(313) Visiškai tarp kitko: išpažintis vs išpažinimas

Šiandieniniam Literatūros ir meno numery redakcijos skiltininku pasikviestas Jeanas Jacques’as Rousseau – 300-ojo gimtadienio (birželio 28) proga pateikta ištraukų iš jo Išpažinties.
Ir iškart prisiminiau visai neseniai skaityto teksto gabaliuką – Marija Macijauskienė 2001-ais kalbina vertėją Edvardą Viskantą:

– Kurią knygą ir jos autorių iš verstųjų ir šiandien su meile prisimenate ir kodėl – ar kad daug vargot, ar tema jaudino?
– Iš grožinės literatūros vertimų labiausiai brangi knyga – Levo Tolstojaus „Karas ir taika“. Verčiant jaudino dar viena knyga. Tai Žano Žako Ruso „Išpažinimas“.
– Bet jūs vertėte „Išpažintis“, – nejučia įsiterpiau.
– Tačiau jei dabar versčiau, – sako E. Viskanta, – pavadinčiau „Išpažinimu“. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 90)

Tikrai geresnis pavadinimo variantas; išpažintis siejasi su privatumu, paslaptim, o išpažinimas – su viešumu, deklaravimu, plg.: tikėjimo išpažinimas. Bet šaukštai jau popiet – Išpažintis prigijusi mūsų galvose.

(312) Tarp kitko: apie žinių spragą

Skaitydamas vieną rankraštį (kun. G.B. pastabas apie Vytauto Vanago 1968-ais išėjusią monografiją Antanas Strazdas), užkliuvau už išnašoj minimo fakto. Autorius teigia, kad „marksistinio idealizmo klaidų ir išsišokimų literatūros, mokslo ir meno srityse per pastaruosius keliolika metų galima konstatuoti ne vieną“ ir išnašoj pateikia pavyzdžių:

Plg. lyginamosios kalbotyros metodo vertinimas prie 15 metų [t.y. Stalino laikais], Mendelio paveldėjimo teorijos vertinimas; Trijų kryžių kalno, Kryžių kalno, pakelių kryžių kai kuriuose rajonuose sunaikinimas; kapucinų bibliotekos Plungėje sudeginimas etc. (LLTI BR, F1-2127)

Apie viską šiek tiek skaityta/girdėta, išskyrus konkrečios bibliotekos sudeginimą, kuris paminimas kaip daugmaž visiems žinomas faktas. Plungės ir kapucinų sąsaja žinoma, buvo jų vienuolynas, mokykla, kurie po karo uždaryti, bet va apie bibliotekos (vienuolyno tikriausiai?) sudeginimą [sic!] nieko neteko skaityt; spraga.
Gal kas esat domėjęsi šiuo įvykiu?

(311) Užparaštė, xxxvi: apie Juozą Tysliavą

uozas Žlabys-Žengė apie jį kaip žmogų (užfiksavo Marija Macijauskienė; kalbėtasi 1992-04-25):

Jam ypač reikėjo grožio, nesusilaikydavo. [Matyt, pirmiausia moteris turi galvoj?] Ir turto. [...] Ūkis [pirmosios žmonos vardu turėtas] jam teikė naudos, bet arti nelabai buvo linkęs. Ne taip tvarkėsi... Leidyba buvo tikrasis jo darbas. J. Tysliava mokėjo gauti pinigų ir iš priešų. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 279)

Aišku, nuomonė. Bet ką rimtesnio mes galim pasakyt apie žmogų (nesvarbu, ar kitą, ar save)?
Tysliava apie save (laiške Antanui Vaičiulaičiui, 1949-07-12):

Jaučiu didelį „spleen“. Bet tik tomis valandomis, kai aš liūdnas ir net nusiminęs, jaučiuosi tuo, kuo turėčiau būti. Deja, tokios valandos – labai retos mano viešnios. (LLTI BR, F115-467)

Kiek kurioj nuomonėj teisybės? Gal po lygiai daug/mažai. Nežinau.

(310) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, v

– O kodėl tu naudojies Mozilla Firefox [šiandien šitą naršyklę ir kolegei, dažniausiai ieškančiai vaizdų, pasiūliau; tokio klausimo neišgirdau]?
– Nežinau, tiesiog labiau patinka už Internet Explorerį, be to, Vandos Juknaitės pirmąją knygą primena.

(309) Vilniaus vaizdai, xiv

Rodion Petroff, Visuomenės nuomonė, 2012
Drobė, aliejus, 140×121 cm

Klaipėda – [bene?] vienintelis dienraštis, kas mėnesį išleidžiantis net du tikrai rimtus kultūrinius priedus: Duris, skirtas menams (red. Rita Bočiulytė), ir Gintaro lašus, skirtus literatūrai (red. Gintaras Grajauskas). Perskaitau. Durų paskutiniam numery (nr. 5, 2012-05-31) ir pamačiau štai šitą tapybos darbą – hiperrealisto Rodiono Petroffo (*1985 Klaipėdoj; iki 06-17 Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre veikė jo pirmoji personalinė paroda „Rebranding“; žr. Godos Giedraitytės str. „Hiperrealistinė R. Petroffo sociokritika“).

Na, neatpažint Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ prie Neries neįmanoma.
Drobė pavadinta „Visuomenės nuomonė“. Irgi viskas aišku: du x tarnybos atstovai ruošiasi ją išmontuot, t.y. pašalint, kaip to norėtų „visuomenė“.
Ir va toks klausimas iškilo: ar įžvelgė parodoj apsilankę klaipėdiečiai šito paveikslo hiper[realizmą], ar nepamanė, kad tam hiper- atstovauja tik išmontuotojai? (Aišku, negražu įtarinėt, kaltas, kaltas.) Iš pasirinkto taško žvelgiant į „Krantinės arką“, fone matyti Žaliasis tiltas, o ne Karaliaus Mingaudo ir Gedimino pilis.
Taigi, išties hiperrealybė užfiksuota aliejum drobėj.

(308) Užparaštė, xxxv: apie eilėraščio genezę

Įraše, skirtame Alfonso Maldonio „Nykiam vakarui“, kur yra lapų, pavartojau žodį fonika, o tas bemat prišaukė iš atminties Balio Sruogos lapus, ten šnarančius nuo vidurinės mokyklos laikų (tikriausiai reikėjo išmokt atmintinai? kaip aliteracijos pasitelkimo pavyzdį? o šiaip: kartkartėm šį tekstą pasideklamuodamas, ypač stiprų malonumą pajuntu ne pagal taisyklès kirčiuodamas pusdalyvius [ir kt., aišku]):

Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,
Gal tik raudoj kai kuomet palytėtieji,
O išgodotieji, o numylėtieji,
Slenka gegužio sapnai netikėtieji...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,
Žemę ir dangų, ir dulkes atmesdami,
Naujus takus per bedugnes atrasdami,
Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rimk, besiplėčianti sielvarta gudinti!
Tau paslapčių amžinų nesujudinti!
Vėjo bučiuojami, vėjo pagundyti
Supasi, supasi lapai nubudinti...

Baly Didžiajam: Atsiminimuose apie Balį Sruogą (1997) Valerija Čiurlionytė-Karužienė teigia (p. 99), esą šį eilėraštį Sruoga sukūręs ekspromtu („čia pat“) krentant lapams, jiems kartu bevaikštant. Paminėtą knygą recenzavęs Vytautas A. Jonynas sakosi iš profesoriaus lūpų girdėjęs, kad šitie posmai buvę įkvėpti balerinos Matyldos Krzesińskos turų (Rinktiniai raštai, 2006, p. 553).
Ir kodėl man atrodo, kad arčiau tiesos Jonynas? (Atkreipkit dėmesį į frazę: „gegužio sapnai netikėtieji“; kokius sapnus vyras vadina „netikėtais“?) Kurtuaziškai vaikštinėdamas su dama [Ąžuolyno alėja?] Sruoga galėjo prisimint ir padeklamuot šitą (galvoj jau sukurtą; gal dar ir nepaskelbtą) eilėraštį – tuo tikiu; bet kad va taip viens du gimtų toks eilėraštis – na, nesitiki, ir gana.

(307) Užparaštė, xxxiv: Maldonio eilėraštis

Praeitą savaitę gavau dovanų – Alfonso Maldonio Eilėraščių (parinko ir pabaigos žodį parašė Donata Mitaitė; Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės, leidžiamos Kaune, jau trylikta knyga). Suapvalinus, 60 puslapių. Labai tinkama poezijos dozė.
Jei reiktų kandidato galimai Vieno eilėraščio antologijai, bent dabar neabejodamas siūlyčiau 1968-ais sukurtą „Nykų vakarą“. Viskas yra, ko, manyčiau, reiktų tikėtis iš tikrai gero eilėraščio: ir vaizdas, ir mintis, ir skambesys, kartu su ritmu ir skirtingom tų pačių frazių intonacijom kuriantys atitinkamą nuotaiką. Daug galima būtų prišnekėt apie šio teksto foniką, bet geriau skaityt pusbalsiu – ir viskas girdis:

Lekia į langą lašai.
          Gal paskutinis lietus?
Gal paskutinis lietus...
          Lapų seniai nebėra.
Lapų seniai nebėra.
          Kas gi dabar atsidus?
Kas gi dabar atsidus,
          jeigu atūžtų audra?
Jeigu atūžtų audra,
          medžiams nebus taip sunku.
Medžiams nebus taip sunku
          tarsi senam, vienišam,
Tarsi senam, vienišam
          žmogui numirus laiku.
Žmogui numirus laiku,
          tykštant į langą lašam.
Tykštant į langą lašam.
          Kas gi dabar atsidus?
Lapų seniai nebėra...

(306) Geros knygos nesensta, viii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2009-02-02, paskutinis.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris skirtingas knygas, kurias skaitant kilo viena kita mintis. Pirmiausia verstinę: vienon knygon sudėtas dvi Aldous Huxley esė Suvokimo durys ir Dangus ir pragaras (iš anglų vertė Irena Jomantienė, išleido „Kitos knygos“), taip pat Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir a.a. literatūrologo ir kritiko dr. Vyganto Šiukščiaus (1963–2006) rinktinę Likę tekstai (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Jei, tarkim, šįryt ne visą laiką klausėtės „Klasikos“ programos, greičiausiai jau spėjot pagalvot apie kurį nors pabrangimą, ar laiku sumokės algą, apie gresiantį nedarbą ar ką nors kita nemalonaus. Mus pasiekiančios informacijos srautas mintis stumia tam tikra linkme – verčia galvot apie tai, apie ką gal ir visai nesinorėtų. O juk bent retkarčiais gal ir visai nieko būtų pamatyt pasaulį kitomis akimis – gražiai keistą, be galo spalvingą kad ir šito vasario pradžioj. Tai toks lyg ir įvadas į Aldous Huxley Suvokimo duris. Šita knyga, jei gerai suskaičiavau, jau penkta Huxley knyga lietuviškai. Jo romanas Geltonasis Kraumas išėjo dar anais laikais, 1983-ais, išversti taip pat Sala, Kontrapunktas, na ir bene garsiausias jo romanas – antiutopija Puikus naujas pasaulis. Dabar dar prisidėjo dvi esė, kurių pirmoji – Suvokimo durys, angliškai išėjusi 1954-ais, dabar vadinama bitnikų biblija, viena iš šventųjų maišto knygų; Rojus ir pragaras pasirodė 1956-ais, tai Suvokimo durų savotiškas tęsinys. [+ Beždžionė ir esmė, 2011]
Kokia problema keliama šiuose, dabar jau galima sakyt, kultūros istorijai priklausančiuose tekstuose? Kaip praplėst savo suvokimo ribas? Huxley siūlo pasitelkt psichotropinę medžiagą meskaliną, kurios yra kai kurių rūšių kaktusuose. Esą ši medžiaga praktiškai nekenksminga, nuo jos netampama priklausomais, o poveikis yra. Pats Huxley ją išbandė: esė Suvokimo durys yra tiesiog to eksperimento dokumentavimas, o Dangus ir pragaras – tos patirties, jo paties žodžiais tariant, „periodiško pabėgimo iš dusinančio pasipūtėliškos racionalistinės filosofijos kalėjimo“, apmąstymas. Nežinau, kaip šiuos tekstus būtumėm suvokę, jei būtų mūsų akis pasiekę nepalyginimai anksčiau, o dabar jie geriausiu atveju padeda suprast, tarkim, kodėl atsirado Keno Kesey Skrydis virš gegutės lizdo ar grupė The Doors (kurią lietuvindami vadindavom ir tebevadinam Dorsais). Turimos galvoj tos pačios suvokimo durys, kurias mėgino pravert Aldous Huxley. Arba šiek tiek aiškesnis tampa Aido Marčėno eilėraštis „Ilgos žiemos pabaiga“:

O už stiklo, lyg vynas palietas,
dar viena tyliai gęsta diena.
Ir tirštėja dangaus violetas.
Ir peizažas, kaip „Doors’ų“ daina,
kaip „The end“ – nusižudymas lėtas.

„This is the end / My only friend, the end“, – šitos suvokimo durys tebesivarsto tik prisiminimuose ar kultūros istorijos studijose.

۩  ۩  ۩

Kad išeis dar viena poeto Rimvydo Stankevičiaus knyga – ne eilėraščių, sužinojau dar praėjusių metų pabaigoj iš pokalbio, skelbto Nemuno savaitrašty. Andriui Jakučiūnui Stankevičius aiškino:

Knyga, kuri pasirodys po savaitės ar dviejų [...], vadinasi „Diktantai sielai“. Tai yra smulkiosios eseistikos rinkinys. Aš norėčiau [...], kad lituanistės ja naudotųsi kaip tikra diktantų knyga [...]. Norėčiau, kad vaikai, bręstanti karta, įsirašytų į savo sielas kai kuriuos mano žodžius.

