(1275) Dėl juoko: o galėjo ir susiprast, pats išeit

erskaitęs, kad rugsėjį Cvirkos paminklas bus nukeltas nuo postamento, prisiminiau: — buvo tatai 2014-ais, lapkričio pabaigoj, – vienintelįkart dalyvavau Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos organizuojamuos „Imbiero vakaruos“: direktorės Giedrės B. paprašytas, ryžaus avantiūrai – tapt skaitovu, – viešai ir garsiai paskaityt Kunčino tekstų. Pageidavimas buvo – kokį gabalioką iš Tūlos, o kita galėjau pasirinkt pats. — Tuolaik Žaliojo tilto skulptūros tebestovėjo у прохожих на виду, šnekos, kad jų ten turi nelikt – ėjo (nuimtos 2015 VII 20–21), ir pagalvojau, kad klausytojams pralinksmint visai tiktų Kunčino tekstas, parašytas dar XX amžiuj, – kaip skulptūros pačios išeina (paskelbtas buvo Šiaurės Atėnuos, 1999 IV 17, nr. 15, p. 12, paskutiniam, skiltis „Gyvenimas čia“). — Prisiminiau dabar, nes tam feljetone ir Cvirka paminėtas; smagus tekstas; pagalvojau, ir kitiems, kas ŠA nuo pačios pradžios skaito, priminsiu:

Prie Grūto...
Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai. Su palapinapsiaustėm, šalmais, kerziniais batais. Su diskiniais PPŠ automatais. Viskas iš metalo, bet palaidinės žliaukia prakaitu, gal penkiasdešimt metų jas skalbė tik lietus. Trep, šlep, trep, šlep. Sunkiai kilojasi sustingusios kojos. Statybininkų porai dar sunkiau, bet ir jie eina. Pirmučiausiai per tiltą, kur stovi mechanikai ar tekintojai, dabar nesupaisysi. Vienas tarsi su pneumatiniu kūju. Tokiais ardė, urbino, griovė senamiestį. Ir dainavo:
– Broliai, atstatysim miestą Gedimino!
Choras pačiumpa priedainį:
– Baigę padabinsim vėliavų žiedais!
Mat kaip. Kiek įstengė – viską sugriovė. Ačiūdie, kvapo pristigo. Būtų juk nuvarę nuo Aušros Vartų – viską pakeliui į druzgus maldami – pro Kotrynos bažnyčią – velniop ir ją! – iki Žaliojo tilto ir toliau, toliau, toliau.
O dabar metas išeiti prie Grūto.
Jie paskutinieji: dvi moterys ir šešetas vyrų. Amžinai jauni, amžinai raumeningi. Sustingę – nejau bronzoje? – kaip Nevzorovo gvardiečiai. Paskutinieji, pamirštieji, nenuverstieji! Patys išeina. Išėjus Leninui, Raudonajai armijai su generolu Ivanu Černiachovskiu, lydimi Vinco Kapsuko ir dengiami grupelės diversantų, kažkada įsitvirtinusių priešais Reformatų bažnyčią.
– Žyvej, chlopcy! Maša, Katia, neotstavatj-matjperematj!

iš naftalino.lt 2018 XII 15 už 0,5 euro nusipirkau šitą nuotrauką;
kada tie du sovietų kariškiai greičiausiai iš Kauno garnizono
fotografavosi prie SN paminklo? spėčiau, 1950-tiniams baigiantis

Taip ir eina per priešaušrio miestą. Prie Grūto. Pas saviškius. Eina ant pirštų galų, kaip vagys. Juk gėda. Kitus vis dėlto išvežė, apklojo, saugojo. O jie? Viską atstovėjo, viską atlaikė. Ir še tau – pamiršo! Ir saviškiai, ir tie, kuriuos kitados išvadavo. Ech, kvailiai! Būtų palikę po fašistų padu, iki šiolei būtų cypę, dejavę!
Jau ir Paneriai. Kariškiai suguldo darbininkus ir kolūkietę krūmuose, o patys žvalgybon. Merkia lietutis, bet darbininkas vis tiek verčia kolūkietę ant to plataus rugių pėdo:
– Katiuša! Šitiek metų greta prastovėjom, o aš... net neapkabinau tavęs!
Ak, kokie saldūs bronziniai bučkiai, bet žvalgybininkai grįžta, piktai aprėkia porelę ir aštuonetas vėl pajuda...
Paskutinė kelionė prie Grūto. Pas saviškius. Ten ne tik Leninas ir Stalinas. Ten ir Marija Melnik, ir kiti. Iš visos Lietuvos.
Atėjo girdas, kad ten būsią neblogai. Apskalbs, aprinks gyvius, pakeis baltinius, duos putros. Gal ir kokią pensiją už invalidumą. Senatvėje viskas praverčia.
Taip svarsto darbininkas. Taip svarsto kolūkietė. Taip svarsto visas aštuonetas...
– Vyrai! – sako leitenantas. – Čia kažkur banditų kaimas pakeliui? Gal supleškinam atminimui? Mimoliotom?
Supleškintų, bet blauzdos jau per skystos.
O buvo laikai! Sotūs, gražūs, tarybiniai! Kaip dundėjo tiltu į Rytus karo kanopos! Paskui raudonžvaigždžių pulkai. Į šiaurės miestelį, iš šiaurės miestelio – raz, dva, raz, dva! Šire šag!
Ek, lietuviai jūs, litovcai! Neišsaugojot nieko! Ir mus juk norėjo jau versti iš klumpių, ar kuris užsistojot? Vienas kitas! Tik vienas kitas – tikras tarybinis žmogus! Net jaunesniojo amžiaus. Tegul stovi, girdi, kam gi jie trukdo? Bet krūtine nė vienas neuždengė, matrosovų neatsirado...
Patiems teko žengti lemtingąjį žingsnį – nuo postamento prie Grūto. Į tą sovietinių statulų parką. Ramu ten, sako, oras grynas. Nei mašinų ūžesio, nei benzino smarvės. Bet juk pripratę buvom. Šitiek metų! Juk amžių amžius turėjom stovėti! Kaip Leninas... O juk Iljičius bene pirmasis ir griuvo? Teisybė, dar Josifas Visarionovičius – įdomu bus su juo pasimatyt, pasikalbėt. Ek, vadams vis geriau – ir Leninas, ir Kapsukas su gerais paltais. Drapo. Stalinas su miline. O mes visi su kasdieniais rūbais – kas karo, kas darbo. Tokia mada buvo, vėliau jau ir Iljičių su kostiumu lipdydavo, ypač kur kurortuose ar Pietuose.
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!
Galėtumėm kokią mašiną susistabdyt, bet argi dabar pavėžės kas! Be pinigo nė žingsnio! O juk galėtumėm ir kėbule sugriūti...
Na, nieko. Eime. Patys juk nulipom, patys nueisim. Niekieno nevaromi. Garbingai. Sunkios kojos, sunkūs ginklai, rugių pėdas, darbo įnagiai. Bent kokia raudonoji gurguolė pasitaikytų... Bet jau nelabai ir toli...
Iki vakaro, bratcy, ir nukaksim. Ten mūsų jau seniai laukia!

Išsipildė Kunčino 1999-ų pranašystė: neiškeliavo Cvirka kartu su Žaliojo tilto aštuonetu 2015-ų vasarą, nors kelias ne toks ir tolimas buvo – iki „Grindai“ priklausančios kažkokios nuošalios aikštelės, bet vis tiek pačiam Vilniuj. Nujautė, kad gali būt pasiūlyta geresnė vieta apsistoti – nacionalinis muziejus. Ot, Lakštingala!

P.S. Perskaičiau, kad „Pro patria“ vietoj Cvirkos norėtų Lukšą-Daumantą įkurdint (irgi ant postamento?) ir skverą pervadint – bet, pala, juk yr Lukšos skveras tarp Savanorių prospekto ir Konarskio gatvės, rašiau šičia apie jį. — Pasirodo, atsilikėlis esu – perkelt tą skverą norima, ir kodėl? – ir vėl Cvirka kaltas, jo Lakštingala ten įsikūrus.

(Ramiai į tuos paminklų nukėlimus žiūriu; va jei kas kokio žmogaus knygas iš bibliotekų imtų siūlyt mesti – tada jau kitas reikalas. Nėris ir Cvirka palygint jauni mirė, ir dar tokiu laiku, kai Lietuvos aneksiją reikėjo įtvirtint, – kuo puikiausiai abu paverst paminklais tiko; numirei – ir su tavim gali daryt ką nori, nebepaprieštarausi; Paleckis ar Venclova būt tuo laiku numirę, o Nėris su Cvirka gyvi buvę – beveik neabejoju, jiems paminklus būt pastatę, nes reikėjo paminklų. Nėris (palaikai ir 1955-ais pastatyta Bučo sukurta skulptūra) iš Karo muziejaus kiemelio kažkaip tyliai ramiai į Petrašiūnų kapines persikraustė, o va Cvirka – su komplikacijom, pagal charakterį.)

(1256) Užparaštė, clix: partolsiantis?

raeitą vasarą, VII 13, mirė Gediminas Griškevičius, palangiškis žurnalistas, redaktorius, poetas, – kaip rašyta Vakarų eksprese. Palangos tiltas perpublikavo pokalbį su GedGr, parengtą 70-mečio proga. Skaitant tą pokalbį, galvoj sukirbėjo žodis partolstantis (tas, kas toldamas artėja) ir kad šitas žodis iš vieno Griškevičiaus rašinio, buvusio Šiaurės Atėnuos; ir kad tą ŠA lapą, regis, išsiplėšęs pasidėjau archyvan. — Nepraėjo nė metai, ir savaitgalį lapas išniro, visai ko kito popierių dėžėj ieškodamas pamačiau.

