(1128) Visiškai tarp kitko: gera atmintis vs laki vaizduotė + įtaigi šneka

(Šis įrašas, kaip ir apie skraiduolį akmentašį Gailių-Gailevičių, iš serijos „Senoliai mena“. Ačiū coll. Rūtai už rastinuko nuorodą.)
Literatūroj ir mene 1959 IV 4 (nr. 14, p. 3) buvo išspausdintas K. Andziulio (greičiausiai Kęstučio Andziulio, tuolaik Kauno dienos Sporto ir informacijos skyriaus vedėjo) pasakojimas „Kaip rastas A. Mickevičiaus akmuo“ (kai kurias pastabas iškart įterpiu laužtiniuos, kitos po tekstu):

Netoli Kauno, A. Amaliuose, gyvena 98 metų senukas Joachimas Čalkevičius. Daug matė ir patyrė jis savo gyvenime, todėl nenuostabu, kad, prisimindamas praeitį, senukas mėgsta pasakoti ir apie Kauno augimą. Juk jis vaikščiojo šimtamečio tankaus miško keliais ir takeliais – ten, kur dabar nutiestos miesto gatvės ir pastatytos gamyklos, jis regėjo, kaip dabartinio Kauno teritorijoje bėgiojo šernai, lapės, vilkai...
     Nelankė J. Čalkevičius mokyklų. Tačiau jis perskaitė dauq knygų įvairiomis kalbomis. Nuostabi jo atmintis. Jis ir dabar gali atpasakoti daugelio tų knygų turinį.
     J. Čalkevičius daug žino ir apie lenkų poetą Adomą Mickevičių. Mat, gyvendamas Kaune, poetas lankė tą gražųjį slėnį, kur vėliau Joachimas Čalkevičius buvo paskirtas miško sargu ir gyveno. Ir tą akmenį, kurį dabar matome A. Mickevičiaus vardo slėnyje, surado ir toje vietoje pastatė J. Čalkevičius. O Čalkevičiaus tėvas asmeniškai gerai pažino garsųjį poetą.
     „Mano tėvas, taip pat Joachimas, buvo vežikas, – pasakoja Čalkevičius. – Jis vežiodavo prekes, su pirklių vilkstinėmis vykdavo į Gardiną, Rygą ir kitus miestus. Daug nuotykių, patirtų kelionėse, papasakodavo man tėvas. Bet ypač mėgdavo jis kalbėti apie Adomą Mickevičių, kuris gyvenęs Kaune ir rašęs eiles. Tėvas jį labai gerbė ir mylėjo, gerai pažinojo. Mat, poetas, kai tėvas vykdavo prekių į Gardiną, įduodavo jam nuvežti į Naugarduką savo laiškus panaitei Marilei. Grįždamas tėvas parveždavęs atsakymus. Jie su poetu susitikdavę „Rojaus“ („Raj“) traktieriuje, kuris buvo prie vieškelio, netoli dabartinio tunelio.
     Poetas labai mylėjo ir gerbė paprastus žmones. Jis dažnai parsinešdavo iš šaltinio vandens ir vaišindavo juo svečius, sakydamas: „Gerkite, ir tebūna mūsų širdys tokios tyros, kaip šis šaltinio vanduo...“
     Man kaip tik tose vietose, kur poetas praleisdavo ištisas dienas, teko dirbti: čia buvau paskirtas eiguliu. Mano saugoma teritorija apėmė Ąžuolyną ir dabartinį Zoologijos sodą, čia pat ir gyvenau; mano namas buvo dabartinio Zoologijos sodo vidury.