Tada spontaniškai sureagavau: Oho!, ir iškart iš atminties atplaukė vėl to paties Aido Marčėno eilėraščio „Diktantas“ eilutės:

rašyt diktantą ne tašyti kuolą
kassyk sunkiau girdėt švarius balsius

Knygos pradžioj esančiam Autoriaus žody Stankevičius, ieškodamas savo tekstų apibūdinimo – esė? eilėraščiai proza? dienoraštis? – prisimena net pamokslus, nors, kaip sakosi, juos vadinąs tiesiog skiltimis, nes tie tekstai ir buvo rašyti kaip dienraščio Respublika šeštadieninio priedo Julius redakcinės skiltys.
Pirmoji mintis, pradėjus skaityt Stankevičius Diktantus sielai, buvo tokia: kaip gerai, kad juos skaitau pirmąkart, atrinkus ir sudėtus į skyrius. Tiesiog kaip naują knygą. Tai išties yra skiltys, kaip apelsino, citrinos ar greipfruto, kuris minimas ir knygoj, nors rašymo pretekstas kiekvienąkart vis kitas – Vėlinės ar Kalėdos, pavasaris ar ruduo, liūdesys ar džiaugsmas, – tekstų skonis tas pats: švarus, poetiškas, šiek tiek romantiškas, šiek tiek moralizuojantis: ne piniguose laimė, įžvelkime gamtos grožį ir t.t., ir pan. O su pamokslais šiuos tekstus, mano manymu, stipriausiai sieja štai kas: rašant buvo galvojama, kas skaitys, koks bus adresatas (pirmiausia: žurnalo Julius skaitytojas), ir nepersistengiama dėl kuo originalesnės saviraiškos; jei nori būti išgirstas, kalbėk vis dėlto man suprantamai.
Prieš porą metų per Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Kaune ar ne Enrika Striogaitė paklausė Rimvydo Stankevičiaus, kaip jam sekas būt ir poetu, ir žurnalistu. Atsakė: „kaip poetas nesu žurnalistas, o kaip žurnalistas – vos vos poetas“. Diktantai sielai sudaryti iš tekstų, kuriuos vis dėlto rašė Stankevičius žurnalistas, geras žurnalistas. Gal ir klystu, bet stipriausios pasirodė tos knygon sudėtos skiltys, kuriose Stankevičius leidžia sau būt tuo vos vos poetu: komponuot tekstą kaip eilėraštį proza, pavyzdžiui, „Esu“ ar „Tik moteris“: „Tik ji yra iki galo nepažinus subjektas, verčiantis tave skustis, judėti, gyventi.“ Ne tik teisingai, bet ir gražiai pasakyta. [Dar šis tas apie Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai čia.]

Vygantas Šiukščius Metų redakcijoje
(Regimanto Tamošaičio nuotr.)

۩  ۩  ۩

Keistas likimas ištiko a.a. literatūros tyrėjo ir kritiko Vyganto Šiukščiaus darbų rinktinę Likę tekstai.
Kai 2006-ais šis vos keturiasdešimtmetį peržengęs žmogus žuvo autoavarijoj Ispanijoje, apie jį rašė net Lietuvos rytas skambia antrašte „Svetur – dar vieno lietuvio kapas“. [Rimčiausias in memoriam čia.] Minima pomirtinė knyga, parengta Dalios Striogaitės, pasirodė vos ne prieš metus, o tik šių metų pirmame žurnalo Metai numery yra Alfredo Guščiaus recenzija, kurios nemaža dalis skirta tam, apie ką jau buvo rašyta kitur: kad per mažas knygos šriftas ir kad nėra nuotraukų. Tarsi nepamatęs žmogaus veido nepajėgtum suprast, kas rašoma, o diskusijos apie šrifto dydį primena svarstymus à la va jei būtų lietus nelijęs, tai būčiau ėjęs pasivaikščiot ir susitikęs savo gyvenimo meilę. Jei prastas regėjimas, galima per lupą skaityt, noras svarbiausia.
Likę tekstai – antroji Vyganto Šiukščiaus knyga. 1999-ais išėjo Mitopoetika lietuvių prozoje, kuri buvo apginta kaip daktaro disertacija. Tolesnėm studijom buvo nusižiūrėtas Petras Tarulis, vienas iš keturvėjininkų. Likusių tekstų pirmoj daly sudėti straipsniai, spėti parašyt šia tema. Vadinamieji moksliniai. Alfredas Guščius juos laiko įdomiausiais, svariausiais. Dauguma jau skaičiusiųjų ar skaitysiančiųjų šią knygą tam greičiausiai pritars. O man daug įdomiau buvo skaityt antrąją Likusių tekstų dalį, kur chronologiškai sudėti įvairiausio plauko Šiukščiaus rašiniai: recenzijos, šiaip straipsniai. Tekstai, kurie rašyti atvirai subjektyviai, nevengiant kontroversijų, ginčų su kitų, turėjusių didesnį autoritetą literatūros pasaulyje, sakysim, prof. Alberto Zalatoriaus ar dr. Jūratės Sprindytės, vertinimais, pareiškiant savo nuomonę ir per daug nesirūpinant vadinamaisiais rimtais argumentais. Ir dauguma tų tekstų, nors rašyti kokiais 1992–1995-ais, ir dabar veikia. Veikia žodžių saugoma rašiusiojo maišto dvasia (du sakiniai iš straipsnio apie Antaną Škėmą: „Kas antras lietuvis išeivis sirgo škėmofobija“; „Literatūros kritikos marazmą patvirtina užsispyręs nenoras suprasti, kad tradicinis romanas jau kadaise miręs“).
Tardamas, kad prie x poeto prilipdęs žodį maištininkas, tepasakysi banalybę. Apie literatūros tyrėją, kritiką, pagaliau – žmogų Vygantą Šiukščių šitas žodis – maištininkas, – manau, pasako šį tą iš esmės. Dėl to gal net ir akinius verta nusipirkti.

P.S. Na va, tiek, 24 knygas pristačiau per radiją. Nemanau, kad kas išgirdęs puolė pirkt; ir tikslas buvo ne reklamuot, o tik: kad žmonės išgirstų tokią knygą esant.

(305) Ars memorativa: Antalieptės marios

Rašydamas atsakymą ankstesnį įrašą pakomentavusiai Ingai, paminėjau ir Antalieptės marias.
Jas perplaukiau 2009-ų rugpjūtį. Kas iki šiol liko atminty? Pirmiausia užtvindyto Skeldų kaimo kapinių liekanų ženklas saloj (neužtvindytas liko tik kalvos viršus, kur ir stovi matomasis paminklas). Visiškai atsitiktinai ten stabtelėjom. Galėjom ir praplaukt. Jei reiktų nurodyt, kokios konkrečios koordinatės, nieko negalėčiau pasakyti. Paprasčiausiai nutarėm stabtelt, nes irkluodamas išilgai ežerų – tiesiog pavargsti. Įplaukęs pasižiūri žinynan: tarkim, išplaukti į šiaurės vakarus 45 laipsniai; bet tai bus tik pervarius visą ežerą išilgai. Kai pasieki ežero galą (tavo manymu), va tada reikia pradėt ieškot pratako į kitąjį (dažniausiai pridengto, užžėlusio); gal ten? plaukiam! ne, aklavietė; mėginam čia gal? irgi ne!; va iš trečio karto ir randi prataką kitan ežeran, t.y. į priekį. Vienintelį kartą buvom pakliuvę aklavietėn; per dumblą bridau iki pinigingai sutvarkytos sodybvietės ant ežero kranto prašyt patarimo: šeimininkas, žvilgtelėjęs į savo plg. protingo mobiliojo ekraną, tarė: išplaukimas [t.y. mūsų išsigelbėjimas] štai ten: grįžkit ir sukit kairėn. Įveikėm marias; su visais baidarių persinešimais, išties jėgų reikalaujančiais.

Nori nenori, aplankėm ir muziejų, kuris skirtas įamžint marias kaip gerą daiktą. Po stiklu – atverstos Algimanto Baltakio Keturios stygos (1959), gali perskaityt „Darbininkiškos siuitos“, skirtos Antalieptės HES statytojams, pradžią apie atsiprašant istorijos pokštus: „Bet mėgsta istorija pokštus / Keisčiausius iškrėsti... / Aure – / Aukščiau už bažnyčios bokštus / Iškilo pastolių giria“; nors man tai atmintin įstrigo posmas „Nepyk, Šventoji, nepyk, / Kad mes tau kelią pastojom. / Tu kartais tuščiai plepi, / Be reikalo šniokšti, putoji“ (grįžęs visą tekstą perskaičiau), – ech, tik atsidust lieka mėgstantiems plaukt srauniom upėm...
O smagiausias dalykas iš šito plaukimo – bičiulio Dainiaus V. retorinis klausimas, susiformulavęs jau baigus plaukti: ir kodėl ežeruos nėra pastatyta jokių kelio ženklų  (kaip kokius plūdurus galėtų užfiksuot)? Kairėn; dešinėn; į prataką (va šito labiausiai pasigesdavom).
Pradėjom nuo Salako, baigėm, deja, Šventajai pratekėjus pro kelio Utena–Kupiškis tiltą; ten, toj vietoj, buvom išsinuomoję baidares; iki Vyžuonų, Radzevičiaus ir Masionio amžino poilsio vietos, buvo dar likęs pusdienis, kurio nebeturėjom labiau laiko negu jėgų įveikt.

(304) Geros knygos nesensta, vii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-12-15.

Sveiki, šįkart po keletą sakinių apie tris skirtingas knygas, kurios šmėžavo akiraty gruodžio pradžioj. Kęstučio Subačiaus sudarytą antologiją Lyg įžanga į Requiem (išleido Naujoji Romuva), trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka (išleido „Vaga“) ir Aušros Martišiūtės-Linartienės studiją apie Aleksandrą Fromą-Gužutį Žemaičių bajorų teatro dramaturgija (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Būna, kartais pašnekam, kad tas ar anas, jei būtų gimęs kitu laiku, tai būtų tą ar aną galėjęs padaryt, kitaip pasielgt, nors dažniausiai pritariam poetui: gimiau nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku. O apie mirtį – vis per anksti ir per anksti. Mokytojo Kęstučio Subačiaus sumanymas buvo parengt antologiją, kuri pristatytų nesulaukusius keturiasdešimties poetus. Žvelgta, aišku, dabartinėm akim, kai keturiasdešimtmetis laikomas dar vis jaunu, o juk (radau tokį faktą internete) 1900-ais vidutinė gyvenimo trukmė pasauly siekė tik 31-erius, šiandien jau 67-erius. Pagaliau ne taip svarbu tie skaičiai. Antologijon surinkti poetai eina viens paskui kitą pagal mirties datą: nuo Prano Vaičaičio, mirusio 1901-ais, iki Rūtos Kynaitės – 2001-ais. Kas šalia ko – kaip kapinėse – kad ir Antakalnio Rašytojų kalnely. Ligõs – džiovos ar vėžio, ar kokios kitos piktybės – pribaigti, nužudytieji, nusižudę. Tikėję socializmu, tikėję Lietuvos ar žmogaus laisve, tikėję Dievą ar niekuo nebetikėję. Nežiūrėdamas į turinį miniu: Janonis ir Skabeika, Montvila ir Krivickas, Zigmas Gėlė ir Vaidotas Daunys, Biliūnas ir Mackus. Sudarytojas įžangos žody sako norėjęs pristatyt šiuos poetus tekstais, kuriuose jaustųs mirties nuojauta ar bent elegiška būsena. Galima paabejot, ar visus tõkios nuotaikos gyvenimui artėjant galop apima, gal tiesiog reikėjo pristatyt eilėraščius, sukurtus prieš mirtį, bet čia tik pasvarstymai. Manau, gerai padaryta, kad įdėta ir silpnesnį talentą turėjusių žmonių kūrybos. Gerai, kad priminti nedaug sukūrę, knygų gyvi būdami neišleidę žmonės. Antologija iliustruota 23-ejų nesulaukusio Andriaus Brazio piešiniais. Man tai buvo didžiausias atradimas. Kai kam gal atradimai bus, tarkim, Borisas Lazukinas ar Rolandas Mosėnas, antologijoj atsidūrę šalia. Tikrai verta dėmesio knyga, gal net labiau dėl teikiamos galimybės pamąstyt, paprastai tariant, apie gyvenimo prasmę.
Nors nesinori, bet turiu pasakyt ir apie vieną antologijoj Lyg įžanga į Requiem esantį neapsižiūrėjimą. Mamertas Indriliūnas pristatytas Broniaus Krivicko eilėraščiu, parašytu praėjus ketvertui metų po Indriliūno žūties.

[Dera primint, kad žurnale Naujoji Romuva skelbiami šios antologijos papildai; gražu, kai darbas tęsiamas.]