GedGr, „Partolstantys. Nieko negaila“, ŠA, 2006 II 11, nr. 6, p. 6. Pradžia:

Jau trečią žiemą teberašau laiškus TIK Jurgiui Kunčinui. Tikiuosi, spėsiu sugrąžinti Jam skolą už į Pauliaus Širvio namus parneštą ir ten išgertą vyną.

„Gerai, Griškevičiau, eisiu, parnešiu, pasigydysim. Bet neužmiršk: vienam iš mūsų persikėlus gyventi į Anabūvį, kitas turės pedantiškai aprašyti VISA, kas ČIA nauja. Jei prižadi – einu vyno...“
Ko tik dėl svaigomanijos potyrių gyvenime prižadi?
Gal du šimtai lapų laiškų yra mano aplanke – „Skola Kunčinui“. Per jo gimtadienį, sausio 13-ąją, baudžiausi skaityti ir... neišdrįsau. Gal dar neskubu į leidyklą... „Anksti. Dar palauk“, – išgirdau sielakuždas. „Obuolys krent, kai nunokst...“
O gyvenimas „nunokino“ dar kelis Vieno Likimo Vaikus.
Lapkričio vienuoliktąją mirė šiltą mano širdies kertelę ligi šiol nuo pat 1965-ųjų rugpjūčio užsiėmęs rašytojas Viktoras Brazauskas. „Baltą nekrologą“ „Metuose“, skirtą Viktorui ir mūsų, VVU lituanistų, kursui, parašė pats Nacionalinės premijos laureatas Petras Dirgėla.
Antanas Kalanavičius, Janina Irnastaitė, Danutė Paulauskaitė, Viktoras Brazauskas...
Kas kitas?
Aš?
Nebijau mirti, bet nenoriu ir neskubu.
Kuo ilgiau ČIA.
ČIA dar DAUG įdomaus ir nesinori į Horizontą išplaukti, palikus vien neišplautas taureles.

Nežinia, kiek prisikaupė lapų tam aplanke Skola Kunčinui. Gerai būtų, jei virstų knyga. – O jei išeis Klaipėdoj? – pagalvojau. – Kaip reiks sužvejot? – Na, kaip nors.

(1057) Visiškai tarp kitko: apie vieną, sakyčiau, nesusipratimą

elias dienas svarsčiau: reaguot ar numot ranka? Vis dėlto nusprendžiau, kad tebūnie užfiksuota.
Lrytas.lt skaitytojai išrinko šimtmečio knygų šimtuką – viskas tvarkoj; iš šitų rinkimų, manyčiau, buvo ir naudos – šviečiamosios: kai kas tarp 150 knygų viršelių pamatė nematytų, gal ką nors paskatins paieškot ar tos knygos, ar to autoriaus kitos knygos; žodžiu, gerai.
Nesusipratimu vadinčiau štai šį dalyką: Lietuvių literatūros ekspertai išrinko šimtmečio knygų šimtuką.
— Ramūno Gerbutavičiaus paprašyti, žmonės tik galvas pakrapštė ir pasiūlė knygų kandidačių, kurios, jų manymu, vertos dalyvaut rinkimuose. (Ir aš pasiūliau, surašydamas chronologine tvarka. Įsipainiojau.)
Visi 17 į savo siūlymų sąrašus įrašė Škėmos Baltą drobulę; vienas neįrašė Gavelio Vilniaus pokerio, kitas (o gal ir tas pats) – Kunčino Tūlos. Etc. Kodėl neįrašė? Arba iškrito iš galvos, arba greičiausiai pamanė: kam dar ir man siūlyt, kiti tikrai šitą knygą pasiūlys, verčiau įrašysiu tokią, kuri kitų gal gali likt nepaminėta. — Nežinau kaip kiti siūlytojai, bet aš net nepamaniau, kad kandidatų kėlimas gali būt suvoktas kaip balsavimas. Balsavau kaip visi, lryto.lt svetainėj (jei kam įdomu – už Grinkevičiūtės atsiminimus).
Siūlymų suvestinį sąrašą pateikt kaip balsavimo rezultatus tikrai nebuvo jokio pagrindo. Jei koks pamatėlis ir būt buvęs (tarkim, tuos sąrašus būt buvę prašyta sudaryt pagal knygų reikšmingumą), tik 17-os žmonių (parinkų vieno žmogaus – RamG-čiaus) nuomonę pateikt apibendrintai – kaip lietuvių literatūros ekspertų nuomonę, – manyčiau, švelniai tariant, nekorektiška. — Toks dvigubas nesusipratimas.

(1031) Visiškai tarp kitko: aplink tiesą

Vis neišeina iš galvos, ką prieš porą savaičių, 11-14, pasakė Indrė Makaraitytė, baigdama savo „Info komentarus“ – pasišnekėjusi su Remigijum Šimašium apie skulptūras ir Arvydu Anušausku apie partizaninį karą (tada keliskart perklausęs net užsirašiau):

Na tikrai mes tiek dar daug nežinome. Bet girdisi gąsdinimaisi, kad vieną skandalą seka kitas: štai buvo „Sputnikas“, tada Vanagas, dabar priekabiavimai. Verda viskas tarsi viename katile. Tačiau jei ramiai viską vertintumėme, tai jokio chaoso nėra. Tiesiog sunkiai pilnoje prietarų visuomenėje su 50 metų plautais smegenimis iš lėto gimsta tiesa.

Suprantu norą tart kokį viltingą žodį, ir dar tokį svarbų, ir himne esantį. Bet ar tikrai gimsta tiesa? Ar faktų žinojimas savaime virsta tiesa? Ar ji, ta tiesa, galima, kai gyvenamą laiką kai kas vadina laiku po tiesos; kai post-truth ir fake news renkami metų žodžiais? Viena palygint rimta žiniasklaidos priemonė šalia savo logotipo užrašiusi šūkį: „Suprasti akimirksniu“ – ir nieks nesijuokia, nesako, kad tai nesąmonė, neaiškina, kad suprasti – tai ne į antraštę užmest akį.
Baksnodamas šituos pamurmėjimus, prisiminiau istorką ir politiką Petrą Klimą; jo Visų dienų apmąstymus, kurių ėmėsi paleistas Lietuvon, 1957-ais. Tiesa, teisė, teisingumas – pamatinės sąvokos, kurias pirmiausia dera išsiaiškint, – prieš pradedant svarstyt. Ar mes tam skirtume laiko, o jo nemažai reiktų?
Tiesa negimsta viens du, ir besipliekiant su kitamaniais ji nežybteli nelyg žvaigždė akin gavus. Bet ką aš čia nuobodžiai vograuju; Klimo apmąstymų gabaliuką pacituot norėjau:

Pagrindinis istorinių tiesų ieškotojo tikslas yra nustatyti praeities faktus. Tam reikalui jam tenka konsultuoti [lot. consultare — apsvarstyti] kronikas, atatinkamus laikotarpio dokumentus, atsiminimus, paminklus, meno kūrinius, kartais net legendas, dainas, archeologinius duomenis ir t. t., ir t. t. Čia galima susitikti su nevienodais liudymais, net prieštaravimais, ir todėl tiesa gali būti suvokta tik apytikriai, spėjamai arba hipotetiškai.
     Dar rizikingesnis yra istoriko ryžtas motyvuoti įvykių gymį ir plėtrą. Žmonių sąmonę ir jausminę būseną įvairiose epochose ir sąlygose standartizuoti, o ypač suvesti į kurį vieną stimulą – būtų per daug neapdairu, tiesos ieškant. Toks išankstinis nusistatymas lengvai gali pavirsti istorijos klastojimu. Tokios „tiesos“ nebebūtų net hipotezėmis ligi tolesnio patikrinimo, bet tiesiog antimokslinėmis, skirtomis smurtiniam klaidinimui užgožiant neįžvalgią mąstyseną. (Metai, 2015, nr. 3, p. 106)

(Ką tik baigiau skaityt Rūtos Oginskaitės pokalbius su Grigorijum ir Olga Kanovičiais; išdėstęs savo požiūrį į tai, apie ką galvojo kelis dešimtmečius, GK-čius priduria: „Manau, kad mano žodžiuose yra truputis tiesos“ (p. 299), tik tiek; abejonė savim, savo proto pajėgumu suvokt „tikrąją tiesą“, manyčiau, ir yra vienas išminties požymių.)
— digresija. Meras Šimašius šnekėjo ir apie skulptūrų nuėmimą nuo Žaliojo tilto užpernai vasarą; tada, kai buvo nuimamos, norėjos primint Jurgio Kunčino vieną feljetoną (jį garsiai perskaičiau 2014-ų lapkritį Alytuj per „Imbiero vakarus“) – „Prie Grūto...“, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1999-04-17, nr. 15, p. 12 su rubrika „Gyvenimas čia“; pradžia:

Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai.
[Etc., t.y. patraukia Grūto link; teksto kopija yra čia; labai kinematografiškas pasakojimas; pamini Kunčinas ir Cvirką:]
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!

Juokais pagalvojau: Jurgio K. nebėr, bet gal kas kitas parašytų, kaip pats Cvirka neapsikentęs persigalvoja ir irgi patraukia „vis dėlto prie Grūto“? (Visi tokie rimti tapom, ir nėr kam iš mūsų pasijuokt, kad pamatytumėm, kaip dažnai esam juokingi. Dažniausiai griebiamasi sarkazmo; abejojant, kad ironija per subtilu, ne(be)supras?)

