kas drįstų sakyt, kad tai vandalizmo apraiška? Kultūros! Gaila, kad pas mus viešmenininkai nenupaišo ko nors panašaus – kad ir jau minėto dr. Basanavičiaus, tarkim. Ir būtų vietoj paminklo Valstybės atkūrimo 100-mečio proga. Laikinas. Bet gal net prasmingiau toks ženklas, be pretenzijų į amžinybę.
¶ etc.
P.S. Jaunėlis sūnus su marčia dabar Filipinuos. Ne, nenoriu, nerasčiau, apie ką čia pagalvojus. Nors – ką gali žmogus iš anksto žinot, kaip ten būtų, jei/kai būtų; žemė po kojom, dangus virš galvos – štai tau ir pretekstai.

(875) Miscellanea rerum, vi, ir triptikas su raudona

(α) pavėlavęs pasiūlymas
Atsiminimų apie Marcelijų Martinaitį knyga galėjo būt pavadinta Daug Marcelijų ir vienas Martinaitis (dabar: Marcelijus). Pagalvojau prisiminęs jo baladę „Daug Kukučių ir vienas“ (pabaiga):

Daug Kukučių, –
kai vienas numiršta,
o paskui jį eina
šimtas vienplaukių Kukučių,
ir šimtas galvoja –
kaip vienas:
– O koks trumpas Kukučio gyvenimas
pėsčioms kojoms,
smagioms Kukučio kojoms...

Tikrai, regis, būt buvęs neblogas. Gal kas taip recenziją pavadins?

(β) visiškai šiaip
Ar kada nors dar pasirodys naujų Neringos (iš Neringos) Abrutytės eilėraščių rinkinys? Jei taip – kokia kalba rašytų? Jei ne – gal vertimų rinktinė?
O ar dar rašo eilėraščius Darius Šimonis? Kurio guvernantė prieš mėnulį sklaidė nuotraukas ir prozą, o mažytė balų kuosa jos kartoninėj kepurėj buvo pralesusi skylutę vėjui – „Kad aksominėj alėjoj / Būtų, kas skylutę turi.“
Abu, kiek žinau, ne Lietuvoj, ir jau seniai.

(γ) reiktų, tikrai reiktų
Popieryne atkapsčiau Valdo Kukulo pokalbį su a.a. Henriku (dar be Algio) Čigriejum („Kaip žmogus su žmogum“, LM, 1992-03-14, nr. 11, p. 4 ir 5). Atsakymai, kas be ko, verti iš naujo perskaityt, bet ir klausimai geri, ypač, kai klausiantysis ir savo kortas atskleidžia; pvz.:

– Jei kada pasirodys mano kritikos knyga, apie Tavo kūrybą bus rašoma skyriuje „Laimingo poeto eilėraštis“. [...] tiesiog žmogiškai prisipažink, kad esi vienas iš nedaugelio laimingų Lietuvos poetų – namie ir namuose.
– [...] Ačiū už paskutinius klausimo žodžius. Savo namais ir savo dukterimis džiaugiuosi visai kaip Tevjė pienininkas: ak, mano dukterys! Tu joms žodį, jos tau dešimt.

Reiktų, reiktų sudėt Valdo parengtus pokalbius knygon. Viliui G., kaip leidėjui, užsiminiau („Gerai!“), ir Deimantei K. minėjau. Reiktų.

(δ) tai yra gera
Stovėt tarpdury atsirėmus pečiu į staktą ir žiūrėt, kaip lietus duoda (būtent: duoda) – taip stovėti ir žiūrėti [į pilnas obelis], ir nieko daugiau nenorėti. Nei taburetės, nei fotelio. Vėjas vakarų (gal pietvakarių), o durys į rytus.
[„Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio viskas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas [...]“, yra rašęs Gintaras Beresnevičius („Sniegas ir žmonės“, ŠA, 2002-01-26, nr. 4, p. 1). Ir noris su tuo sutikt, pagalvojus.]

(ε) pokalbio nuotrupa
– Kalnas yra kalnas, – tarė atsidususi D., kai stabtelėjom pailsėt grįždami nuo jūros Juodkrantėj.
– Kalnas yra kalnas, kol įkalnė; nuokalnėj bus nebe visai.

