(1122) Iš popieryno, lii: kaip gali būt Dievas

                                                                                                                               ir taipgi gyveno visi / galvodami, ką čia tokio / pagalvojus
                                                                                                                                         Dovydas Grajauskas, Apie reiškinius (PK), 2017, p. 40

rzysztofo Kieślowskio (1941–1996)  dešimties filmų ciklas Dekalogas per Lenkijos televiziją pirmąkart baigtas rodyt 1990 VI 29; per Lietuvos televiziją pradėtas 1991 X 19 (tuolaik Lietuvos radijo ir televizijos gen. direktorium buvo Saulius Macaitis). Rodė šeštadieniais vakare nuo dešimtos, kartais 15/20 min. vėliau prasidėdavo. Paskutinis filmas parodytas XII 21. (Faktai patikrinti pagal savaitrašty Kalba Vilnius skelbtas programas.)
20 000 egz. tiražu leidžiamas žurnalas Kinas, kiekvienam numery primenantis, kad aktorių adresų ir nuotraukų nesiunčia, 1992-ų nr. 1 išspausdino pokalbį prie redakcijos stalo „‘Dekalogas’. Mėginimai interpretuoti“ (kalbėjos vyr. red. Linas Vildžiūnas, skyriaus red. Živilė Pipinytė, svetys Arvydas Juozaitis ir viešnia prof. Vanda Zaborskaitė).
Viena iš temų buvo, kokius žmonės rodo Kieślowskis, ar žmones be Dievo.

Arvydas Juozaitis. [...] Pirmojo filmo pabaiga, mano manymu, palieka žmogų visai vieną, be Dievo.
Vanda Zaborskaitė. Taip, aš irgi pagalvojau, kodėl filme, skirtame Dievo įsakymams, nė karto nepaminimas Dievo vardas. Aš nemanau, jog filmų intencija yra parodyti žmogų be Dievo, tą būdingą ir tragišką XX a. situaciją. Manau, kad Dievas šių filmų pasaulyje yra, Jis yra per savo Dešimtį įstatymų, kurie galioja tame pasaulyje, apie šiuos įstatymus gal net nesusimąstančiame, jų neatsimenančiame ir dažnai nesilaikančiame. Dievas čia pasireiškia tuo, kad žmonių gyvenimai sudūžta, iš jų pranyksta šviesa, teisingumas, gėris, kai jie kertasi su Dievo įstatymais, o sugrįžta taika, meilė, pasitikėjimas, kai įsigali Įstatymų dvasia. (p. 5)

Keliskart perskaitęs mėginau suvokt, kas norėta pasakyti. Gal štai kas: jei yra, egzistuoja Dešimt Dievo įstatymų (vargu ar kas galėtų užginčyt), vadinas, ir Dievas yra (o tuo juk dažnokai abejojam)? Kur? Išeitų, ne danguje, o žmoguje. Ar tai pripažįstam, ar ne – esmės negali pakeist. (Gal čia viskas per paprastai išeina? Bet kodėl turėtų būt sudėtinga? — Ech, tas nelemtas vis išlendantis galvojimas, apie ką čia dar pagalvojus.)