(1141) Visiškai tarp kitko: pora mintigalių, nuo dailės atsispyrus + žemaitis – ne Kukutis – Kakarutis

                        1

pžiūrėjau, kas rodoma MoMeMu-ziejuj. Tikrai gera kolekcija. Palygint daug darbų, kurie jau priklauso XX amžiaus lietuvių dailės ir fotografijos kanonui. Gali net pasipuikuot, tarkim, kartu apžiūrinėjančiam paaiškindamas, kad Lino Katino ciklas Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš (1971) pirmąkart buvo rodomas su tikrom pienėm, sukaišiotom į skylutes („Iš kur žinai?“ – „Kažkur skaičiau“); arba žiūrėdamas į Arvydo Šaltenio tapinius pa(si)murmėt panosėj ką nors apie tėvo portretą, kuris panaudotas Rapolo Šaltenio dienoraščių, laiškų ir prisiminimų knygos Aš – mokytojas (2007) viršely; o jau prie Antano Sutkaus garsiosios nuotraukos „Pionierius“ (Ignalina, 1964) tai pagatavas... — Taip taip, vanitas vanitatum.
Yra ir Vincento Gečo tapybos darbų – ta gerklinga pora, Gražėnas ir Skubila, 1965-ais nutapyta, ypač įspūdinga, ir Leopoldo Surgailio portretas (1961) įsimenantis, kompozicija gal net šiek tiek Vincą Kisarauską primena. Tai, ką galima pamatyt šiame muziejuj, nė puse lūpų neprasitaria, kad šiaip VincG buvo oficiozinis sovietinis dailininkas, 1974–1988-ais Dailės instituto rektorius („Ko jūs ten lendate į tą užsienį, viską reikia daryti per Maskvą“), nuo posto nušluotas kylančios Sąjūdžio bangos. Net toks raudonas raudonas yra nutapęs soc. realizmo doktrinos nepaženklintų dalykų. — O literatūroj? Iš tos pačios raidės paimkim: Vladas Grybas. Peržiūrėję jo palikimą ar ką nors neindoktrinuoto rastumėm, kad būtų tiesiog žmogaus, o ne jaunojo komunisto parašyta? Nežinau. Nebent jo dienoraštis, apie kurio egzistavimą puse ausies esu girdėjęs, taptų prieinamas. Gal ten?

2
1984-ais išėjo Marijos Matušakaitės knyga XVI–XVIII a. portretas Lietuvoje. 1987-ais Kultūros baruos paskelbta ilga, per du numeriu (nr. 1 ir 2), Vlado Drėmos recenzija „Feodalinės Lietuvos portretai“ su daug patikslinimų ir papildymų. — Pasvarstymas, už kurio užkliuvau:

O kaipgi su LDK feodalinės dailės lietuviškumu? Feodalizmo laikais LDK nebuvo vienintelė daugiatautė valstybė. Beveik visos to meto valstybės buvo ne mažiau daugiatautės, pvz., Persija, Turkija, Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Anglija, Nyderlandai, taip pat Lenkija ar Rusija. O juk tų valstybių ano meto dailė vadinama vienareikšmiu pavadinimu – persų, turkų, prancūzų, nyderlandų ar rusų daile. Graikas Domeniko Teotokopulis kitaip nevadinamas, kaip ispanų tapytoju, o kitas graikas Teofanas – rusų. Dėl to ir LDK nuolatos gyvenę ir kūrę dailininkai, dauguma jų gyveno etnografinės Lietuvos ribose, teisėtai gali būti vadinami lietuvių dailininkais, tiek kiek lietuviška buvo pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kiek lietuviškas buvo jos „Statutas“, galiojęs iki 1842 metų, kiek lietuvių kilmės buvo dauguma jos valdančiosios klasės didikų ir bajorų, kurie labai uoliai gynė savo nacionalinius interesus. Dėl to išskirti iš šios dailės „pačius lietuviškiausius“ vien primityvius diletantus yra didžiausia skriauda jos meniniam palikimui ir LDK kultūrai. Lietuvių feodalinę dailę kūrė ne vien liaudis, bet ir aukštos kvalifikacijos profesionalai dailininkai, nuolat gyvenę ir kūrę Vilniuje ir kitur Lietuvoje, tokie kaip Jermašauskai ir Dundulevičius, Melichas ir Šreteris, Vydas ir Palonis, Čechavičius ir Egenfelderis, Aleksandravičius ir Hiubelis bei daug daug kitų. Tai jie sukūrė didžiausias mūsų feodalinės dailės vertybes. [Čia derėtų citatą baigt, bet kad tai, kas toliau, – tiesiog įdomu.]

atvaizdas iš KB, 1987, nr. 2, p. 52

     Suprantama, kad feodalinėje santvarkoje valstiečių portretai buvo retenybė. Didikų kunstkamerose jie buvo laikomi vien kaip kuriozai. Be autorės nurodytų Radvilų kolekcijoje buvusių dviejų valstiečių portretų, kurių vienas nutapytas tik dėl to, kad jis buvo nurijęs peilį (p. 12), o kitas gyvenęs 111 metų (p. 13), autorės cituotas J. I. Smirnovas viename savo straipsnių reprodukavo žemaičio Kakaroto portretą, kurį XVII a. Kuršo baronas Beras liepęs nutapyti tik dėl to, kad Kakarotas gyveno 117 metų ir paliko 19 sūnų ir 22 dukteris. Portrete jis atvaizduotas kaip orus patriarchalinis senis, šventiškai pasipuošęs aukšta dviguba renesansine berete, papuošta stručio plunksnomis ir plačiu apsiaustu. (KB, 1987, nr. 2, p. 51–52)

Drėmos išdėstyta senojo lietuviškumo samprata (galiojusi iki XIX amžiaus, nors tą ribą galima būtų pakelt dar kokiais ⅔ amžiaus į priekį, gal net iki XX amžiaus pradžios; tol, kol susiklostė vad. modernioji tautos samprata, kurioj kalba tapo esminis dalykas) ir logiška, ir, svarbiausia, –istoriška. Ir senųjų dailininkų asmenvardžių pateiktis būtent tokia forma – visai pagrįsta; asmenvardis tuolaik buvo, galima sakyt; paslankus – nesvarbu asmens kilmė, svarbu – kokion kalbon patenka; tarkim, lotyniškai kūręs vienas didžiųjų Baroko poetų: Matthias Casimirus Sarbievius / Maciej Kazimierz Sarbiewski / Motiejus Kazimieras Sarbievijus (jei ne poezija, tai bent kiemas VU-te, jo garbei pavadintas, „visiem“ žinomas); Antano Baranausko eilėraščių sąsiuvinis: po lenkišku eilėraščiu pasirašo Baranowski, po lietuvišku – Baranauckas, ką jau ten vardas: Untanas/Antanas/Antoni, kaip vysk. – Antonius; jei jo Anykščių šilelio vertimo į ispanų kalbą (La floresta de Anykščiai, 2017) viršely būtų užrašyta Antonio Baranauckas, manau, labai ramiai reaguotų; dr. Basanavičiaus (lietuvių lietuvio, Lietuvio, mūsų supratimu) turėtos vizitinės kortelės irgi tą patį paliudytų. Atsiprašau, paleidau vadžias. — Pasižiūrėjau, kaip Drėmos minimų lietuvių dailininkų asmenvardžiai pateikiami Lietuvos dailininkų žodyno I tome, būtent tą patį laiką, XVI–XVIII amžius, apimančiame, kokios formos pasirinktos kaip pagrindinės: Tomas ir Juozapas Jermaševskiai, Antanas Dundulevičius, Christian Melich, Johann Schroetter, Anton Weide, Michelangelo Polloni/Palloni, Simonas Čechavičius, Ignacas Ernestas Eggenfelder, Konstantinas Aleksandravičius, Karl Hübel. Jei visi vardai būtų „išversti“, o pavardės ir nerišliam tekste su galūnėm – sakyčiau: tvarka, o dabar – chaosas, radęsis, gal ir klystu, moderniškojo tautiškumo sampratą taikant atgaline data.
Bet bala nematę tos asmenvardžių pateikties. Svarbu, kad tą kūrybą pripažįstam kaip savo, kad domimės; jei apie literatūrą – ne tik tyrinėjam, ir verčiam, ergo: skaitom? Liūdnesnis atvejis būtų, jei (Drėmos svarstymus prisiminus) būtų išskirti „patys lietuviškiausi“ primityvūs diletantai ir sakoma, kad tiek tos lietuvių dailės ir tebuvo.
Beje, šita Drėmos pastaba priminė poleminį Mykolo Biržiškos 1910-ais Visuomenėj paskelbtą rašinį „Apie literatūros istoriją ir mūsų ‘istorijas’“, kur, be kita ko, keliama ir grindžiama mintis, kad lietuvių literatūra ne tik lietuviškai rašyta; konkrečiai šitą pasvarstymą priminė:

Nekratydamas jų iš eilios nei spręsdamas apie jųjų lyginamąją vertę, pabrėžiu tiktai svarbiausius ligšiolaikinio lietuvių literatūros istorijos tyrinėjimo ypatumus. Bene vyriausias jųjų bus literatūros visuomeninių ir kultūrinių pagrindų niekinimas. Dar aušrininkų ir vėlesnių kartų raštinis judėjimas šiaip taip rišamas, rasit, ne tiek su visuomenės, kiek su „tautos“ gyvenimu (ir tai dažniau pasikalbėjimuose negu spaudoje), seniau gi pasirodę raštai paprastai svarstomi vien bibliografijos, mažiau rašytojų bibliografijų [sic! = biografijų] atžvilgiu, bet į jų svarbumą visuomenės ir kultūros gyvenimui, – o ką jau besakyti apie meninės vertės nusprendimą! – veik neatsižvelgiama. Jųjų ryšys paviršutinis – pasirodymas lietuvių kalba. Pertai neteisingas Mažosios Lietuvos raštų istorijos iškėlimas aukščiau už Didžiosios, pertai vandališkas paniekinimas XVI–XVII amžiaus lietuvių raštijos Didžiojoje, nes... pastaroji ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis pasireiškė! Tat suprantama: Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto (tiktai ne Jogailos!) garbės įpėdiniams sunku yra imtis „Lietuvos nupuolimo“ gadynės ir kur maloniau sekti vokiečių autoritetais!
     Neįsiskaitome į XVI–XVII amžiaus lietuvių raštiją rusų, lotynų ir lenkų kalbomis, bet užtat rūpestingai įtraukiame į „mūsų“ istorijos leistrus ir pastatome lygiai su vaizduotės kūriniais, kad ir kitomis kalbomis išėjusiusius, raštus, jei juose yra apie lietuvių istoriją, mitologiją, kalbą ir t.t. Tat jau kitas, vėl ne literatūros istorikų garbei, jųjų ypatumas: literatūra neišskiriama iš šiaip jau raštijos. (Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, kn. I, 1931, p. 10; pirminė straipsnio publikacija čia, žr. p. 45–49)

Buvo kilus diskusija, Stasys Šilingas palaikė Biržišką, kitaip manančiųjų poziciją išsakė Augustinas Voldemaras (žr. „‘Visuomenės’ moksliški išradimai“, Viltis, 1910 IV 25 / V 8, nr. 46, p. 1);; sijojimo per tankųjį lietuviškumo = kalbos sietą principas įsigalėjo, taikytas iki kokių gal net 1990-ų, kai Algio Samulionio, Dariaus Kuolio ir kt. iniciatyva imti rengt senosios literatūros seminarai etc. (Senosios literatūros sampratos kaita praeito amžiaus pabaigoj ar jau tapusi studijų objektu – negalėčiau pasakyt; turėtų būt geriau žinančių.[*])
O paskutinis „barjeras“ neperžengtas, gal ir nebus peržengtas sakant, kad toks įvardijimas tikslesnis: senoji Lietuvos literatūra: lotyniškoji, rusėniškoji, lenkiškoji, bet va termino Lietuvos lietuviškoji literatūra lyg ir neteko girdėt/matyt, nes nereikia, yr lietuvių literatūra. Nuoseklumo, sakyčiau, truputį trūksta (taip, turiu tą bjaurią savybę – nuoseklumo ir sistemingumo visame kame ieškot).
[* Įtarpas (2018 XII 11). Paskelbęs įrašą, el. laišku paklausiau Dariaus K.: jei jam reiktų keliais sakiniais nusakyt senosios literatūros sampratos kaitą tuo laiku, kokias datas, pavardes, įvykius, tekstus pirmiausia prisimintų?

Sveikas, Virgi,
nelengvas klausimas.
Matyt, reikėtų minėti Eugeniją Ulčinaitę ir Ingę Lukšaitę, kurios dar sovietmečiu kėlė lotyniškos ir lenkiškos LDK literatūros svarbą.
Ingė su Jurginiu 1981 m. išleido „Lietuvos kultūros istorijos bruožus“, o Eugenija pati vertė atskirus tekstus iš lotynų kalbos, dėstė LDK lotynišką literatūrą studentams, duodavo jiems rašyti diplominius darbus, sudarė išleistinos kitakalbės LDK literatūros sąrašą.
Ingė talkino idėjomis Algiui Samulioniui, kuris, regis, 1990 m. ryžosi vadovauti LLTI Senosios literatūros skyriui, pradėjo leisti „Senąją Lietuvos literatūrą“, rengti LLTI Senosios literatūros seminarą.

Želgdami gilyn į sovietmetį, prisiminėm Jurgį Lebedį, kuriam MykB-ka buvo autoritetas, Marceliną Ročką; 1967-ais pradėta leist „Lituanistinė biblioteka“ irgi nesiribojo tik lietuviškai rašytais dalykais – išėjo Husoviano, Mykolo Lietuvio knygos, Rimanto Jaso išversta Bychoveco kronika, spaudai buvo parengta, nors sustabdyta Leono Valkūno išversta Kojalavičiaus Lietuvos istorija. Bet tai dalykai, kurie, kaip čia pasakius, tematiškai lietuviški; kad „Lituanistinėn bibliotekon“ būt įsileistas Sarbievijus ar kiti Renesanso ir Baroko poetai, kurie pristatyti Eugenijos Ulčinaitės parengtoj knygoj Cantus solo, soli et sibi = Dainos pasauliui, saulei ir sau (1993) – ne, vargu.]
-------------------------------------------------------------------------------------
Daugiavaikio ilgaamžio žemaičio atvaizdas dešinėj, te žemaičiai juo gėris; aukštaičiui įdomiau buvo asmenvardis, iškart priminęs netoli Biržų gimusį astronomą Gunarą Kakarą. Bet kas čia per asmenvardžio pabaiga -otas? Yr Lietuvių pavardžių žodynas (t. I, p. 890; sutrumpinimus atitrumpinau):

KÃKARAS Saločiai (lat.). Iš lat. Kakars (Lauksaimnieku un citu zemes īpašnieku adresu grāmata 1931, 15, 84, 461), Kākars (ten pat, 97): lat. kākars „aukštas liesas žmogus; beširdis, kietaširdis žmogus“ (K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca 1923–1932, II 190). Plg. brus. Какора : rus. какора, кокорь, кокорыга „rąstas su šaknimis, medis su šaknimis“ (М. Бiрыла, Белоруская антрапанiмiя, 1969, p. 170), lenk. Kokar (S. Rospond, Słownik nazwisk śląskich, d. 2: G–K, 1973, p. 339). / [...]
KAKARUTIS Šilutė 6 (oficialiai Kakarutt, Kakaruth, Kakarot, Kakarott, Kakaroth) — žr. Kãkaras.

