(1179) Ars memorativa: pirmuosius Klasikos skaitymus prisiminiau

įmet gegužės 7-ą Institute vyks jau XII Klasikos skaitymai, jei nesuklydau pirštus lenkdamas.
Vėl, kaip ir 2008-ais, bus skaitomas Vaižgantas.
Tuos pirmuosius skaitymus pradėjo prez. Valdas Adamkus, apie Vaižgantą šnekėjo jo raštų rengėjas aa. Vytautas Vanagas, be kita ko, siūlęs Vilniuj pastatyt jam paminklą. Pirmoji iš Vaižganto skaitė aa. prof. Vanda Zaborskaitė. Skaitė iš Nepriklausomojoj Lietuvoj 1919 IX 27, nr. 110 pirmame puslapy paskelbto straipsnio „Delikatnumas gyvenime ir politikoje“; ne iš laikraščio skaitė, iš 1998-ais išėjusio Raštų 10 tomo.
Tiksliai nebeprisimenu, kurią straipsnio ištrauką Profesorė skaitė, tai perskaičiau dabar visą rašinį. Regis, skaitė pabaigą. Bet tebūnie šičia visas tekstas įdėtas, laiko limito, kaip skaitovams, nieks nenurodė.

Delikatnumas gyvenime ir politikoje
     Atmenu vieną atsitikimą. Aš jau buvau pagyvenęs kunigas, mano tėvelis buvo jau senai miręs. Viešėjau gimtosios vietos miestelyje labai linksmoje ir prietelingoje druugėje. Senieji mini linksmus praeities atsitikimus, jaunieji tuo džiaugiasi ir juokiasi. Ūpas labai gražus, kaip teesti tarp geraširdžių aukštaičių.
     Įsikiša šeimininkė, paliesdama mane.
     – Gi štai ir tamstos tėvelis. Vieną kartą paliko pavėlinčiai miestelyje... kva kva kva...
     Aš turėjau ūmai atsimainyti veidu: taip nusigandau, kad linksmas nupasakojimas neduotų susirinkusiems progos pasijuokti iš mano tėvelio, kurį aš be galo be krašto mylėjau gyvą ir tebegerbiu jo atmintį. Jis buvo paprastų paprasčiausis žmogelis, ne stipruolis, mažas; na, visai ne „karžygis“. Taigi pasityčioti iš jo ištvirkėliams miestelėnams buvo labai lengva.
     Aš ir dabar nežinau ir neatspėju, kas ten juokinga atsitiko. Vis dėlto tuo metu mane visą perėmė, visas kailis nutirpo baime ir pirma išblyškęs veidas turėjo užsidegti raudona liepsna.
Pasakotoja savo ome atspėjo, kaip aš imu kankintis, sumišo ir bepabaigė paskutiniais kalbos žodžiais:
     – ...tai kad bėgo per šilelį.
     Visas pasakos vidurys iškrito.
     Mano ranka savaime išsitiesė jai ant galvos, lyg paglostydama, lyg palaimindama. Gi paaugusi moteriškė, ją nusiėmusi, su pagarba pabučiavo, lyg atsiprašydama už savo neatsargumą.
     Tas menkas atsitikimas taip man įstrigo atmintin, jog ir šiandien aiškių aiškiausiai jį tebeatmenu, tebejaučiu ir tebelaikau aiškiu liudytoju, kiek mūsų prasčiokais vadinamieji žmonelės turi jautrios ir švelnios širdies; to, ką mes vadiname delikatnumu.
     Dar tekus ir jau nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė, kurią aš, nujau, bene daugiau gerbiau ir mylėjau už tikrąją; bent rūpinaus ir sielojaus ja daug daugiau. Ir kenčiau dėl jos daugiau.
     Juo skaudžiau, kad tą mano motutę lietuvybę užgauliodavo ne kokie svetimieji žmonės (labai tai jiems mano lietuvybė!), ne kokie jos persekiotojai (pasitrauk šalin su savo manija!), ne tikrieji lenkai, net ne rusai, – tik saviškiai: senieji kunigai, smulkieji ir stambieji Lietuvos bajorai grynai lietuviškomis pavardėmis; dažnai net be lenkiškų ar gudiškų uodegėlių.
     Visi jie skaitėsi arba dideliais inteligentais, arba mažiausia – pusinteligenčiais; visi gi didžiavosi geru išauklėjimu ir neva aukštesne už sodiečių lietuvių savo kultūra. Ir vis dėlto dabar man jie rodosi tikriausi, nuožmiausi barbarai, be jokios vidaus kultūros. Visi jie stigo paprasčiausio, natūraliojo, bet kuriam žmogui privalomo delikatnumo.
     Kiek tik kartų kildavo kalbų apie naują lietuvių judėjimą, apie „litvomanų“ pastangas sugrąžinti lietuvybei pilietybės teisių, – o susitikus su žinomu „litvomanu“, apie ką gi daugiau bešnekėsi? – tiek kartų jaučiaus tiesiog tortūruojamas. Ne dėl nuomonių skirtumo, ne dėl negalėjimo perkalbėti, tik dėl to, kad iš pat pirmų žodžių buvo (ir yra) tiesiog smaluotu botagu užkertama tau per pačią jautriąją paslėpsnį taip, kad pati koja spirsteli, patsai kraujas dunksteli į galvą ir nuraudina veidą, net akių baltymus.
     – Ach, jak ksiądz łatwo się zaperza: istny litwoman!
     Pasityčiodavo, tikrai manydami, jog man taip darosi iš ligos, iš manijos – kliedėjimo mylimuoju dalyku. Iš tikrųjų gi kraują galvon varė visai ne atitrauktieji lietuvybės dalykai, kuriems nė galvoje man nebuvo bet ką sutiktą laimėti, juos šalininkais padaryti, tik asmeninis užgavimas. Lietuvių ir lietuvybės šlovė buvo man nebeatskiriama mano esmės dalis, kaip tėvelis, motutė.
     – Kva kva! Lietuvybė! Jei tu lietuvis, tai kam gi tau pensnė ant nosies ir kodėl gi ne vyžotas? Kaipgi kitaip lietuvišką tautiškumą parodysi? Reikia taip, kaip yr...
     Suprask: kas juodai vilki ir čebatuotas, tai jau ponas; destis nebe lietuvis, kuris tegali būti chamas, ne švelnios išvaizdos, ne švelnių apsiėjimų.
     Ak, kaip apgaulingos esama paviršės! Kaip ji neišreiškia vidaus!
     Dabar to nebesakoma; lietuvių atsirado buržuine išvaizda; net patys sodiečiai sparčiai ėmė vytis buržujus miestelėnus. Dabar kitaip tau drebiama.
     – Lietuvos valdžia? Kva kva! Taigi tai – taryba! Ta ryba ze smetaną... która niemcem cuchnie. Lietuvos kariuomenė? Kva kva! Baisi, suplyšusiomis kelinėmis, neišmokėtomis algomis. Oficieriai? Kva kva! Vakarykšti pusberniai, prapartininkais tapę, kurių mieliausis užsiėmimas, kai sustoja kur, su dvaro ar sodžiaus mergomis barakatą sukti... Lietuvių finansai? Taigi – Judo pinigėliai! Lietuvos liaudis? Taigi – bolševikai – vagys plėšikai. Nieko nebus iš jūsų sumanytosios valstybės!
     Ir žmogus degi pykčiu. Ir nebesirūpini paieškoti argumentų, jog taip nėra; tik dairais pagalio, kuriuo galėtumei skaudžiau suduoti pasityčiojusiam.
     Tai darosi pasikalbėjimuose, tai darosi ir publicistikoje. Ir reiktų galų gale pritarti J.A. Herbačevskio obalsiui: „Politikoje reikia būti džentlmenu“, pritaikinant jį betgi ne vieniems patiems lietuviams. Visi turime atminti, jog taika prasideda anaiptol ne nuo materialių ar politinių sumetimų, tik nuo asmeninių simpatijų, o karas – nuo dirbtinų ar natūralių antipatijų.
     Visai kitaip žmogus kalbėtumei, jei tau kitu lataku kalba plauktų: Lietuvos valdžia – ne rinktinė, kariuomenė silpnai ištaisyta ir beginklė, oficieriai – ne iš generaliojo štabo mokyklų, nėra savo finansų, liaudis demoralizuota... Dėl visų tų pasakymų būtų daug labai gražios ir rimtos kalbos už ir prieš. Dalykai aiškėtų, teisybė imtų rodytis. Visa nelaimė, jog nei mes, nei mūsų priešininkai neturime vidaus kultūros ir nė tiek delikatnumo, kiek turi mūsų gamtos vaikai, mokyklų neišauklėti. O be tos kultūros, be delikatnumo nieko nepridės šaukimai demokratizmo obalsių. Iš oro niekas neatmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių. Klasių išėjimas, bajorystė čia nieko nesveria. Taigi nužerkime visus neapykantų ir kitokius pelenus nuo rusėjančio po jais įgimto mūsų gerumo, jei norime rimties susilaukti. (Raštai, t. 10: Publicistika, 1918–1919, p. 305–308)

Dar šį tą paskaitinėjau iš šito tomo – įdomu ir po šimto metų, nors šiaip juk rašyta kaip aktualijos. Kodėl? Nežinau, kaip kuo tiksliau pasakyt. Svarstoma apie tai, kas pačiam rašančiajam asmeniškai rūpi, kas svarbu jam kaip žmogui; ir dar: vienaip ar kitaip kas nors pasakoma apie žmogaus prigimtį, o ji juk iš esmės nesikeičia.
„Apie klasiką daugiau žinoma, negu jinai skaitoma“, – minint Maironio 130-ąsias gimimo metines yra užrašęs Marcelijus Martinaitis („Maironis po Maironio“, Santara, 1992, vasara, p. 2). Taip buvo, taip yr, taip bus. Galima sakyt: gerai, kad bent žinoma. Nors kas čia jau tokio gero iš to žinojimo – nežinau.

