(1080) Užparaštė, cxxxix: pastaba šalia Algimanto Baltakio prisiminimo

[Neprisimenu matęs ekspresyvesnį rašytojo atvaizdą knygos viršely; dabar visi laukia siunčiamų žinučių, šiuokart galėtų perskaityt: „Ir poetai lupa virtus burokėlius.“]
(Anotacijos paskutiniai sakiniai: „Knygos tikslas – parodyti tikrą A. Baltakį. Tai, kas užfisuota sovietmečiu (1988) išleistoje [Valentino Sventicko] monografijoje ‘Paskui pėsčią paukštį’, svarbu, įdomu, tačiau atėjo laikas pratęsti, papildyti, atnaujinti.“ — Ar įmanoma parodyti tikrą? Vargu. Parodyt gali tik tokį, kokį matai, o ar jis, tavo galvoj ir knygoj esantis, tikrasis? Knygoj daug paliudijimų apie AlgB kaip žmogų, nors kai kuriuos skaitant (apie keksus seksus, išgėrinėjimus ir pan.) kimba mintis, kad jie užfiksuoti lyg pavydint poeto spontaniškumo ir vitalizmo; apie kūrybą – beveik nieko naujo pats knygos autorius nepasako, remias paties poeto ar kitų mintim, tiesa, kelios detalės, svarbios kai kurių eilėraščių kontekstui suvokt, yra; ir dar tas nelemtas jausmas, kad jau tatai skaityta – ar AlgB knygose, ar ankstesnėse paties LeonP-K-čiaus: tarkim, kad paskutinė Justino Marcinkevičiaus frazė, įstrigusi AlgB atminty, buvusi „Šį kartą laimėjo Kauno negrai“ – kalbėjęsi apie „Lietuvos ryto“ ir Žalgirio“ rungtynes – tikrai jau skaityta; nepuoliau tikrint, bet tik knygos pabaigoj esantys Arvydo Juozaičio ir Rimvydo Stankevičiaus surašyti AlgB pašlovinimai anksčiau neskaityti pasirodė; ir dar juokas suėmė vienoj vietoj: Sigitas Parulskis, pareiškęs nepalankią nuomonę apie vieną AlgB eilėraščių rinkinį, net pavarde nepaminimas – tik „kitas Sigitas“, suprask: ne Geda, ir asmenvardžių rodyklėn įrašyt nevertas; prieteliaus rašyta knyga.)
— Ta nuomonė apie knygą tik šiaip; prie kitko kilo noras stabtelt.
Algimantas Baltakis, atsakinėdamas į klausimus 1998-ų pavasarį, prisiminė:

Antrą kartą vyriausiuoju [Pergalės] redaktoriumi tapau jau Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ metais [1985-ais]. Kai kam tas mano paskyrimas labai nepatiko. Po vieno redaktorių pašukavimo Lietuvos komunistų partijos centro komitete kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys pasikvietė mane į savo kabinetą ir parodė ilgoką skundą, kuriame rašoma, kad manęs į šias pareigas nereikėjo skirti, nes aš jau sykį buvau redaktorius ir pasirodžiau kaip „buržuazinis liberalas“, kad „Pergalės“ redakcijoje niekad nėra buvę partinės organizacijos, kad čia dirba „nepatikimi kadrai“, vykdoma neteisinga literatūrinė politika ir panašiai. Atvertęs paskutinį skundo lapą, S. Renčys diskretiškai delnu pridengė skundėjo pavardę. Kai apie tą skundą papasakojau tuometiniam Rašytojų sąjungos pirmininkui A. Maldoniui ir pasakiau, kad šį skundą tikriausiai bus parašęs toks ir toks kolega, Alfonsas nusišypsojo ir pasakė: „Tą skundą Renčys ir man yra rodęs, tik pavardės delnu neuždengė.“ Patvirtino, kad nesuklydau dėl skundėjo. Po metų kitų, kai jau buvau išėjęs į pensiją, naujasis redaktorius J. Aputis norėjo tą skundą surasti ir paskelbti mūsų žurnale, bet aš griežtai pasipriešinau. Tas kolega ir taip gyvenimo buvo nustumtas į nuošalę. Tikėjausi, kad jis, radęs progą, manęs bent atsiprašys. Neatsiprašė. (Leonas Peleckis-Kaktavičius, Algimantas Baltakis: gyvenimas – meno kūrinys, 2017, p. 27–28)

Ir be reikalo pasipriešino, – pagalvojau. – Teisus buvo Juozas Aputis, reikėjo paskelbt. Ir demagogija užsiimtų tie, kurie pradėtų šnekėt apie raganų medžiokles ar pan. Skundų valdžiai rašymas turint tikslą pakenkt žmogui – iš esmės vienas iš šlykščiųjų dalykų, gal net šlykštesnis negu KGB agentų ataskaitos, nes dažniausiai rašoma laisva valia, savo noru. Vieni rašo, kiti tik pasirašo; vienų tokie poelgiai iškyla viešumon, kitų ne; vieni atsiprašo, kiti ne; taip, yra daug niuansų, į juos būtina kreipt dėmesį. Baltosios knygos – gražu, kilnu, bet, manyčiau, prasminga būtų ir Juodoji: kad nekiltų noras per daug gerai galvot apie žmogų.
P.S. O žmogus, nori – rodęs skundiko pavardę, nori – ją uždengęs, 2013-ais Lietuvos santarvės fondo buvo apdovanotas aukso medaliu „Pro augenda concordia“ [Už santarvės puoselėjimą] (čia apie 2015-ų medalininką; apatinėj nuotraukoj yra ir 2013-ų puoselėtojas).

(1013) Tarp kitko: šis tas apie a.a. Vytautą Vanagą

Vytautas Vanagas, 2010
(Justės Kuodytės nuotr.)

Išeina mūsų mokytojai.                                         

Paulius Subačius, sutiktas prie šarvojimo salės

*1930-09-26 Rokiškio apskr. Kamajų vls. Duokiškio par. Gùdiškio dvare, 7 km į pietus nuo Kamajų,
†2017-09-11 Vilniuje, palaidotas Karveliškėse, greta tėvų Marijonos ir Antano ir žmonos Birutės;
literatūros istorikas, tekstologas praktikas, habil. dr.; post mortem galima pridurt – ir poetas.
Kaip tyrėjas, nemėgęs spėlioti – net hipotezė turinti būti į ką nors tikro atremta, o jei nežinom, tai nežinom.
Kaip žmogus, mėgęs tvarką; išeidamas norėjęs, galima sakyt, sutvarkyti viską pats, kad nepaliktų jokių rūpesčių.
Taip, bendrybės. — O gal atsispyrus nuo nuvalkioto gretinimo su Mėnuliu, matoma ir nematoma jo puse?
Iš sėdėjimo prie darbo stalo ir archyvuos – pamatinės studijos apie Strazdą ir Pošką, literatūros istorijų skyriai; „Lituanistinei bibliotekai“ parengti Antano Tatarės, didaktinės prozos tomai, „Versmėms“ – Strazdo, Antano Klemento, pasakėčių tomeliai; kapitalinis darbas – Lietuvių rašytojų sąvadas (iš jo išsirutuliojo Lietuvių literatūros enciklopedija, redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko); 1994-ais pradėti Vaižganto, 2001-ais – Valančiaus Raštai. Ne viskas paminėta, reikia pridurt: ir kt. VytV rašto darbai.
Kita vertus, nematytoji pusė: nuo gimnazijos laikų domėjos astronomija, sakė atpažindavęs visus žvaigždynus; atsitiktinai sužinojau, kai jau ėmė silpt jo regėjimas; gyvenimo pabaigoj, galima sakyt, nieko nebematė; jau Vilniuj atrastas futbolas: galim įsivaizduot, kaip trijulė – Juozas Aputis, Jonas Juškaitis ir Vytautas Vanagas elgdavos jau išgriauto „Žalgirio“ stadiono tribūnoj; yra pasakojęs, kiek džiaugsmo buvę, kai Vilnius Maskvą 5:2 supylęs; vėliau vienas auklėdavo futbolistus prieš televizorių. — Ir dar vieną pomėgį turėjęs, tik slėpęs visą gyvenimą.
Atidavęs Rankraštynui viešuosius popierius (ko vertas, pavyzdžiui, jo susirašinėjimas rengiant Rašytojų sąvadą!), VytV atnešė dar dvi dėželes, kurias liepė atvert tik po jo mirties. Kas ten – nujaust buvo galima; kad ir iš užuominos pokalbio, kuris paskelbtas Colloquijos nr. 17 (2010), pabaigoj: „Rašinėjau eiles kaip nereta gimnazistams ir šiaip apyjauniems žmonėms. Bet siekimo eiti į viešumą nebuvo. Tokie eiliavimai vos atsiradę darosi literatūriniu palikimu ir kartais paviešinami tiktai po autoriaus mirties, suprantama, jeigu jie ko nors verti, o nėra žinomu vardu pavadinamos manijos rezultatas“ (p. 178). Ne, tai ne grafomanija; eilėraščiai, rašyti nuo 1948-ų iki gyvenimo pabaigos. Poeto Antano Sėlio – mokslininko Vytauto Vanago alter ego. Galima juos vadint ir eiliuotu dienoraščiu – klasikine poetika besiremiantys aiškios minties „menki pabandymai žvilgterėti į žmogaus būties ir savo krašto istorinių lemčių dramas“, „šioks toks laiko ir žmogaus dvasios nerimasčių liudijimas“, pasak kukliojo AntS 2014-ais surašyto žodžio Ad lectorem. (Prisiminiau kitą 1930-ų Vytautą – kalbininką habil. dr. Ambrazą, slapyvardžiu Vytautas Dubindris savo poezijos rinktinę išleidusį vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę; irgi rašęs ne viešumai; sovietmečiu kurta nežinotoji poezija – gal kada kas apžvelgs jos mastą ir spektrą; ji buvo.)
— — — stryktelėjo galvoj aiškiai per skambus Janonis: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, / Kaip vykdymas jų idealo.“ Ne, idealai kiekvieno asmeninis reikalas; nebent: darbai, jų tąsa.
Kiek Vytautas ir Birutė Vanagai parengė Valančiaus Raštų tomų, tiek ir bus; neįsivaizduoju, kas galėtų tęst šitą darbą; taip ir liks: Kuriuos Valančiaus Raštus turi omeny? – Nebaigtuosius.
Vaižganto Raštus (ateita iki epistolikos) imsis rengt žmogus, su VytV kartu nieko nedirbęs; svarbu, kad bus einama toliau. Kad tik jis turėtų bent dalį Raštų sumanytojo kantrybės ir tekstologinės bei istorinės kompetencijos; ne šventieji puodus pildo.

