(1172) Užparaštė, cliii: šis tas apie kaltinimus rašytojams apšmeižus

ai ėmė virt ta košė, puodan įmetus Mariaus Ivaškevičiaus Žalius, pradėjau kaupt publikacijas manydamas: na, gal ir aš ką sugalvosiu subaksnot. Ne, nieko nesubaksnojau, ir ne dėl to, kad tinginys įveikė, o kad tas nuomonių bukietas ir be mano trigrašio vazon nebetelpantis pasidarė. Ne diskusija tatai buvo, išsiliejimų popuri, estradiškai tariant (prisiminiau rašęs: „Poteisybiniai laikai – kaltūnų laikai; minčių Plica polonica“). Tik jau aistroms aprimus šią savaitę ką tik išėjusiam Naujojo Židinio-Aidų antram numery radau pirmą tekstą, kurį jau galima vadint diskusija: keli skirtingas nuomones turintys žmonės mėgina kalbėtis („Kažkas staugė tyruose ir mes sugalvojome klausyti...“, p. 49–56). Pokalby dalyvavęs Vytautas Ališauskas įvardijo bėdą – nesusikalbėjimo priežastį, nors monologų rinkinį ir vadina diskusija:

Šioje diskusijoje suplakami keli skirtingi dalykai. Pirma – politinės teisės, tokios kaip žodžio laisvė, išraiškos laisvė, minties laisvė (net laisvė neišmanyti, kalbėti niekus). Antra – estetinė atsakomybė. Trečia – menininko moralinė atsakomybė. Mano nuomone, šioje diskusijoje blogiausia ir buvo tai, kad šie dalykai neatskirti. (p. 49) 

(Nelabai suprantu, ką reiškia pasakymas estetinė atsakomybė, bet kad yra bent jau trys plotmės ir vienoj galiojantys argumentai netenka galios kitoj – taip.) Gaila, kad tam NŽ-A pokalby nieks neprisiminė Nijolės Gaškaitės; kaip ir 2002-ais tebemanau, kad jos romanai Užverstų šulinių vanduo (2000) ir Dabar ir visados (2001) apie laiką, kurį dažnai pavadinam pokariu, pasako daugiau nei Roberto Keturakio ir Mariaus Ivaškevičiaus romanai kartu sudėti; tada šiuos autorius paminėjau todėl, kad neseniai, 2002 X 21, teko vest Rašytojų klube vakarą „Du žvilgsniai į pokarį: M. Ivaškevičius su romanu ‘Žali’ ir R. Keturakis su romanu ‘Kulka Dievo širdy’“; taikingesni laikai buvo, nieks kaltinimais mirtinom nuodėmėm, kiek prisimenu, tuolaik nesišvaistė.
— kodėl vis dėlto baksnoju? Todėl, kad beskaitydamas kaltinimus Mariui Ivaškevičiui apšmeižus partizanų atminimą partizanus [pataisyta IV 4, žr. Prano komentarą] prisiminiau, ką Vincas Trumpa papasakojo Daliai Kuizinienei (kalbinamas buvo jau grįžęs Lietuvon, greičiausiai praeito amžiaus pačioj pačioj pabaigoj; grįžo 1997-ais, mirė 2002-ais):

Aš vieną epizodą tik gerai prisimenu [...].
Škėma atsiuntė novelę apie partizanus. Reiškia, 1941-ųjų metų sukilimas, karo pradžioj, prieš vokiečiams ateinant. Reiškia, tas lietuvių frontininkų sukilimas 1941 metų birželio mėnesį, vidury birželio, maždaug, kada visi tie išvežimai buvo didieji, kartu tuo pačiu metu ir sukilimas, ir vokiečių atėjimas – labai turtingas laikotarpis, na. Ir jis tą aprašo toj savo novelėj, reiškia, ir tuos partizanus. Škėma bendrai toks aštrus rašytojas. Jis neidealizuoja jų, kad jie yra žmonės, vyrai, ir pasitaikė ten mergaitė gražesnė, tai jie tuos šautuvus metė į šalį ir pradėjo flirtuot su mergaite. Žodžiu, ir taip pavaizdavo tą, kiek aš dabar atsimenu. Na, ir mes sudėjom, kadangi gera mintis. Aš nebuvau to sukilimo gerbėjas bendrai, kadangi čia jis su vokiečių pagalba, jis suorganizuotas buvo iš Berlyno, iš Vokietijos vis vien ėjo instrukcijos, ką daryt ir kaip daryt. Ne, tos instrukcijos buvo labai žiaurios ir prastos, ne, tokios nacistinės, – įvest tokią santvarką Lietuvoj, kokia buvo Vokietijoje. [...] Kad gavau (mano adresu jis buvo) laišką iš Mykolo ir Vaclovo Biržiškos. Ir žinot, aš labiausiai nustebau, Vaclovas Biržiška, šiaip jau kairus žmogus, liberalas, prijaučiantis mūsų organizacijai [greičiausiai turima omeny Lietuvių Rezistencinė Santarvė] buvo, kaip ir Mykolas Biržiška, visi trys Biržiškos... Tokį piktą laišką, kaip jūs drįstat dėt tokį šmeižiantį sukilimą, novelę tokią. Tai va aš tą epizodą prisimenu gerai. Aš prisimenu gerai, gaila, to laiško neturiu. Per tas keliones... (Vinco Trumpos korespondencija, sud. Daiva Dapkutė ir Dalia Kuizinienė, 2013, p. 298)

Antano Škėmos novelė „Anapus Nemuno“ buvo išspausdinta kultūros žurnale Šviesa, redaguojamam Vinco Trumpos ir Vytauto Sauliaus, 1948-ais (nr. 6, p. 11–12 = AntŠ, Rinktiniai raštai, t. 1, 1994, p. 440–444; komentaruos rašoma, esą yra pagrindo manyti, kad novelės siužetas pagrįstas tikru įvykiu iš 1941-ų birželio, kai Škėma partizanavo Aukštojoj Panemunėj). — Kaip ir kodėl Trumpos atmintis perkūrė Škėmos pasakojimą, atskiras pasvarstymas galėtų būt; kas 1948-ais Biržiškas galėjo papiktint – irgi spėliot teišeina; šiaip Škėmos novelės centrinis įvykis – kad Ignas, vienas iš partizanų, ryžtasi gelbėt kitoj Nemuno pusėj, kur rusai, likusią moterį su mergyte, perplaukia valtim paimt jų, bet be šautuvo; moteris nušaunama, partizanas su mergaite ant rankų paimamas nelaisvėn ir sušaudomas; ankstesnis epizodas, kuris įstrigo Trumpos atminty, kad pas Igną (kuris su pasakotoju įsitaisę vienapus Nemuno šaudo į rusus kitapus Nemuno) atbėga jo mergina, jie paflirtuoja, net pasibučiuoja, – neesminis atrodo, bet gal jis užkliuvo? Kai šaudomasi, negali būt jokių meilių, nes įsimylėjėliai praranda sveiką protą ir beprasmiškai žūsta. O gal nepatiko Škėmos sakinys apie nušautąją: „Moteris gulėjo smėlyje išskėtusi kojas, lyg atsiduodama“? Balažin. O gal pasipiktinta neradus nė žodžio apie kovą už Lietuvos laisvę?
— gal šiek tiek ir paspausti, susidėstė tokie du mintigaliai: (a) abu rašytojai, ir Škėma, ir Ivaškevičius, renkas panašų būdą „sužmogint“ vyrą su šautuvu – ir per santykį su moterim; (b) kad tarp lietuvių egzilų buvo daug, švelniai tariant, nemėgstančių ir Škėmos, ir jo kūrybos – taip, o priežastis kokia? Ar to nemėgimo pirminė priežastis – ne atminty užstrigusi reakcija į minimą novelę? Jei Biržiškas ji papiktino, tai kitus – juolab? Ir tos priešstatos neužglaistė, neištrynė vėlesni kūriniai, tarp jų ir dramos? (Šitas antras mintigalis – tik gryna prielaida, spėjimas.)

