(408) Užparaštė, lv: apie pirmumus

Kartkartėm galvon grįžta mintis apie dienos istorijas.
Tarkim, istorija vasario 17-ai.
Galima būtų pradėt klausimu: koks buvo pirmasis lietuviškas spektaklis? Dauguma greičiausiai atsakytų: Keturakio Amerika pirty, o kai kurie dar ir patikslintų: suvaidintas 1899-08-08 Palangoje. Taip mūsų atminty užsifiksavę; be to, ir pjesė, gali sakyt, žinoma. — Nors tai ir netiesa.
Pirmasis Europoj suvaidintas lietuviškas spektaklis buvo Aleksandro Fromo-Gužučio Išgriovimas Kauno pilies 1362 m. Tai įvyko 1895-02-17 Tilžėj, minint „Birutės“ draugijos gyvavimo 10-metį.

Parodymas sekėsi gerai. Didę įspaudą ant žiūrėtojų padarė žibantiejie aprėdai, ypač Keistučio bei Vaidoto; ale ne tikt tie, bet ir visų kitų aprėdai buvo taip gražūs, kaip retai kur kokiame didžiame teatryje, o priegtam buvo jie pagal istorišką teisybę išrinkti. Iš viso imant, buvo parodymas geras ir retai kada galės diletantai tokį gražų teatrą parodyti, kaip šitas kad buvo. (Nauja lietuviška ceitunga, 1895-02-22, p. 1)

Ir dr. Basanavičių, atsiuntusį ilgoką sveikinimo laišką „Birutės“ draugijai, dar būtų galima prikabint, ir dar šį tą; ir dienos istorijėlė susidėstytų.
O baigt būtų galima daugmaž taip: ne atsitiktinai tą Europą paminėjau, nes pirmasis lietuviškas spektaklis buvo suvaidintas Plymouthe, PA, 1889-12-31 – tokio Antano Turskio Be sumenės, arba Kaip tai einasi ant svieto. Vaidinimą matęs kun. Aleksandras Burba straipsnely „Pirmas lietuviškas teatras“ prognozavo:

Šitas perstatymas Lietuviško teatro ilgai liks mūsų atmintyje ir kaip svarbus dalykas taps užrašytas Lietuvos istorijoje. (cit. iš: Bronius Vaškelis, Žvilgsnis iš atokiau, kn. II: Lietuviškoji scena Jungtinėse Amerikos Valstijose 1889–1990, 2006, p. 9)

Mėginau paieškot ko nors daugiau apie Antaną Turskį; teradau: gimęs apie 1860–1865, miręs po 1900 (+ tai, ką duoda libis.lt ieškant: Turskis Antanas). Teskyriau ≈ 10 min., juokingai mažai; reiktų patikrint Kongreso bibliotekoj; jei ką išleido, tai išleido USA; tiek to, gal kada nors.

(304) Geros knygos nesensta, vii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-12-15.