 ۩ ۩ ۩

Pažįstu net keletą nuolatinių Šiaurės Atėnų skaitytojų, kurie sako susinervinantys, kai atsiverčia penktą savaitraščio puslapį. Maždaug: ir vėl tie Gedos dienoraščiai... kiek galima, kiekvienam numery. Dar bent būtų viskas, kas per dieną ar dvi užfiksuota, o, žiūrėk, imta ir nulaužta, nes į savaitraščio puslapį daugiau nebetilpo. Nežinau kodėl, bet gan ramiai reaguoju į tas publikacijas, nors tokių tekstų tikrai reikia didesnės dozės, ne puslapio – tokią išvadą padariau įnikęs į trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka, apimančią 2000–2002-us. (1999-ais išėjo Žydintys lubinai piliakalnių fone, 2003-ais – Adolėlio kalendoriai). Gedos manymu, „pasakotojo talentas yra ne pasakoti, o užsiminti.“ Užuominų mozaika – taip galima būtų kitais žodžiais įvardint tai, kas paantraštėj įvardinta kaip dienoraščiai ir tyrinėjimai. Kai tepamatai tos mozaikos gabalėlį, jis pats vienas nedaug tepasako, o kai 600 su viršum puslapių... Puslapis maždaug 200 kvadratinių cm, padauginam iš 600, paverčiam metrais – ir išeina 1200 kvadratinių metrų mozaika – daugiau negu hektaras, jei gerai suskaičiavau. Va čia tai mozaika: iš pokalbių vedžiojant šunį ir telefonu, iš pamąstymų verčiant Baudelaire’ą ar ką kita, ką nors išgirdus per radiją ar perskaičius, iš anekdotų ir prisiminimų – vaikystės, tėvų, giminių, kolegų ir t.t., ir pan. Jei galvoj netiksi laikrodis, jei prieš akis nekaba raštelis, ką reikia šiandien dar padaryt, ką nusipirkt krautuvėj, – tokio pobūdžio skaitiniai tiesiog malonumas: perskaitai klausiamąjį sakinį, tarkim: „Jono Biliūno budizmas buvo spontaniškas?“ – ir leiskis į svarstymus mintyse; jei internetas po ranka, mėgink parsisiųst cituotąjį klausimą paskatinusį mongolų ir belgų sukurtą dokumentinį filmą Šuns būsena, jei nematei per televiziją ar jau primiršai, nors jei matei, sunkiai pamirši. Trumpai tariant: Gedos Vasarė ajero šneka – tikrų tikriausia dykinėtojo palaima.
O dabar – bet. Bet jei nesi laisvasis skaitytojas, kurio pagrindinis darbas – patirt skaitymo ir mąstymo malonumą, tokie grosbuchai turi ir trūkumų. Skaitydamas gali žymėtis, gali kaišiot lapelius tarp puslapių, vis tiek visko neįsiminsi. Tiesiog visko per daug tame hektare. Ir pagalvoji: kaip gerai būtų, jei leidėjai būtų pasirūpinę rodykle. Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentai tokią turi, ir kaskart pasidžiaugi, kai ką nors reikia surast. O Gedos atveju – rodyklė dar reikalingesnė, nes tam dienorašty daugybė linijų yra. Sakysim, perskaitysi jo verstas Baudelaire’o Piktybės gėles, ir norėsis pasiskaityt minčių, kurios sukosi poeto galvoj verčiant; ką – vėl eit per visus 600 puslapių iš naujo?
Juokais pagalvojau, kad geriausia šitos knygos recenzija būtų – sudaryt rodyklę, užuot svarsčius apie Gedos atmintį, patirtį ar vaizduotę. Ir dar vienas dalykas: Adolėlio kalendorius redagavo ir korektūrą skaitė a.a. Gražina Ramoškaitė-Gedienė [†2004-12-22]. Tikrai nebūtų palikusi tiek korektūros ir kitokių klaidų Vasarėj ajero šnekoj. Atsidust belieka, ir tiek.

[Apie Gedos kasdienraščius, iš dalies ir kartodamasis, dar esu svarstęs čia.]

 ۩ ۩ ۩

Aušros Martišiūtės-Linartienės studija apie dramaturgą Aleksandrą Fromą-Gužutį prie šios apžvalgos prisijungė per du Sigito Gedos sakinius, užrašytus 2000-11-19, pasvarsčius apie Antano Strazdo idilę „Kiškis“:

Žmonės, kurie nėr suvokę savojo klasicizmo, rokoko et cetera, niekad nebus tikri post... Jie yra pliki ir vieniši tuščiame lauke.

Taip jau susiklostė, kad daugelis lietuviškos dramaturgijos pradžią susiejam su pirma suvaidinta lietuviškai Keturakio Amerika pirty. Nors, regis, anksčiau lietuviškai pradėta vaidint Amerikoj, bet ne tai svarbu.
Fromas-Gužutis, pirmasis lietuvių dramaturgas, vokiškos kilmės bajoras (pavardė ta pati, kaip Turėti ar būti autoriaus Ericho Frommo), antkapiniam paminkle norėjęs būt įvardintas kaip „Raszitojas lietuwiszku dramu“, – daug pasakantis faktas apie žmogaus savivoką. Gimęs 1822-ais, miręs 1900-aisiais, taigi dar prieš spaudos draudimo panaikinimą; išliko 13 jo kūrinių, rašytų teatrui, kurio nebuvo, kurį dramaturgas tik įsivaizdavo. Pradžioj panašų į lenkišką bajoriškąjį, kur daug artistų, kur finale net fejerverkus galima leist, paskui turėdamas galvoj paprasčiausius lietuviškai šnekančius mėgėjus, kurie vaidintų ir mužikus, ir ponus.
Dr. Martišiūtė-Linartienė šitoj knygoj nepagaili vietos ir dėmesio kontekstui, dramos istorijai, prisimena ir lotyniškus vaidinimus, ir lenkiškus, ir žanriškai sieja tai, ką sukūrė Fromas-Gužutis, su mirakliais, moralitė, ieško tekstuose dramatizmo (reikalingiausio dalyko dramai). Banaliai tariant, koks nors augaliukas, jei jį tyrinėsi išrovęs ir padėjęs ant švaraus popieriaus lapo, nieko tokio, o jei pažvelgsi į jį kaip į ekosistemos dalį – viskas kitaip pasirodys. O baigt noris linksmai: kai rašai tekstą turėdamas galvoj, kad jį tik tavo akys tematys, kai skaitysi, va kaip dabar, prieš mikrofoną, labai praverstų Aleksandro Fromo-Gužučio patirtis: kaip matyt iš jojo rankraščių, sakinio vidury ženklų, panašių į šauktukus, pridėdavo. Pradžioj gali atrodyt, kad atsikvėpimus jie žymi, nors paskui tenka suabejot: tie šauktukai tikriausiai dėti prieš akcentuotiną žodį ar frazę. Pavyzdžiui: Linkiu ! gerų akių ir knygų ! jums ir sau dar šįmet ir kitąmet.

 P.S. (galvojant apie Ingą). Vakar iškilo toks klausimas: ar buvo kur nors rašyta apie Vytauto Mačernio šeimos likimą pokariu, kad jie buvo ištremti, ką rado grįžę Šarnelėn etc.?

(303) Geros knygos nesensta, vi

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-11-24.

Sveiki! Šįkart keistoka puokštė susiskynė: monografija – Agnės Narušytės Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje (išleido Dailės akademijos leidykla); poezijos ir fotografijos pokalbių knyga – Donaldo Kajoko ir Romualdo Rakausko Sąskambiai: 1+2 (išleido „Nemunas“) ir dienoraštis – Laimos Vincės, t.y. Laimos Sruoginytės, Lenino galva ant padėklo (išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Kas buvo prieš akis šį mėnesį, tuo ir su Jumis dalinuos, – jokių užsakymų.

Prieš pradėdamas kalbėt apie Narušytės monografiją, turiu prisipažinti: mėgstu skaityt jos tekstus. Nesvarbu, ar apie kokią parodą, ar kokią kultūros sostinę. Būtent dėl jos ir Paulinos Pukytės tekstų – tikėdamasis rast – vis įlendu savaitraščio 7 meno dienos interneto puslapin.
Šiaip knygos, atsiradę iš apgintų disertacijų, toli gražu ne visada teikia malonumo skaitant, o šiuokart – taip: dėstoma nuosekliai, logiškai, be reikalo nepiktnaudžiaujama moksliniu slengu, be to, užkabinanti tema – nuobodulio grožis fotografijose, kurios, „tradicijos požiūriu, stokojo reikšmingumo, idėjų, tikslų, buvo iš esmės tuščios“. Grožio ieškoma Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos, Gintauto Trimako ir kitų darbuose. Lietuviška patirtis ir menas susiejami su pasaulinėm nuobodulio ir prasmės vengimo tendencijom, lyginama su vadinamosios Lietuvos fotografų mokyklos (Sutkus, Kunčius, Rakauskas ir kiti) požiūriu į tai, kaip turi kalbėt fotografinis vaizdas. Viskas pagrįsta ir įžvalgu, įvardijamas skirtumas, kurį jutai žiūrėdamas į, sakysim, Kunčiaus ir Balčyčio fotografijas: kitonišku būdu siunčiama žinia: vyresnieji ją suformuluoja, sudeda akcentus, o jaunesnieji vos užsimena ir dar sau po nosim – pats ieškok prasmės šitam vaizde, jei nori.
Nemažai dėmesio skiriama keblumams, kurie kyla tokio meno suvokėjui, dažnai net galinčiam pagalvot: ir aš taip galėčiau, net geriau: ir neperryškinčiau, ir negatyvo subraižymus retušuočiau, ir apskritai: kodėl kažkokie stulpai, aptriušusios autobusų stotelės, tuščios aikštės? Kur žmonės? Va savo vaiką su žmona tai verta fotografuot, liks atminčiai, o čia kas? Paimprovizavau. Šiaip man labai patinka, pasak monografijos autorės, nuobodulio estetika, nors dėl to žodžio nuobodulys kirba abejonių: ar ne tiksliau būtų nykuma, nykos estetika. Juk buvo ne nuobodu, o nyku gyvent prie Brežnevo, Andropovo, Černenkos.
Ir dar: tiesiog privalau pasakyt, kad ši monografija labai gerai ir korektiškai sutvarkyta. Ypač ačiū už rodyklę. Nuo jos reikia pradėt, ne nuo turinio. Jei ką tik ar ne ką tik perskaitėt Andriaus Jakučiūno romaną Tėvynė, tuoj užkliūsit už nuorodos: televizorius, fotografijoje minimas 160-tame puslapy. O ten galėsit perskaityt, kad: „Lietuvos fotografai paprastai fiksuoja išjungtą televizorių – užuot buvęs informacijos priemone, [...] jis tampa [...] kartais [...] veidrodžiu, kur sakymo subjektas tegali stebėti save.“ Jei neskaitėt Tėvynės, pasakysiu, kad tam romane sugedęs televizorius labai reikšmingas daiktas, kai kurių vertintojų siejamas su pasakotojo transcendencijos ilgesiu. Gretimam Narušytės knygos puslapy yra ir Algirdo Darongausko nuotrauka „Naktinis autoaktas“, dar daugiau kontekstualių minčių sukelianti. Stiprus darbas. Narušytės. Ir fotografija neprasta.

 ۩ ۩ ۩

Lyginti visada įdomu. Štai skaitant apkalbėtą Agnės Narušytės knygą Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, mintys vis strykteldavo prie poezijos: čia juk irgi vyko panašūs pokyčiai: šalia pakilaus ir socialiai angažuoto kalbėjimo ėmė rastis beprasmiu vadintas, o dažnai – ir tebevadinamas.

Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų...

Bet...

Ne viskas
Išgerta.
Ne viskas
Pragerta.
Aš didelius
Lobius valdau.

Turiu
Savo džiaugsmą.
Turiu Savo skausmą.
Ateik, –
Dovanosiu ir tau.

Viskas aišku, gražu ir romantiška. Tiesiog tikrosios poezijos sinonimas. O čia?

jau niekur nebeisiu iš sodo / sėdžiu
ant žemo kranto po skylėtais skėčiais

ir nežinau į kur vingiuoja kelias
į kur nuo sodo pasuka upelis

kokioj migloj ar jūroj išsisklaido
jame atsispindėjęs mano veidas

Kam rašyt, jei nežinai? Kodėl rašo apie tai, ko nežino? Aš irgi daug ko nežinau, bet nepuolu siūlyt savo nežinojimo, – juk galima tokia reakcija, ir ne kartą girdėta.
Įžeisčiau jus, „Klasikos“ programos klausytojus, primindamas, kas pirmojo eilėraščio autorius; klasika. Antrasis – nežinančiojo Donaldo Kajoko – iš knygos Sąskambiai: 1+2, išleistos su jau minėtu fotografu Romualdu Rakausku. Kairiojo puslapio viršutiniam kampe po juodai baltą Kajoko eilėraštį, dešiniam – po dvi spalvotas Rakausko fotografijas. Ir taip vis atvertimais. Rakauskas aiškiai ir dažnai romantiškai formuluoja savo žinią, o Kajokui svarbiau migla Lu kalne, jo vienos knygos pavadinimą prisimenant.
Taigi ši knyga ne tik žodžio ir vaizdo sąskambiai, bet ir dviejų estetikų susitikimas, mano supratimu, išėjęs į naudą knygai: sustabdantis, siūlantis ne tik ieškot skirtingai išreikšto to paties grožio, bet ir įjungt galvą, jei kam tai teikia malonumo. [*]

 ۩ ۩ ۩

Laimos Vincės, vertėjos ir truputį poetės, knyga Lenino galva ant padėklo su dviaukšte paantrašte: Amerikietės studentės dienoraštis, rašytas paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais; 1988-ųjų rugsėjis – 1989-ųjų rugpjūtis – išleista angliškai ir lietuviškai (išvertė Eugenijus Ališanka). Daliai užsieniečių ji tikrai pasirodys panaši į šiurpius Alisos nuotykius stebuklų šaly (palyginimas nuo knygos viršelio; vien jau užuomina apie žiurkieną ko verta! – esą ir tuo sovietai žmones valgydino). O mums? Yra Vytauto Landsbergio, Romualdo Ozolo, Virgilijaus Čepaičio ar tėvo Vaclovo Aliulio atsiminimų knygos, jomis remtis gali besidomintieji įvykių istorija, o ši – tiems, kam ne mažiau įdomu tų įvykių fonas – kasdienybė.
Išeities taškas – dilema: kur dvidešimt dvejų Sruoginių Laimai skrist iš Amerikos: ar su kitais studentais germanistais Konstancos universitetan prie Bodeno ežero, ar per Maskvą okupuoton Lietuvon? Vietoj atsakymo – citata iš pirmojo įrašo, 1988-09-05:

[...] man nerūpi parsivežti tobulą lietuvį vyrą. Noriu būti rašytoja. Noriu versti knygas. Noriu pamatyti pasaulį, tiksliau, jo silpnąsias puses. Mane visada traukė griuvėsiai, irimas, neužbaigtumas. Jaukios, grįstos Konstancos gatvelės manęs nedomina. Kas kita – maištingos Vilniaus gatvės.

