(1196) Visiškai tarp kitko: atspindžiai atminty iš 1959-ų sausio

Esu jau šį tą užfiksavęs, kas atėjo galvon skaitant Ellen Hinsey ir Tomo Venclovos pašnekesius Nelyginant šiaurė magnetą (2017); tarp kitko paminėta tam įraše ir Algimanto Bučio pavardė (TomV prisimindamas ją nutyli); per atostogas popieryne užtikau publikaciją, kuri paskatino grįžt prie vieno epizodo, prisiminto pašnekesių knygoj:

[Ellen Hinsey:] 1959 metų sausį Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, buvo surengtas susirinkimas, skirtas dviem poetams – jums ir Vladui Šimkui. Jums buvo 21 metai. Sumanyta priešpriešinti du jaunus poetus ir atskleisti jūsų kūrybos dekadentinį pobūdį. Viešai pasakėte, kad Pasternakas – jūsų mėgstamiausias rašytojas...
[Tomas Venclova:] Tai buvo tipiška sovietinė procedūra: Rašytojų sąjungos funkcionieriai dažnai aptardavo ir vertindavo pradedančių poetų kūrybą. Paprastai tai būdavo jų priėmimo į Rašytojų sąjungą preliudija. [...]
Rašytojų sąjungos salė buvo pilnutėlė [...]. [...] Mudu su Šimkumi paskaitėme savo kūrybos pavyzdžių – prisimenu, kad pavydėjau jam formos meistrystės. Buvo pasakyta keletas blankių kalbų. Paskui vienas pradedantis kritikas tarė, jog mano eilės gal ir talentingos, bet individualistinės ir todėl svetimos „tarybinės visuomenės“ dvasiai. „Tokią poeziją galėjo parašyti ir daktaras Živaga“, – užbaigė jis. O tada keli vyresni rašytojai užsipuolė mane jau ne taip santūriai. „Karalius nuogas“, – buvo viena iš nuosaikesnių frazių. Tiesą sakant, tik tada aiškiai supratau, kad tarp jaunimo esu populiarus, o valdžia pasišovusi tą populiarumą pakirsti.
Gavęs žodį, pradžioje pacitavau linksmą lietuvišką patarlę: „Po marškiniais mes visi nuogi.“ Paskui pasakiau, kad šioje salėje niekas, taip pat ir aš, nėra skaitęs Živagos, todėl negali romano vertinti. (Tai buvo akivaizdi tiesa, bet kartu šventvagystė, nes prieštaravo sovietiniam papročiui šmeižti knygas, kurias skaityti griežtai draudžiama.) Toliau pareiškiau: „Taigi nekalbėkime apie Pasternako prozą. O dėl jo poezijos – negaliu paneigti, kad ją labai mėgstu ir daug iš jos išmokau, taip pat iš Mandelštamo ir Achmatovos.“ Visi nustėro ir susirinkimas buvo nutrauktas.
[...] (O tas jaunas kritikas, kuris palygino mane su Živago, Brežnevo laikais tapo įtakinga figūra. Nepriklausomoje Lietuvoje surengė lyg ir asmeninį performansą – sudegino visas savo sovietmečiu išleistas knygas – ir tapo nacionalistu.) (p. 193–196)

2003-iais Robertas Kundrotas kalbino Algimantą Bučį, tą „vieną pradedantį kritiką“ (dvejais metais jaunesnį už TomV-vą; 1959-ų sausį – devyniolikmetį); AlgB prisiminė:

Ateidavo iš aukščiau komanda „reikia priimti į Rašytojų sąjungą“, ir priimdavo. Arba atvirkščiai: „Šito nepriimti!“ – ir nepriimdavo. Prisimenu Tomo Venclovos „priiminėjimo“ posėdį. Berods buvau vienintelis, kuris dar bandžiau kažką kalbėti apie jo poezijos grožį ir panašiai, kai visi kiti valdybos nariai, jei nepeikė poeto, tai liūdnai ar pašaipiai klausėsi, nes balsavimo rezultatas buvo užprogramuotas iš anksto – „Nepriimti!“ (Naujoji Romuva, 2003, nr. 4, p. 3)

Ar yr prasmės klausti, kuris įvykio atspindys atminty „tikresnis“? Nėr; du veidrodžiu – du atspindžiu. Tik kai ką reikia patikslint. [Užmečiau akį į Donatos Mitaitės studiją Tomas Venclova: Biografijos ir kūrybos ženklai (2002).]
Perskaičius TomV ir AlgB atsiminimų gabaliukus gali susidaryt ir susidaro įspūdis, kad Venclovos ir Šimkaus eilėraščius aptarinėjo tikrieji Rašytojų sąjungos nariai. Ne. Nors RS patalpose, bet 1959 I 16 vyko Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimas (iš RS narių, vad. vyresniųjų, tikrai dalyvavo Antanas Jonynas, kuris, Ramūno Katiliaus liudijimu, ir kalbėjęs apie nuogą karalių); jaunųjų sekcija negalėjo nei priimti, nei nepriimti į sąjungą, – tik rekomenduoti priimti arba nerekomenduoti; galima manyt, kad sekcijos valdybai buvo „patarta“ nuspręsti: sekcija nerekomenduoja priimti – ir RS valdybai net nebereikės svarstyt ir balsuot dėl Antano Venclovos sūnaus priėmimo/nepriėmimo. (Gal ir nelabai tikusi analogija, bet šiek tiek panašu į tai, kas dabar daros Maskvoj – kai kam net neleidžiama tapt rinkimų į miesto dūmą kandidatais; apsidraudžiama.)
Digresija (nuo TomV teiginio: „tada aiškiai supratau, kad tarp jaunimo esu populiarus, o valdžia pasišovusi tą populiarumą pakirsti“ antrosios dalies) Nežinau, gal valdantieji buvo visiškai atitrūkę nuo realybės ir nieko nesuprato (nors kvailiais visus juos laikyt būtų juk negražu), bet iš tiesų vad. kritika ne pakirsdavo populiarumą, o jį tik padidindavo; iš oficialiųjų pozicijų pakritikuotas ar sukritikuotas autorius ar kūrinys sudomindavo netgi tuos, kurie šiaip, tarkim, kultūros dalykais rimtai net nesidomėdavo. Suprantu, reikia pavyzdžių. Štai vienas.
Tame pačiame kaip pokalbis su AlgB Naujosios Romuvos numery paskelbta Romualdo Ozolo dienoraščio fragmentų; laikas – 1964–1965 metai: žurnalas Meno saviveikla virsta Kultūros barais, išeina du numeriai, kurie neįtinka valdžiai, ir ji imasi „taisyt padėtį“ – pakeičia visokiem ozolam, kunčiam ir tutti quanti nuolaidžiavusią vyr. redaktorę vyr. redaktorium su teisinga leidinio vizija. — Iš RomO, tuolaik KB meninio [sic!] redaktoriaus, dienoraščio:

1965 m. vasario 18 d., ketvirtadienis
Vakar įžymi diena – Tiesoj išpliekė. Tampam dienos didvyriais.
Radau [vyriausiąją redaktorę Emiliją] Kulakauskienę telefonu kalbančią. Ant stalo laikraštis. Neatkreipiau dėmesio. Paskui frazė: „Iš Tiesos tiesą apie save sužinojom“. Kas? „Skaitei?“ – trumpai žvilgtelėjusi paklausė. Kai ką užkabinau. Savo pavardę pamačiau. Man nepatogu buvo per jos petį skaityti, be to, pradėjom kalbėti – [Antanas] Vengris atėjo. „Paskaičiau visai šeimynai, – juokiasi krizendamas. – Reklama! Ot, tai reklama! Betgi nors vieną kartą galima pasidžiaugti. Aš aštuonerius metus laukiau tos dienos. Dirbi, plūkies – ir niekas, kad bent kas, o dabar – prašau.“ – „Dabar ir rajonuose išpirks“, – šypsosi Kulakauskienė.
     Aš lyg ir nieko. Nei susijaudinau, nei sumišau. Paskutinėm dienom kažkaip intuityviai į antraštes žvilgčiodavau. Buvo justi, kad kažkas bus – visi laikraščiai sureagavo, tik Zimanas iškalbingai tylėjo. Pakalbėję, pakeikę bailį, nepasirašiusį po straipsniu ir [Juozo] Jurginio pavardės nepaminėjusį, kai jo nuomonę neigia, mes išsiskirstėm. Darbo buvo, bet dirbti nesinorėjo. Užėjau į blyninę, užvalgiau, nusipirkau porą laikraščio numerių ir grįžau. Vaikštau, šlaistausi. Nuotaika visai nebloga, bet šiek tiek nenatūraliai pakili. Jaučiu, kad šis straipsnis – tik pradžia. Pradžia pabaigos. (RomO, „Dienos, kai dienõs buvo per maža“, NR, 2003, nr. 4, p. 50)

Kaip skaitytojo laiškas (rubrika „Iš paskutinio pašto“) pateikta anoniminė pirmojo KB numerio kritika „Kaukė yra. O veidas?“ Tiesoj pasirodė vasario 17-ą; kovo 16-ą RomO užsirašė dienorašty Antano Vengrio frazę: „Visi inteligentai sveikina, o tai nieko gero nežada mums“; kovo 22-ą naujas vyr. redaktorius Aleksas Baltrūnas jau aiškino, kaip reiks perdaryt rengiamą spaudai trečią numerį.
Valdžia aiškina, kad blogai, o žmonės daro išvadą: vadinas, tikrai gerai. Valdžia sako, kad reikia pagerint, pvz., žurnalo turinį, o žmonės supranta: vadinas, pablogės, t.y. atsiras daugiau nevertų skaityt tekstų. (Sakydamas žmonės, aišku, ne visus turiu omeny.)
Digresija II (2019 X 2; nuo TomV sakinio: „Paskui pasakiau, kad šioje salėje niekas, taip pat ir aš, nėra skaitęs Živagos, todėl negali romano vertinti.“) Algirdas J. Greimas tuo metu, 1959-ų pradžioj, manau, buvo jau pradėjęs, o gal net bebaigiąs skaityt La Docteur Jivago; jo užrašyti įspūdžiai paskelbti Amerikoj leistam žurnale Darbas (a Lithuanian quarterly of social sciences, art, and literature, published every March, June, September, and December by the Lietuvių Darbininkų Draugija) tų pačių metų vasaros numery:

Pasternakas

Le Docteur Jivago est publié
aux Éditions Gallimard le 26 juin 1958

Visiškai nežinau, ką Amerikos lietuvių “literatūriniai sluogsniai” galvoja apie Pasternaką ir jo Daktarą Živago. Aš pagaliau perskaičiau šį šešių-septynių šimtų puslapių [702 p.] romaną-upę ir bandau susidaryti savo nuomonę.
     Kad Daktaras Živago yra XIX-jo amžiaus tipo romanas, kad jis nieko bendro su moderniomis literatūros tendencijomis neturi, tai visai aišku. Norint gi vertinti jį tradiciniuose rēmuose, reikētų gal iš naujo perskaityti Tolstojų: penkiolikos dvidešimties metų tarpas yra per didelis palyginimams daryti. Ir tai dar: Pasternakas man greičiau primintų Turgenevą, o ne Tolstojų. Paguldžius Daktarą Živago šalia Šolochovo Ramiojo Dono, reikētų rimtai susimąstyti. Ramusis Donas man gal net atrodytų epiškesnē, gilesnio kvapo ir platesnio mosto freska. Iš kitos pusēs, Pasternakas prozininkas, man atrodo, nei iki kelių nepasiekia tokio, sakysim, Faulknerio. Tai tokie, maždaug, mano vertinimo rēmai. Istorija nuspręs.
     Visa tai, žinoma, nekalbant apie politinį romano turinį. O apie jį, kaip teisingai pastebi Sartre'o [globotinė/įdukra] Les Temps Modernes [Janvier 1959, n° 155], kalbēti reikia, nes pats Pasternakas apie tai kalba.
     Pasternakas Spalio Revoliuciją pasmerkia, išeidamas iš dviejų skirtingų taštų. Visų pirma, krikščionybēs vardu, bet tai skamba, kaip Dostojevskio mēgtų ir suvartotų temų atorūgos: žmonija kenčia už savo — ar Adomo — nuodēmes. Man jau tada patiktų geriau kito reakcionieriaus, Joseph de Maistre, teorija, bandanti išaiškinti Didžiosios Prancūzų Revoliucijos kataklizmą. Bent jau didingumo jai netrūksta: žmonijos kelias į Dievą eina kraujingais Istorijos spazmais.
     Kitas jo argumentas — tai individo laimē: mes mylimēs, sako Živago meilužē, ir neturime laiko galvoti apie tokias smulkmenas, kaip žmonijos gerbūvio pakēlimas. Meilē yra, žinoma, gražus dalykas, bet reikia būti egoistu, skelbiant dviejų individų laimę, aklą žmonijos skurdui. Pasternakas čia nupuola žemiau Dostojevskio.
     Užtat, kaip tai pabrėžia Les Temps Modernes, nei Spalio Revoliucijos, nei iš vis jokios revoliucinēs problematikos Pasternako romane nēra: visa tai tik kažkoks didžiulis kruvinas nesusipratimas, neleidžiantis žmonēms, tokiems kaip Pasternakas ir jo piešiami personažai — buržuazija ir inteligentija — ramiai gyventi. Neužtenka tad sakyti, kad Pasternakas nusistatęs prieš revoliuciją (apie Spalio Revoliuciją galima, pagaliau, visokių nuomonių turēti) — Pasternakas yra iš vis asocialus žmogus. Neaišku tiktai, kodēl asocialūs poetai imasi socialinių problemų.
     Paskutinysis, pagaliau, priekaištas — jisai ne mano, aš tuo metu dar lopšyje buvau, o Isaak Deutscher, vieno iš didžiausių dabartinēs Rusijos istorijos specialistų priekaištas — tai Pastarnako aprašomo istorinio konteksto neatitikimas realybei. Pagal Isaak Deutscher, Pasternakas stalinizmo epochos atmosferą perkelia į pilietinių karų ir NEPo laikus.
     Bet tai jau kita istorija: rašytojas turi teisēs elgtis su istorija, kaip jis išmano: skaitytojui svarbi veikalo meninė pusė; politiškai imant: svarbios pačios Pasternako tezēs, o ne jo istorijos traktavimas. Kiekvienu atveju: jam taikomas “vidaus emigranto” vardas — atmetant tame implikuotą politinį pasmerkimą — atrodo, kad visiškai tinka. (Darbas, 1959, birželis, nr. 2(41), p. 22)