(1154) Ars memorativa: kas išplaukė iš atminties Mickevičiaus parodoj

bilietai, manyčiau, tikrai pigūs; liuks (aliuzija į pernai lietuviškai išleistas Felixo Ackermanno
aštuonias pamokas apie Lietuvą Labai blogai arba liuks – tikrai smagų skaitinį;
štai ką reiškia autoriaus pastabumas ir humoro jausmas – įdomu skaityt net apie žinomus dalykus;
tiesa, ne visas pamokas smagu skaityt, bet tai ne autoriaus kaltė)

asikultūrint prieš šventes teko – nuėjom apžiūrėt Adomui Mickevičiui skirtos parodos Valdovų rūmuos.
Jei buvot, tai atsimenat: ekspozicijos pradžioj yra toks XIX amžiaus pradžią menantis svetainės baldų komplektėlis: apvalus staliukas, dvi kėdės, sofutė (kuri tikriausiai kitaip vadinas), komoda (kuri irgi gal kitaip vadinas), ant jos stovi laikrodis. — Stovi vg ir žiūri į tuos baldus, ir šypsos (kaip koks iš Grajausko „Pratimo laimei prišaukti“); ir taip nori, kad kas paklaustų: kas čia juokingo, ko išsišiepęs? Jei kas būtų paklausęs, būtų pradėjęs dviejų serijų pasakojimą.
1: 1990-ais Sietyno 8-am numery buvo publikacija „A. Mickevičiaus proanūkio laiškai į Lietuvą“ (p. 102–104). — Iš toliau pradėkim, nuo prosenelių: Adomo ir Celinos Mickevičių vyriausia dukra Marija ištekėjo už Dusinėnuos gimusio dailininko Tadeuszo Goreckio, jie turėjo vieną sūnų – oftalmologą Ludwiką, tas irgi vieną sūnų – Jerzį Goreckį, kurio laiškai ir skelbti. (Čia pokalbis su Mickevičiaus proproproanūkiu Romanu Goreckiu; pamini ir savo senelį : „Z kolei w 1955 roku będąc na Litwie miejscowość tę odwiedził syn Ludwika – Jerzy Gorecki, dziennikarz francuski. Wykopał wtedy mały świerk, przewiózł go do Francji i tam posadził, żeby drzewko przypominało mu o Litwie – ojczyźnie przodków.“)
Taigi žurnalistas Jerzy Goreckis 1959-ų rudenį parašo laišką Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pirmininkui Eduardui Mieželaičiui: esą nenorėdamas draskyt prosenelio palikimo (padalyt dviem savo sūnum), siūlo pirmiausia Lietuvai Adomo Mickevičiaus „suvenyrus“: biblioteką (apie 400 knygų, tarp kurių yra labai vertingų), empiro stiliaus baldus (darbo stalą-sekreterą, komodą, fotelių, kėdžių), jo lovą, šeimos rinktą monetų kolekciją, laiškus, kurių paskutinis iš Konstantinopolio, šeimos paveikslus, deimantinę lyrą, kurią Puškinas padovanojo Mickevičiui Maskvoje, šeimos brangenybes, jo auksinį laikrodį, dvi jo rašalines, stalo sidabrą ir t.t. „Ponas Miltinis turi sąrašą.“ — Ką daro Rašytojų sąjunga? Persiunčia laišką LKP Centro Komitetan. — Nesulaukęs atsakymo, po mėnesio Goreckis vėl rašo Mieželaičiui: „Sužinojau per p. Miltinį, kad mano laiškas jus pasiekė ir manau, kad jūsų tylėjimo priežastis nėra bloga sveikatos būklė.“ — Pačioj 1959-ų pabaigoj parašomas atsakymas didžiai gerbiamam ponui: pranešama, kad su laiškų turiniu supažindintos įstaigos, „kurios tokius klausimus kompetetingos ir turi spręsti“ ir kad: „Tuo mes laikome savo funkcijas šiuo klausimu atlikę.“
Skelbdami šituos laiškus nenurodėm, kad juos Literatūros ir meno archyve užtiko ten dirbusi Liudviko J. žmona Rūta Jakimavičienė (kaip ir Eugenijaus Matuzevičiaus padarytus Broniaus Krivicko eilėraščių nuorašus, kuriuos paskelbėm Sietyno 5-am numery); tuomet nusprendėm: atsarga gėdos nedaro. — Po laiškais prirašėm:

P.S. „Sietynas“ klausia „kompetetingas įstaigas“: kokio Lietuvos muziejaus saugyklose šiandien yra minimi Adomo Mickevičiaus „suvenyrai“.

Juokingai dabar skamba tas klausimas. Kas tau atsakinės kažkokiam rotaprintiniam Sietynui.
2: Praėjo 20 metų, ir teatrologė Gražina Mareckaitė tuos Mickevičiaus proanūkio laiškus (vėl) rado – ir parašė straipsnį „Kur dingo deimantinė lyra?“, kuris buvo paskelbtas Draugo kultūriniam priede 2010 IX 11, p. 5. – Mes 1990-ais tik tuos laiškus paskelbėm, nieko daugiau neieškojom, tuolab LKP CK popieriai buvo neprieinami. GrM mėgino, deja, nieko nerado. Jos rašinio pabaiga:

P.S. Rašydama šį tekstą, išgirdau žinią apie neseniai restauruotos Šaukėnų dvaro koplyčios atšventinimo iškilmes. Kaip skelbiama, jose dalyvavo Goreckių giminės atstovai iš Prancūzijos. Gal jie žino, kur atsidūrė Adomo Mickevičiaus relikvijos?

P.S. Ne, neturiu jokio noro aiškintis, kur tos relikvijos; jei kas norėtų, gal logiškiausia būtų pradėt nuo LR pilietės, kurios pase neišsiaiškinau kaip galų gale buvo parašyta pavardė: Gorecki-Mickevič ar Gorecki-Mickewicz; gal jau pilnametė? (Jos tėvas Romanas Goreckis – ne AM proanūkis, o proproproanūkis, žr. įrašo pradžioj minėtą pokalbį; pasak tėvo [pykstančio ant lietuvių dėl grafemofobijos?], dukra: „Zna trochę język polski, bo miała opiekunkę Polkę. Mówi świetnie po francusku, litewsku, trochę po angielsku.“) — Kur kas įdomiau pasiklausyt, ką Brigita Speičytė pasakoja apie Mickevičiaus Pono Tado įtaką ir recenciją lietuvių literatūroj.

(988) Ars memorativa: Teofilijos Vaičiūnienės batų dėžutė

Citatą, kurios reikėjo ankstesniam įrašui, nurašęs, dar kartą perbėgau Irenos Aleksaitės atsiminimus. Beveik apie visus prisimenamus aktorius įterpiama kokia kritinė pastabėlė, o apie Teofilijos Vaičiūnienės „prasmingą ir išmintingą“ gyvenimą (p. 200–208) – tik gerai ir gražiai.
Ir iššoko iš atminties: esu dukart ir aš buvęs pas Vaičiūnienę Kaštonų gatvėj, tam minimam fotely sėdėjęs ir kava vaišintas: pasiimdamas batų dėžutę, o po savaitės – grąžindamas. Batų dėžutę su Stasio Pilkos laiškais „mielai Tefai, gerajai draugei“.
— — — buvo praėjusio amžaus paskutinio dešimtmečio pati pradžia. Eidamas per Margutį, kurio paskutinis redaktorius buvo Algimantas Mackus, užkliuvau už Stasio Pilkos rašinių. Iš ten ir iš kitur surinkų susidėjo nemenka šūsnis. O kodėl knygos nepadarius? Pasiūliau „Vagai“, kurioj dirbau. Būtų vadinusis Sutiktieji ir palydėtieji: dramaturgai, režisieriai, aktoriai, dainininkai, dailininkai ir kiti teatro žmonės. Tekstai rašyti arba kaip prisiminimai, arba kaip eulogijos. Apie (abėcėlės tvarka) Juozą Akstiną, Zuzaną Arlauskaitę, Viktorą Dineiką, Adomą Galdiką, Kastantą Glinskį, Vladą Grigaitienę, Vincę Jonuškaitę, Romualdą Juknevičių, Dalią Juknevičiūtę, Faustą Kiršą, Vincą Krėvę, Petrą Kubertavičių, Aleksandrą Kutkauską, Algimantą Mackų, Maironį, Andrių Oleką-Žilinską, Kiprą Petrauską, Oną Rymaitę, Henriką Radauską, Jurgį Savickį, Balį Sruogą, Antaną Sutkų, Antaną Škėmą, Ipolitą Tvirbutą, Petrą Vaičiūną, Tefą Vaičiūnienę, Juozą Vaičkų, Antaną Vanagaitį, Antaną Vienuolį-Žukauską, Aleksandrą Vitkauską ir kt. Ar ne Jūratė Visockaitė jau buvo pradėjusi redaguot, dalį suredaguotų tekstų mašininkė jau buvo perrašiusi, planuota išleist 1993-iais, bet – viskas sustojo nurimo ir nusibaigė.
— Kas pasiūlė apsilankyt pas Teofiliją Vaičiūnienę pridurdamas, kad ji susirašinėjo su Stasiu Pilka? Vaidenas, kad Arvydas Juozaitis; bet gal ir ne. Toj batų dėžutėj buvo daug sveikinimų, prie laiškų pridėta ir eilėraščių (paties Pilkos). Knygoj atskiro skyriaus, laiškų, nebuvo prasmės daryt, ir taip jau stora, tad tik šį tą nusirašiau. – Trijų gegužinių laiškų ištraukos (kur dabar tie laiškai – nežinau):

buvau ir knygos viršelį sukomponavęs, net vad. meno taryba patvirtinusi;
ketvirtam viršelio puslapy – Bruno Vešotos pieštas šaržas;
priešlapiuos buvo keturi Pilkos ekslibriai

Chicago, 1963.V.26: [...] prislėgė žinia apie Romualdo Juknevičiaus per ankstyvą mirtį [†1963-04-13 57-erių]. Ar ne šis korespondentas jį scenos darbui pastūmė? Reikėtų nebanalų nekrologą bent prašyti, jei pavyks, tik gal įspūdžiai turi prisirpti, rašymui pribręsti... Abudu jūsiškiai nekrologai, atvirai prisipažįstu, manęs nesujaudino ir nepatenkino [jei tiksliai išsiaiškinau: 1963-04-16 Tiesoj buvo nekrologas, pasirašytas: grupė draugų, ir Literatūroj ir mene 1963-04-30 Juozo Grybausko rašinys „Skaudus ankstyvas praradimas“]. Bet gal neturiu teisės nuomonei pareikšti. 