Išeitų: Kakarutis iš/nuo Šilutės; iš Ducatus Curlandiae et Semigalliae – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės (1561–1795) pačių pietvakarių. (Greičiausiai evangelikas liuteronis?)

(1028) Visiškai tarp kitko: apie Daukantą, Girininkienę, Rutenbergą ir darbus

Praeitų metų pirmam Literatūros ir meno numery buvo Vidos Girininkienės straipsnis „Simonas Daukantas ir Vincas Grybas“; trečia nuo galo pastraipa:

Abu didieji Lietuvos žmonės gimė spalį. 2015-ųjų spalio 3 d. minėjome V. Grybo 125-ąsias gimimo metines. 2018 m. spalio 28 d. minėsime Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Kaip jas pažymėsime? Vykstant ginčams dėl J. Basanavičiaus paminklo vietos, galvojant apie kitus paminklus ir jų erdves galima priminti, kad vienam žymiausių mūsų šviesuolių, tautinio, istorinio ir dorovinio sąmoningumo žadintojui Vilniuje nėra paminklo. Aikštė yra, o paminklo – ne. Ar ne logiška aikštėje šalia senojo universiteto, kuriame jis mokėsi ir rašė, matyti ir jos šeimininką –­ Simoną Daukantą? Juolab kad ir paminklo eskizas yra – pirmasis projekto variantas, apie kurį V. Grybas 1928 m. lapkričio 19 d. iš Lukšių Petrui Rimšai rašė: „Aš dabar esu sodžiuje ir užsidaręs tokiame kampelyje, jogei nieko nežinau, kas pasaulyje dedasi. Turiu tokį ruimelį dirbtuvei ir lipdau vis kaip ką. Padariau projektą škicą paminklui S. Daukantui ir jį prisiunčiau Kaunan Komitetui apžiūrėti, jis randasi pas pr. M. Biržišką. Deja, to projekto įgyvendinti nebus galima dėl lėšų stygiaus. Tai dabar dirbu antrą, kurį neužilgo žadu atvežti Kaunan, tik ta bėda, kad gero gipso neturiu po ranka...“ (LM, 2016-01-08, p. 28)

Ne vieno žmogaus valioj-galioj paminklus statyt; o ką nors tikrai prasmingo, kad ir nedidelio padaryt galima. Vida Girininkienė sugalvojo parengt tom Daukanto metinėm kalendorių-knygą; ir parengė, ir rado leidėją, ir jau daiktas atspausdintas. Girininkienė yra Girininkienė: labai daug ką iš naujo tikrino, žiūrėjo, rado, tikslino (gal kas nors ir apie tai parašys, nes tas dvidalis leidinio įvardas kalendorius-knyga yra tikslus: kai baigsis 2018-i, galima lapų apačias su dienų skaičiais nukirpt, ir liks knyga). — Šičia tiesiog labai pasidžiaugt noris: žmogus, užuot tik siūlęs, ką būtų galima padaryt, – ėmė ir padarė. Ir yra.
Ir labai ačiū žmogui. Ir už darbą, ir už pavyzdį, kaip reikia elgtis.
(Iššoko iš atminties per TV girdėtas Marijonas Mikutavičius: „Galvok. Valdžia to dar neuždraudė.“ – O apgalvojęs imk ir padaryk, ir mažiau galvok apie tą valdžią.)


Digresija, netolima. Vakar užėjo bibliotekon Darius K., ieškantis ko nors įdomaus apie Daukantą mokykliniam vadovėliui. Atnešiau, ko prašė; ir dar prisiminiau, tai pasiūliau, sakau, gal kur nors kam nors panaudosi.
— Prisiminiau 1901-ais Papilėj (kur Daukantas mirė) gimusį dr. Giršą Rutenbergą, jo knygelę Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas, išleistą Kaune 1922-ais su Mykolo Biržiškos įžangos žodžiu (žr. dešinėj).
lt.wikipedijoj yra nuorašas nuo Žurnalistikos enciklopedijos (1997), bet GR darbas apie Daukantą net nepaminėtas; ir žūties datą – po 1941 – manau, galima patikslint, ir gimimo; vargu ar Papilėj išlikęs namas, kur Rutenbergai gyveno, kad kokią atminimo lentą galima būtų pritvirtint, tai gal bent žymių Papilės žmonių sąrašan wikipedijoj jį galima įrašyt?
Ir nesvarbu, paskelbs ar ne Seimas 2018-us ar 2019-us Žydų metais.

(Patiko Elžbietos Banytės svarstymai priešpaskutiniam Literatūros ir meno numery; ramūs ir įžvalgūs, ypač – kad reikia skaityti.)

(1018) Tarp kitko: kaip lietuviai pirmą savo enciklopediją mėgino parengti, i

 jeigu į Vasario 16-ąją būtumėm atėję turėdami enciklopediją? (Plg.: latviai į XX amžių įžengė jau turėdami Dravnieko konversācijas vārdnīcą, 1903-iais pradėjo leist antrąją.)
Ar dabar vis tiek ginčytumėmės, kaip geriau lietuviškam tekste rašyt, tarkim, ne lietuvių asmenvardžius – taip, kaip jie patys rašo, ar kaip mes turėtumėm juos ištart? Ir kodėl man atrodo, kad nekiltų jokių net abejonių, nes kaip daryt jau būt buvę apsispręsta daugiau kaip prieš šimtą metų, jau turėtumėm tradiciją.
(Senokai tokie anokie aistoriški klausimai galvoj sukiojas, vis rinkaliojau medžiagą apie pirmą nepavykusį bandymą parengt ir išleist enciklopediją lietuvių kalba. 2002-ais Lituanisticoj, t. 20, buvo Violetos Černiauskaitės straipsnis apie tatai, bet toks apžvalginis. O mane mėsa, liesesnė ar riebesnė, labiau domina, tai, kas pirminiais šaltiniais vadinama; „smulkmenos“ – kad ir toks dalykas, kaip būt buvę rašomi įv. asmenvardžiai ir vietovardžiai, ir pan. Gal ir per daug šitam įraše citatų – nemažas pundelis popierių susikaupė, ir dar toli gražu ne viską sužiūrėjau, kol tariau sau: gana; – atsiprašau, bet bus toks citatų kolažas [Žibuntas Mikšys įtikino, kad minkštumo ženklo nereikia]; gal kam nors kas nors pravers? Ir plano jokio neturiu, tik punktyras galvoj.)
— Ar kada yr tekę ką nors kritiškesnio skaityt ar girdėt apie Lietuvių mokslo draugiją? Bent aš neprisimenu, tad vietoj įvado – Analfabeto slapyvardžiu prisidengusio Mykolo Biržiškos pasvarstymas ir pasiūlymas, surašyti 1910-ų ankstyvą pavasarį:

Lietuvių Žinynas.
Štai jau 4-tas visuotinas Lietuvių Mokslo Draugijos susirinkimas, pradedąs ketvirtus jos gyvavimo metus. Keletas paskaitų, daug plojimo, oficijališki valdybos pranešimai, nekartą mandagumo dėlei jų kritika, vienas-kitas sumanymėlis, žadėjimas kitais metais daugiau nuveikti. Valandėlę gyvenam šiokioj-tokioj mokslo atmosferoj. Pasibaigė susirinkimo posėdžiai, praeina dar 2–3 savaitės, ir mūsų šviesuomenė užmiršo apie mokslo reikalus... ligi kito tokio-pat susirinkimo!
     Kitų siūloma sumanymai, ir aš pranešiu savą. Jų tiek kilo, tiek niekais nuėjo, jog lyg-ir baugu būtų su nauju išsišokti... Bet dar esu jaunas, gyvenimo smūgiai dar neišblaškė mano svajonių, su tuo sumanymu slepiuos jau bene apie dešimtį metų, – bent sykį reikia jį svietui parodyti!
     Mūsų šviesuomenė negyvena mokslo kultūra. Mokslu užsiimą žmonės kas sau darbuojasi, užsidarę, išsiblaškę. Mokslo draugija tai yra labiau formališkas, negu stiprus vidurinis jųjų susirišimas. Dauguma netiek pati jai ką-nors duoda, kiek išnaudoja jos vardą ir rinkinius savo specijališkumui. Dar silpniau draugija susirišusi su platesniąja šviesuomene. Gauna iš jos skatikus, bet ir pati jai ne-kuo teatsilygina. Sykį per metus pasirodanti „Lietuvių Tauta“, viena-kita paskaita Vilniuje, valdybos atskaitos ir pranešimai – iš tokios tatai, grynai akadėmiškosios pusės stoja prieš mus mokslo draugija. Ją giria, gerbia, net kartais perdaug iškelia, daug-ko iš jos laukia, ko jinai dar ilgai neįstengs mums suteikti, bet kartu ji virsta, vieno-kito akyse, vien apdulkėjusių knygų ir senovės daiktų rinkiniu. Lyg-ir kįla augštyn, akadėmėja, bet kartu didžiai reikia daboti, kad „minia“ šalinties nuo jos nepradėtų. Mokslo tyrinėjimas Lietuvos ir lietuvių dabarties ir praeities, šiandieninėms sąlygoms tebesant, galės plėtoties tiktai tuokart, jei mūsų draugija bus nuolatinai ir angštai susirišus su naujakultūre, arba, kaip kiti sako, tautiškai susipratusia visuomenės dalim. O toks ryšys tebesiranda bendrame darbe.
     Kad toks bendras darbas dar galimas, kad minėtasai ryšys, tiesa, draugijos vardu, bet ne darbais tebepalaikomas, dar nenutrūko, parodo šioks-toks pinigų įplaukimas Mokslo ir Dailės Draugijų namams pastatyti. Bet, viena, šį sumanymą laikraščiai labai reklamuoja, kita – tat grynai piniginis darbas ir pati draugija šiame atvėjyje yra kasininkė, bet ne mokslo-kultūros vadė. Mano gi siūlomasai mokslo ir kultūros darbas, kuriame, draugijai vedant, mūsų šviesuomenė galės dalyvauti ir karštai juo rūpinties, tai lietuvių žinyno (enciklopėdijos žodyno) suruošimas.
     Jo parūpinimas reikalauja, kad įtemptume visas savo žinias, kokias turime iš Lietuvos istorijos, literatūros, ekonomijos, etnograpijos, filologijos, gėograpijos, botanikos ir t.t. Maža to! Dabartinis mūsų mokslo stovis neleidžia mums pasitikėti savo jau įgytomis nuo kitų žiniomis, reikalauja, kad mes čionai-pat jas pertikrintume. Tai ne šovinistiškas išdidėjimas, tai ne išanksto nutartas paniekinimas viso, kas svetima, tiktai liūdnu prityrimu įgautas ir bene visų jau su mokslu šiur-tur susidūrusiųjų išduodamas mūsų žinijai testimonium paupertatis. Tiesa, šis-tas jau dabar daroma: draugijos knygynan pakliųva viena-kita ligišiolei nežinoma knygelė ar rankraštis, dainų ar žodžių sąsiuvinėlis, pamažėl auga arkyvas, muzėjaus rinkiniai, vieno-kito užrašoma dainos, kasinėjama pilekalniai, dulkinamasi arkyvuose ir arkyvėliuose ir t.t., bet vis tai daroma dažniausiai ne sistėmiškai, lyg-ir privatiškai. Tyrinėjimų suosekmės, išskyrus madai ar „politikai“ parūpusias mokslo šakas, daugiausiai pasilieka neskaitlingų „akadėmininkų“ „sferose“. Kas kita rengiant žinyną. Tasai sistėmiškasai darbas ir mokslininkus tarp savęs suartįs ir, reikalaudamas iš šviesuomenės netik piniginės, bet ir nemažos intelektualinės pašalpos, užinteresuos jos platesnius sluogsnius, stipriau už ką-kitą suriš juos su draugijos varomu darbu, pakels juose mokslo kultūrą, išplės jo veikimo ribas, palengvįs mokslo tyrinėjimus, skubįs jo paties plėtojimąsi. Tai, žinoma, ne vieniems-dviem metams darbas; gal-būt, visai šviesuomenės kartai prisieis jį kelti ant savo nugaros. Gal tat ir geriau... Jauskime mokslo sunkumą!
     Nebijokim, kad tuo sumanymu neužkenktume „Tautos namams“. Lai ir toliau aukos bus jiems renkama. Tuo tarpu žinynui, kurio išleidimas irgi reikalaus nemažų lėšų, dar nerinkim: kai pabaigsim namams rinkti, jam pradėsim. Bet jau dabar rengkimės prie darbo! Susekim, kaip kitur enciklopėdijos sustatoma. Apsvarstykim skyrius. Peržiūrėkim jų „skyles“. Pristatykim prie darbo senus ir jaunus mokslininkus, šviesuomenę. Neužmirškim jaunuomenės jiegų. Pasirūpinkim „Lietuvių Tautą“ kuogreičiau bent bertaininiu laikraščiu paversti, kurs sukoncentruotų tą visą darbą. Rinkim knygas ir rankraščius tamtikru, prie žinyno išleidimo pritaikintu planu. Visur, visame-kame turėsim tamtikrai susitvarkyti.
     Jei ne šįmet, tai kitais metais, už 2–3 m. vistiek prisieis mums tas darbas pradėti. Tat galvokime! (Visuomenė, 1910, nr. 5, p. 169–171)

Nemini MykB-ka savo rašiny Amerikos, vadinas, dar nežinojo, kad ir ten apie enciklopediją galvojama. Ir ne tik galvojama, bet ir imamasi parengiamojo darbo, kurio rezultatas ne ateities miglose skendi, o aiškiai įsivaizduojamas – apimtys, pinigai ir kt. paskaičiuota.
Kriptonimu G.P. pasirašytas (greičiausiai Gabrielės Petkevičaitės) straipsnis Lietuvos žiniose (1910-10-20/11-02, nr. 83, p. 1 ir 2), parengtas remiantis iš Chicagos gauta informacija, tik pabaigoj pridėta savų pasvarstymų:

firminio blanko kepurė

Naujas amerikiečių sumanymas.
«Lietuvos» leidėjas A. Olševskis sumanė leisti Čikagoje (Amerikoje) enciklopediją lietuvių kalba.
     Enciklopedija ta ketina išeiti trijuose dideliuose tomuos, 600 puslapių kiekvienam tome. Visoje enciklopedijoje ketina sutilpti apie pusantro milijono žodžių. Medžiaga gi, šitai enciklopedijai skyriama, bent svarbesnioji jos dalis, ketina būti pirm «Lietuvoje» spauzdinama. Leidėjas tikisi tokiu būdu susilauksiąs sakomųjų straipsnių kritikos ir, prieš spauzdinant juos enciklopedijoje, galėsiąs nurodomas kritikos klaidas atitaisyti.
     To didelio veikalo leidimui A. Olševskis skyria 25.000 rub. ir prireikus daugiau, vienam raštų apmokėjimui ketina duoti į pusaštuntą tūkstantį rubl.
     Ypač rupi leidėjui, kad kaip galima geriaus butų parašytas skyrius apie Lietuvą ir lietuvius.
     Tuo tikslu kviečia jis bendradarbiauti šitus lietuvius-rašytojus.
     1. Dr. J[onas] Basanavičius. Lietuvių tauta. Lietuvių pasakos, papročiai, žaislai; numizmatika.
     2. M[ykolas] Biržiška. Lietuvių rašytojai; Duonelaitis, Poška, Klementas ir kiti.
     3. K[azimieras] Būga. Alfabetas. Lietuvių, latvių ir prūsų kalba; mytologija; Lietuvos vietų vardų etymologija.
     4. Kun. [Pranciškus] Bučys. Katalikybė.
     5. P[eliksas] Bugailiškis. Kauno gubernija, jos miestai, miesteliai, jų aprašymas, statistika.
     6. A[ndrius] Bulota. Lietuviai atstovai Rusijos dumoje. Duma.
     7. Kun. A[leksandras] Dambrauskas. Bažnyčios dalykai Lietuvoje; vyskupai ir įžymesni kunigai; lietuvių kalba bažnyčioje; matematika; esperanto.
     8. P. [t.b. Juozas] Damijonaitis. Lietuvių mokykla; vadovėliai.
     (9. Prof. A[lexander] Doritsch [bulg.: Aleksandăr Dorič]. Senbulgariškoji kalba; slavų kalbos.)
     10. L[iudas] Gira. Vilniaus ir Gardino gub., jų miestai, miesteliai, aprašymas, statistika. Baltgudžiai.
     11. Dr. K[azys] Grinius. Suvalkų gubernija, jos miestai, miesteliai, jų aprašymas, statistika.
     12. Aug[ustinas] Janulaitis. Valstiečių judėjimas Lietuvoje. Simanas Daukantas.
     13. Kun. A[ntanas] Kaupas. Lietuvių katalikų bažnyčios ir parapijos Amerikoje. Sociologija.
     14. J. Kurmelis [= Juozas Tūbelis]. Agrikultūra; ūkis Lietuvoje; ūkio draugijos.
     15. P[etras] Leonas. Teisių dalykai Lietuvoje; bendrijos, valsčiai, gminos.
     16. [Povilas] Matulionis. Lietuvos girios; flora.
     17. P[ranas] Mažilis. Medicina.
     18. G[abrielė] Petkevičaitė. Teatras Lietuvoje. Moterų judėjimas Lietuvoje.
     19. M[ikas] Petrauskas. Lietuvių muzika, dainų melodijos.
     20. Kun. [Antanas] Petraitis. Astronomija.
     (21. Prof. J[an] Rozwadowski. Lygintinė kalbotyra. Lenkų kalba. Kašubai, polabai.)
     22. Kun. [Adolfas] Sabaliauskas. Lietuvių muzikos instrumentai.
     23. J[uozas Adomaitis-]Šernas. Etika; aistetika. V. Kudirka. „Varpas“ ir jo įkurėjai.
     24. J[urgis] Šaulys. Politiškoji ekonomija.
     25. Dom[as] Šidlauskas. Vartotojų draugijos Lietuvoje.
     26. Ig[nas] Šlapelis. Lietuvių dailė.
     27. Dr. J[urgis] Šlapelis. Lietuvių knigynai ir knigynėliai.
     28. Dr. J[onas] Šliupas. Lietuviai Amerikoje, laikraščiai, draugijos.
     29. Kun. J[uozas] Tumas. Lietuvių laikraštija. Lietuvių tikėjimiški papračiai, apeigos. Numas.
     30. L[iudas] Vailionis. Biologija. Lietuvos gyvija.
     31. Vidūnas. Prūsų lietuviai. Filosofija, teosofija.
     32. A[ugustinas] Voldemaras. Lietuvos historija; lietuvių literatūros historija.
     33. Prof. E[duardas] Volteris. Etnografija. Latvių tauta ir literatūra. Lietuvių teatras Peterburge.
     34. Kun. [Juozapas] Žiogas. Archaiologija.
     35. A[ntanas] Smetona. Lietuvos ekonominiai dalykai. Lietuvos bankai.
     Kitus dalykus ketinama imti iš kitų tautų enciklopedijų, kaip iš geriausios anglų kalboje „Enciklopedija Britanica“, iš Brokhauzo enc. ir kitų.
     Šį darbą atlikti, o taip-pat sutvarkyti visą medžiagą paima ant savęs žinomas irgi Lietuvoje vyras Kl. Jurgelionis, dabar antrasis „Lietuvos“ redaktorius.
     Visam sumanymui belieka tik linkėti geriausio pasisekimo ir kuogreičiausio įvykimo. / [...]
     Gali vien čia išsiskirti pažiūras apie tai, ar ne geriau būtų tokius didelius pinigus aukavus pamatiniam veikalui enciklopedijai, kurioje būtų vien pati Lietuva ir lietuviai iš kiekvieno atžvilgio nuodugniai ir rimtai nagrinėjami. / [...]
     Bet svarstant vien šių dienų, t.y. trumpesnio laikotarpio naudą—žmogus bevelytum beveik išvysti ir tokį veikalą, koks yra gerbiamojo A. Olševskio sumanytas.
     Juk paskutiniais laikais išaugo taip Amerikoje, kaip ir pas mus Lietuvoje jau dideli savamokslių buriai, kurie nemoka kitos kaip lietuvių kalba ir kaskart balsiau ima reikalauti savo tolesniam plėtojimos visokių šaltinių. Jų balsas gal ir greitesnio aprūpinimo reikalauja, nekaip tųjų, kurie ir kitose kalbose pasiskaityti yra išmokę.

Kitame tuolaik dukart per savaitę išeinančių Lietuvos žinių numery (1910-10-23/11-05, nr. 84, p. 1 ir 2) savo nuomonę išdėstė Augustinas Janulaitis, kaip ir Petkevičaitė-Bitė, ir kiti, gavęs leidėjo ir bankininko Antano Olszewskio 1910-10-12 surašytą „atsišaukimą“ – pasiūlymą bendradarbiauti. Iš principo pritaręs sumanumui, AugJ-tis imasi reikalo:

Pirmiausiai apie turinį. Žada ji būti enciklopedija, apims visas mokslo šakas, bet Lietuvos skyrius būsiąs kuoplačiaus aprašomas. Sunku būtų sutikti su tokiu medegos padalijimu.
     Kuolabiaus mūsų šviesuomenei stoka pažinimo Lietuvos dabartinio padėjimo, jos praeities ir visų jos gyvenimo pusių. Reikėtų atkreipti atidžią į tai. Lietuvos enciklopedija turėtų tat atlikti. Ji gi galėtų supažindinti mūsų visuomenę su savo kraštu, su savo žmonėmis, galėtų būti akstinu jaunuomenei toliaus tyrinėti. Nežinant savo krašto, sunku būti veikėju, kitaip jis virs cimbolu barškančiu. / [...]
     Juk galima kokius du tomu ar net visus tris vienos Lietuvos reikalams pavesti, o vieną visiems kitiems. [...] stoviu už vien Lietuvos enciklopediją, o jeigu galima leisti ir abelnąją (lai nesistebi žodžiui) enciklopediją, tai skyrium.