(1007) Visiškai tarp kitko: Antano Martinaičio parodos Druskininkuos proga apie jo rankraščius

AntM piešinys iš eilėraščių rinktinės

(7md.lt perskaičiau: iki rugsėjo 26-os Vytauto K. Jonyno galerijoj galima pasižiūrėt Antano Martinaičio (1939–1986) kūrybos parodą „Liber magnus“. — Ir va toks įrašas susidėliojo.)
Metuos, 1994, nr. 1, su rubrika „Apie kūrybą ir save“ buvo pokalbis „Ši diena ir rytojaus vizija“, kurį vairavo a.a. žurnalo redaktorius Juozas Aputis, prisikvietęs daugiausia savo draugų, tarp kurių – ir Ričardas Vaitekūnas. Citata iš jojo svarstymų:

Štai dabar išeis Antano Martinaičio eilėraščiai. O kiek metų išgulėjo tie rankraščiai, argi nežinojome, kad jis rašo? Juk jo yra bene du romanai parašyti! Nuvažiavom su Petru Palilioniu ir Donaldu Kajoku parvežti rankraščių iš žmonos. D. Kajokas pasiėmė savo juodą diplomatą, o Adelija (Antano žmona) ištraukė maišą rankraščių – netelpa! Tai buvo jo gyvenimas. Dėl skurdo nesuko sau galvos – rašė, tapė, ir viskas. (p. 85)

Taip, Donaldo Kajoko parengtą AntM eilėraščių rinktinę Paskui medinį arkliuką su Leonardo Gutausko įžanginiu „Neišsiųstu laišku“ Nemunas išleido 1994-ais. O kaip tie romanai? Ėmiau ir paklausiau DonK. Iš jo el. laiško:

Seniai jau visa tai, apie ką klausi, buvo. Aš tuomet iš Untės žmonos paėmiau tik poezijos rankraščius. Buvo, regis, pora storų sąsiuvinių, gal dar pluoštelis atskirų lapukų. Tada lyg ir buvo užsiminta, kad Untė rašinėjo ir prozą, bet apie pora romanų... – ne, nieko nežinau, čia jau didesnis žinovas R. Vaitekūnas, geras Antano M. bičiulis. Mano interesų sritis tuo metu buvo vien jo eiliuoti tekstai, mat buvau „įpareigotas“ paruošti Untės eilėr. rinktinę. Paskui visi rankraščiai buvo grąžinti A. M. žmonai.

Minėtos parodos anonse yra sakinys: „Nemažai liko neskelbtų rankraščių: eilėraščių, novelių, esė, atsiminimų apie dailininkus.“ Informacinius pranešimus rengė Nacionalinio MKČ dailės muziejaus žmogus, Druskininkuos eksponuojami paveikslai iš šito muziejaus fondų? Vadinas, ir AntM rankraščiai ten saugomi? — Dar viena Antano Martinaičio knyga, ne eilėraščių, gal kada nors ir pasirodys?
P.S. Tekstely apie parodos atidarymą rašoma: „Visas A. Martinaičio rankraščių archyvas pavadintas ‘Liber magnus’, kurio didžiąją dalį sudaro menininko eilės.“ Kad visas archyvas vadintųs Didžioji knyga? Ne, taip vadinas vienas daiktas, DonKajokas ją aprašo rinktinės pabaigos žody: tai „gerų trijų pirštų storio juodaviršė tikra gyvenimo knyga, pradėta 1956 metais ir rašyta iki pat mirties. Antano eilutės – tai aiškios, išvedžiotos tiesiog vaikiškai skrupulingai, tai kažikur skubančios, tai nervingai trūkčiojančios, bemaž neįskaitomos, užrašytos mėlynu, juodu rašalu, pieštuku... Vietom eilėraščius ar jų užuomazgas permuša nežinia iš kokių sąmonės kertelių atklydusios mintys: ‘Ak, kvaily Antanai...’; ‘Bijodamas žmonių, dievinu vyną’; ‘Visa kita paveiksle, kurio nėra ir nebus’.“ („‘Liber magnus’: ketvirtadalis tuščių lapų“, p. 136)
— — — — — — — — — — — — — —  — — — vėl perbėgau rinktinę; šįkart – šitas labiausiai (p. 24):

vėjuose         vėjuose         žilvičio
išprotėję       žiedai            išprotėję
žilvičio          išprotėję       žiedai
žiedai            žilvičio          vėjuose

(962) Visiškai tarp kitko: apie „tai, ko nebebus“

atkreipęs Sony dėmesį mėgstamiausias TK kadras:
Laumėnai

Praeitą pirmadienį VDA „Titanike“; vos įėjus, kairėj; žiūriu – koks 10 nematyto leidinio egzempliorių. 370, nr. 52, 2017, kovas (nežinojau, kad toks leidžiamas; tiražas – 10 000 [oho!]). Vieną įsimečiau kuprinėn (nors ir per senas esu: leidėjai jį skiria „socialiai aktyviems 16–36 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojams“).
— Leidinio redaktorės Jurgitos Kviliūtės pokalbis su fotografu ir dizaineriu Tadu Kazakevičium „Tikslas – įamžinti Lietuvą, kokios jau nebebus“ (pretekstas – į vieną TK kuriamos serijos „Tai, ko nebebus / Soon to be Gone“ nuotrauką [žr. dešinėj] atkreipė dėmesį konkurso „Sony World Photography Awards“ rengėjai, visa serija atrinkta į „LensCulture Exposure Awards 2017“ finalą).
Paklaustas, kaip ėmė rastis minima serija (ir kodėl man noris vartot žodį ciklas?), Kazakevičius paaiškina, kad jį traukiąs lietuviškas kaimas, nes: „būtent provincijoje aš randu tai, ko, atrodo, visada ir ieškojau. Ten sulėtėja laikas, viskas kitaip.“
Toks atvadas iki atsakymo į klausimą „Kur ieškai inspiracijų: keliauji, skaitai knygas, žiūri filmus?“:

– Viskas susideda. Kas mane pažįsta, žino, kaip aistringai į viską pasineriu. Būtent toks beprotiškas pasinėrimas į Didžiosios depresijos apimtos Amerikos istoriją ir sukūrė mintį pasileisti per nykstančius kaimus. O kai randi, rodos, siūlo galą, tada ir prasideda viskas iš eilės: pradedi domėtis to laikmečio (ar bendrai srities) fotografija, tapyba, muzika, literatūra, kinu... Perskaitykite Johno Steinbecko „Rūstybės kekes“ ir tada, manau, mano kadruose įžiūrėsite kai kuriuos veikėjus iš šios knygos. Juk iš dalies aš ir teigiu, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta panaši migracija kaip tuometės Vidurio Amerikos regionuose. O be anuomet dirbusių ir archyvą kūrusių fotografų tūlas amerikonas ir nežinotų, kaip jo šalis atrodė, kai žmonės tiesiog dirbo žemę. (p. 4)

Štai taip žmogus įsivaizduoja savo kūrybos kontekstą.
Bet jei interviu skaitytojui 36+ metų, jis ima ir pagalvoja: taip, jei esi vietinis, tau pranašu savam kaime nelemta tapt.
Žmogus atranda Ameriką tiesiogine ir perkeltine reikšme.
Tarsi nebūtų vėlyvuoju, postmelioraciniu sovietmečiu Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Eugenijaus Ignatavičiaus ir kt. sukurtų novelių; tarsi nebūtų Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio ir kt. fotografų sukurtų nuotraukų ciklų. – Juk jų kūriniams irgi kuo puikiausiai tinka įvardas „tai, ko nebebus“.
Maniau, Rimaldo Vikšraičio fotografijos – jau paskutinis žodis apie tą Lietuvą; nebeištariamas, tik vaizdu užfiksuojamas žodis. Дальше некуда.
Pasirodo, klydau, – trūkt ar tik trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių.

(952) Pakeliui namo, xlii: apie Eugeniją Karoblienę, a.a.

Prae scriptum. Praeitų metų lapkričio vidury Institutan buvo atėjusi grupė Pasvalio kraštiečių bendrijos narių. Collegė Bronė Stundžienė, įsivėlusi tos bendrijos veiklon, paprašė, kad papasakočiau, ko pas mus Rankraštyne yra, kokių pasvaliečių popierių saugom. Bepasakodamas nuslydau šonan – prie Eugenijos Karoblienės, Šiaurės Lietuvos Žemaitės, kad jos atsiminimai – kasyklos įvairiausių žmonių charakterių ir likimų etc.
Maždaug tuolaik – aišku, vėluodamas – perskaičiau ir BrSt straipsnį Tautosakos darbuos, kur nemažai apie Karoblienės Sodybą ant Mūšos kranto (1999). Užkliuvau už sakinio:

Karoblienės [...] dažniau skaudžių nei šviesių prisiminimų išjudintas gyvenimas ir perkeltas į knyginį formatą, regis, taip ir nepajėgė išsivaduoti iš vienatonio, nuskriausto ir „krūvas neteisybių“ atlaikiusio ego kalbėjimo. („Įvietinta folklorinė atmintis grožinėje kūryboje: pasvalietiškoji versija“, Tautosakos darbai, t. XLIX, 2015, p. 16)

Nepajėgė išsivaduoti iš ego kalbėjimo... O kodėl būtinai reikia iš jo vaduotis ir atminties vaizdinius verst novelėm à la Granausko Šventųjų gyvenimai? Kas apie Karoblienę pasakyta, argi netiktų apie Bronių Radzevičių, jo Priešaušrio vieškelių antrąją dalį? Irgi plūste plūstantis ego kalbėjimas, kuriam romano pavidalą mėgino suteikt Juozas Aputis.
Viskas priklauso nuo to, koks tas ego.
Literatūroj ir mene 2004-01-16 Mykolo Karčiausko rūpesčiu buvo paskelbtas ruošiamų spaudai prisiminimų fragmentas „Žemės kryžiaus kryžiavonė“; pabaiga, iš kurios ir pasimato Karoblienės ego tūris:

Pati galvoju: rašau apie visus žmones, ir man viskas kaip ant delno padėta, viskas matosi, viską matau, ne, ne akim, mintim viską matau iš senelių, prosenelių praeities, savo amžininkų gyvenimo. Aš jau seniai iš ten išėjus. Gal Dievo valia ragina mane rašyt? Kam aš turiu dėkoti? Kas mane globoja? Keturis kartus aš buvau beveik užmušta, sąmonę praradus. Pirmą kartą – sukatas ant ledo. Kitą kartą iškritau iš sūpynių ant vežėčių. Trečią kartą apvirto šieno uorė. Ketvirtą kartą Sibire rėžė su dalba man per galvą. Viskas sukasi siūbuoja, o aš vėl keliuosi iš lovos... Tris kartus perkūnas trenkė prie pat mano kojų: nuplikė pusę kiaulės, nuskėlė liepą, įlėkė žaibas į vidų, kur aš sėdėjau, kaip ugnies kamuolys ir išlėkęs susprogo. Tris kartus skendau Mūšos duburiuos. Du kartus išplaukiau pati, vieną kartą ištraukę atsupo. Bėgo žali maurai iš burnos, nosies ir ausų. O aš vis matau:

Baltas jiezminėlis
Sodely paaugo.
Žiedelius iškėlęs
Žiūr į mano langą...

Ego – gali sakyt, visas dingęs pasaulis; aišku, kalbama pirmuoju asmeniu; viskas liete liejas, ir visai nebūtina srovę leist per kokias užtvankas ar purkšt fontanais, kad būt meniškiau. (Kita dalykas – tarminio teksto vertimas bendrinėn kalbon, kaip ir su Žemaitės raštais kad buvo daroma, bet stop, nes jau visai į lankas būtų patraukta.)
Va toks nuokrypis šonan, prae scriptum. O dabar – kas išties svarbu.
Perskaitęs straipsnį paklausiau collegės Bronės, sakau, rašei straipsnį, gal žinai, ar tebegyva Karoblienė? Sako, neradau žinios apie mirtį, tai gal gyva?
Štai ta žinia: Eugenija Karoblienė, gimusi 1922 gegužės 9 Šimoniuose, mirė 2008 vasario 1 Kaune. (Ačiū Pasvalio krašto muziejaus muziejininkei Gitai L-R.)

(926) Susieji – ir [pagalvoji apie leidinį, kokio greičiausiai nebus], xxviii

Valentinas Antanavičius, Rašytojo Juozo Apučio portretas, 1977
(reprodukcija buvo Metų nr. 5/6 viršelio 2 puslapy)

¶ Metų nr. 5/6 buvo skelbta šis tas iš Juozo Apučio dienoraščio, rašyto 1969–1990 metais.
1979-09-12 Menininkų rūmuos, dab. Prezidentūroj, vyko vertėjų konferencija. Vakare kai kurie renginio dalyviai buvo pasisėdėjime pas Virgilijų Čepaitį.