1965.V.13: [...] Jei tektų kada susitikti Viktorą Dineiką, gal neatsisakytumėt perduoti manąjį sukakties [65-mečio] proga pasveikinimą bei sustiprėjimo linkėjimo žodžius. Jis visada buvo didelis darbininkas, įvairiagalįs, įvairiarūšis. Nuo daugelio kitų skirtingas.
     Antanina [Vainiūnaitė-Kubertavičienė], greta kitų knygų, atsiuntė M[arko] Petuchausko „Teatras – amžininkas“. Kokias metamorfozes teko pergyventi Kauno scenai! – net tikėti nesinori. Betgi gyvenimas eina savuoju keliu.
     Ragina ir ragina spausdinti prisiminimus apie lietuvius rašytojus ir scenos žmones. Tikina, jog sugebu įdomiai papasakoti. Tik nelabai tąja propozicija susižaviu. Vienu laiku rūpėjo palikti lyg ir „memuarus“: juk pergyventi gal jokioj istorijoj nebuvę dalykai! Gal sumanymas ir įsikūnys: škicų, regis, nemažai prisirinko.
     Niekad nesijaučiau emigrantas, tik kituose kraštuose gyvenąs klajūnas. Iš šio taško ir gyvenimą apžvelgčiau. Ypač teatrinius dalykus. Kas gal labiausiai rūpėjo ir tebedomina.
     Nugirdau, kad bus spausdinama Juozo Vaičkaus monografija. Jisai Amerikoje daug įdomių takų yra išmynęs. Kažin, ar biografui tie darbai numanomi? Abejoju, nes jo archyve, kurį kadaise buvau iš giminių išpirkęs, nedaug tos dokumentacijos tebuvo. Man pasiliko atminty Vaičkaus „tolerancija“: viešai skelbdavo, kad manieji pastatymai buvo stipresni! Panaši „pakanta“ anąsyk tikrai stebindavo. Vaičkų Amerikoje visaip bandė „naikinti“ A[ntanas] Vanagaitis: matyt, kažkokias senas sąskaitas suvesdavo. Kaip bebūtų, spėju, jog amerikinis Vaičkaus laikotarpis bus nepilnagrūdis. / [...]
     Būki sveika, žvali ir laiminga!
                                                        Baltą ranką bučiuoja Stasys P. 

Chicago, 1966, gegužės antroji: [...] A[ntano] Vengrio „Kastantas Glinskis“ ilgo laiko darbas. Knyga labai daili. Turinys nemenkas. Ypač stiprūs K.G. bendradarbių [Antano] Jasūdžio ir [Vinco] Dulaičio prisiminimai-ištraukos: daiktiškos, su meile rašytos. Mažiau patiko Kauno laikotarpis, protokoliškai, su ekskursijomis į kitus asmenis parašytas. Glinskio A. Vengris, mano galva, dar neatskleidė, nors pastangos nesmulkios. Glinskio patėvio laidotuvės, kurioms karštos vasaros metu nei Jurbarke, nei pas gubernatorių Kaune gimnazistukas Kastantas leidimo negavo ir turėjo važiuoti net į Peterburgą, kur tik sinode laidojimo privilegiją išgavo: trūnijančio lavono vaizdas Glinskį net pasakojant šiurpu nukratydavo. Vaje, daug dalykų monografijoje pramirksėta. Bet kiekviename darbe klaidos gali pasitaikyti. / [...]
     Apie save? Pasidariau Garpagonas arba Skrudžas: taupau kiekvieną atliekamą centelį, kad galėčiau kur išvykti: Europon, Meksikon ar į kurį pasaulio galą [...]. Dabartinėmis sąlygomis visos baterijos jau baigia išsekti, o jas pripildo tik naujos sąlygos, nematyta aplinka ir mano keistam būdui palankesnė atmosfera. Kitaip viskas pasidaro anemiška ir nepilkiška. Toks jau organizmas ar palinkimas. / [...]
     Dar sykį „I thank you“ už Glinskio monografiją. Su juo vaidinau, kaip knyga rodo, net 21 veikalą. Kai kurie vaidmenys pasisekė. Mėtė mane iš netikėto vaidmens į nelauktąjį: tai padėjo sutvirtėti, diapazoną praplėsti. Tarp kitko, iš medicinos rūmų į pirmąją kapinių duobę pelenų urną nunešiau savomis rankomis. Dalyvavo ceremonijoje tik 3 žmonės: našlė, brolis ir aš. (Nors gyvenime buvom gal kiek panašūs.)

Ir kuriem galam man ta popierių prikrauta dėžė? Gal kas vis dėlto nori baigt rengti Pilkos prisiminimų knygą? Padovanočiau, ką esu prikaupęs.

(977) Ars memorativa: apie Mackaus knygą

erai, kad yra ką prisimint ir nemalonesnio. Malonūs prisiminimai būna tokie skysti, lyg per rūką, o kurie nemalonesni – tokie reljefingi.
Vakar buvau Šlapelių namuos. Algimanto Mackaus poezijos vakaras „Aš noriu tik žalios“ iš ciklo „Išėjusiems – sugrįžti“. Besiklausydamas poezijos ne tik galvojau, kaip galėčiau pasiginčyt su žodį apie Mackų tarusia Dalia Satkauskyte (ne Parulskis, o a.a. Valdas Gedgaudas paskutinis ryškiausias mackininkas), ir šiaip, pamačius apiplyšusią knygą Ir mirtis nebus nugalėta (Egidijus Stancikas savo egzempliorių buvo prieky ant tokios lyg spintelės pastatęs), visokių atsiminimų sukilo.
Viskas prasidėjo maždaug 1990-ų, regis, rudenį; dirbau „Vagos“ leidyklos Lietuvių literatūros palikimo redakcijoj. Be kitų leidybos krypčių, ir egzodo rašytojų knygos ėmė eiti be visokių viršaus leidimų. Ir Mackų reiktų išleist, buvo nuspręsta. Tokios gražios rinktinės, kokia išėjo Amerikoj – Augintinių žemė, 1984, su Prano Lapės piešiniais, „Vaga“, aišku, nepakartos, tai gal galima būtų Mackų pristatyt kuo išsamiau, ne tik kaip poetą? Parašiau laišką Algirdui T. Antanaičiui, išsamiausios biografinės apybraižos autoriui (buvo Metmenyse 1981-ais), klausdamas, kur dar, be Margučio, ieškot Mackaus tekstų. Pasiūlė kreiptis į poetę Živilę Bilaišytę, kuri 1971-ais, baigdama Pedagoginį Lituanistikos Institutą Chicagoj, parengė Mackaus bibliografiją, ten esą užfiksuoti ir tekstai, pasirašyti slapyvardžiais. Parašiau, paprašiau, atsiuntė. Vienintelė vieta, kur Lietuvoj sukaupti išeivijos periodikos komplektai, buvo vad. Partijos istorijos institutas. Tuolaik jam vadovavo Vanda Kašauskienė (rašytojo Raimondo K. žmona), be to, toks laikas buvo, kad visi norėjo prie gerų darbų prisidėt, – sėdėdavau po kelias valandas ten ir ranka nusirašinėdavau iš laikraščių; o Nacionalinėj (ten buvo kopijavimo aparatų) dariau kopijas iš žurnalų. Susikaupė medžiagos nemažai, ir skyrius „In memoriam“ susidėstė.
Iš to laiko prisimena griausmas iš giedro dangaus – Dalios Bilaišytės laiškas, rašytas 1991-11-12:

Gerb. V. Gasiliūne,

Rašau su liūdna žinia, kad šių metų rugsėjo 23 d. mano sesuo, Živilė Bilaišytė, mirė. Žinau, kad ji buvo nesenai atsiuntus savo darbą – A. Mackaus bibliografiją ir kad jūs šį darbą vertinot. Ji labai džiaugėsi, kad darbas jus pasiekė. Stebėjosi, kad nors kai atliko mažai jį vertino, iš tikrųjų yra labai naudingas, padės kitiems. Labai apgailestavo jūsų vargą ir laiko praleidimą perrašant darbus. [...]

Komentarus baigiau rengt 1992-ų gegužės 4 (30-metis). Knyga pasirodė po daugiau negu pustrečių metų. Per tą laiką išėjau iš „Vagos“, pradėjau dirbt pas Saulių Žuką „Baltose lankose“. Mėginau atsiimt knygą („BL“ žadėjo išleist nedelsdamos ir gražiau), bet nieko iš to neišėjo, Aleksandras Krasnovas, tuolaik „Vagos“ vyr. redaktorius, nesutiko atiduoti: mes išleisim (parėmė Atviros Lietuvos Fondas).
Knygai pagaliau išėjus, neilgtrukus, 1995-01-20, 7 meno dienose pasirodė Liudviko Jakimavičiaus, nuolatinio savaitraščio bendradarbio, recenzija (nepalanki, švelniai tariant):

knygos dailininkas Saulius Chlebinskas (1953–1999)

Geras daik[t]as, bet su broku

Algimantas Mackus. IR MIRTIS NEBUS NUGALĖTA. Vilnius, Vaga, 1994, 735 p., 7000 egz.