Citavau iš kserokopijos, darytos 1990-tinių pradžioj Mažvydo bibliotekoj ir gulėjusios popieryne; pasitikrinau Greimo bibliografijoj: Darbe buvę užrašai „tarp šiapus ir anapus“ jokioj knygoj neperspausdinti, bet yra Egidijaus Balandžio str. „Greimas žurnale Darbas“. — Kaip matyt iš turinio, tame pačiame Darbo numery buvo dar vienas tekstelis apie Pasternaką ir jo Dr. Živago (A.B. = A. Baltaragis = Kostas Ostrauskas); epavelde.lt šitojo Darbo (dar) nėr; spėčiau, ten greičiau apie tai, kas dėjos aplink rašytoją ir jo romaną. — Greimas gal pirmas iš lietuvių perskaitė Živago ir užfiksavo savo mintis apie šį Nobelio premija įvertintą romaną?
P.S. VLE straipsniuky apie Darbą (kuriame, be kita ko, tais pačiais 1959-ais paskelbtas šūkis „Veidu į Lietuvą“, kurio viršelį sukomponavo Jurgis Mačiūnas etc.) per daug leidinio redaktorių privardinta: Juozas Kaminskas = Steponas Kairys (kitavardį Kaminskas logiškiausia būtų užrašyt skliautuos po tikravardžio Kairys?).

(1078) Visiškai tarp kitko: trupiniai Dalios Grinkevičiūtės bibliografijai

( — — 2009-ų gruodį Italijoj išėjo I lituani al Mar di Laptev: L’inferno di ghiaccio nei lager comunisti (vertė Ieva Musteikytė), 2014-ų gruodį Vokietijoj Aber der Himmel – grandios (vertė Vytenė Muschick; 2016 XI 2-as leidimas), 2017-ų balandį Prancūzijoj Prisonnière de l’île glacée de Trofimovsk: Mémoire d’une déportée dans l’enfer des camps sibériens (vertė Jūratė Terleckaitė); po gero mėnesio Jungtinėj Karalystėj pasirodys Shadows on the Tudra (vertė prof. Delija J. Valiukėnaitė; 2002-ais išleistas Izoldos Geniušienės vertimas A Stolen Youth, a Stolen Homeland). Naujo vertimo anotacijos pirmas sakinys: „An extraordinary piece of international survival literature, joining the likes of Primo Levi and Anne Frank.“ Gal kam ir apmaudu, bet DalG-ės atsiminimai, o ne Balio Sruogos Dievų miškas sklinda po pasaulį; ir ne tik todėl, kad Sruogos knyga per stora, manyčiau, ir dėl to, kad jo sarkazmas, gal stipriausiai veikiantis skaitant, išvertus į kitą kalbą nublanksta ar visai išnyksta. — — )

Kalbant apie DalG-ės atsiminimų publikacijas, dažniausiai būna taip: paminimi 1979-i, kai trumpieji, rašyti 1976-ų liepą, dar patrumpinus buvo paskelbti rusiškai tamizdate Paryžiuj, ir – strykt į 1988-us, kai V 28 Literatūroj ir mene pasirodė Justino Marcinkevičiaus rašinys „Reabilituota – 1970 metais“, o Pergalėj, nr. 8, atsiminimai, Kazio Sajos pavadinti „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
1053 įrašo pabaigoj užfiksavau pirmosios publikacijos bibliografinę nuorodą:
¶ „Литовские ссыльные в Якутии (Отрывок из автобиографических записок)“, Память, kn. 2; Maskva, 1977, perleidimas: Paryžius: YMCA-Press, 1979, p. 555–566 + kriptonimu M.И. pasirašiusios Larisos Bogoraz lydimasis leidėjų žodis, p. 566–567. Kas dar pasakytina apie šią publikaciją: (a) kaip rašo Vytenė Saunoriūtė-Muschick, rusų disidentams Maskvoj atsiminimus perdavė ne pati DalG, o jos pusbrolis dailininkas Vitalijus Stacinskis (1928–2010; nuo 1978 III gyvenęs Paryžiuj); (b) iš leidėjų žodžio aišku, kad atsiminimai buvo rašyti rusiškai: ar kas lygino lietuviškus ir rusiškus? ar DalG pati išvertė jau turimus lietuviškus į rusų kalbą, ar tiesiog parašė rusiškai, ir šis tekstas galbūt vadintinas trumpųjų atsiminimų variantu, o ne vertimu?; (c) iš ten pat žinoma, ir paantraštė nurodo, kad paskelbtas buvo ne visas gautasis tekstas: didžioji dalis, tai, kas susiję su tremtim, o kas susiję du „dabartiniais vargais“ – praleista.
1981-ais laisvajam pasauly buvo minimas Birželio trėmimų 40-metis. Tais metais DalG atsiminimų pirmąkart paskelbta ir lietuviškai:
¶ „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje: ištrauka iš autobiografinių užrašų“, Draugo šeštadieninis priedas, 1981 I 17, p. 2, 3; I 24, p. 2–4; išversta viskas, kas skelbta rusiškai; Redakcijos pastaboj prieš publikaciją, be kita ko, rašoma:

Apie rašinio autorę Dalią Grinkevičiūtę, buvusią Laukuvos bažnytkaimio gydytoją, mums žinoma tik tiek, kiek ji pati apie save pasakoja, ir kiek savo baigminiame prieraše informuoja leidėjai. Lietuvių pogrindžio spaudoje jos pavardės neradome. Gal apie ją yra girdėjęs kas nors iš Vakaruose gyvenančių tautiečių?
Nors pastaruoju metu yra jau nemažai gyvų liudijimų apie lietuvių tremtinių kančias Sibire, Dalios Grinkevičiūtės užrašai savo tikslumu ir klaikumu turbūt pranoksta visus kitus.

Nurodyta, kad užrašų ištrauką išvertė Paulius Vaduvis; spėtina, kad tai slapyvardis; klausiau poros žmonių, tuolaik gyvenusių laisvajam pasauly (Elenos Bradūnaitės ir prof. Mildos Danytės), deja, nežino; jei reiktų spėt, kaip vieną kandidatų siūlyčiau Draugo šeštadieninio priedo redaktoriaus Kazio Bradūno bičiulį Paulių Jurkų, gimusį Žemaičių Kalvarijoj, sovietmečiu vadintoj Varduva; nors šis spėjimas grynai galvinis, niekuo neparemtas. [Patikslinimas 2021 III 24 Šiandien kalbėjaus su TomV apie minimą publikaciją: jis pastebėjęs DalG atsiminimus tamizdatiniame leidiny ir pasiūlęs Draugui; atsiminimus, jo spėjimu, vertęs Paulius Jurkus, TomV vertimą paredagavęs ir parašęs įžangos žodį.]
Tai, kas skelbta Drauge, buvo įdėta ir 1981-ais išleiston knygon Lietuviai Sibire = Lithuanians in Siberia (su įžanga anglų kalba, parengė kun. Juozas Prunskis).
Tais pačiais metais atskiru leidiniu pasirodė vertimas į anglų kalbą:
¶ Frozen Inferno, translated from Russian to Lithuanian by Paulius Vaduvis, translated from Lithuanian to English by Milda Danys; įvado vietoj – ištrauka iš Encyclopedia Lituanica apie Birželio trėmimus, Brooklyn, NY: Lithuanian Catholic Religious Aid, 1981, 15 p. — Kanadoj tuolaik gyvenusi Milda Danytė 2018 IV 26 el. laiške prisiminė, kad išversti jos paprašęs tėvas inž. Juozas Danys (1914–2005) [apie jį galima pasiskaityt Algimanto Nako straipsnį Mokslo Lietuvoj: I dalis, II dalis, III dalis], ir finansiškai atsilyginęs dukrai už darbą. Knygelė, kaip galima suprasti iš pristatymo Aiduose, buvo dovanojama; kaina – laisva auka. (2-as brošiūros leidimas pasirodė Tasmanijoj 1988-ais.)
— Šiuos bibliografinius duomenis surankiojau remdamasis Tomo Venclovos rašiniu „Apie viešumą ir pusiau viešumą“, pasirodžiusiu 1988 VII 16 Draugo priedo Kertinėj paraštėj kaip reakcija į minėtą JustM rašinį Literatūroj ir mene. Paliudyta, kad DalG apie publikacijas žinojusi, kad net padėkojusi ir prašiusi atsiųst vaistų, ir tai buvę padaryta. (Ar 1981-ais DalG-ės atsiminimų ištrauka buvo išversta ir į ispanų kalbą, kaip spėja TomV, nepavyko išsiaiškint; gal greičiausiai nebuvo.)
P.S. (2019 V 3) Baigęs rašinį Draugo kultūriniam priedui, TomV dienorašty užsirašė: „Marcinkevičius man lygiai tas pat, kas Brodskiui Jevtušenka“ (Literatūra ir menas, 2019 V 3, nr. 9, p. 45). Josifo Brodskio nuomonė apie Jevgenijų Jevtušenką atsispindi kad ir šitam pokalby.

(1053) Tarp kitko: šis tas Tomo Venclovos prisiminimų paraštėj

aigiau pernai išėjusius Ellen Hinsey ir Tomo Venclovos pašnekesius Nelyginant šiaurė magnetą (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys). Paraštėse liko varnelių, dvigubų varnelių ar klaustukų. Kai kur apsirikta: Majakovskį vertė ne Jonas, o Juozas Macevičius (p. 110); prasilenkta su tiesa, kai kalbant apie žydų išvykimą iš Sovietų Sąjungos sukabinami Icchokas Meras ir Grigorijus Kanovičius (p. 348) – GrK Izraely gyvena tik nuo 1993-ių; kai kur suabejojau vertėjo sprendimais, pvz.: ar prasminga buvo kurt naują įvardą dirvininkai (p. 283 ir dar vienoj vietoj), ar nebūtų tikęs žemininkai; kai kur nusistebėjau TomV lengva ranka: be jokių argumentų Algimantas Bučys imtas ir išvadintas nacionalistu (p. 196); kai kur stipriai sudvejojau: tik TomV ir Henrikas Nagys eilėraščiais sureagavo į 1956-ų Vengrijos įvykius?; kai kurias vietas pasižymėjau kaip skatinančias dar kartą pagalvot ir pasitikslinti savo nuomonę apie vieną ar kitą įvykį, reiškinį; ir kt.
Bet dėl vieno dalyko, manau, verta užfiksuot pastabą. Skyriuj, kuriame prisimenamas „Vagos“ išleistas Kalbos ženklas (1972):

[Ellen Hinsey:] Anksčiau su slapyvardžiu buvote išleidęs savilaidos knygelių – Pontos Axenos (1958), Maskvos eilėraščiai (1962)...
[Tomas Venclova:] Pontos Axenos buvo plonas dešimties ar dvylikos eilėraščių sąsiuvinis, išspausdintas „Eglutės“, mano jau minėtos namų leidyklėlės, kurios spiritus movens buvo Nataša Trauberg. Dar aiškiai prisimenu tos knygelės geltoną viršelį, minkštą popierių ir blankų mašinraštį. Dabar manyčiau, kad reikėjo pavadinti Axenos Pontos, nes graikų kalba tokia žodžių tvarka įprastesnė. Kiek atsimenu, pasirašiau pusiau slapyvardžiu Andrius Račkauskas (Andrius – mano antrasis vardas, o Račkauskas – motinos pusės pavardė). Buvo išspausdinti keturi ar penki egzemplioriai, iš jų vieną ar du netrukus konfiskavo KGB. Nežinau, ar bent vienas išliko, — gal yra Prano Morkaus archyve. Šis leidinys irgi buvo „pirmasis“ – tai yra, pirmoji sovietinėje Lietuvoje neoficialiai išleista poezijos knyga (kaip sakiau, lietuviška savilaida egzistavo, bet daugiausia tai buvo politinės brošiūros ir proklamacijos). Kai kurie žmonės Pontos Axenos perskaitė ir net persirašė, pavyzdžiui, Judita Vaičiūnaitė ir Bronė Katinienė, buvusi mano mokytoja. Vis dėlto knygelė neišėjo už siauro rato ribų. (p. 266)