(ζ) tikslu yra gerai
2001-ų Ievos Simonaitytės premija buvo apdovanotas baladės tyrėjas doc. dr. Aleksandras Žalys už knygą Gyvenimo metaforos ieškant, kurioj yra visko – ir tekstų, vadintinų mokslo darbais, ir recenzijų, ir publicistikos. Asta Bendoriūtė (nežinau, ar tikras asmenvardis) ėmė ir parašė Šiaurės Atėnams:

Dabar rinktinės bandomos vadinti kuo originaliau – sutelktinė, parinktinė ir pan. Šiuo atveju pirštųsi – suverstinė. Tekstai nelygios apimties ir paskirties. Nuo straipsnių, analizuojančių Mieželaičio, Marcinkevičiaus baladiškumą, iki proginių kalbų ar straipsnių. (2002-02-15, nr. 7, p. 9)

Gyvenimo metaforos ieškant – nei pirma, nei paskutinė suverstinė. Buvo ir bus tokių – dažniausiai iš tuščiagarbio noro žūtbūt išleist knygą atsirandančių. Tikslesnį jų įvardą vargu ar galima sugalvot. Prisimintinas.

(702) Miscellanea rerum, v

— užfiksuota 2014-ų antroj pusėj —

medaliukas 1861-08-06 manifestacijai Vilniuje atminti

(α) dėl žodžio
Vartinėdamas skaitinėdamas žiūrinėdamas pernai Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą 1863–1864 metų sukilimą Lietuvoje, vis kliuvau už medaliuko.
Tokį daiktą vadinu medalikėliu; žinau, kad tai lietuviškai sumažybintas lenkiškas medalik, bet vis tiek jis „tikriau“ skamba už medaliuką. – Škaplieriai juk irgi ne lietuviškai, bet prie jų, regis, nekimbama?

(β) netikėtas palyginimas
Teresė Mikeliūnaitė 1980-05-31 laiške bičiulei Danutei Krištopaitei apie nuovargį po dienos darbų:

... noris tik krist ir gulėti kaip numestam.

(γ) priešingas veiksmas
Dažnai pasakom ar parašom: ėmė ir įsikalė žmogus ką nors galvon. O priešingas veiksmas? Jonas Aistis:

Reikia mums išsikalti iš galvos mitas, kad mes esame tautiškai atsparūs. [...] Jei lietuviai visiškai neištautėjo, tai turime būti dėkingi iš dalies lietuvio nerangumui. („Tauta ir valstybė“, Santarvė, 1953, nr. 5, p. 12)

(δ) apie saulėlydžius
Teoriškai tarsi aišku: priklausomai nuo geografinės padėties, perėjimas iš dienos į naktį turi skirtis. O konkrečiai? Paulius Jurkus:

Čia, New Yorke, nėra tų birželio vakarų kaip Lietuvoje, kai ilgai ilgai švyti vakaris dangus ir sukelia ilgesį, atneša svajonę. Čia prieblanda trumpa, nes atskuba naktis, neleisdama žmogui nei svajoti, nei ilgėtis. – Toje prieblandoje suskambėjo telefonas ir atnešė žinią, kad šiandien, birželio 13, 1:30 v. popiet Washingtone mirė poetas Jonas Aistis... (Darbininkas, 1973-07-06)

(ε) tikęs įvardas
Yra poetų, yra eiliakalių. O per vidurį, toks neutralesnis? – Eiliarašys – taip save vadino Juozas Miliauskas-Miglovara, iki gyvenimo pabaigos griežtai laikęsis savųjų rašybos principų, net Vaižganto patarimų neklausęs (todėl ir neišėjo joks jo eilėraščių rinkinys nepriklausomoj Lietuvoj, tik 1928-ais pats Šiauliuos išsileido 11 puslapių studijėlę Vidukles krasztas). Toks jau buvo tas žemaitis bajoras Jozapas Miileuuskis.

(ζ) užfiksuotina žodžio reikšmė
Yra vartojama: žemininkai =/≈ tie, kurių eilėraščiai paskelbti antologijoj Žemė; lankininkai = aktyviai bendradarbiavę žurnale Literatūros lankai; trečiafrontininkai – susispietusieji apie žurnalą Trečias frontas; keturvėjininkai – apie Keturis vėjus.
Jonas Aistis, rašydamas in memoriam Juozui Tysliavai („Vietoj žemės žiupsnio“, Draugas, 1962-01-20, nr. 17, p. 3) ima ir pavartoja įvardą vėjininkai (platesnį negu keturvėjininkai).
Žodis vėjininkai turės būt fiksuotas LKŽ; nesinorėtų, kad tik viena reikšme: tie, kurie daro elektrą, pasitelkę vėją.