Įdomu patirt, kaip žmogus iš kitokio pasaulio pas mus jautės tada, kai įklotų ir tamponų negalėjai nusipirkti. Gyvenimas tarp buitinio stygiaus ir emocinio pertekliaus. Pirmasis mūsų per daug netrikdė, o antrasis buvo toks pat atradimas kaip ir minimo dienoraščio autorei. Šlapimu dvokianti Lietuvių literatūros katedra, apspjaudyti šaligatviai, kad negali paeit neįmynęs, ir – per mitingą pratrūkstanti kaukt minia: LIE-TU-VA, prabilus profesoriui Landsbergiui ar laukiant Marcelijaus Martinaičio eilėraščio (įvaizdžiai ir žodžiai iš dienoraščio). O jei kam sudomint reikia intymesnės, dienraštiškesnės temos – prašom: yra ir apie nacionalinės premijos laureatą Sigitą Parulskį, kuris figūruoja dviem vardais: cituojami Parulskio eilėraščiai, bet tekstuose kalbama apie Liudą.
Baigt šią apžvalgą norėčiau sakiniu iš Laimos Vincės Lenino galvos ant padėklo ir prieduru.

Štai kaip prasideda revoliucija – nuo žvakių, dainų ir poezijos, ypač nuo poezijos.

Tai gal Lukiškių aikštėj, toj vietoj, kur stovėjo Leninas, vertėtų pastatyt paminklą Poezijai? Jei ne ji, ir Sruoginytė Lietuvon nebūtų atskridus, ir per radiją štai šitaip negalėčiau kalbėt.

[*] Su Sąskambiais: 1+2 susijęs dar ir toks dalykas: Donaldo Kajoko paprašytas, parašiau jai lyg ir įžangos žodį. Kaip dažniausiai nutinka, ne su visa knyga susipažinęs, o tik stamboką publikaciją Nemuno metiniam priede Nemunas+: almanachas „Kultūrinis Kaunas“ perskaitęs/peržiūrėjęs (gavau dovanų per 2008-ų knygų mugę iš redaktoriaus Viktoro R.). Kas pasidingojo, tą ir užfiksavau:

Nieko dabar nenustebinsi pasakydamas: šitoj knygoj susitinka poezija ir fotografija; kaip anksčiau – poezija ir grafika. Įdomiau, kaip jos bendrauja susitikę, kokie santykiai mezgasi tarp poetinio teksto ir fotografinio vaizdo.
Mintyse atgaivinus pastarojo laiko leidinius, galima kalbėti apie kelis atvejus. Paprasčiausias – kontekstinis. Tarkim, jei eilėraštis vadinasi „Liūtai“ ir kalbama apie Kauną, tekstą galima pateikti įėjimą Karo muziejun saugančių skulptūrų fone (Juditos Vaičiūnaitės knyga Dulkėta Kauno gatvė su Rūtos Vaškelytės-Staskevičienės fotografijom).
Kitas atvejis – intertekstinis. Poetas knygos dailininkui duoda pluoštą mėgėjiškų nuotraukų iš savo šeimos albumo. Dailininkas, pasinaudodamas jomis, sukuria fotografikos darbų, einančių kaip eilėraščių skyrių atsklandos ar užsklandos. Juose matomi žmonės ir daiktai yra susiję su tuo pačiu konkrečiu pasauliu, iš kurio atsirado ir eilėraščiai. Ir, tarkim, apie nuotraukoj matomą kišeninį laikrodį poetas galėtų papasakot istoriją, kurį prilygtų eilėraščiui, jeigu tokio knygoje nėra (kaip pavyzdžius galima paminėt Viktoro Rudžiansko rinkinį miesteliai.lt ar Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių apysaką Elio). Fotografikos darbus suvokėjas gali vartot kaip eilėraščių papildus.
Trečias atvejis: knyga iš to paties žmogaus eilėraščių ir fotografijų (pirmiausia prisimena Juliaus Kelero sniegas, benamis, krentantis; dailininkas Arūnas Gelunas). Bet šiuo atveju gali iškilt visiškai nereikalingas klausimas: kurie talentingesnis: poetas ar fotografas?
Kuo savitas nelygintinai talentingų Donaldo Kajoko ir Romualdo Rakausko susitikimas? Sąskambiai – tai dviejų lygiaverčių kūrėjų (šiukštu jokių kalbų apie eilėraščių iliustratorių ar nuotraukų poetinį komentatorių!) pokalbiai tam tikrom temom. Turinčių savo patirtį, nuomonę, bet susišnekančių (juk kartais taip gali atsitikti?). Kiekvienas kalba savo kalba, kurią geriausiai moka. Apie amžinybę ir laikinumą, vienatvę ir galimus ryšius, ir pan. Tai galima suvokti kaip minties šokį. Panašu, kad pradeda poetas (ir mes pradedam iš kairės). Galimas suvokėjo žingsnis: viens – du trys – viens. Koks tai šokis? Poetografija? Todėl klausytis-žiūrėti / žiūrėti-klausytis – įdomu (netikslus žodis). Prasminga? Gal taip. Huizingos homo ludens – žaidžiantis žmogus. Ne. O jei šokantis Kajokas ir Rakauskas (ne šyviškai, kažkaip europietiškai) – homo saltans? Šokis, trunkantis „taip ilgai, kaip akmuo virsta duona“. Dalykas, skatinantis sulėtint gyvenimo žingsnį, netgi stabtelt.
Ką perskaitėt – joks Sąskambių: 1+2 suvokimo receptas. Gal net pageidautina visa tai mesti iš galvos. Tik vienas pasiūlymas: bendraudami su šia knyga – neskubėkite, ir jums bus atlyginta; daugiau, negu tikitės.

Knygai išėjus, ją recenzuodamas Ričardas Šileika žodį kitą tarė į man:

Solidžios knygos kukliame įvade literatūrologas Virginijus Gasiliūnas tikina, kad joje „šiukštu jokių kalbų apie eilėraščių iliustravimą ar nuotraukų poetinį komentavimą!“ Tačiau šis jo patikinimas yra viso labo gražbylystė. Pačiam Virginijui tai akysna ir pasakiau. Nes, po paraliais ir po karaliais, būkim „biedni“, bet teisingi. Iliustravimo arba, kitaip sakant, akivaizdžių tiesmukokų tarpusavio nuorodų ar sąsajų knygoje apstu. Štai. Kur Romualdo nufotografuota užmerkta akis (p. 7), ten Donaldas klausia, ar mane sapnuosi? Kur Donaldas rašo vasario pūgos kloja gilų sniegą (p. 28), ten Romualdas fotografuoja sniego vėpūtinį. Kur Romualdas rodo nufotografuotą lubinų palaukę (p. 63), Donaldas antrina sakai ten buvo lubinai numėlę. Kur Donaldas mini miegą ir sapną (p. 72), ten Romualdas priderina lovą ir dvi pagalves. Kur Romualdo nufotografuota deganti žvakė (p. 75), ten ir Donaldui reikia parašyti žodį žvakės. Kur Donaldas parašęs apie žydinčius medžius (p. 92), ten Romualdas irgi rodo žydėjimą. Kur Romualdas nufotografavęs pamiškę ir vandens telkinį (p. 95), ten ir Donaldas patikina – pamiškė, uodai virš kelio / tekšt tenai kur tvenkinys. Kur Romualdas publikuoja laukuose deginamus šiaudus (p. 131), ten Donaldas rašo lyg žurnalistinį prierašą suūžusia šiaudų ugnim. Na, užteks tų akivaizdybių!

Ir aš tiesiai akysna perskaitęs recenziją pripažinau: Taip, Ričardai, Tu teisus. Kai perėjau visą knygą, matau, kad yra ir iliustratyvių atvertimų. Toj publikacijoj tokių akivaizdžių nebuvo. Be to, įžangos žodis – ne recenzija.
Va tokia ta istorija su šia knyga ir jos vertinimu.

(302) Visiškai tarp kitko: apie rašmenų dailą

Šiandien perpiet išėjęs parūkyt nuleidau akis ir pamačiau čšž, ir prisiminiau Kudirką.
Jo „Tėvynės varpų“ tekstą 1898 metų pirmam Varpo numery (Raštai, t. II, p. 649):

3) uo vartoja didesnė dalis laikraščių. Teisybė, ženklas ů yra gražus, smagus akims ir galėtų užsilikti. Bet kadangi nevartojamas ženklas [e virš i = ie; net Palemono šrifte neradau tokios grafemos] dėl bjaurus ir painaus išrodymo (lyg varlė ant adatos) ir kad visi laikraščiai vartoja ie, tai dėl nuoseklumo ir, taip sakant, draugystės vartokime uo, ženklą nepainų ir gražų. [...]
4) Svarbiausias, o gal ir sunkiausias dalykas tai kova tarp š, č ir sz, cz. Čia kova lotyniškai čekiško alfabeto su lotyniškai lenkišku, kova progreso su konservatizmu.

Štai kas lėmė mūsų raidyną: estetika ir plika politika. Visiškai subjektyvūs dalykai, esą čekai = gėris, progresas, o lenkai = blogis, konservatizmas. Teliko politika; na, nors kas nors mėgintų argumentuot, esą v gražiau už w...
P.S. dėl juoko. Atsimenu, kaip prieš porą metų rengdamasis žygiui baidarėmis rinkaus konservus. Na, paragaut juk negali, tai sprendi pagal etiketes. Kai pamačiau žodį, kuriame trys priebalsės su nosinėm (šķiņķis), gražu pasirodė, tai tų konservų ir nusipirkau.

(301) Geros knygos nesensta, v

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-10-20.

Sveiki! Prieš mėnesį kalbėdamas apie knygas, paskutinį paminėjau Jano Bułhako Vilniaus peizažą. Šįkart norėčiau pristatyt dar vieną Bułhako knygą – jojo atsiminimus Vaikystės metų kraštas (iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, išleido Lietuvos nacionalinis muziejus). Prie šių prisiminimų prisišliejo kiti – Merkelio Račkausko Užrašai su paantrašte Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampyje (parengė autoriaus anūkas Tomas Venclova, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), o trečioji knyga – XIX amžiaus pradžioj rašytas grafo Jano Potockio romanas, pavadintas Rankraščiu, rastu Saragosoje (iš prancūzų kalbos vertė Jonas Čeponis, išleido „Jotema“) – šiton apžvalgon pateko irgi ne atsitiktinai; kartais dalykai ima ir susisieja, o sąsajos visada bent truputį intriguoja; kultūrinės taip pat, ne tik politinės: kas kam kiek už ką ar panašiai.

Pradžioj šiek tiek faktų apie fotografą bei rašytoją Janą Bułhaką ir klasikinį filologą bei pedagogą Merkelį Račkauską. Bułhakas gimęs 1876-ais Ostašino dvare Naugarduko apylinkėse, dabartinėj Baltarusijoj, atsiminimus apie savo vaikystę – 1882–1886 metus – rašė per Antrąjį pasaulinį karą, paskelbti jie buvo tik 2003-ais (baltarusiai šią knygą išsivertė prie ketverius metus). Račkauskas gimęs 1885-ais, devyneriais metais jaunesnis už Bułhaką, Šiaulių apskrities Papilės valsčiuj, Žemaitijoj, atsiminimus apie savo vaikystę ir jaunystę rašė po karo, bet jie irgi laukė pusę amžiaus – tik šįmet išleisti.
Vieni ir kiti rašyti tada, kai prisimenamojo pasaulio (posukiliminiai laikai Rusijos imperijoj) nebebuvo likę. Kaip sako Bałhakas, „pirmiausia reikėjo prarasti, [...], kad įvertinčiau“.
Bułhako atsiminimuose daugiau grožėjimosi, pirmiausia gamta, kraštovaizdžiu, daugiau didžiavimosi savo gimtine, nes ji – ir Adomo Mickevičiaus gimtinė:

[...] Naugardukas, Svitezis – nebuvo man tuščias poetinės geografijos garsas. [...] Su mūsų didžiuoju poetu susipažinau [...] iš asmeninių atsiminimų lobyno, iš gimtinės gamtos knygos, girdėjau deklamuojant jo eiles gyvu žodžiu. Mickevičiaus vardą prisimenu taip seniai, kaip ir vardus tėvų.

