(1302) Užparaštė, liv: apie tai, ką gal tiksliau būtų vadint riktais, o ne klaidom

— vis dažniau pagalvoju: nėr jokios prasmės taisyt apsirikimų; tai vos ne privaloma tekstų (ir ne tik) dalis. Trys pavyzdžiai:

¶ praeitų metų rugsėjį išėjusiam Donelaičio žemės numery – Kęstučio Puloko str. „Lietuvininkas Kristupas Lekšas“. Viskas tvarkoj, tik vienas apsirikimas:

Per [Lekšo] laidotuves Katyčių parapijos kunigas Hansas Strazdas (1902–1955) [Laugalių] kapinėse išdrįso lietuviškai paskaityti ištrauką iš K. Lekšo eilėraščio „Leisk man mirt, kol dangus giedras“. (2022, nr. 3, p. 14)

Jurgis Sauerweinas-Girėnas parašė „Duok mirt, kol man dangus giedrus“; šituo eilėraščiu baigiama publikacija Sietyno nr. 5; balažin, kurį iš keturių posmų pacitavo kun. Strazdas; beje, Sietyne yra ir kelios Lekšo sukurtos giesmės (žr. nr. 2, p. 153–154; per Sietyno bibliografiją dabar jau galima visas publikacijas paskaityt). — Jei tas Sauerweino eilėraštis būtų buvęs ir pacituotas, gal ir būtų naudinga kitam Donelaičio žemės nr. perskaityt autorystės patikslinimą; o kai tik pavadinimas paminėtas, ai... (Tas pats tekstas ir Šilainės krašte buvo paskelbtas, ten kapo nuotraukų yr.)

¶ praeitų metų pabaigoj panskliaute.lt – Violetos Aleknienės straipsnis apie kun. Juozapą Matelionį (1895–1922–1964):

Jį minės už tai, kad išsaugojo nužudytos jaunos žydų poetės Matildos Olkinaitės dienoraščius. Net dešimt metų ši brangenybė nejudinama gulėjo bažnyčioje po altoriumi, kol buvo perduota į patikimas rankas ir sulaukė šių dienų.

Ne dienoraštį, o eilėraščių sąsiuvinį išsaugojo kun. Matelionis. Dienoraštis į prof. Irenos Veisaitės rankas atkeliavo visai kitais keliais. Viskas surašyta Matildos Olkinaitės kūrybos rinktinėj. Straipsnio autorė tiesiog susipainiojo, apsiriko, o paskelbusieji jos tekstą neatkreipė dėmesio, gal net neskaitė prieš publikuodami. Parašiau komentarą, – lengva padaryt, bet kas iš to? Tikėtis, kad kas ims taisyt jau paskelbtą tekstą, juk kvaila būtų? (Iš patirties žinau, kad 15min.lt į pastabas reaguoja; dėl kitų – nežinau.) Po kelių dienų tekstas buvo perpublikuotas lryte.lt,  – vėl rašyt komentarą? Ne, tikrai nėr prasmės.

P.S. (2023 VI 21) Atkeliavo bibliotekon naujas Rokiškio krašto kultūros žurnalo Prie Nemunėlio nr. (2023, nr. 1); p. 15–31 – Violetos Aleknienės str. „Kunigas Juozapas Matelionis“. Ir vėl tas pats riktas: esą kunigas išsaugojęs Matildos Olkinaitės dienoraštį, nors išties – eilėraščių sąsiuvinį. Leidinys turi net visuomeninę redakcinę kolegiją. Negi niekam iš skaičiusių VA tekstą neužkliuvo? Keistoka.

¶ o va ar tai reiktų vadint riktu – abejoju: ir vle.lt, ir lt.wikipedijoj rašoma, kad pirmuoju Poezijos pavasario laureatu 1965-ais buvo paskelbtas Justinas Marcinkevičius [taip] už poemą Donelaitis [ne].

— Kaip ne? Juk skiriama už praėjusiais metais išėjusią knygą, o Donelaitis išleistas 1964-ais, kai buvo minimas lietuvių grožinės literatūros pradininko 250-metis. 1966-ais Algimantas Baltakis už Požemines upes (1965) etc.