(1057) Visiškai tarp kitko: apie vieną, sakyčiau, nesusipratimą

elias dienas svarsčiau: reaguot ar numot ranka? Vis dėlto nusprendžiau, kad tebūnie užfiksuota.
Lrytas.lt skaitytojai išrinko šimtmečio knygų šimtuką – viskas tvarkoj; iš šitų rinkimų, manyčiau, buvo ir naudos – šviečiamosios: kai kas tarp 150 knygų viršelių pamatė nematytų, gal ką nors paskatins paieškot ar tos knygos, ar to autoriaus kitos knygos; žodžiu, gerai.
Nesusipratimu vadinčiau štai šį dalyką: Lietuvių literatūros ekspertai išrinko šimtmečio knygų šimtuką.
— Ramūno Gerbutavičiaus paprašyti, žmonės tik galvas pakrapštė ir pasiūlė knygų kandidačių, kurios, jų manymu, vertos dalyvaut rinkimuose. (Ir aš pasiūliau, surašydamas chronologine tvarka. Įsipainiojau.)
Visi 17 į savo siūlymų sąrašus įrašė Škėmos Baltą drobulę; vienas neįrašė Gavelio Vilniaus pokerio, kitas (o gal ir tas pats) – Kunčino Tūlos. Etc. Kodėl neįrašė? Arba iškrito iš galvos, arba greičiausiai pamanė: kam dar ir man siūlyt, kiti tikrai šitą knygą pasiūlys, verčiau įrašysiu tokią, kuri kitų gal gali likt nepaminėta. — Nežinau kaip kiti siūlytojai, bet aš net nepamaniau, kad kandidatų kėlimas gali būt suvoktas kaip balsavimas. Balsavau kaip visi, lryto.lt svetainėj (jei kam įdomu – už Grinkevičiūtės atsiminimus).
Siūlymų suvestinį sąrašą pateikt kaip balsavimo rezultatus tikrai nebuvo jokio pagrindo. Jei koks pamatėlis ir būt buvęs (tarkim, tuos sąrašus būt buvę prašyta sudaryt pagal knygų reikšmingumą), tik 17-os žmonių (parinkų vieno žmogaus – RamG-čiaus) nuomonę pateikt apibendrintai – kaip lietuvių literatūros ekspertų nuomonę, – manyčiau, švelniai tariant, nekorektiška. — Toks dvigubas nesusipratimas.

(966) Visiškai tarp kitko: keli mintigaliai (rašinių apie Leipzigo knygų mugę paraštėse)

vėl, kaip ir 2002-ais, „Lietuva: pasakojimas tęsiasi“

(1, bendresni) 2002-ais Lietuva kaip garbės viešnia dalyvavo Frankfurto knygų mugėj (skirtoj iš esmės leidėjams), dabar tokiu pačiu statusu – Leipzigo mugėj (daugiau skirtoj skaitytojams).
— „Susidomėjimas Lietuvos literatūra prieš šią mugę Vokietijos žiniasklaidoje buvo didelis.“ Prieš Frankfurto mugę buvo irgi nemažas. Dabar dėmesys „kur kas gilesnis“, anas buvęs mandagus, šitas tikresnis. Galbūt. Bet ar tai savaime reiškia, kad ta mūsų literatūra kuo nors ypatinga ar pasidarė ypatingesnė? Paprasčiausiai: vokiečių kultūros žurnalistai pareigingi ir gerai dirbantys, ir gerbiantys save bei savo skaitytojus, manyčiau. Štai ir visa paslaptis.
— Prieš 15 metų (nors pasirengimas vyko su komplikacijom) mugei vykstant ir dar kurį laiką po jos buvo kone visuotinai džiūgaujama: vokiečiai mus pagaliau pastebėjo! – Dabar vėl klausiam: „Ar Leipcigo knygų mugė gali tapti lietuvių literatūros pažinimo proveržiu?“
Bet ar apskritai yra bent menkiausias pagrindas svarstyt apie kokius nors proveržius, kokius staigius pokyčius? Jokio. Taip, nepalyginamai didesnė tikimybė, kad lietuviškai parašytas kūrinys bus išverstas į vokiečių kalbą nei į anglų ar prancūzų. Vokiečiai ar austrai, manau, paprasčiausiai smalsesni nei britai, prancūzai ar amerikiečiai (pastariesiems ir savų rašytojų per daug; žinau žinau, apibendrintai sakyt negalima, visur visokių žmonių yra). O kad sulauktumėm och! ach!, t.y. tiražo, didesnio negu kokių 20 tūkstančių egz., – tikimybė beveik nulinė. O ir kam? Kad galėtumėm pasigirt pasididžiuot? – Digresija (Šiaurės Atėnuos buvo rašyta): 2007-ais Latvijoj labai labai populiarus, populiariausias lietuvių autoriaus kūrinys buvo Edmundo Katano (= Žyginto Kačanausko, 1964–2012) romanas Moterys ir meilužiai – Sievietes un mīļākie. Ir kas iš to? Leidybinė sėkmė, populiarumas, matuojamas parduotų egzempliorių skaičium, tiesiogiai niekaip nesusiję su kūrinio menine verte. Visiškai sutinku su Claudia Sinnig: „jei rimti kritikai, žurnalistai atkreipia dėmesį į knygą, nori sužinoti apie ją daugiau, tai galbūt yra svarbiau nei masinis susidomėjimas“ (tą „galbūt“ galbūt galima būtų ir išbraukti).
— Bet vis tiek: noris, kad būtų knygų, kurias skaito daug. Amžiaus pradžioj kaip apie ypatingos sėkmės sulaukusius kalbėta apie Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės, Vandos Juknaitės knygų vertimus; moterys prozininkės nušluostė nosį vyrams poetams; iš vyrų gal tik Jurgis Kunčinas, tuolaik dar gyvas ir puikiai kalbantis vokiškai, galėjo bent jau gretintis prie minėtųjų kolegių. Deja, Ivanauskaitė ir Kunčinas numirė, taip ir netapę vokiškai skaitančiųjų žvaigždėmis. – Cornelius Hellis, nors būdamas „šiek tiek pesimistas“, vis tiek apie paties išverstą ir šįmet išleistą Undinės Radzevičiūtės romaną Žuvys ir drakonai – Fische und Drachen: „esu įsitikinęs, kad jis – pasaulinio lygio ir turėtų sulaukti sėkmės ne tik Lietuvoje“. Ir kaip neprisiminsi dar ir mūsų poezijos? Tikrai daug yra pasaulinio lygio; tik va ją, išverstą į vokiečių kalbą, teskaito, na, koks šimtas. Bet šimtas vokiškai skaitančių lietuvių poeziją žmonių, manyčiau, yra baisiai baisiai daug! [gana tų bendrojo pobūdžio svarstymų]
(2) Iš Linos Ever teksto „Leipcigo knygų mugėje lietuvių rašytojų naktiniai skaitymai vyko sausakimšoje salėje“:

Lietuvos literatūros nakties skaitymus baigė A. Škėmos „Baltos drobulės“ [Das weiße Leintuch] ir E. Ališankos eseistikos knygos „Risse“ pristatymai. Abi jas išvertusi vertėja Claudia Sinnig negailėjo pagyrų autoriams. A. Škėmos kūrinys jau iki šiol sulaukė labai teigiamų vertinimų svarbiausiuose Vokietijos leidiniuose ir net vadinamas šių metų knygų mugės atradimu.

Iš kultūros attachée VFR Ritos Valiukonytės pranešimo apie Škėmos romano pristatymą Berlyne:

Dėl įvairių konotacijų, mitologijos ir folkloro elementų prisodrintos kalbos romanas yra laikomas vienas sunkiausiai verčiamų kūrinių. Autorius tekste įpina lietuviškų sutartinių fragmentų, kurių skambesys, pasak vertėjos Claudios Sinnig, yra tiek pat svarbus, kiek ir pati kūrinio prasmė. Vertėja pabrėžė: „Nenorėdami prarasti savo ištakų Niujorke, Antanas Škėma, kaip ir Jonas Mekas, pasitelkdami lietuvių tautosakos ir mitologijos elementus, sukūrė naują modernistinį archajinį stilių. Šis literatūrinės raiškos būdas itin nustebino ir sužavėjo kritikus Vokietijoje, kur folkloro vartojimas kūryboje vis dar siejamas su nacionalistine propaganda“.
Leidėjas Sebastian Guggolz tikisi, kad A. Škėmos „Balta drobulė“ pagaliau pateks tarp žinomiausių dvidešimtojo šimtmečio klasikos kūrinių. „Vokietijos skaitytojams Antanas Škėma – tikras atradimas. Tokio balso čia dar nesame girdėję. Manau, kad šis romanas užpildo klasikinės modernios dvidešimtojo šimtmečio literatūros sampratą [?; užpildo spragą? praplečia sampratą?], atverdamas skaitytojams naują perspektyvą“. 