Kultūra Bułhakui vaikystėje sklido iš dvaro salonėly stovėjusios spintos, „pilnos senų knygų supelijusiais viršeliais, kvepenčiais tradicijomis ir pelėmis“. Būtent skiemenuodamas Svitezio aprašymus išmoko skaityti. Būtent Mickevičius išmokęs Bułhaką įžvelgi grožį, kuris yra „aukščiausias, neįkainojamas gėris“, ir fiksuoti jį vaizdu bei žodžiu. Beje, Vaikystės metų krašto pabaigoje yra pluoštas nuotraukų, kur tas grožis užfiksuotas vaizdu. Labai reikalingas knygos papildas, nes per puslapius nutįstantys kraštovaizdžio aprašymai kartais ima pabosti – ir pats Bułhakas net kelissyk prisipažįsta, kad gamtos grožio, kuris yra iškilęs prieš jo akis, aprašyti beveik neįmanoma. Proza nepajėgi to perteikt. (Ir kaip čia neprisiminsi Baranausko ir jo Anykščių šilelio.)
Beskaitant tuos miškų aprašymus, galvoj ima kirbėt mintis, kad tuolaik, t.y. XIX amžiui artėjant į pabaigą, gan giliai, gal ir nelabai suvokiama, bet dar tikrai ruseno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintis: bent jau Naugarduko apylinkės gyvenę ir save lenkais vadinę bajorai jautėsi esą skirtingi nuo, sakykim, tikrųjų, Karūnos lenkų. Bałhakas vienoj vietoj, rašydamas apie savo žavėjimąsi ąžuolais, priduria:

Juos matydamas, tarsi Jogailos laikų pagonis šventoje lietuvių giraitėje, patirdavau dievobaimingą virpulį.

Daug visokiausių iškalbingų detalių yra šituos atsiminimuos, netgi tokių, kur nė į galvą neateitų. Pavyzdžiui: po 1863 metų sukilimo buvo uždrausti krokuvietiški pakinktai, nes caro valdžia čia įžvelgė lenkų išskirtinumo demonstravimą. Arba psichologinės savijautos charakteristikų, tikslesnių už kurias joks istorikas nesugalvos. Tarkim, Bułhakas apie savo tėvų kartą:

Jaunystėje jie išgyveno sukilimo tragediją, todėl visą gyvenimą jautė pavojų ir baimę. [...] Motina [...] ne kartą man aiškino, kad esame bejėgiai akivaizdoje priešo, kuris iš mūsų viską atėmė, siekia mus sunaikinti ir pasigaili tik paklusniųjų. Liko tik žemė – mūsų paskutinė atrama. [...] reikia dirbti ir laikytis tyliai...

Nežinau, kaip jums pasirodys, bet ar ne panašiai jautėsi dauguma lietuvių sovietų okupacijos laikais, tik kad nebebuvo palikta net savo žemės, nebent tuos kelis arus sava žeme vadintumėm.

۩  ۩  ۩

Merkelis Račkauskas savo atsiminimuose daug socialesnis nei Bułhakas. Pirmiausia, aišku, tiesiog kitoks žmogus (kad ir toks skirtumas: Bułhaką traukė gamtovaizdžiai, kraštovaizdžiai, o Račkauskui mėgstamiausias dalykas – garsų pasaulis, kaip sakos, „paukščių čiulbėjimo, Virvytės čiurlenimo, medžių ošimo galėjau valandomis klausytis, niekuomet nenusibosdavo“), bet, matyt, įtakos, ką ir kaip prisimename, turi ir kiti dalykai – tarkim, giminės tradicija (į savo bajorišką kilmę Račkauskas žvelgia su ironija: močiutės namuose vaikystėj ėjęs ziegor Gdanski – laikrodis iš Gdansko – pasakotojui tapus paaugliu jau sustojęs, ir tikriausiai visiems laikams), socialinis statusas: tėvas drausdavęs artintis prie fortepijono: esą sūnus gali tapt irgi vargonininku ir neištrūkt iš, Račkausko žodžiais, „ubagų luomo“, nes „Žemaitijos kaimo vargamistra buvo beteisis klebono vergas“.
Kas labiausiai įstringa skaitant Merkelio Račkausko Užrašus? Labai įtaigiai sukurti žmonių paveikslai. Perskaičius šiuos atsiminimus, tikrai daugiau spalvų įgaus mūsų sąmonėj jau susiklostę Povilo Višinskio, Jono Jablonskio, Vaižganto ar Sofijos (tada dar tik) Kymantaitės vaizdiniai. O kai kurie užfiksuoti charakteriai tiesiog prašyte prašosi perkeliami į istorinius romanus, kurių lietuvių literatūra ne per turtinga. Tarkim, ko verti broliai Beresnevičiai – Agapitas ir Donatas, vaikščioję po Žemaitiją derindami fortepijonus ir vargonus. Abu didžiavęsi savo bajoryste, abu buvę tikri muzikos donkichotai, į senatvę virtę vagabundais. Nesugyvenę, vengę net susitikti. Ir dar daugybę išraiškingų detalių apie šiuos žmones pateikia Račkauskas. Tik plėtok, tik kurk tęsdamas istorijas.
Labai vertingi šie atsiminimai ir tuo, kad atspindi lietuvių ir lenkų kalbų santykį XIX amžiaus pabaigoj, Žemaitijoj vartotos lenkų kalbos savitumus ir kita. Kad ir litvomanijos, t.y. apsisprendimo: aš – lietuvis, genezę, pirmuosius bendrinės lietuvių kalbos žingsnių tarp žemaičių. Merkelio Račkausko Užrašai atveriami prof. Egidijaus Aleksandravičiaus įžangos straipsniu, ten atkreiptas dėmesys ir į šituos dalykus – vadinamąją pusbajoriškąją kultūrą. Ši knyga kaip lygiavertė stojasi šalia profesoriaus Mykolo Biržiškos 38 metais išėjusių atsiminimų Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kad tik būtų noro skaityt...

۩  ۩  ۩

Dabar reikia pasakyt, kodėl prie šių atsiminimų prišliejau grafo Potockio Rankraštį, rastą Saragosoje. Bułhakas motinos valia rašyt pirmiausia išmoko ne lenkiškai – prancūziškai. Jo motina į savo kalbą priterpdavo daugybę tos kalbos žodžių. O Račkausko atsiminimuose yra nupieštas puikus ponios Rembowskos paveikslas, kuri ne tik su vaikais ir tarnais stengėsi kalbėtis prancūziškai, bet net vardus suprancūzindavo. Račkauskas pasakodamas apie šitą koroniarką, t.y. iš Didžiosios Lenkijos Žemaitijon atklydusią ponią, pasitelkia ir groteską. Kas įdomu, kad ir Bułhakas kalba apie prancūziškos mados karikatūriškumą – esą tai jau atgyvenusi XVIII amžiaus mada.
Nežinau, gal lenkų tyrinėtojai yra pasigilinę į frankofoniškąją savo kultūros tradiciją, mes, regis, kol kas ne. Bet būtų labai įdomu: Mykolas Kleopas Oginskis savo prisiminimus rašė prancūziškai, Sofija Tyzenhauzaitė – pagal prancūzišką tradiciją, Sophie de Tisenhaus-Choiseul Gouffier – savo lietuviškos tematikos istorinius romanus kūrė irgi prancūziškai, Oskarą Milašių galima rast Lietuvių literatūros enciklopedijoj. Grafas Janas ar Jeanas Potockis (†1815) irgi rašė prancūziškai, nors šiaip – lenkas, turėjęs ekscentriko ir erudito šlovę. XVIII amžiaus pabaigoj pirmasis iš lenkų pamatė Varšuvą, kaip sakoma, iš paukščio skrydžio – buvo pakilęs oro balionu su prancūzu. Blaškės po Europą ir ne tik.
Gal ir per daug grubiai apibendrinsiu, bet tada rašyt prancūziškai reiškė rašyt Europai, ir net Rusijai – Potockio Rankraščiu, rastu Saragosoj, buvo susižavėjęs Puškinas. Perskaičiau tą jo gyvenimo pabaigoj parašytą romaną, pristatytą kaip „prancūzų, taip pat ir pasaulinės literatūros šedevras“. Smagus istorijų rinkinys. Su plėšikais, kabalistais, avatarais ir kitom įdomybėm. Iš tų laikų, kai dar mokėta pasakot istorijas. Neabejoju, tokio pobūdžio lektūros mėgėjų yra visais laikais, atsiras ir XXI amžiaus pradžios Lietuvoj. Nors, prisipažinsiu, Tyzenhauzaitės romanas Halina Oginskytė, arba Švedai Lietuvoje labiau patiko už Rankraštį, rastą Saragosoje. Ir grafo Potockio gyvenimas, aprašytas įžangos straipsny, pasirodė įdomesnis už jo vienintelį grožinį prozos kūrinį.

(300) Geros knygos nesensta, iv

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-09-22.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris knygas: dvi ką tik pasirodžiusias ir vieną senėlesnę, bet labai jau ji lipo prie antrosios, net antrąkart perskaičiau. Taigi bus kalbama apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus (išleido „Alma littera“), Aido Marčėno sudarytą poezijos antologiją Iš Vilniaus į Vilnių (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir tą prielipą – Jano Bułhako tris fotografo keliones, užfiksuotas žodžiu ir vaizdu, – išvertęs jas iš lenkų kalbos fotografas Stanislovas Žvirgždas knygelę pavadino vienos kelionės vardu – Vilniaus peizažas (2006-ais išleido „Vaga“).

Pradėsiu iš toliau – ir autoironiškai. Šiais skaitymo metais keletą kartų teko bendraut su bibliotekininkais. Pokalbių tema būdavo vis ta pati: kaip nepasiklyst naujų leidinių sraute, kaip išsirinkt vertingą knygą. Be kita ko, primindavau ir tokį dalyką: nepasitikėkit leidėjų ar prekybininkų anotacijom, nes jos iš principo reklaminės; suprantama, tikslas – kad tik mes susigundytumėm ir nupirktumėm tą ar aną knygą – pateisina priemones – girk išsijuosęs. Bet žmogus silpnas esi, kartkartėm išsijungia kritinis mąstymas.
Štai gavau iš UAB „Vagos prekyba“ Knygų namų el. laišką, pristatantį naujus leidinius. Skaitau:

[...] autobiografinių esė knyga. Ji gimė iš sudėtingos, komplikuotos rašytojo asmeninės patirties. Knygoje atveriamas naujas, drąsus požiūris į pokario ir Atgimimo metą, į Nepriklausomybės laiko politines batalijas, į savo kolegas kūrėjus, atskleidžiamos ryškios europinio garso asmenybės, kurias autoriui teko pažinti.

Kad ir kaip žiūrėsi, užkabina, bet supranti: aišku, persūdyta.
Iškart pasakysiu: nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą, nors ir neradau joje žadėtų „naujų, drąsių“ atvėrimų ar atsivėrimų. Požiūris į pokarį – santūrus, taip sakant, žmogiškas – buvo ir tikrų partizanų, ir jų vardu besidangstančių banditų, į Atgimimą – irgi; vargu ar ką nors kitų sąjūdininkų atsiminimuose nepaminėto čia galima rast; prie anotacijoj minimų „Nepriklausomybės laiko politinių batalijų“ iš naujo nebegrįžtama – knygon įdėti du pokalbiai, rengti daug anksčiau periodinei spaudai. Beje, keistoka išvada susiklosto galvojant apie Vytauto Bubnio kaip politiko darbą: nenorėjęs, bet vis dėlto nuėjęs į Seimą, ir pirmiausia dėl to, kad būtų proga kuo daugiau kaip deputatui pabendraut su žmonėmis. Beveik pusę knygos Tolimi artimi at(si)vėrimai sudaro rašytojo atsakymai į klausimus, užduotus per susitikimus su skaitytojais. Juos perskaičius, galima nuramint sąžinę, kad kuriame nors ar nė viename nebuvai.
O dabar, kodėl sakiau, kad nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą. Sužinojau kai kurių rašytojo kūrinių genezes aplinkybes, prototipus ir sąsajas. Tarkim, rašant romaną Kvietimas pravertė patirtis, įgyta vaikštant Rašytojų sąjungos vardu sveikint sovietmečio vadų – kad ir Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo kultūrai Aleksandro Česnavičiaus 50-mečio proga. Kitas įdomus dalykas – užfiksuota, kaip kroatai reagavo į Vytauto Bubnio Baltijos Asamblėjos premija apdovanotąjį romaną Balandžio plastėjime, kuriame vaizduojamas neseniai vykęs Balkanų karas. Kitiems gal kitkas bus įdomu, tarkim, rašytojo mintys apie Sai Babą ir lankymąsi Indijoj. Žodžiu, įdomaus rast galima.
Ir paskutinis dalykas, kalbant apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus. Nors kartą esu supykdęs žmogų, kai jo tekstus pavadinau ne esė, o feljetonais, ir šįkart nesusilaikysiu. Manau, kad naująją Bubnio knygą tiksliau būtų vadinti publicistikos, o ne esė knyga. Kita vertus, kaip pavadinsi – nepagadinsi, bet ir negerinsi.