(635) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų kovą–birželį —

pastato neliko; piešinys tik nuotraukoj liko; kurį laiką – kaip desktopo backgroundas; virsmas ↓

(α) kas yra publicistika?
Jackau, koks susenęs terminas – publicistika, – tarsi iš Tiesos laikų! — Prisiminiau [atsiprašau!] jį šiandien, kovo 8-ą, per LRT radiją klausydamasis Agnės Narušytės kultūros komentaro – sakykim, apie prakiurusį sinagogos stogą. – Atvirai išsakomas kultūros žmogaus požiūris į jam (ergo, ir kultūrininkų bendruomenei?) svarbų dalyką. – Ar kas sureaguos? – Žydai? Vilniaus savivaldybė? – Greičiausiai niekas. – Kokia prasmė kalbėti? Prasmė – būtent kalbėti, formuluoti tau rūpimas mintis.
— Praėjus dviem su puse mėnesiams (05-21), ėmiau ir el. laišku paklausiau Agnės N.: Ar/kaip/kada buvo reaguota į jos komentarą. Atsakymas (05-23) nustebino:

Retai žiūriu šį paštą, o šiandien stengdamasi atvėsti senuosiuose rūmuose iš neturėjimo ką veikti žvilgtelėjau ir štai kokia žinutė!
Atsakyti į jūsų klausimą galiu labai pozityviai: po dviejų savaičių nuo komentaro stogą užtaisė. Negalėjau patikėti. O Kunčius nespėjo nufotografuoti. Reikėtų gal per radiją pranešti?

Nieko neatsakiau; vargu ar reikia patarimo tokiam protingam žmogui kaip Agnė N.

(β) ką pasakytų Freudas?
Jau daugiau negu dešimtmetis [jei kas paklaustų, kokia mano šeiminė padėtis? – dabar atsakyčiau:] esu savaitgalinis kohabitas.
Vyresnėlis jau keletas metų gyvena Kaune; jaunėlis – daugiau pas savo draugę Tilto gatvėj negu mūsų bute Pašilaičiuos, už kurį tėvas baigia mokėt kreditą (25-eri baigsis 2017-ų vidury).
Apibendrinant tenka tarti: šitam trijų kambarių daugiau negu 80 kvadratinių metrų bute iš principo gyvenu vienas;
tiesa, pavasarį čia dar laikinai įsikuria pomidorų, paprikų ir kt. daigai; –  ir ne tik, dar amarilis, ir buv. kolegių iš Šiuolaikinės literatūros skyriaus 48-ojo gimtadienio proga padovanotas kaktusas. – Vienišo vyro buveinė?
Ir vis tiek: kad ir kas, kad ir kaip, jei imuos daryt ką nors valgomo, padarau mažiausiai penkiems ar šešiems.
– Ką pasakytų Freudas?
– Jūsų pasąmonėje glūdi poreikis rūpintis didele šeima, jūs patriarchalinės sanklodos atstovas, savo lūkesčius išreiškiantis labai konkrečiu būdu: va tas pupelių salotas darydamas jūs galvot apie norimus pamaitint žmones, o ne apie tai, kad tiek daug nesuvalgysit. Jūsų prigimtis – daugiavaikio tėvo prigimtis.
– Eik tu šikt!

(γ) apie pasirinkimą
Ką tik pro Žirmūnų „Iki“ duris įėjo motina ir dukra, rankomis susikibusios.
– В следующем году ты мне выбрала етику или религию?
Neišgirdau atsakymo; tokį pasirinkimą turi daryt ir lietuviškai kalbantieji.
Kai pagalvoji, – idiotiška dilema. Visiškai idiotiška: etika vs religija.

(δ) kvailas klausimas
Kiek būtų tokių, kurie į klausimą: „Kas yra žemaitis Kukutis?“ – išlaikę pauzę, kuriai ir Stanislavskis pritartų, taip reikšmingai vos vos šyptelėję, – imtų ir atsakytų:
– Pulkininko leitenanto Sergijaus Bukevičiaus (1888–1975) literatūrinis slapyvardis.
Santykis tikrai skirtųsi negu atsakymų į klausimą, kas yra Krantai: kultūros žurnalas / spirituotas vyras.

