(1222) Eilėraščių istorijos, ix: Putino „Romansas“

arcelijus Martinaitis yra surašęs „K.B. patarimus, kaip naudoti eilėraščius“ (K.B. įtariamas, 2004, p. 85–86); vienas jų – „garsiai skaityti [...] prieš narkozę“. Šiuo K.B. patarimu, užrašytu tik XXI amžiui prasidėjus, Antanas Vaičiulaitis pasinaudojo dar kai Martinaičių Marcelijaus nebuvo šiam pasauly; vadinas, K.B. savo patarimus gyvu žodžiu daug seniau pradėjo platint.
— iš Vaičiulaičio atsiminimų:

Kai 1927 metais į mano rankas pateko „Tarp dviejų aušrų“, jau buvau išlaikęs baigiamuosius, bet žemesnėms klasėms pamokos dar ėjo. Literatų būrelis paprašė manęs paskaitos jų susirinkimui. „Tarp dviejų aušrų“ padarė man didelį įspūdį, kurį ir šiandien jaučiu – ten nuskambėjo didelė ir nauja lyrika, ir ta knyga man pasiliko vienu iš kertinių veikalų lietuvių literatūroje. Tad, gavęs knygą, išmokau keletą eilėraščių ir nuėjęs tam literatų būreliui pašnekėjau apie Putino „Tarp dviejų aušrų“. Ką besakysi, gražus buvo „Rūpintojėlis“, bet anais laikais man širdin įsmigo „Romansas“ – ir jo nuotaikos lig šiol neišnyko. Atsimenu ir kokį trenkiantį įspūdį paliko „Pesimizmo himnai“. Kai užeina toks jausmas, dar ir dabar kai kada kartoju sau „Romanso“ posmus, nors viso eilėraščio gal ir neįveikčiau. Aš kartoju pirmąją redakciją, kuri buvo tokia:

Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu
Tu žieduotu jausmu į mane atskridai.

Vėliau Putinas pakeitė „Tu žieduotu jausmu...“ į „Tu kaip laimės svaja...“ Kartą paklausiau, kodėl jis tą padarė. Jo atsakymas buvo maždaug toks – „žieduotu jausmu“ jam atrodė kiek dirbtinis.
Su „Romansu“ buvo istorija, gal vienintelė lyrikos ir medicinos analuose. 1930 metų pradžioj daktaras Vladas Kuzma man darė didelę operaciją. Kai viskas buvo paruošta ir aš gulėjau ant operacinio stalo, daktaras Kuzma liepia man: „Dabar skaičiuok: vienas, du...“ O aš paprašiau, ar negalėčiau vietoj skaičių sakyti eilėraštį. Daktaras Kuzma sutiko, ir aš pradėjau: „Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu / Tu žieduotu jausmu...“ Man rodos, kad aš ištesėjau ligi antro posmo vidurio... (AntV, „Iš atsiminimų apie Putiną“, Dienovidis, 1990 XII 21, nr. 8, p. 11)

P.S. „Romansas“ buvo skirtas būsimajai Mykolaitienei – Emilijai Kvedaraitei (jei atmintis neatgauna; atrodo, visai neseniai apie tai skaičiau, bet kame jau ir nebeprimenu).
P.P.S. Atmintis ne nelyg, o visai kaip pelkė, kaip Pastaunykas Biržų pakrašty, – tylu ramu, bet tik bakst kokiu pagaliu į dugną, ir ima kilt burbulai burbuliukai. Vakar darbe tvarkant rankraščius: Šatrijos Raganos 1928-ų pabaigoj rašyto laiško Konstantinui Balmontui juodraštis – ir: „Полночной порою в болотной глуши / Чуть слышно, бесшумно, шуршат камыши. // О чем они шепчут? О чем говорят? / [etc.]“ Nuo kada atminty tupėjo tie ш? Nuo 1980-inių pradžios, iš kažkokios antologijos, kuri vadinos gal Русская поэзия начала XX века, gal kitaip; stora tokia; ir vaidenas, kad prisimintas eilėraštis prasidėjo vieno puslapio apačioj (vienas ar du dvieiliai), o tęsės kito puslapio viršuj. — Na ir kam tokie prisiminimai? Kad galėtum iš savęs pasišaipyt.