Nudžiugau išgirdęs, kad po kelerių metų stumdymosi ir odisėjų iš vieno „Vagos“ stalčiaus į kitą pagaliau pasirodė Algimanto Mackaus knyga „Ir mirtis nebus nugalėta". Tyčia rašau „knyga“, nes negaliu jos pavadinti pomirtiniais rinktiniais raštais dėl daugelio priežasčių.
     Su tų pačių metų signatūra (1994) „Vagos“ leidykla išleido (tiksliau – perleido) Antano Škėmos rinktinius raštus su Algimanto Bučio įžangos straipsniu ir čikagiškio leidimo komentarais. A. Škėmos ir A. Mackaus likimai taip metafiziškai ir tragiškai susiliečia, kad ir jų palikimo gretinimas gali būti ne vien atsitiktinės mirties faktu paremtas (abu žuvo autokatastrofose). Pavartęs ir vieno, ir kito pomirtinius leidinius, vis dėlto turiu pastebėti, kad labiau pasisekė Antanui Škėmai, nes jo raštus sudarinėjo artimi jam žmonės – amžininkai, „egzilai“. Beje, Virginijus Gasiliūnas – A. Mackaus knygos sudarytojas, matyt, patyrė daugybę sunkumų ir nepatogumų sudarinėdamas šią knygą. Visų pirma jam neteko matyti gyvo poeto, antra – jis „egzilų“ patirtį žino tik iš knygų, o trečia – sudarant tokio pobūdžio knygą yra būtina pasiknisti ne vien Lietuvos bibliotekose. Beje, sudarytojas ir pats prisipažįsta savo komentaruose, kad ne visa medžiaga jam buvo prieinama – kad naudojosi daugiausiai tik publikacijomis bei labai nedidele dalimi tekstų, kurie dūli užjūrių archyvuose ir rankraštynuose. Gal todėl tokie mėgėjiški, neakademiški ir komentarai, lyginant su A. Škėmos raštais. Kai kurie aiškinimai beveik paraidžiui perrašyti iš labai abejotiną vertę turinčios 1972 m. išleistos Lietuvoje Algimanto Mackaus rinktinės „Poezija“. Ir su šia knyga poetui nepasisekė. Ilgame įžangos žodyje šmėkščiojo gana talentingai inkrustuoti žaibolaidžiai: „pseudopatriotinės emigracinės literatūros srautas“, „gan lėkštai reiškiamas tėvynės ilgesys“, „žodynas, pasiskolintas iš reakcinės emigracijos“ ir t.t. (A. Baltakis). Beje, reikia ir prisipažinti, kad tokius beveik groteskiškus tekstus mokėjome ir perskaityti, ir dešifruoti, visai nekreipdami dėmesio į tai, ko reikalauja „ciesorius“ Zimanas ar Brežnevas.
     Tuo keisčiau atrodo dabar išleistas Algimanto Mackaus viso gyvenimo tekstų rinkinys be jokio įvadinio sudarytojo žodžio. „Amicus Plato, sed magis amica veritas“, Virgi.
     Knygos priešlapyje „Vagos“ leidykla dėkoja poeto motinai Marcelei Mackuvienei už mokyklų bibliotekoms nupirktus šio leidinio egzempliorius. Atviriausiai prisipažinsiu, – jei būčiau dabar moksleivis, tikrai neskaityčiau tokios knygos, kurios pradžioje nėra jokių nuorodų, kas yra jos autorius, kokį gyvenimą jis nugyveno, kokia buvo jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kada jis gimė ir kada žuvo. Turiu begales sentimentų Liūnei Sutemai, kurios poetiniu tekstu pradedama knyga, bet tas beveik proginis tekstas apie A. Mackaus pomirtinį rinkinį „Chapel B“ tikrai neaprėpia nei visos jo kūrybos, nei to, kas į šią knygą pakliuvo. Juolab, kad poetės tekstas yra metaforiškas, kuriam suprasti nepakanka vien A. Mackaus kūrybos, o reikia šiek tiek išmanyti ir pačios Liūnės Sutemos poetinį bei gyvenimo kontekstą.
     Niekaip negaliu suprasti: jei pats Virginijus Gasiliūnas nesugebėjo parašyti įvadinio straipsnio, kodėl tikrai apžvalginį Algirdo Titaus Antanaičio parašymą „Algimantas Mackus: Biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose“ nukėlė beveik į pačią knygos pabaigą. Joks Lietuvos moksleivis neskaitys knygos taip, kad tik 609-ajame puslapyje sužinotų, kas buvo jos autorius, kaip klostėsi jo santykiai su ganėtinai pakrikusia išeivijos bendruomene.
     Viena bėda dar ne bėda. Atskirai ir ilgai būtų galima šnekėti ir apie knygos meninį vaizdą. Man regis, padaryta didžiausia klaida, kad knygą užsimota iliustruoti kaip kokį poezijos rinkinį (dailininkas Saulius Chlebinskas). Jo „kapiliarinė“ grafika, be abejo, papuoštų Alio Balbieriaus poezijos rinkinį, bet šalia A. Mackaus kieto dylaniško kalbėjimo ji tikrai „nesuskamba“. Nesuprantu, negi nebuvo įmanoma gauti nors vieną poeto nuotrauką bent jau knygos pradžiai. Jei kas manęs būtų paprašęs, tikrai būčiau iš užjūrių atvežęs – ir ne vien tik nuotrauką.

Po savaitės (1995-01-27) 7MD išspausdino atsakymą:

Atvirlaiškis Liudvikui Jakimavičiui dėl Mackaus knygos
Pone Liudvikai, išmaningasai vertintojau, Tavo opusas įkvepiantis, ir negaliu neatsiliepti. Pirmiausia – Mackaus knyga ir yra knyga, o ne rinktiniai raštai, tad jokie „tyčiai“ visai nereikalingi. Lyginti Škėmos perleidimą su nauju dalyku, aišku, galima, bet neprošal būtų priminti, jog tokio perleisti galimo daikto, kaip Mackaus rinktiniai raštai, mačiusieji ir pažinojusieji poetą etc. nėra parengę ir išleidę. Taip, Liudvikai, aišku, negerai, kad per vėlai gimiau ir gyvenu Lietuvoj. Dar reikėjo paklaust: „A počemu bez šapki?“, ir viskas būtų buvę galutinai aišku.
     Dabar dėl svarbiausio dalyko – dėl Mackaus rankraščių. Turiu pasakyti, jog jie ne dūli užjūrio archyvuose ir rankraštynuose, o yra privataus asmens, neatsakiusio į mano laiškus, rankose. Ir, matyt, ne tik į mano laiškus, nes po Dalios Juknevičiūtės mirties išeivijos periodikoje nebuvo nė vienos Mackaus kūrinių publikacijos, parengtos iš rankraščių. (Štai todėl ir yra tik knyga, o ne rinktiniai raštai.)
     Sakyti, kad komentarai mėgėjiški, neakademiški, nepateikiant jokių argumentų – Tavo reikalas, bet dėl žodžių, esą komentarų dalis paraidžiui nurašyta nuo 1972 metų „Poezijos“, – reiktų tiesiog spjaut Tau į barzdą sakant: „Tai šmeižtas“. (Ir nei amicus, nei juo labiau Plato čia niekuo dėti, kai jausmai valdo protą.) Sakau: tai melas, ir padorumas reikalautų atsiprašyt.
     Tavo pasigestasis įvadas (kas, kada, kur, ką, kaip etc.) man atrodė nereikalingas, nes: (1) knyga rengta žinantiems, kas yra Mackus, (2) kadangi yra skyrius „In memoriam“, kartoti nebuvo prasmės, o (3) kūryba pati kalba; interpretuoti ją dera ne knygos įvade, bet atskiruose straipsniuose bei monografijose. O dėl sumoksleivėjimo, – nors tai ganėtinai sunku, bent man, drįstu priminti moksleiviui L.J., kad jo literatūros vadovėlyje apie Mackų ir Liūnę Sutemą yra atskiras skyrius. Vadovėlį reiktų pasiskaityti, o Mackaus knygos, jei nenori, – neskaityk.
     Dėl skyrių atsklandų (ne iliustracijų) nesileisiu į ginčus, nesijaučiu gerai išmanąs šią sritį. Kad reiktų nuotraukos – ir aš rengdamas knygą taip maniau ir siūliau dailininkui; dabar džiaugiuos, kad nuotraukos nėra, nes tokiu būdu atspaudus vargu bau pažintum žmogų.
     O didžiausią įspūdį Tavo opuse padarė tai, jog, išaiškinęs, kas ir kaip turėjo rengti norimuosius matyti Mackaus rinktinius raštus, diagnozavęs mano kūrybinę impotenciją ir apkaltinęs plagijavimu etc., sugebėjai nė pusės žodžio nepasakyti apie „smulkmeną“, dėl kurios rengta ši knyga, – apie paties Mackaus tekstus. Sektinas profesionalios recenzijos pavyzdys. Sveikinu!

Dabar skaitydamas šitą sankirtą pagalvojau: svarbiausia buvo surinkt daiktan Mackaus tekstus; rinktinių skirtingoms skaitytojų grupėms galima parengt kiek reikia. Tai, kas nepateko knygon, esu čia paskelbęs (ne tiek jau daug atsirado):
— trys laiškai Daliai Sruogaitei;
— Antano Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika;
— Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą).

(961) Ars memorativa: žemės menas

 

Šįmet jau vėl reikia apsispręst, kada atostogausim.

Prisiminiau 4 ar 5 dienas,

pernai liepos vidury praleistas Juodkrantėj.

Ir artefaktus, stovinčius pajūry.

Žemės menu vadintinus.

Iš Česlovą Lukenską buvau prisiminęs,

šito meno porūšio Lietuvoj pradininką.

(Kažkas lt.wikipedijoj mėgino pristatyt land artą,

bet nieko lietuviško nepaminėjo.)

Nežinau, nesiaiškinau, kas tuos daiktus Juodkrantėj kūrė;

ne autoriai svarbu.

Idėja svarbu – laikinumo idėja.

Kas atsiranda, tas ir pranyksta.

Stebėt entropiją, nyksmą, regis, prasmingiau

negu pretenzijas į amžinybę.

Žmoniškiau? – nežinau, kaip čia pasakius.

(904) Ars memorativa: prisimeni lyg ir prisimenąs, kai kas nors ką nors primena, ii

(Rengdamas įrašą apie 1989-ų pavasario der Zeitgeist prisiminiau, kad juodraščiuos yra pradėtas toks skiautinys apie „nerimtąjį“ požiūrį į istoriją ir kt.)
Pernai išėjo beveik 500 puslapių sakytinės istorijos šaltinių rinkinys Kažkas tokio labai tikro: Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos (sudarė Ainė Ramonytė, Jūratė Kavaliauskaitė ir Valdemaras Klumbys). Paskutiniai įdėti pokalbiai su kurso draugais Vytautu V. Landsbergiu ir Darium Kuoliu. Kai kas kai ką priminė.
Vytas prisimena bičiulį istoriką Liną Pošką, kurio vienas tekstas – išspausdintas ne Literatūroj ir mene ar Komjaunimo tiesoj – buvo anuolaik (1988-ų pačioj pradžioj) sukėlęs „vieną didžiausių skandalų ‘Lietuvos pionieriaus’ istorijoje: mus nubaudė už tai, kad įžeidėme Lietuvos istoriją“; esu šičia jau šį tą fiksavęs; užpernai išėjo L.P. Taikomieji raštai, kur tas „baisusis“ tekstas, pirmąkart išspausdintas 1988-ų pirmam ar 1987-ų paskutiniam LP numery (autorius tiksliau nebeprisimena) Stasio Grigulio slapyvardžiu, yra; pats pirmas, p. 11:

Gedimino medžioklė
Kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo netoli Trakų, prie Neries. Sumedžiojęs taurą, gražiame slėnyje iškėlė puotą savo palydai. Visi šlamštė taurą ir maukė naminio varymo spiritinius gėrimus, kol išgriuvo ir užmigo.
Rytą Gediminas atsibudo plyštančia galva. Pasikvietė Lizdeiką ir klausia:
– Žinai, Lizdeika, taip jaučiuosi, tarsi galvoje vilkas staugtų. Ir net, sakyčiau, kažkoks geležinis. Ką tai galėtų reikšti?
Čia Lizdeika viską jam ir išaiškino.