(595) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų vasarį —

(α) apie lūkesčius
Jei tau pasiūlo sumest kortom durnių, juk nesitiki žaist pokerio su Andrium Tapinu ar patirt malonumą pralošdamas šachmatų partiją Česlovui Juršėnui?
Pažiūrėjau Vėlyvio Redirected / Už Lietuvą! Padurniuot smagu. Smagu pasižiūrėt į padurniavimus. Tik nereikia pradėt šnekų apie menines strategijas, Tarantino, Kusturicą, socialines kritikas ir pan. Juokimės iš to, kas gali būt juokinga, o ne apgailėtina.

(β) blefas, vardu mėnas
Pora pavyzdžių:
Tokia Millie Brown „kuria mėną“ vemdama: dvi dienas pabadavusi prisigeria dažyto pieno ir – du pirštus kuo giliau į burną. Atseit tokiu būdu dar nieks nekūrė.
Toks Fiodoras Čelnomazovas „tapo“ savo pimpilu arba užpakaliu: „Картины мастера по-весеннему живые и жизнеутверждающие. По мнению Федора, в них заключён куда более глубокий смысл, чем может показаться на первый взгляд.“ [Prispaudi dažais ištepliotą savo subinę prie drobės ar popieriaus, va tau ir mėnas; o jei pimpilu išbraižai kvadratą, jau ir Malevičius Kažkelintasis.]
Štai kas liūdniausia: žinios apie tokius atsiprašant „menininkus“ mūsų akiratin patenka be jokių pastangų, neieškant informacijos apie talentingus menininkus [ar jūs esate googlinęs (-usi): „talentingas menininkas“?]. Jos, tokios žinios, informacijos sraute iškyla paviršiun ir užkliūva už mūsų žvilgsnio kaip... (atsiprašau) kokie šūdai (jie iškyla ir plaukia [į marias plačiausias]).
----------------------------------------------------------
* pavadinimas yra kontaminacija: (a) Kultūros baruos (2010, nr. 7/8, p. 28–32) buvo išspausdinta Jurgitos Pociūtės iš prancūzų kalbos išverstas Jeano Clairo str. „Blefas, vardu kultūra“ („profaniškuose mūsų muziejuose nebeliko nei numen, nei numina [t.y. dievybių]. Vien tik griuvėsių krūva po žemės dalybų“); (b) o žodį mėnas (vietoj: menas) ironizuodamas vartojo Ričardas Gavelis.

(γ) apie metines, kurias vargu ar kas prisimins
Taip, 2014-ieji – Donelaičio metai, kam tik priklauso, kas tik netingi „reikš pagarbą“ evangelikų liuteronų kunigui (taip, vertai; nė pusės žodžio prieš net dėl visiškai nevykusių renginių, jei tai ne paprasčiausias „jubiliejinių“ pinigų „įsisavinimas“), nors būtų galima prisimint ir katalikų kunigą Antaną Strazdą, tiksliau – jo knygelę Giesmės svietiškos ir šventos, kuri buvo išleista lygiai prieš 200 metus, 1814-ais. — Po Elenos K. eilėraščių rinkinio Užpustomi pristatymo tuštybė timptelėjo už liežuvio: ėmiau ir pasakiau apie šitas metines Rašytojų klubo galvai Janinai R. „Tai gerai, imkim ir padarykim renginį per Poezijos pavasarį, aš susitarsiu su Latėnu, o pats gal galėtum kokį įžangos žodį tart?“ – Va taip žmogus ir įkliūni į paties paspęstus kapkanus.
---------------------------------------------------------
Spalio 7-ą bus lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis. Ar kas nors prisimins? – Abejonė tuo stipresnė, kad bent mes dažniau prisimenam gimties, o ne mirties/žūties/savižudybės metines. [Žinau niekur neskelbtų atsiminimų, kurie labai tiktų pirmąkart būt paskelbti kurio nors žurnalo būtent spalio numery, bet: pasiūlysi, ir iškart išgirsi: kas parengs, kas parašys įvadą?]

(δ) apie priešdėlius
Vasario 16-osios deklaracijoj kalbama apie valstybės atkūrimą; to laiko geopolitinę situaciją turint galvoj, viskas suprantama, nors kai dabar pagalvoji – tai buvo deklaracija sukurti valstybę, naują valstybę; Vasario 16-oji, o šunys šika kaip ir kitom dienom; vos neįmyniau.