Pala pala, pirmoji neoficialiai išleista poezijos knyga? — Tarsi nebūt buvusios partizanų dainų ir eilėraščių tritomės antologijos Kovos keliu žengiant (1948–1949, tiražas skaičiuojamas dešimtimis, 1950-ais išėjo 2-as papildytas leidimas; beje, abiejuose leidimuose buvo ir Putino „Vivos plango, mortuos voco“; jei reikia išsamiau, žr. Leono Gudaičio Pastabas knygoj Kovos keliu žengiant, 1991, p. 276–288); 1952-ais atskirais leidiniais pasirodė Broniaus Krivicko eilėraščiai Už didžią tiesą ir satyros Po Stalino saule; irgi 1952-ais išleistas partizanų poezijos ir prozos rinkinys Mes nemirę...; Intoj sudarytos rankraštinės tremtinių poezijos antologijos Veidu į Tėvynę (1954), Benamiai (1955), Saulėtekio link (1956; jei reikia išsamiau, žr. to paties Leono Gudaičio Pastabas ir paaiškinimus knygoj Benamiai, 1989, p. 293–296). Čia tik tai, kas bemat atėjo galvon. Literatūrinė savilaida Lietuvoj prasidėjo tikrai ne 1958-ais.
— Ir dar; tai greičiau vadintina digresija. Citata:

[Ellen Hinsey:] Be literatūrinės savilaidos, buvo slapta publikuojami ir kiti žanrai...
[Tomas Venclova:] Taip, buvo ir kitokios rusiškos savilaidos – filosofinės bei politinės žurnalistikos. [...] Nataša Gorbanevskaja mums parūpino net to meto atsiminimus iš sovietinio lagerio, pavadintus Reportažas iš L.P. Berijos rezervato. Beje, pradžioje ten pasakojama apie kalinį lietuvį, mane tai ypač sudomino. (p. 230)

Na argi įmanoma atsispirt pagundai ir nepasiaiškint, kas tai per tekstas? — Ukrainiečio Valentino Morozo 1967-ais Mordovijos lagery kalint parašytas ir Ukrainos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams adresuotas Репортаж из заповедника имени Берия; pradžia:

Погоня кончилась. Беглец вышел из кустов: «Сдаюсь, не стреляйте! Оружия не имею!». Преследователь подошел почти вплотную, деловито оттянув затвор автомата и одну за другой всадил три пули в живую мишень. Раздались еще выстрелы: это два других беглеца, которые тоже сдались, были расстреляны. Тела вынесли на шоссе. Овчарки лизали кровь. Как всегда, жертвы были привезены и брошены у ворот лагеря, на страх другим. И вдруг трупы зашевелились: двое были живые. А стрелять уже невозможно: вокруг люди.
Это не начало детективного романа. Это не история о беглецах из Бухенвальда или с Колымы. Это случилось в сентябре 1956 г., уже после того, как XX съезд осудил культ личности, а критика сталинских преступлений шла полным ходом. Все написанное здесь может подтвердить Альгирдас Петрисявичус, который находится в лагере № 11 в Мордовии. Такие случаи были будничным явлением. (citata iš Samizdato antologijos)

Korektūros klaida pavardėj, t.b. Algirdas Petrusevičius.
Nuo šitos citatos mintis stryktelėjo šonan: TomV prisiminimų knygoj nė karto nepaminėta Dalia Grinkevičiūtė. O juk bendravo su Jelena Bonner, Sacharovu, kitais rusų disidentais, irgi reikalavo leist išvykti iš Sovietų Sąjungos; jos atsiminimų apie tremtį prie Laptevų jūros antrasis, trumpasis variantas, parašytas apie 1974-us, pirmiausia buvo išspausdintas rusų savilaidoj, rinkinyje Память (kn. 2; Maskva, 1977, perleidimas: Paryžius, YMCA-Press, 1979, p. 555–566): „Литовские ссыльные в Якутии (Отрывок из автобиографических записок)“ su kriptonimu M.И. pasirašiusios Larisos Bogoraz lydimuoju žodžiu (p. 566–567; išsamiai apie šį tęstinį leidinį čia). — Tokia nerimta minties nuotrupa pabaigoj: jei renkant Lietuvos Helsinkio grupės signatarus TomV iš Šiaulių, kur sutarė su Ona Lukauskaite, būt pavažiavęs ir iki Laukuvos, DalG, neabejoju, būtų irgi pasakiusi: „Taip, sutinku.“

(987) Pakeliui į darbą, x: apie vieną rašinį

Šiandien abiturientams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas.
Ta proga – fragmentas iš teatrologės Irenos Aleksaitės, 1954-ais baigusios Salomėjos Nėries vidurinę, atsiminimų:

Baigusios mokyklą dar ilgai mano ranka buvo sukietėjusi, niekaip negalėjau atsikratyti tos įkaltos į galvą „ideologinės“ tiesos, nes nežinojau jokio kito būdo, kaip vertinti meno kūrinį. Tai sielos paralyžius... Ir gal tik vienas mokinukas – A. Vienuolio mokyklos abiturientas, baigiamųjų egzaminų metu pasirinkęs temą iš T. Tilvyčio poemos „Usnynė“ (kuri gavo Stalino premiją), visiškai ją sukritikavo, nepadaręs nė vienos nei gramatinės, nei stilistinės klaidos. Švietimo ministerija, ilgai svarsčiusi šį neeilinį įvykį, vis dėlto turėjo jam parašyti aukščiausią pažymį. Tai buvo Tomas Venclova. (Be grimo: šelmiški prisiminimai, 2004, p. 87–88)

Venclova mokyklą baigė irgi 1954-ais, tik tada ji dar nesivadino Vienuolio, buvo Vilniaus 1-oji vidurinė (Vienuolio nuo 1957-ų).
Kiek tame Aleksaitės prisiminime teisybės, kiek mito?
Mito tikrai daugiau negu teisybės. Kad nepadarė kalbos klaidų – gali būt, bet kad būtų Usnynę „visiškai sukritikavęs“ – neįtikėtina, juolab pats yra kalbėjęs, esą proto ėmęs įgaut tik studijuodamas Universitete, apie 1956-us.
Aišku, galima būtų patikrint. Tas Tomo Venclovos rašto darbas guli kokiame nors archyve, tik kas dėl tokios smulkmenos gaiš laiką.

(978) Pakeliui į darbą, ix: tai ironija? – ne, insinuacija

— vakar nusipirkau Vakaro žinias; archyvui —

 oezijos pavasario laureatu šįmet išrinktas Tomas Venclova už eilėraščių ir vertimų rinkinį Eumenidžių giraitė.

UAB „Respublikos“ leidiniai dienraštis Vakaro žinios (vyr. redaktorius Alfredas Zdramys; vienas iš vyr. red. pav. Ričardas Čekutis) 5000-ojo numerio paskutiniam puslapy (po orų Lietuvoj prognoze) su rubrika „Elito naujienos“ šią žinią pranešė taip →

UAB vadovui Vitui Tomkui greičiausiai labai patiko, ypač fotomontažas.

Vargu ar yra prasmės klaust, ką apie šią publikaciją mano minimo dienraščio korespondentas 2009-ų Poezijos pavasario laureatas Rimvydas Stankevičius. („Taigi ne aš rašiau!“?) Ar jis praleistų negirdom Vakaro žinių lygio „paironizavimą“ (būtent šį žodį vartoja respublika.lt), kad pirmuoju Poezijos pavasario laureatu tapo poetas, kurio hobis buvo Lietuvos sovietinimas? Nežinau, bet Olava Strikulienė ar Ferdinandas Kauzonas (su Vyteniu Andriukaičiu), beveik neabejoju, – ne.

Ar reaguos PP laureatai, Venclovą išrinkę laureatu? Nežinau.

Taip, yra racijos pasvarstymuos (maždaug): o tai ko kito tu tikėjais iš Vakaro žinių? Visiem aišku, kokio lygio tie Respublikos leidiniai ir kokią dūdą pučia. Jei reaguosi, tai tebus tik jų skleidžiamo požiūrio platinimas. Verčiau ignoruot. Šunys loja, karavanas eina. — Gal.

Bet ar visad tyla – gera byla? O šiuo atveju? 

Su kai kuriais asmenim po šito nebesisveikinsiu ir į kai kuriuos renginius kojos nekelsiu. Bent tiek.

(966) Visiškai tarp kitko: keli mintigaliai (rašinių apie Leipzigo knygų mugę paraštėse)

vėl, kaip ir 2002-ais, „Lietuva: pasakojimas tęsiasi“

(1, bendresni) 2002-ais Lietuva kaip garbės viešnia dalyvavo Frankfurto knygų mugėj (skirtoj iš esmės leidėjams), dabar tokiu pačiu statusu – Leipzigo mugėj (daugiau skirtoj skaitytojams).
— „Susidomėjimas Lietuvos literatūra prieš šią mugę Vokietijos žiniasklaidoje buvo didelis.“ Prieš Frankfurto mugę buvo irgi nemažas. Dabar dėmesys „kur kas gilesnis“, anas buvęs mandagus, šitas tikresnis. Galbūt. Bet ar tai savaime reiškia, kad ta mūsų literatūra kuo nors ypatinga ar pasidarė ypatingesnė? Paprasčiausiai: vokiečių kultūros žurnalistai pareigingi ir gerai dirbantys, ir gerbiantys save bei savo skaitytojus, manyčiau. Štai ir visa paslaptis.
— Prieš 15 metų (nors pasirengimas vyko su komplikacijom) mugei vykstant ir dar kurį laiką po jos buvo kone visuotinai džiūgaujama: vokiečiai mus pagaliau pastebėjo! – Dabar vėl klausiam: „Ar Leipcigo knygų mugė gali tapti lietuvių literatūros pažinimo proveržiu?“
Bet ar apskritai yra bent menkiausias pagrindas svarstyt apie kokius nors proveržius, kokius staigius pokyčius? Jokio. Taip, nepalyginamai didesnė tikimybė, kad lietuviškai parašytas kūrinys bus išverstas į vokiečių kalbą nei į anglų ar prancūzų. Vokiečiai ar austrai, manau, paprasčiausiai smalsesni nei britai, prancūzai ar amerikiečiai (pastariesiems ir savų rašytojų per daug; žinau žinau, apibendrintai sakyt negalima, visur visokių žmonių yra). O kad sulauktumėm och! ach!, t.y. tiražo, didesnio negu kokių 20 tūkstančių egz., – tikimybė beveik nulinė. O ir kam? Kad galėtumėm pasigirt pasididžiuot? – Digresija (Šiaurės Atėnuos buvo rašyta): 2007-ais Latvijoj labai labai populiarus, populiariausias lietuvių autoriaus kūrinys buvo Edmundo Katano (= Žyginto Kačanausko, 1964–2012) romanas Moterys ir meilužiai – Sievietes un mīļākie. Ir kas iš to? Leidybinė sėkmė, populiarumas, matuojamas parduotų egzempliorių skaičium, tiesiogiai niekaip nesusiję su kūrinio menine verte. Visiškai sutinku su Claudia Sinnig: „jei rimti kritikai, žurnalistai atkreipia dėmesį į knygą, nori sužinoti apie ją daugiau, tai galbūt yra svarbiau nei masinis susidomėjimas“ (tą „galbūt“ galbūt galima būtų ir išbraukti).
— Bet vis tiek: noris, kad būtų knygų, kurias skaito daug. Amžiaus pradžioj kaip apie ypatingos sėkmės sulaukusius kalbėta apie Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės, Vandos Juknaitės knygų vertimus; moterys prozininkės nušluostė nosį vyrams poetams; iš vyrų gal tik Jurgis Kunčinas, tuolaik dar gyvas ir puikiai kalbantis vokiškai, galėjo bent jau gretintis prie minėtųjų kolegių. Deja, Ivanauskaitė ir Kunčinas numirė, taip ir netapę vokiškai skaitančiųjų žvaigždėmis. – Cornelius Hellis, nors būdamas „šiek tiek pesimistas“, vis tiek apie paties išverstą ir šįmet išleistą Undinės Radzevičiūtės romaną Žuvys ir drakonai – Fische und Drachen: „esu įsitikinęs, kad jis – pasaulinio lygio ir turėtų sulaukti sėkmės ne tik Lietuvoje“. Ir kaip neprisiminsi dar ir mūsų poezijos? Tikrai daug yra pasaulinio lygio; tik va ją, išverstą į vokiečių kalbą, teskaito, na, koks šimtas. Bet šimtas vokiškai skaitančių lietuvių poeziją žmonių, manyčiau, yra baisiai baisiai daug! [gana tų bendrojo pobūdžio svarstymų]
(2) Iš Linos Ever teksto „Leipcigo knygų mugėje lietuvių rašytojų naktiniai skaitymai vyko sausakimšoje salėje“:

Lietuvos literatūros nakties skaitymus baigė A. Škėmos „Baltos drobulės“ [Das weiße Leintuch] ir E. Ališankos eseistikos knygos „Risse“ pristatymai. Abi jas išvertusi vertėja Claudia Sinnig negailėjo pagyrų autoriams. A. Škėmos kūrinys jau iki šiol sulaukė labai teigiamų vertinimų svarbiausiuose Vokietijos leidiniuose ir net vadinamas šių metų knygų mugės atradimu.

Iš kultūros attachée VFR Ritos Valiukonytės pranešimo apie Škėmos romano pristatymą Berlyne:

Dėl įvairių konotacijų, mitologijos ir folkloro elementų prisodrintos kalbos romanas yra laikomas vienas sunkiausiai verčiamų kūrinių. Autorius tekste įpina lietuviškų sutartinių fragmentų, kurių skambesys, pasak vertėjos Claudios Sinnig, yra tiek pat svarbus, kiek ir pati kūrinio prasmė. Vertėja pabrėžė: „Nenorėdami prarasti savo ištakų Niujorke, Antanas Škėma, kaip ir Jonas Mekas, pasitelkdami lietuvių tautosakos ir mitologijos elementus, sukūrė naują modernistinį archajinį stilių. Šis literatūrinės raiškos būdas itin nustebino ir sužavėjo kritikus Vokietijoje, kur folkloro vartojimas kūryboje vis dar siejamas su nacionalistine propaganda“.
Leidėjas Sebastian Guggolz tikisi, kad A. Škėmos „Balta drobulė“ pagaliau pateks tarp žinomiausių dvidešimtojo šimtmečio klasikos kūrinių. „Vokietijos skaitytojams Antanas Škėma – tikras atradimas. Tokio balso čia dar nesame girdėję. Manau, kad šis romanas užpildo klasikinės modernios dvidešimtojo šimtmečio literatūros sampratą [?; užpildo spragą? praplečia sampratą?], atverdamas skaitytojams naują perspektyvą“. 

Manyčiau, tikrai vertėtų apžvelgt, ką vokiečiai jau prišnekėjo ir dar prišnekės (kol tai šiokia tokia naujiena) apie Škėmos romaną; ir mums patiems būtų gerai dar kartą įsitikint, kad į gerą kūrinį galima žvelgti iš įvairių taškų; ir tie požiūriai „galiojantys“ (kad ir mintis apie modernistinį archajinį stilių). Ims, tarkim, 15min.lt ir padarys tai, ko tikėtumeis ir kokio Litmenio?
------------------
(04-04) Der „litauische Camus“; (05-19) Gerhardo Gnaucko „Aš, absurdo žmogus“ ir Ulricho Rüdenauerio „Prašnek, keltuvininke, prašnek“; (09-05) Jocheno Schimmango „Įtempti fanatiko raumenys“; ...
(3) Audriaus Ožalo rašinys „Kaip [su] literatūros pagalba buvo kuriami mitai sovietinėje Lietuvoje ir Rytų Vokietijoje?“ (apie diskusiją „Chiffren, Mythen und Schweigen in sowjetlitauischer und DDR-Literatur“) baigiamas:

[...] T. Venclova [der Lyriker und Menschenrechtler, turėjęs (kaip vis primenama pristatant) engen Kontakten zu den Nobelpreisträgern Joseph Brodsky und Czeslaw Milosz] sakė, kad pokaryje buvo šiek tiek disidentinės literatūros, kurią rašė partizanai, lageriuose įkalinti žmonės, tačiau literatūrine prasme tai nėra labai vertingi kūriniai. Paklaustas, ar jis žino nors vieną stiprų literatūrinį tų laikų disidentinį kūrinį, jis atsakė: „Aš tokių nežinau.“ 

Matyt, tokiu akcentu ir baigės renginys. Na, jei jau toks žmogus nežino, pagalvočiau būdamas mugės renginio lankytojas, tai greičiausiai nieko verto žinot ir nebuvo. Kas ten beprisimins, ką prieš 15 metų Frankfurte kalbėjo Vytautas Landsbergis, irgi pasauly žinomas žmogus, apie Bronių Krivicką; ar kad Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai ir į vokiečių kalbą išversti – Die Litauer an der Laptewsee (2002, bet: Hüttenfelde, leidėjas – Litauisches Gymnasium).
P.S. Grigorijaus Kanovičiaus romanų populiarumas Vokietijoj, domėjimasis Tomo Venclovos biografija ir eseistika (ir poezija, kaip papildomuoju dalyku) – kitų naratyvų dalis; knygų mugės, kuriose Lietuva – garbės viešnia, lemiamo vaidmens čia nevaidina.
P.P.S. (dėl juoko) Audriaus Ožalo klausimas – Corneliaus Hellio atsakymas:

– Kai žvelgiate į lietuvių literatūrą, ko, jūsų nuomone, pas mus labiausiai trūksta?
– Manau, kad trūksta lietuvių autorių parašytų detektyvų. Man pačiam šio žanro knygos visai neįdomios, tačiau žiūrint iš rinkos pusės, jei pateiktume gerą detektyvą iš Lietuvos, gal tai ir būtų įdomu. Tačiau bendro recepto, manau, nėra.

Ir aš manau, kad jei jau norim išgarsėt, turėtumėm imtis rašyt detektyvus.

(901) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lii

– Tik jaunas būdamas gali parašyt eilutę „Я от жизни смертельно устал“ ir tikėt, kad sau nemeluoji.
– Ko tu čia dabar Mandelštamą prisiminei?
– Prieš gerą savaitę per „Svobodą“ buvo laida apie Mandelštamo šeimos litvakiškas šaknis, kalbėjo Tomas Venclova, Pranas Morkus, kurio balsą tik per šitą radiją pastaraisiais metais tegirdžiu; rusdramio aktorius Jurijus Ščiuckis skaitė visą tą eilėraštį. Pagalvojau: iš kur paskutinis posmas?

Я качался в далеком саду
На простой деревянной качели,
И высокие темные ели
Вспоминаю в туманном бреду.

Ar gali būt, kad iš Рижского взморья? Kad latviškos tos eglės?
– Nebent pats Mandelštamas galėtų, jei galėtų, paneigt.

(603) Iš fonotekos: pokalbis su M.M. apie K.B. ir kt.

poeto nuotrauka ir parašas iš
prieš 52 metus išėjusios pirmosios
knygos Balandžio sniegas

Balandžio 1-ą ir kartu 1-ąją Marcelijui Martinaičiui būt sukakę 78-eri; balandžio 5-ą bus mirties metinės. (Neabejoju, ir per gimtadienį, tuolab kad jį norima padaryt Gimtadieniu, ir per mirtadienį kas nors, koks nors tekstas išnirs virtualioj erdvėj ir primins: šiandien tas, o šiandien tas. – Šis įrašas tebūnie prae scriptumas.)

Kaip skiriasi šių metų pavasaris nuo pernykščio!
Atsimenu, Antakalnio kapinėse per laidotuves buvo sumūrytos sniego sienos šalia takų gal net kokio metro aukščio, ir gandrus, net kelis, ratus sukančius pernai pirmąkart pamačiau būtent ten balandžio 8-ą.
Kai toks oras, daug kas iš tarusiųjų atsisveikinimo žodžius prisiminė M.M. pirmąjį rinkinį Balandžio sniegas (1962), nors nė vienas eilėraštis iš tos knygelės nėra papuolęs nė vienon rinktinėn; visi vis minėjo Kukutį, o va K.B. liko nutylėtas prie kapo duobės (lažintis nesilažinčiau, bet, regis, tikrai nutylėtas). Tada ir prisiminiau audiotekoj tupintį įrašą, pagalvojau: galima būtų iššifruot, reiktų.
Kalbėjomės 2004-12-14 Rašytojų sąjungos bibliotekoj, „Literatūros akiračių“ radijo laida buvo transliuojama 12-19. 

M.M.: Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus

– Pradėt norėčiau nuo to, kas labiausiai intriguoja: kas tas K.B., kas slypi už šito kriptonimo? Aišku, kad ne Kazys Boruta, Kazys Bradūnas ar Konstantinas Bajerčius, ko čia juos įtarinėt. Gal Kukutis...
– Buvęs...
– Va, gal Kukutis Buvęs, o gal (prisiminiau iš anų laikų abreviatūrą) КБ – конструкторское бюро? Buvo toks КБ Туполева, lėktuvus konstravo, o čia – K.B. Martinaičio, įtartinus tekstus konstruojantis?
– Aš taip pat spėlioju: kas jis yra toksai? Net, sako, gal čia KGB? – žiūrėdami į knygą, – pirštų atspaudai, tokios keistos nuotraukos... Bet atvirai kalbant, ir pats nežinau, kas jis toks. Aš rašau, kad sužinočiau, kas jis yra, ir kai sužinosiu, pasakysiu, kas jis yra.
Matot, atsiranda toks personažas, tam tikras kodas, kurį reikia šifruot. Aš jį jaučiu esantį, kažkokiu būdu esantį. Ir man reikia išsiaiškint, kas jis toks yra iki galo. Kas čia parašyta – dar yra mažai. Aš manau, rašysiu, kol pats suvoksiu, kas jis yra. Ir paskui man bus neįdomu.
Lygiai taip pat buvo su Kukučio baladėm. Aš taip pat nežinojau, kas tas personažas. Tik pradėjau jau suvokt, kada įpusėjau knygą. O gal kai prie pabaigos jau ėjau pradėjau suvokt to personažo tam tikrus šifrus, aš jau galėjau šifruot.
Čia labai įdomus dalykas yra. Manau, gal prozininkai gali paliudyt: kada atsiranda romano veikėjai ar veikėjas, rašo, rašo, rašo norėdamas iki galo suvokt jo apimtį, jo charakterį, kas jis toks yra. Tai tam tikros projekcijos, ateinančios iš patirties, iš pasąmonės – gal daugiau iš pasąmonės.
Tas K.B. gal daugiau iš pasąmonės atėjęs – atėjęs su baime, su labai keistais tokiais pojūčiais, lyg iš sapnų. Jo nėra, bet jis ir yra. Jis kažkokiu būdu yra gyvenime, yra patirtyje, toks neapibrėžtas, be kontūrų kol kas.
Aš manau, kad mes dažnas turim tokius antrininkus – nesančius, bet kartu ir esančius mumyse, šalia mūsų, mūsų patirty, pasąmonėj. Ir į tuos antrininkus projektuojam savo baimes, savo patirtį, kažkokius ketinimus, kurie gali būt keisti, neįvykdomi visiškai.
Tas K.B. man mįslingas yra ir savotiškai įdomus. Jis man dar nenusibodo.

– Skaitydamas K.B. įtariamą pagalvojau: po Kukučio baladžių buvot grįžęs prie lyrikos, dabar vėl einat lyg tolyn nuo jos. Ką duoda šitas, sakykim, registrų kaitaliojimas? Autorius tampa drąsesnis, autorius tampa laisvesnis?
– Tai labai keisti dalykai. Labai sunku apie save ką nors pasakyt – apie tas paslaptis, apie pasąmonę, keistas vizijas. Galima apie save pasakyt per tą antrininką. Taigi mes dažnai ir veikiam per antrininkus. Religija kas gi yra? Taip pat išreiškiam save per tikėjimo figūras, į jas projektuojam savo nusikaltimus, savo nuodėmes, savo viltį, savo siekius. Čia irgi yra pasidaromas toks antrininkas, su kuriuo galima kalbėtis, per kurį galima kalbėt. Ir aš negaliu sakyt, kad aš čia esu. Kas tai būtų, jei sakyčiau, kad K.B. – aš? Bet kartu esu ir aš – kitas, nematomas ir man pačiam nežinomas, atsirandantis labai keistose situacijose; nugrimzti į tamsą, vėl iš jos atsirandi, – ir nėra kaip kitaip pasakyt. Tos projekcijos yra man pačiam labai keistos ir netikėtos, kai jas užčiuopi, va tada ir atsiranda kažkas.
O lyrika yra toks tiesioginis gal išsisakymas, toks gal net paviršiuj esantis šiek tiek, toks jutiminis, emocinis, lengvai suvokiamas ir aiškinamas. Bet ir kitas planas yra, po paviršium dar kažkas yra, kažkas tamsaus, nežinomo, nesuprantamo, tai taip ir atsiranda tokia poezija.
Jaučiuos dvigubas žmogus: ir lyrikas, mane lyriku vadina, ir Kukučiu vadina, ir dar kažkoks kitoks. Iš tikrųjų mes esam keleriopi – kelios asmenybės, ir kuri paima viršų, su ta pradedam gyvent – ar su tuo savim matomu, atviru, emocingu, ar su tuo įslaptintu, slaptu, kuris iškyla, kurį gyvenimas išprovokuoja, įvykiai gali išprovokuot. Kartais tuos eilėraščius vadinu: kriminaliniai eilėraščiai, kriminalinė poezija. Galbūt tai, ką mes šiandien matom, girdim kasdien, su kuo susiduriam, kas rašoma, ir išprovokavo tą kitą asmenį, K.B. Jis iškyla iš kažkokių gelmių ir su juo reikia bendraut, nieko nepadarysi.

