(1009) Tarp kitko: a.a. Praną Visvydą prisiminus

o mėnesio atostogų 09-01 vėl pasirodęs Literatūra ir menas tuoj po turinio pranešė: rugpjūčio 14-ą Amerikoj mirė Pranas Visvydas (penktadienį pasižiūrėjau chicagiškio Draugo Mirties pranešimų skiltį – ten tokios žinios nėr; o juk rimtas laikraščio bendradarbis buvo; [patikslinimas 09-05: atkeliavo bibliotekon popierinių Draugų suktinukas: apie PrV mirtį buvo pranešta 08-22 numery, p. 11: vienas sakinys ir dvi grupinės nuotraukos, ir ilgi išvardijimai, kas sėdi ir stovi]).
Tais pačiais kaip Jackas Kerouacas 1922-ais gimęs beknygis rašytojas – poetas, eseistas, kritikas. Likęs beknygis, nors prirašęs tiek, kad bent jau kokios trys rinktinės tai tikrai galėjo išeit.
Beknygis buvo likęs ir kitas tikrai vertas dėmesio kritikas – Kanadoj gyvenęs Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004). Teko redaguot Elenos Baliutytės atrinktus jo tekstus pomirtiniams Rinktiniamas raštams. Tuolaik, prieš dešimtmetį, ir buvo aplankiusi mintis – imt ir parašyt laišką Pranui Visvydui:

Vilnius, 2007, liepos 25

Gerb. p. Pranai,
Šis laiškus Jus galbūt nustebins, bet juk nuostaba ne pats blogiausias jausmas, mus aplankantis. Įžanga galėtų būt apyilgė, bet pasistengsiu trumpai: prieš porą savaičių baigiau tvarkyt a.a. Vytauto A. Jonyno Rinktinius raštus. Liepos pabaigoj turėtų išeit iš spaudos. Tvarkydamas vis pagalvodavau: būtų pats autorius pasiekiamas, viskas vyktų daug sklandžiau ir t.t. Maždaug tuo pat laiku kaip tik Jūsų tekstas buvo Literatūroj ir mene. Ir cvanktelėjo galvon mintis: reikia pasiūlyt Pranui Visvydui, vienam įdomiausių ir žaismingiausių kritikų, kad sudarytų savo rašto darbelių rinktinę. Jei sudarytų, leidėją rast nebūtų per daug sunku. Gal net Institutas (LLTI) imtųs. Gal susigundytų „Homo liber“, leidžianti seriją „Įžvalgos“ (kaip tik literatūros kritikos rinktines).
Bet gal pavėlavau su savo mintim? Gal kolegė Dalia Striogaitė, Jums siunčianti knygų, jau pasiūlė ir Jūs sutikot (kad atsisakėt, nesinorėtų daryt tokios prielaidos)?
Pagarbiai —
redaktorius Virginijus Gasiliūnas
----------------------------------------------------------
Gerbiamas redaktoriau Virginijau,
     štai Jūsų netikėtas laiškas jau kelinta diena guli ant stalo. Ačiū už palankius žodžius. Iš tiesų, nesu savo literatūrinių straipsnių gerbėjas. Žinoma, per tiek metų susitelkė krūvelė įvairiose dėžėse tūnančių. Ar verta kai ką atrinkti knygai, vis abejoju. Dabar po Jūsų mielo laiško rimtai šį reikalą apsvarstysiu. Pasirausiu tose dėžėse. Ne tik rūbinėje, bet ir garaže.
     Turiu prieš akis ir kitus projektus. Mane iš Kauno ragina sudaryti poezijos rinktinę. Didžiuma eilėraščių niekur nespausdinti ir savo išpešiota forma kur kas šiuolaikesni negu tie spaudoje pasirodę mano ilgesingi posmai.
     Taip pat neišeina iš galvos ankstyvesnis noras išleisti savo trumpų esė rinktinę. Jie metų metais buvo spausdinami išeivijos spaudoje. Yra juose ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių. Gal tam atsiras skaitytojų?
     Dar sykį dėkoju už paskatinimą. Ne toks jau jaunas esu, kad delsčiau.
     Sakau bičiulišką Sudie. Būkite sveikas.