(ε) neišsiųsto el. laiško pradžia
Re: Re: Tarp kitko; 02-17, vėlus vakaras

Atminties bendrystė, deja, regis, liko vienintelis tikras mus (apibendrintai kalbu) jungiantis ryšys. Nepaisantis skirtumų, kurie nori nenori išryškėja, jei/kai gyvenimą ir požiūrį į jį imame pjaustyt kuo plonesniais sluoksniais. Deja, mes linkę ieškot skirtumų, o ne bendrumų; tampam skirtuomene. Nebent galėtumėm sutart dėl kai kurių kultūrinių vertybių; šeštadienį bus viešai paskelbtas naujasis LLTI premijos laureatas; neabejotinai vienas talentingiausių mūsų prozininkų. [...]

(ζ) trys mintigaliai nesulaukus Agnės Žagrakalytės romano Eigulio dukra pristatymo pabaigos
(a) Tarkim, kalba yra kumelė. Ne kokia kolkozinė, o sava nuosava. Žagrakalytė moka pakinkyt. Pakinko ją pasakojimo vežiman. Ir vadelioja: iš taško A į tašką B [pasakojimo pradžia–pabaiga] keliauja ne greitkelio pakraščiu [tiesiausiu keliu], o pasuka vieškeliais šunkeliais [kuo tolesniu, ilgesniu, malonesniu tikrakeliu]. Tai yra tikrasis malonumas: prisiminti.
(b) Empatija (psichologijos terminas, bet jis vis sukiojosi galvoj skaitant). Rašytoja įsijautusi į savo herojus taip labai, kad skaitytojas įsijaučia į romano herojus taip labai, kad net užmiršta laiku išlipt iš autobuso. (Požymis? – Požymis!)
(c) Jei manęs būt paprašę būti Eigulio dukros pristatymo moderatorium per knygų mugę, būčiau ėmės ir paprašęs: gal galėtum bent pusvalandį pasakot žmonėms apie tą vyrą, kurio asmenvardis, Tavo manymu, turėjo būt įrašytas knygos viršely [virš?] Agnės Žagrakalytės?

(η) apie slapyvardes
[Tai galėtų būt šito įrašo papildinys.]
Yra tikimybė perimt Jadvygos Juškytės archyvą. – Ir pagalvojau: Gabrielė Petkevičaitė pasirinko slapyvardę Bitė, o Juškytė – Širšė [bendravo, korespondavo; kuri slapyvardė labiau intriguoja? pasirinkimas bent jau šį tą reiškia?].

(582) Miscellanea rerum, iii

— užfiksuota 2013-ų pabaigoj – 2014-ų pradžioj —

jei miškuos besiilsintys batai nuo šernų užsikrės maru,
imsiu pirštiniaut

(α) apie gyvenimo žanrą
Prisiminiau: Rytis Zemkauskas, pristatydamas vieną iš [snobo] filmų, įžangos žodį baigė retoriniu klausimu:
– O koks jūsų gyvenimo žanras?
Tada norėjos atsakyt:
– Komedija (Čechovo supratimu).
Dabar manau: muilo opera. Nedera susireikšmint.

(β) apie reklaminius naujažodžius
Ne tik poetai ir visokie paplaukę filologai kuria naujažodžius. Ir prekybos tinklams tarnaujantys reklamininkai.
Jau keleri metai „Maxima“ ima ir pradeda skelbt apie kainapjūtes. Regis, rudeniop? Formaliai žiūrint, daryba teisinga – sudurti du daiktavardžiai: kaina ir pjūtis, tik va viena bėda: kainapjūtės reikšmė turėtų būt įvardinta taip: kainų nupjovimas, t.y. pašalinimas; po kainapjūtės prekės turėtų nebekainuot, nebeturėt kainos, būt dalijamos už dyka; plg. javapjūtė – javai ne patrumpinami, pripjaunami, o nupjaunami, jų ant lauko nelieka. Kainapjūtės yra apmautynės, bet čia jau ne kalbos, o psichologinių manipuliacijų pievos.
Dabar užeini į „Iki“ – negali nepamatyt užrašo Nuolaidynės. Pamatau ir vis pagalvoju: ar taisyklinga daryba?
Plg. vaikštynės, gaudynės; ar ne nuleidynės turėtų būt? T.y. priesaga segtina prie veiksmažodžio, o ne daiktavardžio? Nežinau. O gal išsigąsta, kad nuleidynės susisies su kelnėm?

