(1210) Susieji – ir [pagalvoji apie pagundas viens du nuspręst], xxxvii

(a) Akiračiuos 1990-ais buvo redaktoriaus Liūto Mockūno pokalbis su mėnraščio red. kolegijos nariu Henriku Žemeliu apie DP laikų spaudą; daugiausia apie Memmingene ėjusią Mintį, kurią ir Žemeliui teko redaguot („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, nr. 5, p. 8–10; nr. 6, p. 16, 15). Paklaustas apie jo, kaip redaktorius, nepasisekimus, Žiemelis prisiminė ir tokį atvejį:

Mintis, 1948 II 14, nr. 17(400), p. 16

Kitas nemalonus atvejis buvo su poetu J. Aisčiu. Vieną kartą A. Rūkas straipsnyje apie literatūrą, neminėdamas pavardės, truputį kritiškai atsiliepė apie J. Aistį. Netrukus gavau J. Aisčio ilgą laišką redakcijai, kuriame jis jau nekalbėjo apie literatūrą, bet smarkai užsipuolė A. Rūką, išvadino jį komunistų suokalbininku ir ištisai pacitavo jo parašytą eilėraštį Stalino garbei.
       Atsidūriau prieš neišsprendžiamą dilemą. Iš vienos pusės, šio laiško paskelbimas būtų pirmas atsitikimas tuolaikinėje spaudoje, kada būtų duota proga asmeniškų sąskaitų suvedinėjimams. Iš kitos pusės, to laiško neskelbdamas, turėčiau sulaužyti pagrindinį principą, jog kiekvienas, ypač paliestasis, turi teisę pareikšti savo argumentus. Prasidėjo ilgas susirašinėjimas su J. Aisčiu. Bandžiau jį įtikinti, kad ji sušvelnintų savo laiško turinį, idant nereikėtų pradėti Mintyje asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo, bet J. Aistis buvo neįtikinamas. Jis, pats neišgyvenęs pirmosios bolševikų okupacijos, negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, veržiantis rusų kariuomenei, nesipriešino ir ypač piktinosi kai kuriais kultūrininkais bei rašytojais, kurie nuėjo tarnauti bolševikams. Ir taip, deja, J. Aisčio bendradarbiavimas su Mintimi nutrūko. (nr. 5, p. 9)

Darbo Lietuva, 1940 VIII 16, nr. 56, p. 10

Ką jau tokio parašė Rūkas? Kokį jo eilėraštį citavo Aistis?
— Mintis yra epavelde.lt, bet per daug laiko atimtų Rūko rašinių paieška ir skaitymas (jei kas susigundytų, reiktų ieškot po 1948 II 16; šitai progai skirtame numery dar abu – ir Rūkas, ir Aistis yr).
— 2004-ais išėjusiuos Jono Aisčio Laiškuos, 1929–1973 to laiško nėr (apskritai tarp adresatų Henriko Žemelio nėr). Bet beveik neabejotina: citavo „Mes su Stalinu“ – eilėraštį, kuris laimėjo pirmą premiją 1940-ais paskelbtame žodžių naujoms dainoms konkurse (žr. dešinėj). Antrą premiją – Andriaus Kirtiklio = Kazio Jakubėno „Negrįš ta diena, kur praėjo“ (DL, 1940 VIII 17, nr. 58, p. 5), trečią – Jurgio Vaičiaus = Antano Miškinio „Išsilaisvinimas“, ketvirtą – Jono Pakluonio = Juozo Krūmino „Liaudies kariuomenės daina“ (abu tekstai DL, 1940 VIII 18, nr. 59, p. 5).

(b) Praeitos savaitės pabaigoj gavau el. laišką iš Anykščių – AntV prašo užmest akį į LLTI BR saugomus 1988-ais rašytus vertėjo Antano Dambrausko atsiminimus apie Antaną Miškinį (F131-40): gal kartais juose prisimenama, kaip trys Antanai (Miškinis, Kučingis ir Dambrauskas) iš lagerio rašę laišką Antanui Vienuoliui (baigiama rengt knyga apie Vienuolio pagalbą tremtiniams). Ne, nieko apie tai neradau; bet radau užfiksuotą istoriją, susijusią su tekstu, apie kurį (a) daly šnekėta.
1945-ais suimtas būsimasis Homero ir Vergilijaus vertėjas AntD buvo gavęs 10 metų lagerių; 1949-ų kovą etapu pervarytas iš Karagandos į Spasko lagerį, kur nuskilo palygint lengvas darbas – gręžt rašalių skyles. Tame pačiame rašalinių ceche dirbo ir 1947-ais 25-erius metus lagerio gavęs Juozas Gražulis.

