(307) Užparaštė, xxxiv: Maldonio eilėraštis

Praeitą savaitę gavau dovanų – Alfonso Maldonio Eilėraščių (parinko ir pabaigos žodį parašė Donata Mitaitė; Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės, leidžiamos Kaune, jau trylikta knyga). Suapvalinus, 60 puslapių. Labai tinkama poezijos dozė.
Jei reiktų kandidato galimai Vieno eilėraščio antologijai, bent dabar neabejodamas siūlyčiau 1968-ais sukurtą „Nykų vakarą“. Viskas yra, ko, manyčiau, reiktų tikėtis iš tikrai gero eilėraščio: ir vaizdas, ir mintis, ir skambesys, kartu su ritmu ir skirtingom tų pačių frazių intonacijom kuriantys atitinkamą nuotaiką. Daug galima būtų prišnekėt apie šio teksto foniką, bet geriau skaityt pusbalsiu – ir viskas girdis:

Lekia į langą lašai.
          Gal paskutinis lietus?
Gal paskutinis lietus...
          Lapų seniai nebėra.
Lapų seniai nebėra.
          Kas gi dabar atsidus?
Kas gi dabar atsidus,
          jeigu atūžtų audra?
Jeigu atūžtų audra,
          medžiams nebus taip sunku.
Medžiams nebus taip sunku
          tarsi senam, vienišam,
Tarsi senam, vienišam
          žmogui numirus laiku.
Žmogui numirus laiku,
          tykštant į langą lašam.
Tykštant į langą lašam.
          Kas gi dabar atsidus?
Lapų seniai nebėra...