Sveiki, šįkart po keletą sakinių apie tris skirtingas knygas, kurios šmėžavo akiraty gruodžio pradžioj. Kęstučio Subačiaus sudarytą antologiją Lyg įžanga į Requiem (išleido Naujoji Romuva), trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka (išleido „Vaga“) ir Aušros Martišiūtės-Linartienės studiją apie Aleksandrą Fromą-Gužutį Žemaičių bajorų teatro dramaturgija (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Būna, kartais pašnekam, kad tas ar anas, jei būtų gimęs kitu laiku, tai būtų tą ar aną galėjęs padaryt, kitaip pasielgt, nors dažniausiai pritariam poetui: gimiau nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku. O apie mirtį – vis per anksti ir per anksti. Mokytojo Kęstučio Subačiaus sumanymas buvo parengt antologiją, kuri pristatytų nesulaukusius keturiasdešimties poetus. Žvelgta, aišku, dabartinėm akim, kai keturiasdešimtmetis laikomas dar vis jaunu, o juk (radau tokį faktą internete) 1900-ais vidutinė gyvenimo trukmė pasauly siekė tik 31-erius, šiandien jau 67-erius. Pagaliau ne taip svarbu tie skaičiai. Antologijon surinkti poetai eina viens paskui kitą pagal mirties datą: nuo Prano Vaičaičio, mirusio 1901-ais, iki Rūtos Kynaitės – 2001-ais. Kas šalia ko – kaip kapinėse – kad ir Antakalnio Rašytojų kalnely. Ligõs – džiovos ar vėžio, ar kokios kitos piktybės – pribaigti, nužudytieji, nusižudę. Tikėję socializmu, tikėję Lietuvos ar žmogaus laisve, tikėję Dievą ar niekuo nebetikėję. Nežiūrėdamas į turinį miniu: Janonis ir Skabeika, Montvila ir Krivickas, Zigmas Gėlė ir Vaidotas Daunys, Biliūnas ir Mackus. Sudarytojas įžangos žody sako norėjęs pristatyt šiuos poetus tekstais, kuriuose jaustųs mirties nuojauta ar bent elegiška būsena. Galima paabejot, ar visus tõkios nuotaikos gyvenimui artėjant galop apima, gal tiesiog reikėjo pristatyt eilėraščius, sukurtus prieš mirtį, bet čia tik pasvarstymai. Manau, gerai padaryta, kad įdėta ir silpnesnį talentą turėjusių žmonių kūrybos. Gerai, kad priminti nedaug sukūrę, knygų gyvi būdami neišleidę žmonės. Antologija iliustruota 23-ejų nesulaukusio Andriaus Brazio piešiniais. Man tai buvo didžiausias atradimas. Kai kam gal atradimai bus, tarkim, Borisas Lazukinas ar Rolandas Mosėnas, antologijoj atsidūrę šalia. Tikrai verta dėmesio knyga, gal net labiau dėl teikiamos galimybės pamąstyt, paprastai tariant, apie gyvenimo prasmę.
Nors nesinori, bet turiu pasakyt ir apie vieną antologijoj Lyg įžanga į Requiem esantį neapsižiūrėjimą. Mamertas Indriliūnas pristatytas Broniaus Krivicko eilėraščiu, parašytu praėjus ketvertui metų po Indriliūno žūties.

[Dera primint, kad žurnale Naujoji Romuva skelbiami šios antologijos papildai; gražu, kai darbas tęsiamas.]

 ۩ ۩ ۩

Pažįstu net keletą nuolatinių Šiaurės Atėnų skaitytojų, kurie sako susinervinantys, kai atsiverčia penktą savaitraščio puslapį. Maždaug: ir vėl tie Gedos dienoraščiai... kiek galima, kiekvienam numery. Dar bent būtų viskas, kas per dieną ar dvi užfiksuota, o, žiūrėk, imta ir nulaužta, nes į savaitraščio puslapį daugiau nebetilpo. Nežinau kodėl, bet gan ramiai reaguoju į tas publikacijas, nors tokių tekstų tikrai reikia didesnės dozės, ne puslapio – tokią išvadą padariau įnikęs į trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka, apimančią 2000–2002-us. (1999-ais išėjo Žydintys lubinai piliakalnių fone, 2003-ais – Adolėlio kalendoriai). Gedos manymu, „pasakotojo talentas yra ne pasakoti, o užsiminti.“ Užuominų mozaika – taip galima būtų kitais žodžiais įvardint tai, kas paantraštėj įvardinta kaip dienoraščiai ir tyrinėjimai. Kai tepamatai tos mozaikos gabalėlį, jis pats vienas nedaug tepasako, o kai 600 su viršum puslapių... Puslapis maždaug 200 kvadratinių cm, padauginam iš 600, paverčiam metrais – ir išeina 1200 kvadratinių metrų mozaika – daugiau negu hektaras, jei gerai suskaičiavau. Va čia tai mozaika: iš pokalbių vedžiojant šunį ir telefonu, iš pamąstymų verčiant Baudelaire’ą ar ką kita, ką nors išgirdus per radiją ar perskaičius, iš anekdotų ir prisiminimų – vaikystės, tėvų, giminių, kolegų ir t.t., ir pan. Jei galvoj netiksi laikrodis, jei prieš akis nekaba raštelis, ką reikia šiandien dar padaryt, ką nusipirkt krautuvėj, – tokio pobūdžio skaitiniai tiesiog malonumas: perskaitai klausiamąjį sakinį, tarkim: „Jono Biliūno budizmas buvo spontaniškas?“ – ir leiskis į svarstymus mintyse; jei internetas po ranka, mėgink parsisiųst cituotąjį klausimą paskatinusį mongolų ir belgų sukurtą dokumentinį filmą Šuns būsena, jei nematei per televiziją ar jau primiršai, nors jei matei, sunkiai pamirši. Trumpai tariant: Gedos Vasarė ajero šneka – tikrų tikriausia dykinėtojo palaima.
O dabar – bet. Bet jei nesi laisvasis skaitytojas, kurio pagrindinis darbas – patirt skaitymo ir mąstymo malonumą, tokie grosbuchai turi ir trūkumų. Skaitydamas gali žymėtis, gali kaišiot lapelius tarp puslapių, vis tiek visko neįsiminsi. Tiesiog visko per daug tame hektare. Ir pagalvoji: kaip gerai būtų, jei leidėjai būtų pasirūpinę rodykle. Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentai tokią turi, ir kaskart pasidžiaugi, kai ką nors reikia surast. O Gedos atveju – rodyklė dar reikalingesnė, nes tam dienorašty daugybė linijų yra. Sakysim, perskaitysi jo verstas Baudelaire’o Piktybės gėles, ir norėsis pasiskaityt minčių, kurios sukosi poeto galvoj verčiant; ką – vėl eit per visus 600 puslapių iš naujo?
Juokais pagalvojau, kad geriausia šitos knygos recenzija būtų – sudaryt rodyklę, užuot svarsčius apie Gedos atmintį, patirtį ar vaizduotę. Ir dar vienas dalykas: Adolėlio kalendorius redagavo ir korektūrą skaitė a.a. Gražina Ramoškaitė-Gedienė [†2004-12-22]. Tikrai nebūtų palikusi tiek korektūros ir kitokių klaidų Vasarėj ajero šnekoj. Atsidust belieka, ir tiek.