— Logiška; taip užsifiksavę buvo ir antrojo laureato AlgB galvoj:

Simboliška, kad būtent 1965-aisiais gimė „Poezijos pavasaris“, o jo pirmuoju laureatu tapo Just. Marcinkevičius už pirmą „Donelaitį“. Šia poema poetas savo kūryboje pradėjo kokybiškai naują etapą. („Poetas Algimantas Baltakis: ‘Atsigręžęs atgal matau, koks neatidus kadaise buvau’“, Literatūra ir menas, 2015 XII 18, nr. 47, p. 6)

Ne tik logiška, dar ir gražiai prasminga. Bet, deja, tai atminties kūrinys, ars memorativa. Paskaičius to laiko spaudą, štai kas paaiškėja. Iš Komjaunimo tiesos (1965 VI 15, antradienis, nr. 115) pirmo puslapio (dėl konteksto):

Lakštingalų parkas Palemone prie Kauno marių dar niekad nesutiko tiek svečių, kaip vakar, Poezijos pavasario atidarymo dieną. Į džiugią šventę, skirtą Tarybų Lietuvos 25-osioms metinėms, susirinko šimtai Kauno miesto darbo žmonių, svečiai iš Maskvos, Baltarusijos, Estijos. Poezijos pavasario pradžia sutapo su ukrainiečių–lietuvių draugystės dienomis, ir šventės dalyviai širdingai sutiko čia atvykusią broliškosios Ukrainos delegaciją. [Toliau išvardijama, kas dalyvauja iš valdžios, pradedama nuo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko Justo Paleckio.]

Vasarėjančio vėjo genama, Kauno marių bangomis nuvilnija visų pamėgta B. Dvariono dainos melodija „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“. Tai – skamba varpų muzika, įrašyta į magnetofono juostą iš Istorinio muziejaus bokšto. Šiais akordais prasideda poezijos šventė. [...] Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J. Šerys įteikė poetui J. Marcinkevičiui Kauno miesto vykdomojo komiteto prizą už geriausią poezijos kūrinį. [Etc.]

Birželio 19-ą, šeštadienį, išėjusio Literatūros ir meno nr. 25 pirmam puslapy – paskutinio ankstesnės citatos sakinio iliustracija: apsikabinusių JustM ir Juozo Šerio nuotrauka, o žemiau tekste sakinys:

Šventinio vakaro metu poetui Justinui Marcinkevičiui už geriausią paskutinių metų kūrinį poemą „Kraujas ir pelenai“ kauniečiai įteikė tradicinį prizą.

(Beje, LM apraše yra ir „dramatinis“ štrichas: „Ošė sunerimusios Kauno marios, Salomėjos Nėries namelis ir Lakštingalų krantinė gūžėsi birželio lietuje.“)

— Nori apjuodint tuoj ir Lietuvoj prasidėsiančio tarptautinio poezijos festivalio ištakas, kartu ir Justiną Marcinkevičių, – žinau, yra žmonių, galinčių padaryt tokią išvadą. Dėl JustM atsikirsčiau: ne, tikrai ne, nes ne jis sprendė, kam skirt tą prizą ir už kokį kūrinį. O dėl ištakų, manau, geriau žinot negu manyt, kad teisingai įsivaizduoji.

P.S. Tikiuos, neužmiršot, kad šis įrašas užparaštėj; tai ne pastabos paraštėj, toliau.

