(1133) Eilėraščių istorijos, v: Salomėjos Nėries „Būkit, žmogžudžiai, prakeikti“

[netrukus bus įteikta šių metų Vytauto Kubiliaus premija]

užinojęs apie Vytauto Kubiliaus žūtį 2004 II 17, Sigitas Geda klausės/skaitė, ką kiti šneka apie a.a. Profesorių, šį tą pats prisiminęs užsirašydavo.
II 28 perskaitęs Janinos Žėkaitės pasakojimą apie dieną, kai žuvo vyras (neatsimenu tokios publikacijos, dar dviejų žmonių paklausiau – irgi neatsimena; gal kieno nors perpasakojimą skaitė?), be kita ko, užsirašė:

Atrodo, V. D. [Viktorija Daujotytė], kalbėdama per radiją apie V. K. mirtį ir jo asmenybę, buvo teisi – velionis labiausiai mėgo J. Kossu ir V. Mačernio eiles. Nei pirmas, nei antras (ir dar daug poetų) niekad nesužinos, kiek žmonių po karo nukentėjo dėl jų. Pavyzdžiui, dėl B. Brazdžionio.
Mūsų generacija, tiesa, jau dėl F. Kafkos...
Ar čia tinkamas žodis „nukentėjo“? (Pražilę varnėnai, 2016, p. 66)

Paskutinis sakinys kaip lieptelis link klausimo: o VytK, parašęs studiją ir apie Salomėją Nėrį, žinojo vieną tokią istoriją?
— 1943-iais Maskvoj išleistam Nėries rinkiny Dainuok, širdie, gyvenimą yra eilėraščių ciklas, poema vadinamas, Mama! Kur tu? Apie Palangos pionierių stovyklą, kurią vokiečiai bombardavo pirmą karo su Sovietų Sąjunga dieną (Mykolas Sluckis ten buvo).
Bent jau 50-mečių ir vyresnių, o gal ir jaunesnių atminty vis dar tikriausiai likę:

Stebis Kauno gatvės žalios:
Kas čia, kas čia daros?
Mirga, plasta kaip ugnelės
Pionierių skaros.

tokia Kastyčio Juodikaičio iliustracija
yra prie paskutinės dalies
1971-ais 30 000 egz. tiražu atskirai išleistoj
SN poemoj Mama! Kur tu?

Paskutinė, IX tos poemos dalis „Būkit prakeikti!“:

Būkit, žmogžudžiai, prakeikti
Rytmetėlį ankstų!
Būkit prakeiksmu prakeikti,
Peržengę mūs slenkstį!

Būkit motinų prakeikti
Už nekaltą kraują!
Tegu maras jus, prakeikti,
Nuo žemelės rauja!

Žūkit, žūkite, prakeikti,
Saulei netekėjus!
Skradžiai griūkite, prakeikti,
Vakarui atėjus!

Būkit, kraugeriai, prakeikti
Už išplėštą saulę!
Būkit amžinai prakeikti
Visame pasauly!

Kazys Saja yra pasakojęs, gal kur ir užrašęs štai tokią istoriją: 194kažkelintais viena mergina per abiturientų išleistuves ėmė ir padeklamavo cituotą Nėries poemos dalį be paskutinio posmo (įstrigo atmintin tas „be paskutinio posmo“); už tai, ką turėjo omeny deklamuodama, buvo suimta, nuteista ir ištremta (o gal net atsidūrė lagery? nebepamenu).
Marija Juknevičienė, gyv. Marcinkonyse, vyras Henrikas, inž., – tiek tuolaik užsirašiau ant lapelio.
Vėliau mėginau daugiau sužinot: kada tai atsitiko, kokia konkrečiai buvo bausmė etc. Parašiau LGGRTC el. laišką – deja: kadangi nežinoma mergautinė pavardė, nieko negalį padėt; parašiau Varėnos merui kaip istorikui – jokio atsakymo nesulaukiau. Ir nuleidau rankas. Na, gal kada nors vis dėlto pavyks sužinot.
(Apie tekstą ir kontekstą šnekant šitą istoriją būtų galima papasakoti jaunumenei.)