(1165) Vilniaus vaizdai, xxxv: Vilnius Stendhalio atminty

tendhalis Vilniuje – lyg ir viskas aišku: išsiaiškinta, kur buvo stabtelėjęs, memorialinė lenta prikabinta. Didžioji g-vė 1, kur įsikūręs Institut Français de Lituanie.
O jei apverstume: Vilnius Stendhaly, jo atminty su kuo Vilnius susikabino?
Antanas Vaičiulaitis studijėlėj „Stendhalis Lietuvoje“ (pirmąkart Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimo darbų VII tome 1974-ais paskelbtoj, 1991-ais Metuose perspausdintoj) yra pateikęs gabaliuko iš jo knygos Rome, Naples et Florence, užrašyto 1816-ais Milane, vertimą; autorius svarsto, kodėl jo akiai ir širdžiai Italijos Alpės mielesnės už Šveicarijos:

Šveicarijos kalnai, priešingai, man visados primena žmogaus silpnumą ir vargšą keliauninką, kurį nuneša sniego griūtis. Šie jausmai gal yra asmeniški. Rusijos kampanija atgrasė mane nuo sniego, ne dėl pavojų man, bet dėl šlykštaus pasibaisėtinų kančių vaizdo ir dėl stokos gailestingumo. Vilniuje skyles ligoninės sienoje užkamšiojo sušalusių lavonų gabalais. Kaip su tokiais atsiminimais rasti malonumo žiūrint į sniegą? (cit. iš: Metai, 1991, nr. 6, p. 101)

Jei kam prireiktų originalios citatos:

Les montagnes de la Suisse, au contraire, me rappellent toujours la faiblesse de l’homme et le pauvre diable de voyageur emporté par une avalanche. Ces sentiments sont probablement personnels. La campagne de Russie m’a brouillé avec la neige, non à cause de mes périls, mais par le spectacle hideux de l’horrible souffrance et du manque de pitié. A Wilna, on bouchait les trous dans le mur de l’hôpital avec des morceaux de cadavres gelés. Comment, avec ce souvenir, trouver du plaisir à voir la neige ? (Rome, Naples et Florence, 1919, t. I, p. 66)

(786) Visiškai tarp kitko: apie pensiją

Leo Kagano šaržas (Literatūros naujienos, 1937, nr. 1/3, p. 9)

Penktadieniais į darbo pabaigą bibliotekon vis užsuka coll. tautosakininkė Giedrė B. – paskaityti tądien gautos kultūrinės spaudos. Kartais ir pakalbam apie šį tą. Paskutinįkart – apie pensijas. Esą ji tegausianti apie 250 eurų. Kažkokia programa jai tiek suskaičiavo. – Niekad tuo, kiek gaučiau pensijos tam tikro amžiaus sulaukęs, nesidomėjau; manau, tiesiog to amžiaus gyvas nesulauksiu, bet prisiminiau Antaną Kniūkštą.
Kai Kniūkšta mirė (1983-05-18), jį labai gražiai JAV prisiminė Antanas Vaičiulaitis Draugo kultūriniam priede 1983-09-17 (apie tai esu tinklarašty fiksavęs), o va Lietuvoj Marijos Macijauskienės straipsnis buvo įpuolęs nemalonėn.
Vaičiulaitis, kaip (galima sakyt?) savojo rašinio raziną, pateikia Antano Kniūkštos sueiliuotą tekstą:

... faktas yra tasai, kad grąžintas iš Vorkutos, jis vėliau išdėjo savo jausmus ir savo teisybę eilėraščiu, kuris neseniai pateko į Vakarus. Iš tikrųjų tame Antano Kniūkštos rašte nėra nei poezijos, nei kitokio meno – tai tik skaudūs faktai, su tam tikru ironijos, kartėlio ir humoro priedu, lyg trumpa autobiografija.
Štai jo eilėraštis:

Už visus kitus geriau
Apšlubau, apkurtau,
Ir viena akim nebmatau.
Todėl ir laiškų niekam nebrašau.
Ką padarysi,

Juk jau devintą dešimtį varau,
Keturiolika metų Vorkutoje buvau,
Keturiasdešimt kilogramų netekau
Ir liūdnas dainas dainavau.

Mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.

Jei kas mane paklausia,
Kaip aš dabar gyvenu?
Visiems atsakau:
Už visus kitus geriau.

Šitą tekstą, – manyčiau, mūsų kultūros istorijai svarbų tekstą, – norėčiau papildyti dviem žiniom (vargu ar kitas kas iki to prisiknis):
(a) šitą eilėraštį/cv Kniūkšta parašė 1981-05-22 (tokia data ranka užfiksuota vienam iš mašinraščių – šalia parašo).
(b) Vaičiulaičio tekste užfiksuota frazė „neseniai pateko į Vakarus“ lyg ir skatintų manyt, kad šitas tekstas minimaliai plitęs, nors, manau, tai nėra tiesa; savo vienintelį eilėraštį Antanas Kniūkšta siuntinėjo visiems, ką tik gerai pažinojo. – Kodėl taip manau?
1982 metų rugsėjo pabaigoje A.K. ištiko insultas. Metams baigiantis, jis padiktavo laišką Kostui Korsakui – vėluojantį sveikinimą su gimtadieniu (K.K. *10-05; rašė moteris, neidentifikavau kol kas – kas): sveikina ir dėkoja už tai, kad „esi ne kartą ištiesęs man pagalbos ranką tarnybiniuose ir visuomeniniuose reikaluose“. – Ir prie sveikinimo prideda savo „eilėraštį“, paprašydamas rašiusiosios laišką įdurti (originalas – mašinraštis, įduras – rankraštis); išplėsti trečią posmą:

Dabar mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.
Nors ir už tiek „Ačiū Dievui“ sakau.
O dabar, nuo 1982-ų metų pradžios,
Penkiasdešimt rublių gaunu.
Už tai LTSR Socialinio Aprūpinimo Ministerijai
Dėkoju. (LLTI BR, F17-7385)

P.S. Tuolaik, 1980-tinių pradžioj, VU studento stipendija buvo 40 rublių; 50 – vad. padidinta, už l. gerą mokymąsi.

(591) Tarp kitko: prof. Vytautą Kubilių prisiminus

Šiandien popiet bus 10 metų nuo Profesoriaus žūties. Po LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus posėdžio skubėjo nupirkt gėlių, išsirinko mėlynus irisus, kurie taip ir liko neįteikti. Perėjoj prie Čiurlionio meno mokyklos stotelės partrenkė mašina.
Galvojant apie prof. Vytauto Kubiliaus proto darbus, nesismulkinant, nesileidžiant į išvedžiojimus, ką būtų galima – jau iš nemenko atstumo žvelgiant – iškelt į priekį?

√ Reikšmingiausias – studija Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas (1983). – Miglotai, bet dar prisimenu tą paradigminį pokytį trečiakursio lituanisto galvoj: lietuvių literatūros atsijungimą nuo sovietocentrinės sistemos ir įsijungimą europocentrinėn sistemon; mūsų literatūra skrieja visai kita orbita negu iki tol buvo siūloma suvokt; nors ir palygint tolokai nuo centro, bet centro, kuris yra kultūriškai nulemtas, o ne politiškai primestas.

√ Ambicingiausias – Lietuvių literatūros istorija, XX amžius (1995). – Atgimimo pradžioj būtent Vytautas Kubilius suformulavo tezę apie vieną lietuvių literatūrą – nesvarbu, kur ji parašyta: Lietuvoj ar Amerikoj, DP stovykloj kur nors Vokietijoj ar Austrijoj, tremty Sibire ar Kazachstane; tai yra viena lietuvių literatūra. Buvo labai rimtų planų jungtinėm egzodo ir Lietuvos tyrėjų pajėgom imt ir parašyt naują XX amžiaus lietuvių literatūros istoriją, kurios poreikis tuolaik ypač buvo jaučiamas. Bet darbas pradėjo strigt jau parengiamojoj stadijoj: nerasta bendros kalbos dėl kai kurių metodologinių prieigų, dėl terminų ir kt. Profesorius [suvokęs, kad bendras kolektyvinis veikalas taip ir neatsiras?] ėmė ir parašė tokią istoriją vienas.
Nesvarbu, kad darbui pasirodžius kai kurie kūrėjai, pasijutę nepakankamai įvertinti, griebės rašyt ar tik pasirašyt atvirus laiškus istorijos autoriui; jau tada suvokta, kad prof. Kubilius padarė tai, ko kiti net nepajėgė pradėti.

√ Prasmingiausias? – Ne, ne mokslo darbas; neabejoju, ateis laikas, ir bus parašyta labai gerų ir įžvalgių studijų apie srovių ar žanrų raidą, randasi ir rasis puikių monografijų apie Salomėją Nėrį, Borutą, Simonaitytę, Vaičiulaitį, Aistį ar kitus; mokslo srity vis dėlto turi veikt (kito žodžio nerandu) progreso dėsnis. Prasmingiausias Vytauto Kubiliaus rašto darbas, manau, yra jo dienoraštis – egzistencinės savistabos dokumentas, atskleidžiantis tam tikrame laike (būtent laike, o ne tik laiku) savo gyvenimo ir darbų prasmės ieškojusio žmogaus refleksijas.
Ir didi pagarba jau irgi a.a. Janinai Žėkaitei-Kubilienei, drąsiai nusprendusiai, kad tie dienoraščiai turi būt ne užšaldomi dešimtmečiui ar dar ilgesniam laikui, o paleidžiami pasaulin (1945–1977 metų išėjo 2006-ais, 1978–2004 metų – 2007-ais).

P.S. (05-12) Kuprinėj vis dar tampau š.m. Metų žurnalo ketvirtą numerį. Vis ką nors paskaitinėju.
Jūratės Sprindytės svarstymų apie 2013-ų knygas („Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?“) trečias sakinys:

Vytautas Kubilius, kurio netekties dešimtmetį šiemet tyliai pamiršome, 1975 m. dienoraštyje rašė: „Begalinis skaitymas iki iškritimo. [...]“ (p. 75)

Kai kas vis dėlto prisiminė, o norėt visuotinio prisiminimo būtų [kaip čia pasakius?].

(311) Užparaštė, xxxvi: apie Juozą Tysliavą

uozas Žlabys-Žengė apie jį kaip žmogų (užfiksavo Marija Macijauskienė; kalbėtasi 1992-04-25):

Jam ypač reikėjo grožio, nesusilaikydavo. [Matyt, pirmiausia moteris turi galvoj?] Ir turto. [...] Ūkis [pirmosios žmonos vardu turėtas] jam teikė naudos, bet arti nelabai buvo linkęs. Ne taip tvarkėsi... Leidyba buvo tikrasis jo darbas. J. Tysliava mokėjo gauti pinigų ir iš priešų. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 279)

Aišku, nuomonė. Bet ką rimtesnio mes galim pasakyt apie žmogų (nesvarbu, ar kitą, ar save)?
Tysliava apie save (laiške Antanui Vaičiulaičiui, 1949-07-12):

Jaučiu didelį „spleen“. Bet tik tomis valandomis, kai aš liūdnas ir net nusiminęs, jaučiuosi tuo, kuo turėčiau būti. Deja, tokios valandos – labai retos mano viešnios. (LLTI BR, F115-467)

Kiek kurioj nuomonėj teisybės? Gal po lygiai daug/mažai. Nežinau.