Perpasakojęs Lino tekstą, Vytas priduria:

Tai atsimenu, kaip reikėjo aiškintis Komjaunimo Centro komitete Linui Linkevičiui [taip, tam pačiam]:  „Ką jūs norėjot vaikams pasakyti – kad Gediminas alkoholikas?“ Tai irgi kažkuria prasme taip paradoksalu (juokiasi) – buvo neįprasta matyti Centro komitetą tokioj Lietuvos istorijos patriotų stovyklos pusėje, o mes buvome tie niekšai, kurie niekina ir... (p. 446)

Apie tuos laikus galvojant, nebuvo tie komunistai tokie kvaili, kad apskritai draustų viešai kalbėt apie Lietuvos istoriją ar tuolaikį gyvenimą, tik buvo siekiama valdyt patį kalbėjimo apie tai būdą – kad būtų rimtai, su atsakomybe, galima buvo ir „skaudžiai“, nes skaitytojų ar teatro žiūrovų reakcija į tokį kalbėjimą bus santūri; pavojų kėlė nevaldoma reakcija – juokas, todėl ir tebuvo leistina šaipytis iš „vis dar pasitaikančių negerovių“ ar džiaugtis tuo, ką priėjęs Kindziulis taria (net atskirom knygelėm buvo išleista), o va Daniilo Charmso anekdotai nepriimtini. Satyra – taip, o groteskas ar absurdas – jau pavojinga. Kazio Sajos Mamutų medžioklė, Kaune pastatyta Jono Jurašo, – tai tas lakmuso popierėlis, pagal kurį galima nustatyt, koks juokas jau nebebuvo toleruojamas: repertuare išsilaikė mažiau nei metus, ir buvo uždrausta. Dviprasmybės, kurias gali suprast ir taip, ir kitaip, – ir 1968-ų pačioj pabaigoj, vis dėlto leidžiant rodyti Mamutų medžioklę („Finale išeina – esam mamutai?“), ir 1988-ų pačioj pradžioj labiausiai erzino valdžios atstovus: čia jau per daug, tik reakcijos skyrėsi – pakentėję uždraudė / pabarė. (Beje, ilgai Glavlite dirbusios Marijos Senkuvienės liudijimu, 1955–1986-ais šitos įstaigos viršininku buvęs Mykolas Slizevičius labiausiai bijojęs satyrinių kūrinių [žr. Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 412].)
Įduras (2017-08-01). Noris, kad pasamprotavimai būtų dar kuo nors paremti; radau vieną paremeklį – Vygantą Vareikį, prisimenantį sovietmečio pabaigą uostamiesty:

Kai Klaipėdos dramos teatre devintojo dešimtmečio pradžioje aktorius Vytautas Paukštė, vaidindamas Mažvydą Justino Marcinkevičiaus to paties pavadinimo dramoje, pradėdavo skiemenuoti finalinius spektaklio žodžius „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“, nuščiuvusių žiūrovų akyse pasirodydavo ašaros ir jie kartu su aktoriais tardavo tą žodį. Povilo Gaidžio režisuota Justino Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ kėlė klaipėdiečių patriotinę dvasią. O šio režisieriaus spektaklis „Dramblys“ [pastatytas 1977-ais, kitąmet po Mažvydo, pagal Aleksandro Kopkovo pjesę] buvo subtili komunistinės kolūkinės sistemos parodija. Budri partinė cenzūra netruko tą pastebėti. LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys, neseniai išleistuose atsiminimuose bandantis dėtis „patriotu“, tada piktinosi, kad Klaipėdos vadovai parodė liberalumą, leidę šį „neskoningą ir tendencingą spektaklį, iškreiptai traktuojantį moralines ir fizines žmogaus vertybes“ (Balys Juškevičius, Teatro šviesose ir šešėliuose, 1999, p. 69). Manyčiau, Klaipėdos vadovų „liberalumas“ kitų Lietuvos didmiesčių kontekste buvo išskirtinis reiškinys. („Kolektyvinis sapnas: Sąjūdis Klaipėdoje“, Kultūros barai, 2008, nr. 6, p. 3)

۩   ۩   ۩
Dariaus K. atsakymus skaičiau kartkartėm šyptelėdamas. Žmogus papuolęs buvo keblion situacijon: klausinėjamas apie Sietyną, dažnukart imdavo kalbėti ne kaip „aš“, o kaip „mes“: 

Mes [= Sietyno rengėjai] visi buvome nepriklausomos valstybės šalininkai ir niekados neturėjome iliuzijų, kad galima sovietiją reformuoti. Iš vidaus ar dar kaip nors. Tokių iliuzijų nė vienas iš mūsų neturėjo, mes visi buvome antisovietiškai nusiteikę. Radikaliai ir principingai. Nebuvo tarp mūsų tokių diskusijų, kad čia mes dabar turime pasisakyti už socialistines reformas, jų tąsą – už glasnost, perestroiką ir taip toliau. (p. 459–460)

Taip, tada buvom bendraminčiai. Kaip ir Sergejaus Kanovičiaus (irgi kursioko, kurio tėvų namuos kartkartėm rinkdavomės ir Sietyno reikalų apsvarstyt) senelis siuvėjas Saliamonas manėm, kad to sovietinio palto iš principo neverta lopyt, išmest jį reikia. Kartais kvailai savęs imu ir paklausiu: tai ką tau davė ta nepriklausomybė, Gasiliūnai? Tai kad ji nieko ir neturėjo duot; ne kad ką gautum žmogus nori būt laisvas, tiesiog nori būt laisvas – minties ir žodžio laisvė yra pamatinis dalykas; ir tai taip daug, kad kiti dalykai atrodo tikrai nebūtini. Bet šitaip svarstydamas pagauni save: sprendi lygindamas, o vaikų karta jau sprendžia neturėdama su kuo lygint, nebent mėgindama įsivaizduot nelaisvę. Ir prisiminiau slovaką Martiną M. Šimečką (puspenktų metų vyresnį), kurio pavardė Kultūros baruose buvo išspausdinta be varnelių:

Visi mes, kurie bent dalį suaugusio žmogaus gyvenimo praleidome valdant komunistams, esame taip ryškiai paženklinti praeities, kad galbūt niekada nepajėgsime jos aptarti natūralia laisvo pasaulio kalba. Žinoma, įstengsime atskirti drąsius nuo bailių, aukas nuo budelių, bet vis tiek nenustatysime, kurie buvo, o kurie nebuvo laisvi. Komunistinis režimas paprasčiausiai nepripažino laisvo žmogaus kategorijos. Nepaklusnumas, pasipriešinimas ar bandymai gyventi paralelinį gyvenimą kitapus sistemos buvo veikiau laisvės ilgesio ženklai, bet jie netapatūs laisvei. Štai kodėl mes galime ir turėtume liudyti būtąjį laiką [...]. Tačiau tai neleidžia mums tvirtinti, kad šią istorijos dalį galime interpretuoti laisvai ir be jokių prietarų. Šiuo atžvilgiu esame panašūs į pacientus, kurie patys nusistato diagnozę ir pasiskiria gydymą. („Dar nelaisvi: Kodėl istorija po 1989-ųjų neturėtų apsiriboti vien mūsų pačių diagnoze“, iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius, KB, 2009, nr. 6, p. 7–8)

Yra tiesos šitam požiūry į save, yra.
P.S. Pokalbius verčiant rašytiniu tekstu, skliaustuos pažymima: juokiasi, šypsosi, bet niekad niekur (ne tik šitą knygą turiu galvoj) neradau pastabos: ironizuoja, – pagalvojau skaitydamas kai kuriuos Dariaus atsakymų pasažus („Radikaliai ir principingai.“).

(825) Ars memorativa: Biržų mergaitė; pavasarinis kvapas

— savaitgalį buvau Biržuos  —

Piešinys užkaltam lange Muravankoj, vos tik įvažiuoji į Biržus nuo Pasvalio ir pasuki dešinėn, Vabalninko gatvėn, atsirado, regis, 2013-ais, 07-17 nufotografavau (dabar, aišku, stipriai apiblukęs, bet dar įžiūrimas).
Laikui bėgant ši mergaitė, bent jau man, tapo kaip koks simbolis – ją pirmąją pamatau, nuolatinę biržietę; lig mokyklos Kudirkos gatvėj, kurią baigiau, kokios penkios minutės pėsčiam. – Taip, sentimentalus daraus.

Sekmadienį iš ryto dulkė lietus, paskui išlindo saulė – ir atrodė, kad kokia kovo pradžia.
Važiuojant namo, prisiminiau tai, ko ženklų fiziškai nebepajusi, jei sėdi mašinoj, – nei Respublikos gatvėj, nei artėdamas prie Pasvalio, – kur siaurukas kirsdavo kelią – lygu, jokio dudunkst.
Tiesiausias kelias iš namų į miesto centrą būdavo Liepų gatve, tada palei geležinkelį, ir įsuki Kęstučio gatvėn, vedančion pašto link, prie kurio durų, iš dešinės, atminimo lenta: „Šiame name 1909–1913 metais mokėsi proletarinis poetas Julius Janonis“ (kabojo iki 2012-ų; dabar – kita, be žodžio „proletarinis“).
Rudenį aikštėj priešais geležinkelio stotį imdavo augt cukrinių runkelių kalnas. Siauruku visą žiemą juos veždavo Panevėžin, į cukraus fabriką.
Pavasariop, kai atšildavo, aikštėj dar būdavo likę tų runkelių, jie imdavo pūt ir pasklisdavo toks salvas kvapas. Kvapas, kurį atmintis dar pajėgia atkurti. Šlykštus. Susijęs su paauglyste, kai svajojau tapt eiguliu ir gyvent šalia girios.

(771) Ars memorativa: o, Suzi Quatro! – papildas: taip praeina pasaulio garbė

Buvo toks įrašas – apie jaunystėj žavėjusią dainininkę.
Coll. Solveiga D., kurios atminty šitas dalykas užsifiksavo (atsimenu, tada dar „padiskutavom“ apie seksualumą), prieš tris dienas ėmė ir nurodė tokių atsiminimų deramą vietą:

Londone, Hounslow, Midsummer Ave. gulėjo kelias dienas, pakeliui į autobuso stotelę vis sukirbėdavo kažkas apie praėjusį laiką ir jaunystės žvaigždes.

