(294) Dėl juoko: ne penktadienis, o kiškiadienis

Įdabartintas Maironio atvaizdas
stotelėj prie Santariškių klinikų

Skiriu Benui J., kurio kiškis kiškiškai kiškena

Skaitinėju šiandien Kazio Jakubėno rankraštinę poeziją vaikams; ir vis už kiškių užkliūnu.

Anksti rytą kėlė
girios voverėlė.
Susitiko kiškį,
pralinksmėjo biškį.

O visai pralinksmino poemos Kiškis ir pionieriai pradžia:

Bėgo kiškis
Kavalierius
Ir sutiko
Pionierius.

Kiškiui smarkiai
Dreba kiškos –
Pionierių
Pilnas miškas.

Po kurio laiko kiškis įsidrąsino, išlindo iš už krūmo ir ėmė klausinėt pionierių, kaip jie taip nieko nebijo; patiko kiškiui drąsuoliai pionieriai („Mes nebijom / Kelti kojų / Ten, kur tūkstančiai / pavojų“) ir pats tokiu panoro tapt:

– Gal ir kiškį
Kavalierių
Jūs priimsit
Pionierium... –

Bet nuo medžio
Lapas krito,
Trenkė kiškiui
Jis per kvitą.

Kiškis visas
sudrebėjo
Ir į krūmus
Nudulkėjo.

– Ne! Jau šitoks
Bailio koja
Pionierių
Nevilioja.

Štai kodėl kiškis niekada nėra ryšėjęs raudono kaklaraiščio.
P.S. Įvardijimas eilėraščiai mažiems (K.J. vartotas) man atrodo daug tikslesnis negu eilėraščiai vaikams (visiems nepilnamečiams?!).