(302) Visiškai tarp kitko: apie rašmenų dailą

Šiandien perpiet išėjęs parūkyt nuleidau akis ir pamačiau čšž, ir prisiminiau Kudirką.
Jo „Tėvynės varpų“ tekstą 1898 metų pirmam Varpo numery (Raštai, t. II, p. 649):

3) uo vartoja didesnė dalis laikraščių. Teisybė, ženklas ů yra gražus, smagus akims ir galėtų užsilikti. Bet kadangi nevartojamas ženklas [e virš i = ie; net Palemono šrifte neradau tokios grafemos] dėl bjaurus ir painaus išrodymo (lyg varlė ant adatos) ir kad visi laikraščiai vartoja ie, tai dėl nuoseklumo ir, taip sakant, draugystės vartokime uo, ženklą nepainų ir gražų. [...]
4) Svarbiausias, o gal ir sunkiausias dalykas tai kova tarp š, č ir sz, cz. Čia kova lotyniškai čekiško alfabeto su lotyniškai lenkišku, kova progreso su konservatizmu.

Štai kas lėmė mūsų raidyną: estetika ir plika politika. Visiškai subjektyvūs dalykai, esą čekai = gėris, progresas, o lenkai = blogis, konservatizmas. Teliko politika; na, nors kas nors mėgintų argumentuot, esą v gražiau už w...
P.S. dėl juoko. Atsimenu, kaip prieš porą metų rengdamasis žygiui baidarėmis rinkaus konservus. Na, paragaut juk negali, tai sprendi pagal etiketes. Kai pamačiau žodį, kuriame trys priebalsės su nosinėm (šķiņķis), gražu pasirodė, tai tų konservų ir nusipirkau.