2007 rugpjūčio 12 d.
Santa Monica

(Daugiau dėl knygos nebesikabinėjau, pamaniau, negražu būtų; dėl kitko el. paštu dar teko bendraut.)
Be reveransų kalbant, nebūt buvę tų Vytauto A. Jonyno Rinktinių raštų, jei a.a. Silvija Vėlavičienė nebūt atlikusi juodo darbo – parengusi bibliografijos ir pasirūpinusi tekstų kopijom. Atrinkt, patvarkyt tekstus, patikrint citatas – jau, galima sakyt, juokų darbas.
Praną Visvydą bent jau paskutiniais gyvenimo metais, kai sušlubavo regėjimas, regis, globojo dukra. Reikia tikėtis, kad laiške minėtos dėžės su popieriais, ir rūbinėj, ir garaže, ir gal dar kur buvusios, neiškeliaus į makulatūrą; būtų pradžia, nereiktų kam nors daryt to pirminio darbo – surankiot viską, kas išsibarstę po periodikos puslapius.
P.S. Nemažai autobiografinių detalių yra praeitų metų sausį rašytuose PrV atsiminimuose apie jaunų dienų bičiulį Kostą Jaroševą.
Prieduras (09-06). Dabar jau nebūtinai bibliotekon turi eit, kad paskaitytum, tarkim, Chicagoj leidžiamo Draugo praeito amžiaus šeštadieninius kultūrinius priedus. Dar ne viskas, bet jau nemažai yr epavelde.lt. Pažiūrinėjau, paieškojau PrV esyčių, kuriose turėtų būt „ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių“. Štai vienas pavyzdys, su šypsniais, aišku, ir kitko yr – DrgK, 1971-08-07, Kertinė paraštė:

Kaip pasidaryti recenzentu skrabaliumi
Formulė paprasta: išmok mintinai keliolika šabloniškų frazių; padalink visą meną į kelis žanrus; įsidėmėk, kokios frazės kokiam žanrui labiau tinka ir, reikalui esant, drėbk spaudai trumpą, bet drūtą parodos ar koncerto aprašą. O gal ir knygos.
     Štai grafikės paroda. Įvyko tada ir tada, ten ir ten. Prigužėjo daug entuziastiškos ir kultūringos visuomenės, netgi jaunimo. Visi žavėjosi dailininkės išradingais estampais. Žiūrovams ypač patiko tie darbai, kuriuose glūdi džiaugsmą ir laimę teigiančios jėgos. „Jos kūryba virpa poetine nuotaika su jautriais niuansais. Ji apdainuoja įvairias gyvenimo frazes, kai kur švelniu humoru nuskaidrindama paveikslą. Ji artima lietuviškai sielai. Ji moka išgauti santūrią, bet drauge puošnią spalvinę gamą.“
     Galima eiti lažybų, prie tokio sklandaus, parfumuoto aprašo niekas neprikibs. Niekas neužsigaus, neužpyks. O pati dailininkė jausis kaip debesyse. Taip čiulbantį kritiką ji bučiuote išbučiuotų.
     Įsibėgėjus reiktų pridėti du tris sakinius apie techniką ir laikmetį. „Ji subtiliai jaučia grafikos specifiką ir virtuoziškai išnaudoja medžiagą. O lakšte ‘Žemės veidas’ drąsiai ir monumentaliai sprendžia laikmečio problemas.“

*

Niekur kitur nėra tiek entuziastiškos, liaupsinančios „kritikos“, kaip šių dienų vargdienėje Lietuvoje. Ir niekur nėra tiek daug nusipelniusių liaudžiai ir žmonijai genijų, kaip ten. Tik pasiskaitykime kultūrinę spaudą. Džiugina mus tie faktai, nes Lietuvai linkime tik gero. Su nuostaba skaitome apie naujausius laureatus. Jų laimėjimus glaustai, iškilmingai apibūdina „Pergalė“. Štai, kaip neseniai buvo rašoma apie vieną poezijos premija apdovanotą stebukladarį: „Būdamas ištikimas jaunystės idealams, jis ir į dabartį žvelgia šių aukštų moralinių principų aspektu, atkakliai gindamas jų grynumą.“ Toliau dėstoma: „Poetas negailestingai plaka prisitaikėlius, miesčionis, karjeristus.“ O pabaigai duodamas įprastas kovingas palaiminimas: „Palinkėkime jam ir toliau likti ištikimam Revoliucijai ir Poezijai.“
     Tai tau! Įsivaizduokime, jeigu Amerikoje atsisėstų koks nors didaktiškai nusiteikęs poetas ir pasiryžtų liepsningai tarnauti respublikonų ar demokratų partijos idealams, įdomu, kaip į tai reaguotų kultūrinių žurnalų kritikai?? Galima spėti – jo kūrybai tektų ne laurų vainikas, bet atžagaraus eilėkalio puodas. Jo niekas neliaupsintų ir niekas nepeiktų. Iš jo tik juoktųsi. Mat, partinė poezija Vakaruose priklauso tik satyrinių laikraštukų puslapiams.

*

O iš žemiau pacituotų pavyzdžių galima įsitikinti, kaip adoracinės kritikos frazės bei intonacija pasikartoja, rašant apie visiškai skirtingus meno žanrus.
     Apie dainininką: „Jo emocionaliame dainavime, kupiname spalvingų vokalinių niansų, jaučiame sveiką gyvenimą teigiantį pradą.“
     Apie vaikų knygų rašytoją: „kūryba vaikams ateina iš gilesnių versmių – iš tvirto tikėjimo, kad menas padeda žmogui“.
     Apie filmininką: „ekrane ima pulsuoti visa apimanti prasminga, nesibaigiančio būties rato tema“.
     Apie tapytoją: „minėtiems paveikslams būdinga realistinis tikrovės suvokimas, meninė rimtis, gyvenimą teigiantis pradas, sodri spalvinė paletė“.
     Prie tų sakinių nieko neprikiši. Kaip tos apvalios, tuščios statinaitės, jie riedėdami smagiai skamba. Net ausyse miela. Pasirodo, visi tie menininkai teigia gyvenimą, visi padeda žmogui, visi turi kažkokius nuostabius niansus. Visi yra genijai, kokių dar pasaulyje niekad nėra buvę.
     O kažkas kažkur guodėsi, kad šių dienų recenzentai yra ciniški ir pikti žmonės. Juk tai netiesa.

— Skrabalių buvo, yr ir bus, niekur jie nedings, tik į sveikatą būtų juos atpažinti.
P.P.S. (10-07) Naujausiam, 10-am, Metų numery yra Dalios Striogaitės in memoriam „Skaudi žinia iš Kalifornijos“ (p. 157–159); labai informatyvus ir šiltas rašinys (susipažino prieš 17 metų Los Angeles); nemažai biografinių detalių užfiksuota, keli ryškų asmens bruožai; yra ir apie popierių dėžes – PrV-do archyvą: pasirodo, jos ne namuose, o kažkokiam sandėly – namai buvo parduoti, PrV-das gyvenimo pabaigą praleido globos namuose.
P.P.P.S. (11-14) Draugo šeštadieniniam priede Kultūra 2017-11-11 paskelbtas teatralo Algimanto Žemaitaičio in memoriam, skirtas a.a. Pranui Visvydui (p. 7–8; beje, būtent jis ir pranešė Literatūros ir meno redakcijai apie savaitraščio bendradarbio mirtį). Rašinio pabaigoj yra keletas sakinių ir apie rankraštinį PrV-do palikimą:

Iki šiol tik iš [dukters] Teresos sulaukiau trumpo atsakymo, kad visi Prano darbai ir prisiminimai pasiliks su jais ir nebus prieinami niekam nei Lietuvoje, nei čia. Nusiunčiau jai, prašydamas persiųsti broliui ir mamai, išsamų, labai palankų ir puikiai parašytą Dalios Striogaitės straipsnį „Skaudi žinia iš Kalifornijos“, skirtą Pranui Visvydui. Deja, tas šiltas straipsnis apie Praną jų širdžių neatšildė.

Tokia dukters ir sūnaus valia, ir belieka su ja susitaikyt.

(979) Epizodai, xx: Kazys Boruta prie Kanto kapo 1964-ų vasarą

Krantų š.m. pirmam numery be kitų filologui įdomių dalykų (Dianos Bučiūtės in memoriam apie vertėją ir redaktorę Aldoną Baliulienę, Danutės Sirijos Giraitės, Tammsaarės romano Tiesa ir teisingumas vertėjos, post scriptumo, Natalijos Klimanskienės atsiminimų apie Vosylių Sezemaną ir kt.) pirmąkart paskelbtas Kazio Borutos 1964-08-03 rašytas tekstas „Per Neringą į Karaliaučių: Trumpa išvyka“ (įžangą parašė, tekstą ir komentarus parengė Dalia Striogaitė).
— Taigi: Boruta ir Viktoras Nekrasovas (tas pats, kuris, jau Paryžiuj gyvendamas, svarstė, kodėl 1980-ais Brežnevą kaip rašytoją apdainuot buvo pasirinktas Mieželaitis) nusprendė iš Palangos nukakt Karaliaučiun prie Kanto kapo. Ir štai ką išvydo (Borutos žvilgsnis):

per karą Kanto kapas liko nepaliestas:
nei per britų bombardavimus 1944-ų rugpjūtį,
nei po pusmečio per Raudonosios armijos apšaudymus;
šitaip jis atrodė tuoj po karo (1945)

2012; nuotrauka iš čia

Ant Priegliaus kranto vienoje pusėje riogso Karaliaus rūmų griuvėsiai, šalia Suvorovo biustukas (kas per ironija!), o kitoje pusėje – garsioji Karaliaučiaus katedra su nugriuvusiais gotiškais skliautais, viena kita arka (kaip ji dar laikosi!) ir siaurais bokštų laipteliais, deja, apšiktais. O ant altoriaus likučių kažkoks Ivanas uždėjęs pachabną parašą. Štai ir viskas, kas liko iš gotiškos didybės.
Iš oro pusės prie sienos užcementuotas antkapis, o priešais sienoje užrašas – Im[m]anuel Kant – 1724–1804 – su rusišku priedu [1]. Šiurpu ir nyku prie didžiojo filosofo kapo. Štai tau ir „Kritika grynojo proto“ su nežinomu „Ding an sich“, štai tau ir „Kritika praktinio proto“ su kategoriniu imperatyvu, štai tau ir amžinosios taikos istorijos filosofija „Zum ewigen Frieden“. Negi jis galėjo tikėtis, kad ilsėsis prie klaikių vandališkų griuvėsių? Ne, tarp jų klaidžioja baisi šmėkla, kuri šaukiasi į dangų klaikaus atpildo ir keršto! Tokių vandalų dar nematė Europa. (p. 37)
-----------------------------------------------------
[1] Komentaruose Dalia Striogaitė rašo, kad 1947-ais kapas užcementuotas ir pritvirtinta memorialinė lenta su užrašu rusų kalba: „Immanuel Kant. 1724–1804. Įžymus buržuazinis filosofas idealistas. Gimė, visąlaik gyveno ir mirė Kenigsbergo m.“ Esą tokį vaizdą su „rusišku priedu“ matę Boruta ir Nekrasovas. (p. 38). Lyginamai žvelgiant į dabartinį Kanto kapo vaizdą (žr. dešinėj), atrodo, kad tik metai buvę pridėti po asmenvardžiu. O tas apibūdinimas? Googlindamas могила Канта vaizdų, teradau štai tokią lentą, bet ji pritvirtinta šone, kaip papildas (žr. žemiau). Pamėginau googlint užrašą atvertęs rusų kalbon (Известный буржуазный философ идеалист. Родился, всё время жил и умер в г. Кенигсберг); deja, nieko panašaus. Bet gal ir buvo toks prierašas, gal nepavyko rast.




— O! jei pavyktų rast Viktoro Nekrasovo įspūdžius iš tos kelionės (jei tokių būta); būtų galima sugretint su Borutos įspūdžiais. Beje, leidžiantis į kelionę Nekrasovas jaudinęsis: „Man gėda, tarsi aš būčiau okupantas.“ – „Nesijaudinkit, – nusišypsojau, – mes gerai atskiriame, kas mūsų svečias ir draugas ir kas okupantas...“

(903) Susieji – ir [pagalvoji: kilnusis tragifarsas], xxvi

Dalia Striogaitė padėjo Bernardui Brazdžioniui tvarkyt Lietuvon siunčiamą mėnraščio Lietuvių dienos archyvą. Parašė apie tai; vertindama leidėjų darbą, įvardijo jų turėtą siekį:

Siekta parodyti, jog išeivijoje kuriama, dirbama tarsi dviguba jėga – už save ir už pavergtus, užgniaužtus brolius Tėvynėje. („‘Lietuvių dienų’ archyvas pasiekė Lietuvą“, Literatūra ir menas, 2002-01-18, p. 6)

Ir prisiminiau Vytauto Nistelio (1922–1986) 1952-ais sukurtą eilėraštį, kuris buvo paskelbtas pirmąkart 1988-ais (gruodžio 12–22 Šiaulių dramos teatre vyko Lietuvių dramaturgijos festivalis [rodyta Škėmos Žvakidė, Sajos Žemaičių piemuo ir kt.], ta proga išleisti net keturi festivalio biuletenio Atgaiva numeriai; paskutiniame įdėtas būtent Šiauliuose gyvenusio poeto ir vertėjo eilėraštis, p. 6):

Išeiviams
Pajutę rudenį raudoną, jūs išlėkėte
per vandenynus tarytum paukščiai.
O mes palikome ir nešėme
Tėvynės dalią rankom surakintom
ir Sibiro snieguose šaukėmės mirties
bedantėm burnom [*] pačioje jaunystėje.
(Mirtis girgždėdama sniegais nuėjo
pas tuos, kurie gyvent norėjo.)

