 |
| maždaug taip sapne atrodė viršelis (šriftų santykis harmoningesnis buvo) |
– Labą dieną, Virginijau, sveikinu. Jau nusipirkau, viršelis patiko, toks minimalistinis, prancūziškas.
– Na, iki idealo, kokį įsivaizdavo Žibuntas Mikšys, toloka, – tuštybės apimtas imu pliaukšt prisiminęs, kaip Mikšys kelis, jei ne keliolika kartų vis tobulino savo Trijų kelionių viršelį.
– O čia yra apie Baltušį? Atsimenu, prieš kokį dvidešimt metų google+ žadėjot kažką pacituot.
– Yr, rasit.[*]
– Seneli, o kur tas tavo knygos pristatymas bus?
– 5.2.
–Bet tai čia antram aukšte.
– Atleisk, leidėjas dėl vietos tarės.
Ir tempia mane su tuo vežimėliu laiptais į viršų anūkė (ir iš kur tiek sveikatos turi? – galvoju), menotyrininkė kelią skina, o man taip gėda, taip gėda, ir paskutiniais žodžiais, tik nebeatsimenu kokiais konkrečiai, bet lietuviškais, save keikiu, kurių velnių sutikau su pasiūlymu išleist bent vieną knygą, kurios viršely būt užrašytas —vg— asmenvardis; anūkė klupteli, paleidžia vežimėlį, ir verčiuos aš nuo tų laiptų, atsimenu, bliat’ pasakyt dar suspėjau – ir nubudau.
------------------------------------------------------------------
* Spėju, toj knygoj galėjo būt maždaug toks gabaliukas:
Baltušis, Juozas, rašytojas, turėjęs stiprų pasakotojo talentą; 1909–1991; tėvo pavardė buvo Juozėnas, pakrikštytas Albertu; Baltušis – krikšto tėvo pavardė. — Kas per žmogus buvo? Atvažiavo kartą Baltušis su žmona aktore Monika Mironaite pas tokį Adomą Petrauską (Uoginiuos, Kupiškio rajone, gyvenusį ir muziejų sovietmečiu savo namuos įkūrusį) pasveikint su jubiliejum; kelis kartus prie stalo kalbėjo, jubiliatui toks pakalbėjimas atminty liko:
Kreipiuos, Adomai, į tave ir tavo svečius. Noriu truputėlį pasakyti apie save. Mano žmonos gerai žinojo, kad Baltušiui neduok vieną dieną valgyt – nieko, antrą dieną – nieko, trečioj dienoj duok Baltušiui kalbėt – ir Baltušis bus patenkintas. Tai būkit ir jūs patenkinti ar bent nuduokit, kad esat patenkinti, kai aš kalbu. (cit. iš: Edita Taraškevičiūtė, „Adomo sodyba“, Laisvas žodis, 1991 IX 21, nr. 87, p. 3)Žodžiu, neduok pavalgyt, duok pašnekėt (bet tai tik vaizdingas posakis, maistą spec. parduotuvėj pirkdavo; sovietmečio pabaigoj, kai ten asortimentas tapo panašus kaip paprastose krautuvėse, buvo supykęs); ir nepakęsdavo, jei jo kalbos kam nors nepatikdavo. Ir prisišnekėjo Atgimimo laikais, kai jau žmonėm nebereikėjo nuduot, kad visi viskuo patenkinti. Ėmė dauguma ir nusprendė, kad Baltušis prieš nepriklausomą Lietuvą. Ir nusivylė, supyko skaitytojai: dalis žodžiu ar raštu protino, o kas labai labai supykęs buvo, turėtas knygas net pradėjo nešt prie rašytojo durų.
Iš jo knygų Sakmę apie Juzą tikrai vertėtų perskaityt. Jei koks užsienietis prašytų kokio gabaliuko iš Baltušio, galima būtų pasiūlyt šitą (su įvadėliu, kad 1964-ais buvo nuskraidintas pasižiūrėt Amerikos, o grįžęs parašė įspūdžių knygą, buvusią labai populiarią, galima sakyt, bestseleris buvęs):
Užmerk akis, skaitytojau, ir valandėlę įsivaizduok kolosalinę kepeninę dešrą, sudėtą vis platėjančiomis ringėmis aukštyn, maždaug iki vienuolikos ar dvylikos normalaus namo aukštų; kur susisiekia ringių tarpai, ten prakirsti langai, nematomi iš lauko pusės, bet šviesą vis dėlto įleidžiantieji vidun; pastato viršus užsibaigia plokščiu stogu, taip pat nematomu iš apačios. Ar įsivaizdavai? Tai čia tau ir bus Solomono Gugenheimo vardo moderniojo meno muziejus. Pastatė jį, šitą muziejų, pats Solomonas, milijardierius ir moderniojo meno entuziastas, pasiryžęs savo milijonais įrodyti pasauliui neįrodomą dalyką: abstrakcionizmas esąs toks menas, kuris vienas ir teatspindi pasaulį ir žmogų, pastarojo išgyvenimus, jo vidinį pasaulį, jo prasmę ir reikšmę Žemės planetoje ir, žinoma, kosmose. (Tėvų ir brolių takais, 1967, p. 44–45)(Po citatos pokalbį būtų galima sukt [per New Yorką ir lietuvių kulinarinį paveldą] link avantgardinio filmininko ir kt. Jono Meko, kuriam skaniausias valgis – bulviniai blynai etc.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą