(1290) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, ii

— — [tęsinys; pradžia] — —

(δ) paikas mintigalis

                       — kliomba prie Britų ambasados, 2022 V 24 iš ryto —                       

— antradienį būdamas VDA Titanike pamačiau: ant minkštasuolių guli pora pluoštelių laikraščio 370 naujausių numerių (nr. 114, 2022 gegužė). Aišku, vieną įsimečiau kuprinėn. Puikus troleibusinis skaitinys bus. Nors jau senokai nebepriklausau tai amžiaus grupei, kurią turi omeny leidėjai. Pokalbį su jaunąja rašytoja Ieva Toleikyte perskaičiau, poeto Nerijaus Cibulsko knygų apžvalgą permečiau akim, net apie šiųmetę Venecijos bienalę paskaitinėjau. Yra šitam laikraščio numery ir tekstas, inspiruotas karo: Giedrės Skaitės „raidžių dėlionė“ (tokia puslapio rubrika) „Mėlynos kelnytės geltonais taškeliais“ (esė, sakytum; viena moteris, stebinti karą iš šono, nusprendžia, kad jos vaikui nebereikės beveik nedėvėtų 62 dydžio pašiltintų kelnyčių, ir atiduoda labdarai; kita moteris, išgyvenanti karą, randa humanitarinės pagalbos siuntoj tas kelnytes; daiktas susieja žmones). Vienas sakinys, priskirtas stebinčiajai iš šono, įstrigo: „Nežinojau, kad pasaulyje ir žmonėse yra tiek žiaurumo“ (p. 16).

— [tiek to, pagalvojau, užfiksuosiu, nors ir paikas, o jei tiesiau – kvailokas atrodo mintigalis, besisukiojantis galvoj] Iki šio pavasario atrodė: tai, kas užrašyta Gintaro Grajausko eilėraščių knygos Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems (2004) viršelio ketvirtam puslapy, iš esmės teisinga ir užtektina: nėra istorijos [gen. sing.], yra istorijos [nom. pl.]. Ir dabar atrodo, kad teisinga, bet imu įtart dar esant ir Istoriją; kad Ji, „sena prostitutė Klio“, ne tik Radausko eilėrašty. Štai baigia išmirt tam tikram pasaulio regione, pvz., Rytų Europoj žmonės, kurie būdami jau sąmoningi išgyveno pasaulinį karą ir karą po karo; ir Istorija pasirūpina, kad vėl atsirastų galinčių liudyt (o ne atpasakot), kas tai yra karas; nežinau, kaip tiksliai suformuluot, mintis maždaug tokia, l. panaši į truizmą: tikrąją taikos vertę galima suvokt tik suvokus, kas tai yra karas; gėrio ir blogio prigimties neįmanoma suvokt gilinantis į kurį nors vieną. (Sakiau: paikas mintigalis, be to, nepajėgiau jo užrašyt taip, kad būčiau patenkintas.)

                 — ta pati kliomba VIII 17; geltona baigia užspaust mėlyna —                 

(ε, VIII 19) du kraštovaizdžiu

— grįžęs darban po atostogų ant stalo radau dovaną – naują Šiaurietiškų atsivėrimų numerį (ačiū žurnalo redaktorei Agnei G.). Kas be ko, ne tik Redaktorės žodis baigias Slava Ukraini! – yra ir pluoštelis Vlado Braziūno išverstų ukrainiečių eilėraščių. Pirmas – garsusis Taraso Ševčenkos „Priesakas“, parašytas 1845 XII 25 Perejeslave (2008-ais net specialus muziejus įkurtas – Музей «Заповіту» Тараса Григоровича Шевченка). Prasideda:

Tai palaidokit, kai mirsiu,

Mane ant kurgano,

Vidury plačiosios stepės

Ukrainoj mano,

Kad nuo čia laukai bekraščiai,

Dniepras ir jo kriaušiai

Būt matyti, būtų jausti,

Kaip siautingas siaudžia. (2022, nr. 1, p. 86)

Na ir kaip skaitydamas neprisiminsi, ką prisakė Julijai Janulaitytei-Biliūnienei Jonas Biliūnas 1905-ų sausį:

Kad numirsiu, man’ pakaskit

Ant Šventosios upės kranto:

Kad matytų kapas sodžių,

Kūdikėlis kur užaugau;

Kad girdėtų tą dainelę,

Motinėlė ką dainavo,

Kai ant kelių mažą migdė

Ar lopšy mane lingavo.

Nežinau, kaip tiksliai pavadinti tai, ką aprašė Ševčenko ir Biliūnas, – geidžiami pomirtiniai kraštovaizdžiai? – Biliūno priesakas buvo įvykdytas praėjus keturiom dešimtim su viršum metų po mirties (†1907 XII 8 Zakopanėj, ten ir palaidotas; Liudiškių kalvoj perlaidotas 1953 VII 1). O Ševčenkos? Mirė 1861 III 10 Petrapily, ten ir palaidotas; perlaidotas netrukus, gegužį:

Остання подорож Тараса Григоровича тривала два тижні й була схожою на гастролі рок-зірки. Москва, Тула, Орел, Глухів, Батурин, Ніжин: у кожному населеному пункті, де вони зупинялися, збігалися гімназисти, інтелігенція та прості витріщаки. (cit iš čia)

Į kapą Černečios kalne, kuris dabar vadinamas Taraso kalnu, palaikai įleisti buvo 1861 V 22.

(ζ, VIII 24, День Незалежності України) apie laiko suvokimą ir ukrainiečių dainavimą

— jau pusę metų ukrainiečiai ginklu gina savo nepriklausomybę (taip, karas prieš Ukrainą prasidėjo daug seniau, bet tik šįmet ėmėm tatai suvokti kaip tikrą karą). — Pastaruoju laiku, jau kokia savaitė, galvoj sukiojas mintis, kurią dienorašty 1943 VI 12 užsirašė  trylikametis (*1929 I 2) Algimantas Katilius, 1941-ais su motina, broliu ir dviem sesutėm ištremtas į Novosibirsko sritį ir pradžioj tikėjęs: vos tik baigsis karas, visi tremtiniai grįš Lietuvon:

Jau baigiasi antrieji karo tarp Vokietijos ir SSSR metai, o pabaigos vis dar nesimato. Paradoksas: kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau tolsta jo pabaiga. Pradžioje atrodė, kad pabaiga tuoj tuoj, o dabar galo nesimato. (AlgK, Tremtinio užrašai, 2013, p. 361)

— kada Ukraina švęs pergalę? Nežinau, mano įsivaizdavime ta šventė vis tolsta, veikia tas AlgK suvoktas parodoksas: kuo ilgiau – tuo toliau. — Tikslindamasis citatą pagalvojau: gal atkreipus dėmesį ir į lietuvių ir ukrainiečių susitikimus pietų Sibire?

1942 m. vasario 20 d., penktadienis

Atrodo, kad mūsų fermoje [Zaprudichinsko sovchozui priklausanti karvių ferma – MTF, moločno-tovarnaja ferma; lokalizacija: artimiausias kaimas, už 6 km, – Petropavlovka, artimiausias miestas, už maždaug 90 km, – Karasukas, prie pat Rusijos–Kazachstano sienos, iki srities centro Novosibirsko – apie 400 km] gyvena tik tremtiniai ir gandų apie gerą gyvenimą privilioti žmonės. Dauguma jų ukrainiečiai [...] Daugiausia ukrainiečių į Sibirą atvažiavo 1927 metais, kada Ukrainoje siautė badas ir nederlius. (p. 165) [Greičiausiai apsirikta dėl datos – didysis Badmyris (Holodomoras) buvo 1932–1933 metais; yra Tetianos Boriak straipsnis apie tatai naujausiam NŽ-A numery (nr. 5, p. 13–20, vertė Vytas Dekšnys).]

1943-iais už vagystę AlgK buvo papuolęs į Bijsko nepilnamečių pataisos koloniją; grįžo sovchozan, dirbo vėl prie karvių. Iš skyrelio „1944-ieji – ‘gyvenimo dugne’ metai“ (aprašyti jau XXI amžiui prasidėjus):

Pavasarį ir prasidėjus vasarai atsigavo visos moterys. Po vakarinio melžimo ir skurdžios vakarienės susirinkdavo prie vieno iš namų ir plepėdavo, juokaudavo, pasakodavo įdomias istorijas... Labiausiai mane jaudino jų dainavimas: dainuodavo dažniausiai ukrainiečių liaudies dainas:

Vypregaite, chlopcy, koni.
Da legaite nočevat,
A ja pidu v sad zelionyj
Sokronyčenko kopat.

Kopal, kopal kryničenko
Vo zelionomu sadu,
Či nevyjdet divčinenko
..............................

Iki šiol neužmiršau vienos iš labiausiai mane jaudinusių dainos žodžių, nors taip ir neišsiaiškinau, ką reiškia „sokronyčenko“ ir „kryničenko“... Neįprastai skambėjo posmų pabaigos: balsas būdavo pakeliamas, ilgai tęsiamas ir palaipsniui nutildavo kaip aidas tolumoj... Visai priešingai negu Lietuvoj, kur balsas užbaigiant dainą visada nuleidžiamas. Pradžioj tai man nelabai patiko, bet vėliau pripratau ir net pamėgau... Daug vėliau teko skaityt, kad tokį ukrainiečių dainavimo būdą lėmė lygumų, stepių kraštovaizdis Ukrainoje. Dar nepaminėjau, kad tarp melžėjų buvo tik trys pagyvenusios moterys. Visos kitos buvo jaunos, daugiausia netekėjusios, kurių jaunikius atėmė karas... Vaikų jos neturėjo, apie tėvus ar gimines, likusius vokiečių okupuotose teritorijose, dažniausiai nieko nežinojo... Jos gyveno vienos, atskiroje zemliankoje. (p. 566–567)

Kas per daina jaudino paauglį lietuvį pietų Sibire – išsiaiškinau, radau youtube; pirmi du dainos posmai ukrainietiškai:

Розпрягайте, хлопцi, коней,
Тай лягайте спочивать,
А я пiду в сад зелений,
В сад криниченьку копать.

Копав, копав криниченьку
У зеленому саду,
Чи не вийде дiвчинонька
Рано вранцi по воду.

Nieko keisto, kad AlgK atminty kai kurie žodžiai sukibo ar šiek tiek pasikeitė, taip dažnai būna; o криниченька – šulinėlis, mažybinė ž. криниця (šulinys) forma.

(1049) Užparaštė, cxxxiv: „Uliut, Uliut, numirėlis ateina!“

[Atsitiktinai, kaip dažniausiai ir būna, mintis apie įrašą atsirado – akims už vieno tokio straipsnelio užkliuvus.]
— ko vis tikimasi iš paprasto žmogaus, kurs garsų žmogų pažinojo? kad apie tą garsų pasakos ir pasakos, o žmogus nori ir apie save pasipasakot, savo vargus rūpesčius išsakyt; jei nieko tokio reikšmingo apie garsųjį nepapasakota, kur tokius atsiminimus dėt, jei apskritai skelbt nusprendžiama? aišku, kur nors į pabaigą, paskutinian puslapin — Literatūra ir menas, 1964-03-14, nr. 11, p. 8; autorius Vyt. Karvelis (manyčiau, šitas žmogus):

nuotr. autorius nenurodytas;
spėtina: tas pats kaip teksto?

Pas rašytojo seserį

Julijona Biliūnaitė-Juodelienė (1873–1958); nuotr. saugoma
Baranausko ir Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejuj,
atvaizdas iš limis.lt; metaduomenys koreguotini:
sukūrimo data tikrai ne 1959, ankstesnė, 1957?;
sukūrimo vieta ne Niūronių, o Kaldūniškių km.;
ir dėl nuotr. autoriaus abejonių kyla:
Ona Sedelskytė? o gal Vytautas Karvelis?

1957 metų rudenį pabuvojau Anykščių krašte – nedideliame, vienkiemiais išsimėčiusiame Koldūniškių [= Kaldūniškių] kaime. Čia pirmą ir paskutinį kartą mačiausi su Jono Biliūno seserimi, Julija Biliūnaite-Juodeliene. Metų naštos sulenkta, su lazdute, įsprausta į sugrubusias rankas... Juk tai ta pati Uliutė, su kuria rašytojas vaikystėje eidavo rarotų į Anykščių miestelį, o vėliau patirtus įspūdžius aprašė „Piestupyje“, su kuria Šventosios pakrantėse gagendavo žąsis...
     – Mūsų buvo daug vaikų, – įsišneko rašytojo sesuo, – bet visi anksti išmiriojo, nesuprantu, kaip iki šiolei dar dievas laiko. Joniukas buvo jauniausias iš mūsų...
     Mūsų pokalbis buvo nenuoseklus. Į daug ką Uliutė nesugebėjo atsakyti. Suprantama, sulaukus, anot jos, „devintos dešimties be dviejų metų“, – vargu ar galima daug ką išlaikyti atmintyje.
     – Vaikeli, ar baigia Biliūnui paminklą? – žvilgtelėjusi Anykščių pusėn, paklausė. – Iš mūsų nesimato, o ir akys – vos grabalioja. Iš kaimynų tai dar matyti. Per laidotuves [1953-iais] buvau ant Liūdiškių piliakalnio. Pats Žukauskas atvažiavo manęs su mašina, įsisodino ir nuvežė. O žmonių, žmonių. Tai pagerbė brolelį. Ir man norėjosi kalbėti prie kapo...
     – Stato, tamsta, valdžia stato. Bus didžiulis, iš visos apylinkės akmenų – gal apie 14 metrų. Jau baigia, pats mačiau, net į viršų buvau užlipęs. Kaip ir norėjo rašytojas, jūsų brolis, matosi Niūronys, – paaiškinau.
     Senutė atsiduso. Padrėko akys.
     Gal didžiuodamasi broliu, išėjusiu į žmones, o dabar plačiai skaitomu rašytoju? Gal atgaivino širdis kadaise padarytą Jonui moralinę ir fizinę skriaudą – juk buvo šeimos nesuprastas ir nemėgiamas už „bedieviškas“ mintis apie lygybę, brolybę, juk artimieji bodėjosi jo „cicilikiškais“ raštais?
     ...Neprisiprašiau Uliutės atsisėsti. Atsirėmusi į stalą ir, tarsi valydama jį margomis pirštinėmis, kalbėjo.
     – Gražu tuos mūsų Niūronyse. Ir Joniukas mėgo per atostogas sugrįžti, kai ėjo mokslan. Nuo kalnelio, to, kur daug beržų, vis žiūrėdavo Šventosios pusėn, kur žąsis ganydavo, kažką vis galvodavo...
     Pakilau atsisveikinti.
     – Kad ne lazda, sugriūtum žmogus, – išlydėdama pajuokavo.
     Išėjusi į kiemą, Uliutė pasisuko Niūronių sodžiaus pusėn, mostelėjo lazdele:
     – Seniai bebuvau gimtinėje – nuo brolio laidotuvių. Sako, dabar ten gražu, sutvarkyta. Nėra kam nuvežti, tokia purvynė, nebegaliu nueiti... Anūkai užsiėmę, dirba, nėra kada...
     Nežinau, ar pamatė Uliutė paminklą, ar aplankė Niūronis. Užmerkė akis, nusinešusi atsiminimus apie brolio – Jono Biliūno kūdikystę ir dalelę jo gyvenimo, taip mažai papasakojo ateities kartoms.

Perskaičius, aišku, nori nenori bent jau pora klausimų kyla:
(a) Ar nieks neišklausinėjo apie brolį Joną? — Išklausinėjo. Meilė Lukšienė 1956-ų birželį, Uliutei buvo 87-eri. Pokalbio užrašais pasinaudota rašant straipsnį „Baltasai šešėlis“, skirtą Jono Biliūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti; buvo išspausdintas Nemune, 1979, nr. 4, p. 22–23, perspausdintas 2014-ais, dr. Lukšienės 100-mečio metais, išleistoj rinktinėj Prie tautos kultūros pamatų, p. 113–119 (knyga .pdf formatu prieinama visiem, tik pagooglint reikia). Straipsny vartojama tik mažybinė vardo forma Uliutė.
Minėtoj darbų rinktinėj yra ir dr. ML parengtos Pastabos apie B-no kūrinius, kurios dėtos į jojo Raštus; perspausdintos pirminės, t.y. skelbtos pirmuos pokariniuos B-no Raštuos 1947-ais. Prie „Piestupio“ pastaba:

1947: Minima kūrinėlyje sesutė Uliutė yra tikroji J. Biliūno sesuo Uršulė. (Raštai, p. 301; ir ML, Prie tautos kultūros pamatų, p. 53)
1954: Minima kūrinėlyje sesutė Uliutė yra tikroji J. Biliūno sesuo. (Raštai, t. 1, p. 337)
1980: Kūrinėlyje minima Uliutė – J. Biliūno sesuo. (Raštai, t. 1, 256)

Nežinia, kodėl bent jau 1980-ais neįrašytas tikrasis Uliutės vardas – Uliutė/Ulijona/Julijona. 1947-ais, manyčiau, tiesiog apsirikta buvo. Kaip įspėt, kad 2014-ais apsirikimas perspausdintas ir Asmenvardžių rodyklėj atsispindi: Biliūnaitė-Juodelienė Uršulė, Uliutė 51, 111, 114, 115? O gal visi, kas skaitys, supras, kad apsirikta, kad „Piestupio“ Uliutė – Julijona Biliūnaitė, o ne Uršulė.
(b) Ar aplankė gimtuosius Niūronis, ar pamatė paminklą, Laimės žiburį ant Liūdiškių/Liudiškių piliakalnio? — Vargu. Mini anūkus, vadinas, sūnus Jurgis greičiausiai jau buvo miręs; apie Jurgio Juodelio ir Liudvikos Julijos Garbačiauskaitės-Juodelienės vaikus, Julijonos Biliūnaitės-Juodelienės anūkus, anykštėnuos.lt nieko nėr, nei kiek jų, nei kas jie – tik kad užsiėmę buvo, pasak močiutės; jei užsiėmę buvo 1957-ais, tai ir kitąmet greičiausiai. O dėl paminklo, atidengtas jis buvo 1958-06-29, pranešime apie renginį sesuo neminima, bet kalbėjo Jono Biliūno giminaitis kolūkietis Jurgis Biliūnas (ne šitas JurgB, kitas).

(986) Visiškai tarp kitko: ir mokytojai skaitydami verkia

2008-03-15 bernardinuos.lt buvo paskelbtas Marcelijaus Martinaičio rašinys „Skaityti ar stebėti, kaip pešasi žvirbliai?“ (kai kuriuos tekstus iš interneto atsispausdinu: o jei kas nors, ir jie ten dingtų? – popierius yra popierius). MM įžvalga:

Paliekant nuošalyje visokias literatūros teorijas, mes knygose skaitome save arba jose ieškome savęs, vyksta dialogas su savimi. Jokia teorija nežino ir negali žinoti, ką aš pats sau perskaitau. Tokiu būdu skaitymas tampa kūryba, individualiu teksto atkūrimu.

1944/45 mokslo metais Rapolas Šaltenis dirbo Skiemonių progimnazijoj, gyveno už 7 km Klevėnuose:

Vieną sekmadienio popietę Skiemonių pusėje girdisi susišaudymas, net kulkosvaidžio kalenimas. Šūviai tai artėja, tai vėl tolsta. [Kiek pavyko išsiaiškinti, omenyje turimos 1945-ų balandžio 8-ą prie Žiogių kaimo vykę Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio kautynės su NKVD kariuomene ir stribais; žuvo devyni partizanai.] O rytojaus dieną eidamas į mokyklą nuo Žiogų ant kelio vis pastebiu prilašėjusio kraujo. Taip kruvinu taku einu ligi miestelio ir juo ligi valsčiaus būstinės, kur aikštelės patvory guli ar tik ne šeši lavonai – basi, pusnuogi, kruvini... Šiurpesnio vaizdo gal ir Dantės „Pragare“ nėra. Nors stauk iš siaubo! Atsargiai prieina artyn kokia moterėlė, užsidengusi skarele veidą, ranka parėmus smakrą, žegnojasi, išniekintuosius apžiūrinėja: ar nėra savojo... o juk buvo ar dar ateis motinos ir atpažins savo vaikus!.. Suspaus jos savo krūtinę, kad širdis nesprogtų, užsikimš gerklę, kad nesuriktų, nes nuo valsčiaus gonkelių sargybiniai stebi, kas ateina, kaip kas pravirksta: labai svarbu sužinoti, kas šitie „banditai“, iš kur jie. Kai kuris jau žinomas: pro atvirą langą girdisi, kaip raštinėje [valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas] Satkūnas kvatodamasis šūkauja: „Skudutiškio zakristijonas su žvake rankoje...“ Taip, vienam lavonų į saują įdėta jo lytis...
     Ateina mokinių. Tyliai artinas, kaip per budynes. Kas jiems sakyta? Direktorius šaukia į pamokas. O ką kalbėti pamokoje? Vaidinti, kad nieko nematėm? Rodytis, kad esi kaip Satkūnas, kaip koks skrebas. Va, nešuosi klasėn Biliūno vaizdelį „Kliudžiau“. Skaitome: „Radau ją patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą...“ Mokiniai teisingai suvokė, kodėl pabrėžiau žodį „patvoryje“, ir mergaičių akys ėmė rasoti. O kai privariau iki žodžių „iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrešėjęs kraujas...“, nebeišlaikė ir skaitovas – verkė visa klasė... Biliūnas su savo vaikystės dienų širdies skausmu dalyvavo gal tikrai vienintelėse tokiose keistose partizanų šermenyse, nes kitokių nebuvo – po dviejų dienų, kai lavonai pradėjo dvokti, skrebai nutempė juos prie netoli esančios žvyrduobės ir užkasė. „Šunims šuniška mirtis ir šuniškos pakasynos...“ – pasakė toje ceremonijoje dalyvavęs naujas valsčiaus komsorgas, ne mūsų krašto žmogus. [1989-ų gegužę tie partizanų palaikai buvo perlaidoti naujosiose Skiemonių kapinėse, įrengtas kapas-memorialas.] (Rapolas Šaltenis, Aš – mokytojas: dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, 2007, p. 140–141)

Prisimenant Martinaitį, manyčiau, šis Rapolo Šaltenio aprašytas epizodas – puikiausias savęs skaitymo pavyzdys.

(745) Savivoka, x

Medžiagų tinklaraščio įrašams – užtvindytos atminties ir popieryno marios.
Šliuzus pakeliu tik retkarčiais, progai pasitaikius.
Nepralauš užtvankų?
Nepralauš.
Nors ir gaila to, kas plūduriuoja patvankose; ir liks plūduriuot.

Va visai neseniai ištraukiau iš popierių stirtos aplanką; kaupiau medžiagą radijo laidai apie Jono Biliūno perlaidojimą. Parengiau; dvi laidas; kažkokiam aukso fonde atsidūrė.
O tame aplanke (žvilgtelėjau) daug nepanaudotos, bet – vertos užfiksuoti (pakomentuojant) – medžiagos.

(585) Visiškai tarp kitko: apie būdvardžių aukščiausiąjį laipsnį

Jau, regis, bent vieną įrašą esu pradėjęs labai panašia įžanga (atsiprašau): kartkartėm į LLTI ateina žmonių iš LNB, kuriems prireikia periodinių leidinių ar smulkiųjų spaudinių, tik pas mus esančių (nežinau/neklausiau, ko jie/jos ten ieško). Paskaito ateivis/-ė, daiktas trumpam lieka gulėt ant stalo prieš grįždamas savo vieton į lentyną. Na ir kaip atsispirsi pagundai bent pavartinėt-pažiūrinėt-paskaitinėt? Neatsispirsi.
------------------------------------------------------------------
Chicagoj leisto savaitraščio Katalikas 1908 metų sausio 9-os numerio pirmam puslapy:

Gruodžio 8 dieną Zakopane (Galicijoj) mirė Jonas Biliūnas, įžymiausias ir gabiausias dabartyje lietuvių rašėjas.

Taip tiesiai šviesiai: įžymiausias ir gabiausias.
Imi svarstyt. O Žemaitė ir Maironis (ypač jis, 1905-ais išleidęs jau antruosius Pavasario balsus) – kaip?
Tuolab: Biliūnas mirė 28-erių, dabar sakytumėm – jaunuolis (jaunuoju kūrėju dabar vadinami iki kiek? iki 35-erių?); galima sakyt, teišleidęs vieną knygelę – 64 puslapių Įvairius apsakymėlius 1906-ais; asmuo (nepasirašęs), rašęs tekstą, išspausdintą būtent Katalike, manau, žinojo, kad Biliūnas buvo susidėjęs su socialdemokratais, parašęs „Pirmąjį streiką“ ir pan. (tiesa, gyvenimo pabaigoj politika nebesidomėjo), – ir vis tiek: įžymiausias ir gabiausias.
Dabar tokios [kad ir mirties įkvėptos] drąsos nebeatsirastų (manau); būtų parašyta: vienas įžymiausių ir gabiausių.
Ar tik dėl to, kad dabar žmonių, vadintinų gabiais rašėjais, nepalyginamai daugiau, kad jie tveria gyvi ilgiau?

(304) Geros knygos nesensta, vii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-12-15.

Sveiki, šįkart po keletą sakinių apie tris skirtingas knygas, kurios šmėžavo akiraty gruodžio pradžioj. Kęstučio Subačiaus sudarytą antologiją Lyg įžanga į Requiem (išleido Naujoji Romuva), trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka (išleido „Vaga“) ir Aušros Martišiūtės-Linartienės studiją apie Aleksandrą Fromą-Gužutį Žemaičių bajorų teatro dramaturgija (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Būna, kartais pašnekam, kad tas ar anas, jei būtų gimęs kitu laiku, tai būtų tą ar aną galėjęs padaryt, kitaip pasielgt, nors dažniausiai pritariam poetui: gimiau nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku. O apie mirtį – vis per anksti ir per anksti. Mokytojo Kęstučio Subačiaus sumanymas buvo parengt antologiją, kuri pristatytų nesulaukusius keturiasdešimties poetus. Žvelgta, aišku, dabartinėm akim, kai keturiasdešimtmetis laikomas dar vis jaunu, o juk (radau tokį faktą internete) 1900-ais vidutinė gyvenimo trukmė pasauly siekė tik 31-erius, šiandien jau 67-erius. Pagaliau ne taip svarbu tie skaičiai. Antologijon surinkti poetai eina viens paskui kitą pagal mirties datą: nuo Prano Vaičaičio, mirusio 1901-ais, iki Rūtos Kynaitės – 2001-ais. Kas šalia ko – kaip kapinėse – kad ir Antakalnio Rašytojų kalnely. Ligõs – džiovos ar vėžio, ar kokios kitos piktybės – pribaigti, nužudytieji, nusižudę. Tikėję socializmu, tikėję Lietuvos ar žmogaus laisve, tikėję Dievą ar niekuo nebetikėję. Nežiūrėdamas į turinį miniu: Janonis ir Skabeika, Montvila ir Krivickas, Zigmas Gėlė ir Vaidotas Daunys, Biliūnas ir Mackus. Sudarytojas įžangos žody sako norėjęs pristatyt šiuos poetus tekstais, kuriuose jaustųs mirties nuojauta ar bent elegiška būsena. Galima paabejot, ar visus tõkios nuotaikos gyvenimui artėjant galop apima, gal tiesiog reikėjo pristatyt eilėraščius, sukurtus prieš mirtį, bet čia tik pasvarstymai. Manau, gerai padaryta, kad įdėta ir silpnesnį talentą turėjusių žmonių kūrybos. Gerai, kad priminti nedaug sukūrę, knygų gyvi būdami neišleidę žmonės. Antologija iliustruota 23-ejų nesulaukusio Andriaus Brazio piešiniais. Man tai buvo didžiausias atradimas. Kai kam gal atradimai bus, tarkim, Borisas Lazukinas ar Rolandas Mosėnas, antologijoj atsidūrę šalia. Tikrai verta dėmesio knyga, gal net labiau dėl teikiamos galimybės pamąstyt, paprastai tariant, apie gyvenimo prasmę.
Nors nesinori, bet turiu pasakyt ir apie vieną antologijoj Lyg įžanga į Requiem esantį neapsižiūrėjimą. Mamertas Indriliūnas pristatytas Broniaus Krivicko eilėraščiu, parašytu praėjus ketvertui metų po Indriliūno žūties.

[Dera primint, kad žurnale Naujoji Romuva skelbiami šios antologijos papildai; gražu, kai darbas tęsiamas.]

 ۩ ۩ ۩

Pažįstu net keletą nuolatinių Šiaurės Atėnų skaitytojų, kurie sako susinervinantys, kai atsiverčia penktą savaitraščio puslapį. Maždaug: ir vėl tie Gedos dienoraščiai... kiek galima, kiekvienam numery. Dar bent būtų viskas, kas per dieną ar dvi užfiksuota, o, žiūrėk, imta ir nulaužta, nes į savaitraščio puslapį daugiau nebetilpo. Nežinau kodėl, bet gan ramiai reaguoju į tas publikacijas, nors tokių tekstų tikrai reikia didesnės dozės, ne puslapio – tokią išvadą padariau įnikęs į trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka, apimančią 2000–2002-us. (1999-ais išėjo Žydintys lubinai piliakalnių fone, 2003-ais – Adolėlio kalendoriai). Gedos manymu, „pasakotojo talentas yra ne pasakoti, o užsiminti.“ Užuominų mozaika – taip galima būtų kitais žodžiais įvardint tai, kas paantraštėj įvardinta kaip dienoraščiai ir tyrinėjimai. Kai tepamatai tos mozaikos gabalėlį, jis pats vienas nedaug tepasako, o kai 600 su viršum puslapių... Puslapis maždaug 200 kvadratinių cm, padauginam iš 600, paverčiam metrais – ir išeina 1200 kvadratinių metrų mozaika – daugiau negu hektaras, jei gerai suskaičiavau. Va čia tai mozaika: iš pokalbių vedžiojant šunį ir telefonu, iš pamąstymų verčiant Baudelaire’ą ar ką kita, ką nors išgirdus per radiją ar perskaičius, iš anekdotų ir prisiminimų – vaikystės, tėvų, giminių, kolegų ir t.t., ir pan. Jei galvoj netiksi laikrodis, jei prieš akis nekaba raštelis, ką reikia šiandien dar padaryt, ką nusipirkt krautuvėj, – tokio pobūdžio skaitiniai tiesiog malonumas: perskaitai klausiamąjį sakinį, tarkim: „Jono Biliūno budizmas buvo spontaniškas?“ – ir leiskis į svarstymus mintyse; jei internetas po ranka, mėgink parsisiųst cituotąjį klausimą paskatinusį mongolų ir belgų sukurtą dokumentinį filmą Šuns būsena, jei nematei per televiziją ar jau primiršai, nors jei matei, sunkiai pamirši. Trumpai tariant: Gedos Vasarė ajero šneka – tikrų tikriausia dykinėtojo palaima.
O dabar – bet. Bet jei nesi laisvasis skaitytojas, kurio pagrindinis darbas – patirt skaitymo ir mąstymo malonumą, tokie grosbuchai turi ir trūkumų. Skaitydamas gali žymėtis, gali kaišiot lapelius tarp puslapių, vis tiek visko neįsiminsi. Tiesiog visko per daug tame hektare. Ir pagalvoji: kaip gerai būtų, jei leidėjai būtų pasirūpinę rodykle. Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentai tokią turi, ir kaskart pasidžiaugi, kai ką nors reikia surast. O Gedos atveju – rodyklė dar reikalingesnė, nes tam dienorašty daugybė linijų yra. Sakysim, perskaitysi jo verstas Baudelaire’o Piktybės gėles, ir norėsis pasiskaityt minčių, kurios sukosi poeto galvoj verčiant; ką – vėl eit per visus 600 puslapių iš naujo?
Juokais pagalvojau, kad geriausia šitos knygos recenzija būtų – sudaryt rodyklę, užuot svarsčius apie Gedos atmintį, patirtį ar vaizduotę. Ir dar vienas dalykas: Adolėlio kalendorius redagavo ir korektūrą skaitė a.a. Gražina Ramoškaitė-Gedienė [†2004-12-22]. Tikrai nebūtų palikusi tiek korektūros ir kitokių klaidų Vasarėj ajero šnekoj. Atsidust belieka, ir tiek.

[Apie Gedos kasdienraščius, iš dalies ir kartodamasis, dar esu svarstęs čia.]

 ۩ ۩ ۩

Aušros Martišiūtės-Linartienės studija apie dramaturgą Aleksandrą Fromą-Gužutį prie šios apžvalgos prisijungė per du Sigito Gedos sakinius, užrašytus 2000-11-19, pasvarsčius apie Antano Strazdo idilę „Kiškis“:

Žmonės, kurie nėr suvokę savojo klasicizmo, rokoko et cetera, niekad nebus tikri post... Jie yra pliki ir vieniši tuščiame lauke.

Taip jau susiklostė, kad daugelis lietuviškos dramaturgijos pradžią susiejam su pirma suvaidinta lietuviškai Keturakio Amerika pirty. Nors, regis, anksčiau lietuviškai pradėta vaidint Amerikoj, bet ne tai svarbu.
Fromas-Gužutis, pirmasis lietuvių dramaturgas, vokiškos kilmės bajoras (pavardė ta pati, kaip Turėti ar būti autoriaus Ericho Frommo), antkapiniam paminkle norėjęs būt įvardintas kaip „Raszitojas lietuwiszku dramu“, – daug pasakantis faktas apie žmogaus savivoką. Gimęs 1822-ais, miręs 1900-aisiais, taigi dar prieš spaudos draudimo panaikinimą; išliko 13 jo kūrinių, rašytų teatrui, kurio nebuvo, kurį dramaturgas tik įsivaizdavo. Pradžioj panašų į lenkišką bajoriškąjį, kur daug artistų, kur finale net fejerverkus galima leist, paskui turėdamas galvoj paprasčiausius lietuviškai šnekančius mėgėjus, kurie vaidintų ir mužikus, ir ponus.
Dr. Martišiūtė-Linartienė šitoj knygoj nepagaili vietos ir dėmesio kontekstui, dramos istorijai, prisimena ir lotyniškus vaidinimus, ir lenkiškus, ir žanriškai sieja tai, ką sukūrė Fromas-Gužutis, su mirakliais, moralitė, ieško tekstuose dramatizmo (reikalingiausio dalyko dramai). Banaliai tariant, koks nors augaliukas, jei jį tyrinėsi išrovęs ir padėjęs ant švaraus popieriaus lapo, nieko tokio, o jei pažvelgsi į jį kaip į ekosistemos dalį – viskas kitaip pasirodys. O baigt noris linksmai: kai rašai tekstą turėdamas galvoj, kad jį tik tavo akys tematys, kai skaitysi, va kaip dabar, prieš mikrofoną, labai praverstų Aleksandro Fromo-Gužučio patirtis: kaip matyt iš jojo rankraščių, sakinio vidury ženklų, panašių į šauktukus, pridėdavo. Pradžioj gali atrodyt, kad atsikvėpimus jie žymi, nors paskui tenka suabejot: tie šauktukai tikriausiai dėti prieš akcentuotiną žodį ar frazę. Pavyzdžiui: Linkiu ! gerų akių ir knygų ! jums ir sau dar šįmet ir kitąmet.

 P.S. (galvojant apie Ingą). Vakar iškilo toks klausimas: ar buvo kur nors rašyta apie Vytauto Mačernio šeimos likimą pokariu, kad jie buvo ištremti, ką rado grįžę Šarnelėn etc.?

(298) Geros knygos nesensta, ii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume. Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-07-07.

Sveiki! Keliskart mintyse ir net viešai esu paabejojęs dėl visokių skaitymo metų, mėnesių ar poezijos dienų. Esą tokios akcijos ne per daug prasmės turi. Bet daraus vis taikingesnis: nenorintys skaityt to ir nesiims, o kitiems tas šūkis „Skaityk, tobulėk, laisvėk“ primena, kad kai skaitai, ne tik akimis bėgi per tekstą. Ir galva pradeda veikt – kad ir kelt klausimus. Keletu jų ir norėčiau su jumis pasidalyti – kilusių skaitant Alessandro Baricco romaną Homeras. Iliada (vertė Kristina Nastopkaitė, išleido „Tyto alba“), nuo romano grįžus prie pačios Iliados, o lygia greta – dar ir Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio biografinės apybraižos apie Joną Biliūną antrą leidimą omeny laikant.

Kai pasirodė minėtasis Baricco romanas, kultūros savaitraščio Nemunas knygų apžvalgininkas pašmaikštavo: „Na va, dabar visi mokiniai žinos, kad Homero Iliadą parašė Alessandro Baricco.“ Ilgiau pagalvojus, graudokas juokas. Ir literatūroje perrašai, perpasakojimai, adaptacijos kėsinasi tapti paklausesni už originalus, nes trumpesni, aiškesni, mažiau laiko ir pastangų reikalaujantys. Ir pats Baricco pratarmėj sako savo romaną ėmęsis rašyt todėl, kad pačiai Iliadai perskaityt prireiktų 40-ties valandų, o toks skaitymas šiuolaikinei publikai prailgtų. Ir parašęs trumpesnį variantą (daugiau negu dvigubai trumpesnį) ir dar prozinį, nes toks kalbėjimo būdas mums įprastesnis. Išėjo visai paskaitomas daiktas: stilingas, įdomus, gyvas pasakojimas apie Trojos karą vienaip ar kitaip jame dalyvavusių žmonių lūpomis. O kadangi romanas, kaip remdamasis autoritetu sako autorius, yra epopėja pasaulio, iš kurio išvaryti dievai, tai ir jokių dievų su deivėm neliko – tik klystantys žmonės, nebe didvyriai – tik vyrai. Viskas suprantama, paaiškinama, bet: tikroji Iliada turi neperpasakojamo grožio:

Mūza, dabar tu rūstybę Achilo Pelydo dainuoki,
Baisią rūstybę, kur suteikė skausmo achajams be galo:
Sielų daugybę geriausiųjų vyrų į Hado valstybę
Tamsią išvarė, o kūnus šunims ištąsyti paliko
Ir vanagams sudraskyti – valia tokia buvo mat Dzeuso!

Čia Jeronimo Ralio vertimas, išleistas 1930-ais. Ar tai ne tas grožis, apie kurį kalba Baricco, tas, kuris veda tikrosios taikos link? Juk sakoma, kad mūzoms giedant, patrankos tyli. Bet nei tyli, nei ką. Vargu ar jas nutildyt pajėgūs ir romanai.
Tokioms mintims galvoj besisukiojant, iš vienos knygų krūvelės atsitiktinai išsitraukiau prieš trejetą metų „Almos litteros“ išleistą a.a. Jono Pauliaus II minčių rinkinėlį Pamokymai gyvenimui. Besklaidant akys sustojo prie tokio sakinio: „Neįmanoma suprasti pasaulio ir istorijos įvykių, neišpažįstant tikėjimo juose veikiančiu Dievu.“ Ir baisu pasidarė. O jei tai tiesa? Ką mes, tie, kurie visa ko priežasčių linkę ieškot tik žmonėse, mėginame supranti? Istoriją? Ar tik stengiamės pateisinti save? Ką tai liudija? – Žmogaus proto didybę ar, kaip čia švelniau pasakius, mūsų nepamatuotas ambicijas?

۩  ۩  ۩

Dabar keletas sakinių, skirtų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio beletrizuotai Jono Biliūno biografijai Į aukštą kalną. Pirmas šios knygos leidimas išėjo 1986-ais, su praėjusių metų data pasirodė antras, papildytas; išleido Utenoj įsikūrusi leidykla „Indra“. Kodėl ją prišliejau prie Homero? Todėl, kad paskutiniai Biliūno ištarti žodžiai buvo citata iš Iliados. Kaip Dzeusas kreipias į Fėbą, prašydamas deramai palaidot žuvusį herojų Sarpedoną:

Brolius dvynius tuomet pavadinki, Miegą ir Mirtį,
Mano greituosius tarnus, ir jiems įsakyki parnešti
Žuvusio kūną į Likijos žemę, derlingą ir plačią.
Broliai ir giminės ten jį palaidos ir, kapą supylę,
Antkapiu jį pažymės, kaip mirusius dera pagerbti.

Čia mums žinomesnis Antano Dambrausko vertimas. 1907-ais Biliūnas žmonai Julijai citavo graikiškai.
Kaip atrodo Telksnytės ir Račkaičio knyga dabar, kai esam akis paganę po nemažą pluoštą verstinių beletrizuotų biografijų? Visai neblogai. Gal kas pasiges modernesnės pasakojimo strategijos, digresijų, gal kam pasirodys senamadiški įvadai, atsirėmę į peizažus, bet kad, atvirai sakant, tokios kalbos būtų tik paburnojimai, bent jau pagal Vaižganto principus sprendžiant, nes savosios kultūros žmonėms skirtų biografijų turime baisiai mažai. Užtat autobiografijų – į valias. Net romanai – vos ne kas antras autobiografinis.
Naujame Į aukštą kalną leidime nebereikėjo per prievartą užtemdyt Biliūno dievoieškos, viskas savo vietose, todėl ši knyga, jei įmanoma, bibliotekų lentynose turėtų stot pirmojo leidimo vieton, kur dalį tiesos autoriams teko praleisti. O kas įdomiausia, visai be jokios alergijos akys ėjo per puslapius, skirtus Biliūno ankstyvajai jaunystei, kai buvo žavėtasi visų pirma socialinio teisingumo idėjomis. Kai nebeliko tendencijos ką tik įmanoma versti proletariniais rašytojais, gal koks drąsesnis mokytojas ims ir pasiūlys mokiniams vietoj abstraktoko „Laimės žiburio“ ar jaunam žmogui sunkiai suvokiama netekties gėla persmelktos Liūdnos pasakos paskaityt Biliūno apsakymus „Be darbo“, „Vagis“, „Ubagas“ ar nuostabųjį „Nemunu“. Psichologizmas ir socialinės problemos kartu. Gal tai stipriau užkabintų XXI amžiaus kapitalistinės Lietuvos jaunumenę?

O baigiant, dvidalis retorinis pasažas, susijęs su netylančiais ginčais dėl valstybinio lietuvių kalbos egzamino.
Kaip būtų buvus įvertinta abituriento interpretacija, jei jis, rašydamas apie Homero Iliadą (bent teoriškai tokia tema įmanoma, nes šis kūrinys – mokyklinės programos dalis), taigi jei moksleivis, interpretuodamas Iliadą, būtų nė žodžiu neužsiminęs apie kūriny veikiančius dievus? Griežtesnis mokytojas tikriausiai būtų nusprendęs, kad tema neatskleista ir įvertinęs prastai. O Baricco interpretacija kiek balų būtų surinkusi? Kaip juoką girdėjau vieną šių metų vertintoją perpasakojant, esą abiturientas Biliūno Liūdnos pasakos Juozapotą atvedęs savojo Petriuko ieškot prie Vilniaus televizijos bokšto... Gal ir juokinga, bet ar taip pat neišmanėliu išvadintumėm, tarkim, Herkų Kunčių, jei jis savo novelėj Biliūno Juozapotą per laiką mūsų dienų link pavedėtų? Dalis juk rimtai numyktumėm: hmmm... įdomus sprendimas.
Gražios jums vasaros! Ir ne tiek nesvarbu, kokia ji bus iš tikrųjų, daug svarbiau, kaip ją interpretuosime.

P.S. Šią vasarą vėl imsiuos Homero. Hegzametras visad malonu, net lietui merkiant.