(926) Susieji – ir [pagalvoji apie leidinį, kokio greičiausiai nebus], xxviii

Valentinas Antanavičius, Rašytojo Juozo Apučio portretas, 1977
(reprodukcija buvo Metų nr. 5/6 viršelio 2 puslapy)

¶ Metų nr. 5/6 buvo skelbta šis tas iš Juozo Apučio dienoraščio, rašyto 1969–1990 metais.
1979-09-12 Menininkų rūmuos, dab. Prezidentūroj, vyko vertėjų konferencija. Vakare kai kurie renginio dalyviai buvo pasisėdėjime pas Virgilijų Čepaitį.

V.P. [Vytautas Petkevičius] pasakojo (aišku, negirdint svečiams; beje, dar buvo jo žmona ir M.M. [Marcelijus Martinaitis]), jog jis gerai žinąs, kas parašė CK skundą dėl mano apysakos „Prieš lapų kritimą“ ir dėl premijos (1978 m. man buvo paskirta vadinamoji respublikinė premija, bet paskui CK sulaikyta, nepatvirtinta). <...> (p. 108)

Tada skaitydamas, atsimenu, pagalvojau: greičiausiai Aputis buvo užrašęs tų skundo rašytojų pavardes (iš M.M. sužinojęs), bet parengėjai jas pavertė <...>. Dėl šventos ramybės; įrodymų juk savo akimis nematę.
¶ Paskutiniuos Metuos (nr. 12) – antras Juozo Baltušio dienoraščio gabalas. Jokių <...> (bent jau 1978-12-22 įraše; kai kur kitur – pasitaiko). Baltušis apie tai, kas rašė tą skundą ar tuos skundus:

Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!
Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta. (p. 114)

(Kad pats taip pat yra daręs – Kazį Borutą skundęs CK, aišku, neprisiminė.)

— Prisiminiau Sigito Gedos sakinį, Šiaurės Atėnuose pradedant skelbti Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraštį:

Bet kokie dienoraščiai yra toks žanras, kuriuos kupiūruoti, taisyti ar papildyti – nusikaltimas iš prigimties...(ŠA, 1999-10-09, nr. 38, p. 8)

Visiškai sutinku. Ir Janina Žėkaitė, rengdama vyro, a.a. Vytauto Kubiliaus dienoraštį, kaip suprantu, tokio principo laikės: pvz., užsirašė V.K. ką išgirdęs apie Ireną Kostkevičiūtę ir KGB, tas ir skelbiama (sklandančios kalbos juk tokia pat realybė kaip ir vad. faktai) – ir pasaulis nesugriuvo. — Baltušiui „leidžiama“ Genriką Zimaną apibūdint kaip „pasmirdusį sionistinį rasistą“ (p. 115), „sionistinį pasmirdėlį“ (p. 121), o iš sakinio „Bijo jie šito <...> Zimano, ar kuris čia velnias?“ (p. 115) išgnybta – beveik neabejotina, kad žodis, kurio šaknis žyd- (na, nekentė Baltušis Zimano, ir visai tikėtina, kad jį pavadino, spėkim, žydpalaikiu, – jei tekste liks tas žodis, tai KasNors apkaltins B-šį buvus antisemitu, o jei neliks – tai nebus pagrindo? – – švelniai tariant, juokingi vis dėlto tokie žaidimai, kuriuos galėtumėm vadint ir klastotėm).
Ir dar: regis, kažkoks sunkiai suprantamas atlaidumas skundikams mumyse tupi. Jei ir žinom, tai sau ir pasiliekam, teatsidūsėdami: „Varge varge...“ Vargu ar galima, bent artimiausiu laiku, imt ir pasvajot apie leidinį, kuris galėtų vadintis, tarkim, Juodoji tarybinės lietuvių literatūros knyga (šiuo atveju – būtent tarybinės), kurion būtų sudėti šlykštieji kūriniai – visokie skundai, donosai įvairiom sovLietuvos valdžios institucijom. Reiktų tokios knygos – dėl profilaktikos.