۩  ۩  ۩

Jei nuolat pirmadieniais klausotės knygų pristatymų per „Ryto allegro“, tikriausiai prisimenat: ne per seniausiai Audinga Peluritytė pristatė leidyklos „Tyto alba“ išleistą 111 meilės eilėraščių antologiją Dar penkios minutės nakties (sudarė nacionalinės premijos laureatas poetas ir eseistas Kęstutis Navakas). Antologiją, kuri stipriai skirias kad ir nuo prieš beveik dvidešimt metų (1989-ais) išėjusios Lietuvių meilės lyrikos, sudarytos tada dar tik literatūros tyrėjo ir kritiko Sauliaus Žuko, prižiūrint redakcinei komisijai.
Poetui leidžiama vadovautis tiesiog savo estetiniu skoniu, ir tai žavu. Jei tuo skoniu pasitiki, gali būt tikras, kad tavęs laukia gera poezija, o apie meilę ar mirtį tas ar anas eilėraštis – joks mokslininkas šimtu nuošimčių neįrodys. Beje, a.a. Jurgis Kunčinas, prisimindamas vokiečių tradiciją, labai ilgėjos tokių subjektyvių, autorinių antologijų ar tiesiog skaitinių knygų.
Manau, jis tikrai pasidžiaugtų ir knyga, kurią noriu pristatyt: Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, sudarė kitas nacionalinės premijos laureatas, poetas ir eseistas Aidas Marčėnas. Pradedama nuo Bradūno, Nykos-Niliūno, Nagio, iš Vytauto Didžiojo universiteto atvykusių Vilniun tęst studijų tada, kai jis tapo mūsų, o mes rusų, ir einama iki palygint jaunų: Mindaugo Kvietkausko, Mariaus Buroko, Agnės Žagrakalytės, Domanto Razausko ir kitų. Vidury – Vaičiūnaitė, Verba, Venclova, kiti, tarp kurių ir visų su Kaunu siejamas Donaldas Kajokas. Atrinkta iš pusamžio laikotarpio, iš poezijos, kurią sudarytojas gerai pažįsta. Pagal jo skonį. Storoka knyga gerų eilėraščių, ir Algimanto Kunčiaus fotografijos labai dera. O ją užvertus, visai nesinori priekaištaut sudarytojui, kodėl tik lietuviai, kodėl šalia trijų žemininkų vyrų nėra kad ir Julijos Švabaitės, parašiusios irgi gerų eilėraščių apie Vilnių, arba, regis, minėto Jurgio Kunčino eilėraščiui priklausančių frazių, kurios vis iškyla einant Malūnų, Totorių ar Odminių gatve:

Malūnų gatvė be malūnų,
Totorių gatvė be totorių,
o Odminių – be odminių.

Atrinko Marčėnas, o ne tu. Be to, dėl skonio nesiginčijama. Kita vertus, nori apie senąjį Vilnių – imk Eugenijos Ulčinaitės sudarytą ir 2001-ais išleistą XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinį Vilniaus pasveikinimas, nori apie žydišką – atskira knygele 1997-ais yra išleista nuostabi Moišės Kulbako poema Vilnius, versta Alfonso Bukanto. Kai pagalvoji, Vilnius toks miestas, kurį suvokt gali tik subjektyviai, nes, kitaip žvelgiant, jis neaprėpiamas. Miestas, padedantis pasijust laisvam. Kaip Tomas Venclova kad rašė eilėrašty „Užupis“:

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesys, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

۩  ۩  ۩

Nuolat linksniuodamas Aido Marčėno asmenvardį, prisiminiau: kalbinamas Lietuvos ryto apie Vilnių, jis mestelėjo tokią mintį: vilniečiu „gali tapti tas, kas Vilniuje gimė. Arba tas, kas čia mirė.“ [Ramūnas Gerbutavičius, „Poetas A. Marčėnas: ‘Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja’“, Lietuvos ryto priedas „Sostinė“, 2007 VII 21, p. 5] Gražiai pasakyta, bet yra išimčių, kurios tikriausiai tik patvirtina taisyklę. Šitas sakinio prieduras atsirado antologijoj perskaičius poeto ir fotografo Juliaus Kelero eilėraštį „Jan Bułhak“. Skirtą fotografui, su tokia meile fotografavusiam Vilnių (prieš penketą metų Eugenijus Karpavičius išleido nuostabų jo nuotraukų albumą Vilniaus barokas su Margaritos Matulytės įžangos straipsniu, kuriame Bułhakas vadinamas pirmiausia Vilniaus fotografu). O juk gimęs ir miręs ne Vilniuj. Bet čia tarp kitko.[*] Bułhakas ne tik fotografavo, bet ir rašė. Įdomiai rašė apie tai, ką ir fotografavo. Taigi susipažinus su nuotraukom ir tekstais atsiveria erdvė pamąstymams. Jo tekstus lietuvių kalbon ėmėsi verst fotografas Stanislovas Žvirgždas, dabar jau yra išėję trys knygos, bet šiuokart norėčiau primint pirmąją – nedidukę, pavadintą Vilniaus peizažas. Lenkiškai išleista 1936-ais. Kas labiausiai stebina, kad Bułhakas vis lenkia ton pusėn, esą Vilnius nėra (tiksliau – nebuvo) tikras miestas. Kelios citatos:

Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu. [...] Vilnius – peizažas, saulėta gamtos malone apšviestas sielos būvis. [...] Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. [...] Žemės dvasia ir šiandien valdo Vilnių, ji ryški ne tik kraštovaizdyje, bet ir gyventojų, ypač vidutiniokų ir prastuomenės, charakteryje. [...] Net vilniečių grubumui labiau būdingas tikras, kaimietiškas humoras nei ciniškas, miestietiškas šiurkštumas.

Gana; priminsiu, rašyta prieš karą. Skaitant poetiškus Bułhako tekstus, be kitų, galvoj sukirba ir tokia mintis: visai ne diskomfortiškai turėjo jaustis iš Lietuvos kaimų nuo pokario Vilniun studijuot ar dirbt važiuojantys žmonės, juk miestą valdė, pasak Bułhako, žemės dvasia. O Universiteto Sarbievijaus kieme, prie fontano, augo beržas. Šimtmečiais savo istoriją skaičiuojantis universitetas, visoj Europoj savo laiku garsus lotyniškai kūręs Motiejus Kazimieras Sarbievijus, itališkai skambantis fontanas ir – beržas, prie kurio taip ir noris pridurt: lietuviškas beržas, toks pat, koks augo prie tavo tėviškės vienkiemio.
-------------------------------
[* To tarp kitko papildas (2023 VIII 24) Seniai norėjau įterpt kitokią negu Marčėno nuomonę, kaip galima tapt vilniečiu; užfiksuotą Danielio Čarnio, gimusio 1887-ais netoli Minsko, mirusio 1959-ais JAV; iš jo dienoraščio (Akvilės Grigoravičiūtės rašinys apie Čarnį ir jo dienoraščio ištraukų, iš jidiš išverstų AkvG, buvo Krantuos, 2020, nr. 3, p. 66–75). To, ką užsirašė Čarnis 1936 I 31, pabaiga:

Žygiuodamas Virgilio [Kahano] laidotuvių eisenoje galvojau, kad kaip tik ne Vilniuje gimusieji išgarsino Vilnių. Net pats Vilniaus Gaonas nebuvo vilnietis. Ir rabinas Chaimas Ozeris Grodzenskis nebuvo vilnietis, o kalbant apie žydų visuomenės veikėjus, kultūros nešėjus ir moderniuosius Talmudo išminčius – dr. Jankevą Vigodskį, Černichovą-Danielį, Dovidą Kaplaną-Kaplanskį, Borisą Kleckiną, dr. Maksą Vainraichą, Zalmeną Reizeną, Zeligą Kalmanovičių ir daugelį kitų, išgarsinusių mūsų Lietuvos Jeruzalę, – nė vienas iš jų nebuvo gimęs Vilniuje.
Tačiau kaip sakė Vilniaus Gaonas: „Tik panorėk, ir tapsi vilniečiu“ [vertėjos pastaba: orig. žodžių žaismas: Vil nor un du verst a vilner]. Iš tiesų tapau vilniečiu iki gyvenimo pabaigos. (p. 74)]

P.S. dėl juoko: nėr kada naujų įrašų, skirtų šitam tinklaraščiui, kurt, batauju tik sapnuose, – sodožiūros klausimas svarbiau.

(299) Geros knygos nesensta, iii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume. Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-08-04.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyti tris neseniai išėjusias knygas, kurios vienaip ar kitaip susiję su Švedija. Tai latvių klasikės Zentos Mauriņos daugiausia Švedijoj rašyti dienoraščiai, sudėti knygon Tremties tragizmas (vertė ir įžangos žodį parašė Silvestras Gaižiūnas, išleido „Pasviręs pasaulis“ serijoj „Baltoskandijos tiltai“), kita irgi latvio – Švedijoj gimusio ir gyvenančio poeto ir vertėjo Jurio Kronbergo eilėraščių ciklas Vilkas Vienakis (vertė Vladas Braziūnas, išleido „Kronta“), o trečioji – geriausios mūsų vertėjos iš švedų kalbos Eugenijos Stravinskienės prisiminimai, pavadinti Mano metai (išleido „Garnelis“).

Paminklas latviams,
nuskendusiems 1943–1945-ais,
kai mėgino perplaukt/pabėgt į Gotlando salą

Zenta Mauriņa (1897–1978), pasak Silvestro Gaižiūno, pasauly žinomiausia latvių eseistė, filosofė, kultūrologė, rašiusi latviškai ir vokiškai. Tremties tragizmas – antroji Mauriņos knyga lietuviškai. 1998-ais išėjo Renatos Zajančkauskaitės versta jos Knyga apie žmones ir daiktus, kur, beje, yra įdomi esė apie Kauną, Lietuvą ir Čiurlionį.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoj Mauriņa, artėdama prie 50-ties, su vyru, irgi rašytoju ir filosofu Konstantīnu Raudive (1909–1974), pasitraukia į Švediją. Kaip ir tūkstančiai latvių. Nuo pirmo kontakto su švedais ir prasideda dienoraštis, kurį gal tiksliau būtų vaidint kultūrologine eseistika, nes tai jau vėliau, peržiūrint kasdienius įrašus, parengta knyga ir tuo jinai skiriasi, tarkim, nuo Jono Meko Žmogaus be vietos, bet yra sąšaukų su Alfonso Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentais.
Skaitant Mauriņos Tremties tragizmą, ranka palygint dažnai siekia pieštuko, nes norisi pasižymėt jos mintis, kurios vertos sentencijų vardo. Tik kelios:

Turtingoje šalyje kęsti nepriteklių sunkiau negu ten, kur visuotinis skurdas.
Monologiškai gyventi – vadinasi, pusiau mirti.
Tremtis – ne skurdas, o tuštuma.
Atviras subjektyvizmas švedui atrodo kaip kažkas nepadoru.
Ilgą, tamsią žiemą be humoro švedas pražūtų.
Švedų dievas yra tikrovė.

Dar į du dalykus norėčiau atkreipti jūsų dėmesį.
Šitoj Mauriņos knygoj labai tiksliai ir subtiliai aprašytas gal pats nemaloniausias švedams [Jono Öhmano liudijimu] pokario epizodas, kai jų Vyriausybė atidavė Sovietų Sąjungai daugiau kaip šimtą vadinamųjų Baltijos legionierių, 1945-ais perbėgusių Švedijon (Mauriņa mini 130 latvių, 9 lietuvius ir 7 estus). Remdamasi švedų spauda, žmonių liudijimais, Mauriņa atkuria tą tragiškai beviltišką situaciją. Su desperacija, savižudybėm. Cituojamas ir vieno išsiųstojo paliktas laiškelis: „Kokie mes būtume buvę laimingi, jei švedai mums vietoj gėlių ir cigarečių būtų atsiuntę ciano kalio tablečių, tai būtų buvęs tikras humaniškumas.“
Kitas dalykas – Mauriņos pavarde neįvardyta lietuvė [ir komentaruose neatskleista], kuri jai iš Paryžiaus Švedijon kelioms dienoms atsiųsdavo rusų filosofo Merežkovskio knygų. Iš minimų detalių (Vilniaus bibliotekininkė, per karą gelbėjo žydus, Paryžiuj pragyvena lygindama ponų skalbinius) galima daryti išvadą, kad tai Ona Šimaitė, be kita ko, vienam laiške Mauriņai užrašiusi ir tokį sakinį: „Neturinčių tėvynės tėvynė yra knyga.“

۩  ۩  ۩

Juris Kronbergas gimė Mauriņos dienoraščiuose jau aprašytais 1946-ais Švedijoj. Vienintelis latvių rašytojas profesionalas, gyvenantis ne Latvijoj. Kuria latviškai ir švediškai, verčia iš švedų į latvių ir atvirkščiai (dėl dvikalbystės – iš lietuvių galima būtų palygint su Lidija Šimkute ar Vytu Bakaičiu). Nusipelnęs ir mūsų literatūrai – 2005-ais išėjo jo su Liana Ruokyte švedų kalbon versta 26 lietuvių poetų antologija Litauen diktar: Möte i gryningen. Iki Vilko Vienakio Kronbergas mano galvoj buvo eilėraščio, skirto Marcelijui Martinaičiui ir besivadinančio „Kukutis aplanko Stokholmą“, autorius. Vlado Braziūno labai gerai išverstas, jis tikrai galėtų eit ir kaip paties Martinaičio Kukučio baladė. Pabaiga:

Stokholme paskiau,
apsitaisęs valdiškom drapanom,
ramiai sau sėdi stebėdamas
kaip rytojus atrodo šiandien
ir
kaip vakar atrodys
rytoj.

(Beje, poeto ir vertėjo Vlado Braziūno paskutinė rinktinė vadinasi vakar yra rytoj – gal atsitiktinumas, o gal kas nors daugiau?)
Dabar kas tas ką tik išėjęs Vilkas Vienakis – toks keistas didelis eilėraščių ciklas, kur vis keisdamasis ką nors veikia ar mąsto tas personažas – Vilkas Vienakis. Kas jis per vienas – labai sunku pasakyt. Nelyginant: kažkas tarp Martinaičio Kukučio ir įtariamojo K.B. – ir mitologinis lygmuo, ir kasdienybė su propagandiniais karais ir taip toliau. Ir suvokimas, kad kalba yra daugiau negu tik bendravimo priemonė – tai trečioji akis, kuria tikriausiai pamatom pasaulį. Citata:

Kur ta kalba?
Gramatikoj žodyne rašybos mokyme?
Tavo nepaisyme savo paties dvasinio vangumo
kalba yra regėjimas
kalba yra trečioji akis

Prie knygos yra kompaktinė plokštelė, Vilko Vienakio vertimą skaito Vladas Braziūnas, skamba specialiai šiam ciklui parašyta Kristapo Grasio muzika. Taigi poezijos malonumas gali įeit ne tik per akis, bet ir per ausis.