(876) Susieji – ir [išsuki iš kelio], xxiii

Juozas ir Antanina Veličkos (sūnaus nuotrauka)

Hansas Carossa (1878–1956) eilėraštį „Senasis šaltinis“ pradeda:
„Pūsk žiburį ir mik! – ir paaiškina, kodėl neverta jaudintis: – Čia tiktai muša / Fontano senojo srovė gyva“, ir dar visokių poetiškų raminamųjų vaizdų pateikia. (Žr. Jurgio Kunčino vertimą, Šiaurės Atėnai, 2000-10-14, p. 2.)
O vertėjo ir fotografo Petro Veličkos (1911–1991) tėvas nebuvo poetas, jo vakarinė komanda vaikam: „Myžt, poteriaut ir gult!“

Viskas labai paprasta, bet kodėl [Petro Veličkos] fotografijose gyvenimas atrodo daug sudėtingesnis? Kodėl ta skaudi pokario šviesa vėliau jau nebepastebima Lietuvos fotografijose?

– vargu ar atsakomais klausimais pratęsia Skirmantas Valiulis („Fotografijos pragiedruliai“, Literatūra ir menas, 2002-02-15, p. 13).
Aišku, kvaila mėgint atsakyti į tokius klausimus, bet vis tiek noris mėginti, nors niekur negalėsi pasitikrint, ar bent ton pusėn sukai.
Ta skaudi šviesa – dar likusio tikėjimo, vilties ir nuolatinės baimės mišinys; o vėliau – neviltis ir apatija, kai uždainuot užsinorima tik išgėrus.

(727) Užparaštė, cv: dėl aštuntos išnašos

VEU leidžiamam žurnale Žmogus ir žodis (t. 16, nr. 2, 2014) yra Virginijos Cibarauskės straipsnis „Kas, dėl ko ir kaip kovoja literatūros lauke?“ Įdomus ir įžvalgus, tik dėl 8-os išnašos ėmiau ir suabejojau:

Elitinės laikysenos intelektualo [Mindaugo] Kvietkausko ir plikagalvio literatūros seržanto⁸ [Sigito] Parulskio polemika prasidėjo XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje, kuomet literatūros lauko naujokas Kvietkauskas nusprendė steigti naują (ar – atgaivinti seną) poeto-akademinio intelektualo padėtį, kuri turėjo sudaryti opoziciją ir pamažu iš literatūros lauko eliminuoti tuo metu dominavusius poetus-svetimus, kitaip – literatūros seržantus. (p. 93)
-----------------------------------
⁸ Šio taiklaus epiteto autorius – Jurgis Kunčinas (Kunčinas, 1996 [= „Seržantai“, Šiaurės Atėnai, 1996-08-17]); jis taikomas Parulskiui ir aplink jį besibūrusiems poetams[*], išsiskyrusiems tuo, kad kvestionavo autoritetus, dekonstravo agrarinį pasaulį.

Suabejojau Kunčino autoryste, nes prisiminiau štai ką: Aidas Marčėnas 1992-ais Santaros-Šviesos suvažiavime skaitė pranešimą „Lietuvių poezijos seržantai“; pranešimas buvo išsp. Metmenyse (nr. 63, 1992, p. 9–23; persp. knygoj Būtieji kartiniai, 2008, p. 288–302). Taigi seržantų autorystė priklausytų Marčėnui, kuris 1992-ais irgi toks jautėsi (Šulinį ir Angelą tebuvo išleidęs).
[*] „ ... aplink jį besibūrusiems poetams ...“ – NB! Tikrai nesijautėm esą стая волков-поэтов, kurios vedlys – Parulskis.

Ir dar trys abejonės:
(a) abejotinai skamba poetai-svetimi kalbant apie tos kartos poetus; vis dėlto – svetimi, tai tie, kurie išleido antologiją Svetimi; jie Cibarauskės str. vadinami visai svetimais;
(b) ar yra rimtas pagrindas teigti, kad praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio lietuvių literatūros lauke dominavo seržantai?
(c) „... naujokas Kvietkauskas nusprendė steigti...“ – ar pagrįsta kreipti jo kultūrinę biografiją vienišojo vilko link? – Kvietkauskas – įžangininkas (žr. Įžanga: jaunųjų poetų kūrybos almanachas, sudarė Mindaugas Kvietkauskas, Vilnius: [Moksleivis], 1994).

(685) Tarp kitko: šis tas iš Alytaus

Nuo 2004-ų kas antri metai Alytuj vyksta trumposios prozos skaitymai, vadinami „Imbiero vakarais“ ir skirti Jurgiui Kunčinui atminti. Šįmet, lapkričio 20 ir 21, – buvo šešti.
Iki šiol apie juos tebuvau viena ausim girdėjęs. Šįmet girdėjau abiem ir net mačiau.
Tikrai gerai sukaltas festivalis. Skirtas trumpajai prozai (short, net short short; plepumo stabdys – labai į gera) – bene vienintelis likęs. Apie Klaipėdoj porą dešimtmečių rengtą „Novelės rudenį“ jau keletą metų nieko nebeteko girdėt (žr.: novelės ruduo – nieko; regis, liko tik konkursas).
Ką turiu galvoj, apibūdindamas festivalį kaip gerai sukaltą?

(a) sąlygos (griežtos): pagrindinių skaitymų (dveji, ketvirtadienį ir penktadienį) kūrinio apimtis – ne ilgiau kaip 6–7 min. arba 3–4 mašinraščio puslapiai; naktinių skaitymų (penktadienį) – iki 3 min. (~ 2 p.).
(b) dalyviai: iš 11 festivalio dalyvių (Herkaus Kunčiaus nebuvo), tik trys, griežtai sprendžiant, pasirodė esą įkritę ar įsiprašę ne į savo roges; laaabai geras santykis, turint galvoj visą kontekstą. (Išryškėjo Paulinos Eglės Pukytės tekstų savitumas: tarp pasakojamojo pobūdžio tekstų, jos – sakomojo pobūdžio; jinai pati sau buvo kontekstas.)

O šiaip, ramiai svarstant, joks festivalis nelemia literatūros raidos. Įvyksta; gražu/nelabai/nieko; ir baigias. Todėl kaip svarbiausią dalyką reikia užfiksuot: jau yra internete (penktadienį buvo pristatyti) „Gyvenimo stebėtojo užrašai“ – sukaupti periodinėj spaudoj buvę Jurgio Kunčino tekstai ir tekstai apie jį (knygų nėr; bent kol kas). – Kas prisimena Jurgį Kunčiną, tas pamini ir jo unikalią atmintį. Ir ta unikali atmintis atsispindėdavo jo įvairiausiuos tekstuos. Kol kas vad. visatekstės paieškos toj tekstų sankaupoj negalima pasitelkt, bet kai paklausiau, ar bus galima, buvo atsakyta: bus. – Jurgis Kunčinas, kaip dingusio pasaulio enciklopedininkas, DPE autorius, kurį mėgino papildyt Gintaras Beresnevičius, pavyzdžiui, – estetinės vertybės svarbu, bet ir kitos – nė kiek ne mažiau.
– Ačiū už tas dvi dienas Alytuj Giedrei Bulgakovienei, viešosios Jurgio Kunčino bibliotekos direktorei, – ot moka žmogus prikibt, prikibt ir nebepaleist :)

(677) Užparaštė, c: apie Bruno Sangį

[Taip ir neradau geriausio šio įrašo struktūros varianto; tebūnie, kaip išėjo.]

Nemunas, 1969, nr. 7, p. 8 (kas nuotraukos autorius, nenurodyta)

1966-ų Poezijos pavasary buvo pristatyti du nauji vardai. Vladas Šimkus pirmosios knygos link palydėjo Joną Strielkūną, Vytautas Bložė – Bruno Sangį:

Įvairiai bręsta poetai. Vieni, dar žalokais poezijos bandymais apibėrę skaitytojo rankas, skuba stiebtis į aukštį, kiti ilgai ruošiasi, kruopščiai brandindami savo poetinę svajonę, kol jų patirties kompasas parodo kryptį. Prie pastarųjų priklauso Bruno Sangis.
Jis – techniškų mokslų specialistas, su Kauno politechnikos instituto diplomu pasukęs mokslinio darbo kryptimi.
Plataus akiračio ir nemažos erudicijos, kartais lyriškas ir švelnus, kartais niūrokas ir susimąstęs, kartais su vos pastebimu sarkazmu ant lūpų – autorius kiek neįprastas ir įdomus.
Intonacija laisva, tartum improvizuojanti. Nebyloja apie juvelyrinį kruopštumą, bet įtikina autoriaus atvirumu.
Na, bet kelias pradėtas. Tegul jis būna sėkmingas! (p. 109)

Kad atsirastų intrigos – citata iš Broniaus Genzelio straipsnio „Sangizmas ar išėjimas iš savos tautos“, skelbto prieš trejus su viršum metų Lietuvos žiniose:

Stebėdamas, kas vyksta šių dienų Lietuvoje (savęs niekinimas ir siekimas įtikti bet kam), prisimenu jaunystę ir dalyvavimą tuo metu vasaromis organizuotose kūrybinio jaunimo stovyklose. Jose mėgino aktyviai reikštis su pretenzijomis būti poetu asmuo, pasivadinęs Bruno Sangis. Jis bandė įtikinėti, kad tautų egzistencija yra anachronizmas, dėl to jis esą mielai atsisakytų savo lietuviškos pavardės, o dabar jam tenka šį naujadarą vartoti tik poezijoje. Pasak šio veikėjo, ateityje visi žmonės kalbės viena kalba (greičiausiai tai bus anglų, nes rusų per mažai išplitusi) ir jis save laikąs „pasaulio piliečiu“. Tuometinei valdžiai toks asmuo taip pat neįtiko, nes jam sąvoka „tarybinis žmogus“ buvo per siaura. Jo postringavimai klausytojams kėlė juoką, sunkiai jam sekėsi spausdinti savo traktatus, nors vienas kitas eilėraštis, kritikų vertintas kaip grafomaniškas, pasirodydavo literatūrinėje spaudoje. Vėliau jis išnyko iš horizonto. [...]
Tautinio Atgimimo metais atsitiktinai sutikau Bruno Sangis. „Anksčiau ar vėliau suvoksite savo judėjimo beprasmiškumą. Suprasite, kad tautos yra anachronizmas“, – šaipėsi jis iš mūsų Sąjūdžio, pats laikėsi nuošalyje nuo vykstančių įvykių. Vėliau apie jį nieko negirdėjau ir būčiau pamiršęs, jeigu ne naujieji ideologai „pasaulio piliečiai“.