Manyčiau, tikrai vertėtų apžvelgt, ką vokiečiai jau prišnekėjo ir dar prišnekės (kol tai šiokia tokia naujiena) apie Škėmos romaną; ir mums patiems būtų gerai dar kartą įsitikint, kad į gerą kūrinį galima žvelgti iš įvairių taškų; ir tie požiūriai „galiojantys“ (kad ir mintis apie modernistinį archajinį stilių). Ims, tarkim, 15min.lt ir padarys tai, ko tikėtumeis ir kokio Litmenio?
------------------
(04-04) Der „litauische Camus“; (05-19) Gerhardo Gnaucko „Aš, absurdo žmogus“ ir Ulricho Rüdenauerio „Prašnek, keltuvininke, prašnek“; (09-05) Jocheno Schimmango „Įtempti fanatiko raumenys“; ...
(3) Audriaus Ožalo rašinys „Kaip [su] literatūros pagalba buvo kuriami mitai sovietinėje Lietuvoje ir Rytų Vokietijoje?“ (apie diskusiją „Chiffren, Mythen und Schweigen in sowjetlitauischer und DDR-Literatur“) baigiamas:

[...] T. Venclova [der Lyriker und Menschenrechtler, turėjęs (kaip vis primenama pristatant) engen Kontakten zu den Nobelpreisträgern Joseph Brodsky und Czeslaw Milosz] sakė, kad pokaryje buvo šiek tiek disidentinės literatūros, kurią rašė partizanai, lageriuose įkalinti žmonės, tačiau literatūrine prasme tai nėra labai vertingi kūriniai. Paklaustas, ar jis žino nors vieną stiprų literatūrinį tų laikų disidentinį kūrinį, jis atsakė: „Aš tokių nežinau.“ 

Matyt, tokiu akcentu ir baigės renginys. Na, jei jau toks žmogus nežino, pagalvočiau būdamas mugės renginio lankytojas, tai greičiausiai nieko verto žinot ir nebuvo. Kas ten beprisimins, ką prieš 15 metų Frankfurte kalbėjo Vytautas Landsbergis, irgi pasauly žinomas žmogus, apie Bronių Krivicką; ar kad Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai ir į vokiečių kalbą išversti – Die Litauer an der Laptewsee (2002, bet: Hüttenfelde, leidėjas – Litauisches Gymnasium).
P.S. Grigorijaus Kanovičiaus romanų populiarumas Vokietijoj, domėjimasis Tomo Venclovos biografija ir eseistika (ir poezija, kaip papildomuoju dalyku) – kitų naratyvų dalis; knygų mugės, kuriose Lietuva – garbės viešnia, lemiamo vaidmens čia nevaidina.
P.P.S. (dėl juoko) Audriaus Ožalo klausimas – Corneliaus Hellio atsakymas:

– Kai žvelgiate į lietuvių literatūrą, ko, jūsų nuomone, pas mus labiausiai trūksta?
– Manau, kad trūksta lietuvių autorių parašytų detektyvų. Man pačiam šio žanro knygos visai neįdomios, tačiau žiūrint iš rinkos pusės, jei pateiktume gerą detektyvą iš Lietuvos, gal tai ir būtų įdomu. Tačiau bendro recepto, manau, nėra.

Ir aš manau, kad jei jau norim išgarsėt, turėtumėm imtis rašyt detektyvus.

(903) Susieji – ir [pagalvoji: kilnusis tragifarsas], xxvi

Dalia Striogaitė padėjo Bernardui Brazdžioniui tvarkyt Lietuvon siunčiamą mėnraščio Lietuvių dienos archyvą. Parašė apie tai; vertindama leidėjų darbą, įvardijo jų turėtą siekį:

Siekta parodyti, jog išeivijoje kuriama, dirbama tarsi dviguba jėga – už save ir už pavergtus, užgniaužtus brolius Tėvynėje. („‘Lietuvių dienų’ archyvas pasiekė Lietuvą“, Literatūra ir menas, 2002-01-18, p. 6)

Ir prisiminiau Vytauto Nistelio (1922–1986) 1952-ais sukurtą eilėraštį, kuris buvo paskelbtas pirmąkart 1988-ais (gruodžio 12–22 Šiaulių dramos teatre vyko Lietuvių dramaturgijos festivalis [rodyta Škėmos Žvakidė, Sajos Žemaičių piemuo ir kt.], ta proga išleisti net keturi festivalio biuletenio Atgaiva numeriai; paskutiniame įdėtas būtent Šiauliuose gyvenusio poeto ir vertėjo eilėraštis, p. 6):

Išeiviams
Pajutę rudenį raudoną, jūs išlėkėte
per vandenynus tarytum paukščiai.
O mes palikome ir nešėme
Tėvynės dalią rankom surakintom
ir Sibiro snieguose šaukėmės mirties
bedantėm burnom [*] pačioje jaunystėje.
(Mirtis girgždėdama sniegais nuėjo
pas tuos, kurie gyvent norėjo.)

Mes kalėme sau pančius ir statėm sau kalėjimus,
ir meldėmės: „Sulaužyk rykštę, viešpatie!“
O laikas bėgo kaip mūsų kraujas
iš skaudžių žaizdų negyjančių...

Gyvenote toli jūs, už vandenynų.
Ir daug kalbėjote, ir daug dejavote už mus.
Mes jus girdėjome pro urzgiančias bangas.

Kai grįšite, apverksite kapus,
griuvėsius gimtų namų,
savo dienas ir valandas jūs suskaičiuosite,
kurios prabėgo, o mūsų metai šiurpūs
užmiršti ar nebus...

Ar mes suprasime vieni kitus?

[*digresija: iš Sauliaus Šaltenio prisiminimų: „Grįždavo žmonės iš Sibiro. Pamenu, toks žmogus išsitraukė puskepalį duonos, lašinių ir pjausto, valgo, o jokių dantų nėra – tokia juodoji skylė, juoda burna, akys nuo siaubo ir išgyvenimų gilios gilios – tik dabar aš suprantu, kad valgė jis tą duoną kaip komuniją, o toj burnoj pragaras – Sibiras.“ („Dabar reikia gyvent atskirai“, kalbina Žilvinas Andriušis, Šiaurės Atėnai, 2002-02-09, p. 8)]