[Apie Gedos kasdienraščius, iš dalies ir kartodamasis, dar esu svarstęs čia.]

 ۩ ۩ ۩

Aušros Martišiūtės-Linartienės studija apie dramaturgą Aleksandrą Fromą-Gužutį prie šios apžvalgos prisijungė per du Sigito Gedos sakinius, užrašytus 2000-11-19, pasvarsčius apie Antano Strazdo idilę „Kiškis“:

Žmonės, kurie nėr suvokę savojo klasicizmo, rokoko et cetera, niekad nebus tikri post... Jie yra pliki ir vieniši tuščiame lauke.

Taip jau susiklostė, kad daugelis lietuviškos dramaturgijos pradžią susiejam su pirma suvaidinta lietuviškai Keturakio Amerika pirty. Nors, regis, anksčiau lietuviškai pradėta vaidint Amerikoj, bet ne tai svarbu.
Fromas-Gužutis, pirmasis lietuvių dramaturgas, vokiškos kilmės bajoras (pavardė ta pati, kaip Turėti ar būti autoriaus Ericho Frommo), antkapiniam paminkle norėjęs būt įvardintas kaip „Raszitojas lietuwiszku dramu“, – daug pasakantis faktas apie žmogaus savivoką. Gimęs 1822-ais, miręs 1900-aisiais, taigi dar prieš spaudos draudimo panaikinimą; išliko 13 jo kūrinių, rašytų teatrui, kurio nebuvo, kurį dramaturgas tik įsivaizdavo. Pradžioj panašų į lenkišką bajoriškąjį, kur daug artistų, kur finale net fejerverkus galima leist, paskui turėdamas galvoj paprasčiausius lietuviškai šnekančius mėgėjus, kurie vaidintų ir mužikus, ir ponus.
Dr. Martišiūtė-Linartienė šitoj knygoj nepagaili vietos ir dėmesio kontekstui, dramos istorijai, prisimena ir lotyniškus vaidinimus, ir lenkiškus, ir žanriškai sieja tai, ką sukūrė Fromas-Gužutis, su mirakliais, moralitė, ieško tekstuose dramatizmo (reikalingiausio dalyko dramai). Banaliai tariant, koks nors augaliukas, jei jį tyrinėsi išrovęs ir padėjęs ant švaraus popieriaus lapo, nieko tokio, o jei pažvelgsi į jį kaip į ekosistemos dalį – viskas kitaip pasirodys. O baigt noris linksmai: kai rašai tekstą turėdamas galvoj, kad jį tik tavo akys tematys, kai skaitysi, va kaip dabar, prieš mikrofoną, labai praverstų Aleksandro Fromo-Gužučio patirtis: kaip matyt iš jojo rankraščių, sakinio vidury ženklų, panašių į šauktukus, pridėdavo. Pradžioj gali atrodyt, kad atsikvėpimus jie žymi, nors paskui tenka suabejot: tie šauktukai tikriausiai dėti prieš akcentuotiną žodį ar frazę. Pavyzdžiui: Linkiu ! gerų akių ir knygų ! jums ir sau dar šįmet ir kitąmet.