Literatūra ir menas, 1955 XI 26, nr. 48, p. 3;
visas savaitraščio numeris skirtas „didžiajam liaudies dainiui“ AdM-čiui,
jo 100-osioms mirties metinėms paminėti;
beje, p. 4 yra nuotraukytė Eriko Varno skulptūrinio eskizo
„A. Mickevičius jaunystėje, Kaune“ – sėdinčio ant akmens
(subinė ima šalt ilgiau pasėdėjus, liga gali įsimest)

     Vaikščiodamas gražiuoju slėniu Girstupio pakrantėmis, aš dažnai prisimindavau pasakojimus apie Adomą Mickevičių, nueidavau prie to šaltinio (jis tebėra ir dabar – prie tunelio), kur poetas mėgdavo būti vienas. 1918 metų pavasarį patvinęs Girstupis smarkiai paplovė krantus. Kartą ties upelio posūkiu pastebėjau krante iš žemės kyšančius lyg geležinkelio pabėgius ir didžiulio akmens kraštą. Sekančių metų pavasarį vanduo akmenį išplovė dar labiau. Aš susidomėjau, pradėjau jį tyrinėti. Pastebėjau ant akmens iškaltą lyg žvaigždę ranką, laikančią žąsies plunksną. Metai, neatsimenu, ar buvo pažymėti. [Ką kita galėjo įžvelgt knygų prisiskaitęs žmogus? Jei buvo poetas, tai turi būt ir jo plunksna. Dėl metų abejoja, o inicialų nepamini; ar AM panašu į „žvaigždę ranką, laikančią žąsies plunksną“?]
     Man šovė mintis, ar nebus čia tas pats akmuo, kuris anksčiau stovėjo prie šaltinio, gal tie ženklai ant akmens susiję su poeto gyvenimu Kaune?
     Apie savo radinį papasakojau miesto muziejaus viršininkui Daugirdui. Buvo paskirta komisija, kuri turėjo apžiūrėti akmenį ir nustatyti, ar mano spėliojimai teisingi. Ir pasirodė, kad tai iš tiesų būta Adomo Mickevičiaus akmens! Man buvo išduotas raštas, kuriuo buvau įpareigotas tą akmenį saugoti.
     Kaip tas akmuo čia pateko? Tiesiant geležinkelį [1859-ais], reikėjo daug akmenų. Jie buvo sprogdinami, vežami iš visur. Tikriausiai, būtų buvęs susprogdintas ir Mickevičiaus akmuo, nes jis stovėjo prie pat geležinkelio. Bet darbininkai, kurie čia dirbo, gerbdami poetą, užritino akmenį ant pabėgių ir, nutempę toliau, užkasė Girstupio krante. [Kauno apskrities viešosios bibliotekos puslapy – esą poeto gerbėjai slėpdami Mickevičiaus akmenį jį užkasę Girstupio upelio šlaite; dar neįtikinamesnė versija negu darbininkai.]
     Komisijai patvirtinus mano spėliojimus, pasikviečiau į pagalbą gaisrininkus, sumokėjau jiems 50 markių, ir jie išvilko akmenį ant kalnelio, prie beržo, ten, kur jį matome ir dabar. Tik beržo jau nėra. Kažkas vėliau, kai aš slėnyje jau negyvenau, jį nukirto.
     Aš su šeima aptvėriau akmenį geležine tvorele, apsodinome jį gėlėmis. Iš pažįstamų žmonių girdėjau, kad pernai Varšuvos radijas, kalbėdamas apie poeto gyvenimą Kaune, apie jo vardu pavadintą slėnį ir akmenį, ir mane paminėjo. Malonu man, senam žmogui, kad mūsų žmonės taip nuoširdžiai mini ir gerbia didįjį poetą“