V.P. [Vytautas Petkevičius] pasakojo (aišku, negirdint svečiams; beje, dar buvo jo žmona ir M.M. [Marcelijus Martinaitis]), jog jis gerai žinąs, kas parašė CK skundą dėl mano apysakos „Prieš lapų kritimą“ ir dėl premijos (1978 m. man buvo paskirta vadinamoji respublikinė premija, bet paskui CK sulaikyta, nepatvirtinta). <...> (p. 108)

Tada skaitydamas, atsimenu, pagalvojau: greičiausiai Aputis buvo užrašęs tų skundo rašytojų pavardes (iš M.M. sužinojęs), bet parengėjai jas pavertė <...>. Dėl šventos ramybės; įrodymų juk savo akimis nematę.
¶ Paskutiniuos Metuos (nr. 12) – antras Juozo Baltušio dienoraščio gabalas. Jokių <...> (bent jau 1978-12-22 įraše; kai kur kitur – pasitaiko). Baltušis apie tai, kas rašė tą skundą ar tuos skundus:

Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!
Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta. (p. 114)

(Kad pats taip pat yra daręs – Kazį Borutą skundęs CK, aišku, neprisiminė.)

— Prisiminiau Sigito Gedos sakinį, Šiaurės Atėnuose pradedant skelbti Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraštį:

Bet kokie dienoraščiai yra toks žanras, kuriuos kupiūruoti, taisyti ar papildyti – nusikaltimas iš prigimties...(ŠA, 1999-10-09, nr. 38, p. 8)

Visiškai sutinku. Ir Janina Žėkaitė, rengdama vyro, a.a. Vytauto Kubiliaus dienoraštį, kaip suprantu, tokio principo laikės: pvz., užsirašė V.K. ką išgirdęs apie Ireną Kostkevičiūtę ir KGB, tas ir skelbiama (sklandančios kalbos juk tokia pat realybė kaip ir vad. faktai) – ir pasaulis nesugriuvo. — Baltušiui „leidžiama“ Genriką Zimaną apibūdint kaip „pasmirdusį sionistinį rasistą“ (p. 115), „sionistinį pasmirdėlį“ (p. 121), o iš sakinio „Bijo jie šito <...> Zimano, ar kuris čia velnias?“ (p. 115) išgnybta – beveik neabejotina, kad žodis, kurio šaknis žyd- (na, nekentė Baltušis Zimano, ir visai tikėtina, kad jį pavadino, spėkim, žydpalaikiu, – jei tekste liks tas žodis, tai KasNors apkaltins B-šį buvus antisemitu, o jei neliks – tai nebus pagrindo? – – švelniai tariant, juokingi vis dėlto tokie žaidimai, kuriuos galėtumėm vadint ir klastotėm).
Ir dar: regis, kažkoks sunkiai suprantamas atlaidumas skundikams mumyse tupi. Jei ir žinom, tai sau ir pasiliekam, teatsidūsėdami: „Varge varge...“ Vargu ar galima, bent artimiausiu laiku, imt ir pasvajot apie leidinį, kuris galėtų vadintis, tarkim, Juodoji tarybinės lietuvių literatūros knyga (šiuo atveju – būtent tarybinės), kurion būtų sudėti šlykštieji kūriniai – visokie skundai, donosai įvairiom sovLietuvos valdžios institucijom. Reiktų tokios knygos – dėl profilaktikos.

(874) Iš fonotekos: pokalbis su Juozu Apučiu

Prisišnekėjau. – Regis, Virginija Aputienė, išgirdusi tą pokalbį, pasiūlė buvusioms bendradarbėms iš žurnalo Tarp knygų pamėgint kibt ir ką nors išpešti. Ir nesispyriojau. Pats kartkartėm vis pagalvodavau: reiktų iššifruot bent jau paskutinį radijui darytą pokalbį su Apučiu ir paskelbti (tuolab kad Mažuos atsakymuos į didelius klausimus nieko apie paskutinė novelių knygą nėr).
Pokalbis išspausdintas jau išėjusiam šeštame žurnalo numery. Čia tas teksto variantas, kurį atidaviau redakcijai.

Šioks toks įvadėlis pokalbin. Kai po mokslinės konferencijos „Žalias laiko vingis“, skirtos Juozo Apučio 80-osioms gimimo metinėms (vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2016-06-08), buvau užkluptas pasiūlymo ką nors prisimint apie rašytoją, ėmiau inventorint atmintį ir supratau – nieko, ką būtų galima paverst pasakojimu, turinčiu pretenzijų į atsiminimus, galvoj nėra.
Kad yra toks rašytojas Juozas Aputis, žinojau dar besimokydamas vidurinėj baigiantis praėjusio amžiaus aštuntam dešimtmečiui, nors jo kūrinių tada ir nebuvo mokyklinėj programoj. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Pilėnienė bent jau bendraudama su mėginančiais ką nors rašinėt vadinamaisiais literatais kartais vis prisimindavo savo mokinį iš Viduklės – ten jos pirmoji darbo vieta, su kai kuriais mokiniais buvusi vos ne vienmetė. Ir tekdavo gerai pašokdint vaizduotę, jei norėdavai įsivaizduot tuos laikus – atrodė, kad mokytoja negali būt kitokia, tik žilagalvė. Ji ir paskolindavo Apučio knygų pasiskaityti.

mokinys ir mokytoja, 2008-11-15 (Alio Balbieriaus nuotrauka)

Kai studijuodamas universitete susipažinau su rašytoju, dažniausiai apie mokytoją susitikę šnekteldavom, gal dar apie kokią literatūros naujieną, ir tiek. Paskutinis ilgesnis pabendravimas – kelionė iš Vilniaus į Biržus 2008-ų vėlų rudenį, į Janinos Pilėnienės 80-metį, kurin buvo susirinkę įvairiausių kartų jos mokinių; vyriausieji – iš Viduklės vidurinės. Kažko tokio iš pašnekesių Juozo Apučio vairuojamoj lengvojoj mašinoj irgi atminty nelikę, matyt, galvos daugiausia buvo užsiėmusios svarstymais, ką reiks pasakyti per iškilmes Biržų pily. Grįždami atgal – nusprendėm, kad viskas labai gerai buvę, ir vis džiaugėmės, koks gražus žmogus ta mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Kas iš bendravimų tikro išliko – tai įrašyti pokalbiai radijui; dukart šnekinau apie literatūrą ir kartą apie rašytojo pomėgį, gal net aistrą – rinkti senus radijo aparatus ir priverst juos vėl prabilti. Pastarojo net pokalbiu neišeina vadint, nes tereikėjo paklausti: tai kaip viskas prasidėjo? – ir klausytis, klausytis, klausytis. Net pasigalvojo: Apučiui maloniau pasakot apie radijus negu apie rašymus. Tie pokalbiai buvo ištransliuoti eterin, ir liko audioarchyve. Vieną iššifravęs siūlau ir akims.
2005-ų pradžioje išėjo ilgai laukta Juozo Apučio novelių knyga Vieškelyje džipai (pavadinimas su aliuzija į Kazio Jankausko 1938 metais išleistą romaną Vieškelyje plytų vežimai). Pirmąkart buvo pristatyta per Vilniaus knygų mugę, balandžio 12-ą Rašytojų klube. Radijo laidai „Literatūros akiračiai“ rašytoją kalbinau kitądien. Beje, būtent už šią knygą Juozas Aputis buvo įvertintas nacionaline premija.

