(296) Visiškai tarp kitko: apie harmoniją ir linus

Vakar vakare lupdamas paskutines užsilipusias pernykštes bulves, klausiaus Žinių radijo, kuris nuo 18:45 retransliuoja LNK žinias. Europos audito rūmai domisi, ar ne per brangiai mūsų miškininkai pripirko vaizdo kamerų miškams stebėt, ir Viešųjų pirkimų tarnyba šitą reikalą tirsianti. Žinia kaip žinia, tokiom nenustebinsi. Bet ėmė ir atmintin atplaukė Juozo Apučio „Harmonija, pajausta gaisrų stebėjimo bokšte“ – prisiminiau tą tekstą iš Jūratės Sprindytės sudarytų Novelės metų’88, kuriuos redagavau.
Sėdėdamas priešais monitorių, niekaip nepajusi to, ką buvo galima pajust įlipus į tą priešgaisrinį bokštą ir įsitaisius stiklinėj dėžėj, iškilusioj virš medžių viršūnių, kai savo akis galėjai kreipt ne tik į mišką ar girią, – ir į kaimo kapinaites, ir į saulėleidį ar saulėtekį galėjai pažvelgt. Ir tokia juokinga mintis šmėkštelėjo: jei būtų įmanoma, kiekvienam būsimajam miškų stebėtojui per monitorių reiktų padovanot po šitos Apučio novelės kopiją; neilga, tikrai nesutrukdytų pastebėt neduokdie kilusį gaisrą.
Ir dar dingtelėjo: kada paskutinįsyk mačiau – ir pražydo linai / mėlynai mėlynai? Prieš kokius dešimt metų? Greičiausiai. Ar jie tebeauginami Lietuvoj? Pagooglinau. Aha, pernai 50 ha dar mėlynavo. O šįmet? Ai, gana.