Graži ta ir lt.wikipedijoj perpasakota istorija, esą Karolina Kovalskienė pasiūliusi slėnį pavadint Mickevičiaus slėniu, ir draugai tam pritarę, ir dar ant akmens su paties poeto iškaltais inicialais iškalę išvykimo iš Kauno metus. Ir tas akmens paslėpimas 1859-ais (jau kitos kartos poeto gerbėjų, nes iškalusieji datą 1823 tikriausiai buvo per seni tampyt akmenis); ir Andziulio rašiny perteiktas Joachimo Čalkevičiaus, daugelio skaitytų knygų turinį prisimenančio, pasakojimas gražus, labai panašus į dar vienos knygos turinį. Nesu skaitęs tos komisijos, kuri turėjo apžiūrėt akmenį ir nustatyt, ar Čalkevičiaus spėjimai teisingi, teigiamos išvados. Gal jums teko, gal ten kokių rimtesnių argumentų yr pateikta? Kol kas, kaip ir priklauso norinčiam save vadint neviernu tamošium, manau, kad tai tiesiog lakios vaizduotės kūrinys, kuriuo tikėt buvo norima kaip tikrų dalykų liudijimu.
— ne, aš tikrai nieko prieš Mickevičiaus akmenį (nors kartu su Napoleono akmeniu jau ir išbrauktą iš geologinių gamtos paveldo objektų sąrašo; ar yr nekilnojamųjų kultūros vertybių registre – nepavyko išsiaiškint, per sudėtinga man jų paieškos sistema; galėtų ten būt), tik gal jo pavadinimas rašytinas kabutėse ir kursyvintinas, kaip kūrinio, kad skirtųs nuo, tarkim, Stelmužės ąžuolo ar kokio kito tikro dalyko? Nors gal ir nereikia jokių kabučių: kas nori – sužinos, kaip tatai atsirado, o kas nori tikėt, kad Kalėdų senelis tikrai yra – tetiki. — Tokių artefaktų istorijos – l. įdomus dalykas, taip.
P.S. Buvo kilus mintis užmest akį Jono Riškaus knygon Adomas Mickevičius ir Lietuva (1996), pažiūrėt, kokia nuosaka pasitelkiama rašant apie akmenį – tiesioginė ar tariamoji? Deja, knyga paimta kito bibliotekos skaitytojo. Spėčiau, tiesioginė, nors norėtųs tariamosios, kurią pasitelkia pasakojamosios tautosakos pateikėjai.
Prieduras. Literatūroj ir mene 1948 XII 17 (nr. 47, p. 2) buvo išspausdintas Vlado Abramavičiaus rašinys „A. Mickevičiaus gyvenimas Lietuvoje“. Iš pastraipos, skirtos Kauno laikotarpiui:

Kaune gyvendamas, poetas puikiai pažino gražiąsias šio miesto apylinkes. Be mokytojo pareigų, Mickevičius vadovavo gimnazijos bibliotekai ir jos patalpose turėjo 2-jų kambarių butą. Laisvalaikius poetas panaudodavo iškyloms į miesto apylinkes, kurių grožį apdainavo savo poemose. Dabartinio naujojo miesto ribose tuo metu dar dunksojo ošianti giria ir tik kur ne kur tebuvo namai. Vienas iš tų namų buvęs ir tariamasis „Mickevičiaus namelis“. Kaunas artimai susijęs su Mickevičiaus vardu. Štai jo vardo gatvė, štai slėnys, kurio vaizdą poetas įamžino savo kūryboje, kur jis apmąstydavo savo poemų idėjas ir akmenin savo vardą kalė... Gyvendamas Kaune poetas ypatingai brendo savo poetiniam pašaukimui. Kaune gimė didinga jo „Giesmė jaunystei“, kurioj poetas ragina jaunuosius siekti tai, kur vyzdys nepasiekia ir laužti tai, ko protas nepajėgia.

Kaip memorialinis akcentas – ne akmuo, o namelis, bet jokių miglų: tariamasis „Mickevičiaus namelis“; ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos svetainėj – vadinamasis Adomo Mickevičiaus namelis. Ir apie akmenį šnekant reiktų: vad. Mickevičiaus akmuo; jei gerai supratau, jis (vėl?) pradėjo būt populiarinamas, pasakojimais apipinamas po 1955-ų, kai šalia padėta ta plokštė su Mickevičiaus posmu.

