— Leonardo Gutausko įtarpas atsakyman, kurio klausinėtojas Saulius Vasiliauskas neišbraukė
(„Tylus mano menas, ir taip tegul bus“, Metai, 2018, nr. 11, p. 101).
a: Giedrė Kazlauskaitė, prisimindama, kaip šįmet buvo renkamos kandidatės į Metų knygą, be kita ko:
Problema – kraupus literatūros redaktorių stygius. Ne kalbos šiukšlelių rankiotojų, o tų, kurie drąsiai braukia, išmeta, perrašo, perdėlioja ir t. t. Nors iš kur gi jų bus, jei autoriai dabar labai gerai žino savo teises ir už bet kokį brūkštelėjimą gali taip padraskyti akis, kad verčiau jau nieko nebraukyti.b: Valdas V. Petrauskas, prisimindamas senus – anuos – laikus:
Literatūros vertimai sovietmečiu buvo veikiau kalbos puoselėjimo ir ugdymo priemonė, ypač devintajame dešimtmetyje, kai subrendo profesionalių vertėjų ir literatūros redaktorių karta. Lietuvos rašytojų kūriniai, išskyrus retas išimtis, ne tik turiniu ir forma, bet ir kalba buvo be galo skurdūs. Pamenu, kartą pamačiau „Vagos“ leidyklos redaktorių Joną Pilypaitį kone perrašinėjant rankraštį; kai paklausiau, kokį vertimą redaguoja, jis atsakė, kad tai ne vertimas, o originalus lietuvių rašytojo kūrinys, išties labai „originalus“. Taip buvo „kuriama“ dalis lietuvių originaliosios literatūros. („Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“, kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė, Metai, 2018, nr. 10, p. 108)c: Valentinas Sventickas, tvarkydamas (galima apydrąsiai spėt) atsiminimus apie Justiną Marcinkevičių:
GrasinimasIšėjusios atsiminimų knygos įvade, pavadintam „Nežinau, ar tai įvadas“:
Šiuos žodžius rašau paveiktas rašinių, kuriuos gaunu kaip atsiminimų knygos apie reikšmingą menininką sudarytojas.
Ne pirmą kartą tokį darbą dirbu.
Grasinimas toks.
Įdėsiu į knygą inteligentų x, y, z tekstą tokį, kokį jie man atsiuntė!
Su baisiausiomis lietuviškosios rašybos ir skyrybos klaidomis. Su iškraipytomis pavardėmis. Su klaidingais kūrinių, įstaigų, organizacijų ir renginių pavadinimais. Su nepatikrintomis datomis.
Taip, kol kas visa tai tvarkau. Mandagiai atsiklausdamas autorių. Tvarkydamas jaučiuosi žeminamas. Galvoju, kodėl kultūringas žmogus mano, kad tokį tekstą gali paleisti iš rankų? Ar iš tiesų nemoka rašyti? Ar tikisi, kad kažkas patvarkys? Bet kur savigarba? (Dar gurinių, 2018, p. 181)
Nemažai kas iš įvykių, situacijų, poelgių, realijų, apie kurias kalba – kiekvienas savaip – atsiminimų autoriai, man buvo žinomos. Dėl to savaime atsirado kolizijų dėl vieno ar kito veiksmo autorinių piešinių bei vertinimų. Bet pasilikau jas sau. Šioje kitų žmonių atsiminimų knygoje tesu jos parengėjas. Ką vis dėlto dariau, tai taisiau apsirikimus dėl datų ir faktų, kalbos negeroves, kai kuriuose tekstuose mažinau patetikos ir superlatyvų. Žinoma, susitardamas su autoriais. (Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename, 2017, p. 15).— Yra rašytojų, visiškai pasitikinčių savo talentu ir jėgom. Kaip pavyzdys galvoj vis iškyla Ričardas Gavelis, atnešęs į „Vagą“ Vilniaus pokerį ir pasakęs (maždaug, aišku): sutinku leist su sąlyga, kad niekas manęs neredaguos. Nelikus ko įrašyt kaip redaktoriaus, buvo užrašyta: redakcija autoriaus. Ar Vilniaus pokeris ne pirma knyga Lietuvon grįžtant laisvei, kurioj ta frazė – redakcija autoriaus (šiaip žiūrint, perteklinė) – įrašyta? (Jūratė Čerškutė geriau žinot turėtų.)