Beje, panašią nuomonę kaip Petkevičaitė-Bitė, kaip Janulaitis turėjo ir Kazimieras Būga, kitų metų pavasarį (1911-04-08/22) laiške KlJ-niui rašęs:

Enciklopedijos sumanymui aš nelabai tepritariu. Manaip mums reikalinga visai kitokia enciklopedija: Lituanologijos enc. Bendrosiomis žiniomis mes galime naudoties ir iš svetimtaučių enciklopedijų. Lituanologijos enciklopedijon turėtų eiti visa tatai, kas paliečia plačiausiai Lietuvą. Tokion enciklopedijon aš šį tą parašyčiau. (Rinktinai raštai, t. III, 1961, p. 928; pirminė publ.: Literatūros naujienos, 1935-01-05, nr. 1, p. 3)

(Vietoj padėkos Aurelijui Giedai už padovanotą savo knygą Manifestuojanti Klėja: istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais: o Augustinas Voldemaras blaškės (iš KlJ-nio laiško JB-iui 1911-05-05): „P-s A. Voldemaras nesiėmė dirbti, vien neišsitikėdamas mūsų galėjimu išleisti kadir ir mažoj skalėj encyklopedïą. Manytume, jog, sužinojęs išleidimą įvyksiančiu, rašyti imsis. Lietuvos-gi historïos daliai jį vieną tematome daugiausia tinkamu esant. Trokštame tad, kad Tamsta turėtum jį bendradarbių skaičiuje“, LLTI BR, F2-1043.)
Ir Bitė, ir Janulaitis, ir Būga, ir net Voldemaras, nors abejonių turėjo vis dėlto bent jau iš principo neatsisakė bendradarbiaut toj KlJ-nio rengsimoj enciklopedijoj. Viskas tvarkoj. — Bet juk reikia, kad kas ir išsišoktų. Lapkričio pradžioj stryktelėjo viešumon Juozas Gabrys, net penkiuos laikraščiuos Lietuvoj ir Amerikoj pasiskelbdamas, esą jis ir pirmesnis, ir ambicingesnis (skaičiau Lietuvos žiniose per du numeriu: 1910-11-13/26, nr. 90, p. 2; 1910-11-17/30, nr. 91, p. 1 ir 2). Labai ilgas surašas. Jei trumpai, maždaug taip: mintį leist enciklopediją jis išdėstęs Tėvynės Mylėtojų Draugijos susirinkime (galima suprast, anksčiau, negu pasklido žinia apie Olszewskio-Jurgelionio ketinimą), o „tuli Amerikos biznieriai matydami enciklopedijos reikalą pribrendusiu, užsimanė pasinaudoti juomi savo naudai užbėgdami T.M.D. už akių“; ir Gabrio sumanymas esąs daug didesnis ir rimtesnis: abelnoji 10–12 tomų enciklopedija, ir visi tekstai pačių parašyti – jokių vertimų ar kompiliacijų. — Atsakydamas (atsakymas irgi ilgas, per du numeriu: LŽ, 1910-12-31/01-13, nr. 104/105, p. 2 ir 3; 1911-01-06/19, nr. 2, p. 1 ir 2) KlJ-nis paaiškino, kad Olszewskiui imtis enciklopedijos pasiūlęs vis dėlto anksčiau, nei vyko tas TMD susirinkimas, – 1909-ų vasarą ir pamėgino paskaičiuot, kiek Gabrio įsivaizduojama enc-ja kainuotų – milijonų reiktų, o „mes neturime nei milijonierių, nei milijonais vartančių draugijų. [...] T.M. Dr-jos enciklopedija gali būti tik tolima tos draugijos svajonė.“
Beje, o kai kam atrodė, kad išvis, bent kol kas, jokios enciklopedijos nereikia. — Jau, galima sakyt, post factum, Olszewskio-Jurgelionio enc-jos rengimui sustojus, savo nuomonę išdėstė Ramūnas Bytautas (LŽ, 1912-09-04/17, nr. 104, p. 2 ir 1912-09-06/19, nr. 105, p. 2; aišku, baisiai negražu įtarinėt, bet minčių visokių kyla: kodėl filosofiją prižiūrėt buvo pasiūlyta Vydūnui, o ne Bytautui, enciklopedijose filosofu vadinamam? galėjo žmogus pajust nuoskaudą? galėjo; bet gal ir visai be pagrindo toks įtarimas):

Kilus pernai enciklopedijos sumanymui, burelis rašytojų, susispietuvių apie „Aušrinę“, pripažino jį bergždžiu ir nutarė kreiptis į visuomenę ir leidėją su kitu sumanymu. Bet del tulų priežasčių nutarimas nebuvo įvykintas. Enciklopedija pradėta rengti, visuomenei visuotinai užjaučiant. Tečiau pastaruoju laiku enciklopedijos leidimo darbas, matyti, įra. Laikraščiai išnaujo ima svarstyti visą dalyką. Todel tariuos neprošalį busiant pakelti ir musų balsą. / [...]
     [...] enciklopedija netur savarankės reikšmės. [...] Tai pagalbinė knyga, kuria naudojamasi beskaitant kitas mokslo knygas. Tuo tarpu tų kitų knygų, kurioms talkon turėtų eiti enciklopedija, pas mus visai dar nėra. [...]
     Taigi, del enciklopedijos žuvimo mes neprivalom dideliai liusti ir stengties atgaivinti šį visą sumanymą. Vietoj enciklopedijos lietuvių kulturos dirvonuose mus laukia du tikrai gyvu ir vaisingu darbu: išleisti gerą svetimžodžių žodyną ir pagaminti kuodaugiausia mokslo vadovų. [...] vadovus iš visų mokslo šakų ir pirmiausia iš perdėm pas mus apleistų filosofijos ir sociologijos.

— Kaip sumanytojas KlJ-nis įsivaizdavo (o leidėjas pritarė) tą tritomę enciklopediją konkrečiau? Jau aišku, kad dalis straipsnių būtų rašoma, o kiti – verčiami/kompiliuojami. Iš jau cituototo KlJ-nio 1911-05-05 laiško JB-čiui:

Dabar apie encyklopedïos proporcïas. Nemanome paimti vieną kokią encyklopedïą (ar encyklopedïukę) ir ją ištisai išversti. Tuo nedaug pasitarnautume. Norime, kad mūsų encyklopedïa atitiktų aktuališkiems lietuvių reikalams, delto ne tik lietuvišką dalį, bet ir visą encyklop. manome tam taikyti, tad ir savas proporcïas turėti. Neimame vienos, bet keletą encyklopedïų vertimui ar kompilacïai. Tarp vertėjų ir kompilatorių padaliname darbą ne mechaniškai nuo A iki B, nuo B iki C ir tt., bet pagal skyrių – žmonėms tuose skyriuose daugiaus ar mažiaus išmanantiems. [...] Už paveizdą systemui pasirinkome vieną tritomę Amerikoj išleistą cyklopedïą, būtent: The Student’s Reference Work, a Cyclopædia for Teachers, Students, and Families. By Ch[andler] B. Beach, A.M. New York and Chicago. 1906. Šios cyclopedïos systemas yra iš rųšies mažų encyklopedïų, šiek tiek plateliau išguldančių pamatinius mokslų dalykus ir perdaug nesileidžiančių į begales smulksmenų. [...] aplamai sakius, užtenka to: rengiame ne encyklopediškąjį žodyną, bet encyklopedïą, taigi aiškiname ne žodžius, bet dalykus. (LLTI BR, ibid.)

Reikalai pajudėjo: apsitarta, kas kokį skyrių prižiūrės, nemažai daliai parašytinų dalykų autoriai rasti, net terminas nužiūrėtas: viskas turėtų būt parašyta ar parengta maždaug per dvejus metus, iki 1913-ų pavasario.
(O tai kaip su tais vardais būt buvę? Būtumėm nedvejodami JAV sostinės vardą rašę Washingtonas, kaip prez. Washingtono pavardę. Trupučiuko kantrybės prašyčiau.)
— T.b. (toliau bus, kaip rašyta tuolaik laikraščiuos)

(1001) Pakeliui į darbą, xiii: lyg ir apie rūką

Rudeniop. Rūkai prasideda. Ateina Pletkaus laikas (užsimerkęs matau Nemuno, dar savaitraščio, dar spausdinto ant paprasto, ne kreidinio popieriaus, pirmo puslapio apatinį dešinį kampą, kur Vytauto Pletkaus nuotraukytė ir sakinys, maždaug: VytP – fotografas, kuris džiaugias, jei prognozuojamas rūkas; jo rūke skendintys tiltai labiausiai yra įsiminę). Tatai balkoninė mintis.
O belaukiant T-19 galvoj ėmė suktis kiti dalykai. Prisiminiau, kad kai permečiau akim tekstelį (Ramūnas Karbauskis Virginijui Savukynui sakęs, esą jam labiausiai imponuojanti moteris valstybės istorijoj esanti prez. Grybauskaitė), irgi buvau pagalvojęs apie rūką – ne tikrąjį, kuris greit išsisklaido, o tą, kuriame skendim, nežinojimą, ir prisiminęs Petrą Dirgėlą, kuris į tokį klausimą greičiausiai būt atsakęs: Žygimanto Augusto sesuo, Švedijos karalienė Kotryna Jogailaitė.