(1080) Užparaštė, cxxxix: pastaba šalia Algimanto Baltakio prisiminimo

[Neprisimenu matęs ekspresyvesnį rašytojo atvaizdą knygos viršely; dabar visi laukia siunčiamų žinučių, šiuokart galėtų perskaityt: „Ir poetai lupa virtus burokėlius.“]
(Anotacijos paskutiniai sakiniai: „Knygos tikslas – parodyti tikrą A. Baltakį. Tai, kas užfisuota sovietmečiu (1988) išleistoje [Valentino Sventicko] monografijoje ‘Paskui pėsčią paukštį’, svarbu, įdomu, tačiau atėjo laikas pratęsti, papildyti, atnaujinti.“ — Ar įmanoma parodyti tikrą? Vargu. Parodyt gali tik tokį, kokį matai, o ar jis, tavo galvoj ir knygoj esantis, tikrasis? Knygoj daug paliudijimų apie AlgB kaip žmogų, nors kai kuriuos skaitant (apie keksus seksus, išgėrinėjimus ir pan.) kimba mintis, kad jie užfiksuoti lyg pavydint poeto spontaniškumo ir vitalizmo; apie kūrybą – beveik nieko naujo pats knygos autorius nepasako, remias paties poeto ar kitų mintim, tiesa, kelios detalės, svarbios kai kurių eilėraščių kontekstui suvokt, yra; ir dar tas nelemtas jausmas, kad jau tatai skaityta – ar AlgB knygose, ar ankstesnėse paties LeonP-K-čiaus: tarkim, kad paskutinė Justino Marcinkevičiaus frazė, įstrigusi AlgB atminty, buvusi „Šį kartą laimėjo Kauno negrai“ – kalbėjęsi apie „Lietuvos ryto“ ir Žalgirio“ rungtynes – tikrai jau skaityta; nepuoliau tikrint, bet tik knygos pabaigoj esantys Arvydo Juozaičio ir Rimvydo Stankevičiaus surašyti AlgB pašlovinimai anksčiau neskaityti pasirodė; ir dar juokas suėmė vienoj vietoj: Sigitas Parulskis, pareiškęs nepalankią nuomonę apie vieną AlgB eilėraščių rinkinį, net pavarde nepaminimas – tik „kitas Sigitas“, suprask: ne Geda, ir asmenvardžių rodyklėn įrašyt nevertas; prieteliaus rašyta knyga.)
— Ta nuomonė apie knygą tik šiaip; prie kitko kilo noras stabtelt.
Algimantas Baltakis, atsakinėdamas į klausimus 1998-ų pavasarį, prisiminė:

Antrą kartą vyriausiuoju [Pergalės] redaktoriumi tapau jau Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ metais [1985-ais]. Kai kam tas mano paskyrimas labai nepatiko. Po vieno redaktorių pašukavimo Lietuvos komunistų partijos centro komitete kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys pasikvietė mane į savo kabinetą ir parodė ilgoką skundą, kuriame rašoma, kad manęs į šias pareigas nereikėjo skirti, nes aš jau sykį buvau redaktorius ir pasirodžiau kaip „buržuazinis liberalas“, kad „Pergalės“ redakcijoje niekad nėra buvę partinės organizacijos, kad čia dirba „nepatikimi kadrai“, vykdoma neteisinga literatūrinė politika ir panašiai. Atvertęs paskutinį skundo lapą, S. Renčys diskretiškai delnu pridengė skundėjo pavardę. Kai apie tą skundą papasakojau tuometiniam Rašytojų sąjungos pirmininkui A. Maldoniui ir pasakiau, kad šį skundą tikriausiai bus parašęs toks ir toks kolega, Alfonsas nusišypsojo ir pasakė: „Tą skundą Renčys ir man yra rodęs, tik pavardės delnu neuždengė.“ Patvirtino, kad nesuklydau dėl skundėjo. Po metų kitų, kai jau buvau išėjęs į pensiją, naujasis redaktorius J. Aputis norėjo tą skundą surasti ir paskelbti mūsų žurnale, bet aš griežtai pasipriešinau. Tas kolega ir taip gyvenimo buvo nustumtas į nuošalę. Tikėjausi, kad jis, radęs progą, manęs bent atsiprašys. Neatsiprašė. (Leonas Peleckis-Kaktavičius, Algimantas Baltakis: gyvenimas – meno kūrinys, 2017, p. 27–28)

Ir be reikalo pasipriešino, – pagalvojau. – Teisus buvo Juozas Aputis, reikėjo paskelbt. Ir demagogija užsiimtų tie, kurie pradėtų šnekėt apie raganų medžiokles ar pan. Skundų valdžiai rašymas turint tikslą pakenkt žmogui – iš esmės vienas iš šlykščiųjų dalykų, gal net šlykštesnis negu KGB agentų ataskaitos, nes dažniausiai rašoma laisva valia, savo noru. Vieni rašo, kiti tik pasirašo; vienų tokie poelgiai iškyla viešumon, kitų ne; vieni atsiprašo, kiti ne; taip, yra daug niuansų, į juos būtina kreipt dėmesį. Baltosios knygos – gražu, kilnu, bet, manyčiau, prasminga būtų ir Juodoji: kad nekiltų noras per daug gerai galvot apie žmogų.
P.S. O žmogus, nori – rodęs skundiko pavardę, nori – ją uždengęs, 2013-ais Lietuvos santarvės fondo buvo apdovanotas aukso medaliu „Pro augenda concordia“ [Už santarvės puoselėjimą] (čia apie 2015-ų medalininką; apatinėj nuotraukoj yra ir 2013-ų puoselėtojas).

