(308) Užparaštė, xxxv: apie eilėraščio genezę

Įraše, skirtame Alfonso Maldonio „Nykiam vakarui“, kur yra lapų, pavartojau žodį fonika, o tas bemat prišaukė iš atminties Balio Sruogos lapus, ten šnarančius nuo vidurinės mokyklos laikų (tikriausiai reikėjo išmokt atmintinai? kaip aliteracijos pasitelkimo pavyzdį? o šiaip: kartkartėm šį tekstą pasideklamuodamas, ypač stiprų malonumą pajuntu ne pagal taisyklès kirčiuodamas pusdalyvius [ir kt., aišku]):

Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,
Gal tik raudoj kai kuomet palytėtieji,
O išgodotieji, o numylėtieji,
Slenka gegužio sapnai netikėtieji...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,
Žemę ir dangų, ir dulkes atmesdami,
Naujus takus per bedugnes atrasdami,
Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rimk, besiplėčianti sielvarta gudinti!
Tau paslapčių amžinų nesujudinti!
Vėjo bučiuojami, vėjo pagundyti
Supasi, supasi lapai nubudinti...

Baly Didžiajam: Atsiminimuose apie Balį Sruogą (1997) Valerija Čiurlionytė-Karužienė teigia (p. 99), esą šį eilėraštį Sruoga sukūręs ekspromtu („čia pat“) krentant lapams, jiems kartu bevaikštant. Paminėtą knygą recenzavęs Vytautas A. Jonynas sakosi iš profesoriaus lūpų girdėjęs, kad šitie posmai buvę įkvėpti balerinos Matyldos Krzesińskos turų (Rinktiniai raštai, 2006, p. 553).
Ir kodėl man atrodo, kad arčiau tiesos Jonynas? (Atkreipkit dėmesį į frazę: „gegužio sapnai netikėtieji“; kokius sapnus vyras vadina „netikėtais“?) Kurtuaziškai vaikštinėdamas su dama [Ąžuolyno alėja?] Sruoga galėjo prisimint ir padeklamuot šitą (galvoj jau sukurtą; gal dar ir nepaskelbtą) eilėraštį – tuo tikiu; bet kad va taip viens du gimtų toks eilėraštis – na, nesitiki, ir gana.