۩  ۩  ۩

Ir trečioji knyga, kurią šįkart norėčiau Jums pristatyti: a.a. vertėjos ir redaktorės Eugenijos Stravinskienės prisiminimai, pavadinti paprasčiausiai – Mano metai. Kas nuolat skaitot Metų žurnalą, tikriausiai prisimenat – praeitų metų penktam numery buvo pluoštas apie darbą leidykloj. Knygoj yra daug daugiau, pradedant nuo vaikystės ir gimtojo Klangių kaimo, kuris ir Petro Cvirkos gimtasis.
Rašyt atsiminimus Eugenija Stravinskienė pradėjo ištikta negalios, nebegalėdama verst (knygos pabaigoj pateiktas visų jos išverstų knygų sąrašas, 56 pozicijos, svarbiausi vertimai – Astridos Lindgren). Įsitaisiusi lovoj, 2000-ųjų liepos 24-tą pradėjo rašyt:

Kai saulėlydis čia pat, kai teįstengi sėdėti ir žiūrėti į sieną, kai net menkiausi darbeliai, rodos, baidosi tavęs, tarsi nepasitiki tavo menkomis jėgomis, tampa be galo gyvos mintys [...]. Todėl ir rašau. Tiesiog rašau. [...] be jokių filosofavimų, nes jie man visada buvo svetimi.

Mano metai – labai vertingas tekstas pažintine prasme (prieškaris, karas, pokaris, pridurti anksčiau rašyti įspūdžiai iš kelionių Švedijon tobulint savo švedų kalbos, taip pat pokalbis apie vertimus, skelbtas 2003-ais Rubinaityje), daug užfiksuota reikšmingų detalių (kad ir apie Lenino raštų korektūros skaitymą: perdien (8 darbo valandas) – 8 puslapiai, nei daugiau, nei mažiau, nors ši detalė tikrai ne reikšmingiausia), įžvegta niuansų (yra toks nuostabus gabaliukas, prasidedantis sakiniu „Ar jaučia kaimo žmogus gamtos grožį?“), bet kas labiausiai žavėjo skaitant šią knygą – tai Eugenijos Stravinskienės kaip pasakotojos laikysena ir stilius. Prisimenama ne tik be jokių filosofavimų, kaip žadėta, bet ir be politikavimų, susireikšminimų (dažnos mūsų prisiminimų knygų bėdos), pagaliau liežuvio prikandimų. O stilius ir kalba – nuostabūs (nebijau tart šitą žodį). Ir pagalvoji: gal versdamas, redaguodamas kitų vertimus žmogus labiau išlavina savo kalbą, skonį, stilių, negu tik savo rašydamas? Praktiškai visi geriausi rašytojai dar ir vertė, tik gaila, kad ne visi geriausi vertėjai ėmė ir bent šį tą parašė. Eugenijos Stravinskienės prisiminimai prilygsta tikrai aukštos prabos prozai.

P.S. Balažin kurioj knygų krūvoj užsikasė Stravinskienės atsiminimai, neberandu taip viens du, bet dar noriu pridurt vieną dalyką, ten tikrai užfiksuotą: smetonmečiu motinos tramdydavo vaikus grasindamos: neklausysi, išvažiuosiu Brazilijon/Argentinon! – Va įdomu būtų žinot, ar dabar analogiškai motinos tramdo savo vaikus?

(298) Geros knygos nesensta, ii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume. Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-07-07.

Sveiki! Keliskart mintyse ir net viešai esu paabejojęs dėl visokių skaitymo metų, mėnesių ar poezijos dienų. Esą tokios akcijos ne per daug prasmės turi. Bet daraus vis taikingesnis: nenorintys skaityt to ir nesiims, o kitiems tas šūkis „Skaityk, tobulėk, laisvėk“ primena, kad kai skaitai, ne tik akimis bėgi per tekstą. Ir galva pradeda veikt – kad ir kelt klausimus. Keletu jų ir norėčiau su jumis pasidalyti – kilusių skaitant Alessandro Baricco romaną Homeras. Iliada (vertė Kristina Nastopkaitė, išleido „Tyto alba“), nuo romano grįžus prie pačios Iliados, o lygia greta – dar ir Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio biografinės apybraižos apie Joną Biliūną antrą leidimą omeny laikant.

Kai pasirodė minėtasis Baricco romanas, kultūros savaitraščio Nemunas knygų apžvalgininkas pašmaikštavo: „Na va, dabar visi mokiniai žinos, kad Homero Iliadą parašė Alessandro Baricco.“ Ilgiau pagalvojus, graudokas juokas. Ir literatūroje perrašai, perpasakojimai, adaptacijos kėsinasi tapti paklausesni už originalus, nes trumpesni, aiškesni, mažiau laiko ir pastangų reikalaujantys. Ir pats Baricco pratarmėj sako savo romaną ėmęsis rašyt todėl, kad pačiai Iliadai perskaityt prireiktų 40-ties valandų, o toks skaitymas šiuolaikinei publikai prailgtų. Ir parašęs trumpesnį variantą (daugiau negu dvigubai trumpesnį) ir dar prozinį, nes toks kalbėjimo būdas mums įprastesnis. Išėjo visai paskaitomas daiktas: stilingas, įdomus, gyvas pasakojimas apie Trojos karą vienaip ar kitaip jame dalyvavusių žmonių lūpomis. O kadangi romanas, kaip remdamasis autoritetu sako autorius, yra epopėja pasaulio, iš kurio išvaryti dievai, tai ir jokių dievų su deivėm neliko – tik klystantys žmonės, nebe didvyriai – tik vyrai. Viskas suprantama, paaiškinama, bet: tikroji Iliada turi neperpasakojamo grožio:

Mūza, dabar tu rūstybę Achilo Pelydo dainuoki,
Baisią rūstybę, kur suteikė skausmo achajams be galo:
Sielų daugybę geriausiųjų vyrų į Hado valstybę
Tamsią išvarė, o kūnus šunims ištąsyti paliko
Ir vanagams sudraskyti – valia tokia buvo mat Dzeuso!

Čia Jeronimo Ralio vertimas, išleistas 1930-ais. Ar tai ne tas grožis, apie kurį kalba Baricco, tas, kuris veda tikrosios taikos link? Juk sakoma, kad mūzoms giedant, patrankos tyli. Bet nei tyli, nei ką. Vargu ar jas nutildyt pajėgūs ir romanai.
Tokioms mintims galvoj besisukiojant, iš vienos knygų krūvelės atsitiktinai išsitraukiau prieš trejetą metų „Almos litteros“ išleistą a.a. Jono Pauliaus II minčių rinkinėlį Pamokymai gyvenimui. Besklaidant akys sustojo prie tokio sakinio: „Neįmanoma suprasti pasaulio ir istorijos įvykių, neišpažįstant tikėjimo juose veikiančiu Dievu.“ Ir baisu pasidarė. O jei tai tiesa? Ką mes, tie, kurie visa ko priežasčių linkę ieškot tik žmonėse, mėginame supranti? Istoriją? Ar tik stengiamės pateisinti save? Ką tai liudija? – Žmogaus proto didybę ar, kaip čia švelniau pasakius, mūsų nepamatuotas ambicijas?

۩  ۩  ۩

Dabar keletas sakinių, skirtų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio beletrizuotai Jono Biliūno biografijai Į aukštą kalną. Pirmas šios knygos leidimas išėjo 1986-ais, su praėjusių metų data pasirodė antras, papildytas; išleido Utenoj įsikūrusi leidykla „Indra“. Kodėl ją prišliejau prie Homero? Todėl, kad paskutiniai Biliūno ištarti žodžiai buvo citata iš Iliados. Kaip Dzeusas kreipias į Fėbą, prašydamas deramai palaidot žuvusį herojų Sarpedoną:

Brolius dvynius tuomet pavadinki, Miegą ir Mirtį,
Mano greituosius tarnus, ir jiems įsakyki parnešti
Žuvusio kūną į Likijos žemę, derlingą ir plačią.
Broliai ir giminės ten jį palaidos ir, kapą supylę,
Antkapiu jį pažymės, kaip mirusius dera pagerbti.

Čia mums žinomesnis Antano Dambrausko vertimas. 1907-ais Biliūnas žmonai Julijai citavo graikiškai.
Kaip atrodo Telksnytės ir Račkaičio knyga dabar, kai esam akis paganę po nemažą pluoštą verstinių beletrizuotų biografijų? Visai neblogai. Gal kas pasiges modernesnės pasakojimo strategijos, digresijų, gal kam pasirodys senamadiški įvadai, atsirėmę į peizažus, bet kad, atvirai sakant, tokios kalbos būtų tik paburnojimai, bent jau pagal Vaižganto principus sprendžiant, nes savosios kultūros žmonėms skirtų biografijų turime baisiai mažai. Užtat autobiografijų – į valias. Net romanai – vos ne kas antras autobiografinis.
Naujame Į aukštą kalną leidime nebereikėjo per prievartą užtemdyt Biliūno dievoieškos, viskas savo vietose, todėl ši knyga, jei įmanoma, bibliotekų lentynose turėtų stot pirmojo leidimo vieton, kur dalį tiesos autoriams teko praleisti. O kas įdomiausia, visai be jokios alergijos akys ėjo per puslapius, skirtus Biliūno ankstyvajai jaunystei, kai buvo žavėtasi visų pirma socialinio teisingumo idėjomis. Kai nebeliko tendencijos ką tik įmanoma versti proletariniais rašytojais, gal koks drąsesnis mokytojas ims ir pasiūlys mokiniams vietoj abstraktoko „Laimės žiburio“ ar jaunam žmogui sunkiai suvokiama netekties gėla persmelktos Liūdnos pasakos paskaityt Biliūno apsakymus „Be darbo“, „Vagis“, „Ubagas“ ar nuostabųjį „Nemunu“. Psichologizmas ir socialinės problemos kartu. Gal tai stipriau užkabintų XXI amžiaus kapitalistinės Lietuvos jaunumenę?

O baigiant, dvidalis retorinis pasažas, susijęs su netylančiais ginčais dėl valstybinio lietuvių kalbos egzamino.
Kaip būtų buvus įvertinta abituriento interpretacija, jei jis, rašydamas apie Homero Iliadą (bent teoriškai tokia tema įmanoma, nes šis kūrinys – mokyklinės programos dalis), taigi jei moksleivis, interpretuodamas Iliadą, būtų nė žodžiu neužsiminęs apie kūriny veikiančius dievus? Griežtesnis mokytojas tikriausiai būtų nusprendęs, kad tema neatskleista ir įvertinęs prastai. O Baricco interpretacija kiek balų būtų surinkusi? Kaip juoką girdėjau vieną šių metų vertintoją perpasakojant, esą abiturientas Biliūno Liūdnos pasakos Juozapotą atvedęs savojo Petriuko ieškot prie Vilniaus televizijos bokšto... Gal ir juokinga, bet ar taip pat neišmanėliu išvadintumėm, tarkim, Herkų Kunčių, jei jis savo novelėj Biliūno Juozapotą per laiką mūsų dienų link pavedėtų? Dalis juk rimtai numyktumėm: hmmm... įdomus sprendimas.
Gražios jums vasaros! Ir ne tiek nesvarbu, kokia ji bus iš tikrųjų, daug svarbiau, kaip ją interpretuosime.

P.S. Šią vasarą vėl imsiuos Homero. Hegzametras visad malonu, net lietui merkiant.

(297) Geros knygos nesensta, i

Prae scriptum. Seniai seniai, prieš ketverius metus iš nacionalinio radijo programos „Klasika“ laidos „Ryto allegro“ redaktorės Almos V. gavau el. laišką su klausimu, ar sutikčiau pristatyt knygas per radiją. – Taip, sutikčiau, jei galėčiau pristatyt tai, ką noriu. (Knygas pirksiu pats, o ne iš leidyklų prašysiu, kad nejausčiau moralinio diskomforto sakydamas savo nuomonę.) – Gerai, pačiam maždaug 7 min. yra skiriamos. – Supratau. Mėginsiu per tiek laiko pristatyt po tris knygas; gabaliukai bus, kad galėtumėt įterpt skirtukus. — Taip viskas prasidėjo.
Dabar skaitinėju tuos pristatymus (aštuonių tekstai išlikę; regis, tiek ir teparengiau, nes prasidėjo vad. krizė ir buvo atsisakyta mokėt žmonėms iš šalies [100 Lt popieriuj]; knygas pristatinėt ėmė patys leidėjai, aišku, už dyka; beje, dėl juoko: regis, tuolaik vienintelį kartą gyvenime į Justiną Žilinską būčiau galėjęs kreiptis kolega). Banalios mintys sukiojas galvoj: geros knygos nesensta; kad tinklaraščio skaitytojai būtų jas girdėję ir atsimintų – tikimybė oi oi oi kokia maža (žinau, kad Laimantas J. kartkartėm pasiklausydavo); o gal kas nors perskaitęs šį įrašą kuria nors knyga susidomės – ieškos, ras, perskaitys (aišku, šitas retorinis klausimas be klaustuko pats banaliausias). Bet kodėl nepabandžius?
Čia tai, kas šnekėta 2008-06-09. Vieną kitą nuosiuntą ar patikslinimą pridūriau dabar.

jubiliejinė moneta – 10 Baltarusijos rublių, 2011

Sveiki! Tris leidinius norėčiau jums šįkart pristatyti. Visus išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras ir kalba suksis apie kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį. 2015-ais bus 250 metų nuo jo gimimo – iki tol ketinama tikrai nemažai padaryt, kad Oginskis taptų savas mūsų kultūroj.