(918) Pakeliui namo, xxxvii: apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę

-19; prisiminiau: praeitą ketvirtadienį tas buvo.
Prof. Kęstutis Nastopka grąžino bibliotekon Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) knygą Sugrįžimai: eilėraščiai, 1938–1966 (sūnaus Kęstučio rūpesčiu išleista 1993; su Vytauto Kubiliaus įžangos žodžiu; redagavau) – norėjo paskaityt (buvo neskaitęs) rengdamasis vakarui Maironio muziejuje.
Persimetėm nuomonėm apie eilėraščius. Pradžios neoromantiniai ir vad. atodrėkio laiku rašytieji – nieko tokio, bet va po karo kurtieji sonetai, o ypač verlibrai – tikrai stiprūs, daro įspūdį; tikras žemininkės balsas, intonacija. Jos 34 dalių ciklas Skausmo valandos, radęsis 1946–1948-ais Sungailiuos, Unčiškiuos, Vabalninke, Natiškiuos, baigtas Panevėžy, – drąsiai gretintinas su Mačernio Vizijom.
Telieka liūdnai pajuokaut: deja, žemininkų ložėj visos sėdimosios vietos jau užimtos; nebent kokią stovimąją sienramstės vietą dar būtų galima Pranutei A.-J. rast; gal pristatomą kėdę? – bet tai jau nebent per pažintis. Nors jos poezijos knygelė vadinos Sugrįžimai, bet jis, tas sugrįžimas, įvyko jau per vėlai ir per tyliai.
P.S. Gaila, kad LRT mediatekoj nėr (o gal neradau) Reginos Germanavičiūtės parengtos „Po lyros ženklu“ laidos apie Pranutę A.-J.; yr apie Gediminą Jokimaitį – pabaigoj Algimantas Baltakis pajuokavo visiškai rimtai: „Tokie žmonės tais kiauliškais laikais mum padėjo nevisiškai sukiaulėt“; pamatyt ir išgirst Pr. A.-J. galima Valentinos Paukštelytės laidoj „Tragiškoji Vytauto Mačernio karta“.

Prieduras (2023 XI 11) Tas pajuokavimas apie jau užimtas sėdimas vietas žemininkų kartos ložėj buvo pacituotas Aurelijos Mykolaitytės straipsny „Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės sugrįžtantys tekstai“ (Žiemgala, 2018, nr. 1), percitavo jį Donata Mitaitė šįmet paskelbtam tekste – mano galva, kol kas rimčiausiam PrA-J poetinės kūrybos aptarime. Rasta jai derama vieta žemininkų kartos partery. Jei dabar kas klaustų, ką paskaityt apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę kaip poetę, – nedvejodamas sakyčiau: pirmiausia DonM straipsnį Tautosakos darbų 65-am tome.

Digresija (2024 XII 8) Mamerto Indriliūno iš Gataučių 100-mečiui (*1920 I 28) Biržų viešoji biblioteka išleido jojo raštus (ta „Kriventa“, leidykla, tik tarpininkė buvo – gavo knygos maketą ir jį perdavė spaustuvei); artėjo Pranutės Aukštikalnytė-Jokimaitienė iš Vabalninko 100-metis (*1922 III 1). Ką būtų galima išleist? Sudėt vienon vieton poeziją (Sugrįžimus, kurie išėjo nedideliu tiražu seniai ir vos vienoj kitoj bibliotekoj yra) ir atsiminimus (gyvenimo pabaigoj rašytieji Apie Gediminą ir save tik Metų žurnale paskelbti, dar yra apie Mačernį, Krivicką, Indriliūną). Deja, tokia knyga nepasirodė. Taip, skaityt apie gerai; bet patys tekstai – kas kita, juos skaitant ir pačiam kokia mintis gali ateit į galvą.

