(314) Visiškai tarp kitko: Grušo ir Miltinio Arieliai

Skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė 1986-04-28 dienoraščio įrašą, 2004-ais [?] skaitytą Marijai Macijauskienei, pradėjo taip:

Šiandien nutarėme aplankyti rašytoją Juozą Grušą. Mus pasitiko didžiulis šuo, dogas Arielis. Prisimeilinęs jis nuvedė pas savo šeimininką. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 518)

Pirmąkart būtent čia perskaičiau ir įsiminiau Grušo šuns vardą (gal akys ir anksčiau tą leksemą yra matę, bet praslydo).
Kad ir Juozas Miltinis turėjo šunį, vardu Arielis, bent jau visas Panevėžys žino. Bet režisieriaus Arielis – škotų terjeras (prieš porą metų Panevėžy buvo net surengti panašiausio šuns į Miltinio augintinį rinkimai), dalyvaudavęs ir spektaklių repeticijose, yra užfiksuota.

Aišku, nei čia svarbu, nei ką, bet kodėl abu šunys tuo pat vardu? Ar tik ne Miltinis bus buvęs Grušo šuns krištatėviu, t.y. parinkęs vardą, jo manymu, tinkamiausią šuniui? Galėjo taip būt, galėjo, daugmaž suvokiant Miltinio charakterį. Ir pagal pirminę reikšmę (dievo liūtas) toks vardas tikrai tinkamesnis dogui nei terjerui.
Digresija. Gaila, kad ėmė ir užsiraukė Juozo Miltinio repeticijų leidimas. Išėjo trys knygos (4-am puslapy užrašyta, kad redagavo —vg—). Numirė Vaclovas Blėdis. Ir stop. Jei gerai prisimenu, iš likusių iššifruotų tekstų buvau sudaręs dar penkių knygų turinius (kad apimtis išeitų maždaug tokia, kaip pirmųjų trijų); penktojoj maždaug 1/5 puslapių atriekiau rodyklėms, kurios būtinos tokio pobūdžio leidiniui. Yra dėžė su visais mašinėle perrašytais repeticijų įrašais archyve (tamsiajam kambariuke); tik nežinia, ar ją beteks kada nors iškraustyt.

(313) Visiškai tarp kitko: išpažintis vs išpažinimas

Šiandieniniam Literatūros ir meno numery redakcijos skiltininku pasikviestas Jeanas Jacques’as Rousseau – 300-ojo gimtadienio (birželio 28) proga pateikta ištraukų iš jo Išpažinties.
Ir iškart prisiminiau visai neseniai skaityto teksto gabaliuką – Marija Macijauskienė 2001-ais kalbina vertėją Edvardą Viskantą:

– Kurią knygą ir jos autorių iš verstųjų ir šiandien su meile prisimenate ir kodėl – ar kad daug vargot, ar tema jaudino?
– Iš grožinės literatūros vertimų labiausiai brangi knyga – Levo Tolstojaus „Karas ir taika“. Verčiant jaudino dar viena knyga. Tai Žano Žako Ruso „Išpažinimas“.
– Bet jūs vertėte „Išpažintis“, – nejučia įsiterpiau.
– Tačiau jei dabar versčiau, – sako E. Viskanta, – pavadinčiau „Išpažinimu“. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 90)

Tikrai geresnis pavadinimo variantas; išpažintis siejasi su privatumu, paslaptim, o išpažinimas – su viešumu, deklaravimu, plg.: tikėjimo išpažinimas. Bet šaukštai jau popiet – Išpažintis prigijusi mūsų galvose.

(311) Užparaštė, xxxvi: apie Juozą Tysliavą

uozas Žlabys-Žengė apie jį kaip žmogų (užfiksavo Marija Macijauskienė; kalbėtasi 1992-04-25):

Jam ypač reikėjo grožio, nesusilaikydavo. [Matyt, pirmiausia moteris turi galvoj?] Ir turto. [...] Ūkis [pirmosios žmonos vardu turėtas] jam teikė naudos, bet arti nelabai buvo linkęs. Ne taip tvarkėsi... Leidyba buvo tikrasis jo darbas. J. Tysliava mokėjo gauti pinigų ir iš priešų. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 279)

Aišku, nuomonė. Bet ką rimtesnio mes galim pasakyt apie žmogų (nesvarbu, ar kitą, ar save)?
Tysliava apie save (laiške Antanui Vaičiulaičiui, 1949-07-12):

Jaučiu didelį „spleen“. Bet tik tomis valandomis, kai aš liūdnas ir net nusiminęs, jaučiuosi tuo, kuo turėčiau būti. Deja, tokios valandos – labai retos mano viešnios. (LLTI BR, F115-467)

Kiek kurioj nuomonėj teisybės? Gal po lygiai daug/mažai. Nežinau.