„Vagoj“ redaktorium pradėjau dirbt 1985-ais, kurį laiką dirbau ir Šiuolaikinės prozos redakcijoj, esu siūlęs kai kam kai ką, tarkim, nubraukt, baigt apsakymą anksčiau, neišaiškint visko skaitytojui kaip kokiam pradinukui (jau kitas laikas buvo, nebereikėjo mirk gyvenk kai kurių asmenų daryt rašytojais; Jonas Pilypaitis jau dirbo Literatūros palikimo redakcijoj, rengė spaudai mirusiųjų tekstus; tai jau vadintina tekstologija,ir aš džiaugiaus papuolęs ton redakcijon; beviltiški rankraščiai jau būdavo tiesiog atmetami; bet toli gražu ne viską žinau, gal kai kam kokio jubiliejaus proga dar ir būdavo rimtai padedama pagimdyt kokią bent jau knygelę). Vėliau, kai dirbau „Baltose lankose“, esu siūlęs kai kurių eilėraščių vis dėlto nedėt į rinkinius, aiškiai silpnesni jie atrodė lyginant su kitais; perėjęs į LLTI, kokią pastabėlę paraštėj paskrebendavau, besikartojančias ar viena kitai prieštaraujančias mintis nurodydavau, kartai tiesiog paklausdavau: čia viskas gerai? jei gerai, tai gerai. — Redaktorius kaip dar vienos akys, manyčiau, tikrai neprošal; bet kaip dar viena galva ir ranka – juo toliau, juo labiau abejoju. Nebent tai dviejų žmonių susitarimas, pvz., dviejų poetų – pirmą knygą leidžiančio ir jau kokias penkias išleidusio, tik tokiu atveju gal ir nereiktų antrojo tituluot oficialiai redaktorium, – patarėjas, ir fiksuot pavardės ar 4, ar paskutiniam knygos puslapy (suprantu, jei nebus užrašytos pavardės, leidykla negalės sudaryt sutarties ir sumokėt honoraro). — Dovydo Grajausko PK – eilėraščių rinkiny Apie reiškinius nėr eilutės, prasidedančios žodžiu Redaktorius; galima spėt, kad tėvas rankraštį skaitė, gal ką patarė, bet tai jų privatus reikalas.
Žiūriu, tuoj jau visiškai į lankas išklysiu. — Kam šita citatų dėlionė? Ką noriu pasakyt?
Jei autorius nepasitiki savo jėgom, jis pats turėtų rast patarėją (kurį galima vadint ir redaktorium) prieš atiduodamas/persiųsdamas rankraštį leidėjui; leidykla arba imas leist, arba ne; jei imas, jos reikalas pasirūpint korektūra (platesniąja prasme). Jei/kai leidykloms kyla noras dar „tobulint“ jau priimtą rankraštį pasitelkus literatūros redaktorių (Giedrė Kazlauskaitė, kaip supratau, norėtų, kad kartais toks noras leidėjams rastųs) – vis dėlto negerai; literatūros vyksmo atvaizdas iškrypsta, o ir pačiam autoriui ne į sveikatą, jei iš jo padaroma tai, kas jis nėra ir gal niekad nebuvo ir nebus. Turėtų būt kaip sporte: nagi parodyk ką sugebi, stumk tą rutulį, pažiūrėsim, kiek nustumsi.
Va galvoju: ar neiškreipė Justino Marcinkevičiaus asmens ir kūrybos recepcijos vaizdo Valentinas Sventickas, kai kuriuos atsiminimuos mažindamas patetikos ir superlatyvų? Gerai, neiškreipė, bet tikrojo vaizdo neliko. — Apie skaitytojus siūlot pagalvot, kad kuo kokybiškesni lietuvių autorių produktai rodytųs knygų pavidalu? Kas skaito, kam įdomu lietuvių kūriniai – tas ir skaitys, ir bus visai patenkintas mėgindamas suprast tikrąjį talentų pajėgumą, o ne „patobulintas“ versijas. Manyčiau. (Einu balkonan užtraukt dar vieno dūmo, ir jau laikas važiuot darban.)