(305) Ars memorativa: Antalieptės marios

Rašydamas atsakymą ankstesnį įrašą pakomentavusiai Ingai, paminėjau ir Antalieptės marias.
Jas perplaukiau 2009-ų rugpjūtį. Kas iki šiol liko atminty? Pirmiausia užtvindyto Skeldų kaimo kapinių liekanų ženklas saloj (neužtvindytas liko tik kalvos viršus, kur ir stovi matomasis paminklas). Visiškai atsitiktinai ten stabtelėjom. Galėjom ir praplaukt. Jei reiktų nurodyt, kokios konkrečios koordinatės, nieko negalėčiau pasakyti. Paprasčiausiai nutarėm stabtelt, nes irkluodamas išilgai ežerų – tiesiog pavargsti. Įplaukęs pasižiūri žinynan: tarkim, išplaukti į šiaurės vakarus 45 laipsniai; bet tai bus tik pervarius visą ežerą išilgai. Kai pasieki ežero galą (tavo manymu), va tada reikia pradėt ieškot pratako į kitąjį (dažniausiai pridengto, užžėlusio); gal ten? plaukiam! ne, aklavietė; mėginam čia gal? irgi ne!; va iš trečio karto ir randi prataką kitan ežeran, t.y. į priekį. Vienintelį kartą buvom pakliuvę aklavietėn; per dumblą bridau iki pinigingai sutvarkytos sodybvietės ant ežero kranto prašyt patarimo: šeimininkas, žvilgtelėjęs į savo plg. protingo mobiliojo ekraną, tarė: išplaukimas [t.y. mūsų išsigelbėjimas] štai ten: grįžkit ir sukit kairėn. Įveikėm marias; su visais baidarių persinešimais, išties jėgų reikalaujančiais.

Nori nenori, aplankėm ir muziejų, kuris skirtas įamžint marias kaip gerą daiktą. Po stiklu – atverstos Algimanto Baltakio Keturios stygos (1959), gali perskaityt „Darbininkiškos siuitos“, skirtos Antalieptės HES statytojams, pradžią apie atsiprašant istorijos pokštus: „Bet mėgsta istorija pokštus / Keisčiausius iškrėsti... / Aure – / Aukščiau už bažnyčios bokštus / Iškilo pastolių giria“; nors man tai atmintin įstrigo posmas „Nepyk, Šventoji, nepyk, / Kad mes tau kelią pastojom. / Tu kartais tuščiai plepi, / Be reikalo šniokšti, putoji“ (grįžęs visą tekstą perskaičiau), – ech, tik atsidust lieka mėgstantiems plaukt srauniom upėm...
O smagiausias dalykas iš šito plaukimo – bičiulio Dainiaus V. retorinis klausimas, susiformulavęs jau baigus plaukti: ir kodėl ežeruos nėra pastatyta jokių kelio ženklų  (kaip kokius plūdurus galėtų užfiksuot)? Kairėn; dešinėn; į prataką (va šito labiausiai pasigesdavom).
Pradėjom nuo Salako, baigėm, deja, Šventajai pratekėjus pro kelio Utena–Kupiškis tiltą; ten, toj vietoj, buvom išsinuomoję baidares; iki Vyžuonų, Radzevičiaus ir Masionio amžino poilsio vietos, buvo dar likęs pusdienis, kurio nebeturėjom labiau laiko negu jėgų įveikt.

(27) Literatai, vamzdžiai ir kt.

Pirminis šio įrašo impulsas – noras patikslint Giedrę Jankevičiūtę, straipsny „Apie ‘Vamzdžio’ estetiką ir genius loci“ (ŠA, 2009-07-10) rašiusią, esą Liudvikas Jakimavičius buvęs vienintelis iš literatų (ką padarysi, nors ir nemėgstam, bet taip menininkai ir menotyrininkai apibendrintai vadina visus raštinykus), pozityviai pašnekėjęs apie Urbanavičiaus „Krantinės arką“.
Ne išimtis. Andrius Jakučiūnas rašinį „Keisti estų sapnai ir ‘skulptūra girtam santechnikui’“ (Nemunas, 2009-03-05) baigė taip:

[...] mano neprofesesionalia nuomone, įdomiomis skulptūromis negarsėjančiame Vilniuje V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atrodo labai respektabiliai, ir liežuvis apsiverstų pasakyti, jog kol kas tai geriausia sostinės skulptūra. Mindaugui, Gediminui ar kokiam nors Užupio angelui reikėtų slėptis po pernykščiais lapais.