Ir štai monotoniško girgždėjimo metu Gražulis ima ir užtraukia:

Žalios lankos, žalios girios,
Sodai lūžta obuoliais.
Užsimojo šaunūs vyrai
Žengti Stalino keliais.
               Tai dainuok, šalie gimtoji,
               Tai į darbą su daina,
               Tegu žydi, tegyvuoja
               Mūs tarybų Lietuva.

Ši daina buvo populiarinama 1940–1941 metais.
– Klausyk, Dambrauskai, kas parašė šią dainą? Ar tik ne Miškinis? – Deja, aš nežinojau ir Gražuliui atsakyti nemokėjau. Tačiau jau buvome girdėję gandą, kad Miškinis sėdi, gavęs dvidešimt penkerius. [AntM suimtas buvo 1948 II 12, kalintas Kaune, 1948 VII 21 Ypatingasis pasitarimas davė 25-erius lagerio; 1949 III 27 viešai, Tiesoj, liaudies priešu išvadintas.] Nors teigiamo atsakymo negavęs, po pusvalandžio Gražulis užtraukė:

Plūsta ašarom gimtinė,
Velka katorgos ratus,
Tai dainuok dabar, Miškini,
Dvidešimt penkis metus... (l. 3)

1951-ų rudenį AntD susitiko Gražulio apdainuotą poetą, atkeliavusį etapu iš Mordovijos lagerio. Pažįstami buvę nuo Kauno laikų. Kasdien laisvu laiku eidavę pasivaikščiot ar barako pašaly pasėdėdavę. Ir kartą Dambrauskas padainavęs tą dainą su Gražulio pridurtu posmu.

– Sudėta neprastai, – ramiausiai atsakė Miškinis. – Tik, deja, anosios dainos autorius ne aš, o Antanas Rūkas, dabar išrūkęs į Vakarus. (l. 11)

— na ir kas čia tokio? ne, nieko. Pagalvojau apie to žodžių naujom dainom konkurso laureatus: Rūkas ir Krūminas pasitraukė, Jakubėnas ir Miškinis liko; likusiems tas dalyvavimas konkurse nieko nepadėjo. — Nespręsk apie paukštį iš vienos plunksnos, – nesvarbu, iš sparno ar iš uodegos ji būt išpešta; labai dažnai per greit mes norim nuspręst.

(1010) Epizodai, xxi: Kauno „Aušros“ gimnazijos 1936-ų abiturientas žiūri brolių Tavianių filmą

Prisiminimas prisiminimą traukia: ankstesniam įraše paminėjau homme de lettres Vytautą A. Jonyną, LM prie žinios apie Prano Visvydo mirtį paskelbė jo eilėraštį, kuriame minimi „Sokratas, Lukrecijus ir kiti / Senovės žmonijos čia ir ten protai“; ir prisiminiau į VytAJ RR nepapuolusio rašinio pradžią – įvadą į pasvarstymus apie Nykos-Niliūno išverstas Vergilijaus Georgikas:

Nepriklausomybės kovų savanoris, pedagogas, vertėjas
filologas klasikas Kazys Kepalas (1890–1966), 1962;
iš pirmo žvilgsnio, šiek tiek panašus į Vittorio Tavianį?;
nuotr. iš Kario, 1962, nr. 4; p. 126–128 yra informatyvus
irgi savanorio Jurgio Kiaunės (1896–1983) rašinys apie KazK

Nuostabiame italų filme „Padre padrone“ [rež. Paolo ir Vittorio Tavianiai, 1977, įvertintas Kanų festivalio Palme d’Or] yra tokia nelaukta scena. Ekrane tamsu. Staiga ant žiūrovų galvų virsta gergžėdamas baisus tankas. Rodos, sutrėkš! Bematant kitas kadras. Jau ištisas laukas tokių riaumojančių tankų. Manevrai. Dabar scena tanko viduje. Filmo herojus – radistas klausosi direktyvų. Jos – lotynų kalba:

Conticuere omnes, intentique ora tenebant
Inde toro pater Aeneas, sic orsus ab alto.

O radistas atsako:

Infandum regina iubes renovare dolorem,
Troianas ut opes et lamentabile regnum
Eruerint Danai...