— „... ir daug dejavote už mus“, – Bernardas Brazdžionis buvo sukūręs net dejuoklį profesionalą – pasak paties B.B., „nežinomą Lietuvos rezistentą senovės vaidilos Valiūno vardu“. 1956-ais Lietuvių dienų birželiniam numery buvo paskelbtas pluoštas, kaip Škėma vadino, Vaidilionio opusų; išleistas ir atspaudas, kuris buvo premijuotas 1000 dolerių.
Ėmiau ir perskaičiau 1989-ais 125 tūkstančių tiražu išleistoj Poezijos pilnaty esančius tekstus, rašytus vaidilos Valiūno vardu.
Aišku, rašytojas gali sukurt įtikinamą personažą pasitelkęs vien savo vaizduotę, maitinamą bendrosiom žiniom (Škėmos nebeminint, galima prisimint Algirdo Landsbergio Penkis stulpus turgaus aikštėje), bet vaidilos Valiūno personažą („Kaip obelis balta jis buvo baltas / Su balto klevo kanklėm prie širdies“; „Aš skausmo balsas tėviškės skriaudų. [...] Kalbu aš amžių ir dangaus vardu!“) teišeina įsivaizduot tik stovintį scenoje, ir ne dramos teatro, bet operos. Epizode „Vaidila Valiūnas meldžiasi Kalėdų naktį prie sudegintos Bažnyčios griuvėsių“ dalyvauja ir Choras; ir kitur choras dalyvauja, kad ir vieną frazę teturėdamas: „‘Klaupkis, seni, apraudok drauge tėvynės sūnų’, / Jį sustabdė miesto rinkoj raudanti minia“ – minia prie nukauto partizano kūno, kurį saugo trys enkavėdistai, o v.V. visiems klausantis guodžia nukautojo motiną: „Tavo maldos tartum pasakų auksinis ra[k]tas – / Jis kalėjimų vartus sunkiausius atrakina, / Ir šviesia diena vėl virsta visos vergo naktys, / Ir kančios tulžis – į skaistų laisvės ryto vyną.“ Nežinau kaip jums, bet kai žinai, kaip viskas vykdavo iš tikrųjų, tokią sceną tesiverčia liežuvis vadint tragifarsu. Arba kai epizode „Via Dolorosa“ Valiūnas pasisako esąs Pravdos spec. korespondentas ir lydi 1941-ųjų tremtinių koloną, kurioj ir dr. Mykolas Devenis, ir jis, kaip galima suprast, mirštąs, o vaidila Valiūnas matąs, kaip jo „siela, kurią pasitiko dangaus kerubinai“, „tartum paukštis laimingas, sparnus tuoj įgavo, / triskart apsisukus linksmai angelams pamojavo / ir ties[i]ai nuskrido į gimtąją Lietuvą mielą...“ (iš tikrųjų dr. Devenis mirė 1978-ais Santa Monicoj). Koks čia žanras? O kad prie tragifarso pridėjau epitetą kilnusis – nemanau, kad Brazdžionis svarstė, kaip šie jo kurti tekstai atrodys keliems dešimtmečiams praėjus, ne vaidila buvo, ateities taip aiškiai nematė, o kai rašė – nė kiek neabejoju, tikėjo, kad labai kilnų darbą dirba, kitų kančias už juos apdainuoja, viltį žadina (jei būt bent įtaręs, kad Antanas Miškinis tuolaik Mordovijoj rašo Psalmes ar Bronius Krivickas Biržų girioj sonetus, viliuos, būt atidėjęs šonan savo vaidilą).

(774) Iš kur tas Niliūnas Braziūno eilėrašty 1970-tinių viduryje?

Prieš keletą metų esu [savęs] klausęs:
– Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?
O va šiandien, Justino Marcinkevičiaus archyvą betvarkant, ėmė ir susiklostė kitas klausimas:
– Iš kur tas Niliūnas Braziūno eilėrašty 1970-tinių viduryje?

Tataigi: pirmame 1977-ų Nemuno numery, kur Mažvydas skiemenuoja Lie-tu-va, – Vlado Braziūno debiutas šitam leidiny (Jaunimo gretose ir Švytury jau buvo).
Ir va pirmo eilėraščio – „Trisdešimt metų po karo“ (pala, tai rašyta 1975-ais?) pirmas posmas, skaitomas 2015-09-03, sutrikdė; sutrikimą įvardinau el. laiške poetui:

Iš kur Niliūnas eil. „Trisdešimt metų po karo“ pirmam posme?

Jau šimtą kartų paneigta prasmė
jau viskas iki netikrumo aišku
ir vaikšto griaučiai tavyje
iš kažkurio Niliūno laiško

Turėtų būt Nyka-Niliūnas, bet ar jis tada jau buvo tarp leidžiamų minėt?

Atsakymas atkeliavo netrukęs:

Iš kur? Taip, iš A. Nykos-Niliūno laiško tas žmoguje vaikštančių griaučių įvaizdis. Matyt, mane kiek sukrėtęs. O laiškas? Ar tik nebus iš laiško Antanui Škėmai? Ar nebuvo išėjusių kokių Škėmos raštų su jo laiškais, laiškais jam? Regis, tokią man „vienai nakčiai" bus davęs universiteto rektorius Jonas Kubilius, kai dirbau jo padėjėju. Ypatingas buvo žmogus.
O ar cenzorius paskiau gavo papeikimą, nežinau. Gal taip, bet veikiausiai ne: intelektas bei erudicija valdžios piramidėj paprastai vis mažėdavo kuo arčiau smaigalio. Tad, ko gera, užteko tik neparašyti Nykos-Niliūno. Ir nieks nesuprato. Ir negirdėjau, kad „Nemunui" kokių bėdų būčiau pridaręs. Sau? Jei kokie prižiurnos susigriebė po laiko, taip. Bet gal ir ne. Nebesuvaikysi dabar, kuri eilutė iš daugybės jiems kliuvusių kada bus pasirodžiusi svarbesnė. Ar leidžiama pavardė? Man tatai nerūpėjo: buvau jaunas, karštas ir kvailas.
O šiaip tas visiškai spontaniškai išlietas ir nė kiek netaisytas eilėraštis vietom, kiek prisimenu, gerokai nusikalba: žalios sąmonės sumaištis...
Beje, po tos publikacijos gavau pirmą didelę „premiją“: iš ryto Kubilius pirmiausia parodė tą „Nemuno“ numerį ant savo stalo ir pasakė svarų ir retai kam iš jo lūpų teišsprūsdavusį pagyrimą: „Nebanalu“.
Tai va.

Tikslesnio Niliūno laiško šaltinio dar reiktų paieškot.

(600) Visiškai tarp kitko: up ir down

Kolegės (LSD = Loreta M., Solveiga D. ir Dalia S.) grįžo iš konferencijos New Yorke. – Roosevelto hotelis Manhattane, kuriame Škėmos Baltos drobulės Antanas Garšva dirbo keltuvininku (pirminis romano pavadinimas ir buvo Keltuvas), iš esmės pertvarkytas (ir liftai pakeisti); dabar priklauso Pakistano oro linijos.
Ir lt.wikipedijoj galėtų būt straipsnis apie šį viešbutį, kai pagalvoji (viešbutis literatūroje, iš mokyklinės programos).

(346) Užparaštė, xliv: apie prototipus ir kt.

Įrašo apie Maironio „Eina garsas“ genezę pabaigoj pavartojau žodį prototipas apkabutinęs (abejoju, ar teisingai padariau); šįkart tebūnie –  tikrai tiesiogine tojo žodžio reikšme.
Ėmė ir sušmėžavo galvoj toks klausimas:
– Ar gimnazistai, skaitydami Baltą drobulę, perpranta, kad Škėma, kurdamas poeto Vaidilionio personažą (tą, kuriam Garšva priekaištauja: „Tau reikėtų deklamuoti Lietuvoje, miške. Tavęs klausytųs pasiruošę mirti. Tavo patriotika būtų dar vienas ginklas. Čia tu esi saugus ir gauni atlyginimą. Tai nepadoru“), galvoj turėjo Bernardą Brazdžionį, parašiusį Vaidilą Valiūną?
Jei taip, gal galėtų išsirutuliot pasvarstymai apie saugiu atstumu nuo sovietijos atsidūrusiųjų kūrėjų norą kalbėt už tuos ir tiems, kurie liko Lietuvoj ar atsidūrė Sibire. Manant, kad jie patys nebegali kalbėt, bet – kažkokiu nesuvokiamu būdu – gali išgirst, kas už juos kalbama.
Viena vertus, galima sutikt su Garšvos priekaištu. Tačiau, turint galvoj Škėmos autoritetą tarp jaunumenės, ar atsirastų bent vienas, kuris savo mintį pradėtų: Bet kita vertus, etc.? Vargu. Tad šitas mano lyg ir siūlymas išbrauktinas. Jei tėr viena vertus, tai ne svarstybos.
P.S. Šiandien 60-osios Broniaus Krivicko žūties metinės. 18:00 VU Filologijos fakulteto Krėvės auditorijoj prasidės jam skirti skaitymai. Pažadėjau būt ir šį tą pasakyt. Per daug kas siūlosi būt pri(si)minta :)