Mes kalėme sau pančius ir statėm sau kalėjimus,
ir meldėmės: „Sulaužyk rykštę, viešpatie!“
O laikas bėgo kaip mūsų kraujas
iš skaudžių žaizdų negyjančių...

Gyvenote toli jūs, už vandenynų.
Ir daug kalbėjote, ir daug dejavote už mus.
Mes jus girdėjome pro urzgiančias bangas.

Kai grįšite, apverksite kapus,
griuvėsius gimtų namų,
savo dienas ir valandas jūs suskaičiuosite,
kurios prabėgo, o mūsų metai šiurpūs
užmiršti ar nebus...

Ar mes suprasime vieni kitus?

[*digresija: iš Sauliaus Šaltenio prisiminimų: „Grįždavo žmonės iš Sibiro. Pamenu, toks žmogus išsitraukė puskepalį duonos, lašinių ir pjausto, valgo, o jokių dantų nėra – tokia juodoji skylė, juoda burna, akys nuo siaubo ir išgyvenimų gilios gilios – tik dabar aš suprantu, kad valgė jis tą duoną kaip komuniją, o toj burnoj pragaras – Sibiras.“ („Dabar reikia gyvent atskirai“, kalbina Žilvinas Andriušis, Šiaurės Atėnai, 2002-02-09, p. 8)]

— „... ir daug dejavote už mus“, – Bernardas Brazdžionis buvo sukūręs net dejuoklį profesionalą – pasak paties B.B., „nežinomą Lietuvos rezistentą senovės vaidilos Valiūno vardu“. 1956-ais Lietuvių dienų birželiniam numery buvo paskelbtas pluoštas, kaip Škėma vadino, Vaidilionio opusų; išleistas ir atspaudas, kuris buvo premijuotas 1000 dolerių.
Ėmiau ir perskaičiau 1989-ais 125 tūkstančių tiražu išleistoj Poezijos pilnaty esančius tekstus, rašytus vaidilos Valiūno vardu.
Aišku, rašytojas gali sukurt įtikinamą personažą pasitelkęs vien savo vaizduotę, maitinamą bendrosiom žiniom (Škėmos nebeminint, galima prisimint Algirdo Landsbergio Penkis stulpus turgaus aikštėje), bet vaidilos Valiūno personažą („Kaip obelis balta jis buvo baltas / Su balto klevo kanklėm prie širdies“; „Aš skausmo balsas tėviškės skriaudų. [...] Kalbu aš amžių ir dangaus vardu!“) teišeina įsivaizduot tik stovintį scenoje, ir ne dramos teatro, bet operos. Epizode „Vaidila Valiūnas meldžiasi Kalėdų naktį prie sudegintos Bažnyčios griuvėsių“ dalyvauja ir Choras; ir kitur choras dalyvauja, kad ir vieną frazę teturėdamas: „‘Klaupkis, seni, apraudok drauge tėvynės sūnų’, / Jį sustabdė miesto rinkoj raudanti minia“ – minia prie nukauto partizano kūno, kurį saugo trys enkavėdistai, o v.V. visiems klausantis guodžia nukautojo motiną: „Tavo maldos tartum pasakų auksinis ra[k]tas – / Jis kalėjimų vartus sunkiausius atrakina, / Ir šviesia diena vėl virsta visos vergo naktys, / Ir kančios tulžis – į skaistų laisvės ryto vyną.“ Nežinau kaip jums, bet kai žinai, kaip viskas vykdavo iš tikrųjų, tokią sceną tesiverčia liežuvis vadint tragifarsu. Arba kai epizode „Via Dolorosa“ Valiūnas pasisako esąs Pravdos spec. korespondentas ir lydi 1941-ųjų tremtinių koloną, kurioj ir dr. Mykolas Devenis, ir jis, kaip galima suprast, mirštąs, o vaidila Valiūnas matąs, kaip jo „siela, kurią pasitiko dangaus kerubinai“, „tartum paukštis laimingas, sparnus tuoj įgavo, / triskart apsisukus linksmai angelams pamojavo / ir ties[i]ai nuskrido į gimtąją Lietuvą mielą...“ (iš tikrųjų dr. Devenis mirė 1978-ais Santa Monicoj). Koks čia žanras? O kad prie tragifarso pridėjau epitetą kilnusis – nemanau, kad Brazdžionis svarstė, kaip šie jo kurti tekstai atrodys keliems dešimtmečiams praėjus, ne vaidila buvo, ateities taip aiškiai nematė, o kai rašė – nė kiek neabejoju, tikėjo, kad labai kilnų darbą dirba, kitų kančias už juos apdainuoja, viltį žadina (jei būt bent įtaręs, kad Antanas Miškinis tuolaik Mordovijoj rašo Psalmes ar Bronius Krivickas Biržų girioj sonetus, viliuos, būt atidėjęs šonan savo vaidilą).