(γ) degustacija
Perskaitai save poetu vadinančio žmogaus pirmąjį autobiografijos sakinį: „Esu Suvalkijos lygumų grumstelis – vyturys“, ir viskas tampa aišku – „poezijos“ pagalbos nebereikia.

(δ) apie kontrabandą
Yra manoma, kad lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenim draudimo laikais žandarai konfiskuodavo apie 10 nuošimčių spausdintinės kontrabandos (nebeatsimenu šaltinio, bet tikrai skaičiau, o ne susapnavau). Pagalvojau: greičiausiai maždaug tiek pat pavyksta perimt ir dabar muitininkams, tik apie 10 nuošimčių. Kontrabanda visais laikais buvo tikrai pelningas biznis. Be to, va kokiom garbingom kontrabandinių prekių vartojimo tradicijom galime didžiuotis! — Pretekstas: šiandien vėl teko „girtis“, kad cigaretes perku tik „Lietuvos spaudos“ kioskuos; ir nesijaučiau durnius esąs, net – durniaus vietoj, tikrai.

(ε) Valdovų rūmai ir referendumas dėl žemės
Pradžioj, kol svarstyta: statyt–nestatyt, rengt–nerengt, buvau prieš. Bet kai liko tik įrengt/surengt, jau buvau už.
Per daug visko Lietuvoj pradėta ir nebaigta. Kad ir ant Šeškinės kalno.

(ζ) politikai apie rašytojus
Konservatoriai buvo susitikę su kultūros ministru.
Jurgis Razma sakė esąs susirūpinęs, kad Rusija dažnai kviečia dirbti gabius Lietuvos menininkus, Rimą Tuminą ir Marių Ivaškevičių paminėjo. „Aš manau, kad mums tai praradimas, nes tai reiškia, kad jie ne visada bus Lietuvos produktų kūrėjais.“ O Rasa Juknevičienė pareiškė: „Dėl Ivaškevičiaus per daug nesijaudinčiau. Dėl „Žalių“ knygos tai tegul Rusijoje dirba toliau.“ [Kol kas persona non grata neskelbsim, va kokie mes tolerantiški.]
Taip, kartais politikai prisimena ir tokių „produktų kūrėjus“, bet atrodo, kad apie juos sprendžia neragavę produktų. Na, kaltas, kaltas, bet neabejoju: Juknevičienė Ivaškevičiaus romano neskaičiusi, o tik girdėjusi, kad juo kai kas piktinosi. [Nevykęs sprendimas buvo pagrindinį grožinio kūrinio veikėją pavadint žymėtu asmenvardžiu; juk iš esmės dėl to ir kilo visas tas pasipiktinimas; o iki paties kūrinio taip ir neprieita.] Vis dėlto keistas tas lojalumo „teisingajam“ požiūriui reikalavimas; kad ne talentas svarbiausia; tai ir skiriamos premijos užurkoms ir šepečiams.

(η) apie spalvas
Vis dėlto skaitant Mykolaičio-Putino kūrybą, ypač poeziją, žinotina: buvo daltonikas (sprendžiant iš dienoraščio, dėl to net kompleksavo), todėl tiek mažai spalvų ir tiek daug muzikos.
Berašydamas šitą sakinį prisiminiau Vydo Pinkevičiaus (1949–2012) paveikslo „Kurėnai Smiltynėje“ reprodukciją, matytą Kultūros baruos šalia Aloyzo Stasiulevičiaus surašyto nekrologo „Lietuviškasis Rouault“ (2012, nr. 6):

Jo paveikslų jėga – spalvos, jis tarsi maudosi, braido po spalvų jūrą. Esu matęs jo paletę su visiškai neįtikėtinais spalvų deriniais. (p. 48)

Malonu būt pažiūrėti į VydP originalus, bet kur čia juos sugaudysi.