(1090) Tarp kitko: apie Sąjūdžio įžangą

Minint Sąjūdžio 30-metį, kaip itin reikšmingas buvęs prisimintas Arvydo Juozaičio pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“, skaitytas Dailininkų sąjungoj 1988 IV 20, paskelbtas Sietyno pirmam numery; bernardinai.lt jį pavadino „idėjine sensacija“. Bet šitą tekstą tuolaik išgirdo ar perskaitė tik labai nedaug kas; jo įtaka Sąjūdžio, kaip didumą Lietuvos apėmusio reiškinio, radimuisi, manyčiau, pervertinama.
Kur kas reikšmingesnis, mano galva, buvo kitas – ankstesnis pranešimas, kurį noris primint.
— 1987-ų rudenį minėtos 125-osios Maironio gimimo metinės. Mano supratimu, tie renginiai buvo Sąjūdžio įžanga. Nors dar nešnekėta atvirai apie politiką, šnekėta apie poeziją, bet dažnusyk – jau visiškai laisvai; be to, tuolaik šnekėt apie Maironį, cituot jį bent iš dalies reiškė – ir politikuot.
Vad. iškilmingas metinių minėjimas vyko 1987 X 26 valstybiname akademiniame dramos teatre ir buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją. Pagrindinį pranešimą „Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje“ skaitė prof. Vanda Zaborskaitė, nepavartojusi nė vieno žodžio, kurio šaknis būtų  taryb-.

Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra tautų istorija. [...] Lietuvos atsistojimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. [...] Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir Meilės – sankciją. [...]
Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos grandis. [...]
Tautos istorijos reflektavimas – viena iš esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje išryškėja trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“ amžiai ir yra atgimimo laikas. [...]
Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija [...].
Atgimimas Maironiui yra esminis posūkis tautos istoriniame kelyje. [...]
Pirmoji, aukščiausioji kultūrinė vertybė Maironiui yra kalba. [...]
[Ne Marxo, Engelso ir Lenino raštai, ne Komunistų partijos suvažiavimų nutarimai] O Maironio poezija tebėra orientyras, pastovus atskaitos taškas, kurio negalime išleisti iš akių, jei norime suprasti save, įvertinti savo mokėjimą paklusti pareigai, pajusti atsakomybę, jei norime pažvelgti į savo gyvenimą didžiųjų Tiesos ir Meilės vertybių šviesoje. (Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010), 2016, p. 467–477; pirmiausia pranešimas buvo išsp. Literatūroje ir mene, 1987 X 31, p. 2, 3, 4)

(Tas žalias įtarpas laužtiniuos skliaustuos tam, kad sovietmečio neprisimenantys geriau suprastų, kaip buvo / galėjo būt suvokiamas paskutinis pranešimo sakinys. Beje, šito minėjimo prezidiume nebuvo „pirmojo respublikos asmens“, nors turėjo būt – LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus – dėl ligos, mirė 1987 XI 14; buvo jo vietą užimsiantis Ringaudas Songaila, tuolaik AT Prezidiumo pirmininkas. Ir konstitucijoj tebebuvo 6 straipsnis: „Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai. Apsiginklavusi marksizmo-leninizmo mokymu, Komunistų partija numato generalinę visuomenės vystymosi perspektyvą, TSRS vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, suteikia planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už komunizmo pergalę.“ Jo neliko tik 1989-ų gruodžio pradžioj.)
Būtent prof. VZ pranešime pavartoti tautinis sąjūdis, atgimimas netrukus taps tais žodžiais, be kurių nebegalima išsivert.
Yra liudijimų, kad tą vakarą, klausydamiesi kalbų apie Maironį ir jo eilėraščių, kai kurie žmonės pirmąkart pajuto: žiūrint televizorių akyse tvenkiasi ašaros [*]; antras toks ryškus kartas – žiūrint Sąjūdžio steigiamoji suvažiavimo tiesioginę transliaciją. Apie ašaras kaip argumentą gal ir nemoksliška šnekėt, bet tai, manyčiau, gan patikimas rodiklis.

P.S. Dešinėj aukščiau matomas Eriko Varno piešinys su Gedimino Astrausko ketureiliu buvo paskelbtas Tiesos 1969-ų pirmam numery, p. 4; 1968-ų rudenį 10 000 tiražu išėjo Vandos Zaborskaitė monografija Maironis; knyga bemat išpirkta; net pažįstamų knygyne turintiems, t.y. blatą, ne visada pavykdavo ją įsigyt. 1969 II 11 VZ monografiją apgynė kaip (antrą) disertaciją ir tapo pirmąja moterim filologijos mokslų daktare (vieną disertaciją apgynęs tevadintas mokslų kandidatu).