Kotryna Jogailaitė Lietuvos istorijoje ir savimonėje be reikalo užmiršta. Kotryna Jogailaitė yra padariusi labai daug, kad mes apgintume savo lopinėlį. (Apie karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas, 2016, p. 69)

Arba štai kultūros istoriko Mykolo Biržiškos žvilgsnis į santykius su Rusija:

Šalininkų laikytis taikingos politikos ir iš viso taikymosi prie esamų sąlygų Lietuvos dvarininkuose randame nuo pat jos prisijungimo prie Maskolijos, pradedant Čartoriskiais ir Oginskiais. Net smarkėjančioje priešmaskoliškoje visuomenės nuotaikoje, 1858 m. Vilniaus bajorai įteikė carui albumą, kuriame taikingosios politikos vadas istorikas Mikalojus Malinauskis ir rašytojas Ignas Chodzka parašė straipsnius apie Lietuvos ryšį nebe su Lenkija, tik su Maskolija, poetas Odyniec lenkiškai, Mikalojus Akelaitis lietuviškai ir Vincentas Korotynskis gudiškai eilėmis reiškė savo atstovaujamų (tam negavus jokių įgaliojimų) tautų prisirišimo jausmus carui. Nestebina, jog kiti lenkų politikai jiems už tai smarkiai uždrožė. Čia galima sugretinti iš esmės toks pat, tik nebe bajoriškas, bet paprastas mužikiškas, 1940 m. prasidėjęs Giros, Cvirkos, Neries ir kitų mūsų maskolininkų garbinimas Stalino „saulės“ ir jos nešėjų rytiečių žygių. (Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. I: Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe, Los Angeles, 1952, p. 216)

Taip, gretinti, lyginti, sieti, skirti – gal tai ir yra pažinimas, tik va viena būtina sąlyga: reikia matyt šiek tiek toliau. Juk jei kas norimas pamatyt skendi rūke, tai paeini arčiau, ir pamatai.

(301) Geros knygos nesensta, v

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-10-20.

Sveiki! Prieš mėnesį kalbėdamas apie knygas, paskutinį paminėjau Jano Bułhako Vilniaus peizažą. Šįkart norėčiau pristatyt dar vieną Bułhako knygą – jojo atsiminimus Vaikystės metų kraštas (iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, išleido Lietuvos nacionalinis muziejus). Prie šių prisiminimų prisišliejo kiti – Merkelio Račkausko Užrašai su paantrašte Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampyje (parengė autoriaus anūkas Tomas Venclova, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), o trečioji knyga – XIX amžiaus pradžioj rašytas grafo Jano Potockio romanas, pavadintas Rankraščiu, rastu Saragosoje (iš prancūzų kalbos vertė Jonas Čeponis, išleido „Jotema“) – šiton apžvalgon pateko irgi ne atsitiktinai; kartais dalykai ima ir susisieja, o sąsajos visada bent truputį intriguoja; kultūrinės taip pat, ne tik politinės: kas kam kiek už ką ar panašiai.

Pradžioj šiek tiek faktų apie fotografą bei rašytoją Janą Bułhaką ir klasikinį filologą bei pedagogą Merkelį Račkauską. Bułhakas gimęs 1876-ais Ostašino dvare Naugarduko apylinkėse, dabartinėj Baltarusijoj, atsiminimus apie savo vaikystę – 1882–1886 metus – rašė per Antrąjį pasaulinį karą, paskelbti jie buvo tik 2003-ais (baltarusiai šią knygą išsivertė prie ketverius metus). Račkauskas gimęs 1885-ais, devyneriais metais jaunesnis už Bułhaką, Šiaulių apskrities Papilės valsčiuj, Žemaitijoj, atsiminimus apie savo vaikystę ir jaunystę rašė po karo, bet jie irgi laukė pusę amžiaus – tik šįmet išleisti.
Vieni ir kiti rašyti tada, kai prisimenamojo pasaulio (posukiliminiai laikai Rusijos imperijoj) nebebuvo likę. Kaip sako Bałhakas, „pirmiausia reikėjo prarasti, [...], kad įvertinčiau“.
Bułhako atsiminimuose daugiau grožėjimosi, pirmiausia gamta, kraštovaizdžiu, daugiau didžiavimosi savo gimtine, nes ji – ir Adomo Mickevičiaus gimtinė:

[...] Naugardukas, Svitezis – nebuvo man tuščias poetinės geografijos garsas. [...] Su mūsų didžiuoju poetu susipažinau [...] iš asmeninių atsiminimų lobyno, iš gimtinės gamtos knygos, girdėjau deklamuojant jo eiles gyvu žodžiu. Mickevičiaus vardą prisimenu taip seniai, kaip ir vardus tėvų.

Kultūra Bułhakui vaikystėje sklido iš dvaro salonėly stovėjusios spintos, „pilnos senų knygų supelijusiais viršeliais, kvepenčiais tradicijomis ir pelėmis“. Būtent skiemenuodamas Svitezio aprašymus išmoko skaityti. Būtent Mickevičius išmokęs Bułhaką įžvelgi grožį, kuris yra „aukščiausias, neįkainojamas gėris“, ir fiksuoti jį vaizdu bei žodžiu. Beje, Vaikystės metų krašto pabaigoje yra pluoštas nuotraukų, kur tas grožis užfiksuotas vaizdu. Labai reikalingas knygos papildas, nes per puslapius nutįstantys kraštovaizdžio aprašymai kartais ima pabosti – ir pats Bułhakas net kelissyk prisipažįsta, kad gamtos grožio, kuris yra iškilęs prieš jo akis, aprašyti beveik neįmanoma. Proza nepajėgi to perteikt. (Ir kaip čia neprisiminsi Baranausko ir jo Anykščių šilelio.)
Beskaitant tuos miškų aprašymus, galvoj ima kirbėt mintis, kad tuolaik, t.y. XIX amžiui artėjant į pabaigą, gan giliai, gal ir nelabai suvokiama, bet dar tikrai ruseno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintis: bent jau Naugarduko apylinkės gyvenę ir save lenkais vadinę bajorai jautėsi esą skirtingi nuo, sakykim, tikrųjų, Karūnos lenkų. Bałhakas vienoj vietoj, rašydamas apie savo žavėjimąsi ąžuolais, priduria:

Juos matydamas, tarsi Jogailos laikų pagonis šventoje lietuvių giraitėje, patirdavau dievobaimingą virpulį.

Daug visokiausių iškalbingų detalių yra šituos atsiminimuos, netgi tokių, kur nė į galvą neateitų. Pavyzdžiui: po 1863 metų sukilimo buvo uždrausti krokuvietiški pakinktai, nes caro valdžia čia įžvelgė lenkų išskirtinumo demonstravimą. Arba psichologinės savijautos charakteristikų, tikslesnių už kurias joks istorikas nesugalvos. Tarkim, Bułhakas apie savo tėvų kartą:

Jaunystėje jie išgyveno sukilimo tragediją, todėl visą gyvenimą jautė pavojų ir baimę. [...] Motina [...] ne kartą man aiškino, kad esame bejėgiai akivaizdoje priešo, kuris iš mūsų viską atėmė, siekia mus sunaikinti ir pasigaili tik paklusniųjų. Liko tik žemė – mūsų paskutinė atrama. [...] reikia dirbti ir laikytis tyliai...