Ačiū, Solveiga.
Praeinančiam pasaulyje praeisiu, – jei kas skaito poeziją, žino Mačernį. Nors ir jo nebūtina skaityt, kad su tuo susitaikytum. Kad mes praeisim – kas be ko, bet net Užkalnis su Ramanausku, net Šalčiūtė, net ir ji praeis, – o tuo sunku (kai kam) patikėti :)

(760) Ars memorativa: prisimeni lyg ir prisimenąs, kai kas nors ką nors primena, i

Šįmet VU Filologijos fakultete bus apgintas (nežinau, ar jau apgintas, bet bus, nes reikiamos kondicijos, perskaičiau, – turėtų!) Erikos Urbelevič – lietuvių filologijos ir užsienio (italų) kalbos programa – bakalaurinis darbas „Filologijos rudenų fenomenas“.

universiteto poetai —vg—, Valdas Daškevičius, Aurelijus Katkevičius ir Robertas Danys
pas būsimuosius pedagogus Literatūros rudeny, 1984 (Onos Pajedaitės nuotrauka)
Как молоды мы были, как молоды мы были, / Как искренно любили, как верили в себя :)

(1) Keista, kai tampi tyrimo objektu. Tikrai. – Štai pagrindinėj darbo daly – dėstyme – autorė ima ir pacituoja Vytautą V. Landsbergį, prisimenantį:

Išeidavo Gasiliūnas savo žemu balsu skaityti „tavo šlaunų vingiuoti laiptai...“. [Jackau, eilutė lyg ir mano, bet nebeprisimenu tokio eilėraščio; gėda] Ir visos merginos iš karto tapdavo jam labai... draugiškos. Jis buvo gražus, labai romantiškas vaikis. (l. 22)

Po galais, negi čia aš prisimenamas? – Suprantu (gal net prisimenu?), kad ir seksualinės intencijos glūdėjo rašomų tekstų potekstėj; VVL atminty užsifiksavo būtent potekstė. – Dabar juokinga. – Žiūriu į nuotrauką ir prisimenu žmogų, kuris numezgė tą baltą megztinį.

(2) Kitas kurso draugas, Liudvikas Jakimavičius, klausinėjamas ima pasakot:

Aš prisimenu, kad jie [= Filologijos fakulteto galvos, t.y. dekanas Jonas Balkevičius ir prodekanas Albinas Jovaišas] mus labai saugojo. Nes ten būdavo visko, ateidavo kartais išgėrusių studentų, už tai faktiškai galima buvo mesti iš Universiteto, bet mūsų dekanatas mus nuo nemalonumų visados išgelbėdavo, pridengdavo.
       Tiesa, mus vieną kartą norėjo išmesti iš Universiteto. Studentų bendrabutyje kilo konfliktas su kažkokiais komjaunuoliais, susimušė vienas mano kursiokas su berods fakulteto profsąjungos lyderiu, kuris šiais laikais padarė didelę politiko karjerą. Situacija buvo tokia, kad bendrabutyje vaikinai žiūrėjo krepšinį [finalai vyksta pavasarį?], o komjaunimas juos atėjo raminti. Kilo susistumdymas ar nedidelės muštynės. To pakako. Tasai „komsomolcas“ buvo idėjinis, kaip ir dera tokias pareigas einančiam. Be to, kerštingas – užsimojo išmesti mūsų vieną ar du kursiokus iš Universiteto. Mes užprotestavome ir sakėm[:] meskit lauk visą kursą. Sustreikavom. Nėjom į paskaitas. Tuo metu buvome jau ketvirtakursiai, kaip pašalinsi visą kursą? Skandalas. Mus dekanatas išgelbėjo, nors buvo didelis spaudimas. (l. 63)

Taip, prisimenu, bet tikrai prisimenu tik žmogų, kurį norėjo mest, bet neišmetė, – Antaną Jurčį, vyresnį už daugumą mūsų, po kariuomenės, rašiusį visai neblogus apsakymus; su kuriuo teko kartu gyvent vienam kambary bendrabutyje, tik anksčiau, nei nutiko tas incidentas. – Man tik vienas dalykas pasirodė keistas: kodėl Liudvikas neįvardijo žmogaus, kuriam Antanas Jurčys davė į snukį. Abejojo? Nenorėjo? – Gal ir klystu, bet, regis, tai buvo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius Jonas Paslauskas. Tai turėjo vykt 1984-ų pradžioj? Nebeprisimenu. – Antaną prisimenu, o va visa kita – migla. Apsitarti, kaip mes galim kovot už Antaną, buvom susispietę 91 auditorijoj, toj, kur pirmam kurse klausėmės apie TSKP istoriją? – Išranki ta atmintis.

— nuotrauka iš to paties renginio — šypsena! – nors ir paplaukusi —

(3) Ir dar. Visi kalbintieji apie Filologijos rudenis, savaime suprantama, prisimena a.a. Robertą Danį – Robaką, kaip jį vadindavom. Štai Valdas Daškevičius:

Kartą Kultūros klube ant stalo radau mašinėle spausdintą gana įdomią poemėlę. Tekstas buvo nepasirašytas. Klausinėjau, bet nė vienas neprisipažino, kieno šis kūrinys. Jį skaitėme ir aptarinėjome net Literatų būrelio susirinkime kartu su M. Martinaičiu, tačiau stilius mums buvo nepažįstamas. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad poemėlę sukūrė ir paliko R. Danys, norėdamas kitiems jauniesiems universiteto poetams (mus jis vadino modernistais) įrodyti, kad ir jis moka rašyti moderniai, bet to nedaro sąmoningai. (l. 91)

Pamini, be kita ko, slaptingąją poemą ir Aidas Marčėnas In memoriam (gražus ir teisingas surašas).
Štai tas Roberto Stebėjimas (kadangi dedikuota man [kaip supratau, tai reakcija į Laukinio karvelio akis ir kai kuriuos eilėraščius], tai ir priglaudžiau tada tekstą); tikrai ilgas (nes plonas), tad įdėjau į atskirą puslapį; 16 lapų; datuotina: apie 1984.

P.S. Ar tai R.D. alter ego kalba [kirčiuokit, kaip norit]? – Abejoju. Manau, imitacija. – Ar Robakas turėjo alter ego? Jis visada buvo jis.
Kai prisimenu Robertą, pirmiausia išgirstu galvoj jo „Ginkluokimės“. — Įrašyta 2004-11-26, kai VU Kiemo teatro salėj buvo minimas Filologijos rudenų 25-metis (iš to įrašo išėjo dvigubas CD); renginį vedė Domantas Razauskas ir Lukas Miknevičius; jie ir pristato Robertą Danį, kuris [pradžioj] skaito porą senųjų savo eilėraščių:

Mes vis apibūdindami žmogų, jei jis rašė eilėraščius, ir pradedam: poetas etc. Nemanau, kad elgiamės teisingai. Pirmiausia turėtumėm minėt veiklas, kurios turėjo didžiausios (pozityvios) įtakos. Roberto D. atveju, manau, turėtumėm pradėt: mokytojas etc. Kodėl taip manau? – Taip rašyta, Robertui mirus, delfy.lt – keturi komentarai [dabar neberodomi: Komentaras yra nebeaktualus, todėl neberodomas]:

Roberta labiau pazinojau kaip mokytoja, kai jis deste lietuviu kalba ir literatura Zveryno gimnazijoje. As tuomet buvau jo mokinys. Jis elgesi visai kitaip negu kiti mokytojai. Ateina ir kalba tyliu, ramiu, itikinamu balsu. Jokio pykcio, jokiu konfliktu, o klaseje tylu lyg kapinese. Visi klauso. Net kazkaip nepatogu budavo triuksmauti ar issisokti. Negaledavom pykti uz prastesni pazymi ar nuobauda, nes jis budavo teisus. Klases rungdavosi, kad pakliutu pas Roberta. Fantastiskas zmogus, kuris padare negriztama poveiki daugelio mokiniu pasauleziurai, vertybems, supratimui apie supanti pasauli. [Vėliau tas pats žmogus pridūrė:] Skubedamas uzmirsau parasyti svarbiausia dalyka - Robertas ismoke nevaidmainiauti.
------------------------------------------------------------------
Robertas buvo musu klases laisves mokytojas... Ilsekis ramybeje.
------------------------------------------------------------------
Kaip mokytojas jis mums davė labai daug. Atskleidė nežinomus pasaulius, mokė nuoširdumo, mokė turėti savo nuomonę, o ne aklai priimti primestą. Pritariu R. Kuodžiui, iš jo sklido laisvė, kurios mums kaip oro anuomet reikėjo. Laisvės ir dvasingumo. Ilsėkis ramybėje, Robertai.
------------------------------------------------------------------
Buvau Tavo mokytoja, Robertai. Prisimenu tokias dideles, kampuotas, lyg griūvančias raides, netvarkingai tvarkingą rašyseną, lapelius ir sąsiuvinius, o kartais ir išspausdintus pluoštus eilėraščių. Prisimenu Tave, deklamuojantį M. Martinaičio eiles (Severiutės dalios niekas geriau neperteikė – iki šiolei), dainuojantį ir skambinantį gitara, dažnai išsiblaškiusį, atrandantį ir prarandantį, bet visada mielą ir tikrą. Deja, nepajėgėm nei apginti, nei apsaugoti, nei padėti...Nepyk, nors Tu ir nemokėjai pykti. Gynei gerumą ir tikrumą, kad ir kaip sunku tai apginti. Kaip skaudu, kad jau nespėjom Tavęs rasti – o vos prieš savaitę ieškojom Tavęs, kad ateitum pavaduoti išvykstančios kolegės. Skambinom – neatsakei. Ir jau neatsakysi. Ilsėkis Ramybėje... 

Ką čia ir pridursi? Ir nereikia.

(740) Ars memorativa: atsipisk vs atsiknisk?

Prae scriptum. Citata iš Miros Kazijevaitės ir Jurgitos Mikutytės straipsnio „Diena, kai inteligentams buvo oficialiai leista keiktis, arba Rimtos vertėjų kalbos apie keiksmažodžius“ (tas straipsnis – apžvalga to, kas 2004-03-17 vyko Vilniaus mokytojų namuos per seminarą „Šnekamosios kalbos vertimas: svetimybės, žargonas, keiksmažodžiai“; pirmoji kalbėjo vertėja Irena Balčiūnienė; jos žodžiai cituojami):

Kai pasirodė dviejų romanų vertimai [Salingerio Rugiuose prie bedugnės (1966) ir Hemingway’aus Kam skambina varpai (1972); abu versti Povilo Gasiulio], į žargonizmus ir keiksmažodžius literatūros kūrinių kalboje buvo žiūrima kaip į neigiamą ir nepageidautiną reiškinį. Žargonizmai buvo laikomi parazitiniais žodžiais, kalbos šlamštu, o jų gausumas rodęs nepakankamą asmens kalbinę kultūrą. (Literatūra ir menas, 2004-04-09, p.10)

Toliau Balčiūnienė pateikia pavyzdžių, kaip Gasiulis sukos iš keblių situacijų. Pvz.:

Salingerio tekste: damn, god damn.
Gasiulio vertime: prakeiktas [viešbutis], pašvinkęs [detektyvas], sumauta [garbė].
Salingerio tekste: bastard, bastard, bastard, bastard, bastard [etc.]
Gasiulio vertime: rupūžė, suskis, šunsnukis, išsigimėlis, pašlemėkas [etc.]