Pirmiausia reikia pasakyt, kad Bruno Sangis – 1935-02-08 Marijampolėj gimusio Bruno Jono Snarskio slapyvardis. 1967-ais išėjo jo pirmas ir vienintelis eilėraščių rinkinys Kryptys[1]. Po to būta publikacijų periodikoj, paskutinė mano užfiksuota – 1990-ų Poezijos pavasary (įsiminė „Baladė apie XX amžių“ – konkrečiai, apie salietrą). 1969-ais apgynė disertaciją Statybinių konstrukcijų laikančiosios galios atsargų teorijos pagrindai; dirbo KTU Architektūros ir statybos institute; yra dėstęs aukštąją matematiką KMI būsimiesiems biofizikams.
Įtarpas iš jo eilėraščio „Ką aš pasakyčiau vaikams, jeigu būčiau aritmetikos mokytojas“:

... matematikos mokytojai nuolat turi stengtis, kad ko nors nepasakytų ne visai taip,
užtat jie, pamatysit, kokie nuobodūs.)
Aš norėčiau jums papasakot apie vieną dalyką, kurį vadina „tolydumu“.
Vos tik vaikas paauga, mes jį išmokom galvot tolydžiai:
„kiekvienam epsilon, didesniam už nulį, galima surasti tokį delta, didesnį už nulį, kad...“
Jūs to delta-epsilon kalbos dabar nesuprasit,
bet ji reiškia, vaikai, štai ką:
jeigu kas nors vienas pasikeičia nedaug,
tai ir visa kita pasikeičia nedaug. (PP, 1966, p. 109–110)

Kad B.S. – ne grafomanas, kaip įsivaizduoja prof. Genzelis, tas tai tikrai. Beje, apie jo Kryptis įžvalgiai yra parašęs Darius Pocevičius – „Modernus poezijos statybininkas“. Atkreipęs dėmesį į eilėraščių šnekamąją intonaciją, vaizdyno konkretumą. Kaip patvirtinimas – „Iš laiškų žinančiai daugiau“:

Arūne, neieškok čia daug prasmės, metaforų ir alegorijų, –
jų galima surast, kaip galima surast nereikalingų rimų,
bet to nereikia, nes ne tam dėlioju tuos vaizdus,
ir, negalvodamas apie vaizdus, –
                                                      vaizdus fiksuoja fotoaparatas.
Norėčiau tau parodyt daiktiškumą: tą minėtą jau metalą,
kad jis truputį blizgantis ir balkšvas,
ir daiktišką judėjimą, kada ranka nuspaudžia rankenėlę
ir užveda spyruoklę. (Nemunas, 1969, nr. 7, p. 8)

Neturiu žalio supratimo, kiek iš viso yra parašęs Bruno Sangis. Bet jei išeitų jo poezijos rinktinė, tikrai nusipirkčiau ir perskaityčiau. Yra jo eilėraščiuos kažko, ką galima būtų pavadint tikra.
-----------------------------------
[1] Rinkinys turėjo vadintis 28 eilėraščiai. Jei tikėsim tuo, ką Jurgis Kunčinas 1999-ais prisiminė:

Buvo kitados toks lietuvių poetas Bruno Sangis. Jis prinoko pirmajai knygelei, gavo visus leidimus ir parašus. Bruno Sangis nutarė savo kūrybą pavadinti Trisdešimt devyni eilėraščiai. (O gal 48, sunku dabar prisimint.) Tada poetui pasakė: klausyk, o jeigu glavlitas kokio nepraleis? Br. Sangis atsakė: tuomet vadinsis Trisdešimt aštuoni. Arba 47. Ne, papurtė galvą leidykla: taip negalima. Tuomet, nusileido Br. Sangis, vadinsis tiesiog Eilėraščiai. Ir taip negerai, ėmė dejuoti redaktoriai civilinėmis uniformomis, neerzink tu mūsų! (Šiaurės Atėnai, 1999-05-29, p. 12)

Kas galėtų patvirtint ar paneigt? – Krypčių redaktorė Aušra Sluckaitė-Jurašienė. Bet negi rašysi laišką.

[dar žr. įrašo priedurą]

(654) Pakeliui namo, iv: apie ilgesį

Pakeliui namo: „Europos“ stotelė, sekmadienis, 18:23

T-19; 2005-ų pačioj pradžioj a.a. Valdui Kukului atėjusi mintis:

Apskritai, nutilus D[anieliui] Mušinskui, mirus A[ntanui] Ramonui, labai pasiilgstu to, ką, pažeisdamas visas žanrų klasifikacijas, galėčiau pavadinti gerais eilėraščiais proza. („Dualizmo apologija (II)“, Nemunas, 2005-01-27, nr. 4, p. 7)

Perskaičiau ir pagalvojau: prie a.a. Jurgio Kunčino kūrybos nemažai jaunosios kartos magistrantų ir net doktorantų kimba, viskas tvarkoj; o a.a. Antano R. kūryba lieka lyg ir [va imsiu ir parašysiu tą žodį] neįdomi. – Jų, jaunųjų literatūrologų, nebeveikia „Daukanto ruduo“ ar „Imperijos siena. Prūsija, ruduo“? – Net „Epochos dienoraščiai“ nebeveikia? – Matyt. Galbūt.

Aš, kaip ir Valdas Kukulas 2005-ų žiemą, 2014-ų rudenį to paties pasiilgstu. — Gražu pasiilgt. Gražu.
Eilėraštis proza – tai kaukazinė slyva, paversta ne gyvatvore, o bonsu; esė – tai ananasinė obelis, – reikia genėt, bet neįsivaizduoju, ką pripjauti, – vainikas taip išsidraikęs, kad [reiktų dėt daugtaškį, kurio baisiai nemėgstu].

(398) Susieji – ir [tiek], ix

Coll. S.D. nuskenavusi [ne tik man, dar cc  ≈20] el. paštu atsiuntė pavyzdį laiško (recto ir verso), kokių vis dar retsykiais atkeliauja Institutan:




















Kad Kostas Korsakas miręs jau daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus, o to nežino darbuotojas, siuntinėjantis po pasaulį laiškus, – tikrai nieko stebėtino (aišku, visai nesunku patikrint ir nebesiųst, jei žmogus a.a., bet nėr ko per daug norėt). O ta Russland vis dėlto trikdo. Kaip atsirado? Galima spėt, kad adresyne buvo atlikta tokia paprasta operacija: rasti UdSSR ir pakeisti į RUSSLAND. Per daug nesukant sau galvos, kas per darinys buvo ta UdSSR. 
Patikslinimas: Russland trikdo ypač dėl to, kad laišką siuntė ne šiaip kas nors, o Goethės muziejus, na, regis, lyg ir kultūros įstaiga. [Galėtų būt ir atskiras įrašas apie tai, kaip suvoktinas epitetas: kultūringas, -a, t.y. turintis, sukaupęs daug suvokėjo įsivaizduojamos kultūros.]

Kita vertus, ar verta tuo stebėtis? – Prisiminiau visai neseniai vėl perbėgtą akim a.a. Jurgio Kunčino rašinį apie Frankfurto knygų mugę, kurioj Lietuva buvo garbės viešnia (liet. lit., ypač mot. liet. lit., pasaulinis triumfas, sprendžiant pagal to laiko bent jau lietuviškas publikacijas?!); citata:

Aišku, nereikia turėti naivių iliuzijų, kad po mugės lietuvių literatūra atsistos greta rusų, čekų ar net estų (turiu galvoje vertimus). Tai tik pradžia, susilauksim ir pauzių, ir atsainumo. Apie jį ir kalbėjo diskusiją Berlyne moderavusi lituanistė Claudia Sinnig: „Vokiečiai nesupranta, kad lietuviai mato juos kiaurai – visą jų pasipūtimą, abejingumą, didelės tautos globėjiškumą mažos atžvilgiu.“ Viso to, žinoma, esama. („Frankfurto vėliavos ir trimitai“, 7MD, 2002-10-25, p. 7)

Panašu, net ir nenorėjusieji „turėti naivių iliuzijų“ jų turėjo – ištikusi (kad ir mėginama kvestionuot) „šlovė“ pila per galvą, – Frankfurto knygų mugės 2002-ais nebuvo, nes jos praktiškai nieks neprisimena buvus (pajuokausiu: galėtų būt straipsnio Frankfurter Allgemeine Zeitung tema kad ir 2013-ais?).