 P.S. (galvojant apie Ingą). Vakar iškilo toks klausimas: ar buvo kur nors rašyta apie Vytauto Mačernio šeimos likimą pokariu, kad jie buvo ištremti, ką rado grįžę Šarnelėn etc.?

(23) Pernykštę vasarą prisiminus

ši nuotrauka vadinas „Poetės kojos ir apavas“
(Jurbarko krašto muziejaus balkonas, 2008-06-13)

Kolegė S. el. paštu persiuntė šiųmečio (vyks rugpjūčio 20–23) tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo Šiaurės vasara programą. Pernykščiam (apie rašytoją ir maištą, vyko neįprastai anksti, birželio 12–15) buvau; didžiavaus, kad pajėgiau pranešimo tekstą parašyt, o ne į planelį žiūrėdamas vogravau; paskui ne kartą buvo siūloma tą tekstą kam nors duot išspausdint, o aš užsispyriau kaip ožys: ne, nieko ten nėr, neverta.
Dabar pagalvojau: būčiau pernai su šituo tinklaraščiu žaidęs, šičion būčiau drįsęs įmest. Perfekcionizmo įveika post factum.

Punktai apie maištą, per daug nenutolstant nuo literatūros

0: dėl pavadinimo
Kai Šiaurės vasaros programėlėj pamačiau, kokia tema Gasiliūnas kalbėsiąs, stipriai išsigandau: bent man 12 literatūrinio maišto tezių iškart galvoj atgaivino Lenino 1917 metais išrėžtas garsiąsias Balandžio tezes (imam valdžią dabar arba niekados), kita vertus, mokslinio pranešimo tezes, o su mokslu santykiai jau seniai komplikuoti, esu redaktorius. Taigi grįžtu prie gal ir gremėzdiško, bet gasiliūniškesnio pavadinimo, kuris prieš keletą mėnesių pirmiausia atėjo galvon: punktai apie maištą, per daug nenutolstant nuo literatūros (viena iš punkto reikšmių – tiesiog: atskira ko nors dalis).
Ir dar kartą tenka paminėt Leniną, nes jo sakinys yra LKŽ VII tome aiškinant pirmąją žodžio maištas reikšmę: stichinis sukilimas („[...] revoliucija yra pavykęs maištas, o maištas yra nepavykusi revoliucija“). Taigi maištas pirmiausia – gaivalas, stichija, racionaliai gal net nesuvoktas pasipriešinimas nelaisvei ar neteisybei. Kiekybiškai aukštesnė maišto stadija būtų sukilimas. Ir, ciniškai kalbant, linkėtina, kad jis būtų nepavykęs, pralaimėtas, nes pavykęs – jau būtų revoliucija, o šitos pergalė buvusį maištininką paverčia naujuoju despotu, kurio naktiniu košmaru turėtų tapt naujasis maištininkas prieš jį. Arba vadybininku, kuris gali tikėtis skambučio iš panorusio pavaidint maištą jaunuomenės būrelio.
Per ilgas nulinis punktas daros, bet tiek to, dar vieną dalyką norėčiau pradžioj pasakyt. 2005 metų 10-ame Metų numery buvo skelbtas pokalbis tokiu pat pavadinimu, kaip šių metų Šiaurės vasara: „Rašytojas ir maištas“. Ten buvo išsakyta minčių, kurios maišto sąvoką daro neaprėpiamą („Literatūra maištauja jau nuo pat jos atsiradimo [...]“ arba „[...] kiekvienas rašytojas, jeigu jau pradeda rašyti, savaime yra maištininkas“). Pamėginsiu kalbėt konkrečiau.