(306) Geros knygos nesensta, viii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2009-02-02, paskutinis.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris skirtingas knygas, kurias skaitant kilo viena kita mintis. Pirmiausia verstinę: vienon knygon sudėtas dvi Aldous Huxley esė Suvokimo durys ir Dangus ir pragaras (iš anglų vertė Irena Jomantienė, išleido „Kitos knygos“), taip pat Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir a.a. literatūrologo ir kritiko dr. Vyganto Šiukščiaus (1963–2006) rinktinę Likę tekstai (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Jei, tarkim, šįryt ne visą laiką klausėtės „Klasikos“ programos, greičiausiai jau spėjot pagalvot apie kurį nors pabrangimą, ar laiku sumokės algą, apie gresiantį nedarbą ar ką nors kita nemalonaus. Mus pasiekiančios informacijos srautas mintis stumia tam tikra linkme – verčia galvot apie tai, apie ką gal ir visai nesinorėtų. O juk bent retkarčiais gal ir visai nieko būtų pamatyt pasaulį kitomis akimis – gražiai keistą, be galo spalvingą kad ir šito vasario pradžioj. Tai toks lyg ir įvadas į Aldous Huxley Suvokimo duris. Šita knyga, jei gerai suskaičiavau, jau penkta Huxley knyga lietuviškai. Jo romanas Geltonasis Kraumas išėjo dar anais laikais, 1983-ais, išversti taip pat Sala, Kontrapunktas, na ir bene garsiausias jo romanas – antiutopija Puikus naujas pasaulis. Dabar dar prisidėjo dvi esė, kurių pirmoji – Suvokimo durys, angliškai išėjusi 1954-ais, dabar vadinama bitnikų biblija, viena iš šventųjų maišto knygų; Rojus ir pragaras pasirodė 1956-ais, tai Suvokimo durų savotiškas tęsinys. [+ Beždžionė ir esmė, 2011]
Kokia problema keliama šiuose, dabar jau galima sakyt, kultūros istorijai priklausančiuose tekstuose? Kaip praplėst savo suvokimo ribas? Huxley siūlo pasitelkt psichotropinę medžiagą meskaliną, kurios yra kai kurių rūšių kaktusuose. Esą ši medžiaga praktiškai nekenksminga, nuo jos netampama priklausomais, o poveikis yra. Pats Huxley ją išbandė: esė Suvokimo durys yra tiesiog to eksperimento dokumentavimas, o Dangus ir pragaras – tos patirties, jo paties žodžiais tariant, „periodiško pabėgimo iš dusinančio pasipūtėliškos racionalistinės filosofijos kalėjimo“, apmąstymas. Nežinau, kaip šiuos tekstus būtumėm suvokę, jei būtų mūsų akis pasiekę nepalyginimai anksčiau, o dabar jie geriausiu atveju padeda suprast, tarkim, kodėl atsirado Keno Kesey Skrydis virš gegutės lizdo ar grupė The Doors (kurią lietuvindami vadindavom ir tebevadinam Dorsais). Turimos galvoj tos pačios suvokimo durys, kurias mėgino pravert Aldous Huxley. Arba šiek tiek aiškesnis tampa Aido Marčėno eilėraštis „Ilgos žiemos pabaiga“:

O už stiklo, lyg vynas palietas,
dar viena tyliai gęsta diena.
Ir tirštėja dangaus violetas.
Ir peizažas, kaip „Doors’ų“ daina,
kaip „The end“ – nusižudymas lėtas.

„This is the end / My only friend, the end“, – šitos suvokimo durys tebesivarsto tik prisiminimuose ar kultūros istorijos studijose.

۩  ۩  ۩

Kad išeis dar viena poeto Rimvydo Stankevičiaus knyga – ne eilėraščių, sužinojau dar praėjusių metų pabaigoj iš pokalbio, skelbto Nemuno savaitrašty. Andriui Jakučiūnui Stankevičius aiškino:

Knyga, kuri pasirodys po savaitės ar dviejų [...], vadinasi „Diktantai sielai“. Tai yra smulkiosios eseistikos rinkinys. Aš norėčiau [...], kad lituanistės ja naudotųsi kaip tikra diktantų knyga [...]. Norėčiau, kad vaikai, bręstanti karta, įsirašytų į savo sielas kai kuriuos mano žodžius.

Tada spontaniškai sureagavau: Oho!, ir iškart iš atminties atplaukė vėl to paties Aido Marčėno eilėraščio „Diktantas“ eilutės:

rašyt diktantą ne tašyti kuolą
kassyk sunkiau girdėt švarius balsius

Knygos pradžioj esančiam Autoriaus žody Stankevičius, ieškodamas savo tekstų apibūdinimo – esė? eilėraščiai proza? dienoraštis? – prisimena net pamokslus, nors, kaip sakosi, juos vadinąs tiesiog skiltimis, nes tie tekstai ir buvo rašyti kaip dienraščio Respublika šeštadieninio priedo Julius redakcinės skiltys.
Pirmoji mintis, pradėjus skaityt Stankevičius Diktantus sielai, buvo tokia: kaip gerai, kad juos skaitau pirmąkart, atrinkus ir sudėtus į skyrius. Tiesiog kaip naują knygą. Tai išties yra skiltys, kaip apelsino, citrinos ar greipfruto, kuris minimas ir knygoj, nors rašymo pretekstas kiekvienąkart vis kitas – Vėlinės ar Kalėdos, pavasaris ar ruduo, liūdesys ar džiaugsmas, – tekstų skonis tas pats: švarus, poetiškas, šiek tiek romantiškas, šiek tiek moralizuojantis: ne piniguose laimė, įžvelkime gamtos grožį ir t.t., ir pan. O su pamokslais šiuos tekstus, mano manymu, stipriausiai sieja štai kas: rašant buvo galvojama, kas skaitys, koks bus adresatas (pirmiausia: žurnalo Julius skaitytojas), ir nepersistengiama dėl kuo originalesnės saviraiškos; jei nori būti išgirstas, kalbėk vis dėlto man suprantamai.
Prieš porą metų per Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Kaune ar ne Enrika Striogaitė paklausė Rimvydo Stankevičiaus, kaip jam sekas būt ir poetu, ir žurnalistu. Atsakė: „kaip poetas nesu žurnalistas, o kaip žurnalistas – vos vos poetas“. Diktantai sielai sudaryti iš tekstų, kuriuos vis dėlto rašė Stankevičius žurnalistas, geras žurnalistas. Gal ir klystu, bet stipriausios pasirodė tos knygon sudėtos skiltys, kuriose Stankevičius leidžia sau būt tuo vos vos poetu: komponuot tekstą kaip eilėraštį proza, pavyzdžiui, „Esu“ ar „Tik moteris“: „Tik ji yra iki galo nepažinus subjektas, verčiantis tave skustis, judėti, gyventi.“ Ne tik teisingai, bet ir gražiai pasakyta. [Dar šis tas apie Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai čia.]

Vygantas Šiukščius Metų redakcijoje
(Regimanto Tamošaičio nuotr.)