Paminėjus Oginskio pavardę, pirmiausia galvoj suskamba polonezas „Pożegnanie Ojczyzny“ – „Atsisveikinimas su tėvyne“. Bet Oginskis buvo ne tik kompozitorius, – ir politikas, diplomatas. Ir tėvas. [2008 metų] gegužės pradžioj būdamas Rietave gavau dovanų spaudinį Priesakai sūnui (nežinau, ar pardavinėjamas knygynuose). Priesakai keturiolikmečiui jaunėliui sūnui Irenėjui, surašyti 1822-ais jam išvykstant studijuoti Italijon. Labai įdomus kultūros istorijos dokumentas. Įžangoj priminęs sūnui, kad teks mąstyti ir rinktis visą gyvenimą, Oginskis vyresnysis surašo 14 patarimų ir įpareigojimą. Būk krikščionis, nedaryk nieko prieš tai savęs nepaklausęs, o ar mano motina mane už tai pagirtų; pataria, kada keltis (su aušra), kaip baigt dieną (su malda), kad reikia rūpintis sveikata, gyvent sveiką ir blaivų gyvenimą. Bet įdomiausi, bent mums, iš principo žemdirbių palikuonims, galima sakyt, vertybiniai kunigaikščio nurodymai sūnui. Kelios ištraukos:

Tik atsitiktinumo dėka gimei tarp tų, kuriems tarnaujama, o ne tų, kurie tarnauja, tad tikrai neturi tuo didžiuotis [...] stenkis kilmę patvirtinti taurumu ir kilniais jausmais – tai suteiks tau tikrąją vertę. [...]
Mokykis pats save analizuoti: nieko nėra geresnio už dienoraštį. [...] Įprastum susikaupti, mąstyti ir kalbėtis su savimi, antroji nauda būtų ta, kad susikurtum savo stilių.

Ir dar vienas – šyptelt verčiantis momentas, kuris rodo kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį buvus tikrų tikriausią Švietimo epochos idėjų augintinį. Pataria sūnui rimtai imtis klasikinių kalbų ir nesižavėti jokiom tautinėm literatūrom ir nacionalizmais:

Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia.

Rašyta 1822-ais, kai Byronas jau buvo išleidęs ir Rytų poemas, ir misteriją Kainas, – Romantizmo banga pakilusi. Ir ji užliejo visą XIX amžių – idealu tapo maištingas, išdidus ir kenčiantis individualistas. O Irenėjus Oginskis, atrodo, paklausė tėvo, neužsikretė romantizmo cholera. [Šią mintį pasitelkiau rašydamas pranešimą, skaitytą festivaly „Šiaurės vasara 2009“.]

۩  ۩  ۩

Pradžioj minėjau kunigaikštį Oginskį buvus politiku, diplomatu. Šita jo veikla užfiksuota prancūziškai rašytuose atsiminimuose [Mémoires de Michel Oginski sur la Pologne et les Polonais, depuis 1788 jusqu’à la fin de 1815], kurie keturiais tomais buvo išleisti Paryžiuj 1826–1827 metais. Vertimas į lenkų kalbą pasirodė 1870–1871-ais, o praėjusiais metais pirmasis tomas išėjo ir lietuviškai. Atsiminimus, kaip ir Priesakus sūnui, iš prancūzų vertė Virginijus Baranauskas. Žody skaitytojui Oginskis nurodo savo tikslus: atsiminimus rašęs norėdamas priminti nepaprastus įvykius, kurių liudininku jam teko būti, – nelaimes, ištikusias tėvynę, taip pat paaiškinti savo gyvenimo principus, kurių pagrindinis toks: tikėjimas, kad stengeisi atlikti pareigas, gali nuraminti net tada, kai likimas tau siunčia nelaimių. Pirmasis tomas apima laikotarpį nuo 1788-ų, kai Abiejų Tautų Respublika pradėjo blaškyti tarp Rusijos ir Prūsijos, iki 1794-ų rugpjūčio 12-os, kada rusų kariuomenė, malšindama Kosciuškos sukilimą, užėmė Vilnių. Rašoma ir apie Ketverių metų seimą, ir Gegužės 3-iosios konstituciją, ir Targovicų konfederaciją, ir diplomatines keliones po Europą, ir apie minėtą sukilimą, daugiausia apie sukilėlių veiksmus Lietuvoj. Visko nesiruošiu pasakot, teatkreipsiu dėmesį į vieną momentą. Oginskis buvo Kosciuškos sukilimo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, suorganizavęs kavalerijos diviziją, vadovavęs šaulių būriui. Iš pareigos. Citata:

[...] prisipažįstu, suvokiau, jog mūsų pajėgos menkos, o mums sutriuškinti bus mesta galinga jėga, todėl nepuoselėjau tuščių vilčių ir nesitikėjau, jog patriotų lūkesčiai išsipildys, tačiau tvirtai nusprendžiau pasilikti šalyje, kartu su bendrapiliečiais pasitikti pavojų ir geriau žūti su ginklu rankoje, negu prarasti garbę atsisakius remti patriotus ir nevilties padiktuotą kovą.

Mūsų ausis išgirsta pompastikos. Teisus Peteris Sloterdijkas – net nesistengdami tampam ciniškojo proto epochos produktais. Šiaip tikrai įdomu ir net malonu skaityt, tiesa, kartais norėtųs, kad būtų šis tas pakomentuota, juk neD visi esam istorikai profesionalai, bet ką jau padarysi – toks buvo rengėjų apsisprendimas: be komentarų, tiesa, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės yra. Praverčia. [2010-ais išėjo I tomo 2-as leidimas, jei teisingai supratau libyje.lt tikrindamas; trys ketvirtadaliai dar laukia būt išversti ir išleisti Lietuvoj. Suklydau; kaip komentare nurodė Inga, visi atsiminimai jau išleisti: 2009 – t. 2/3, 2010 – t. 4.]

۩  ۩  ۩

Na ir trečioji knyga, pragmatiškai galvojant, galinti praverst, kai planuosit artėjančias atostogas. Irgi iš Reitavo parsivežiau. Danutės Mukienės sudarytas gausiai iliustruotas informacinis leidinys Polonezų kelias. Pradžioj yra trys straipsniai, kuriuose atskleidžiama kunigaikščių Oginskių giminės kultūrinė ir kitokia veikla pirmiausia Žemaitijoj, Rietave, taip pat aprašomi visokie renginiai, skirti Oginskiams – konferencijos, koncertai, o likusioj leidinio daly pristatomos Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos vietovės, kur likę kokių nors Oginskių pėdsakų. O jie pripėdavo daug: Darsūniškis, Kapčiamiestis, Kruonis, Kuliai, Mūro Strėvininkai, Plungė, Rykantai, Uogintai, Veisiejai, Trakai, daugybė vietų Vilniuj, dar Baltarusijoj, Lenkijoj. Per mėnesį vargu ar aplankytum viską, bet bent dalį – visai įmanoma. O labiausiai įstrigo atmintin muzikos istoriko, Baltarusijos muzikos akademijos profesoriaus Viktoro Skorobogatovo mintis: Oginskio poloneze „Atsisveikinimas su tėvyne“ slypi ne mažesnė emocinė įtaiga negu Vergų chore iš Giuseppės Verdžio Nabuko. Verta apgalvot.
Jei jau pasukom į muzikos pusę, pridursiu, kad lietuviškai yra išėjusi Mykolo Kleopo Oginskio giminės – provaikaičio – Didžiojoj Britanijoj gyvenančio muziko Ivo Zaluskio knyga Oginskių genas, bet knygynuose kol kas jos man nepavyko rasti. Išleista Plungiškių draugijos iniciatyva. O jei kada būsit Venecijoj Florencijoj, tikriausiai aplankysit ir Šv. Kryžiaus baziliką, kur palaidoti Galilejus, Michelangelas, Machiavellis, Rossinis ir kiti didieji. Ten yra ir Mykolo Kleopo Oginskio kapas. Aš stabtelčiau.

P.S. Kvailai skambėtų klausimas: ką manote, ar verta tęst? Pats turėčiau juk nuspręsti.

(296) Visiškai tarp kitko: apie harmoniją ir linus

Vakar vakare lupdamas paskutines užsilipusias pernykštes bulves, klausiaus Žinių radijo, kuris nuo 18:45 retransliuoja LNK žinias. Europos audito rūmai domisi, ar ne per brangiai mūsų miškininkai pripirko vaizdo kamerų miškams stebėt, ir Viešųjų pirkimų tarnyba šitą reikalą tirsianti. Žinia kaip žinia, tokiom nenustebinsi. Bet ėmė ir atmintin atplaukė Juozo Apučio „Harmonija, pajausta gaisrų stebėjimo bokšte“ – prisiminiau tą tekstą iš Jūratės Sprindytės sudarytų Novelės metų’88, kuriuos redagavau.
Sėdėdamas priešais monitorių, niekaip nepajusi to, ką buvo galima pajust įlipus į tą priešgaisrinį bokštą ir įsitaisius stiklinėj dėžėj, iškilusioj virš medžių viršūnių, kai savo akis galėjai kreipt ne tik į mišką ar girią, – ir į kaimo kapinaites, ir į saulėleidį ar saulėtekį galėjai pažvelgt. Ir tokia juokinga mintis šmėkštelėjo: jei būtų įmanoma, kiekvienam būsimajam miškų stebėtojui per monitorių reiktų padovanot po šitos Apučio novelės kopiją; neilga, tikrai nesutrukdytų pastebėt neduokdie kilusį gaisrą.
Ir dar dingtelėjo: kada paskutinįsyk mačiau – ir pražydo linai / mėlynai mėlynai? Prieš kokius dešimt metų? Greičiausiai. Ar jie tebeauginami Lietuvoj? Pagooglinau. Aha, pernai 50 ha dar mėlynavo. O šįmet? Ai, gana.

(295) Užparaštė, xxxiii: apie įžvalgumą

Visai atsitiktinai užkliuvau už šio Sigito Gedos įvertinimo recenzijoj apie pirmąją Vaidoto Daunio sudarytą ir 1985-ais išėjusią almanacho/metraščio Veidai knygą:

Du pirmosios [= Danutės Kalinauskaitės] kūrinėliai „Parvažiavo brolis“ ir „Kazimiero gaisras“, įskaitant nedidelį pasisakymą apie kūrybą, yra daugiau negu kito pirmoji knygelė. Ta proza lipdoma iš tikro molio – priemiesčių (gal visa Lietuva jau tėra vieni priemiesčiai?..) kasdienio gyvenimo gurvuolių. Su viena sąlyga: kad tenai irgi plaka nenusakomo ilgesio žmogaus – tėvo, motinos, mergaitės – širdis. („Veidai ir vaizdai“, Komjaunimo tiesa, 1986-03-07)

D.K. PK Išėjusi šviesa išleista 1987-ais (pelnė Antano Jonyno premiją), antroji – Niekada nežinai – 2008-ais (pelnė ir Lietuvos rašytojų sąjungos, ir LLTI premijas). Deja, niekas tų dviejų sakinių nei per pristatymą Rašytojų sąjungos klube, nei per premijų teikimo iškilmes vienur ar kitur nepacitavo (regis), o juk būt labai labai tikę. Ir aš 2008-10-03 RS klube per pristatymą nepacitavau; tik užfiksuotu ant aukšto esančių obuolių – pepinų (?) – kvapu žavėjaus, kaip pamatinių pajautų paliudijimu. O Geda juos, tuos du sakinius, tegalėjo pri(si)mint jau būdamas anapus (mirė 2008-12-12, mažiau nei mėnuo buvo likęs iki Trijų Karalių, LRS premijos skelbimo dienos). Ir būt pagrįstai galėjęs pridurt: štai koks įžvalgus buvau!

P.S. 2012-ais per Tris Karalius, kada buvo teikiama LRS premija Andriui Jakučiūnui už apsakymų vainiką Lalagė, šį tą apie šią knygą pasakiau, o kai ji buvo pristatoma per š.m. Vilniaus knygų mugę, kaip vyksmo moderatorius pradėjau:
– Sveiki atėję į vienos geriausių XXI amžiaus pradžios lietuvių prozos knygų pristatymą!
Gal ir klystu, bet taip manau, ir ta nuomonė gal net įtartinai tvirta. Šiame kūriny lietuvių kalba paklūsta palygint tikrai sudėtingam minties ir vaizduotės žaismui: tariamas pasaulis (gimstantis ir besiplėtojantis tik kūrėjo sąmonėj; veiksmo vietą lengviausia įvardint: Jakučiūno galva, kurioj naratorius ir personažai – lygiateisiai veikėjai) randasi tik per kalbą, per tarimą, per mums nebeįprastą dalyvinę raišką (ne yra/buvo/bus, o manė/tikėjo/pasakojo/suvokė esant/buvus/būsiant). Keletą pastebėjimų esu išsakęs žodžiu viena ir kita proga, parašyt nieko neparašysiu (vertos dėmesio recenzijos: Laimanto Jonušio Šiaurės Atėnuos ir Manfredo Žvirgždo paskutiniam Knygų aidų numery [2012, nr. 2, p. 12–16]), tik tiek: vaikštinėt po hortus conclusus tiesiog nesuinteresuotai malonu; manau, tai ir yra grožio išgyvenimas. Na, galima tai įvardint kaip hermetiškąją prozą (beje, simbolizmas [turint galvoj apsakymų vainiko veikėjus, pvz., tarnę = lot. serva (plg. rus. sterva), labai tinka], o ir neoplatonizmo čia galima rast). Ir dar toks spėjamojo pobūdžio teiginys: Lietuvoj, manau, įveikusių, t.y. perskaičiusių visą Ulisą ir visą Lalagę beveik tiek pat (vienas iš kiek?).