Prasminiai, o ne kalkiniai atitikmenys; to ir reikėtų ieškot. Atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą.

Moku keiktis ir rusiškai, ir – šiek tiek – lenkiškai beigi angliškai. Ir lietuviškai. Ir keikiuos, kumščiu į sieną daužydamas, kai prireikia. Čia mano asmeninės sąskaitos. O jei rašau? – Jei rašau lietuviškai, tai ir keiktis dera lietuviškai. (Pagal asmens kalbinės kultūros principus.) Argi ne? – Vieną [pra]keiksmą ir šito tinklaraščio įraše esu pavartojęs. Atsargoj turiu ir daugiau, tik dar nepasitelkiau; dar neprireikė.
----------------------------------------------------------------
Pačioj pačioj XX amžiaus pabaigoj Oskaras Koršunovas režisavo Marko Ravenhillo pjesę Shopping and Fucking (taip, angliškai, Lietuvoj ir buvo vadinamas spektaklis; premjera įvyko 1999-09-09). 2012-11-19 delfi.lt paskelbė: Dešimtmečio teatriniu įvykiu tapęs O. Koršunovo „Shopping and Fucking“ rodomas paskutinį kartą. Įsidėmėtina režisieriaus mintis:

Kaip ir „Žaldokynė“, „Shopping and Fucking“ galėtų eiti dar penkiasdešimt metų.

Julijus Lozoraitis kitądien po premjeros rašė (Lietuvos rytas, 1999-09-10):

Spektaklio reklaminiuose lapeliuose parašyta nuoroda „Tik suaugusiems“ (itin smulkiomis raidėmis). Šis reginys tikrai nėra skirtas mažų vaikų akims.
Skandalingą populiarumą šiam spektakliui žada ne tik jo pavadinimas, kuris į valstybinę kalbą turbūt apdairiai neverčiamas. 

Šitą Ravenhillo pjesę į lietuvių kalbą išvertė Aušra Simanavičiūtė; buvau lyg ir vertimo redaktorius: skaičiau ir siūliau, kaip kuo tikriau persakyt lietuviškai – kasdieniškai angliškai skambančias frazes; svarstėm, sprendėm, ar savaimingai skambėtų; beje, nuo scenos skambėjo tikrai neblogai.
Ir: sustojom prie pavadinimo. Jei verčiam, tai kaip? Maniau, kad reikia ieškot lietuviško pavadinimo atitikmens. Siūliau: Apsipirkti ir pasipisti / pasidulkinti. – Bet: lietuviškai Lietuvoj (bent jau tuolaik, XX amžiaus pačioj pačioj pabaigoj) tai baisiau skambėjo negu angliškai. – Va taip, pradedant nuo vertėjos nuomonės (paremtos redaktoriaus nuomone), ir išėjo, kad pavadinimas liko angliškas (ne taip aštriai žeidžiantis lietuvišką ausį).
----------------------------------------------------------------
Kas liūdina: [greičiausiai dauguma] manytų, kad frazę fuck off reikėtų verst tik taip: atsipisk; o aš manau, kad, atsižvelgus į kontekstą, užtektų ir: atsiknisk.
Asmens kalbinė kultūra:
– Kaip jūs verstumėt frazę fuck off – atsipisk ar atsiknisk? – Va tai ir yra asmens kalbinės kultūros indikatorius.

(721) Ars memorativa: apie laukimą

Savaitgaliais tenka dalintis kompiuterį. – Išlendu balkonan parūkyt, grįžtu: žiū, jau ir sėdi mano vietoj draugė; ir tenka laukt, kol baigsis žaidimo skleidžiami, be kitų, ir nuovylio garsai.
Šiandien pagalvojau: koks anksčiausias prisiminimas atminty išlikęs, kurį galėčiau nedvejodamas susiet su laukimu?
Ar laukdavau tėvo, uošvynėn grįžtančio tik savaitgaliais (gyvenom Pasvalio rajone, tėvas dirbo Biržų TSO [tarpkolūkinė statybos organizacija] mūrininku; statydavo kokius nors kompleksus kuriame nors gretimo rajono kolchoze; išties, kasvakar – neprivažinėsi)? – Manau, laukdavau, t.y. imdavau laukt penktadienį nuo ryto. Bet neprisimenu „šito laukimo“, tai tik išmąstymai.
O kokį laukimą manau prisimenąs?

(a) Vakarienei senelis labai mėgdavo sriubą. Ypač makaronų.
(b) Juozo Tiškausko (1900–1983) panosė buvo su grioveliu (kaip ir mano).
(c: laukimas) Kai senelis palinkdavo virš garuojančio balintų makaronų sriubos dubens ir imdavo srėbt, pradėdavau laukti: lašas panosėj atsirasdavo, kaupdavos didėdavo ir – pagaliau – pliumpt į dubenį, ir išnykdavo.
(d) Tada ir aš kaip dera imdavaus srėbt makaronų sriubą, nebegalvodamas apie senelio ir savo nosį su laštaku.

Štai jums ir laukimo vaizdinys.

(649) Ars memorativa: štai kas yra atodanga

(a)

(b)

Jei kas imtų ir paprašytų prisimint ryškiausią įspūdį, susijusį su žodžiu atodanga,
tikrai prisiminčiau štai ką:

2011-ų gegužės 15, sekmadienis. Gelvonų žydų kapinės.

Tikslas – išryškinti (jei reikia) įrašus ir nufotografuoti paminklus.

Jau darbui einant į pabaigą, pagalvojau: apeisiu pakraščius, gal dar koks nuvirtęs guli.

(Žolė nupjauta; aukšta buvusi; bet nesugrėbta, tad uždengusi gali būt.)

(a) pastebi radinį;

(b) nuvalai radinį;
(c) išryškini užrašą ir nufotografuoji;

(c)

(d) po gero pusmečio sužinai, kas ten buvo parašyta:

Here lies buried

 The young man Meir

Yehuda Leib [Beit Mem]

Shlomo 24th Tishrai

In the year 5607

14th October 1846

(Daugiau iš Gelvonų – čia;

kas tai yra Maceva, galima pasiskaityt čia.)

(597) Ars memorativa: 1969-ų pirmokai, megalomaniškos mintys

mokytojas Bronius Žiogelis su savo pirmokais antrokais
vos neparašiau: 1969-ų rugsėjis, bet žiūriu – kai kurie jau su žvaigždutėm; 1970-ų 1971-ų gegužė
[už patikslinimą ačiū žmogui, kuris stovi ketvirtas iš dešinės, – tau, Gita]

Parašęs apie lytis, pasikapsčiau po nuotraukyną. Ir iškapsčiau dvi Vileišių aštuonmetės mokyklos 1969-ais pirmokais tapusiųjų nuotraukas: priešais mokyklą ir klasėj suoluos sėdinčių.
Žiūrėjau į bendraklasius ir galvojau:

• kiek mūsų dar gyvų, 1969-ais tapusių pirmaklasiais?
• gimę tais metais, kai pasaulis galėjo baigtis; turiu galvoj vad. Karibų krizę – kai pasaulis buvo arčiausiai branduolinio karo; mes net nebūtumėm spėję suvokt, kad šiek tiek pagyvenom;
• sulaukę 18-os, turėjom gyvent jau komunistinėj, nebe socialistinėj santvarkoj;
• tie, kuriems indėnas buvo serbas; būtent mūsų vaikystėj atėjo TV į daugelį namų; serialas-idealas – Czterej pancerni i pies (bent jau berniukų; kurį laiką buvau pravardžiuojamas Gusliku; dėl pavardės skambesio panašumo);
• 1990-ais mums tebuvo tik 28-eri; jackau, jaunysčių jaunystė;
• žiūriu į veidus, prisimenu, bet – neprisimenu asmenvardžių; va šalia mokytojo Žiogelio stovi žmogus, kurio vardas buvo ar ne Vincas? Nors tikriausiai klystu.

Kam visa tai fiksuoju? Totaliai kvaila mintis ėmė suktis galvoj: ogi kas nors, norintis tapt garsiu non fiction rašytoju, galėtų imt ir papasakot va šitų 1969-ais ėmusių eit mokyklon likimus; pradedant, aišku, mokytoju, apie kurį vienas iš mokinių pasakytų: „Kodėl gerai prisimenu, nors tik metus temokė? – Todėl, kad neterorizavo manęs (neatsimenu, kad būt terorizavęs) dėl to, kad buvau kairiarankis.“ – Aišku, visiškai kvaila mintis.

(592) Ars memorativa: vaikystės svajonė

Brenčių kapinėse

Kartais perskaityta kokia mintis ima ir blokšteli šonan, stumteli atsiminimų pusėn. Va kad ir šita Marcelijaus Martinaičio:

Negerai savintis tėviškę, kurioje taip retai būni ir jau beveik nepažįsti buvusių artimų žmonių. Didžiulis jų pavardžių sąrašas jau randamas kapinėse. (Viktorija Daujotytė ir M.M., Sugrįžęs iš gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai, 2013, p. 135)

Kaime, kurį (galima sakyt, nebesantį) vadinu gimtiniu, priešais senelių sodybą kitąpus vieškelio gyveno Varnos. Nežinau kodėl, bet seneliai su jais beveik nebendravo, bent jau neprisimenu, kad būčiau buvęs nusivestas į tuos namus. – O taip norėjos! Nes žinojau, kad Adomas Varnas – buvęs mokytojas [teta Birutė patikslino: mokytojavęs Geltonpamūšy ir Žadeikiuos], ir įsivaizdavau, kad jis turėtų turėt biblioteką, kurioj turėtų būt įdomių knygų, senų knygų. Mat kai išmokęs skaityt pajutau visaskaitystės alkį, to, ką iškapstydavau iš spalių senelių namuos ant aukšto, buvo per mažai – leghornų ir kitų vištų veislių aprašai nebetenkino vaizduotės, norėjos istorijų.
Kai praeitą vasarą buvom Raudonpamūšy[*], motina, žvelgdama į Varnų sodybą, tarė: „Dyk, nieka nebelyka.“ Ir keliom sekundėm buvo kilusi paika mintis: reiktų nueit, įlįst į tuos namus ir patikrint – ar buvo, galėjo būt kažkas panašaus į biblioteką tuos namuos, ar nebuvo? Aišku, nei ėjau, nei tikrinau, bet tokio momentinio noro būta.