۩  ۩  ۩

Keistas likimas ištiko a.a. literatūros tyrėjo ir kritiko Vyganto Šiukščiaus darbų rinktinę Likę tekstai.
Kai 2006-ais šis vos keturiasdešimtmetį peržengęs žmogus žuvo autoavarijoj Ispanijoje, apie jį rašė net Lietuvos rytas skambia antrašte „Svetur – dar vieno lietuvio kapas“. [Rimčiausias in memoriam čia.] Minima pomirtinė knyga, parengta Dalios Striogaitės, pasirodė vos ne prieš metus, o tik šių metų pirmame žurnalo Metai numery yra Alfredo Guščiaus recenzija, kurios nemaža dalis skirta tam, apie ką jau buvo rašyta kitur: kad per mažas knygos šriftas ir kad nėra nuotraukų. Tarsi nepamatęs žmogaus veido nepajėgtum suprast, kas rašoma, o diskusijos apie šrifto dydį primena svarstymus à la va jei būtų lietus nelijęs, tai būčiau ėjęs pasivaikščiot ir susitikęs savo gyvenimo meilę. Jei prastas regėjimas, galima per lupą skaityt, noras svarbiausia.
Likę tekstai – antroji Vyganto Šiukščiaus knyga. 1999-ais išėjo Mitopoetika lietuvių prozoje, kuri buvo apginta kaip daktaro disertacija. Tolesnėm studijom buvo nusižiūrėtas Petras Tarulis, vienas iš keturvėjininkų. Likusių tekstų pirmoj daly sudėti straipsniai, spėti parašyt šia tema. Vadinamieji moksliniai. Alfredas Guščius juos laiko įdomiausiais, svariausiais. Dauguma jau skaičiusiųjų ar skaitysiančiųjų šią knygą tam greičiausiai pritars. O man daug įdomiau buvo skaityt antrąją Likusių tekstų dalį, kur chronologiškai sudėti įvairiausio plauko Šiukščiaus rašiniai: recenzijos, šiaip straipsniai. Tekstai, kurie rašyti atvirai subjektyviai, nevengiant kontroversijų, ginčų su kitų, turėjusių didesnį autoritetą literatūros pasaulyje, sakysim, prof. Alberto Zalatoriaus ar dr. Jūratės Sprindytės, vertinimais, pareiškiant savo nuomonę ir per daug nesirūpinant vadinamaisiais rimtais argumentais. Ir dauguma tų tekstų, nors rašyti kokiais 1992–1995-ais, ir dabar veikia. Veikia žodžių saugoma rašiusiojo maišto dvasia (du sakiniai iš straipsnio apie Antaną Škėmą: „Kas antras lietuvis išeivis sirgo škėmofobija“; „Literatūros kritikos marazmą patvirtina užsispyręs nenoras suprasti, kad tradicinis romanas jau kadaise miręs“).
Tardamas, kad prie x poeto prilipdęs žodį maištininkas, tepasakysi banalybę. Apie literatūros tyrėją, kritiką, pagaliau – žmogų Vygantą Šiukščių šitas žodis – maištininkas, – manau, pasako šį tą iš esmės. Dėl to gal net ir akinius verta nusipirkti.

P.S. Na va, tiek, 24 knygas pristačiau per radiją. Nemanau, kad kas išgirdęs puolė pirkt; ir tikslas buvo ne reklamuot, o tik: kad žmonės išgirstų tokią knygą esant.

(293) Visiškai tarp kitko: paraškėmiana

Spėju, pirmas užrašiau žodį paraškėmiana? :)
Komplikuota papasakot, kaip susidėliojo šis įrašas, bet pamėginsiu.
(a) Prieš keletą metų Lietuvos radijuj šeštadieniais vesdavau valandinę tiesioginio eterio viktoriną, kur būdavo galima išlošt visai neblogų knygų, teisingai atsakius į pateiktą klausimą. 2010-ų rugpjūtį, nors viktorinos jau nebereikėjo vest, t.y. galvot klausimų, vienas atėjo be jokių pastangų: „Kurio iš lietuvių rašytojų, analizuojamų pagal mokyklinę programą, pavardė galėjo būt užrašyta ant viešojo tualeto Kudirkos aikštės kampe Vilniuj sienos?“ – jei Antano Škėmos knygą reiktų pralošt (iš anksto, ką galima laimėt, neskelbiama). Ir tai klausimas, į kurį tikėtina sulaukt teisingo atsakymo nepasitelkus variantų, nes Balta drobulė mokyklinėj programoj yra mėgstamiausias kūrinys (vienas pavyzdys); bent jau tokį įspūdį esu susidaręs skaitydamas atsiliepimus apie lietuvių literatūrą, privalomą gimnazistams perskaityt.
(b) Po metų (nuo tada, kai užfiksavau) tas asmenvardis buvo užjuodintas (į ką panašu?); tikriausiai taip likę ir dabar; netikrinau (galit patikrinti?).
(c) Dėl visko kalta nelemtoji visaskaitystė. O gal tai, kad prisiminiau šį užrašą, reiškia: per abitūros egzaminus bus ne Maironis, o Škėma?
P.S. Ar esat matę kurio nors kito rašytojo pavardę ant sienos užrašytą? Aš – ne.
P.P.S. 06-01. Atspėjau dėl egzamino: pasiūlyta interpretuot Šatrijos Raganos Sename dvare arba Antano Škėmos Baltos drobulės ištraukas, taip pat Tomo Venclovos eilėraštį. Manau, daugiau negu pusė imsis Škėmos.

(266.3) Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

Dar du knygoj neskelbti tekstai, liudijantys, kad Mackus gan rimtai domėjosi moderniąja dramaturgija ir jos pastatymais (plg. kad ir visokias užuominas 1957-01-09 laiške Daliai Sruogaitei).
Apžvalginis apie Tennessee Williamsą (Naujienos, 1954-05-08, p. 5; parašas: A. Audrius) ir apie pirmą jo pjesės lietuviškąjį pastatymą (Naujienos, 1954-05-22, p. 5; parašas: —A.A.).

Tennessee Williams – pasisekimo katastrofos nepalaužtas autorius
„Stiklinio žvėryno“ belaukiant

Tennessee Williams vieną savo apybraižą (essay) yra pavadinęs nepaprastai prasmingu vardu – „Pasisekimo tragedija“. Šioje apybraižoje jisai kalba apie save, atsidūrusį pirmos rūšies viešbučio aplinkumoje ir besiilsintį minkštoje, liuksusinėje sofoje. Jisai kalba apie pavojų sustingti, apie nuovargį besiklausant įkyrių komplimentų, nes jokio pasididžiavimo savo darbu jame nebuvo likę; jisai pradėjo jo neapkęsti. Savo viduje jisai jautėsi esąs per menkai gyvas kurti ką nors nauja: jisai vaikščiojo miręs, žinodamas, kad tuo metu jam nebuvo jokio žmogaus, kuriam jis galėtų išpažinti savo mirties priežastį. Toji priežastis buvo „Stiklinio žvėryno“ pasisekimas.
Tennessee Williams, vienas žymiausių šių dienų Amerikos dramaturgų, gimė 1914 metais Columbus, Miss. Baigęs universitetą, daug keliavo po Ameriką. Išgarsėjo jis ypač savo drama „Tramvajus, vadinamas geismu“. Reikia manyti, jog drama ir lietuvių publikai yra neblogai pažįstama iš filminės versijos. Tačiau ne mažesnio susidomėjimo susilaukė ir „Stiklinis žvėrynas“, ilgą laiką rodytas Chicagoje. Nežiūrint, kad šis veikalas turi gana ryškių sentimentalumo bruožų, jis lieka įdomus savo savotišku nerealumu, daugiausia paremtu technikinėmis priemonėmis, kurių, deja, mūsų teatras tremties sąlygomis nepajėgtų įgyvendinti. „Stikliniame žvėryne“ nėra sprendžiamos jokios problemos, jame nėra tikrąja to žodžio prasme idėjinio ar pasaulėžiūrinio konflikto, jame tėra atvaizduota gana siauroka kasdienybės detalė, bendra ne vien Amerikos kontinentui, bet kiekvieno krašto didmiesčiui, miestui ar miesteliui. Specifiškai amerikoniška tėra tik pati išorinė aplinka, nes žmogus kiekvienoje žemės dalyje vienodai išsiilgsta to, kas nėra pasiekiama. „Stiklinis žvėrynas“, anot paties autoriaus, yra prisiminimas, o kiekvienas prisiminimas niekados nėra be nerealumo ir sentimento.
Būdamas absoliutus poetinio teatro šalininkas, Tennessee Williams ir minėtame veikale kai kur pereina jau beveik grynai poetinėn formon. Jisai visiškai paneigia fotografinį elementą mene, kuriuo dar taip dažnai džiaugiasi ne vienas mūsų meno mėgėjas. Tennessee Williams žodžiais kalbant:

Everyone should know nowadays the unimportance of the photography in art: that truth, life, or reality is an organic thing which the poetic imagination can represent or suggest, in essence, only through transformation, through changing into other forms than those which were merely present in appearance.