(450) Miscellanea rerum, ii: neskubos, išgirdos ir nuogirdos

iš filologo —vg— mitybos sąrašo

(α) kur mes skubam?
Jei kas apklausą, taip sakant, rimtą reprezentatyvią apklausą atliktų – be siūlomų atsakymo variantų, – koks galėtų būt dažniausių atsakymų penketukas ar dešimtukas? (Jei patekčiau tarp apklausiamųjų, atsakyčiau per daug emocionaliai: 1) į mirtį, 2) nežinia kur, 3) į susitikimus su žmonėm, nes vėluot negražu.)
Šitą pasvarstymą paskatino labai konkretus įvykis, apie kurį papasakosiu stengdamasis neskubėt (tyčia).
Taigi, penktadienio pavakarė. Po darbo išsėdėjau tris su puse valandos išsižiojęs būsimosios odontologės krėsle, tada paknopstom iki Operos ir baleto teatro, bet vis tiek nebespėju iki pirmosios Wagnerio Skrajojančio olando pertraukos pabaigos – paimt draugės namų raktų; paimu iš fojė sėdinčio vaikinuko su akiniais: labas vakaras, aš virgis, man turėjo palikt raktus, labai ačiū, sėkmės. Pavedžioju nespėjusią prišikt namų kalę. Ir negi jau viskas? Ne, dar reikia sulaukt iš operos grįžtančios draugės, likusios be savo namų raktų. Ne per sunkiausia. Bet laukt dar teks ilgokai, nes opera trunka daugiau negu tris valandas.
Ne, pakankamai [sic!] šiandien pabuvau išsižiojęs ir pakankamai [sic!] pasilaksčiau – turiu teisę į silpnybę. Taigi, Kalvarijų gatvės pradžioj esantis „Ikiukas“ (dabar pervadintas, bet visai be reikalo), maždaug 21:30, vienoj rankoj laikydamas 0,2 degtinės Lithuanian Original, kitoj – puslitrį agurkinės sriubos ruošinio (pusryčiams; svarstydamas: ar mūsų tautininkai, nuolat apeliuojantys į latvišką asmenvardžių rašymo tradiciją, žino, kad latviškai agurkinė sriuba – rasoļņiks? – greičiausiai ne) stojuos į eilę. Atsiskaityt galima tik su vienu pardavėju, viskas paprasta, aš – trečias; stovim; pirmas atsiskaitė, prie kasos žengia antras, o aš – nė iš vietos, nežengiu to privalomojo žingsnio kasos link.
– Užsisvajojot?! – gan pikdžiugiškai klausia už manęs stovintis jaunuolis.
– O Jūs manot, kad bus greičiau, jei prisiplosiu prie štai šitos prieš mane stovinčios merginos?
– Psichologiškai – taip, – na, sąžiningas atsakas iš už nugaros. – Ir žengiu žingsnį priešais mane stovinčios merginos link. Jam, jaunuoliui už manęs, atrodo, kad bus greičiau. Negi sunku. Ir nepaklausiau: ar jis nesuvokia, kad tai saviapgaulė, kad tai... Ai, geriau daugiau nebereikia, jau ir taip Jums skaityt prailgo.

(β) kodėl LKŽ nėra tokio žodžio?
Šeštadienį buvau nuvežtas į sodą, vad. kolektyvinį sodą, kuris yra prie Paberžės, maždaug 30 km nuo Vilniaus. Išlipom. Ir pasakiau: žinai, norėčiau nieko nedaryt, tik išsinešt laukan kėdę, išsidrėbt ir klausytis. Kaip viskas pasikeičia! Net parafrazinis inkvėpimas užpuola:

ir taip toli, ir taip gerai girdėt,
ir noris nieko, nieko kito nenorėt –
tiesiog klausytis, kaip:
visokie paukščiai, paukšteliai, paukštyčiai,
vėjui papūtus, medžiai, medeliai, krūmyčiai
visokias savas kalbas varinėja
(visai kaip mes, tik nenervina, nes suprast nesistengiam)

Ir kodėl lietuvių kalbos žodyne nėr užfiksuoto žodžio pasaulėgirda? (Tikrai nėr, tikrinau.) Yra pasaulėjauta, pasaulėžiūra, pasaulėžvalga, o pasaulėgirdos (ar pasaulėklausos? nors tai skirtingi veiksmai: klausytis ir girdėti pasaulį) nėr. Nėra [užfiksuoto] ir žodžio, nusakančio pasaulio pažinimą/suvokimą per uoslę (Danutės Kalinauskaitės aprašytų pepinų ant aukšto skleidžiamas kvapas – juk viena iš vad. esminių žmogaus patirčių). Ir tik nereikia kaltint kalbininkų. Mes kuriam žodžius, o jie tik gali užfiksuot, jei yra ką fiksuot. – Kokia Jūsų pasaulėgirda? – Tik mylimo vyro šnabždamas ausin eilėraštis ar žodis myliu? rytinių pravažiuojančių Kalvarijų gatve troleibusų ir autobusų garsai? – nežinau, bet manau, kad žodis pasaulėgirda turi būt lietuvių kalbos žodyne.
P.S. Ketinau dar rašyt apie gandrus, juo menkindamas, ir apie gerves, jas aukštindamas, bet tiek to – gal kitąkart.