--------------------------------------------------------------------------

[* (2023 VI 14) Kaip liudijimo pavyzdys – citata iš ukmergiškės mokytojos Danutės Šilinienės (1933–2010) laiško, rašyto 1987 XI 2:

Brangi, didžiai gerbiama Profesore,

iš visos širdies ačiū Jums už nemirštamo poeto Maironio prikėlimą!

Jūs paminėjote Jį iki dvasinio sukrėtimo.

Klausantis Jūsų per televiziją, virpėjo siela, ir ašaros riedėjo skruostais. Taip, tai nepakartojama, tauru, kilnu, didinga [...].

Nei būdama studentė, nei dirbdama mokykloje (iki pensijos vos keli mėnesiai) nieko panašaus nebuvau girdėjusi, jautusi; vien todėl, kad išgyvenau tokį pranešimą, koks buvo Jūsų, džiaugiuosi, jog gyvenu... („Tai aš, rašau...“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos, sudarė ir parengė Virgilija Stonytė, 2019, p. 453)]

(767) Donelaitiana, v: apie dolerį, Durako puloką ir dar šis tas

1964-ais, minint 250-ąsias K.D. metines, direktyviai buvo nuspręsta:
ofic. poeto atvaizdas – Vytauto Jurkūno, nupaišytas 1955-ais
(tas, kuris 2009-ais važinėjo po Vilnių troleibusais);
pernai nieks nebenurodinėjo; dažniausiai matytas – Eriko Varno

Prae scriptum. Ėmiau ir suabejojau: o 2015-ais dar padoru svarstyt apie Donelaitį? Gal tik apie Mykolą Kleopą Oginskį ir etnografinius regionus? :)

(1) apie dolerį
Praeitais metais apie Donelaitį svarstė kas tik turėjo ūpo. Pvz., LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte (ir dviračių kolekcininkas) Romano Senapėdžio svarstė: „Ar skaitė Kristijonas Donelaitis Šekspyrą?“ (svarstymas išsp. Klaipėdoj leidžiamo metraščio Baltija š.m. knygoj, jubiliejinėj, 30-oj; žr. p. 37–39).
Kodėl Senapėdžiui iškilo klausimas, ar skaitė Donelaitis Šekspyrą?
Ogi jis ėmė ir pastebėjo, kad Metuose minimas žodis doleris:

[...] norisi atkreipti dėmesį į vieną žodį lietuviškame tekste, kuris nepakito, nebuvo taisytas ar praleistas – šiais laikais labai populiarus ir nuostabos visiškai nekeliantis, gal todėl ir natūraliai priimtas, žodis, reiškiantis piniginį vienetą – „doleris“. Tai ypatingai intriguojanti aplinkybė, žinant, jog doleris, kaip JAV piniginis vienetas, buvo patvirtintas ir įvestas į apyvartą 1785 m., t. y. penkeri metai po K. Donelaičio mirties. Natūraliai kyla klausimas – iš kur gilios provincijos kunigas, retai kur nors toli išvykdavęs, galėjo žinoti apie šį piniginį vienetą? Gal tuo metu taip šmaikščiai buvo vadinamas Prūsijos taleris? Kaip tai plačiai buvo paplitę? Kodėl L. Rėza ir kiti „Metų“ vertėjai naudoja vertime talerio pavadinimą, nors poemos originale (lietuvių kalboje) yra vertojamas žodis „doleris“? (p. 38)

Priminęs, kokiose Metų eilutėse vartojamas žodis doleris:

• O štai dar algos tokie daug dolerių tyko (eil. 336);
• Su bernais kasmet suderėdams, dolerį siūlė (eil. 342);
• O štai toksai utėlius dolerių tyko (eil. 394);
• Siūlyk jam dosniai ant meto dolerių dešimt (eil. 405),

LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte ima svarstyt: esą tai ne atsitiktinumas, ne korektūros klaida, o sąmoningas žodžio „doleris“ vartojimas:

iš: kd300.ru; o donelaitis.lt taip ir neatsirado;
virtuali kelionė po K.D. muziejų