rinkinio K.B. įtariamas
prieštitulinis puslapis

– Ankstesniam rinkiny Tolstantis, kurį dabar galima būtų vadint ir kitaip, tarkim, „M.M. tolstantis – K.B. artėjantis“, Jūs save išvadinot degradavusiu kaimiečiu, o K.B. įtariamas jau persmelktas miesto, kultūros, civilizacijos. Juk ne šiaip sau jo, kaip ir Goethės Fausto, mylimoji vardu Margarita (dar ir Kafkos Proceso Jozefą K. prisiminiau), jis šį tą išmano apie virtualią erdvę, pažįstamas su bomžais. Gal šita Jūsų dalis jau vis dėlto įaugo į miestą? K.B. jau miestietis?
– Šituo klausimu užčiuopėt tokią labai konfliktišką situaciją – kaimiečio ir miestiečio. Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus, turintis tą senąją patirtį. Tos patirtys konfliktuoja manyje. Kaimo patirtis lieka užkulisiuose – nieko nepadarysi, taip yra. Dabar gyvenu visiškai kitoj erdvėj, miesto erdvėj, turiu perimt, suvokti miesto kultūrą, tuos kompleksus miestietiškus – aš juos esu jau patyręs, suvokęs. Tokioj konfliktinėj situacijoj galbūt ir iškyla tas personažas K.B.
Iš tikrųjų labai gerai pastebėjot, daugėja miesto temų. Ankstesnėj lyrikoj ten, kaimo kultūroj, dar buvo gyvenama, jaučiama, ten dar buvau, o dabar aš tenai nesu, nėra manęs tenais, niekada nebebūsiu tenais. Tolstantis yra atsisveikinimas su ta kultūra, su ta vieta ir su savo lyrika. Gaila man, bet atsisveikinu su ankstyvąja lyrika. Aš jau neparašyčiau, nerašyčiau, negaliu rašyt, kaip rašiau prieš 20–30 metų. Tai būtų netikra, nesusiję su mano patirtim, asmeniu, su tuo, kas aš dabar esu. Tai gal tokio nukaimėjusio kaimiečio kompleksai iškyla. Patyrusio, kas yra kultūra, suvokiančio kultūrą, gyvenančio jau visiškai kitą gyvenimą – na, pasakyčiau, intelektinį gyvenimą, ne kaimiečio jau. K.B. įtariamo vaizdiniai, vizijos kyla ateinant tai naujajai patirčiai, kuri nevisiškai priimtina, bet ji jau yra užfiksuota, aš jau taip gyvenu, kitaip negyvensiu, toks jau mano gyvenimas, ir aš esu tokia dviguba asmenybė, dvigubas žmogus, bet jau atkrenta, nudžiūsta ta kita, kaimiškoji šaka, akivaizdžiai nudžiūsta.
Šiek tiek su ironija, ironiškai žiūriu į tai, kas esu, nepriimu iki galo viso to, ką dabar veikiu, darau, matau. Nesu toks miesto kultūros žmogus, koks yra Tomas Venclova, sakysim, arba buvo Judita Vaičiūnaitė – jai tai buvo natūrali aplinka, taip augo, gyveno, rašė, galvojo, jautė. Taip, tvarkoj, suprantu viską. Man tai yra nauja; nauja, bet jau mano.

– Kai žinai Jūsų maršrutą: Vilniaus senamiestis – Vanaginė (pro Santariškes), labai smagu skaityt K.B. įtariamo tekstus ir identifikuot: aha, sėdi M.M./K.B. Jeruzalės stotelėj ir laukia autobuso Vanaginės link; arba spėliot, kurioj Vilniaus gatvelėj, tikriausiai Senamiesčio, K.B. susitiko su autorium, kuriam Vilniaus priemiesty yra tokia kaip aprašytoji dykvietė? Ar sutiktumėt būt vadovas ekskursijos „K.B. takais“?
– Ne, K.B. neitų šituo taku. Jis neina pro Santariškes, neina į Vanaginę, jis ten nevaikšto. Vienam eilėrašty yra Jeruzalė, bet ne toliau. Jam nėra ten ką veikt. Jo veikimo erdvė yra vis dėlto Vilnius, toks galbūt keistas Vilnius. K.B. čia yra, Vilniuj.
O aš pats – aš važiuoju į Vilnių ir važiuoju iš Vilniaus. Man reikia pereit per mišką. Mano toks gyvenimo būdas: aš pereinu iš vienos kultūros į kitą, nors gal tai ir iliuzija. Aš pereinu į erdvę, kurioje veikia visai kitas personažas. Ten, Vanaginėj, aš esu personažas, o mano antrininkas yra Vilniuj. Čia jo erdvė, kai kur jis yra išėjęs truputį, Jeruzalę pasiekęs, bet jei toliau rašysiu, jis nebeišeis iš miesto erdvės, nebeišeis iš kultūros erdvės. Jis yra pažeistas, jis priima kultūrą labai keistai, netiesiogiai, jis atėjęs iš mano vidaus, jis negali priimt tos kultūros tiesiogiai, be jokių kompleksų. Labai kompleksuotas K.B. – kompleksuotas jo meno jutimas, truputį toks lyg trenktas. Tad toj miestoj erdvėj jis irgi keistas. Bet Vanaginėj jis nežinotų ką veikt; ką jis ten veiktų? Mes nesusikalbėtumėm tenais.

– Bet ar truputį nemistifikuojat? Tolstančiame kai kurie eilėraščiai jau buvo įvardinti kaip priklausą K.B., o dauguma – kaip Martinaičio tekstai. Žiūriu, naujajam rinkiny kai kurie M.M. tekstai atiduoti K.B. Pajutot, kad vieni eilėraščiai turi likt Martinaičio, o kitus galima ar net reikia atiduot K.B.?
– Leisdamas knygą Tolstantis aš dar nejaučiau tokio skirtumo, bet jaučiau, kad kažkas atsiskiria ir eina į visiškai kitą pusę. Kai daugiau parašiau, suvokiau, kad tai yra kita kalba, kito veikėjo kalba, kad jis pasiima kai kuriuos tekstus, kad tai yra jau kito tekstai – ir aš ne vieną priskyriau K.B. Tiesą sakant, aš turbūt užčiuopiau tai, ko nesuvokiau anksčiau – tai to nutolstančio artėjimas prie kažkokio visai kito. Tas artėjimas vis dar tęsiasi. Pažiūrėsim, kas toliau bus. Nežinau, kas yra tas K.B.

– Ir paskutinis klausimas, smalsumo padiktuotas, labiau dėl juoko. K.B. įtariamo prieštituliniame puslapy yra pirštų atspaudai. Kieno jie – autoriaus ar K.B.?
– Anoniminiai, aš sakau, – ne mano. (Juokiasi) Čia yra Ričardo Šileikos, kuris tas nuotraukas pateikė, išmonė. Nežinau, turbūt nustatytų atitinkamos institucijos, kieno tie atspaudai, jeigu reikėtų. Tenai yra ir daugiau dalykų, kurie primena tą šiurpų persekiojimo laiką.
Man labai patiko. Kai pasiūlė, kad jis iliustruos, iškart sutikau, pagalvojau, kad bus gerai, – iš tikrųjų gerai: sugeba pateikt tokius mįslingus fragmentus iš kažkokių pasąmonės gelmių, iš praeities, iš kažkokios tamsos – labai neapibrėžti dalykai, bet jie tinka, na, ir atitinka pavadinimą – įtariamas.

Penki K.B. eilėraščiai, skaitomi M.M.

Pernai žvarboj besiklausant dažnusyk per aukštai paimtų kalbų buvo iškilęs ir toks klausimas: kiek dar už K.B. Marcelijus spėjo parašyt eilėraščių? – Šįmet išėjusioj (Valentino Sventicko parengtoj, gerai parengtoj) knygoj Nenoriu nieko neveikti jie (11 naujų K.B. eilėraščių) viso skyriaus yra nusipelnę, vidurinio. – Kukučio ir K.B. gretinimas labai su pagrindu: 1977-ais Kukučio baladės, 2004-ais K.B. įtariamas, o po to – papildai, papildų papildai, įgulantys į naujus leidimus. Personažai vis kuriasi.

(562) Tarp kitko: Vilniaus vardyno papildas

[Inga priminė Donelaitį, jo siūlymą valyt kaminus; taip, kaminai užsikišę; parengiamųjų medžiagų tinklaraščio įrašams baisiai daug; jų ir liks daugiau, negu atsiras įrašų.]

Kartkartėm pavartau Tomo Venclovos Vilniaus vardus (2006): ne kokių konkrečių ketinimų turėdamas, o šiaip, tiesiog apima noras полистать konkretų leidinį (lt atsiremiama į veiksmą, ru į objektą, t.y. lapą); lapkritį bevartant knygą išslydo joj glaudęsis Šiaurės Atėnų (2006-05-06) lapas su Dainiaus Juozėno negali sakyt, kad recenzija, greičiau – Vilniaus vardų papildu, t.y. ką jis dar įrašytų knygon tokiu pavadinimu.

Pokario restauratorių, architektų ir istorikų kartos formacijai didžiulę įtaką padarė kun. Jano Kurczewskio (1854–1914) veikalai apie Vilniaus vyskupiją ir katedrą. Kunigas buvo savamokslis Bažnyčios istorikas, Vilniaus kapitulos kanauninkas, pirmasis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pirmininkas. Mirė Katedros sakykloje sakydamas pamokslą, palaidotas Rasose.

Kad suklysta nurodant mirties datą, smulkmena; apskritai, tik tokia biograma vargu ar užkabintų, per sausa; bent man visai įdomūs pasirodė du kylantys klausimai, – atsakymai į juos tikrai pagyvintų tekstą.

(1) Zmarł na atak serca, na ambonie w trakcie Mszy Świętej, w Katedrze Wileńskiej, 30 lipca 1916 roku. Fakt ten uwieńczono przez wmurowanie pod amboną tablicy upamiętniającej. – O ką balsu apmąstantį kan. Kurczewskį ištiko mirtis?
Sprendžiant iš kun. Żabowskio nekrologo (Dziennik Wileński, 1916-08-01, nr. 149, p. 3–4) pradžios, širdis sustojo svarstant apie falšyvus pranašus, t.y. apmąstant Mt 7,15. Bet štai kokia problema: pacituot tą evangelijos sakinį derėtų laikantis istorizmo principo, taigi tokį, koks skambėdavo per lietuviškas pamaldas 1916-ais. Pala, greičiausiai jau buvo skaitomas būsimojo vysk. Skvirecko NT vertimas? – Jojo, ypač grąžinus spaudą lotyniškais rašmenimis, ypač reikėjo, „didis poreikis buvo“. – Priešingai negu vysk. Baranauskas, pradėjęs verst nuo pradžių, t.y. nuo ST [man regis, šis faktas šį tą sako apie Seinų vyskupą kaip apie asmenį iš esmės: viską reikia pradėt nuo pradžių, o ne griebtis to, ko labiausiai reiktų būtent dabar kitiems; – jo įnikimas matematikon – ne koks atsitiktinumas; pirminiai skaičiai gali būti suvoktini ir kaip filosofinė kategorija; pradėt reikia nuo pradžių, – argi ne logiška? – atsiprašau už digresiją]. – Skvirecko vertimas iš kokio leidinio? – Manau, iš Kaune 1906-ais išėjusio: Šventa Musų Viešpaties Jezaus Kristaus Evangelija ir Apaštalų darbai. Vertė ir paaiškinimus pridėjo kun. Juozapas Skvireckas, Žemaičių Seminarijos Profesorius. – Citata nenustebino visiškai, beveik tokia pat, prie kokios dabar esam įpratę, o va evangelijų įvardijamas – taip. Taigi: Evangelija pagal Mateušo, VII:

15. Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių rubuose, viduj’ gi yra vilkais plėšikais.

Dabar sakom: evangelija pagal Matą; iš kur tada buvo išdygęs tas kilmininkas, t.y. pagal Mato? Tyrinėtojams atsakymas tikriausiai visiškai aiškus, o va pirmąkart su tokia staigmena susidūręs imčiau ir spėčiau: vartota nukąstinė frazė: evangelija pagal Mateušo [pasakojimą].