Prieduras (01-26). Popieryne užtikau dar vieną publikaciją, skirtą paminėtajai Frankfurto knygų mugei – Nerijaus Šepečio tekstą „Lietuvos proveržis“ (NŽ-A, 2002, nr. 11/12, p. 560–565). Esmingas autoriui tuolaik regėjos žodis proveržis – lietuvių proveržis vokiečių galvosna (kad nuomonė būtų solidesnė, pasitelkiama ir statistika: pvz., primenama, kad Vokietijos spaudoje galima rasti ≈ 1200 tekstų apie Lietuvos kultūrą irba [= ir/arba] literatūrą (neskaičiuojant tų, kur Lietuva paprasčiausiai paminėta kaip knygų mugės garbės viešnia). Mėginama apibendrint: esą vidutinio laikraščius paskaitinėjančio vokiečio galvoj po Lietuvos prisistatymo Frankfurto knygų mugėj turėtų įsikurt tokie Pabaltijy gyvenančiųjų vaizdiniai:

Euroviziją pasirinkę estai turi (turėjo) dainuojantį importuotą tamsiaodį [kas jį beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], latviai – taip pat dainuojančią (ir dar dailiai išsirenginėjančią) vietinę rusę [kas ją beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], o štai knygų mugėje dalyvavę lietuviai pasirodė turį ne tik daugybę rašančių ir dar įdomiai bei protingai kalbančių „galvų“ – romanisčių, poetų ir šiaip intelektualų, – bet ir apskritai gyvą, įvairiaformę ir kai kuo net rafinuotą šiuolaikišką kultūrą, pagaliau valstybę su daugiakultūre ir turininga istorija, su kuria sugeba užmegzti ir palaikyti dinamišką ir produktyvų santykį. (p. 561)

[Juokaujant: kas prisimenat tokią Lietuvą ir jos kultūrą; ir dar kažko norim iš vokiečių?!] – Ir gal visai nedera prisimint sėdėjimo prie vėl suskilusios geldos (esą per daug norėjom). Viskas daug paprasčiau: mūsų atmintis baisiai dideliais tempais trumpėja; žinomos reklamos („kartą paragavęs – negali sustot!“) parafrazė: „kartą sužinojęs – negali užmiršt“ totaliai klaidinga, nes: čia sužinojai – čia jau ir užmiršai. – Atėjo pseudoatradimų laikai.
Baigt šį priedurą derėtų tuo, kuo pradėjo savo tekstą N.Š. 2002-ais:

Maždaug prieš pusantrų metų per didžiausią Vokietijoje RTL kanalą teko stebėti vokiškąjį „Kas laimės milijoną?“ žaidimą. Vienai žaidėjai teko 10 000 DM vertės klausimas – „Kieno sostinė yra Vilnius?“ Uždavinys pasirodė per sunkus – Lietuvą ji supainiojo su [etc.] (p. 560)

O mes, ir aš, stebimės: Vilnius / Russland?! Gal ne tik – tiksliau, tiek „vokiečiai“ čia dėti?
P.S. (01-27) Vertėjas į vokiečių kalbą Markus Roduneris į klausimą: „Kas įdo­mu vo­kie­čiams iš mū­sų li­te­ra­tū­ros?“ atsako: „Šiurkš­čiai sa­kant, nie­kas.“ (Šiaulių naujienų priedas Atolankos, 2013-01-25) Taip, ir nieko nepadarysi.

(300) Geros knygos nesensta, iv

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-09-22.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris knygas: dvi ką tik pasirodžiusias ir vieną senėlesnę, bet labai jau ji lipo prie antrosios, net antrąkart perskaičiau. Taigi bus kalbama apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus (išleido „Alma littera“), Aido Marčėno sudarytą poezijos antologiją Iš Vilniaus į Vilnių (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir tą prielipą – Jano Bułhako tris fotografo keliones, užfiksuotas žodžiu ir vaizdu, – išvertęs jas iš lenkų kalbos fotografas Stanislovas Žvirgždas knygelę pavadino vienos kelionės vardu – Vilniaus peizažas (2006-ais išleido „Vaga“).

Pradėsiu iš toliau – ir autoironiškai. Šiais skaitymo metais keletą kartų teko bendraut su bibliotekininkais. Pokalbių tema būdavo vis ta pati: kaip nepasiklyst naujų leidinių sraute, kaip išsirinkt vertingą knygą. Be kita ko, primindavau ir tokį dalyką: nepasitikėkit leidėjų ar prekybininkų anotacijom, nes jos iš principo reklaminės; suprantama, tikslas – kad tik mes susigundytumėm ir nupirktumėm tą ar aną knygą – pateisina priemones – girk išsijuosęs. Bet žmogus silpnas esi, kartkartėm išsijungia kritinis mąstymas.
Štai gavau iš UAB „Vagos prekyba“ Knygų namų el. laišką, pristatantį naujus leidinius. Skaitau:

[...] autobiografinių esė knyga. Ji gimė iš sudėtingos, komplikuotos rašytojo asmeninės patirties. Knygoje atveriamas naujas, drąsus požiūris į pokario ir Atgimimo metą, į Nepriklausomybės laiko politines batalijas, į savo kolegas kūrėjus, atskleidžiamos ryškios europinio garso asmenybės, kurias autoriui teko pažinti.

Kad ir kaip žiūrėsi, užkabina, bet supranti: aišku, persūdyta.
Iškart pasakysiu: nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą, nors ir neradau joje žadėtų „naujų, drąsių“ atvėrimų ar atsivėrimų. Požiūris į pokarį – santūrus, taip sakant, žmogiškas – buvo ir tikrų partizanų, ir jų vardu besidangstančių banditų, į Atgimimą – irgi; vargu ar ką nors kitų sąjūdininkų atsiminimuose nepaminėto čia galima rast; prie anotacijoj minimų „Nepriklausomybės laiko politinių batalijų“ iš naujo nebegrįžtama – knygon įdėti du pokalbiai, rengti daug anksčiau periodinei spaudai. Beje, keistoka išvada susiklosto galvojant apie Vytauto Bubnio kaip politiko darbą: nenorėjęs, bet vis dėlto nuėjęs į Seimą, ir pirmiausia dėl to, kad būtų proga kuo daugiau kaip deputatui pabendraut su žmonėmis. Beveik pusę knygos Tolimi artimi at(si)vėrimai sudaro rašytojo atsakymai į klausimus, užduotus per susitikimus su skaitytojais. Juos perskaičius, galima nuramint sąžinę, kad kuriame nors ar nė viename nebuvai.
O dabar, kodėl sakiau, kad nesigailiu perskaitęs naująją Vytauto Bubnio knygą. Sužinojau kai kurių rašytojo kūrinių genezes aplinkybes, prototipus ir sąsajas. Tarkim, rašant romaną Kvietimas pravertė patirtis, įgyta vaikštant Rašytojų sąjungos vardu sveikint sovietmečio vadų – kad ir Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo kultūrai Aleksandro Česnavičiaus 50-mečio proga. Kitas įdomus dalykas – užfiksuota, kaip kroatai reagavo į Vytauto Bubnio Baltijos Asamblėjos premija apdovanotąjį romaną Balandžio plastėjime, kuriame vaizduojamas neseniai vykęs Balkanų karas. Kitiems gal kitkas bus įdomu, tarkim, rašytojo mintys apie Sai Babą ir lankymąsi Indijoj. Žodžiu, įdomaus rast galima.
Ir paskutinis dalykas, kalbant apie Vytauto Bubnio Tolimus artimus at(si)vėrimus. Nors kartą esu supykdęs žmogų, kai jo tekstus pavadinau ne esė, o feljetonais, ir šįkart nesusilaikysiu. Manau, kad naująją Bubnio knygą tiksliau būtų vadinti publicistikos, o ne esė knyga. Kita vertus, kaip pavadinsi – nepagadinsi, bet ir negerinsi.

۩  ۩  ۩

Jei nuolat pirmadieniais klausotės knygų pristatymų per „Ryto allegro“, tikriausiai prisimenat: ne per seniausiai Audinga Peluritytė pristatė leidyklos „Tyto alba“ išleistą 111 meilės eilėraščių antologiją Dar penkios minutės nakties (sudarė nacionalinės premijos laureatas poetas ir eseistas Kęstutis Navakas). Antologiją, kuri stipriai skirias kad ir nuo prieš beveik dvidešimt metų (1989-ais) išėjusios Lietuvių meilės lyrikos, sudarytos tada dar tik literatūros tyrėjo ir kritiko Sauliaus Žuko, prižiūrint redakcinei komisijai.
Poetui leidžiama vadovautis tiesiog savo estetiniu skoniu, ir tai žavu. Jei tuo skoniu pasitiki, gali būt tikras, kad tavęs laukia gera poezija, o apie meilę ar mirtį tas ar anas eilėraštis – joks mokslininkas šimtu nuošimčių neįrodys. Beje, a.a. Jurgis Kunčinas, prisimindamas vokiečių tradiciją, labai ilgėjos tokių subjektyvių, autorinių antologijų ar tiesiog skaitinių knygų.
Manau, jis tikrai pasidžiaugtų ir knyga, kurią noriu pristatyt: Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, sudarė kitas nacionalinės premijos laureatas, poetas ir eseistas Aidas Marčėnas. Pradedama nuo Bradūno, Nykos-Niliūno, Nagio, iš Vytauto Didžiojo universiteto atvykusių Vilniun tęst studijų tada, kai jis tapo mūsų, o mes rusų, ir einama iki palygint jaunų: Mindaugo Kvietkausko, Mariaus Buroko, Agnės Žagrakalytės, Domanto Razausko ir kitų. Vidury – Vaičiūnaitė, Verba, Venclova, kiti, tarp kurių ir visų su Kaunu siejamas Donaldas Kajokas. Atrinkta iš pusamžio laikotarpio, iš poezijos, kurią sudarytojas gerai pažįsta. Pagal jo skonį. Storoka knyga gerų eilėraščių, ir Algimanto Kunčiaus fotografijos labai dera. O ją užvertus, visai nesinori priekaištaut sudarytojui, kodėl tik lietuviai, kodėl šalia trijų žemininkų vyrų nėra kad ir Julijos Švabaitės, parašiusios irgi gerų eilėraščių apie Vilnių, arba, regis, minėto Jurgio Kunčino eilėraščiui priklausančių frazių, kurios vis iškyla einant Malūnų, Totorių ar Odminių gatve:

Malūnų gatvė be malūnų,
Totorių gatvė be totorių,
o Odminių – be odminių.