Visa Juozo Apučio teisybė apie romanus, noveles, jaunystės laikus ir kita

– Prieš šį pokalbį apžiūrėjau savo bibliotekos vieną lentyną: 1985-ais išėjo Keleivio novelės, po metų rinktinė Gegužė ant nulūžusio beržo, 1989-ais apysakos Vargonų balsas skalbykloj ir Skruzdėlynas Prūsijoj, po dešimtmečio – pirmas Apučio romanas Smėlynuose negalima sustoti. Buvo galima pagalvot: na va, šernai nusibodo, vienas mamutas prabėgo horizonte, ir prasidės – kaip ir dera rimtam prozininkui, kas kokie dveji metai po romaną rodysis. Kaip išėjo, kad vėl novelių knyga?
     – Taip jau išėjo, išėjo – ir tiek. Pirmiausia tai reikia pasakyt jau dabar teisybę galutinai (esu ją pasirašęs savo popieriuose): tą romaną aš tiek jį gyvatę taisiau, tiek tvarkiau, kad jis man nusibodo, ir visą laiką jutau, kad ne tas, ir viskas, vietomis ne tas – na, neišeina man ištempti. Leidau dėl to, kad tiek dirbta. Gal ir buvo galima neleisti, bet, kita vertus, jeigu jau padarei, tai gali ir parodyti.
     – Šešiolikos metų darbą.
     – Na taip, šešiolikos metų, taip. Tai siaubas yra. Pertraukų būdavo, neduokdie, jei kasdien sėdėtum, bet nepatiko ir dabar man ten daug kas nepatinka. Iš aš dar po visų kritikų, kurios buvo žiaurios, žiauriausios apie mano kūrybą (ir tas, žinoma, prisidėjo), apie romaną nebegalvoju. Nors esu kadaise turėjęs tokių iliuzijų, ir rimtesnių sumanymų, iš savo tėvų gyvenimo parašyt. Bet kaip viskas pasidaro? Keičiasi reikalavimai apskritai beletristikai, romanui ypač, o aš jau kokių mandrysčių ten nebūčiau iškrėtęs, labai realistiškai, labai taip žemiškai norėjau daryt, rinkau, klausinėjaus, kaip buvo, kas kur gyveno, kur tėvai, kur seneliai. Man tai buvo įdomu vienu metu. Gal ir gaila, kad tas sumanymas į bedugnę įkrito.
Na o novelės – o ką? – pats jaučiu, kad man geriau sekasi noveles rašyt. Mat romane vis tiek didesnį ar mažesnį laiko gabalą turi įspraust į tam tikrus rėmus. Tuose rėmuose turi būt intrigų, turi būt susikirtimų, dinamikos, nes kitaip bus neįdomu skaityti, o aš nesu iš tų žmonių, kuris labai sugebėčiau gyvenimą įrėmint, man netelpa, nesiduoda. Užtat aš dramos jokios negaliu parašyt. Nesuprantu, kaip galima ištraukt dvi ar tris gijas kokias ir painioti intrigas visokias. Kad lyg ir nereikia, man regis, to gyvenime daryt. Tai va. Tai tada tos novelės vėl sugrįžo. Po labai ilgo laiko.
     – Keleivio novelės – naujų novelių rinkinys – išėjo 1985-ais, vadinas, prieš 20 metų. Vieškelyje džipai – skambiai tariant, dvidešimties metų Juozo Apučio, novelisto, darbas?
     – Džipai greitai laksto (juokiasi), tai greitai viskas ir išėjo. Man visada taip būdavo: steni, steni, steni, niurzgi pats ant savęs, kas nors iš šalies paniurzga, kad nerašai, o pats save ypač dažnai plaki, o ne, ir viskas. Vieneri metai, kiti, treti – nieko, nors pasiusk. Baisu sėst, nesinori sėst ir rašyti. Geriau eini obliuot, ką nors daryti, nežinau, vėjo gaudyt. Bet man buvo visąlaik taip! Tarpai gi buvo visada dideli. Tiesa, buvo jų priverstinių tokių anais laikais, kai nespausdindavo gyvatės leidyklos ir neleisdavo, bet ir nepriverstinių – pats kažkaip priverstas iš vidaus būdavai nerašyt. Tai šitos novelės noko ilgą laiką. Na kaip? Nesu iš tų žmonių, kuris pripažintų, kad kūryba, menas yra kažikas va tokio – nutiško kaip seilytė iš kažikokios burnos, ir viskas. Nė velnio. Reikia dirbt, reikia galvoti, atsiranda su metais ir tokio įgūdžio – žinai, kur reikia paspausti, kur sulėtinti, kur kokį akcentėlį dėti. Tai va taip galvoj dėliojosi, dėliojosi, o paskui, kai jau daugmaž susidėlioji, tai vienas juokas yra parašyt. Rimtai! Vienas juokas – sėdi ir parašai. Tiktai tiek, kad dabar, senėjant, atsiranda daugiau kritiškesnio požiūrio ir tokio pagalvojimo. Tai ir pataisymų daugiau atsiranda. Šitos knygos kai kurias noveles esu aręs jejejei kaip, ir drapakavęs. Labai žiauriai tiesiog. Perskaitau, užsirašau pastabas, kad neužmirščiau (jau painiojas, nes knygą sudarinėjau), paskui grįžtu po kurio laiko – ir kol sugalvoji, kol surandi, ko reikia! Dažnai pataikai ilgai galvodamas, ir taip faina pasidaro – kaip ten kitam atrodys nesvarbu, bet tu žinai, kad čia jau yra amen, viskas, taip ir turi būt.
Tai šitaip tos novelės atsirado. Čia gi naujų yra labai daug. Visi tik painioja (mane truputėlis ir erzina tas) – rinktinė, rinktinė. Čia ne rinktinė. Yra kelios novelės senos, bet jos turi savo vaikaičių, naujų, iš šių dienų.
     – Vaikų ar vaikaičių?
     – Vaikų, bet ir vaikaičių yra. Daugiausia tai vaikai, bet dar ir patys seniai dalyvauja – herojai, jeigu juos taip galima pavadint. Šitos yra atverstinės: vienas puslapis dabar – kitas iš praeities. Į vieną žiūri, į kitą žiūri – kas čia įvyko per tą nemažą laiko gabaliuką. Tai va yra kelios senos, užima jos nemažai vietos, kadangi ir triptikas yra, o visos kitos naujos. Tų naujų aš per metus parašiau apie dvidešimt. Dvidešimt dvi net.
     – Būtų išėjusios kokios dvi novelių knygos – po dešimt sudėjai, ir leisk.
     – Jeigu dar mažo formato, stori viršeliai, tai taip. Buvo toks priepuoliukas užėjęs. O dabar aš vėl vaikščiosiu tuščias; nežinau, gal ir sudie – vaikščiosiu vaikščiosiu ir nusivaikščiosiu. Nes dabar nėr ūpo rašyt.
     – Bet gal dabar bus ūpo pasakot, kaip viskas atsirado? Vakar per knygos pristatymą Rašytojų klube kalbėta, kad atverstinės novelės yra unikalu lietuvių literatūroj, apskritai gal visoj literatūroj, lietuviškai sakant, nieks tokio dalyko nebuvo daręs. Nesitiki, kad jūs taip atsivertėt Gegužę ant nulūžusio beržo, pradėjot iš eilės skaityt savo noveles ir kurią nors beskaitant toptelėjo: o! šitos būtų galima sukurt antrą seriją.
     – Vieno atsiradimo taško ir negalėčiau nurodyt. Jeigu jau išleidi knygą, tai išsirengi nuogas ir vaikštai gatve – visą teisybę reikia sakyt.
Juokinga truputį, bet užsimaniau knygą išleist. Jau atėjo laikas, galvoju, reikia išsileist, nes nebežinosi, kad esi rašytojas šioks toks. Velnias, visi gauna stipendijas visokias, o gal ir man pavyktų kokią gaut, kad sau ramiai galėčiau gyventi? (Knyga ne dėl to atsirado, čia juokų dėlei, nes ir rimtesnių priežasčių buvo, paskui pasakysiu.) Tai galvoju: jei paprašysiu tos stipendijos novelėms rašyt, tai vis tiek į tas noveles taip įtariai žiūri, be to, tas Aputis kažkada berašęs, ar jis beparašys, ar verta, ar neverta skirt, o jei paprašyčiau atverstinėms novelėms – čia vis tiek naujas toks daiktas, visiem tuoj strigs. Tai aš sufušeravau truputėlį, o paskui pats žiūriu: pala pala, tai kad čia gi visai rimtas reikalas. Ir tada tos novelės vos ne pačios atsivertė. Kai kurios pačiam labiau užstrigusios, antra vertus, daugiau ėmiau tų, kurios yra mokyklinėse programose, tokios žinomesnės kad būtų. Tai va tokie juokai, o ne juokai buvo pirmiau.
Būdamas Klaipėdoj, Novelės rudeny, užpernai tas renginys, rodos, vyko, gavau laiškelį – čia yra teisybė – iš savo jaunystės. Buvo toks mano triptikas „Ak, Teofili!“ apie matininkus. Nesakau, kad ten kokia meilė buvo, vaikas gi buvau – devynias klases baigęs, bet kažkokia kibirkštėlė buvo. Patiko man tos panelės, viena vyresnė, kita jaunesnė, mes vaikščiojom po laukus su teodolitu, dar kitų berniukų ten buvo. Tai va kiek praėjo laiko, kai aš parašiau tą triptiką, kokiais 1967-ais, o Klaipėdoj gaunu laiškelį – atsišaukė viena tų matininkių – ir mano, gimnazistėlio, jai rašytus laiškus. Tai buvo toks pažadinamas: Dievuliau mano, kas yra? Prabėga 50 metų – ir kad ten būtų buvę kas nors tokio, tik žavi jaunystės kibirkštėlė – ir atsiranda žmogus, kurio nematei, negirdėjai. Susiradau telefoną, pasiskambinam dabar, pasišnekam; sakė, visas mano knygas nuo pat pirmos turi, ir aš sakau: ar tik nebus, kad tu vėl mane pastūmei į rašymus?
Ir aš pagalvojau, kad jei jau dėsiu ką nors dabar parašyto, tai tą „Ak, Teofili!“ irgi reikia įdėt, nes bus įdomu, man pačiam įdomu pasidarė. Nuo atvertimo „Ak, Benai!“ – „Ak, Teofili!“ viskas prasidėjo. O jau paskui ėmiau žiūrėti, kad ir kitos novelės, bent kiek įspūdingesnės, gali turėti tęsinį, vienos su rimtesniu pamatėliu, kitos grynai išmislyta, ir taip atsirado tos atverstinės novelės.
     – Jūs atviravot, dabar mano eilė. Novelę „Ak, Benai!“ skaičiau du kartus. Pirmąkart įvardindamas bevardžių personažų prototipus: čia Birutė Jonuškaitė, čia Juozas Šikšnelis, čia Rimantas Černiauskas ir t.t. O kitą kartą kitaip – net pasibraukdamas kai kurias Beno mintis. Vieną noriu pacituot ir perklaust. Benas apgailestauja, kad laiškuose Vilijai taip kvailai vapėjo apie literatūrą, parašytą išsiprievartavusių raštininkų. (Tam laiške buvo minimi Polevojus, Ostrovskis, Fadejevas, Gudaitis-Guzevičius ir kiti.) Užkliuvo ta sangrąžos dalelytė. Gal čia korektūros klaida, net pagalvojau. Ar nebuvo dvejonių: gal išbraukt tą dalelytę? Visi rašytojai juk mieliau norėtų būt kankiniai – išprievartauti sovietinės sistemos, kovoję prieš tą sistemą.
     – Pirmiausia man labai malonu girdėt tokį pastebėjimą. Labai labai gražiai tas mane užgauna, nes tą žodelį ne šiaip sau parašiau. Teisybė, labai ilgai galvojau, ką aš čia noriu tuo pasakyt. Ir visgi nutariau, kad reikia šito žodžio, nes ne visai teisybė, kad išprievartavo, ir netgi labai dažnu atveju neteisybė yra. Na negali išprievartaut žmogaus, kuris nesidavė išprievartaujamas. Ar jisai į stalčių dėjo, ar jis nerašė, po velniais, visai. Jei negalima kaip nori, tai ir nereikia, kentėjo ir nerašė. O kas darė tokius dalykus, kuriuos ten miniu, tai patys išsiprievartavo. Kas dėl pinigo, kas dėl kažkokių draugysčių su valdžia, kas dėl garbės – išsiprievartavo. Žinoma, buvo ir prievartautojų, buvo kas stūmė į tą nuodėmę, sakykim, – visi senesni žmonės tą puikiai žinom, – bet kas nenorėjo būti įstumtas, neįstūmė. Į kalėjimą įstumt galėjo, o rašyt šitaip niekas gi negalėjo priversti. Ir galiausiai niekas negalėjo sukontroliuot tavo minčių – vienintelis privalumas buvo. Jeigu tu pakaušęs kada ir išsiplepėsi, nė vienas saugumietis gyvatė nežinos, ką tu ten turi galvoj, neperšviesi, tada dar nebuvo tokio aparato.
Tai va su tuo išsiprievartavimu taip yra. Ypač jeigu lietuvių paimsi autorius, tokio tipo, kaip ten pavardinti, – tai Dievuliau mano, ką, neišsiprievartavę? Išsiprievartavę. Netgi tokį Gudaitį-Guzevičių paimk. Taip pat išsiprievartavęs. Koks velnias jam liepė tokiu keliu nueit? Buvo tokių, kurie visiškai savanoriškai tą ideologiją skleidė. Tai čia per maža pasakyt išsiprievartavę, kitaip reiktų sakyt. Ir dar kai ką norėjau pasakyt, ką darė anas laikas. Tuose jaunystės laiškeliuose yra visokių ir kvailysčių, ir ne kvailysčių, bet man, kaip rašytojui, sakykim, Benui, kaip rašytojui, kliuvo šitas. Užtat, kad kažkokia sarmata ima, kad tu buvai toks durnas ir skaitei tokią literatūrą. Jos buvo mokyklų programose, žinoma, bet juk čia ne dėl programos.
     – Ne tik skaitei, bet ir kitam siūlei.
     – Siūliau kitam dar paskaityt. Ir dabar mane ima gėda, ir kodėl – aš pasiaiškinu. Šiaip juk neturėtų būti gėda. Na ką? Jeigu žmogus esi tokio nusistatymo, tai kas čia tokio? Laisvas žmogus gali – ar maža prancūzų komunistų ar kokių buvo, kurie Staliną sau garbino. Bet kadangi tu buvai nelaisvas žmogelis tuo metu, tu buvai tam tikra prasme jau išprievartautas ir sudurnintas – va šitas labiausiai žeidžia dabar. Liūdna pasidaro, kad tu tam tikru momentu kaip tas Benas, novelės herojus, buvai pajungtas tos ideologijos, suimtas į nagą – dabar sarmata yra. O neturėtų. Normaliu laiku kokioj Prancūzijoj jeigu kas Apysaką apie tikrąjį žmogų būtų skaitęs, niekas nesigėdintų.
     – Dar didžiuotųs – o, jaunystėj štai ką skaičiau!
     – Taip, taip. Viskas susideda iš niekų ir pasidaro vos ne rimti dalykai, o gal ir rimti.