(306) Geros knygos nesensta, viii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2009-02-02, paskutinis.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris skirtingas knygas, kurias skaitant kilo viena kita mintis. Pirmiausia verstinę: vienon knygon sudėtas dvi Aldous Huxley esė Suvokimo durys ir Dangus ir pragaras (iš anglų vertė Irena Jomantienė, išleido „Kitos knygos“), taip pat Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir a.a. literatūrologo ir kritiko dr. Vyganto Šiukščiaus (1963–2006) rinktinę Likę tekstai (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Jei, tarkim, šįryt ne visą laiką klausėtės „Klasikos“ programos, greičiausiai jau spėjot pagalvot apie kurį nors pabrangimą, ar laiku sumokės algą, apie gresiantį nedarbą ar ką nors kita nemalonaus. Mus pasiekiančios informacijos srautas mintis stumia tam tikra linkme – verčia galvot apie tai, apie ką gal ir visai nesinorėtų. O juk bent retkarčiais gal ir visai nieko būtų pamatyt pasaulį kitomis akimis – gražiai keistą, be galo spalvingą kad ir šito vasario pradžioj. Tai toks lyg ir įvadas į Aldous Huxley Suvokimo duris. Šita knyga, jei gerai suskaičiavau, jau penkta Huxley knyga lietuviškai. Jo romanas Geltonasis Kraumas išėjo dar anais laikais, 1983-ais, išversti taip pat Sala, Kontrapunktas, na ir bene garsiausias jo romanas – antiutopija Puikus naujas pasaulis. Dabar dar prisidėjo dvi esė, kurių pirmoji – Suvokimo durys, angliškai išėjusi 1954-ais, dabar vadinama bitnikų biblija, viena iš šventųjų maišto knygų; Rojus ir pragaras pasirodė 1956-ais, tai Suvokimo durų savotiškas tęsinys. [+ Beždžionė ir esmė, 2011]
Kokia problema keliama šiuose, dabar jau galima sakyt, kultūros istorijai priklausančiuose tekstuose? Kaip praplėst savo suvokimo ribas? Huxley siūlo pasitelkt psichotropinę medžiagą meskaliną, kurios yra kai kurių rūšių kaktusuose. Esą ši medžiaga praktiškai nekenksminga, nuo jos netampama priklausomais, o poveikis yra. Pats Huxley ją išbandė: esė Suvokimo durys yra tiesiog to eksperimento dokumentavimas, o Dangus ir pragaras – tos patirties, jo paties žodžiais tariant, „periodiško pabėgimo iš dusinančio pasipūtėliškos racionalistinės filosofijos kalėjimo“, apmąstymas. Nežinau, kaip šiuos tekstus būtumėm suvokę, jei būtų mūsų akis pasiekę nepalyginimai anksčiau, o dabar jie geriausiu atveju padeda suprast, tarkim, kodėl atsirado Keno Kesey Skrydis virš gegutės lizdo ar grupė The Doors (kurią lietuvindami vadindavom ir tebevadinam Dorsais). Turimos galvoj tos pačios suvokimo durys, kurias mėgino pravert Aldous Huxley. Arba šiek tiek aiškesnis tampa Aido Marčėno eilėraštis „Ilgos žiemos pabaiga“:

O už stiklo, lyg vynas palietas,
dar viena tyliai gęsta diena.
Ir tirštėja dangaus violetas.
Ir peizažas, kaip „Doors’ų“ daina,
kaip „The end“ – nusižudymas lėtas.

„This is the end / My only friend, the end“, – šitos suvokimo durys tebesivarsto tik prisiminimuose ar kultūros istorijos studijose.

۩  ۩  ۩

Kad išeis dar viena poeto Rimvydo Stankevičiaus knyga – ne eilėraščių, sužinojau dar praėjusių metų pabaigoj iš pokalbio, skelbto Nemuno savaitrašty. Andriui Jakučiūnui Stankevičius aiškino:

Knyga, kuri pasirodys po savaitės ar dviejų [...], vadinasi „Diktantai sielai“. Tai yra smulkiosios eseistikos rinkinys. Aš norėčiau [...], kad lituanistės ja naudotųsi kaip tikra diktantų knyga [...]. Norėčiau, kad vaikai, bręstanti karta, įsirašytų į savo sielas kai kuriuos mano žodžius.