(2) Ar kas nors iš lietuvių apie kan. Jano Kurczewskio mirtį rašė? Juk įtart, kad jis buvo koks užsislaptinęs litvinas, nėra jokio pagrindo. Pasirodo, rašė. Manytina, Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) savo redaguotoj Ateity (1916, nr. 3, p. 95–96; pasirašyta kriptonimu, bet tokiu, kuris gali būt pasitelktas greičiausiai redaktoriaus); esminga pastraipa:

Kaipo kunigas, nabašninkas buvo doras, kaipo žmogus – geras, kaipo lenkų patriotas, lietuvių reikalų nesuprato ir prideramų jiems bažnyčioje ir kapituloje teisių nepripažino. Draug su kitais iš Vilniaus lenkiškosios dvasiškijos jis laikės principo „palaiminti laimėjusieji“ (beati possidentes) ir nenorėjo, kad lenkų kalbos sritis Vilniaus vyskupystėje („stan posiadania“) eitų siauryn lietuvių naudai.

Po galais, išties pagarbus ir objektyvus mirusiojo įvertinimas, neišsižadant savųjų (vertintojo) interesų.
Šiais dviem dalykais papildžius biogramą, gal ji taptų kibesnė?

[Toj pačioj įmautėj su jau panaudota medžiaga buvo ir išplėša iš Lietuvos ryto, 2000-10-07, nr. 236, „Rytai–Vakarai“, Czesławo Miłoszo tekstas, kurio pabaigoj tokia mintis užfiksuota:

Tai padaryti [visą šį palikimą (t.y. Vilnių) pripažinti savu, prisijungti prie viena po kitos einančių šio miesto kartų grandinės] galima tik ieškant tiesos. Ir ne tik tiesos apie datas bei įvykius – bet tiesos apie čia gyvenusių žmonių jausmus.

Jausmų tiesa, – vertas dėmesio paieškų objektas.]

(512) Visiškai tarp kitko: nuotrupa apie Czesławą Miłoszą

Skaitinėju naująją Tomo Venclovos knygą Pertrūkis tikrovėje. Aišku, pradėjau nuo paskutinio skyriaus – atsiminimų.

[...] sykį Miłoszas manęs paklausė, kas iš lenkų gali gauti Nobelį. Pasakiau, kad kai kurių šansų turi Stanisławas Lemas (tai Miłoszui buvo naujiena). Jis pareiškė: „Tiesą sakant, aš Nobelio negeidžiu, o vis dėlto man būtų nesmagu, jei kitas lenkas, ne aš, jį gautų.“ (p. 586)

Na, neatsirado progos pasijust nesmagiai; jis, o ne Lemas gavo.

(424) Visiškai tarp kitko: apie mus ir kitus

Aleksandrijoj gimęs ir gyvenęs graikų poetas Konstantinos Kavafis (1863–1933; plg. Maironio gimimo ir mirties datas [1862–1932] – galima visai pagrįstai sakyt: bendraamžiai) 1904-ais parašė eilėraštį „Barbarų belaukiant“. Iš 154-ių paskelbtų K.K. eilėraščių šitas, bent jau Lietuvoj, manau, žinomiausias. Net įtrauktas į mokyklines programas. LLTI išleistos literatūros chrestomatijos 12 klasei I daly (p. 352) įdėtas Tomo Venclovos vertimas, tad čia tebūnie pateiktas Vytauto P. Bložės – lygiateisis, nes, kiek žinau, abu graikiškai nemoka (K.K., Dionizo eisena, LRS leidykla, 1998, p. 27–28):

Belaukiant barbarų

Ko laukiame į aikštę sugužėję?

          Barbarų – jie šiandien pasirodys.

Kodėl senatas kaip išmiręs? Kodėl
įstatymdaviai teisių nesvarsto?

          Todėl kad barbarai šiandien turi užgriūti.
          Kuriam galui tada įstatymai?
          Barbarai atėję – savo atneš.

Kodėl imperatorius, taip anksti atsikėlęs,
į aukštą sostą prie miesto didžiųjų vartų
įsėdo visa didybe, su iškilmių karūna?

          Kad barbarai šiandien turi užgriūti.
          Imperatorius laukia, pasirengęs priimti
          jų viršininką. Štai net pergamentą
          parūpino, kurs bus įteiktas
          jiems: gausybė titulų, garbės vardų įspūdingų.

Kodėl konsulai ir pretoriai vilki
raudonom, išsiuvinėtom togom?
Kam tos jų apyrankės su tiek ametistų,
tie kibirkščiuojantys žiedai, akinantys smaragdai?
Kodėl rankose laiko krivules,
paauksintas, pasidabrintas?

          Kad barbarai šiandien turi užgriūti,
          o tie daiktai stulbina barbarus.

Kodėl orūs senatoriai nepasirodo kaip įprasta
skelbt prašmatnių savo prakalbų?

          Todėl kad barbarai šiandien turi užgriūti,
          o jie bodisi iškalbom bei retorikom.

Iš kur tas staiga visus apėmęs nerimas? Kas
per sąmyšis? ( Visų veidai kažkaip surimtėjo.)
Kodėl tuštėja gatvės ir aikštės,
ko susimąstę namo visi skirstosi?

          Kad vakaras jau, o barbarų nėr kaip nėr.
          Kažkokie mūsiškiai, ką tik iš pasienio atvykę,
          sako, kad iš viso – jokių barbarų.

Be barbarų – kaip bus dabar mums?
Jie buvo, tie žmonės, kažkokia išeitis.

Tos pačios chrestomatijos II daly yra įdėtas Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Barbarai“, sukurtas Baltimorėj 1961-ais („Raudonos aušros kraujo upėmis nudažo / Sapnų akis. Greiti kaip strėlės Azijos žirgai / Ant karčių išneša laukinę kontinento saulę, / [etc.]“). – Ir pagalvojau: sugretinęs šiuos tekstus, nedaug ką išsunksi „užpoeziniams“ pamąstymams. Poetikas gretint – galima, įdomu, bet juk noris kažko daugiau?
Ir drįstu pasiūlyt gretintiną tekstą – latvių poeto, vertėjo iš romanų kalbų, eseisto Leono Briedžio (*1949) eilėraštį (Naujoji Romuva, 2007, nr. 4, p. 11; vertė Edmundas Trumpa):

barbarai

visi žmonės šiame pasaulyje broliai
vien barbarai jame tėra svetimi

jie griauna mūsų romas[*] jie žudo mūsų mintis
jie žagina mūsų jausmus

jie valgo mūsų duoną
jie geria mūsų vyną
ir savinas mūsų gyvenimo druską

ir jų
nejučia pasidaro nesuskaičiuojamai daug
kad būtent jie šiame pasaulyje jau yra broliai
kuriame mes,
žmonės,
nepajėgdami valgyt jų duonos
gert jų vyno
ir pasisavint jų gyvenimo druskos
esam svetimi

būtent todėl mes taip nepakančiai
griaunam jų romas žudom jų mintis
ir žaginam jų jausmus

[*] Plg. Maironio eil. apie barbarą Atillą – „Roma“, išsp. jau pirmajam Pavasario balsų leidime 1895-ais.

Apie ką galima būtų pasvarstyt, šiuos eilėraščius sugretinus? Gan abstraktus siūlymas: apie Europą ir Neeuropą; kas yra kas Europoj.
P.S. Nobelio premijos laureatas J.M. Coetzee yra parašęs romaną Waiting for the Barbarians (1980), pasiskolindamas pavadinimą iš Kavafio. Bet apie šį kūrinį nieko negaliu pasakyt, neskaičiau, į liet. k. jis, regis, dar neišverstas.

(400) Užparaštė, liii: apie tam tikro pobūdžio poezijos eilutes

Kas šiek tiek paskaitinėja šio tinklaraščio įrašus, manau, pasidarė sau išvadą: tas —vg— tikras popierininkas. Taip, Jūs teisūs, popierininkas. Kuprinėj visada pluoštas visokių popierių, dažniausiai – išplėšų iš senstančios [tik išspausdinimo laiko požiūriu] periodikos. Skaitau troleibuse pakeliui į darbą / iš darbo.
Kad ir šįvakar grįžtant: – be kita ko, Kultūros baruos (2002, nr. 11, p. 31–32) Tomo Venclovos eilėraščių publikacija, prasidedanti eil. „Pasiekus Atlantidę“, kuris baigiamas taip:

                   [... bet po delnais dar virpa]
neturtas, lapkritis, gramatika, liepsna.

Perskaičius paskutinę eilutę, ėmė ir įsijungė galvoj paieška – poezijos eilučių tik iš daiktavardžių (praleidžiant jungiamąsias dalis – pirmiausia veiksmažodžius [?; ėmiau ir suabejojau: junglumas – ne tik gramatinė, bet ir filosofinė kategorija?] ir kt., – poetinį vaizdą turi sukurt/parinkt tavo [kalbinė ir kt.] vaizduotė?). – Stop.
Iš to paties Tomo Venclovos:

[Tarytum debesy – ] spyna, vanduo, / Ir durų plokštuma. („Eilėraštis apie pabaigą“)
Šešėlis, atspindys, paveikslas, aidas / [Pripildo Ardeno griuvėsių girią, / Ir jų kaita – vienintelės grandinės.] (eil. „Sestina“)

Kas neprisimena:

[Tai gražiai mane augino] / Laukas, pieva, kelias, upė (Justinas Marcinkevičius)

ar Aisčio:

Laukas, kelias, pieva, kryžius, [/ Šilo juosta mėlyna, / etc], –

vaizduotei proga atsiverti.

P.S. (paminėta vaizduotė sukunkuliavo). O jei paklausus poetų.lt, ko nėra?

Ir Danijos pasaulyje nėra (T. V., „Pasakykite Fortinbrasui“)

Ech, kiek daug gali būt poezijos skerspjūvių!

(381) Trys viename: du priedurai ir mintis užparaštėje

Vargu ar ką iš principo nauja (perkopęs į penktą dešimtį, o gal net anksčiau; ką jau ten – pradėjęs šeštą) besužinai ar bepajauti. Tik papìldai, paturtini – niuansais, detalėm ir pan. Minčių ir jausmų lentynos jau susikaltos – telieka jas pilninti. Tokią natūros strategiją – vėl teks vartot tą frazę – iš principo neigia tinklaraštis: jei ką nors pridursi prie ankstesnio įrašo, jis savaime neiškils į paviršių, liks ten (apačioj), kur buvo pradėtas; o juk rašai tam, kad žmonės perskaitytų, ką parašei. Nežinau, gal ir klystu, bet: arba fiksuodamas mintis ar ką kita tinklarašty turi išsakyt viską, arba griebtis tokių keistų dalykų, kaip kad va šitie du pirmieji:

(a) prieduras prie 363-io įrašo
Esu rašęs apie Černę Percikovičiūtę. — Penktadienį skaičiau tos dienos (2012-12-14) 7 meno dienose Kristinos Budrytės-Genevičės tekstą apie Kaune vykstančią parodą „Ieškoti moters“, kuriame yra ir tokie sakiniai:

[...] Černės [Percikovičiūtės] kūryba parodos lankytojams ir katalogo skaitytojams turėtų tapti nuostabiu tarpukario dailės istorijos atradimu. Nors ir nedaug jos tapybos darbų eksponuojama, jų akcentavimas, įvardijimas ir galbūt greitu metu parašyta kokia nors menotyrinė studija apie Černę galėtų gerokai labiau praplėsti tarpukario moterų kūrėjų ratą.

Gaila, kad neteks pamatyt originalių spalvų (prie teksto 7MD – to paties Č.P. darbo reprodukcija kaip ir mano įraše, tik dar juoda-balta); paroda teveiks iki 12-30. Nebūt buvęs atradimas tikrąja to žodžio reikšme, bet vis tiek. O kataloge cituojamas Viktoras Vizgirda? (Užuomina apie galimą studiją suintrigavo; ten tai jau tikrai bus pacituotas V.V., manau.)

(b) prieduras prie 5-o įrašo
Esu rašęs apie garsųjį Sutkaus „Pionierių“; suformulavau tada ir tokį klausimą: o koks šito žmogaus vardas, kokia pavardė; koks jo likimas? juk viskas ne taip baisiai nutolę, kad nebūtų galima pamėgint išsiaiškint likimo! — Šeštadienį baigdamas paskutinės Roland’o Barthes’o (1915–1980) knygos La chambre claire: Note sur la photographie vertimą lietuvių kalbon perskaičiau:

[...] įmanoma, kad Ernestas, mažas mokinukas, kurį 1931 m. nufotografavo Kertészas, šiandien tebegyvena (bet kur? kaip? Koks romanas!). (p. 102)

Barthes’as 1979-ais vylėsi, kad galima rast 1931-ais nufotografuotą berniuką; aš 2009-ais vyliaus, kad galima rast (bent: sužinot apie) 1964-ais nufotografuotą berniuką (Antano A. Jonyno kartos, gimusį 1950-tinių pradžioj). – Kuris naivesnis? :)
P.S. Knygos vertėjos Agnės Narušytės mintis, esą „[f]ilosofas įtraukia skaitytoją į atvirą pokalbį, kuris tęsiasi ir knygai pasibaigus“, – su pagrindu; jei pavyks, pasitekdamas studium ir punctum ketinu parašyt apie labai vingiuotais keliais iki manęs atkeliavusias nuotraukas, darytas XX amžiaus pirmoj pusėj JAV.