Atrinko Marčėnas, o ne tu. Be to, dėl skonio nesiginčijama. Kita vertus, nori apie senąjį Vilnių – imk Eugenijos Ulčinaitės sudarytą ir 2001-ais išleistą XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinį Vilniaus pasveikinimas, nori apie žydišką – atskira knygele 1997-ais yra išleista nuostabi Moišės Kulbako poema Vilnius, versta Alfonso Bukanto. Kai pagalvoji, Vilnius toks miestas, kurį suvokt gali tik subjektyviai, nes, kitaip žvelgiant, jis neaprėpiamas. Miestas, padedantis pasijust laisvam. Kaip Tomas Venclova kad rašė eilėrašty „Užupis“:

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesys, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

۩  ۩  ۩

Nuolat linksniuodamas Aido Marčėno asmenvardį, prisiminiau: kalbinamas Lietuvos ryto apie Vilnių, jis mestelėjo tokią mintį: vilniečiu „gali tapti tas, kas Vilniuje gimė. Arba tas, kas čia mirė.“ [Ramūnas Gerbutavičius, „Poetas A. Marčėnas: ‘Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja’“, Lietuvos ryto priedas „Sostinė“, 2007 VII 21, p. 5] Gražiai pasakyta, bet yra išimčių, kurios tikriausiai tik patvirtina taisyklę. Šitas sakinio prieduras atsirado antologijoj perskaičius poeto ir fotografo Juliaus Kelero eilėraštį „Jan Bułhak“. Skirtą fotografui, su tokia meile fotografavusiam Vilnių (prieš penketą metų Eugenijus Karpavičius išleido nuostabų jo nuotraukų albumą Vilniaus barokas su Margaritos Matulytės įžangos straipsniu, kuriame Bułhakas vadinamas pirmiausia Vilniaus fotografu). O juk gimęs ir miręs ne Vilniuj. Bet čia tarp kitko.[*] Bułhakas ne tik fotografavo, bet ir rašė. Įdomiai rašė apie tai, ką ir fotografavo. Taigi susipažinus su nuotraukom ir tekstais atsiveria erdvė pamąstymams. Jo tekstus lietuvių kalbon ėmėsi verst fotografas Stanislovas Žvirgždas, dabar jau yra išėję trys knygos, bet šiuokart norėčiau primint pirmąją – nedidukę, pavadintą Vilniaus peizažas. Lenkiškai išleista 1936-ais. Kas labiausiai stebina, kad Bułhakas vis lenkia ton pusėn, esą Vilnius nėra (tiksliau – nebuvo) tikras miestas. Kelios citatos:

Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu. [...] Vilnius – peizažas, saulėta gamtos malone apšviestas sielos būvis. [...] Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. [...] Žemės dvasia ir šiandien valdo Vilnių, ji ryški ne tik kraštovaizdyje, bet ir gyventojų, ypač vidutiniokų ir prastuomenės, charakteryje. [...] Net vilniečių grubumui labiau būdingas tikras, kaimietiškas humoras nei ciniškas, miestietiškas šiurkštumas.

Gana; priminsiu, rašyta prieš karą. Skaitant poetiškus Bułhako tekstus, be kitų, galvoj sukirba ir tokia mintis: visai ne diskomfortiškai turėjo jaustis iš Lietuvos kaimų nuo pokario Vilniun studijuot ar dirbt važiuojantys žmonės, juk miestą valdė, pasak Bułhako, žemės dvasia. O Universiteto Sarbievijaus kieme, prie fontano, augo beržas. Šimtmečiais savo istoriją skaičiuojantis universitetas, visoj Europoj savo laiku garsus lotyniškai kūręs Motiejus Kazimieras Sarbievijus, itališkai skambantis fontanas ir – beržas, prie kurio taip ir noris pridurt: lietuviškas beržas, toks pat, koks augo prie tavo tėviškės vienkiemio.
-------------------------------
[* To tarp kitko papildas (2023 VIII 24) Seniai norėjau įterpt kitokią negu Marčėno nuomonę, kaip galima tapt vilniečiu; užfiksuotą Danielio Čarnio, gimusio 1887-ais netoli Minsko, mirusio 1959-ais JAV; iš jo dienoraščio (Akvilės Grigoravičiūtės rašinys apie Čarnį ir jo dienoraščio ištraukų, iš jidiš išverstų AkvG, buvo Krantuos, 2020, nr. 3, p. 66–75). To, ką užsirašė Čarnis 1936 I 31, pabaiga:

Žygiuodamas Virgilio [Kahano] laidotuvių eisenoje galvojau, kad kaip tik ne Vilniuje gimusieji išgarsino Vilnių. Net pats Vilniaus Gaonas nebuvo vilnietis. Ir rabinas Chaimas Ozeris Grodzenskis nebuvo vilnietis, o kalbant apie žydų visuomenės veikėjus, kultūros nešėjus ir moderniuosius Talmudo išminčius – dr. Jankevą Vigodskį, Černichovą-Danielį, Dovidą Kaplaną-Kaplanskį, Borisą Kleckiną, dr. Maksą Vainraichą, Zalmeną Reizeną, Zeligą Kalmanovičių ir daugelį kitų, išgarsinusių mūsų Lietuvos Jeruzalę, – nė vienas iš jų nebuvo gimęs Vilniuje.
Tačiau kaip sakė Vilniaus Gaonas: „Tik panorėk, ir tapsi vilniečiu“ [vertėjos pastaba: orig. žodžių žaismas: Vil nor un du verst a vilner]. Iš tiesų tapau vilniečiu iki gyvenimo pabaigos. (p. 74)]

P.S. dėl juoko: nėr kada naujų įrašų, skirtų šitam tinklaraščiui, kurt, batauju tik sapnuose, – sodožiūros klausimas svarbiau.

(288) Iš popieryno, vii: apie A4 formato Lietuvos istoriją

Turėtumėt prisiminti: pasirodžius Mariaus Ivaškevičiaus romanui Žali, kibta ne tik prie kūrinio, bet ir prie autoriaus (ir amžių, ir kilmę primenant) kaip Lietuvos istorijos neišmanančio, todėl ją (tyčia/netyčia), švelniausiai tariant, iškraipančio. Tylėjo M.I.; teisingai elgės, nes vargu ar įmanu diskutuot su viską žinančiais.
Bet vienąkart neištvėrė – reagavo į ŠA 2003-02-22 išspausdintą Vlado Terlecko tekstą „Lietuvos istorija zauropodėno akimis, arba Marius Ivaškevičius apie dinozauro Lietuvos išnirimus“, kuriame sutaršomas jo dienraščiui Neue Zürcher Zeitung 2002 metų Frankfurto knygų mugės proga parašytas „Ketvirtas kartas, arba Lietuviškos metamorfozės“.
Šįryt važiuodamas darban perskaičiau iš naujo tarp išplėšų rastą tą M.I. atsakymą „Meno pauzė“ (ŠA, 2003-03-08). Viena mintis pasirodė nė kiek nepraradusi svarbos:

Siūlau surengti konkursą. Parašykime visi po Lietuvos istoriją, telpančią į vieną mašinraštį. Frankfurto knygų mugė ne paskutinis šansas pristatyti Lietuvą. Bus kitų. Ir tokių sinopsių neišvengiamai reikės. (p. 7)

Ir pradėjau svarstyt, ką – kokius žmones ir įvykius – būtų galima (nori nenori tektų) atrinkti kaip minėtinus tame viename puslapy. Ziaubas, kaip komplikuota.
Short short history nelyginamai būtų sunkiau sukurt nei kokią short short story.
Jurgis Kunčinas pastarųjų visai gerų yra parašęs, tik kad sekėjų neatsirado ir nesiranda; o va dėl sulietuvinto šio smulkiausiosios prozos žanro pavadinimo – šortas – iš pradžių abejojau ir tebeabejoju, nors jis net tarptautinio kino festivalio pavadinime įsitaisė – „Vilniaus kino šortai“. RoRa šitą žanrą trumpiais 2000-ais pavadino („Metimas, arba Puslapio dydžio romanas“, Privati teritorija, 2009, p. 258–261); deja, entuziastinga sklaida šio žodžio neištiko.

(53.1) Pustrečios digresijos: Brazdžionis, Parulskis, Jacinevičius

(ii) Leonidas Jacinevičius: apie alkoholį ir miestiškąją prozą

Kailiukas, išsaugotas
nuo svetainės tekstai.lt pristatymo
(seni laikai)

Iš Samalavičiaus straipsnio pirma citata:

[...] Herkus Kunčius 2009-aisiais paskelbė „Pijoko chrestomatiją“ – šmaikštų ir grakštų, subtiliai ironišką romaną, kurio personažus ir nuolat trūkinėjantį pasakojimą vienija nenumalšinama aistra alkoholiui. Autorius, aprašydamas girtavimo įpročius, niuansuotai atskleidžia tiek sovietinės sistemos ypatumus, tiek dabartinės visuomenės „apdujusią“ kasdienybę. Sovietmečiu daug kas girtavo iš nevilties, kankinami beprasmybės pojūčio arba iš įpročio, o šiuolaikinė „atvira“, „pilietiška“ vartotojų visuomenė svaiginasi, kad užpildytų dvasinę tuštumą. (p. 22)

Skaičiau Pijoko chrestomatiją, tad drįsčiau paabejot, ar paskutinis A.S. sakinys „plaukia“ iš romano (net pirmiausia turint galvoj paskutinį gabaliuką „A propos“). Per daug tiesmuka būtų, ironija užmirštama, greičiau – sarkazmas („...Tiek negandų ištvėręs Rytų europietis turi teisę būti apsivėmęs-apsimyžęs, ir tai tik jo orumo įrodymas“, p. 137). Spėtina, kad romanas buvo tik pretekstas primint romantinį mitą. Apie jį, beje, yra Sigitas Geda užsiminęs 1993-ais per PDR:

Teisi buvo rauplėta, vis pagiriota rusistė mano vaikystės miestely:
– Rašyk, rašyk! Ištrauks ir tave kada paryčiu Vilniuj iš šiukšlių dėžės girtą...
Buvo laikai, kai jeseninščina dar garavo Lietuvoje. Jeigu valdžia mums neleidžia rašyti, tai reikia viešai sudeginti savo talentą... – sakydavo ir jaunas Vytautas Bložė. Sudeginti – tada reiškė ne ugnyje, o alkoholyje. (Poetinis Druskininkų ruduo, 1990–1999, 1999, p. 44)