Nežinau, kaip jums pasirodys, bet ar ne panašiai jautėsi dauguma lietuvių sovietų okupacijos laikais, tik kad nebebuvo palikta net savo žemės, nebent tuos kelis arus sava žeme vadintumėm.

۩  ۩  ۩

Merkelis Račkauskas savo atsiminimuose daug socialesnis nei Bułhakas. Pirmiausia, aišku, tiesiog kitoks žmogus (kad ir toks skirtumas: Bułhaką traukė gamtovaizdžiai, kraštovaizdžiai, o Račkauskui mėgstamiausias dalykas – garsų pasaulis, kaip sakos, „paukščių čiulbėjimo, Virvytės čiurlenimo, medžių ošimo galėjau valandomis klausytis, niekuomet nenusibosdavo“), bet, matyt, įtakos, ką ir kaip prisimename, turi ir kiti dalykai – tarkim, giminės tradicija (į savo bajorišką kilmę Račkauskas žvelgia su ironija: močiutės namuose vaikystėj ėjęs ziegor Gdanski – laikrodis iš Gdansko – pasakotojui tapus paaugliu jau sustojęs, ir tikriausiai visiems laikams), socialinis statusas: tėvas drausdavęs artintis prie fortepijono: esą sūnus gali tapt irgi vargonininku ir neištrūkt iš, Račkausko žodžiais, „ubagų luomo“, nes „Žemaitijos kaimo vargamistra buvo beteisis klebono vergas“.
Kas labiausiai įstringa skaitant Merkelio Račkausko Užrašus? Labai įtaigiai sukurti žmonių paveikslai. Perskaičius šiuos atsiminimus, tikrai daugiau spalvų įgaus mūsų sąmonėj jau susiklostę Povilo Višinskio, Jono Jablonskio, Vaižganto ar Sofijos (tada dar tik) Kymantaitės vaizdiniai. O kai kurie užfiksuoti charakteriai tiesiog prašyte prašosi perkeliami į istorinius romanus, kurių lietuvių literatūra ne per turtinga. Tarkim, ko verti broliai Beresnevičiai – Agapitas ir Donatas, vaikščioję po Žemaitiją derindami fortepijonus ir vargonus. Abu didžiavęsi savo bajoryste, abu buvę tikri muzikos donkichotai, į senatvę virtę vagabundais. Nesugyvenę, vengę net susitikti. Ir dar daugybę išraiškingų detalių apie šiuos žmones pateikia Račkauskas. Tik plėtok, tik kurk tęsdamas istorijas.
Labai vertingi šie atsiminimai ir tuo, kad atspindi lietuvių ir lenkų kalbų santykį XIX amžiaus pabaigoj, Žemaitijoj vartotos lenkų kalbos savitumus ir kita. Kad ir litvomanijos, t.y. apsisprendimo: aš – lietuvis, genezę, pirmuosius bendrinės lietuvių kalbos žingsnių tarp žemaičių. Merkelio Račkausko Užrašai atveriami prof. Egidijaus Aleksandravičiaus įžangos straipsniu, ten atkreiptas dėmesys ir į šituos dalykus – vadinamąją pusbajoriškąją kultūrą. Ši knyga kaip lygiavertė stojasi šalia profesoriaus Mykolo Biržiškos 38 metais išėjusių atsiminimų Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kad tik būtų noro skaityt...

۩  ۩  ۩

Dabar reikia pasakyt, kodėl prie šių atsiminimų prišliejau grafo Potockio Rankraštį, rastą Saragosoje. Bułhakas motinos valia rašyt pirmiausia išmoko ne lenkiškai – prancūziškai. Jo motina į savo kalbą priterpdavo daugybę tos kalbos žodžių. O Račkausko atsiminimuose yra nupieštas puikus ponios Rembowskos paveikslas, kuri ne tik su vaikais ir tarnais stengėsi kalbėtis prancūziškai, bet net vardus suprancūzindavo. Račkauskas pasakodamas apie šitą koroniarką, t.y. iš Didžiosios Lenkijos Žemaitijon atklydusią ponią, pasitelkia ir groteską. Kas įdomu, kad ir Bułhakas kalba apie prancūziškos mados karikatūriškumą – esą tai jau atgyvenusi XVIII amžiaus mada.
Nežinau, gal lenkų tyrinėtojai yra pasigilinę į frankofoniškąją savo kultūros tradiciją, mes, regis, kol kas ne. Bet būtų labai įdomu: Mykolas Kleopas Oginskis savo prisiminimus rašė prancūziškai, Sofija Tyzenhauzaitė – pagal prancūzišką tradiciją, Sophie de Tisenhaus-Choiseul Gouffier – savo lietuviškos tematikos istorinius romanus kūrė irgi prancūziškai, Oskarą Milašių galima rast Lietuvių literatūros enciklopedijoj. Grafas Janas ar Jeanas Potockis (†1815) irgi rašė prancūziškai, nors šiaip – lenkas, turėjęs ekscentriko ir erudito šlovę. XVIII amžiaus pabaigoj pirmasis iš lenkų pamatė Varšuvą, kaip sakoma, iš paukščio skrydžio – buvo pakilęs oro balionu su prancūzu. Blaškės po Europą ir ne tik.
Gal ir per daug grubiai apibendrinsiu, bet tada rašyt prancūziškai reiškė rašyt Europai, ir net Rusijai – Potockio Rankraščiu, rastu Saragosoj, buvo susižavėjęs Puškinas. Perskaičiau tą jo gyvenimo pabaigoj parašytą romaną, pristatytą kaip „prancūzų, taip pat ir pasaulinės literatūros šedevras“. Smagus istorijų rinkinys. Su plėšikais, kabalistais, avatarais ir kitom įdomybėm. Iš tų laikų, kai dar mokėta pasakot istorijas. Neabejoju, tokio pobūdžio lektūros mėgėjų yra visais laikais, atsiras ir XXI amžiaus pradžios Lietuvoj. Nors, prisipažinsiu, Tyzenhauzaitės romanas Halina Oginskytė, arba Švedai Lietuvoje labiau patiko už Rankraštį, rastą Saragosoje. Ir grafo Potockio gyvenimas, aprašytas įžangos straipsny, pasirodė įdomesnis už jo vienintelį grožinį prozos kūrinį.

(176) Užparaštė, xi: apie Basanavičių; ne, labiau apie mus

Ryt Institute bus visokių veiksmų (žr. „Čiurlionių skaitymai“) ir vyksmų (žr. geguzes7.lt).
Bus ir įv. parodėlių. Dėdamas po stiklu dr. Basanavičiaus prakalbos atidarant pirmąją lietuvių dailos parodą 1906-12-27/1907-01-09 rankraščio (rusiškai) ir spaudinio (lietuviškai; ant atskiro lapo iš abiejų pusių) kopijas, prisiminiau prof. Mykolą Biržišką.
1937-02-15 Vytauto Didžiojo muziejaus salėj minint VDU garbės prof. ir garbės dr. Jono Basanavičiaus 10-ąjį mirtadienį, prof. Biržiška, „baigdamas savo pranešimą, nurodė būtiną reikalą išleisti pilną Basanavičiaus raštų rinkinį, tuo būdu pastatant dar vieną paminklą šiam didžiajam lietuviui“ (Vairas, 1937, nr. 3, p. 367)
Kada gali būt išleisti visi (pilni) Basanavičiaus raštai? Nežinau, kas drįstų bent apytiksliai spėt.
P.S dėl juoko: tautodailė, pasak Basanavičiaus, tai „kaimo industrijos išdirbiniai“.