(c) užparaštė, xlix: apie Sajausko Suvalkijos geografiją
Namuos, kambary, kurį vadinu biblioteka-miegamuoju, stovi skalbinių dėžė, naudojama ne pagal paskirtį, – jon metu popierius, kurie keliaus rūšiuojamųjų atliekų konteinerin su užrašu POPIERIUS. — Sekmadienį prieš išmesdamas perverčiau vieną iš Metų žurnalo numerių (2004, nr. 7); perskaičiau (regis, nebuvau skaitęs?) Justino Sajausko Užkritusius lapus; pasak autoriaus – tai jo Suvalkijos geografijos (2001) tęsinys? papildymas? antroji dalis? (p. 12) – turėdamas omeny teksto fragmentinį/gabaliukinį pobūdį, sakyčiau: prieduras. Du sekmadienį įstrigę gabaliukai:

Sūsninkai
Jurgis, jauniausias keturių partizanų Račių brolis, pašnekina pagiry laukuose plušančią Dubinskaitę:
– Einu pas brolius.
– Gaila, kad tu žūsi.
– O kur man dėtis?
Ir išėjo.
Ir žuvo. (p. 18–19)

Tabalauskų dvaras
Laisvės kovotojas Basanavičius buvo vyriausias būryje, devyneri metai vedęs, todėl jį supančiam jaunimėliui negailėjo gyvenimo išminties.
– Tu šitų velnių nepristok nė vieno, neįsimylėk, – nutaikęs progą graudena septyniolikmetę ryšininkę. – Jie visi vienkartiniai, tuoj žus. O tu verksi. (p. 23)

Manau, Justino Sajausko Suvalkijos geografija (su šituo prieduru; bet ir be jo) – stipriausias tekstas apie karą po karo Lietuvoj. Vienintelis palyginimas lenda galvon: tie gabaliukai – puzzle dėlionės fragmentai; vienam fragmente – veidas, o kitam – tik iš pirmo karto neįskaitomas fragmentas; bet kai susidėlioji (galvoj) visą vaizdą – tai išsamiausias pokario vaizdas, kokį yra tekę išvyst skaitant tekstą. Be kita ko, mano supratimu, pasirinkta pasakojimo strategija – optimaliausia norint perteikt, kas tuolaik dėjos. Būdvardiniai epitetai viską tik sugadintų. – Pala, ar ne Tomas Venclova šitą mintį yra pareiškęs, kad užfiksuok, kaip baisu, o ne parašyk: kaip baisu! – gal ir klystu.

(301) Geros knygos nesensta, v

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-10-20.

Sveiki! Prieš mėnesį kalbėdamas apie knygas, paskutinį paminėjau Jano Bułhako Vilniaus peizažą. Šįkart norėčiau pristatyt dar vieną Bułhako knygą – jojo atsiminimus Vaikystės metų kraštas (iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, išleido Lietuvos nacionalinis muziejus). Prie šių prisiminimų prisišliejo kiti – Merkelio Račkausko Užrašai su paantrašte Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampyje (parengė autoriaus anūkas Tomas Venclova, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), o trečioji knyga – XIX amžiaus pradžioj rašytas grafo Jano Potockio romanas, pavadintas Rankraščiu, rastu Saragosoje (iš prancūzų kalbos vertė Jonas Čeponis, išleido „Jotema“) – šiton apžvalgon pateko irgi ne atsitiktinai; kartais dalykai ima ir susisieja, o sąsajos visada bent truputį intriguoja; kultūrinės taip pat, ne tik politinės: kas kam kiek už ką ar panašiai.

Pradžioj šiek tiek faktų apie fotografą bei rašytoją Janą Bułhaką ir klasikinį filologą bei pedagogą Merkelį Račkauską. Bułhakas gimęs 1876-ais Ostašino dvare Naugarduko apylinkėse, dabartinėj Baltarusijoj, atsiminimus apie savo vaikystę – 1882–1886 metus – rašė per Antrąjį pasaulinį karą, paskelbti jie buvo tik 2003-ais (baltarusiai šią knygą išsivertė prie ketverius metus). Račkauskas gimęs 1885-ais, devyneriais metais jaunesnis už Bułhaką, Šiaulių apskrities Papilės valsčiuj, Žemaitijoj, atsiminimus apie savo vaikystę ir jaunystę rašė po karo, bet jie irgi laukė pusę amžiaus – tik šįmet išleisti.
Vieni ir kiti rašyti tada, kai prisimenamojo pasaulio (posukiliminiai laikai Rusijos imperijoj) nebebuvo likę. Kaip sako Bałhakas, „pirmiausia reikėjo prarasti, [...], kad įvertinčiau“.
Bułhako atsiminimuose daugiau grožėjimosi, pirmiausia gamta, kraštovaizdžiu, daugiau didžiavimosi savo gimtine, nes ji – ir Adomo Mickevičiaus gimtinė:

[...] Naugardukas, Svitezis – nebuvo man tuščias poetinės geografijos garsas. [...] Su mūsų didžiuoju poetu susipažinau [...] iš asmeninių atsiminimų lobyno, iš gimtinės gamtos knygos, girdėjau deklamuojant jo eiles gyvu žodžiu. Mickevičiaus vardą prisimenu taip seniai, kaip ir vardus tėvų.

Kultūra Bułhakui vaikystėje sklido iš dvaro salonėly stovėjusios spintos, „pilnos senų knygų supelijusiais viršeliais, kvepenčiais tradicijomis ir pelėmis“. Būtent skiemenuodamas Svitezio aprašymus išmoko skaityti. Būtent Mickevičius išmokęs Bułhaką įžvelgi grožį, kuris yra „aukščiausias, neįkainojamas gėris“, ir fiksuoti jį vaizdu bei žodžiu. Beje, Vaikystės metų krašto pabaigoje yra pluoštas nuotraukų, kur tas grožis užfiksuotas vaizdu. Labai reikalingas knygos papildas, nes per puslapius nutįstantys kraštovaizdžio aprašymai kartais ima pabosti – ir pats Bułhakas net kelissyk prisipažįsta, kad gamtos grožio, kuris yra iškilęs prieš jo akis, aprašyti beveik neįmanoma. Proza nepajėgi to perteikt. (Ir kaip čia neprisiminsi Baranausko ir jo Anykščių šilelio.)
Beskaitant tuos miškų aprašymus, galvoj ima kirbėt mintis, kad tuolaik, t.y. XIX amžiui artėjant į pabaigą, gan giliai, gal ir nelabai suvokiama, bet dar tikrai ruseno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintis: bent jau Naugarduko apylinkės gyvenę ir save lenkais vadinę bajorai jautėsi esą skirtingi nuo, sakykim, tikrųjų, Karūnos lenkų. Bałhakas vienoj vietoj, rašydamas apie savo žavėjimąsi ąžuolais, priduria:

Juos matydamas, tarsi Jogailos laikų pagonis šventoje lietuvių giraitėje, patirdavau dievobaimingą virpulį.

Daug visokiausių iškalbingų detalių yra šituos atsiminimuos, netgi tokių, kur nė į galvą neateitų. Pavyzdžiui: po 1863 metų sukilimo buvo uždrausti krokuvietiški pakinktai, nes caro valdžia čia įžvelgė lenkų išskirtinumo demonstravimą. Arba psichologinės savijautos charakteristikų, tikslesnių už kurias joks istorikas nesugalvos. Tarkim, Bułhakas apie savo tėvų kartą:

Jaunystėje jie išgyveno sukilimo tragediją, todėl visą gyvenimą jautė pavojų ir baimę. [...] Motina [...] ne kartą man aiškino, kad esame bejėgiai akivaizdoje priešo, kuris iš mūsų viską atėmė, siekia mus sunaikinti ir pasigaili tik paklusniųjų. Liko tik žemė – mūsų paskutinė atrama. [...] reikia dirbti ir laikytis tyliai...

Nežinau, kaip jums pasirodys, bet ar ne panašiai jautėsi dauguma lietuvių sovietų okupacijos laikais, tik kad nebebuvo palikta net savo žemės, nebent tuos kelis arus sava žeme vadintumėm.

۩  ۩  ۩

Merkelis Račkauskas savo atsiminimuose daug socialesnis nei Bułhakas. Pirmiausia, aišku, tiesiog kitoks žmogus (kad ir toks skirtumas: Bułhaką traukė gamtovaizdžiai, kraštovaizdžiai, o Račkauskui mėgstamiausias dalykas – garsų pasaulis, kaip sakos, „paukščių čiulbėjimo, Virvytės čiurlenimo, medžių ošimo galėjau valandomis klausytis, niekuomet nenusibosdavo“), bet, matyt, įtakos, ką ir kaip prisimename, turi ir kiti dalykai – tarkim, giminės tradicija (į savo bajorišką kilmę Račkauskas žvelgia su ironija: močiutės namuose vaikystėj ėjęs ziegor Gdanski – laikrodis iš Gdansko – pasakotojui tapus paaugliu jau sustojęs, ir tikriausiai visiems laikams), socialinis statusas: tėvas drausdavęs artintis prie fortepijono: esą sūnus gali tapt irgi vargonininku ir neištrūkt iš, Račkausko žodžiais, „ubagų luomo“, nes „Žemaitijos kaimo vargamistra buvo beteisis klebono vergas“.
Kas labiausiai įstringa skaitant Merkelio Račkausko Užrašus? Labai įtaigiai sukurti žmonių paveikslai. Perskaičius šiuos atsiminimus, tikrai daugiau spalvų įgaus mūsų sąmonėj jau susiklostę Povilo Višinskio, Jono Jablonskio, Vaižganto ar Sofijos (tada dar tik) Kymantaitės vaizdiniai. O kai kurie užfiksuoti charakteriai tiesiog prašyte prašosi perkeliami į istorinius romanus, kurių lietuvių literatūra ne per turtinga. Tarkim, ko verti broliai Beresnevičiai – Agapitas ir Donatas, vaikščioję po Žemaitiją derindami fortepijonus ir vargonus. Abu didžiavęsi savo bajoryste, abu buvę tikri muzikos donkichotai, į senatvę virtę vagabundais. Nesugyvenę, vengę net susitikti. Ir dar daugybę išraiškingų detalių apie šiuos žmones pateikia Račkauskas. Tik plėtok, tik kurk tęsdamas istorijas.
Labai vertingi šie atsiminimai ir tuo, kad atspindi lietuvių ir lenkų kalbų santykį XIX amžiaus pabaigoj, Žemaitijoj vartotos lenkų kalbos savitumus ir kita. Kad ir litvomanijos, t.y. apsisprendimo: aš – lietuvis, genezę, pirmuosius bendrinės lietuvių kalbos žingsnių tarp žemaičių. Merkelio Račkausko Užrašai atveriami prof. Egidijaus Aleksandravičiaus įžangos straipsniu, ten atkreiptas dėmesys ir į šituos dalykus – vadinamąją pusbajoriškąją kultūrą. Ši knyga kaip lygiavertė stojasi šalia profesoriaus Mykolo Biržiškos 38 metais išėjusių atsiminimų Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kad tik būtų noro skaityt...

۩  ۩  ۩

Dabar reikia pasakyt, kodėl prie šių atsiminimų prišliejau grafo Potockio Rankraštį, rastą Saragosoje. Bułhakas motinos valia rašyt pirmiausia išmoko ne lenkiškai – prancūziškai. Jo motina į savo kalbą priterpdavo daugybę tos kalbos žodžių. O Račkausko atsiminimuose yra nupieštas puikus ponios Rembowskos paveikslas, kuri ne tik su vaikais ir tarnais stengėsi kalbėtis prancūziškai, bet net vardus suprancūzindavo. Račkauskas pasakodamas apie šitą koroniarką, t.y. iš Didžiosios Lenkijos Žemaitijon atklydusią ponią, pasitelkia ir groteską. Kas įdomu, kad ir Bułhakas kalba apie prancūziškos mados karikatūriškumą – esą tai jau atgyvenusi XVIII amžiaus mada.
Nežinau, gal lenkų tyrinėtojai yra pasigilinę į frankofoniškąją savo kultūros tradiciją, mes, regis, kol kas ne. Bet būtų labai įdomu: Mykolas Kleopas Oginskis savo prisiminimus rašė prancūziškai, Sofija Tyzenhauzaitė – pagal prancūzišką tradiciją, Sophie de Tisenhaus-Choiseul Gouffier – savo lietuviškos tematikos istorinius romanus kūrė irgi prancūziškai, Oskarą Milašių galima rast Lietuvių literatūros enciklopedijoj. Grafas Janas ar Jeanas Potockis (†1815) irgi rašė prancūziškai, nors šiaip – lenkas, turėjęs ekscentriko ir erudito šlovę. XVIII amžiaus pabaigoj pirmasis iš lenkų pamatė Varšuvą, kaip sakoma, iš paukščio skrydžio – buvo pakilęs oro balionu su prancūzu. Blaškės po Europą ir ne tik.
Gal ir per daug grubiai apibendrinsiu, bet tada rašyt prancūziškai reiškė rašyt Europai, ir net Rusijai – Potockio Rankraščiu, rastu Saragosoj, buvo susižavėjęs Puškinas. Perskaičiau tą jo gyvenimo pabaigoj parašytą romaną, pristatytą kaip „prancūzų, taip pat ir pasaulinės literatūros šedevras“. Smagus istorijų rinkinys. Su plėšikais, kabalistais, avatarais ir kitom įdomybėm. Iš tų laikų, kai dar mokėta pasakot istorijas. Neabejoju, tokio pobūdžio lektūros mėgėjų yra visais laikais, atsiras ir XXI amžiaus pradžios Lietuvoj. Nors, prisipažinsiu, Tyzenhauzaitės romanas Halina Oginskytė, arba Švedai Lietuvoje labiau patiko už Rankraštį, rastą Saragosoje. Ir grafo Potockio gyvenimas, aprašytas įžangos straipsny, pasirodė įdomesnis už jo vienintelį grožinį prozos kūrinį.