1: apie romantizmą ir cholerą
1822 metais kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833, kompozitorius, Abiejų Tautų Respublikos politikas, Gegužės 3-iosios konstitucijos signataras, diplomatas, išmaišęs visą Europą), išleisdamas 14-metį jauniausiąjį sūnų Irenėjų (1808–1863, Rietavo ir kitų dvarų valdytojas, pavyzdingas ūkininkas, jau 1835-ais savo dvaruose panaikinęs baudžiavą) studijuoti Italijon, surašė jam 14 priesakų. Devintame priesake, apie mokslus, be kita ko, liepiama rimtai imtis klasikinių kalbų, be lotynų, išmokt ir senąją graikų, ir priduriama:

Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia.

Ką Oginskis vyresnysis, kaip galima suprast, neabejojantis klasicizmo vertybėm, turėjo galvoje rašydamas apie literatūroj siaučiantį baisųjį romantizmą? Drįsčiau spėt, kad lordą Byroną ir jo kūrybą. Minimu laiku Byronas kaip tik buvo Italijoj, jau išleistos ir Čaild Haroldo klajonės, ir Rytų poemos, o prieš metus, t.y. 1821-ais, buvo išėjęs Kainas.
Iš bendro išprusimo kalbant, bene Byronas ir susiejo labiausiai literatūrą su maištu – ir savo asmenybe, ir kūryba, sukūrė per visą XIX amžių gyvavusį herojaus tipą, net, galima sakyt, individualistinę pasaulėjautą, kuriai būdingas maištingumas, išdidumas, kančia, vad. pasaulio sielvartas. Po Byrono žūties už graikų laisvę jo sekėjų, baironistų, atsirado įvairiose Europos tautose ir literatūrose (anglai gal mažiausiai tokia pasaulėjauta žavėjos, bet čia jau į šoną), iš mums artimesnių ir žinomesnių galima minėt kad ir Mickevičių, Lermontovą ar Puškiną.

Paulio Landowskio (1875–1961) skulptūros
„Les fils de Caïn“ (1906) fragmentas,
Paryžius, placé au Jardin des Tuileries

2: apie slaptąjį baironistą QD&Ką
O kaip su tuo baironizmu (iš pirmų rankų) ir baironistais lietuvių literatūroj? Kad, tarkim, Varpe 1893-iais buvo išspausdintas Byrono „Atsišaukimo į Graikų žemę“ vertimas, nelabai stebina – tematika atitinkama. Bet Vinco Kudirkos santykis su Byrono kūryba galvoj prikėlė daug klausimų, į kuriuos atsakymų neišmąsčiau. Iš satyrų, iš „Tėvynės varpų“, pagaliau iš „Tautiškos giesmės“, mūsų himno, Kudirka atrodo esąs gan arti žemės (kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą ir t.t.), žodžiu, pragmatiškas žmogus: išjuoksim okupantus, atskleisim negeroves, pakelsim tautą ir t.t., siekinys – Lietuvos gerovė ir laisvė. Kodėl jis vertė į lietuvių kalbą Schillerio Vilių Telį ir Orleano mergelę, Słowackio Mindaugo mirtį, tarsi aišku – šių kūrinių idėjos artimos tautinio atgimimo programai, formuluotai varpininkų. Bet kodėl ėmėsi versti Byrono Kainą? Kodėl visą vertimą paskelbė Varpe 1984 metais, o 1895-ais laiške iš Sevastopolio linki sau:

Kad tik man pasisektų gerai pertaisyt mano mylimiausią [šitas žodis Kudirkos Raštuose surinktas kursyvu, originale greičiausiai buvo pabrauktas] „Kainą“, kuriame prie klaidų, mano padarytų, prisidėjo daug sudarkymo redakcijoje „V[arpo]“.