Prisimenant H.K. romaną: metodas įsisavintas – karnavalizmas (įvairaus stiprumo: nuo light iki extra strong); personažai – karnavalo (šįkart tema – girtuoklystė) veikėjai; dalyvauja ir pats pasakotojas – Hercus Kuncius (Prosa) aus Litauen. H.K. – bene profesionaliausias pastišininkas.lt. Pijoko chrestomatijoj pasinaudota „kanalų poetikos“ stilizacijom: Euro Sport, Наше кино, History, National Geographic ir kt. Visko čia galima rast: ir à la pasakų, ir à la sovietmečio oficialiojo diskurso, ir à la porno Tik vyrams etc. Atsitiktinė mintis: H.K. pasakojimas primena žvejo pasakojimą apie savo laimikius: netiki, kad teisybė, bet vis tiek klausais – vaizduotės vingiai žavūs.
H.K. Pijoko chrestomatijoj sukurti geriantys personažai sietųs su Charleso Bukowskio pradėta (?) tradicija (nuo alkoholio priklausomi padarai, pijokai, ir tiek), o va Jurgio Kunčino sukurtieji – su Venedikto Jerofejevo (girtuoklėliai, šiek tiek romantizuojami, bent trupučio „meilės“ verti).
Košmaras, kiek raidžių prispaudžiau. O juk norėjau viens du – ir sukt prie Leonido Jacinevičiaus apysakaite pavadinto teksto Įsiklausymo valandos su paantrašte „Vienišiaus išpažintis“ (Metai, 1995, nr. 6; Jacinevičius mirė liepą, diena taip ir nepaaiškėjo, nes lavonas buvo rastas per ilgam laikui praėjus). Kitaip šį tekstą būtų galima pavadint „geriančiojo savistaba“ (apimanti ir sovietmetį, ir pirmuosius nepriklausomybės metus), kurioj keistai susipina alkoholio poveikio romantizavimas/mitologizavimas ir deromantizavimas/demitologizavimas (pirmojo vis dėlto daugiau).
(Dėl juoko galima pasakyt, kad mitų kūrimas [plg. cituotąją Bložės frazę apie susideginimą ir, tarkim, Sovijaus mitą] – nuo alkoholio daugiau ar mažiau priklausomų žmonių sritis [vargu ar verta minėt pavardes; bent viena, G.B., tikrai visiems atklysta iš atminties].)
Pluoštas citatų iš L.J. Įsiklausymo valandų (nesusilaikęs kai kur pridūriau komentarą):

Gėrimas – deja! – egzistavimo forma, panaši į augalų, grybų ar pelėsių egzistavimą. Paradoksalu tai, kad tokia egzistencija gelbsti nuo vergavimo aistroms ir nuo niekšybių. Geriantis žmogus neprotestuoja prieš esamą tvarką, o pasitraukia į susikurtą savąjį pasaulį. (p. 13) — Dėl juoko: prisiminiau tokią sklandžiusią mintį, esą viena iš Sovietų Sąjungos subyrėjimo priežasčių – 9-o dešimtmečio vidury vykusi kova prieš girtuokliavimą.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Sunku, kai ima persekiot per didelis tikrumas. (p. 14) — Šitą sakinį perrašydamas kažkodėl prisiminiau Andriaus Jakučiūno Tėvynėj sukurtąjį pasaulį. Be to, ir šiame L.J. tekste, ir A.J. romane pasakotojas yra paliktas žmonos ir bevaikis.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Gėrimas tebuvo apgaulė, skydas. Aš iškėliau savo silpnybę kaip mane galintį apginti ginklą. Gėrimas neleido man suniekšėti. Ar tai galima pavadinti kova su gundymais, prasčiokiškai ir įkyriai peršamais bendruomenės, kurioje gyveni? Gal ir taip. (p. 14)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Neigimas yra pamatinė alkoholizmo dalis. Manau, kad tai yra ne iki galo suvokto protesto forma, t.y. neigimas, nukreiptas prieš žmonių santykių sustabarėjimą, egzistencijos ir veiklos egoistinę esmę. (p. 15)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] giliai pasąmonėje glūdi baimė, o gal net įsitikinimas, kad visiškai sveika savijauta iš esmės prieštarauja dvasiai, kad sveikas treniruotas kūnas siūlo fantazijai tik racionalius ir banalius sprendimus, neleidžia bent kiek priartėti prie transcendentinio mąstymo, nes būties suvokimas pirmiausia yra metafora. (p. 21)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Kelis kartus jau pasitaikė progų rimtai išgerti, bet po vienos taurelės abu kartus sugebėjau sustoti. Įsitikinau, kad net ir niekinga trisdešimties gramų dozė bjauriai veikia nervų sistemą. Po to būtina valandą nusnausti, kad susišukuotų nervai. Mėšlinas reikalas.
Nešokinėčiau naktį iš lovos, jeigu nejausčiau, kad viskas yra čia pat, visai greta, užtenka tik susikaupti ir panorėti. Beprasmiškumo pojūtį, įvairios rūšies baimes kelia ne kas kita, o ilgalaikis girtavimas. Pusmetį negėrus, tai turėtų praeiti, vėl atsirastų pojūčių aštrumas ir noras ieškoti ko nors įdomaus. (p. 22) — Taip, girtavimas sukelia beprasmiškumo pojūtį, o ne beprasmiškumo pojūtis verčia girtauti, bet kad dažniausiai labai sunku atskirti priežastį ir padarinį...
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Laikas teka kaip seilės iš miegančio girtuoklio burnos [...]. (p. 24) — fantastiškas palyginimas! ir dar vienas: [...] gėdingai apsinuoginusių emocijų pliūpsniai tarytum pridžiūvę vėmalai prie parketo. (p. 29)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Liūdnas paradoksas: pradedantis gerti žmogus paprastai yra įdomus ir žavingas; nuolat geriantis – retai; metęs gerti – banalus ir nuobodus, nes pats nebežino, kur jo esmė. (p. 28) — Nesąmonė!
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Jeigu gėrimas yra nuodėmė, tai tik todėl, kad tai pirmiausia yra bėgimas nuo tiesos. Tiesos, kad gyvenimas yra rūstus ir atšiaurus dalykas, kad jame reikia be paliovos grumtis už save ir tau brangintinus žmones. (p. 28)

Beje, keletą (?) metų po Jacinevičiaus mirties buvo teikiama Levo [t.y. Leonido] premija (ar tik ne L.J. žmona įsteigė?) – rašytojui, tais metais metusiam gert. Dingojas, kad Aidas Marčėnas yra tapęs jos laureatu (kitų neatsimenu, o gal jis vienintelis). Kiek pastebiu, jesininščina jau beveik pasitraukusi iš rašytojų bendruomenės; yra priklausomų nuo alkoholių žmonių, bet nieko panašaus į Širvio mitą („Ne viskas / Išgerta, / Ne viskas / Pragerta, – / Aš didelį / Lobį valdau“) nebematyt.

۩ ۩ ۩
Iš Samalavičiaus straipsnio antra citata:

Urbanistinė tradicija lietuvių prozoje yra palyginti sekli, šiuolaikinio miesto įtaką žmogaus egzistencijai yra nagrinėję vos keletas autorių. (p. 24)

Kas tie keletas? Dauguma pradėtų: Gavelis, Kunčinas, pridurtų: Ivanauskaitė, gal dar prisimintų: Markas Zingeris (Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius). Vargu ar užliptų ant liežuvio Antanas Škėma (argi Balta drobulė ne iš urbanistinės tradicijos? bet kad Vytauto Kubiliaus propaguota tezė apie vieną lietuvių literatūrą taip ir netapo pamatine) ar Algirdas Landsbergis...
O kas kelintas prie urbanistinės tradicijos prišlietų Leonidą Jacinevičių? Kas dešimtas? Nors Jūratė Sprindytė jį ir apibūdina kaip „miestiškojo mentaliteto reiškėj[ą] prozoje“ (LLE). Įspūdis toks: L.J. ir jo kūryba pasitraukusi iš aktualiosios (skaitomos, reflektuojamos) literatūros lauko, švelniai tariant, primiršta. Pagrįstai, t.y. todėl, kad ten nieko, verto dabarties dėmesio, nėra? Norint atsakyti, reiktų iš naujo perskaityt Rūgštynių lauką (1968), Keičiu gyvenimo būdą (1974), Arbatą penktą valandą ryto (1979), Tris meilės dienas prie jūros (1995) ar novelių rinktinę Persėja (1989, kurios redaktorius buvau; Solveiga Daugirdaitė, 2008-ais latvių leidyklai sudariusi lietuvių novelių antologiją, jon L.J. neįtraukė: kaip rašo Laiške redaktoriui (NŽ-A, 2008, nr. 7/8), buvo nusižiūrėjusi „Debesų garbanas“, bet galų gale neįdėjo). Bent porą knygų. Pamėginsiu (atsimenu, Arbata labai patiko, bet tada tebuvau 18-metis).
O čia noriu keliomis citatomis užfiksuot vieną L.J. tekstą, kur būtent svarstomos urbanistinės lietuvių literatūros problemos, – „Apsakymo herojus gyvena mieste“ (Nemunas, 1968, nr. 2, p. 51–52). Laikui bėgant viskas taip „apsibendrina“, kad susipainioja dešimtmečiai, susilieja takoskyros, procesai, kurie tuolaik atrodė labai ryškiai, „kontūringai“...