Šimtai aušrokų, buvę A klasėse, tuoj pat atspės, kad tai Vergilijaus „Eneidos“ pradžia. Juos tas eilutes deklamuoti mokė K. Kepalas, ir jų jie nepamirš iki amžių pabaigos. („Kai grįžta tikėjimas tautos kūrybingumu“, Tėviškės žiburiai, 1985-01-15, nr. 3, p. 7)

Toliau Jonynas pristato pagrindinį filmo veikėją, pastraipą baigdamas sakiniu: „Ne tankas verčia užtvaras, ne tankas triumfuoja, bet žmogus, prasilaužęs į klasikinės kultūros versmes savo kaimietišku, sakytumėm, daukantišku užsispyrimu, atkaklumu.“
— Atpažinimo džiaugsmas: o! žinau iš kur šitai, – gal vienas didžiausių malonumų; dar: bendrystės pajautimas – yra visiem europiečiam bendro pamato; ir dar: prisimeni vieną iš žmonių, kurių dėka esi toks, koks esi.
Ir tik nereikia kabinėtis prie Jonyno atminties, esą tai ne apskritai Eneidos, o antros giesmės pradžia [Antanas Dambrauskas išvertė: „Tuoj nuščiuvo visi, ir žvilgsniai nukrypo į svečią. / Tėvas Enėjas tuomet nuo aukšto guolio prabilo: / ‘Man, valdove, liepi neapsakomą skausmą atnaujint. / Kaip apverktiną mūs karalystę ir Trojos galybę / Kitkart išgriovė danajai...’“]; jo atminty tai pradžia – toks atminties saugomas faktas.
(Būt rugsėjo pirmoji, galima būtų ką nors pridurt apie klasikinės literatūros, apskritai kultūros svarbą bręstančiam asmeniui, kad tikrai nepakenktų daugumai gimnazistų pasimokyt lotynų kalbos, nors pačiam ir neteko, tik vėliau, bet ne ta proga. Ir nereikia.)

(298) Geros knygos nesensta, ii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume. Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-07-07.

Sveiki! Keliskart mintyse ir net viešai esu paabejojęs dėl visokių skaitymo metų, mėnesių ar poezijos dienų. Esą tokios akcijos ne per daug prasmės turi. Bet daraus vis taikingesnis: nenorintys skaityt to ir nesiims, o kitiems tas šūkis „Skaityk, tobulėk, laisvėk“ primena, kad kai skaitai, ne tik akimis bėgi per tekstą. Ir galva pradeda veikt – kad ir kelt klausimus. Keletu jų ir norėčiau su jumis pasidalyti – kilusių skaitant Alessandro Baricco romaną Homeras. Iliada (vertė Kristina Nastopkaitė, išleido „Tyto alba“), nuo romano grįžus prie pačios Iliados, o lygia greta – dar ir Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio biografinės apybraižos apie Joną Biliūną antrą leidimą omeny laikant.

Kai pasirodė minėtasis Baricco romanas, kultūros savaitraščio Nemunas knygų apžvalgininkas pašmaikštavo: „Na va, dabar visi mokiniai žinos, kad Homero Iliadą parašė Alessandro Baricco.“ Ilgiau pagalvojus, graudokas juokas. Ir literatūroje perrašai, perpasakojimai, adaptacijos kėsinasi tapti paklausesni už originalus, nes trumpesni, aiškesni, mažiau laiko ir pastangų reikalaujantys. Ir pats Baricco pratarmėj sako savo romaną ėmęsis rašyt todėl, kad pačiai Iliadai perskaityt prireiktų 40-ties valandų, o toks skaitymas šiuolaikinei publikai prailgtų. Ir parašęs trumpesnį variantą (daugiau negu dvigubai trumpesnį) ir dar prozinį, nes toks kalbėjimo būdas mums įprastesnis. Išėjo visai paskaitomas daiktas: stilingas, įdomus, gyvas pasakojimas apie Trojos karą vienaip ar kitaip jame dalyvavusių žmonių lūpomis. O kadangi romanas, kaip remdamasis autoritetu sako autorius, yra epopėja pasaulio, iš kurio išvaryti dievai, tai ir jokių dievų su deivėm neliko – tik klystantys žmonės, nebe didvyriai – tik vyrai. Viskas suprantama, paaiškinama, bet: tikroji Iliada turi neperpasakojamo grožio:

Mūza, dabar tu rūstybę Achilo Pelydo dainuoki,
Baisią rūstybę, kur suteikė skausmo achajams be galo:
Sielų daugybę geriausiųjų vyrų į Hado valstybę
Tamsią išvarė, o kūnus šunims ištąsyti paliko
Ir vanagams sudraskyti – valia tokia buvo mat Dzeuso!

Čia Jeronimo Ralio vertimas, išleistas 1930-ais. Ar tai ne tas grožis, apie kurį kalba Baricco, tas, kuris veda tikrosios taikos link? Juk sakoma, kad mūzoms giedant, patrankos tyli. Bet nei tyli, nei ką. Vargu ar jas nutildyt pajėgūs ir romanai.
Tokioms mintims galvoj besisukiojant, iš vienos knygų krūvelės atsitiktinai išsitraukiau prieš trejetą metų „Almos litteros“ išleistą a.a. Jono Pauliaus II minčių rinkinėlį Pamokymai gyvenimui. Besklaidant akys sustojo prie tokio sakinio: „Neįmanoma suprasti pasaulio ir istorijos įvykių, neišpažįstant tikėjimo juose veikiančiu Dievu.“ Ir baisu pasidarė. O jei tai tiesa? Ką mes, tie, kurie visa ko priežasčių linkę ieškot tik žmonėse, mėginame supranti? Istoriją? Ar tik stengiamės pateisinti save? Ką tai liudija? – Žmogaus proto didybę ar, kaip čia švelniau pasakius, mūsų nepamatuotas ambicijas?