Tada spontaniškai sureagavau: Oho!, ir iškart iš atminties atplaukė vėl to paties Aido Marčėno eilėraščio „Diktantas“ eilutės:

rašyt diktantą ne tašyti kuolą
kassyk sunkiau girdėt švarius balsius

Knygos pradžioj esančiam Autoriaus žody Stankevičius, ieškodamas savo tekstų apibūdinimo – esė? eilėraščiai proza? dienoraštis? – prisimena net pamokslus, nors, kaip sakosi, juos vadinąs tiesiog skiltimis, nes tie tekstai ir buvo rašyti kaip dienraščio Respublika šeštadieninio priedo Julius redakcinės skiltys.
Pirmoji mintis, pradėjus skaityt Stankevičius Diktantus sielai, buvo tokia: kaip gerai, kad juos skaitau pirmąkart, atrinkus ir sudėtus į skyrius. Tiesiog kaip naują knygą. Tai išties yra skiltys, kaip apelsino, citrinos ar greipfruto, kuris minimas ir knygoj, nors rašymo pretekstas kiekvienąkart vis kitas – Vėlinės ar Kalėdos, pavasaris ar ruduo, liūdesys ar džiaugsmas, – tekstų skonis tas pats: švarus, poetiškas, šiek tiek romantiškas, šiek tiek moralizuojantis: ne piniguose laimė, įžvelkime gamtos grožį ir t.t., ir pan. O su pamokslais šiuos tekstus, mano manymu, stipriausiai sieja štai kas: rašant buvo galvojama, kas skaitys, koks bus adresatas (pirmiausia: žurnalo Julius skaitytojas), ir nepersistengiama dėl kuo originalesnės saviraiškos; jei nori būti išgirstas, kalbėk vis dėlto man suprantamai.
Prieš porą metų per Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Kaune ar ne Enrika Striogaitė paklausė Rimvydo Stankevičiaus, kaip jam sekas būt ir poetu, ir žurnalistu. Atsakė: „kaip poetas nesu žurnalistas, o kaip žurnalistas – vos vos poetas“. Diktantai sielai sudaryti iš tekstų, kuriuos vis dėlto rašė Stankevičius žurnalistas, geras žurnalistas. Gal ir klystu, bet stipriausios pasirodė tos knygon sudėtos skiltys, kuriose Stankevičius leidžia sau būt tuo vos vos poetu: komponuot tekstą kaip eilėraštį proza, pavyzdžiui, „Esu“ ar „Tik moteris“: „Tik ji yra iki galo nepažinus subjektas, verčiantis tave skustis, judėti, gyventi.“ Ne tik teisingai, bet ir gražiai pasakyta. [Dar šis tas apie Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai čia.]

Vygantas Šiukščius Metų redakcijoje
(Regimanto Tamošaičio nuotr.)

۩  ۩  ۩

Keistas likimas ištiko a.a. literatūros tyrėjo ir kritiko Vyganto Šiukščiaus darbų rinktinę Likę tekstai.
Kai 2006-ais šis vos keturiasdešimtmetį peržengęs žmogus žuvo autoavarijoj Ispanijoje, apie jį rašė net Lietuvos rytas skambia antrašte „Svetur – dar vieno lietuvio kapas“. [Rimčiausias in memoriam čia.] Minima pomirtinė knyga, parengta Dalios Striogaitės, pasirodė vos ne prieš metus, o tik šių metų pirmame žurnalo Metai numery yra Alfredo Guščiaus recenzija, kurios nemaža dalis skirta tam, apie ką jau buvo rašyta kitur: kad per mažas knygos šriftas ir kad nėra nuotraukų. Tarsi nepamatęs žmogaus veido nepajėgtum suprast, kas rašoma, o diskusijos apie šrifto dydį primena svarstymus à la va jei būtų lietus nelijęs, tai būčiau ėjęs pasivaikščiot ir susitikęs savo gyvenimo meilę. Jei prastas regėjimas, galima per lupą skaityt, noras svarbiausia.
Likę tekstai – antroji Vyganto Šiukščiaus knyga. 1999-ais išėjo Mitopoetika lietuvių prozoje, kuri buvo apginta kaip daktaro disertacija. Tolesnėm studijom buvo nusižiūrėtas Petras Tarulis, vienas iš keturvėjininkų. Likusių tekstų pirmoj daly sudėti straipsniai, spėti parašyt šia tema. Vadinamieji moksliniai. Alfredas Guščius juos laiko įdomiausiais, svariausiais. Dauguma jau skaičiusiųjų ar skaitysiančiųjų šią knygą tam greičiausiai pritars. O man daug įdomiau buvo skaityt antrąją Likusių tekstų dalį, kur chronologiškai sudėti įvairiausio plauko Šiukščiaus rašiniai: recenzijos, šiaip straipsniai. Tekstai, kurie rašyti atvirai subjektyviai, nevengiant kontroversijų, ginčų su kitų, turėjusių didesnį autoritetą literatūros pasaulyje, sakysim, prof. Alberto Zalatoriaus ar dr. Jūratės Sprindytės, vertinimais, pareiškiant savo nuomonę ir per daug nesirūpinant vadinamaisiais rimtais argumentais. Ir dauguma tų tekstų, nors rašyti kokiais 1992–1995-ais, ir dabar veikia. Veikia žodžių saugoma rašiusiojo maišto dvasia (du sakiniai iš straipsnio apie Antaną Škėmą: „Kas antras lietuvis išeivis sirgo škėmofobija“; „Literatūros kritikos marazmą patvirtina užsispyręs nenoras suprasti, kad tradicinis romanas jau kadaise miręs“).
Tardamas, kad prie x poeto prilipdęs žodį maištininkas, tepasakysi banalybę. Apie literatūros tyrėją, kritiką, pagaliau – žmogų Vygantą Šiukščių šitas žodis – maištininkas, – manau, pasako šį tą iš esmės. Dėl to gal net ir akinius verta nusipirkti.