(γ) apie   n...u...o...g...i...r...d...a...s
 Tai yra Ričardo Šileikos, vienintelio, kultivuojamas literatūros žanras. Nežinau, ar kitose, t.y. kitakalbėse literatūrose kas nors panašaus irgi kultivuojama. Galbūt? Teturėdamas galvoj lietuvišką medžiagą, šio žanro esmę įvardinčiau taip: frazė sąmoningai ištraukiama iš konteksto, kad suskambėtų. Pvz.: Vilmos Šileikienės:

Viskas yra dėl to, kad yra kiti. (ŠA, 2005-11-05, p. 11)

Balažin, kokiam kontekste šita frazė nuskambėjo; vyras Ričardas Šileika ją nugirdo ir užfiksavo. Ir tai tapo nuogirda. Tam tikro žanro kūriniu (plg. sentencija ar aforizmas; bet tai kas kita).

(447) Miscellanea rerum, i: kritikai, rabarbarai ir paršiukai

(α) geražodis kritikams
Prisipažįstu: netikėjau, kad bus parašytos net dvi tikrai vertos dėmesio recenzijos apie LLTI sudarytan 12-tukan papuolusį tikrai vertą dėmesio Vido Morkūno apsakymų rinkinį Reportažas iš kiaušinio. Pirmoji – kritiko ir prozininko Dainiaus Vanago Gintaro lašuos (visus jo kritinius tekstus perskaitau; manau, turintis daug potencijos kritikas), antroji – poeto ir kritiko Emilio Milkevičiaus Šiaurės Atėnuos (irgi viskas tvarkoj, tik recenzijos pabaigoj pareikšta mintis, esą „teksto solipsizmas tampa mainstreamu“, labai abejotina, nebent skirtingai suvokiame, kas yra mainstreamas). Ir dar kas nustebino: apie Morkūno (*1962) kūrybą palankiai atsiliepia daug jaunesni už jį kritikai (*1989 ir 1984).

(β) pavasaris 
Būna toks trumpas laikas, kai ir apie rabarbarus liežuvis verčias pasakyti: gražu.

(γ) sapnas
Šiąnakt sapnavau tekstą. Tiksliau, laišką, 1967-ų sausį rašytą iš Paryžiaus Vilniun. Adresantas klausia, ar Lietuvoj esą zoosemiotikos specialistų à la Thomas A. Sebeok, nes (pagal prancūzų TV žurnalistų reportažą iš Maskvos) lietuviai – geriausi pasaulyje paršiukų dresuotojai.
Nežinau, kas buvo atsakyta į šį ironišką klausimą apie zoosemiotiką, regis, tokių specialistų Lietuvoj nebuvo ir nėra, o va kas rodyta tame reportaže iš Maskvos – tikriausiai galima išsiaiškint. Užduotis pietų pertraukai aiški. :)
— — na va, regis, išsiaiškinau. Pradininkė – Vladislava Stankutė-Variakojienė, pirmas pasirodymas įvyko 1960-ais:

„Pasirinkti 12 paršelių ir juos dresuoti mane išmokė Rygos cirko artistas Petersonas. Tai buvo balti, juodi, degli paršeliai, kurie greit išmoko tai, ką darydavo dresuoti šuniukai: išvyniodavo snukiu kilimėlį, supdavosi sūpuoklėse, šokdavo, stovėdami ant užpakalinių kojų, šokinėdavo per lankus. Net ir degančius“, – pasakojo Vladislava Variakojienė.
Paršeliai augo tvarkingi – kiekvienas turėdavo savo gardelį, o jame – kampelį, kuriame tuštindavosi. Kriuksintys artistai buvo maudomi kartą per savaitę, niekada nepasirodydavo arenoje nelakuotais nagais. Paršeliai kasdieną eidavo pasivaikščioti, kai buvo valomi jų gardeliai. Po repeticijos ir pietų šie artistai, lyg kaprizingos damos, miegodavo, kad vakare žvalūs pasirodytų cirko arenoje. (cit. iš čia)

Nuo 1981-ų dresuot kiaules, juokais vadintas Baltijos tigrais, ėmėsi sūnus Petras Variakojis su žmona Olga, numeris rodytas iki 1996-ų.