Iš kur tai literatūriniame tekste? Pradėjus gilintis į dolerio istoriją ir jo pavadinimo atsiradimą literatūriniuose tekstuose, paaiškėjo, jog pirmasis literatūriniame kūrinyje šį terminą pavartojo Šekspyras (1564–1616). Tragedijoje „Makbetas“ apie 1606 m. minimas piniginis vienetas doleris skamba dar paradoksaliau kaip anachronizmas, nes kūrinio herojus Makbetas mirė maždaug XI a. viduryje, t.y. prieš 500 metų, netgi iki pirmųjų talerių, kurie vėliau praminti doleriais, kaldinimo. Aiškinantis, reikėjo atsakyti į klausimą, o kada Šekspyro „Makbetas“ buvo išverstas į vokiečių kalbą, nes, kiek žinoma, K. Donelaitis žinojo daug kalbų, bet angliškai lyg ir nemokėjo. Tikėtina, jog K. Donelaitis galėjo minėtą kūrinį perskaityti tik vokiškai ir surasti vartojamą dolerio sąvoką Šekspyro kūryboje. Besigilinant į šią aplinkybę, paaiškėjo, jog vokiečių poetas ir vertėjas Christoph Martin Wieland (1733–1813) nuo 1762 m. iki 1766 m. išvertė bei išleido dvidešimt du Šekspyro kūrinius, tarp kurių buvo ir „Makbetas“. Tokia gausa verstinės Šekspyro kūrybos leidžia teigti, jog XVIII a. antrojoje pusėje Vokietijoje buvo atrastas Šekspyras, jo kūryba tapo plačiai skaitoma, populiari, madinga, ir tikriausiai tai buvo pirmoji Šekspyro populiarumo banga Vokietijoje bei Rytų Prūsijoje. Darytina prielaida, jog vertėjas Ch. M. Wieland paliko dolerio pavadinimą vokiškame tekste ir K. Donelaitis, kaip tik tuo laikotarpiu (1765–1775) rašydamas „Metus“, galėjo „Makbete“ užtikti minėtą žodį bei drąsiai jį vartoti savo poemoje. (ibid.)

Būrimas iš kavos tirščių!  – Ne, neperskaičiau visų Wielando vertimų (kaip neperskaitė ir R.S.); gana buvo apžvalginio straipsnio „Wieland’s translation of Shakespeare“ (1914). – Manau, kad atsakymo reikia ieškoti labai arti: žodis doleris yra vartojamas pasakojant epizodą, kur vis minimas turtings gaspadorius Bleberis, ir jis, manau, viskuo čia dėtas.
Neabejoju, kad Donelaitis turėjo klausą, t.y. fiksavo, kaip kas kalba. – Bleberis, spėtina, būdamas ar pirmos, arba antros kartos ateivis Rytprūsiuosna iš Olandijos, piniginį vienetą vadino ne vokiškai, t.y. thaler, o olandiškai, t.y. daalder. – Štai ir mįslės įminimas paprastuoju būdu. Ir nereikia jokių Šekspyrų.

(2) apie Durako puloką
Nežinau, ar jums taip atsitinka, o man atsitinka; atsitiko prieš keletą mėnesių: bendrauji su žmogum, lyg jį pažinotum; jis į tave kreipias vardu pavarde (ergo: žino, kas tu toks). – O tu nežinai jo vardo pavardės. Ir nepajėgi sukaupt drąsos paklausti: „Atleiskit, o jūs kas?“ – :Labai simpatiškas žmogus!
Štai toks – labai simpatiškas! – žmogus, nusipirkęs Miko Vaicekausko parengtus ir LLTI išleistus Metus, po kurio laiko vėl pas mus apsilankęs pareiškė:
– Žinot, žodynėly paaiškinta, kad pulokas – pistoletas. Bet półhakas tikrai ne pistoletas, gal galima būtų sakyt, kad tai trumpavamzdė muškieta? Va toks mano indėlis į Donelaičio metus.

Post scriptum. Donelaičio ąžuoliukas auga puikiai. Tik jau daug kas užmiršo, kad toks buvo pasodintas.