Toliau jis pastebi, kad tie žodžiai nėra taikomi vien „Stiklinio žvėryno“ vaidinimui, bet jie yra dalis naujojo teatro koncepcijos; teatro, kuris vėl privalėtų atgauti gyvo organo paskirtį dabarties kultūros raidoje, nes senasis, grynai realistinis teatras su šaldytuvais, autentiškais ledo kubais ir, pagaliau, charakteriais kalba ne savo, bet auditorijos kalba. Tas noras pabėgti, išsimušti iš realistinio vaizdavimo vagos, tas naujų technikinių priemonių pasitelkimas, kaip sako Williams, nėra atsakomybės baimė prieš tikrovę arba tikrovės interpretavimą, bet artimesnio priėjimo ieškojimas prie tų pačių daiktų jų nekeičiant. Todėl ir „Stiklinio žvėryno“ žmonės nerealūs tėra tiek, kiek į juos autoriaus yra pažiūrėta iliuzijos akimis, nes žmogus be iliuzijos jau savaime nėra realus. Ta prasme „Stiklinio žvėryno“ personažai yra visiškai tikroviški žmonės: vieni tvirčiau, kiti silpniau pajėgią įsikibti kasdienybės uolos. Jų nerealumas kaip tik ir glūdi autoriaus priėjime, jų pačių nepakeičiant („Yes, I have tricks in my pocket, I have things up my sleeve. But I am the opposite of a stage magician. He gives you illusion that has the appearance of truth. I give you truth in the pleasant disguise of illusion“).
Tennessee Williams tikrovę peršviečia šviesa, kurioje matomas didelis iliuzijos atspalvis, atmesdamas visus, tą atspalvį pridengiančius, šešėlius, o tas atspalvis kaip tik ir yra tai, ką autorius vadina naujuoju teatru, nes realistinis teatras neperšviečia tikrovės į jos sudedamąsias dalis, bet tą tikrovę apšviečia visiškai atmesdamas nerealų momentą.
Kaip ir dauguma moderniųjų dramų, taip ir „Stiklinis žvėrynas“ yra koncentruojamas ne į išorinį, bet į vidinį žmogaus įvykį. Išorinis įvykis tarnauja ne intrigos plėtojimui, bet personažo vidaus atskleidimui. Lauros fizinis defektas nėra jokia būtinybė jos charakterio sukūrimui, tik pagalbinė priemonė josios išgyvenimui, josios vidujiniam įvykiui parodyti.
Savo veikalo personažus autorius traktuoja simboliškai. Vieną „Stiklinio žvėryno“ veikėją Tennessee Williams šitaip apibūdina:

But since I have a poet’s weakness for symbols, I am using this character as a symbol; he is the long-delayed but always expected something that we live for.

Nesunku būtų panašius apibrėžimus surasti ir kitiems veikalo personažam, tačiau juos susiras kiekvienas žiūrovas atskirai, kadangi meninio išgyvenimo tapatybė vargu ar yra galima.
„Stiklinio žvėryno“ veiksmas vyksta viename St. Louis skersgatvyje. Veiksmo vieta: „Dabartis ir praeitis“. Jo veikėjai: Amanda Wingfield, Laura Wingfield, Tom Wingfield ir Jim O’Connor. Kiekvienas iš jų turi savąjį stiklinį žvėryną, pridengtą skirtingomis iliuzijomis ar atsiminimais. Penktasis veikalo veikėjas tėra tik Amandos vyro nuotrauka. Jis įsimylėjo ilgas, fantastiškas distancijas.
Amanda Winfield, Lauros ir Tomo motina, yra moteris, gyvenanti Mėlynųjų Kalnų ir džentelmeniškųjų svečių prisiminimais, kuriai kiti žmonės tėra savotiški indai saviems prisiminimams pamerkti. Mėlynųjų Kalnų ir džentelmeniškųjų svečių motyvais ji visam veikalui suteikia daug nostalgiškos nuotaikos. Jinai, o ne Laura yra tolimiausias charakteris nuo realybės. Jos realybė tėra tik toji kasdieninio gyvenimo dalis, kuri vadinama motiniška pareiga šeimai, nors, iš kitos pusės, tą realybę jinai numeta ant savo sūnaus pečių. Amandos noras surasti dukteriai iliuzorinį džentelmeną nėra padiktuotas vien motiniško instinkto, bet ir jaunystės prisiminimo. Amanda, jokiu būdu nebūdama praktiškojo žmogaus atstovas, savo motiniškuoju autoritetu ir kieta ranka prilaiko sūnui užmestą kasdienybės naštą. Ji priekaištauja jam išlaidumą, ji priekaištauja kiekvienai jo pastangai išsiveržti iš kasdienybės rutinos, ji stabdo kiekvieną jo polėkį nuotykiui, nežiūrint, kad ji tam tikra prasme yra to nuotykio auka. Čia Amanda primena tragiškąją Blanche DuBois iš „Tramvajaus, vadinamo geismu“. Tos dvi moterys nepajėgė surasti reikiamo kontakto su realybe.
Jaunoji Laura, nuo pat vaikystės invalidė, savaime yra išjungiama iš tos realybės, kurioje gyvena fiziškai normalus individas, tačiau jinai nepaskęsta, kaip jos motina, svajonėse arba prisiminimuose: ji ramiai rezignuoja, užsidaro savo mažame negausiame pasaulėlyje, neturėdama jokių ypatingų iliuzijų. Jinai šypsosi iš motinos jai reiškiamų vilčių kada nors sulaukti džentelmeno, kuris jai grąžintų pasitikėjimą savimi ir kuris atneštų užtikrintą kasdienybę. Laura atsiremia į stiklinį žvėryną, kuris jai rodosi vienintelė tikrovė. Lauros žvėrynas yra realus, kiek yra realus trapus dūžtantis stiklas. Jinai puikiai supranta, kad josios realybė turi būti kitokia, artima tik jai, todėl ji visa savo būtybe kas kartą daugiau tolsta nuo bendrosios tikrovės į savąją, kas kartą labiau ir labiau tapdama savo stiklinio žvėryno dalimi. Ir kada Jim O’Connor sudaužo jos žvėryno vienaragį, ji guodžiasi, kad tas stiklo gabalas dabar bus kaip ir visi kiti jos stiklinio rinkinio padarai. Laura pati tampa trapiu žmogumi, kurio realybės simbolis yra stiklas. Žvakių šviesoje jos veidas prisipildo nežemiško grožio.
Tom Wingfield, veikalo charakteris ir pranešėjas, „poetas, dirbąs sandėlyje“, kuris, kaip ir jo tėvas, įsimylės į tolimas distancijas („I didn’t go to the moon, I went much further—for time is the longest distance between two places“). Tom Wingfield, priešingai savo seseriai, nesitraukia iš kasdienybės lauko: jis ieško jam priimtinos realybės. Jo beveik beprotiškas išsiveržimas, primenąs Stanley Kowalski, nėra tiesioginė neapykanta motinai, bet jam nepriimtinos realybės simboliui, kiekvieną rytą šaukiančiam „kelkis ir prauskis“. Jo išsiveržimas yra protestas prieš jam primestą realybę; ir kai jis klaupiasi rinkti stiklinio žvėries šukes, jis klaupiasi ne tik prieš sesers, bet ir savo siekiamą tikrovę. Tačiau, ją suradęs, jis dar kartą įsitikina gyvenimo beprasmiškumu. Jisai kviečia Laurą užgesinti žvakes ne grįžimui realybėn, bet visiškam išėjimui iš čia.
Jim O’Connor, kurį autorius įveda lyg savo rūšies simbolį, dėl kurio yra gyvenama, tėra tik eilinis malonus jaunas vyras. Jis yra arčiau negu arti realybės, jis yra greta jos.
„Stikliniame žvėryne“, kaip ir kitose savo dramose, Tennessee Williams neteikia žmogui vilties išsivaduoti iš kasdieninės tikrovės nasrų; jis tik atveda žmogų į jam paskirtą vietą, nieko nekaltindamas ir nieko nesmerkdamas, jis tik parodo žmogų iliuzorinėj šviesoj, bet apsuptą grubios kasdienybės, iš kurios žmogus taip beviltiškai stengiasi išsilaisvinti.

*
Tennessee Williams pasisekimo katastrofoj nepalūžo. Jis grįžo. Jisai pasiryžo ketvirtai akies operacijai. Visiškoje bandažų tamsoje jame formavosi naujas, dar didesnį pasisekimą atnešęs darbas – „Tramvajus, vadinamas geismu“. Tačiau šalia pasisekimo katastrofos yra ir kita, gal kiek mažesnė, nepasisekimo katastrofa, kurioje taip pat reikia nepalūžti. Norėtųsi tikėti, kad tie lietuviai scenos menininkai, pasukę gyvojo teatro kryptim, taipgi nepalūš, nežiūrint, kuri iš tų dviejų katastrofų juos ištiktų.