--------------------------------------------------------------------

* Pasikarščiavau puldamas įrodinėt, kad Raudonpamūšis ir niekaip kitaip: 1959-ais išleistame Lietuvos TSR administraciniame-teritoriniame paskirstyme Raudonpamūšis (Raubonių apyl.), o 1976-ais išleistame Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne – jau Raudonpamūšė (Saločių apyl.); bet tada jau gyvenom Biržuos.

(363) Ars memorativa: Maironis ir Černė Percikovičiūtė

Černė Percikovičiūtė, Draugė Judita
apie 1937, drobė, aliejus,  90×71 cm
Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė

Šv. Jonas Kantietis (il. iš čia)

Nemėgstu proginių įrašų. Šiandien, spalių 21-ą, pagal Julijaus kalendorių, prieš 150 metų gimė Maironis. Gimtadieniui nepripažino perkeitimo į Grigaliaus kalendorių atgaline tvarka (= 11-02; logiška, net teisiškai?). Tuolab kad spalio 20 = vardadienis – Jonas Kantietis. Praeito ketvirtadienio Nemune Aldona Ruseckaitė svarstė, ar kas nors 10-21 mobiliuoju telefonu sveikins draugą/draugę su Maironio gimtadieniu (ji tą darysianti). Aš nedarysiu, nes esu aprogininkas.

iš virtualios parodos

۩  ۩  ۩
Kaip buvau aprogininkas ir rugsėjo 23-ią. Jei kalendoriaus lapely parašyta, kad tai Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, tai būtinai reikia ta tema tądien ir rašyt? (Ot ir nerašysiu; vaikiška? taip.) Apie ką tądien pagalvojau – gerai prisimenu, – apie Justino Vienožinskio mokinę dailininkę Černę Percikovičiūtę (1911 Kaune – 1942 Kauno gete). Neužfiksuotą VLE. Apie jos, dvidešimtmetės, darbus Viktoras Vizgirda rašė:

Ši gabi tapytoja, neiškrypdama iš nacionalinių vėžių, atsipalaiduoja nuo žydų menininkų kūryboj taip dažnai užtinkamų  manieriškų sąvokų ir viską vaizduoja niūriom, kontrastiškai juodom spalvom, dirbtinai expresyviom formom. Jos linijų ir spalvinių plotmių kompoziciją nustato ne formos konstrukcija, bet paveikslo visumos nuotaika. Šaltų ir šiltų spalvų niuansuose vieningai išlaikyta pilka spalvų gama, išplaukianti iš instinktyviškai sąmoningo vidujinio pajautimo. (Naujoji Romuva, 1932, nr. 25, p. 595)

Skaičiai, procentai – tai telieka oficialiosiom proginėm kalbom. Žuvo konkretūs žmonės.
Kokia būt buvusi Lietuvos kultūra (ne tik meninę, bet ir kasdienę turiu galvoj), jei ne Holokaustas. Sakinys, kurio pabaigoj klaustukas pasijustų idiotiškai.

(305) Ars memorativa: Antalieptės marios

Rašydamas atsakymą ankstesnį įrašą pakomentavusiai Ingai, paminėjau ir Antalieptės marias.
Jas perplaukiau 2009-ų rugpjūtį. Kas iki šiol liko atminty? Pirmiausia užtvindyto Skeldų kaimo kapinių liekanų ženklas saloj (neužtvindytas liko tik kalvos viršus, kur ir stovi matomasis paminklas). Visiškai atsitiktinai ten stabtelėjom. Galėjom ir praplaukt. Jei reiktų nurodyt, kokios konkrečios koordinatės, nieko negalėčiau pasakyti. Paprasčiausiai nutarėm stabtelt, nes irkluodamas išilgai ežerų – tiesiog pavargsti. Įplaukęs pasižiūri žinynan: tarkim, išplaukti į šiaurės vakarus 45 laipsniai; bet tai bus tik pervarius visą ežerą išilgai. Kai pasieki ežero galą (tavo manymu), va tada reikia pradėt ieškot pratako į kitąjį (dažniausiai pridengto, užžėlusio); gal ten? plaukiam! ne, aklavietė; mėginam čia gal? irgi ne!; va iš trečio karto ir randi prataką kitan ežeran, t.y. į priekį. Vienintelį kartą buvom pakliuvę aklavietėn; per dumblą bridau iki pinigingai sutvarkytos sodybvietės ant ežero kranto prašyt patarimo: šeimininkas, žvilgtelėjęs į savo plg. protingo mobiliojo ekraną, tarė: išplaukimas [t.y. mūsų išsigelbėjimas] štai ten: grįžkit ir sukit kairėn. Įveikėm marias; su visais baidarių persinešimais, išties jėgų reikalaujančiais.

Nori nenori, aplankėm ir muziejų, kuris skirtas įamžint marias kaip gerą daiktą. Po stiklu – atverstos Algimanto Baltakio Keturios stygos (1959), gali perskaityt „Darbininkiškos siuitos“, skirtos Antalieptės HES statytojams, pradžią apie atsiprašant istorijos pokštus: „Bet mėgsta istorija pokštus / Keisčiausius iškrėsti... / Aure – / Aukščiau už bažnyčios bokštus / Iškilo pastolių giria“; nors man tai atmintin įstrigo posmas „Nepyk, Šventoji, nepyk, / Kad mes tau kelią pastojom. / Tu kartais tuščiai plepi, / Be reikalo šniokšti, putoji“ (grįžęs visą tekstą perskaičiau), – ech, tik atsidust lieka mėgstantiems plaukt srauniom upėm...
O smagiausias dalykas iš šito plaukimo – bičiulio Dainiaus V. retorinis klausimas, susiformulavęs jau baigus plaukti: ir kodėl ežeruos nėra pastatyta jokių kelio ženklų  (kaip kokius plūdurus galėtų užfiksuot)? Kairėn; dešinėn; į prataką (va šito labiausiai pasigesdavom).
Pradėjom nuo Salako, baigėm, deja, Šventajai pratekėjus pro kelio Utena–Kupiškis tiltą; ten, toj vietoj, buvom išsinuomoję baidares; iki Vyžuonų, Radzevičiaus ir Masionio amžino poilsio vietos, buvo dar likęs pusdienis, kurio nebeturėjom labiau laiko negu jėgų įveikt.

(232) Ars memorativa: o, Suzi Quatro!

nuotrauka iš čia

Šįryt važiuodamas į darbą visą pusvalandį žiūrėjau troleibusinę reklamą (jei neturi ko skaityt, visąlaik pro langą juk nespoksosi, ypač jei sėdi priešais vairuotojo kabiną, prie kurios ir pritvirtintas ekranas; ir į virtuvę nenueisi kavos pasidaryt). Be visa kita, ėjo ir Suzi Quatro reklama – gruodžio pabaigoj koncertuos Vilniuj, Kaune ir Panevėžy.
She became an icon of the 70’s glam rock era with her tough girl image. Taip dabar rašo last.fm; o iš tada atminty likusi S.Q. nuotrauka ar tik ne iš lenkiško muzikai skirto žurnalo: aišku, juodas odinis kombinezonas su stipriai (vos ne iki bambos!) prasegtu užtrauktuku ir gitara – bosine – o taip! Ji ir Bosinė (regis, su savo Smena 8, ne jau turėjau FED 3, buvau net persifotografavęs). (Tokie žurnalai, kaip ir kitos gėrybės – net Levi’s® džinsai [bent jau buvo manoma, kad tikri] – būdavo perkami iš lenkų darbininkų, stačiusių Biržų naftotiekį.)
Na, kai tokia (+ 12 metų už tave vyresnė) mergina dainuoja (Lato z radiem per VEFą?) „She’s In Love With You“ – argi gali [sovietinis] paauglys likt abejingas? (She’s savaime virsta I’m).

Ir dar vienas klausimas atėjo galvon: kas iš dabartinių žvaigždžių perkopęs/perkopusi (ypač – perkopusi) 60 bedrįs lipt ant scenos ir dainuot tai, ką dainavo prie keturis dešimtmečius? Bet greičiausiai tai tipiškas seniokiškas klausimas. Bus tokių; o kas konkrečiai – man juk visai nesvarbu.

(185) Ars memorativa: žodžiai

Yra tokių atsuktuvų – įmagnetintų: pridedi teisingai medvaržčio galvutę – ir ji prisikabina, prikimba. Pritraukiama.
Yra tokių žodžių (atminty), kurie pritraukia atitinkamus vaizdus. Žodžių, kurių siūloma ne(be)vartoti.

Šoferis. Buvo laikas, kai jo nieks nereikalavo keist vairuotoju:

Stoties aikštėj susibūriavo šoferiai
Pažvilgčioti į dangų, parūkyt,
Pakeikt tvarkaraščius ir moteris
Ir odines striukes užsisagstyt.
— — — — — — — — — —  — — — —
Pasakė šoferiai:
– Pradėsim dieną!
Ir atsimerkė žmonės, trokštantys dienos.
(Algimantas Mikuta, Gėlės braižykloje, 1962, eil. „Šoferiai pradeda dieną“, p. 6)

Ir niekur nedings iš atminties (kaip man, vaikui, tada atrodė) – senučių švelniausias kreipinys: „Šioperiuk!“ (ir tai visai kas kita negu „Vairuotojau!“)

Traktoristas. Ir ne tik dėl to, kad atminty tupi ar ne Kosto Kubilinsko eilutės:

Čia prikalsiu kaminą,
Čia ratus didžiuosius
Ir į kitą pamainą
Su draugais važiuosiu.

Traktorininkas per daug neutralus/švelnus žodis įvardint žmones, kurie lygino/rovė senelių sodą (mano vaikystės rojaus sodą, atsiprašau už sentimentus), kai buvo nurodyta iš ten, kur praleidau pirmuosius savo dešimt metų, išsikraustyti: traktoristas nuo tada man – funkcijos vykdytojas (išlygint šitą žemės plotą, kad nieko neliktų!). Tas, kuris rengė didelius didelius, lygius lygius, tuščius tuščius laukus. O traktorininkas – jau visai kitas žmogus, tas, kuris aria etc.