Pala, o kas sieja literatūržmogius, pareiškusius savo nuomonę apie „Arką“? Ir L.J., ir A.J., ir „kažkodėl baisiai susierzinusieji“ Juozas Erlickas su Sigitu Parulskiu – vad. skiltininkai, suderėję su tam tikru leidiniu periodiškai tiekt savo tekstų (dėl Algimanto Baltakio – viskas aišku, tiesiog jo supratimas apie skulptūrą ir negalėjo būti kitoks dėl estetinių pažiūrų; be to, kad Respublikoj pasirodytų tekstas, kuriame būtų ne apmaudaujama dėl visko, kas pažymėta VEKS ženklu, naivu tikėtis; ten juk dirba žmonės, žinantys, ką reiškia pūst į vieną dūdą). Turint tai galvoj, kyla retorinis klausimas (nors ir pažeidžiantis nekaltumo prezumpciją): kiek jų raštu fiksuojamą nuomonę lemia darbdavys ir įsivaizduojamas adresatas (Verslo žinios/bernardinai.lt ir Nemunas vs Lietuvos rytas ir Respublika)? Kam rašydami žmonės jaučiasi esą laisvesni?
Neatsimenu, kad, be skiltininkų, kas nors iš raštinykų būtų puolęs piktintis, tad drįsčiau suabejot G.J. apibendrinimu:

Apie skirtį tarp įvairių meno rūšių kalbama seniai, bet tokios ryškios takoskyros tarp mūsų literatų ir manualistų turbūt dar nė vienas kūrinys nėra žymėjęs.

Kokia čia „ryški takoskyra“, jei literatų rezultatas 2:2 (+1, bet šis įvartis įmuštas iš nuošalės)? Koks meno žmonių nuomonių rezultatas – po dvitaškio juk tikrai ne nulis, ne visi už?
Ir dar vienas klausimas, vis kirbantis: kokia vis dėlto pagrindinė priežastis tokio piktininimosi dėl „Arkos“ (taip, išsilavinimas, estetinis skonis svarbu, bet...)? Diletanto manymu, skulptūros medžiaga – vamzdis, nuogas vamzdis. Antinio „Puskalny“ matyt tik ertmės, vamzdžiai po žeme, o Navako „Dviaukštis“ – akmeninis, labai jau tinkama medžiaga skulptūrai. Ir dar vieta. Jų šiuolaikiškumas, manau, labai panašus.

۩ ۩ ۩
Takoskyros tarp raštinykų ir rankdarbininkų iš esmės nėra (nebent tokia, kokia tarp šachmatininkų ir, pvz., sambininkų). Tiesiog literatūra ne(be)turi nieko monumentalaus, ką galėtų parodyt „ne izoliuotoje, specialiai pritaikytoje erdvėje, bet būtent ten, kur žmonės gyvena“. Galerijos = knygos, Karoso parkas ≈ Poezijos pavasaris, o viešosios erdvės – ??? Ir ilgam, kad nori nenori žmonės meno kūrinį esant užfiksuotų?
Yra buvęs bent jau vienas bandymas su poezija eit į viešąsias erdves – po eilėraštį pritvirtinant prie įvairių urbanistinių paviršių (pirmiausia pastebėjau Henriko Algio Čigriejaus „Liūdną šunį“, prilipintą prie „Skalvijos“ kino teatro afišų dėžės stiklo, Mackaus „Netikėjimą“ Žygimanto Liauksmino gatvėj, paskui ir daugiau; juos priklijavo žmogus, pasivadinęs 209; akcijos dokumentacija yra http://community.livejournal.com/bebralizdis; jei smalsu, galima ten pasiknaisuot). Bet: kiek žmonių pastebėjo, stabtelėjo, skaitė, reagavo viešai? Dėl to, kad tai buvo „plokščia“, nemonumentalu, ir poezijos pateikimo forma niekuo nesiskyrė nuo kokių skelbimų, siūlančių pigiau nuvažiuot prie jūros. (Pagalvojau: jei visą dieną delfio.lt viršuj išbūtų, tarkim, t. Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. įpėdinio Paberžėj Skaidriaus Kandratavičiaus eilėraščių publikacija, kokios būtų reakcijos? Manau, dar net по хлеще, ad hominem, o tai ypač bjauru, negu į „Krantinės arką“.)

P.S. Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:

Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.

Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)