(293) Visiškai tarp kitko: paraškėmiana

Spėju, pirmas užrašiau žodį paraškėmiana? :)
Komplikuota papasakot, kaip susidėliojo šis įrašas, bet pamėginsiu.
(a) Prieš keletą metų Lietuvos radijuj šeštadieniais vesdavau valandinę tiesioginio eterio viktoriną, kur būdavo galima išlošt visai neblogų knygų, teisingai atsakius į pateiktą klausimą. 2010-ų rugpjūtį, nors viktorinos jau nebereikėjo vest, t.y. galvot klausimų, vienas atėjo be jokių pastangų: „Kurio iš lietuvių rašytojų, analizuojamų pagal mokyklinę programą, pavardė galėjo būt užrašyta ant viešojo tualeto Kudirkos aikštės kampe Vilniuj sienos?“ – jei Antano Škėmos knygą reiktų pralošt (iš anksto, ką galima laimėt, neskelbiama). Ir tai klausimas, į kurį tikėtina sulaukt teisingo atsakymo nepasitelkus variantų, nes Balta drobulė mokyklinėj programoj yra mėgstamiausias kūrinys (vienas pavyzdys); bent jau tokį įspūdį esu susidaręs skaitydamas atsiliepimus apie lietuvių literatūrą, privalomą gimnazistams perskaityt.
(b) Po metų (nuo tada, kai užfiksavau) tas asmenvardis buvo užjuodintas (į ką panašu?); tikriausiai taip likę ir dabar; netikrinau (galit patikrinti?).
(c) Dėl visko kalta nelemtoji visaskaitystė. O gal tai, kad prisiminiau šį užrašą, reiškia: per abitūros egzaminus bus ne Maironis, o Škėma?
P.S. Ar esat matę kurio nors kito rašytojo pavardę ant sienos užrašytą? Aš – ne.
P.P.S. 06-01. Atspėjau dėl egzamino: pasiūlyta interpretuot Šatrijos Raganos Sename dvare arba Antano Škėmos Baltos drobulės ištraukas, taip pat Tomo Venclovos eilėraštį. Manau, daugiau negu pusė imsis Škėmos.

(275) Visiškai tarp kitko: apie vieną antologiją ir Google sugestiją

2012-02-24 Maskvoj, Jurgio Baltrušaičio namuos, buvo pristatyta Georgijaus Jefremovo lietuvių poezijos vertimų antologija („nuo Antano Strazdo ir Juliaus Janonio iki Tomo Venclovos ir Neringos Abrutytės“). Kaip vadinas, radau paties vertėjo svetainėj – В начале – муравей.^[*^] Beliko išsiaiškint, kur, kas ir su kokia data išleido (vis dar kaupiu bibliografiją, kuri praverstų rengiant 300 Baltic Writers 2-ą leidimą ar internetinę versiją). Pagooglinau. Radau viršelio atvaizdą ir net įžangą, ir koks tiražas. Nedega, vėliau sužvejosiu trūkstamus duomenis, kai bibliotekos knygą įtrauks į savo katalogus.
O vienas galvoj besisukiojantis klausimas vis vertė šypsotis: ir kas gi išmokė Googlę vietoj lietuvių siūlyt latvių??? Sakytum, žodį литовской būčiau surinkęs klaidingai, bet kad ne – teisingai; tai kodėl siūlo?

^[*^] Antologijos, dedikuotos a.a. Jonui Strielkūnui, pavadinimas atverstinas: Pradėsim nuo skruzdės – deja deja, jau irgi a.a. Albino Bernoto (mirė likus 10 dienų iki antologijos pristatymo) eilutė.

(196) Užparaštė, xvi: apie literatūros istoriją ir gražuoles

ą tik išėjo Metų nr. 8/9. VPU istorijos bakalauras, filosofijos magistras etc. Žilvinas Andriušis, atsakydamas į žurnalo klausimą:

Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? Kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

be kita ko, pareiškia:

Į visą šitą dirbtinę hierarchiją man, tiesą sakant, nusispjaut. Labai didelė tų rašytojų dalis, kuri vadinama klasikais, yra ne klasikai, o paprasčiausia seniena. Labai daug literatūros yra beviltiškai pasenusios. Manau, kad mūsų literatūros istoriją reikia nedelsiant perrašyti. Kas tai padarys – neaišku [vėliau savo viltis susieja su Amerikos lietuviais; Tomas Venclova turįs būt jų priešaky]. Iš lietuvių literatūros instituto, kaip iš ožio pieno – nieko, matyt, padoraus nesulauksim. Visos tos snaudžiančios valstybinės įstaigos turi miegančios gražuolės statusą. Gaila, bet ten dirba visai ne gražuolės... (p. 106)

Nuo ko turėtų prasidėt „padori“ lietuvių literatūros istorija, Andriušio manymu?

Aš labiausiai vertinu Amerikoje sukurtus lietuvių poetų ir prozininkų kūrinius. Manau, nuo jų ir reiktų pradėti lietuvių literatūros pradžią. Nuo amerikietiškojo postmodernizmo. Su nedideliais nukrypimais į praeitį ir ateitį. [...] vertėtų atsisakyti linijinio literatūros istorijos supratimo. Mūsų literatūra vystėsi kaip sraigė, tai judėdama, tai vėl susitraukdama. Todėl laiko tiesė neturi šiai literatūrai jokios reikšmės. (ibid.)

Negi išties žmogus mano, kad Venclova ir kt. (kas tokie? Kelertienė, o dar?) ims rašyt literatūros istoriją pagal svetimą receptą??? Istorijų gali būt daug, tik – reikia parašyti. O pasamprotaut, kad reiktų, – kuris čia negalėtumėm? Anksčiau tokių pliurpalų klausydamasis šypsodavaus, o dabar jau imu pykti: na kiek galima šūdą malt? „Reikia nedelsiant perrašyti“, – čia juk sovietmečio suvažiavimų ir plenumų retorika: reikia nedelsiant įveikti atsilikimą, reikia nedelsiant pašalinti kliūtis, trukdančias etc.
Ir dar apie gražuoles. Va čia tai diediška kliurka. Na, nepažįsta vyriškis visų Institute dirbančių žmonių – ką padarysi, bet šitaip... Tikriausiai parašęs pamanė, kad bus labai šmaikštu. Deja.

(153) Dėl juoko: kodėl Bolivijoj nebuvo tarybų valdžios

12-28 per Svobodą klausiaus Viktoro Čereckio pasakojimo „Сталин, НКВД и Гражданская война в Испании“. Kalba sukos apie tris aktyviausius NKVD-istus, vienas jų – Juzikas, t.y. Juozas Grigulevičius (*1913 Vilniuje, †1988 Maskvoj) – mūsasis karaimas; poliglotas, šnipas, smogikas, rašytojas etc.
Truputį apie jį žinojau – Vytas Toleikis bernardinuos.lt rašė, Laimis Jonušys šį tą Šiaurės Atėnuos pridūrė.
Pasiklausęs laidos, šiek tiek pasiknaisiojau. Išsamiausia enciklopedinė informacija ru.wikipedijoj. Bene įdomiausias radinys –Aleksandro Kolpakidžio ir Dmitrijaus Prochorovo knygos КГБ: Спецоперации советской разведки (2000) ištrauka. Tų, kurie susigundys skaityt, atsiprašęs, vieną epizodą vis dėlto noriu perpasakot. Vanduo nuo kisieliaus, bet tiek to.

Grigulevičius vieno kolegos iš Draugystės su Lotynų Amerika komiteto paklausęs, ar tas žinąs, kodėl Bolivijoj nėr tarybų valdžios. Nežinojo. Tada ėmė pasakot.
Esą prieš II pasaulinį karą, kai jis kaip Kominterno atstovas buvo Urugvajuj, atklydusi žinia: Bolivijoj indėnų vadas, vardu Leninas, ruošiasi skelbt tarybų valdžią. Grigulevičius gavęs užduotį: važiuot ir viską išsiaiškint, kas ir kaip. Nuvyko, kalnuos susitiko su Leninu – žemaūgiu indėnu, kuris kalbėjęs kečujų ar guaranių kalba. Per vertėją Grigulevičius paklausęs: ko tau reikia, kad pasiektum tikslą? O Leninas atsakęs: 65 666 dolerių. – Kodėl būtent tiek? – Leninas išsitraukęs iš kišenės susiglamžiusį popieriaus lapą ir ėmęs skaityt: ginklų sandėlio viršininko papirkimas – tiek ir tiek, pašto viršininko papirkimas – tiek ir tiek etc. Ir Grigulevičius supratęs, kad tai ginkluoto perversmo Petrograde 1917-ų lapkritį planas, tik jį norima įvykdyt ne ginkluotu būdu, o visus, ką reikia, paperkant. Prasidėję derybos. Grigulevičius galimą skirt pinigų sumą vis derinęs su savo valdžia. Deja, po savaitės derybų tegalėjo pasiūlyt tik 60 000 dolerių. Taip ir išsiskyrę – beveik verkdami.
Kiek tame pasakojime tiesos, nieks nežino, bet istorija, mano supratimu, nuostabi.

P.S. Grigulevičius rusiškuose tekstuose vadinamas Josifu. Josifą Brodskį lietuviai bičiuliai vadindavo Juozapu. Brodskis 1991-ais parašė nuostabią esę „Collector’s Item“ (Dovydo Judelevičiaus vertimas, „Kolekcininko laimikis“, yra knygoj Poetas ir proza, 1999, p. 143–183) įkvėptas pašto ženklo, skirto Grigulevičiaus kolegai šnipui Kimui Philby (sutapimas: abu mirė tais pačiais metais, beveik vienodai nugyvenę). Grigulevičiaus gyvenimas irgi galėtų tapt įkvėpimo šaltiniu, tuolab kad jis yra leidęs elgtis laisvai: „Kai mirsiu, apie mane rašykit viską, ką žinote ir ką norite.“ Nors vargu ar kas iš mūsiškių rašytojų susigundytų galynėtis su tokiu gyvenimu, kokį nugyveno Juozas Grigulevičius.

P.P.S. Mokslo Lietuvos vyr. redaktorius Gediminas Zemlickas savo savaitrašty yra paskelbęs net 11 dalių tekstą „Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą“ (galima pasiskaityt einant per vilniausmuziejus.lt). Visko ten pripasakota, bet vienas užfiksuotas epizodas, susijęs su Sudervės bažnyčios akustika, įspūdingas:

Prieš J. Brodskiui išvykstant iš Vilniaus, draugai norėjo parodyti jam vienintelę Lietuvoje rotondinės formos bažnyčią. […]
Rotonda tai rotonda, bet bažnyčia įstabi dar viena savybe: kupolo architektūrinė erdvė kuria stebėtiną akustiką, kuri lankytojams palieka neišdildomą įspūdį. Reikia pakilti į baliustradą, kuri juosia kupolą ties bažnyčios karnizu, atsistoti priešingose baliustrados pusėse: menkiausias šnabždesys puikiausiai girdimas priešingoje pusėje esančiam klausytojui.
Tai štai J. Brodskis užsilipęs ant baliustrados pradėjo negarsiai skaityti savo ne itin tobula lenkų kalba poeto romantiko Cipriano Kamilio Norvido (Norwid) eilėraštį apie pelenus ir deimantą [„Popiół i diament“]. Andžejaus Vaidos filme Pelenai ir deimantas [1958] cituojamas tas eilėraštis. Ko gero, tai vienas gražiausių C. K. Norvido eilėraščių. […]
Taigi J. Brodskis Sudervės bažnyčios kupole lenkiškai skaitė eiles apie tai, kad nieko iš mūsų neliks, tik pelenai, ir ar liks juose deimantas – amžinosios pergalės pranašas... Kiekvieną tyliai skaitomo eilėraščio žodį girdėjo ir įsiminė T. Venclova, stovėdamas priešingoje baliustrados dalyje po tuo pačiu kupolu. (cit. iš čia)

Vis galvoju: kieno balsą norėčiau išgirst Sudervės bažnyčios kupole? Ir drįsčiau atsakyt į kokią frazę?