Juozas Aputis, 2008-11-15
(Alio Balbieriaus nuotrauka)

     – Prisiminiau, jūs vakar per knygos pristatymą skaitėt pastabukus, kuriuos rašėt šalia novelių jas tvarkydamas. Ir vienas, jei atmintis nemeluoja, buvo toks: „Trūksta tikrumo.“ Kas yra tas tikrumas literatūroj? Trūksta tikrumo – ko trūksta, kitais žodžiais?
     – Oho, čia jau spaudi mane į kerčią su šituo klausimu. Labai sunku pasakyt. Tikrumas kūryboje yra turbūt pagrindžiamas pirmų pirmiausia nuojauta. Yra kažikokia nuojauta, ir pasiusk kad nori – nepaaiškinsi. Pirmiausia nujauti, kad trūksta, dar net nežinai ko. Suki galvą, o paskui šauna kokia mintis – ir tai nebūtinai ta, gal galėjo šaut ir kokia kita, – bet jau kai šovė, tai ir prilipo kaip antspaudas, ir jau kas ką nori gali šnekėti, jau nebeišmuš, jau pasiėmei – ir tavo. Ta tikrumo nuojauta yra gal kažkas panašaus kaip žmogaus atpažinimas. Irgi paslaptis juk didžiausia. Išvardink nosį, ausis, akis – ne pagal tai atpažįsti žmogų. Niekas nėra atsakęs, pagal ką atpažįsti žmogų. Nei kvapai, nei plaukai – niekas atskirai; viskas tas galioja, bet nėra esminis dalykas. Yra kažkoks esminis, kuris tiesiog nujaučiamas.
     – Tai tas esminis dalykas ir yra tikrumas?
     – Aš manau, kad taip. Dėl žmogaus gal čia ir nukrypta į šalį, bet menuose tai tikrai yra taip. Man atrodo, bet kuris galėtų patvirtint. Čia jau kūrybos tikrumas – tu gali garantuoti, kad tai yra – suprimityvinant – na, kokybiškai padaryta.
     – Znak kačestva – kokybės ženklas uždėtas.
     – Znak kačestva, taip, gali būti uždėtas. (Juokiasi.) Gal kažkaip panašiai.
Galvojau trupučiuką apie tai, bandžiau šnekėti. Vakar buvo klausiama dėl to autentiškumo, ar čia iš tikrovės, ar ne iš tikrovės. Aš tik neseniausiai sumislinau, kad tikrovė ir kūrybos tikrovė yra labai labai kiti dalykai. Kūrybos tikrumas jokiu būdu negali pretenduoti į kokį išorinį tikrumą. Tai ne visai, bet kas kita, labai labai kas kita. Juk jei peizažas koks yra aprašytas (nekalbėkim apie sudėtingus dalykus) – tai tikrai ne tas pats, ką tu matai akimis. Jokiu būdu. Nes juk yra dar kalba, žodis yra pasiutęs daiktas. Jis tą tikrumą duoda. Ne be reikalo aš Leonardą Gutauską buvau prisiminęs. Na taigi plaukia jo kalba kaip šimtas motorų būtų įtaisyta į valtį. Kalba yra tas tikrumas kūrybos.

     – Gal ir nepavyks padaryt tikro siurprizo, bet vis tiek: po stora knyga Vieškelyje džipai va čia šalia ant stalo guli – tuoj ištrauksiu – jūsų pirmoji: Juozas Aputis, Žydi bičių duona, 1963 metai. Ir noriu klaust: ar čia esanti nuotrauka juokingesnė, ar tai, ką tada rašėt tose septyniose novelėse?
     – Nuotrauka juokingesnė. Toks burbulis, Dieve mano, akys išsprogę... Dabar aš kur kas gražesnis. (Juokiasi.) O novelės – yra skystokų, bet viena kita jau prasikalusi stiprėliau šiek tiek. Kaip sovietiniam laikui, tarkim, tas „Pasikalbėjimas su kareiviu Čiviliu“ – nieko čia tokio, bet va jautrumo yra, ko anuo laiku trūkdavo. O nuotrauka juokinga, žinoma.
     – Ir dar, dabar skaitant, gan juokingai esat pristatytas: ne valstiečio, ne kolūkiečio, o – senoviškai – kumečio šeimoje gimęs, pirmasis apsakymas respublikinėje spaudoje pasirodė 1960-ais. Atsimenat, kuris tai buvo apsakymas? Vienas iš šitų septynių?
     – Tuoj pasižiūrėsiu į turinį. Taip, tai buvo „Du susitikimai“, Pergalėj spausdintas. Labai prastas apsakymas. Velniškai prastas (juokiasi), jeigu galima iš prastumo juokis. Nors negalima, kaip iš ydos negalima juoktis. Nejuokinga, bet prasta. Čia būtent pagal tą išsiprievartavimą maždaug. Šita novelė dar yra atėjusi iš to laiko, kai tas privalomos literatūros sąrašas buvo, kuris novelėj „Ak, Benai!“ įdėtas. Gal ir sakiau, bet gyvenimo juk nepakeisi, kas buvo, šimtą kartų gali kartot: buvau pradėjęs rašyti dar vieną apsakymą, kaip jaunas gimnazistas moko tėvą gyventi pagal kolhozo artelės įstatus. O dėl ko taip buvo? Dėl to, kad – kažikoks noras rašyti. Kol ateini į protą. Ačiū Dievui, palygint labai greitai tas periodas baigėsi. O kitiem, garbiem, netgi talentingiem žmonėm užsitęsė labai ilgai. Išsiprievartavimas, ne kitaip.

Digresija (apie ką juokaut galima, apie ką nederėtų, kas kokius juokus supranta, kas ne; Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas) Sigitas Geda užsirašė:

Skambutis (Romas Gr.).
– Ką daryt, ką daryt?! Juozas nori pasikart! Toks talentas!
– O kur jis dabar yra?
– Zervynose. Paskambinau, klausiu – kaip gyveni, o jis: „Eisiu į mišką ir...“
– Tai kaip tu jį Vilniuj būdamas pagausi?
J. iš ryto sėdi (raudonas) redakcijoj ir juokiasi. (Šiaurės Atėnai, 2000-10-14, p. 5)

P.S. Jei kas tingėjot skaityt, to pokalbio galima pasiklausyt – „Literatūros akiračiai“ pakartojo.

(612) Iš popieryno [ir pan.], xviii: apie eses

Vis mažiau lieka žmonių, į kuriuos kreipiuos Jūs + vardas; kaip Henriko Algio Čigriejaus sveikata? [Metais vėliau negu Henrikas gimęs Tėvas va ėmė ir numirė.]
Į Juozą Aputį  [*1936, †2010] irgi kreipdavaus: – Jūs, Juozai.

Popieryne radau išsiplėštą lapą iš Nemuno, dar spausdinto ant paprasto popieriaus, laikraštinio, – Jūratės Sprindytės „sukaktuvinį atviruką“ – impresiją rašytojo 70-mečio proga – „Ak, Aputi!: Kelios tezės ir vienas palinkėjimas“ (2006-06-15, p. 3). Gražus tekstas, tikrai gražus; dabar vėl skaitydamas užkliuvau už šito J.S. teiginio:

O knyga „Keleivio novelės“ (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas, nors jos pasirodymo metais niekas apie esė žanrą nė nekalbėjo.

Tuolaik ir apie multikultūralizmą nieks nekalbėjo.
-----------------------------------------------------------------------------
Taip, nelyg koks apsėdimas tos vis už akių užkliūvančios mintys apie eses.
Štai greičiausiai š.m. pradžioj Romas Daugirdas klausia Eugenijaus Ališankos, kaip tas suvokiąs šį žanrą; ats.:

Kas vis dėlto yra ta esė šiandien? Etimologinis šio žodžio aiškinimas veda į banalybių pelkes, kiti – į dykumas ar gentines nesantaikas, todėl siūlyčiau mūsų patriarcho versiją. Vargu ar jis girdėjo apie esė, rašydamas savo tekstą, bet jis galvojo apie tekstą, rašydamas savo gyvenimo istoriją. Turiu omeny Jono Basanavičiaus esė „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“. Taigi, mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, bene tiksliausias esė apibrėžimas, kokį šiandien galėčiau pasiūlyt savo tekstams. (Metai, 2014, nr. 4, p. 104)

P.S. Dr. Basanavičiaus išleistoji Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija pasiekia 1922 metus; jos pamatas – užrašų knygelės; paskutinių gyvenimo metų istorija tebetūno knygelėse, rašytose, galima sakyt, iki paskutinės gyvenimo dienos.

(436) In memoriam: Marcelijus Martinaitis (*1936-04-01 Paserbenty, †2013-04-05 Vilniuj)

2008-06-01; baigiamasis Poezijos pavasario renginys
VU Sarbievijaus kieme

Nebėra Marcelijaus Martinaičio gyvo, – sužinojau balandžio 5-os vėlų vakarą būdamas bene toliausiai nuo Vilniaus – Ventėj. Ir tai nebuvo – jei sąžiningai; o kaip kitaip? – nelaukta žinia: dar prieš išvažiuodamas iš Vilniaus, trečiadienį, sužinojau: insultas + komplikacija (plaučių uždegimas) = Ji, nebent stebuklas, kurių nebūna; anksčiau ar vėliau – „[...] bus, kaip būt privalo – / Kažkam žirgas, kažkam tik kamanos“, pasak Dalios Saukaitytės, kurią, kaip ir Marcelijų Martinaitį, liaudies poete pavertė a.a. Vytautas Kernagis.
Liko tiesiog Marcelijus Martinaitis.
Nuo šiol apie jį kalbant teks truputį daugiau pasistengt – neužmiršt, kad pasislinktina iš vienos veiksmažodžio gramatinės kategorijos kiton: esamasis laikas –» būtasis kartinis arba dažninis. Bet juk būtasis turtingesnis už esamąjį; kiek daug visko yra buvę ir kiek nedaug yra.
Dabar apie M.M. kalbėsim taip pat, kaip ir apie jo geriausius jaunystės bičiulius – Juozą Aputį ir Sigitą Gedą; jie visi trys galės vėl keliaut aplankyti kurio nors tėvų/tėviškės ar alaikėn Žemaitijon ar alaikėn Dzūkijon. [Vos nepridūriau: taigi pasidžiaugt reiktų.]
Nekrologiniuos tekstuos dažnai šmėkšteli, esą vienas žymiausių M.M. kūrinių – Kukučio baladės. Gal. Bet neužmirština, kad M.M. yra buvo pradėjęs kurt ir kitą poetinį personažą – K.B., visai kitokio pobūdžio personažą nei Kukutis.
Paskutinis naujų Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkinys išėjo 2004-ais – K.B. įtariamas (LRS leidykla). Ta proga poetą kalbinau 2004-12-14 („Literatūros akiračių“ radijo laida buvo transliuota 2004-12-19). Pokalbis rašytiniu pavidalu neegzistuoja; iššifravau poeto atsakymą į pirmąjį klausimą: kas tas K.B? – Kukutis Buvęs ar kas nors kita?

Aš taip pat spėlioju: kas jis yra toksai? Net gal K[G]B? – žiūrint į knygą, – pirštų atspaudai, tokios keistos nuotraukos... Bet atvirai kalbant, ir pats nežinau, kas jis toks. Aš rašau, kad sužinočiau, kas jis yra, ir kai sužinosiu, pasakysiu, kas jis yra.
Matot, atsiranda toks personažas, tam tikras kodas, kurį reikia šifruot. Aš jį jaučiu esantį, kažkokiu būdu esantį. Ir man reikia išsiaiškint, kas jis toks yra iki galo. Kas čia parašyta – dar yra mažai. Aš manau, rašysiu, kol pats suvoksiu, kas jis yra. Ir paskui man bus neįdomu.
Lygiai taip pat buvo su Kukučio baladėm. Aš taip pat nežinojau, kas tas personažas. Tik pradėjau jau suvokt, kada įpusėjau knygą. O gal kai prie pabaigos jau ėjau pradėjau suvokt to personažo tam tikrus šifrus, aš jau galėjau šifruot.
Čia labai įdomus dalykas yra. Manau, gal prozininkai gali paliudyt: kada atsiranda romano veikėjai ar veikėjas, rašo, rašo, rašo norėdamas iki galo suvokt jo apimtį, jo charakterį, kas jis toks yra. Tai tam tikros projekcijos, ateinančios iš patirties, iš pasąmonės – gal daugiau iš pasąmonės.
Tas K.B. gal daugiau iš pasąmonės atėjęs – atėjęs su baime, su labai keistais tokiais pojūčiais, lyg iš sapnų. Jo nėra, bet jis ir yra. Jis kažkokiu būdu yra ir gyvenime, yra patirtyje, toks neapibrėžtas, be kontūrų kol kas.
Aš manau, kad mes dažnas turim tokius antrininkus – nesančius, bet kartu ir esančius mumyse, šalia mūsų, mūsų patirty, pasąmonėj. Ir į tuos antrininkus projektuojam savo baimes, patirtį, kažkokius ketinimus, kurie gali būt keisti, neįvykdomi visiškai.
Tas K.B. man mįslingas yra ir savotiškai įdomus. Jis man dar nenusibodo.