Vertimas atskiru leidiniu išėjo jau po Kudirkos mirties Amerikoj 1903 metais.
Kodėl Byrono Kainas mylimiausias, o ne kuri nors Schillerio drama? Mums Kainas pažįstamas per Aleksio Churgino vertimą su atmintin stringančia eilute „maištingas kraujas Kaino giminės“. Ačiū Giedrai Radvilavičiūtei – jei ne jos pasiūlymas atvažiuot į Jurbarką, beveik be abejonės galiu pasakyt, kad vargu ar bebūčiau kada nors antrąkart ėmęs skaityt Kainą. Ir dar Kudirkos verstą. Beje, Kudirkos vertime tas kraujas „laukinis“ (originale stern blood – rūstus, bet gal XIX amžiaus pradžioj tas žodis ir daugiau reikšmių turėjo; Kudirka vertė iš vokiško vertimo, kaip ten būta – neišsiaiškinau).
Vertimas visai paskaitomas. Tiesiogiai susiet jo su lietuvių tautiniu atgimimu man niekaip nepavyko: Liuciferis aiškina Kainui apie Dievą, mirtį; pagaliau pagrindinis personažas prakeiktasis brolžudys irgi vargu ar kaip nors galėjo padėt lietuviams tautiškai susiprasti ir kovot prieš Rusijos imperiją. Gal Kudirka manė esant šį kūrinį literatūriškai labai stiprų? Gal dėl Liuciferio, kuris jam, kaip ir Friedrichui Schlegeliui, atrodė esąs įspūdingesnis už Goethės sukurtą Mefistofelį? Kūrinys apie pasaulio pagrindų neteisingumą, maištą prieš bet kokį kitų pripažįstamą autoritetą. Kodėl jis buvo Kudirkos mylimiausias? – nežinau.
Ir dar viena smulkmena, gal ir visiškas atsitiktinumas. 1899 metais išėjo vienintelis Kudirkos eilėraščių rinkinys Laisvos valandos. Byrono pirmojo rinkinio pavadinimą lietuvių kalbon irgi taip galima verst – Hours of Idleness (1807).

3: apie baironizmą kaip pasaulėjautą (iš lietuvių literatūros istorijos)
Vienintelėj vietoj esu užfiksavęs, kad šis žodis būtų įdėtas į kūrinio personažo kalbą. XIX amžiaus antros pusės lietuvių dramaturgo Aleksandro Fromo-Gužučio dramoj Baisioji gadynė, išspausdintoj 1895 metais ir vaizduojančioj 1863-iųjų sukilimo laikus, bajoraitė Uršulytė įkalbinėja bajoraitę Eleną, įsimylėjusią valstiečių kilmės inteligentą Gvaldą:

Liūdna esi, kaip ištremta iš rojaus dvasia. Savo baironizmu tu ir mane užkrėtei, nes dainuodama jau nešokinėju, o šokdama nedainuoju. Taip, mano sesute, nustok skleisti tą savo liūdnumą.

Bent jau dramaturgui šis terminas buvo žinomas.

4: apie lietuvių dainavimą, kai akyse fanatizmas žėri
1858 metais būsimasis vyskupas Antanas Baranauskas, tada jam ėjo 24-ti, vykdamas tęst studijų į Peterburgo dvasinę akademiją, pradėjo rašyt Kelionę Petaburkan – 14 laiškų-giesmių poemą; atskiros giesmės plito nuorašais. Penktoji giesmė, iš tradicijos vadinama pagal pirmąją eilutę: „Nu Lietuva, nu Dauguva“, turi savo atskirą istoriją, be to, jos poveikis yra atkurtas kitame literatūros kūriny, o tokių epizodų (lietuvių literatūroje reflektuojama lietuvių literatūra) labai mažai.
Tai padarė Vaižgantas Pragiedruliuose, be kita ko, Stocholmo viešbuty tris mėnesius 1917 metais rašytuose. Būtent jis šią Baranausko giesmę pavadino lietuviška „Marseliete“, esą tai de facto buvęs lietuvių himnas XIX amžiaus antroje pusėje. Šitie faktai – tarsi bendroji kultūros istorijos informacija, jei prireikia, nurodom, tarkim, Vinco Maciūno straipsnį, kuris taip ir vadinasi: „Lietuviškoji ‘Marselietė’“, o prie paties Vaižganto „vaizdų kovos dėl kultūros“ ir negrįžtam, juolab įsigalėjusi nuomonė, esą nuobodu skaityt. Dar kartą ačiū Giedrai Radvilavičiūtei, kad perskaičiau antrąkart, ir buvo visai įdomu.
Tai, kas prasidėjo Lietuvoj prieš 20 metų, dabar vadinam Dainuojančia revoliucija. Gal ir kvailai nuskambės, bet toks pavadinimas esmingesnis negu kokia Oranžinė (kaip Ukrainoj) ar Rožių (kaip Gruzijoj). Dainavimas daug greičiau ir stipriau įaudrina, įmaiština sielą negu skaitymas.
Dabar apie tą epizodą iš Pragiedrulių, kaip, Vaižganto žodžiais kalbant, „aukštaičių vyrų choras“, „prakrapštęs gerkles“ liaudies daina, surengė koncertą iš „Lietuvių Marselietės, per keturias dešimtis metų žadinančios Lietuvą nepasiduoti fizinei pajėgai, nes sielos pajėgą įveikti ji beviekė, netesi“. Choras, koncertas – žodžiai, kažkaip nelabai susiję su gaivalu. Vaižgantas pateikia aprašymą ne iš dainuojančiųjų, o tą dainavimą stebinčiųjų perspektyvos. Pagrindinis stebėtojas yra aristokratas Sviestavičius, kuris „buvo girdėjęs griežtai visas gerąsias pasaulio operas, gerųjų operininkų ir chorų giedamas“, taip pat „liaudies chorų Italijoje, Tirolyje“ ir „jaunų anglų dainas, dainuojamas [...] vidurnakčiais gelžkelių stotyse ar kaip kitaip“.
Taigi prakrapštę gerkles liaudies daina aukštaičiai, vadovaujami Napalio Šešiavilkio, užgiedojo „Nu Lietuva, nu Dauguva“ (Vaižgantas nurodo, kad ne tik žodžiai, bet ir melodija Baranausko) – dainą kaip istoriją ir himną, kaip skundą ir pasipriešinimą.
Trys momentai. Nusiskundimas:

Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda,
Sako, tegu bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.

Pasipriešinimas:

Kad tu, gudai, nesulauktum, nebus, kaip tu nori.

Ir tikėjimas:

Neįveiksi, sūnau šiaurės: mūsų širdys tvirtos!

Ir užfiksuota besiklausančiojo reakcija:

Tokios žodžių galybės, tokio gaidos pritikimo, tokio įsismarkavimo protestuoti, Sviestavičiui rodės, dar niekada nebuvo girdėjęs. Dabar jam tesidarė aišku, kaip revoliucijos „marselietė“ vedė minių minias į kovą ir liepė drąsiai mirti.

Įpusėjęs giesmę „choras“ pajuda: maršo žingsniu, koja į koją.

Visų giesmininkų veidai nuo stengimosi jausmus lieti kuo garsiausiais balsais, kuo karščiausia intonacija darėsi vis labiau raudoni, vis labiau stingo rimtumu, akys vis labiau žėrė fanatizmu, – pilnu pritarimu giesmei. Ir Sviestavičius buvo jau tikras tą jaunuomenę nuversiant netikusią esamąją valstybės tvarką.

Ir didįjį operų žinovą Sviestavičių įtraukia „maršo žingsnis ir gaida“, jis nusiima kepurę ir prisideda prie tų, kurie žygiuoja kaip „audra, [...] naikindama pakeliui priešininką“.
O epizodo pabaigoj Vaižgantas pateikia dar dvi reakcijas žmonių, kurie lietuviškai nesupranta.

– Ale gi ten esama Pietro Karuzo! – stebėjosi rusas tardytojas, išskirdamas iš viso būrio Napalio balsą.
– Vyrai, tai maištas! Tokiuo jausmu dykai nedainuojama, – atspėjo, nors ir kvailas, antstolis.

Maištas paminėtas, eikim toliau.

5: apie dalgiais kapojamas galvas
Palyginus „Marselietę“ (tiksliau, leitenanto Rauget de Lisle’io „Reino armijos kovos dainą“) su Baranausko „Nu Lietuva, nu Dauguva“, leksikos lygmeny mūsiškė atrodo labai švelni. Prancūzai gieda apie upėm tekantį, per taurių kraštus besiliejantį priešų kraują, o lietuviai tik apie keptas virtas savo širdis, kurios pasidarė tvirtos – trupės jas norintys supjaustyt peiliai.
Ar buvo mūsų poezijoj kas nors rimtesnio, grėsmingesnio – taip sakant, kad nuo žodžių pagaugai per nugarą eitų? Buvo. Andrius Vištelis-Višteliauskas tokių tekstų yra parašęs.
Pristatant šį poetą, dažniausiai susitelkiama į jo nuolat narstomą sonetą „Regėjimas“, vizionierium pavadinamas, pisimenama, kad išvertęs Kraszewskio Vytolio raudą, kuri vadinta lietuvių Biblija, kaip didysis kuriozas paminimas jo įsitikimas, kad Adomas ir Ieva kalbėję lietuviškai, kad bendradarbiavęs Aušroje, gyvenimo pabaigoj papuolęs Buenos Airėse beprotnamin. Vištelio raštai neišleisti, yra tik 1971-ais kolektyviniam leidiny pasirodžiusi Vinco Kuzmicko studija, kur gan išsamiai šio žmogaus likimas papasakotas. Ten ir pabarstyta pavyzdžių jo eilėraščių, rašytų dalyvaujant 1863 metų sukilime. Vištelio ginklas buvo dalgis, priklausė dalgininkų būriui. Vienas jo to laiko eilėraštis:

Užpuldami iš netyčių
Krūvas neprašytų svečių,
Skaldykime ausis žandus,
Sukim kojas, rankas, sprandus!

Dalginykai gerai elgias,
Sugalandę aštriai dalgius,
Kaip plunksnomis anoms valdo,
Kerta galvas, ausis skaldo.

Šitie Vištelio eilėraščiai ramiai guli Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne, sovietmečiu tikrai jie negalėjo išeit, nes pristatant sukilimus būdavo dėliojami visai kiti akcentai. (Beje, Lietuvių tarybinėj enciklopedijoj, vad. raudonojoj, taip pat ir Tarybų Lietuvos enciklopedijoj, vad. žaliojoj, straipsnio apie maištą nėra; ankstesniame punkte minėta Kelionė Petaburkan į sovietmečiu išleistą Baranausko Raštų dvitomį irgi nebuvo įtraukta, nes joje „vyrauja mūsų skaitytojams svetima ideologija“). 26-erių Višteliui šitų dalgininko kovų neužteko, nors buvo smarkiai sužalotas: kai pateko nelaisvėn, kaip spėja Vincas Kuzmickas, jam buvo pritaikyta mėgstamiausia sukilimą malšinusių kazokų bausmė – vilkti paskui vežimą pririštą už rankų. Šitam sukilimui pralaimėjus, Vištelis per Drezdeną ir Paryžių atsidūrė Italijoj ir prisidėjo prie Garibaldžio vadovaujamų sukilėlių, kurie, Višelio manymu, tęsė tą pačią kovą – už tautų laisvę, prieš imperijas, nesvarbu, Rusijos ar Austrijos-Vengrijos.
(Vienintelė išnaša – iš Julijos Kristevos Maišto prasmės ir beprasmybės: „Maištas, kurį lydi vidinė maišto patirtis, yra sudėtinė malonumo principo dalis“, Vilnius: Charibdė, 2003, p. 12.)
Gana istorijos, tepridursiu, kad laiške Kraszewskiui Vištelis yra rašęs, jog Garibaldžio pavardė esanti grynai lietuviška, sudaryta iš žodžių garas ir baldyt, atseit, garo bildėjimas, kitais žodžiais, veikianti garo mašina.

6: linksmas, mano supratimu (pranešimo baigiamasis, nes kitiems punktams nebėra laiko)
Visai neseniai mirė Yves’as Saint Laurent’as. Primenant jo gyvenimą, prasprūsdavo ir žodis revoliucingas (dabar jis tapęs maištingo sinonimu, nebejaučiant skirtumo – štai ką reiškia nestudijuot Lenino). Ir dažniausiai būdavo parodoma moteris, vilkinti kostiumėlį – švarkas ir kelnės. Ir pagalvojau: ne taip jau viskas ir beviltiška Lietuvoj: mes moteriai, mūvinčiai kelnes, net paminklą esam pastatę: Kapčiamiesty 1831-ųjų sukilėlei kapitonei Emilijai Pliaterytei.
------------------------------------------------------------------------------
7: apie maištingiausius lietuvių literatūros personažus – Krėvės Šarūną ir Skirgailą / apie maištavusius literatūros vertintojus – Viktorą Katilių ir Vygantą Šiukščių
8: apie esminį poezijos maištą – prieš kalbą: pranas morkūnas
9: apie pokario rezistenciją kaip maištą ir Broniaus Krivicko „Šėtono monologus“
10: apie du maištus prieš poetus: Maironį ir Justiną Marcinkevičių
11: apie autentiško maišto nebeįmanomybę spektaklio visuomenėje, pasak Dainiaus Gintalo lietuvių kalbon išversto Guy Debord’o
12: apie egzistencinį maištą – malonumą praeiti („preinančiam pasaulyje praeisiu“)