۩  ۩  ۩

Dabar keletas sakinių, skirtų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio beletrizuotai Jono Biliūno biografijai Į aukštą kalną. Pirmas šios knygos leidimas išėjo 1986-ais, su praėjusių metų data pasirodė antras, papildytas; išleido Utenoj įsikūrusi leidykla „Indra“. Kodėl ją prišliejau prie Homero? Todėl, kad paskutiniai Biliūno ištarti žodžiai buvo citata iš Iliados. Kaip Dzeusas kreipias į Fėbą, prašydamas deramai palaidot žuvusį herojų Sarpedoną:

Brolius dvynius tuomet pavadinki, Miegą ir Mirtį,
Mano greituosius tarnus, ir jiems įsakyki parnešti
Žuvusio kūną į Likijos žemę, derlingą ir plačią.
Broliai ir giminės ten jį palaidos ir, kapą supylę,
Antkapiu jį pažymės, kaip mirusius dera pagerbti.

Čia mums žinomesnis Antano Dambrausko vertimas. 1907-ais Biliūnas žmonai Julijai citavo graikiškai.
Kaip atrodo Telksnytės ir Račkaičio knyga dabar, kai esam akis paganę po nemažą pluoštą verstinių beletrizuotų biografijų? Visai neblogai. Gal kas pasiges modernesnės pasakojimo strategijos, digresijų, gal kam pasirodys senamadiški įvadai, atsirėmę į peizažus, bet kad, atvirai sakant, tokios kalbos būtų tik paburnojimai, bent jau pagal Vaižganto principus sprendžiant, nes savosios kultūros žmonėms skirtų biografijų turime baisiai mažai. Užtat autobiografijų – į valias. Net romanai – vos ne kas antras autobiografinis.
Naujame Į aukštą kalną leidime nebereikėjo per prievartą užtemdyt Biliūno dievoieškos, viskas savo vietose, todėl ši knyga, jei įmanoma, bibliotekų lentynose turėtų stot pirmojo leidimo vieton, kur dalį tiesos autoriams teko praleisti. O kas įdomiausia, visai be jokios alergijos akys ėjo per puslapius, skirtus Biliūno ankstyvajai jaunystei, kai buvo žavėtasi visų pirma socialinio teisingumo idėjomis. Kai nebeliko tendencijos ką tik įmanoma versti proletariniais rašytojais, gal koks drąsesnis mokytojas ims ir pasiūlys mokiniams vietoj abstraktoko „Laimės žiburio“ ar jaunam žmogui sunkiai suvokiama netekties gėla persmelktos Liūdnos pasakos paskaityt Biliūno apsakymus „Be darbo“, „Vagis“, „Ubagas“ ar nuostabųjį „Nemunu“. Psichologizmas ir socialinės problemos kartu. Gal tai stipriau užkabintų XXI amžiaus kapitalistinės Lietuvos jaunumenę?

O baigiant, dvidalis retorinis pasažas, susijęs su netylančiais ginčais dėl valstybinio lietuvių kalbos egzamino.
Kaip būtų buvus įvertinta abituriento interpretacija, jei jis, rašydamas apie Homero Iliadą (bent teoriškai tokia tema įmanoma, nes šis kūrinys – mokyklinės programos dalis), taigi jei moksleivis, interpretuodamas Iliadą, būtų nė žodžiu neužsiminęs apie kūriny veikiančius dievus? Griežtesnis mokytojas tikriausiai būtų nusprendęs, kad tema neatskleista ir įvertinęs prastai. O Baricco interpretacija kiek balų būtų surinkusi? Kaip juoką girdėjau vieną šių metų vertintoją perpasakojant, esą abiturientas Biliūno Liūdnos pasakos Juozapotą atvedęs savojo Petriuko ieškot prie Vilniaus televizijos bokšto... Gal ir juokinga, bet ar taip pat neišmanėliu išvadintumėm, tarkim, Herkų Kunčių, jei jis savo novelėj Biliūno Juozapotą per laiką mūsų dienų link pavedėtų? Dalis juk rimtai numyktumėm: hmmm... įdomus sprendimas.
Gražios jums vasaros! Ir ne tiek nesvarbu, kokia ji bus iš tikrųjų, daug svarbiau, kaip ją interpretuosime.

P.S. Šią vasarą vėl imsiuos Homero. Hegzametras visad malonu, net lietui merkiant.