Pakalbinęs (reiktų iššifruot visą pokalbį, aišku), įrašiau keletą paties poeto skaitomų naujų eilėraščių. Čia trys:
(1) K.B. apie smegenyse implantuotą autorių; (2) K.B.: Šiukšlynų angelai; (3) K.B. patarimai, kaip panaudoti eilėraščius:

Nežinau, ar K.B. Marcelijui Martinaičiui spėjo nusibost. Apie tai šį tą galėtų pasufleruot nebent rankraščiai, apie kuriuos pradėjom buvom pradėję kalbą.

P.S. Paskutinis perskaitytas M.M. tekstas buvo „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu“, besibaigiantis taip:

Ir nieks nepastebės,
jei kurią dieną visai nevažiuosi.
Ir nieks nelėks į namus
reikalaudamas paaiškinimo:
– Kodėl nevažiuoji troleibusu?

Tikiu, bus pagalvojančių, kad jie ne pirmi ir ne paskutiniai važiuoja troleibusu. Yra daugiau važiavusiųjų. Bus daugiau važiuosiančiųjų. (Ir jokios epochos nesibaigia.)

(422) Užparaštė, lviii: apie dar vieną galimą/lauktiną knygą

Valdui Kukului netikėtai (daugumos manymu) mirus, post mortem išėjo du jo paties spėti parengt eilėraščių rinkiniai: Saulėlydis mano giesmė (LRS leidykla, 2011) ir Antausis sienai (Homo liber, 2011); išleistas ir jo kritinių tekstų knyga Vertybių apžvalgos ratas (Nemunas, 2012), sudaryta žmonos Deimantės Kukulienės; tekstų, už kuriuos V.K-ui buvo paskirta pirmoji Vytauto Kubiliaus premija.
Kiek teko girdėt, ketinama atskira knyga išleist ir jo nebaigtą studiją apie Paulių Širvį, kurios gabalas neseniai skelbtas Metuose (2012, nr. 11).

Buvo laikas, kai Kęstutis Navakas, regis, kartą per mėnesį Nemune pamūrydavo puslapinę „Knygų sieną“. 2006-05-18 dienos numery pristatydamas „Almos litteros“ išleistus Juozo Apučio Mažus atsakymus į didelius klausimus, be kita ko, jis pareiškia:

V. Kukulas dabar yra vienas atidžiausių skaitytojų bei kritikų, tačiau jo kaip interviautojo talentas nusipelno ne mažesnių pagyrų. Gyva, gilu, tikslu ir labai įdomu. Štai kas turėtų kalbėtis su mūsų rašytojais jų interviu knygų serijoje (ar vienoje knygoje „Kalbina Kukulas“)!

Visiškai sutinku. Ir pavadinimas labai geras. Manau, prisimenat ar tik ne du V.K. parengtų pokalbių ciklus, spausdintus Literatūroje ir mene? Tikrai įdomi knyga išeitų.

(296) Visiškai tarp kitko: apie harmoniją ir linus

Vakar vakare lupdamas paskutines užsilipusias pernykštes bulves, klausiaus Žinių radijo, kuris nuo 18:45 retransliuoja LNK žinias. Europos audito rūmai domisi, ar ne per brangiai mūsų miškininkai pripirko vaizdo kamerų miškams stebėt, ir Viešųjų pirkimų tarnyba šitą reikalą tirsianti. Žinia kaip žinia, tokiom nenustebinsi. Bet ėmė ir atmintin atplaukė Juozo Apučio „Harmonija, pajausta gaisrų stebėjimo bokšte“ – prisiminiau tą tekstą iš Jūratės Sprindytės sudarytų Novelės metų’88, kuriuos redagavau.
Sėdėdamas priešais monitorių, niekaip nepajusi to, ką buvo galima pajust įlipus į tą priešgaisrinį bokštą ir įsitaisius stiklinėj dėžėj, iškilusioj virš medžių viršūnių, kai savo akis galėjai kreipt ne tik į mišką ar girią, – ir į kaimo kapinaites, ir į saulėleidį ar saulėtekį galėjai pažvelgt. Ir tokia juokinga mintis šmėkštelėjo: jei būtų įmanoma, kiekvienam būsimajam miškų stebėtojui per monitorių reiktų padovanot po šitos Apučio novelės kopiją; neilga, tikrai nesutrukdytų pastebėt neduokdie kilusį gaisrą.
Ir dar dingtelėjo: kada paskutinįsyk mačiau – ir pražydo linai / mėlynai mėlynai? Prieš kokius dešimt metų? Greičiausiai. Ar jie tebeauginami Lietuvoj? Pagooglinau. Aha, pernai 50 ha dar mėlynavo. O šįmet? Ai, gana.

(225) Iš popieryno, i: apie Bronių Radzevičių

Į visokius aplankus ar dėžutes suguldytų ir pastalėj ar plačiose lentynose už knygų iškaišiotų popierių pluoštų neišeina vadint archyvu – popierynas, ir tiek. Pasipainiojo po ranka aplankas, kuriame tai, kas pasirašyta Pauliaus Tolvaišos ir kt. slapyvardžiais ir skelbta Šiaurės Atėnuos 1990–1993-ais.
1991-02-27, nr. 8(55), p. 3 buvo išspausdintas P.T. rašinys kvailokai skambančiu pavadinimu:

Laikas greitesnis už vandenį

50 būtų sukakę Broniui Radzevičiui 1990 metų gruodžio 24-ąją. Prieš dvidešimt metų išėjo pirmoji knyga. Prieš dešimtmetį [1980-10-10] – pats autorius. Prieš penketą išleisti rinktiniai raštai.
Kuklus buvo rašytojo prisiminimo vakaras Rašytojų sąjungos salikėje. Kelios dešimtys žmonių. Bet labai norėtųs, kad kai kurie ten ištarti žodžiai būtų išgirsti ir plačiau. Čia pateikiamos trumputės ištraukos iš to vakaro diktofoninio įrašo. (Iš karto atsiprašau, jei ką ne taip būsiu nugirdęs.)

Petras Bražėnas: Kuo iš toliau žiūrime, tuo Broniaus Radzevičiaus kūryba tampa ryškesnė. „Priešaušrio vieškelių“ Juozas Daukintis – po Liudo Vasario ar nebus pirmasis mūsų literatūroje personažas su tokiu dvasinio pasaulio peizažu. Bet ir visi kiti veikėjai charakterizuojami taip, kad jų neužmirši. Sakysim, senas inteligentas, sutiktas Vingio parke ar Žvėryno gatvelėje. Jis užfiksuotas taip tiksliai, kad atsimenantys gali iškart atpažinti įspūdingą Kipro Petrausko figūrą. Joks fotografas negalėtų šito perteikt.
Mes nebuvom draugai. Nesėdėjom su juo kavinėse, nesilankėm dažnai vienas pas kitą. Mūsų santykiai buvo epizodiniai. Kai jis įteikė „Vagai“ savo „Priešaušrio vieškelius“, man pasiūlė recenzuot. Gal per reiklus, per kritiškas buvau, bet man tada pasirodė, kad tame rankrašty per daug to autobiografinio, apybraižinio, dienoraštinio lygmens, kuris, kaip kokie svarsčiai ant kojų, tempia šį kūrinį žemyn. Parašęs paskambinau, sakau: atvažiuok. Mes sėdėjom, gurkšnodami arbatą, ir visą pusdienį šnekėjom. Kritines pastabas jis priėmė labai atvirai. Ir man pasirodė, kad išėjo su visai nebloga nuotaika. Paskui praeina pusmetis, metai. Rankraščio leidyklon jis neatneša. Gal pusantrų metų sėdėjo prie pirmojo tomo ir taisė... [Priešaušrio vieškelių I dalis išėjo 1979-ais.]
Juozas Aputis: Man regis, apie Bronių Radzevičių niekada nebus pasakyta visa teisybė. Ji per didelė.
Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą: jam garsiai, ne itin artimoj kompanijoj buvo labai sunku suformuluoti ir apginti kokią savo idėją. Ir padariau išvadą, kad jis yra buvęs itin rašytojas. Aš taip įsivaizduoju: kada jis paimdavo tuščią baltą lapą, jis ir suformuluodavo – suformuluodavo puikiai, skaidriai, aiškiai. O kartais netgi, esu pajutęs, taip suformuluodavo, kad galėdavo kaip koks magikas imti ir pasakyti, kad va taip pasakė Goethe, taip Pascalis. Visai net nežinodamas, ar taip pasakė, ir jeigu patikrintum, ar tik nebūtų teisybė?
Kitas dalykas – atsiminimų rinkimo reikalas. Laikas eina, jau dešimt metų, bet dar gyva visa aplinka, draugų tebėr galybė, ir iš vaikystės, ir iš jaunystės. Reiktų kažkam iš jaunesnių žmonių imtis – sakykim tą negražų žodį – iniciatyvos ir rinkti. Suprantant, kad Radzevičius yra autobiografinis rašytojas, atsiminimai būtų pirmiausia kaip didelis langas į jo kūrybą.
Jonas Mikelinskas: Aš dažnai pamąstau: ką galima pastatyti šalia šito žmogaus? Šalia Broniaus Radzevičiaus ne tik iš dabartinės, bet iš visos mūsų literatūros? Turime Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus“, Putino „Altorių šešėly“, turim dar daug kūrinių. Bet kai sulygini juos, peršasi gal vienintelė teisinga išvada: nematau kito tokio kūrinio, kuris būtų parašytas su tokia būtinybės našta, kaip „Priešaušrio vieškeliai“.

Daug neišrašytų minčių dar liko juostelėj. Bet viena, regis, ypač svarbi: jau laikas pradėt galvot apie visos Broniaus Radzevičiaus kūrybos paskelbimą. Parengti akademinius raštus – milžiniškas darbas. O štai išleisti darsyk „Priešaušrio vieškelius“ nėra per daug sudėtinga. Įstačius iš II tomo išgnybtus žodžius ar pastraipą (kaip pasakė redaktorė Donata Linčiuvienė, kupiūrų buvę tikrai ne tiek jau daug [turimas galvoj 1985-ų II dalies leidimas, parengtas Juozo Apučio]) ir, tarkim, I tomo pirmąjį variantą – „per daug autobiografinį, apybraižinį, dienoraštinį“. Antrojo varianto yra du leidimai. Beje, tokie ketinimai „Vagos“ leidykloje jau pradėti puoselėt. Tai būtų labai labai graži dovana dar skaitantiems.