(591) Tarp kitko: prof. Vytautą Kubilių prisiminus

Šiandien popiet bus 10 metų nuo Profesoriaus žūties. Po LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus posėdžio skubėjo nupirkt gėlių, išsirinko mėlynus irisus, kurie taip ir liko neįteikti. Perėjoj prie Čiurlionio meno mokyklos stotelės partrenkė mašina.
Galvojant apie prof. Vytauto Kubiliaus proto darbus, nesismulkinant, nesileidžiant į išvedžiojimus, ką būtų galima – jau iš nemenko atstumo žvelgiant – iškelt į priekį?

√ Reikšmingiausias – studija Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas (1983). – Miglotai, bet dar prisimenu tą paradigminį pokytį trečiakursio lituanisto galvoj: lietuvių literatūros atsijungimą nuo sovietocentrinės sistemos ir įsijungimą europocentrinėn sistemon; mūsų literatūra skrieja visai kita orbita negu iki tol buvo siūloma suvokt; nors ir palygint tolokai nuo centro, bet centro, kuris yra kultūriškai nulemtas, o ne politiškai primestas.

√ Ambicingiausias – Lietuvių literatūros istorija, XX amžius (1995). – Atgimimo pradžioj būtent Vytautas Kubilius suformulavo tezę apie vieną lietuvių literatūrą – nesvarbu, kur ji parašyta: Lietuvoj ar Amerikoj, DP stovykloj kur nors Vokietijoj ar Austrijoj, tremty Sibire ar Kazachstane; tai yra viena lietuvių literatūra. Buvo labai rimtų planų jungtinėm egzodo ir Lietuvos tyrėjų pajėgom imt ir parašyt naują XX amžiaus lietuvių literatūros istoriją, kurios poreikis tuolaik ypač buvo jaučiamas. Bet darbas pradėjo strigt jau parengiamojoj stadijoj: nerasta bendros kalbos dėl kai kurių metodologinių prieigų, dėl terminų ir kt. Profesorius [suvokęs, kad bendras kolektyvinis veikalas taip ir neatsiras?] ėmė ir parašė tokią istoriją vienas.
Nesvarbu, kad darbui pasirodžius kai kurie kūrėjai, pasijutę nepakankamai įvertinti, griebės rašyt ar tik pasirašyt atvirus laiškus istorijos autoriui; jau tada suvokta, kad prof. Kubilius padarė tai, ko kiti net nepajėgė pradėti.

√ Prasmingiausias? – Ne, ne mokslo darbas; neabejoju, ateis laikas, ir bus parašyta labai gerų ir įžvalgių studijų apie srovių ar žanrų raidą, randasi ir rasis puikių monografijų apie Salomėją Nėrį, Borutą, Simonaitytę, Vaičiulaitį, Aistį ar kitus; mokslo srity vis dėlto turi veikt (kito žodžio nerandu) progreso dėsnis. Prasmingiausias Vytauto Kubiliaus rašto darbas, manau, yra jo dienoraštis – egzistencinės savistabos dokumentas, atskleidžiantis tam tikrame laike (būtent laike, o ne tik laiku) savo gyvenimo ir darbų prasmės ieškojusio žmogaus refleksijas.
Ir didi pagarba jau irgi a.a. Janinai Žėkaitei-Kubilienei, drąsiai nusprendusiai, kad tie dienoraščiai turi būt ne užšaldomi dešimtmečiui ar dar ilgesniam laikui, o paleidžiami pasaulin (1945–1977 metų išėjo 2006-ais, 1978–2004 metų – 2007-ais).

P.S. (05-12) Kuprinėj vis dar tampau š.m. Metų žurnalo ketvirtą numerį. Vis ką nors paskaitinėju.
Jūratės Sprindytės svarstymų apie 2013-ų knygas („Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?“) trečias sakinys:

Vytautas Kubilius, kurio netekties dešimtmetį šiemet tyliai pamiršome, 1975 m. dienoraštyje rašė: „Begalinis skaitymas iki iškritimo. [...]“ (p. 75)

Kai kas vis dėlto prisiminė, o norėt visuotinio prisiminimo būtų [kaip čia pasakius?].