P.S. Na va, tiek, 24 knygas pristačiau per radiją. Nemanau, kad kas išgirdęs puolė pirkt; ir tikslas buvo ne reklamuot, o tik: kad žmonės išgirstų tokią knygą esant.

(168) Rastinukai, xviii: kaip vieniši vyrai kartais teisinasi padauginę progai pasitaikius

Iš Povilėlio (pasak Žemaitės) Višinskio, 29-erių Vilniaus žinių literatūros skyriaus redaktoriaus, laiško mylimajai Juzefai Mikuckaitei, 1905-01-01:

Vakar vakarą pas P[etrą] Vileišį perleidau – buvau iki 2 val., gėriau degtinės, vyno, likerio ir šampano – visa, kas man yra uždrausta. O kad Tu čia būtumei, kad jau su manim gyventumei, juk nereikėtų to daryti – būčiau galėjęs visą vakarą Tavo meilę gerti. Mat kaip negerai, kad skyrium gyvename! Todėl greičiau susieikim į krūvą! (Povilas Višinskis: Idėjos ir darbai, sudarė Dalia Striogaitė, 2011, p. 293)

Prieduras Toj pačioj knygoj esančiam Marijaus Šidlausko straipsny „Dėl Povilo Višinskio recepcijos“ rašoma (p. 106):

Ankstyva mirtis [†1906], žmogiškai jaudinanti bičiulystė su Marija Pečkauskaite, vidinis ir išorinis patrauklumas („buvo malonus, gražus, paprastas“ [pasak Kotrynos Grėbelytės]) – visa tai laidavo įspūdingą asmens mitologiją, o gyvenimą iškėlė į tautinės martirologijos aukštumą su atitinkamomis retorinėmis charakteristikomis: „Dvasios Milžinas“ (Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė), „mūsų netarpiškas vadas“ (Vladas Putvinskis), „vienas iš narsiausių kovotojų dėl laisvės ir kultūros“ (Vincas Mykolaitis-Putinas). […]
Šiandien […] randasi galimybių išvysti gerokai žemiškesnį ir problemiškesnį šio kultūros riterio veidą, naujuose kontekstuose išryškėjantį jau be idealizacijos nimbo.

Pateikiama ir keletas konkrečių deidealizuojančių pavyzdžių. — Bet kiek žmonių perskaitys šitą tikrai įdomią ir vertingą knygą, kuriai tetrūksta asmenvardžių rodyklės? Kiek iš perskaičiusiųjų imsis savo galvoj perkurt įsitvirtinusį vaizdinį? Kaip pastebi M.Š., tam reikia ir „pasiryžimo vaduotis iš psichologinės inercijos. Paprastai renkamės palengvintą, supaprastintą bendravimo su Višinskiu būdą – dažniausiai tiesiog mechaniškai gausiname jo įvaizdžio stereotipus“ (p. 107). Ir ne tik su Višinskiu, deja.
Digresija Idem ibidem konstatuoja: „dar nesame parašę vientisos Lietuvos kultūros istorijos“. — Ir vargu ar kada nors parašysim; neįsivaizduoju kolektyvo.lt, kuris tai pajėgtų padaryt, net – norėtų ir ryžtųsi  imtis tokio darbo.