Ne taip dar seniai, epiškai tariant, penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje, kada miesto žmogus mūsų novelistikoje išmoko ne tik planus viršyti, būti visur ir visada nepajudinamu optimistu (kartais pabarti netipiškus apsileidėlius), – išmoko pykti, mylėti, pergyventi, mąstyti ir dar daug kitų gerų dalykų, – kaimo gluosniai ir beržai staiga neteko buvusios pagarbos. „Jis rašo kaimo tematika“, – tuo metu toksai pasakymas turėdavo tokią pat naikinančią [sic!] prasmę, kaip kitados: „Jis rašo kaip Maironis.“
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] mūsų novelistikoje (tuo labiau jaunųjų autorių) jau tvirtai apsigyveno miesto žmogus – dažniausiai tam tikros inteligencijos individas, kuriam pagrindines savo būties problemas lemta spręsti paknopstom neriant pro jį užgriūvančios įvairiausios informacijos, masinės kultūros renginių, buitinių-tarnybinių-šeimyninių reikalų bangas. [...] Bet ar dėl to, kad tos užgriūvančios bangos vieniems kaip vanduo nuo žąsinų, ar todėl, kad neturime didmiesčių pilnąja to žodžio prasme, apsakymų personažai su savo pretenzijomis ir pergyvenimais dažnai atrodo provincialūs.Toksai įspūdis pirmiausia susidaro dėl to, kad nėra personažų įvairovės. Atrodo, aklai įtikėję, jog dabartiniame apsakyme nebūtina kurti išsamią veikėjo charakteristiką, kad reikia vaizduoti eilinį, kasdienišką žmogų, tiesiog nepastebime, kaip apsakymuose, tarytum paskutiniai mohikanai, baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. Kažkodėl įsigalėjo nuomonė, kad turiningą dvasinį gyvenimą tegali gyventi mokytojai, literatai, dailininkai ar muzikai, ir šie unifikuoti inteligentai klajoja iš apsakymo į apsakymą vienodai nervingi, ydingi ir taurūs. Toksai veikėjas pamirštamas vėliausiai po mėnesio, kol jo vietą kurio nors žurnalo puslapiuose užima kita analogiška būtybė.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Tasai miesto žmogus, ką bedarysi, ne taip toli yra pabėgęs nuo savo kaimo, ir tų ryšių nereikia nei pamiršti, nei ignoruoti, nes jie tebeturi savo atskambį dabartinio miestiečio psichikoje. Tuo labiau inteligento psichika jokiu būdu negali būti carte blanche, kur galima įrašyti kas tik patinka, jeigu to reikalauja siužetinė konstrukcija. Mano subjektyvia nuomone, verta akyliau pažvelgti į mūsų miestų gyvenimo ypatumus ir kultūros istoriją ir ne taip lengvabūdiškai pasiduoti pasaulinių standartų inercijai.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Stebint paskutiniųjų dienų mūsų novelistikos išraiškos formas, nerimą kelia tam tikra nacionalinių bruožų atrofija. Kartais atrodo, kad apsakyme įsigali kažkoks „bendraeuropietiškas“ vaizdavimo ir mąstymo būdas. [...] Ar reikia žūtbūt stengtis atradinėti tuos nacionalinius savitumus? Žinoma, ne. Bet nereikia jų ir pamiršti, nes tai be galo svarbus dabarties problemų įvertinimo „kodas“.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Šiandieną turbūt daugiausia skaitome apsakymų apie žmogaus vidinės tiesos ieškojimą. Moralinių, socialinių, politinių ir filosofinių problemų nagrinėjimas daugeliu atvejų vyksta psichologinėje plotmėje. Ir keistas dalykas! Tas psichologizmas taip dažnai būna suvaržytas oficialiųjų mąstymo normų, jog ir pati problema praranda savo prasminį krūvį. Vaikšto, pavyzdžiui, po apsakymus tokie šiuolaikiniai žmonės, konjako gurkšteli, apie egzistencializmą pašneka, pypkutę parūko, o jau merginos tik ir skleidžia aplink save pasaulinį nuobodulį bei nusivylimą. O kai įvyksta veiksmo, santykio ar nuotaikos išrišimas, paaiškėja, kad herojai vaduojasi [= vadovaujasi] devyniolikto šimtmečio moralės bei bendravimo principais.

Ar dabar ką nors naujo ir rimtesnio sugalvotumėm prikišt ano laiko (7-o dešimtmečio antros pusės) Lietuvoj kurtai novelistikai? Kita vertus, kalbėdamas apie novelių personažus, L.J. labai daug pasako ir apie pačius novelistus: nesukursi už save sudėtingesnio, komplikuotesnio įtikinamo personažo, deja. Pvz.: „[A]psakymuose [...] baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. [...] unifikuoti inteligentai [...]vienodai nervingi, ydingi ir taurūs.“
Suprantu, retai kam beįdomu, kas ten kažkada toj mūsų literatūroj darės, dabar dominuoja klausimas: kas naujo? To laiko literatūros kūriniai vis dažniau tampa sovietmečio kultūros studijų šaltiniais. Tuo atveju jų estetinė vertė tyrėjui visiškai nesvarbi. Staiga prisiminiau, kad apie tai prieš beveik septynetą metų yra rašęs Sigitas Parulskis:

Pastaruoju metu vertinant lietuvių literatūrą vyrauja dvi tendencijos: visa (ar beveik visa) tarybiniais laikais kurta literatūra yra nieko verta, nes ji iš esmės buvo arba senamadiška agrarinė, arba ideologizuota oficiozinė, o liberalioji buvo kuriama tik keleto pavienių „pusdisidenčių“ arba egzilyje, už Atlanto. Antrasis variantas – atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje nesukurta nieko gero, kadangi tvyro slogus vertybinis (estetinis, moralinis etc.) chaosas, kurio vardas – postmodernizmas, profesionalumo lygis žemas, literatūros madas ir skonius diktuoja ne estetiniai kriterijai, o komercinė intuicija. Nėra labai svarbu, kurios stovyklos šalininkai teisūs (vargu ar tokiame ginče apskritai būtų galima paskelbti nugalėtojus), tačiau visą šį vaškinių figūrų muziejų, vadinamą „tarybinio laikotarpio literatūra“, iš tiesų metas inventorizuoti, kadangi tai būtų vienas iš būdų „sujungti“ šias dvi literatūras. (ŠA, 2003-05-31, „Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų“)

Rašydamas „inventorizuoti“, spėju, S.P. turėjo galvoj „iš naujo perskaityti“.

P.S. Šio įrašo pirmoj digresijoj prisimenant Parulskio Laišką buvo minimas knygrišys Ferdinandas Saladžius. VGTU bibliotekos Galerijoj A 2009-12-14–2010-01-15 veikė pirmoji autorinė jo darbų paroda. Suprantu, šaukštai popiet, tai nors pasiskaityt galima, pvz., čia.

(14) Šortai, peonai – Kunčinas, Šemerys

Bebaksnojant ankstesniam įraše „It’s so long!“, galva suveikė antonimiškai: short short story, a.a. Jurgio Kunčino išverstą kaip „šortas“. Šitas daiktas buvo visai išsamiai pristatytas ŠA, pavyzdžių išversta, šis tas iš žanro (požanrio?) istorijos papasakota: apie rengiamus konkursus, antologijas ir kt. Kondensuočiausia ir griežčiausia prozos forma (iki 1000 žodžių [kitur – 1500, bet jei skaičiuojami anglų kalbos artikeliai ir pan., tai LT matas tikrai galėtų būt tūkstantis], perlipsi, ir jau nebe „šortas“; jei koks festivalis ar ir šiaip, gali būt sutarta dėl konkretaus skaičiaus)? Regis, vienintelis J.K. ir buvo rimtai tuo susižavėjęs (kad kas nors sustabdytų jo nepaliaujamai trykštantį vaizduotės, atminties, žodžių geizerį?). Dabar neatsimenu, ar dar kas nors bent laikinai būt buvęs ar yra praktikuojantis šortininkas. Juokinga reakcija lenda paviršiun: gaila; o juk galėtų Giedrė Bulgakovienė pasakyt: per būsimus „Imbiero vakarus“ tevalia skaityt griežtai šortus; ne noveles, ne apsakymus, ne ištraukas, nes kitaip negausit, mielieji Alytaus svečiai, vakarienės (arba pusryčių).
Cha, prisiminiau. Kol dar vyko Placdarmas, vienam iš organizatorių, Rimantui Kmitai, buvau pasiūlęs tokią idėją: vienaip ar kitaip einam iki Karklės prie Salio Šemerio kapo; kad įpoetintumėm tą kelionę, gal galima būtų ten surengt dar vienus skaitymus – „In memoriam S.Š.“? Kviečiamiems poetams prieš kokį mėnesį pranešama: šįmet reikia, kad sukurtumėt, pvz., jachtos formos eilėraštį in memoriam S.Š. (pirmiems tokiems skaitymams) arba peoną, arba eilėraštį, kur būtų mažėjantys rimai nuo šešių iki vieno skiemens. Pavyzdžių rasite knygoje: Salys Šemerys, Pojūčių pėdsakai, sudarė Leonija Šmerauskienė ir Marijus Jonaitis, Klaipėda: Eldija, 1994. Ir Šemerio pagrindimą, kodėl tuo prasminga užsiimt, būtų galima nurašyt:

Kiekvieno poeto uždavinys – greta savo kūrybinio darbo, kuris, žinoma, pasilieka svarbiausias viso gyvenimo uždavinys – pagal galimybes padėti ir savo tautos meno technologijai. Ieškoti, kartoti kitų surastas formas, daryti bandymus – štai vienas iš svarbiųjų poeto uždavinių, jeigu jis nori dirbti ne tik sau, bet ir kitiems, ir ateičiai (p. 119).

P.S. Gaila (ir vėl!), bet, kiek atsimenu, LLE apie šituos Šemerio „meno technologijos“ darbus nieko nėra pasakyta.
P.P.S. Viskas, jau švinta, iš atminties kyla Šemerio atsiminimai ir kitokios nuotrupos – privalau užmigt.