Ką galima/reiktų pridurt po 20 metų?
Ar išsaugojau to paminėjimo įrašą, nežinau, – reiktų pasiknist po dėžutes, prifarširuotas kasečių; gal. Nebeatsimenu, ką turėjau galvoj rašydamas, esą „Vagoj“ puoselėjami ketinimai išleist Priešaušrio vieškelių I dalies pirminį variantą. Jo nėr iki šiol; antrojo jau keturi leidimai išėję (paskutinis 2008-ais LRS leidyklos serijoj „Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius“).
Tekstologiniais II dalies tyrimais užsiima doktorantė Audinga Satkūnaitė, paskelbusi rimtą darbą „Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji ‘Priešaušrio vieškeliai’“ (NŽ-A, 2008, nr. 4/5, p. 165–173): sugretinusi Juozo Apučio parengtą variantą su mašinraščiu (saugomu Maironio lietuvių literatūros muziejuje), daro išvadą, esą pirminis romano variantas „gerokai kitoks“. (Gal ten pat, MLLM, saugomas ir I dalies mašinraštis, kurį recenzavo Petras Bražėnas?) O įdomiausia, manau, būtų skaityt Broniaus Radzevičiaus užrašų knygeles, iš kurių tik vos vos skelbta.
1989-ais Sietyne (VI, p. 55–121) buvo Valdo Papievio parengta publikacija „Kai įgyja prasmę likimai: Antanas Masionis ir Bronius Radzevičius“. Radzevičius pristatytas per Broniaus Kašelionio pokalbį su žmona Gene Radzevičiene ir nemažą pluoštą gabalų iš užrašų knygelių; paskelbtas ir priešmirtinis atsisveikinimo laiškas (1980-10-09: „Brangūs draugai! / Dėl mano mirties nieko nekaltinkite. Tai baltoji liga, šviesa tokia balta ir taip akina, pats tampu bekūnis, besvoris – o kiek ten... [...]“, p. 119).
Dukart paminėjus Priešaušrio vieškelių I dalies pirmąjį variantą, pacituotina Genė Radzevičienė:

Prisimenu, kaip jis baigė rašyti pirmą „Priešaušrio vieškelių“ dalį. Sako – parašiau. O veidas toks liūdnas, balsas – kažkoks prislėgtas. Klausiu, kodėl toks liūdnas, reikėtų džiaugtis. Tai matai, aš parašiau dešimčiai skaitytojų. Kodėl ne visiems? Sako – oi, ką tu. Tikrai ne visiems. Beveik niekam to nereikia. (p. 87)

Grįžtant prie Broniaus Radzevičiaus užrašų knygelių, kodėl jos vis neišeina iš galvos. Pirmiausia tikriausiai todėl, kad, tarkim, Camus užrašų knygelėse randu daugiau negu Krytyje ar Mare, daugiau to, kas skatina refleksiją. To paties pilna ir Radzevičiaus užrašuose – užfiksuoti minčių, vaizdų, jausmų gemalai, kuriuos gali daug laisviau interpretuoti negu užbaigtą kūrinį. Ir atsimenu Valdo Papievio pasakojimą apie tas knygeles: jų keli čemodanai, koks šimtas, rašysena praktiškai neįskaitoma, tik žmona gali (ji ir kitus vyro kūrinius perrašydavo iš rankraščių mašinėle).
Minint Radzevičiaus 60-metį, užrašų knygelių turtai pasitelkti publikacijoms Metuose (2000, nr. 12, p. 106–115; ten paskelbtam gabale „Savianalizė“ yra frazė, kuri, manau, labai tiktų kokiam pasvarstymui apie B.R. kūrybinį kelią: „Per žodžius jis keliavo į tylą...“) ir Naujojoj Romuvoj (2001, nr. 1, p. 26–32 ir nr. 2, p. 2–7; paskelbta to, kas pagal išorinę formą lyg ir vadintina poezija, nors Radzevičiaus atveju vargu ar įmanoma sakyt: čia jo proza, čia jo poetiniai tekstai; t.y. tiesiog Radzevičiaus kalbėjimas).
Palydint antrąją publikaciją NR, atkreiptas dėmesys (pateikus rankraščio faksimilę) į tai, kad įskaityti Radzevičiaus rankraščius – baisiai sunku, bet sykiu ir pareikšta vilties: esą darbas po truputį juda į priekį ir dar būsią naujų publikacijų. Deja, vėlesnių, po 2001-ų, nesu užfiksavęs (nors tai nereiškia, kad jų nebuvo).
Nežinau, net nedrįstu spėliot, kada galėtų būt parengti Broniaus Radzevičiaus Raštai. Turint galvoj apimtis (vien Priešaušrio vieškelių II dalies autorinis mašinraštis – apie 1500 puslapių, o dar užrašų knygelės), gal įmanoma galvot ne apie popierinį, o skaitmeninį Raštų variantą? Bet: kas galėtų imtis tokio darbo, kita vertus, ar verta dėl dešimties, kaip manė pats Radzevičius, na, gerai – šimto skaitytojų?

(61) Asociacijos: degtukas–motokrosas–Biržai

Praeitą penktadienį išėjęs parūkyt ir norėdamas prisidegt cigaretę, paėmiau vieną iš kelių balkone besimėtančių degtukų dėžučių. Aišku, tą, kurioj tebuvo likęs vienas nulūžęs – prie pat sieros. Ir ranka nesiekė kitos dėžutės – turiu prisidegt su tokia liekana. Ir prisidegiau. Ar taupiau? Ne, mėgindamas ieškot atsakymo į tokį klausimą, iš to degtuko gali vežimą priskaldyt. Juokinga būtų, ir tiek. Ir kvaila. Ir klausimų kvailų būna, ne tik atsakymų. Ir nė kiek ne mažiau.
Degtukai Moto Sport. Vienas iš prisiminimų fragmentų, susijusių su Biržais, – būtent motokrosas. Nežinau, kuriuo numeriu pažymėčiau motokrosą, jei kas prašytų surašyt asociacijas, susijusias su Biržais. Gal trečiu–penktu? Panašioj vietoj šitas žodis atsidurtų ir asociacijų su latviais sąraše. Juokinga: mėgdavau fotografuot tas varžybas. Kur dabar tos nuotraukos?
Kas atsitiktų, jei imtumėm atsakinėt į visus klausimus? Vengiu būt klausinėjamas. Gana pasiklausinėjimo. Bet vieno paklausinėjimo vis dėlto neišvengiau. Apie Biržus. Kai Alis Balbierius praeitąmet po Poezijos pavasario atsiuntė klausimus (ko tik žmogus neprižadi padarysiąs!), supratau: įkliuvau. Mėginau tapt nepasiekiamas. Atrodė, pavyko. Bet po Poetinio Druskininkų rudens vėl įkliuvau, ir supratau: šįkart nepavyks išsisukt. Tuolab kad tapau „kraštiečiu“, su kuriuo bus susitinkama Biržų viešojoj bibliotekoj. Klausimai–atsakymai buvo išspausdinti 2009-10-20 laikrašty Šiaurės rytai, o kas juokingiausia – perspausdinti ir tekstuos.lt. Suprantu, tai kvaila, bet kažkokia tuštybė siūlo įdėt tą neakivaizdinį pokalbį ir tinklaraštin. Kad galėčiau pribaigt prasidėjusią asociacijų grandinę? Tebūnie toks atsakymas, nors galėtų būt ir kitoks – negailestingesnis.

Alis Balbierius: Paskutinįsyk tave gimtinėje, t.y. Biržuose, mačiau pernai lapkričio mėnesį, per mudviejų (ir gyvojo klasiko Juozo Apučio) literatūros mokytojos Janinos Pilėnienės išties šviesų jubiliejų. Ar dažnai atvažiuoji ir kas tave dar riša su miesteliu, su gimimo vieta, kurios pakeisti neįmanoma, nesvarbu, kur paskui gyventum ar klajotum?
Tai buvo priešpaskutinis kartas; paskutinįkart buvau šią vasarą, per atostogas, keletui dienų: pakasiau bulvių, išskyniau žalius pomidorus iš šiltnamio, papjoviau žolės triušiams – ir tiek. Padėjau tėvams, nors ir labai mažai.
Biržai man pirmiausia vieta, kur gyvena tėvai. Iš to, kas vadinama gimtine, telikęs vietovardis – Raudonpamūšio kaimas Pasvalio rajone, kur ir prabėgo pirmieji devyneri mano metai. Tada melioracija, ir teko nešdintis. Tėtis dirbo Biržų TSO (tarpkolūkinėj statybos organizacijoj) mūrininku, tad atsidūrėm ne gyvenvietėj, o Biržuos – tėvai pasistatė namą. Trečią klasę jau baigiau buvusioj 1-ojoj vidurinėj. Taigi skaičiuojant metus išeina, kad Biržuos gyvenau mažiau negu dešimtmetį. Baigęs vidurinę 1980-ais išvažiavau studijuot į Vilnių, ir jau va beveik 30 metų čia.
Kas sieja su Biržais? Be tėvų, jaunystės prisiminimai, to, kas visus ištinka tuolaik: pirmosios meilės, šiokių tokių supratimų apie gyvenimą ir pan.
Pagaliau būtent Biržuose pasirinkau, kurion pusėn ketinu sukt, – ačiū mokytojai Janinai Pilėnienei, kad pasukau literatūros pusėn, ir iki šiol nesigailiu, net nemėginau ieškot kito būdo save išreikšt ir, kas be ko, užsidirbt duonai.

A.B.: Kad esi kentauriškai suaugęs su literatūra, su kultūra, tai žino visi, kurie šiomis sritimis domisi. Ilgą laiką buvai suaugęs ir su radiju, su literatūros laidomis, kurių, prisipažinsiu, paklausyt vis „nebūdavo laiko“... Prieš keletą metų Tavo ir Lietuvos radijo keliai išsiskyrė, kaip kadaise išsiskyrė tavo ir „Baltų lankų“ leidyklos keliai. Tad ką dabar veiki, kur dirbi oficialiai ir ką darbuojies tiesiog kūrybiškai? Koks tavo dabarties veiklos, apskritai kultūros interesų „diapazonas“?
Nuo 1996 metų dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute redaktorium. Knygų redaktorium – tvarkau visokias monografijas, studijas, enciklopedijas. Toks oficialus darbas, nors tikrai nevadinčiau jo kokiu lažu. Kiek įmanoma geriau padaryt kokį nors darbą – juk malonumas. Ir visai netrukdo tai, kad interesų „diapazonas“ platus (va ir į paskutinį Tavo klausimą pakeliui atsakiau). Net atvirkščiai: redaktorius turi domėtis kuo plačiau, nes tenka redaguot pačias įvairiausias knygas, o ypač praverčia dirbant su enciklopedijom: reikia išmanyt ir visą literatūros bei kultūros istoriją, ir ne tik lietuvių, taip pat bibliografiją ir kt. O „darbavimasis tiesiog kūrybiškai“ – ką aš žinau... Tai irgi darbas: vien kūrybiškumo, kad ką nors padoriai padarytum, manau, negana. Reikia ir išmanymo. Kai pradėjau dirbt radijuj, ne tik kalbindavau rašytojus –išmokau naudotis įrašymo technika, sutvarkyt kompiuteryje garso takelį. Po to ši patirtis pravertė: va, Institutas leido Vlado Braziūno poezijos rinktinę su dviem kompaktinėmis plokštelėmis: įrašiau, parengiau. Dveji metai Poezijos pavasario almanachas išeina su kompaktine plokštele, kur atsirinkęs įrašau aštuonių poetų balsus – kaip jie skaito savo eilėraščius iš naujausių rinkinių. Jei dar reikia apie „diapazoną" – treti metai skaitau paskaitas Vilniaus dailės akademijoj. Bet kad jau atsakymas į gyrimąsi ima panėšėt – gal gana.

A.B. Per vieną Poezijos pavasarį, berods, Europos parke, rašančiųjų brolijos užspaustas į kampą sakei, kad nerašai (ar neberašai?) todėl, kad nebūsi nei Marčėnas, nei Parulskis... Ar neatrodo, kad Tu dar gali būt Gasiliūnas, nes kažkodėl daug kam atrodo, kad Tu rašai sau ir kažkaip slepi tuos tekstus net nuo savęs... Ir, jei tokie savikritiški būtų buvę Aidas Marčėnas ar Sigitas Parulskis, tai gal ir jų literatūroj nebūtų buvę? Taigi, rašai ar nerašai, Virgi Gasiliūnai?
Neberašau. Eilėraščių. (Nors gal reikėtų sukt uodegą, miglotai pašnekėt, kad liktų intriga? Beje, Parulskis, atrodo, irgi praktiškai neberašo poezijos.) Kokiais 1993-aisiais parašiau paskutinį, atmintinai nebeatsimenu, bet vadinos „Gražiausi eilėraščiai“: pirmąjį žodį užrašai (pvz., spalis), o visa kita laikui bėgant užsimiršta. Gerbiu tuos, kurie ryžtas užrašyt eilėraštį – jie turėtų jaust, kad šį tą užfiksuoja unikaliai. Mūsų išgyvenimai juk iš esmės archetipiški, o poezija atsiranda iš gebėjimo savitai išreikšt tai, ką pajunti, pamatai, išgirsti. Kita vertus, manau, kad mes vis dar pervertinam būtent literatūrinę saviraišką. Kiek Lietuvoj žmonių, save vadinančių poetais? Jei pereitumėm per visų sąjungų ir sambūrių sąrašus, manau, tikrai tūkstantį suskaičiuotumėm. O kokiais tiražais išeina poezijos, ir geros poezijos, knygos? Nemaža dalis 500, 800 egzempliorių. Aš mieliau linkęs save priskirt „mažumai“ – poezijos (ir ne tik) skaitytojams. Jų juk irgi reikia. Galiu nerašyt, tai ir nerašau, o savikritiškumas, manau, ne didžiausia blogybė.

A.B. Mūsų gimtas kraštas garsėja kaip literatų, rašytojų, taip pat jų gretose pasitaikančių ir tikrų klasikų, tiesa, jau išmirusių, „perykla“. Ką gali pasakyt apie, ko gero, pačią jauniausią – Aušrą Kaziliūnaitę, kuri kažkaip labai greitai ir organiškai pritapo prie elitinės literatūrinės brolijos?
Prisimenu, kaip prieš keletą metų, kai dar nebuvo jos pirmosios knygos, paprašiau Panevėžy Aušros, kad paskaitytų kelis savo eilėraščius „į mikrofoną“ (jai tai buvo pirmas kartas; aš rengiau „Literatūros akiračių“ laidą apie Panevėžio literatūrinę žiemą). Kaip jaudinos, kaip raminau: skaityk kaip sau, tai ir vertingiausia, kad nesistengi skaityt „kaip reikia“. Dabar ir jai tai tikriausiai atrodo juokinga, o tada – vargiai.
Man regis, visiškai tiksliai pasakei: „labai greitai ir organiškai“, vadinas, Lietuvos kultūros erdvė tapo (palygint su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį ir, aišku, seniau) homogeniškesnė, – oi, reikia kalbėt lietuviškai, ne sengraikiškai, – vienalytiškesnė, neturinti esminių skirtumų, tad ir įsiliet į ją paprasčiau. Tais senais laikais kas būdavo? Respublikiniai jaunųjų literatų konkursai. Tada ir susitikdavai tokius trenktus kaip pats (iki šiol prisimenu, kaip pirmąkart susitikau su Valdu Daškevičium iš Kėdainių, tris poezijos knygas išleidusiu, trečiąją šįmet). O dabar? Vien jau interneto svetainė rasyk.lt ko verta: viens du – ir tavo kūrinėlis pasiekiamas visiems, kurie domisi. Jie skaito, reaguoja, tu reaguoji į jų reakcijas, ir nereikia metus laukt.
Grįžtant prie Aušros Kaziliūnaitės, labai laukiu jos antrojo rinkinio. Ten bus postmokykliniai eilėraščiai – iš publikacijų periodikoj sprendžiant, visa galva stipresni, nei sudėtieji į pirmąjį. Kita vertus, iš esmės šnekant, jaučiu vis mažiau sentimentų „regioniškumui“ – matyt, sendamas „kosmopolitiškėju“, – Vladas Braziūnas išleido tarminį rinkinį „Saula prė laidos“, dalyvavau tą Lietuvių kalbos instituto leidinį pristatant Vilniaus knygų mugėj, ir pagalvojau tada: jei šnekam apie besileidžiančią saulę, galim ir tarmiškai, o jei apie poeziją – šnekėkim „lietuviškai“, nes kitaip – bus commedia del’arte žanras. Ta Lietuva tokia maža, kad pasakymas, pvz., Biržų krašto poetas, dabar jau skamba šiek tiek juokingai, bent man.

A.B. Kartą bohemos kavinėje, gal prieš kokį tuziną ar daugiau metų, prie grakščių stikliukų tada dar ne taip žinoma filosofė Jūratė Baranova paklausė – kaip, Aliau, Biržai – ar centre, prie kino teatro, kai išlipi iš Vilniaus autobuso, varnalėšos tebeauga? Tebeauga, atsakiau nustebęs, ir tada sužinojau, kad ji taip pat gimusi Biržuose. Kaip žinai, varnalėšų, kaip ir kino teatro, nebėra. Kaip tau atrodo – ar per tuos metus, kai jau negyveni Biržuose, čia kas nors ryškiau ir fundamentaliau pasikeitė, ar liko tų metafizinių varnalėšų lygmenyje?
Apie varnalėšas nieko negaliu pasakyt, nes visada išlipdavau (ir išlipu) pirmąkart autobusui stabtelėjus Muravankoj, tada Kudirkos gatve pro savo 1-ąją vidurinę Pastaunyko link – tėvai gyvena Beržų gatvėj, prie Reformatų kapinių, nors dabar ten laidojami ir katalikai.
Kas pasikeitė? Nebeliko pilies griuvėsių, kurie turėjo savo žavesio. Anksčiau visada su malonumu užsukdavau į knygyną, o dabar nebelabai noris. Kad ir kaip būtų, ta kaimynystė su vinimis nelabai simpatiška. Kas nepasikeitė? Manau, tai, kad visi apie visus viską žino, tiksliau sakant, mano žinantys. Ir visada, prieš ką nors darant, pagalvojama: ką kiti pamanys. Ir nei metafizika, nei varnalėšos čia niekuo dėtos: tam tikro dydžio bendruomenėj veikia savi dėsniai.

(58) Multikultūralizmas ir Aputis

Pagaliau prieš keletą dienų iš spaustuvės atvežė LT priklausančią žinyno 300 Baltic Writers tiražo dalį (LLTI jau galima nusipirkt). Ir prisiminiau bene įdomiausią radinį, kai visur šniukštinėjau, kas iš 100 atrinktųjų mūsų autorių kūrinių išversta į kitas kalbas. Juozo Apučio novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“ atsidūrusi JAV išleistoj mokykloms skirtoj daugiakultūrėj antologijoj: Coming of Age Around the World: A Multicultural Anthology, edited by Faith Adiele and Mary Frosch, New York: New Press, 2007, 300 pp.
Vienas to leidinio anotacijos variantas:

A volume of twenty-four short works by top international authors documents the modern world’s struggle for identity among young people throughout the world, in a collection that reflects the experience of coming of age as a globally shared concept. The stories are fairly brief (10 to 20 pages each) and include helpful introductions about the authors and the cultures that influenced them.

Kitas anotacijos variantas:

How is coming of age unique—and how is it universal—for a young person from Algeria, Australia, China, Guatemala, Guyana, Lebanon, Lithuania, Martinique, Mexico, Nigeria, Northern Ireland, Vietnam, Zambia, Zimbabwe, a Parsi family in India, a Maori village in New Zealand, a Sioux family in the U.S., or for a youngster displaced from Ethiopia, Latvia, Nigeria, or Sierra Leone? Twenty-four short fictions, memoirs, and even an excerpt from the comic book-style Persepolis, tell of teenagers engulfed in global events or attempting to bridge clashing cultures. Introductions provide cultural context.

Deja, tos antologijos rankose nesu turėjęs, kaip pristatomas Aputis ir jo novelės kultūrinis kontekstas – nežinau… Tad bent turinį pateikiu (rimtesnis knyslys, manau, nesunkiai identifikuos, kuris autorius kokiai kultūrai atstovauja; tenurodžiau, kas LV):

DISPLACED CHILDHOOD: Growing Up on Foreign Soil
Elisabeth Gille, From Shadows of a Childhood
Juozas Aputis, “The Glade with Life-Giving Water”
Alexandra Fuller, From Don’t Let’s Go to the Dogs Tonight: An African Childhood – “Getting There: Zambia, 1987”
Aminatta Forna, From The Devil That Danced on the Water: A Daughter’s Quest

IN THE SHADOW OF WAR
Ben Okri, “In the Shadow of War”
Nega Mezlekia, From Notes from the Hyena’s Belly: An Ethiopian Boyhood – “A Reluctant Guerrilla”
Andrew X. Pham, From Catfish and Mandala: A Two-Wheeled Voyage Through the Landscape and Memory of Vietnam – “Last-Gamble”
Colum McCann, “Everything in This Country Must”

MEETING THE OTHER
David Bezmozgis, “Tapka” [a story of Latvian Jewish immigrant children in Toronto]
Oonya Kempadoo, From Buxton Spice
Albert Bensoussan, “The Lost Child: An Algerian Childhood”
David Malouf, “Closer”

SCHOOL DAYS
Patricia Grace, From Baby No-Eyes – “Kura”
Victor Perera, From Rites: A Guatemalan Boyhood – “Kindergarten”
Tiffany Midge, “Beets”
Patrick Chamoiseau, From School Days

SELF-DISCOVERY
Yu Hua, “On the Road at Eighteen”
Chang-rae Lee, “Sea Urchin”
Marjane Satrapi, From Persepolis: The Story of a Childhood – “The Veil”
Hanan al-Shaykh, “The Women’s Swimming Pool”

FAMILY
Rohinton Mistry, “Of White Hairs and Cricket”
Charles Mungoshi, “Shadows on the Wall”
Faith Adiele, “Black Men”
Guadalupe Deuńas, “In Heaven”
Guadalupe Dueńas, “Shoes for the Rest of My Life”

„Erčia, kur gaivus vanduo“ pirmąkart išspausdinta rinkiny Horizonte bėga šernai (1970). Koks šio kūrinio kelias iki minimos antologijos? Aišku, reiktų el. paštu paklaust sudarytojų, ir atsakymas būtų aiškus. Nesiryšiu to daryt, tad mėginu spėt.
Kad būtų išsamesnis vaizdas, kas nors toj antologijoj turėjo atsirast ir iš postsovietinės erdvės. Gal vienai iš sudarytojų į galvą atėjo žodis „Baltic“. Ieškant bibliotekų el. kataloguose, galėjo sistema pasiūlyt šitą knygą: The Glade With Life-Giving Water: Stories From the Soviet Baltic Republics, comp. by Vera Ruber, Laima Vinonen and Bella Zalesskaya (Moscow: Progress, 1981). Antologija pavadinta pagal Apučio novelę; tema tinkama: jaunuolės išėjimas iš namų, branda, ryšys su gimine, vaikystės erdve; teksto ilgis irgi tinkamas. „Imam“, nusprendė Faith Adiele ir Mary Frosch. Aišku, tai tik spėjimas, gal visai kitaip buvo.
Ši Apučio novelė, jei neklystu, įtraukta į mūsų mokyklines programas, bent jau jos ištrauką tenka moksleiviams interpretuot (sprendžiu iš šperų.lt). O kaip ją interpretuoja JAV moksleiviai? Ar pasitelkia pirmąjį novelės sakinį („Iš pat ryto visi buvo liūdnai ramūs“) kaip suvokimo raktą? Ar yra šperų.lt angliškas atitikmuo? Greičiausiai – ne? Gana svarstyt. Užfiksavau, ir tiek.