„Stikliniam žvėrynui“ praėjus

1953/54 metų sezonas Chicagos lietuvių visuomenei teatro pastatymų palyginti nepašykštėjo. Vieni jų greičiau, kiti lėčiau bluko iš žiūrovo atminties, bet keletas jų, turbūt nesuklysiu, dar iki šiol yra gyvi ir neišdilę. Tai Škėmos „Vienas ir kiti“, Jean Anouilh „Antigona“ ir paskutinysis šio sezono pastatymas – Tennessee Williams „Stiklinis žvėrynas“, kuris skyrėsi iš visų kitų bet kada Chicagos lietuvių scenoje matytų pastatymų. Škėmos ir Anouilh vaidinimuose nebuvo pasiekta reikalingos vienumos: juose dominavo paskiri aktoriai, nustelbdami kitus ar tai mažiau patyrimo, ar talento turinčius kolegas. „Stikliniam žvėrynui“ šito nelygumo pasisekė išvengti. Darni vienuma su labai retomis išimtimis jautėsi kiekvienoje scenoje ir kiekvienoje detalėje. Visas pastatymas dvelkė kūrybingumu bei nemeluota šilima, kurios taip dažnai pasigendama kituose mūsų teatralų darbuose. Šio mielo meninio išgyvenimo autoriai: rež. V[ytautas] Valiukas, aktoriai – L. Barčaitė, I[rena] Nivinskaitė, A[lgimantas] Dikinis ir A[lfas] Brinka – yra tikrai verti visų teatro mylėtojų tikros padėkos.
„Stiklinis žvėrynas“ tiek iš režisoriaus, tiek iš aktorių pareikalavo daug pastangų. Valiuko režisūra iš esmės niekur neprasilenkė su veikalo dvasia ir nuotaika. Tennessee Williams, nepalikdamas per didelės laisvės, tuo pačiu užkrauna jai daug sunkesnes pareigas. Įvairios grynai technikinės priemonės, kuriomis „Stiklinio žvėryno“ autorius moka tobulai žaisti, tremties scenai, deja, nėra įmanomos, tačiau net ir gana skurdžiomis technikinėmis priemonėmis V[ytautui] Valiukui ir St. Gasiūnui pavyko išgauti tai, ko autoriaus norėta. Veikale akcentuojama riba tarp tikrovės ir iliuzijos buvo pakankamai išryškinta.
Tos ribos išryškinimui nepaprastai daug pasitarnavo L. Barčaitė – Amandos Wingfield vaidmeny. Barčaitės sukurta Amanda buvo verta pasigėrėjimo. Puikus balso valdymas, gera technika, sceninis laisvumas buvo to pasigėrėjimo priežastys. Amandos vaidmeniu Barčaitė dar kartą įrodė savo sceninį pajėgumą.
A[lgimantas] Dikinis (Tom Wingfield), nors ir matytas „Antigonoje“, tačiau savo pilnumoje atsiskleidė „Stikliniame žvėryne“. Dikinio Tomas betgi tam tikra prasme nevisiškai atitiko Tennessee Williams Tomą. Dikinio vaidyboje jautėsi tendencija stipriau pabrėžti komiškuosius momentus ir tai jam tikrai puikiai pavyko. Gal dėl tos priežasties Dikinis buvo žymiai ryškesnis Tomo, bet ne pranešėjo rolėje. Dikinio asmenyje Chicagos lietuviškoji scena susilaukė stiprios bei kūrybingos jėgos.
Dažnai mūsų teatro pastatymuose matoma I[rena] Nivinskaitė (Laura Wilfield) maloniai nustebino ne vieną tų, kurie ją manė esant „vieno vaidmens“ aktore. Jos partneris Jim O’Connor (A[lfas] Brinka) taip pat kai kur derinosi prie viso pastatymo visumos, nors šiame veikale Brinkai nedaug buvo progų parodyti savo vaidybinę skalę. Jo rolė nėra iš tų, kurios vadinamos „dėkingomis“.
Tennessee Williams lietuvių scenon atėjo pirmą kartą. Tikėkim, kad ne paskutinį. „Stiklinio žvėryno“ pastatymas mūsų tremties teatro sąlygose nėra eilinis įvykis – tai ženklas, jog dar nesustingstama senose formose, jog dar neužsibarikaduojama medinėmis gulbėmis. Tą patį norėtųsi pasakyti ir apie mūsų publiką, bet, deja, nei „Vienas ir kiti“, nei „Antigona“, nei „Stiklinis žvėrynas“ nesusilaukė tokio žiūrovų skaičiaus, kokio jie buvo verti.

P.S. Koks aktorės Barčaitės vardas, taip ir nepavyko išsiaiškint; kas išvertė šią pjesę – irgi. A.M. tekstą, rašytą Anouilh Antigonės pastatymo belaukiant, žr.: Ir mirtis nebus nugalėta, p. 348–354.

Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei
Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika

(266.2) Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika

Išėjus Mackaus rinktinei, iš Kosto Ostrausko 1995-ų rudenį gavau keletą išplėšų iš laikraščių su A.M. tekstais, kurių arba nepastebėjau versdamas laps po lapo Naujienas buv. Partijos instituto bibliotekoje, arba tuose komplektuose nebuvo kai kurių numerių. Iš viso keturi tik periodikoj teskelbti tekstai.
Šįkart – susiję su Antano Škėmos vaidinimo Vienas ir kiti pastatymu Chicagos lietuvių teatre. Skaitant „Vaidinimą, kuris neapvylė“ (Naujienos, 1953-11-23, p. 6; parašas: —A.A.) neužmirština: (a) jį rašė vos 21-erių jaunuolis [pala, bakalauras išeitų?], (b) girti Škėmą tuolaik reiškė užimti labai aiškią modernizmo, kai kam skambėjusio kaip keiksmažodis, adepto poziciją. Kitas Mackaus tekstas – poleminė replika „Argi tai ne aistra?“ (Naujienos, 1953-12-19, p. 6 ir 8; parašas: —A. Audrius) paliudija: (a) tikrai buvus asmenų, kurie turėjo aiškiai negatyvų požiūrį į Škėmą, (b) Mackaus drąsą arba akiplėšiškumą: vaikigalis šoka diskutuot su didžiai gerb. p. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku ir net apkaltina jį nekultūringumu.

Vaidinimas, kuris neapvylė
Antano Škėmos „Vieno ir kitų“ pastatymo proga

Lapkričio 14-osios vakaras buvo maloni šventė ir gana reta išimtis sceninio meno mylėtojams. Ilgas žiūrovo laukimas, prasidėjęs po „Anna Christi“, šį kartą buvo apvainikuotas panašiais įspūdžiais, kokius žiūrovas išsinešė iš jau minėto O’Neill dramos, iš [Clifford Odets] „Raketos į mėnulį“ ir iš „Živilės“, nors pastaroji tebuvo daugiau pažadas negu rezultatas. Todėl „Vieno ir kitų“ pastatymo proga skverbiasi miela mintis: Antanas Škėma ateina vis labiau stiprėjančiais žingsniais.
„Vienu ir kitais“ norisi džiaugtis bei apie juos kalbėti ne dėl sentimento, kad šis vaidinimas yra savas (daug buvo savų, palikusių sunkų slogutį), bet dėl meninio išgyvenimo, dėl tosios tikrojo spektaklio atmosferos, kurią aną vakarą sukūrė Škėma, [rež. Stasys] Pilka, [dail. Telesforas] Valius, [akt. Vytautas] Valiukas ir jų kolegos.
Škėmos vaidinime atkurtas laikotarpis tebėra netolimas, žaizdotas daugelio mūsų žaizdomis, tačiau naujas savuoju sprendimu. Paliesdamas dar beveik degančiai aktualią temą ir ją pastatęs kitokiame, nešūkaujančio, neprakalbinio, bet tylaus humaniškumo spektre, Škėma vėl pademonstravo didelį sugebėjimą ir talento jėgą, kuri, deja, mūsų dramaturgijoje nėra labai dažna.
Dviejų veiksmų keturių paveikslų Škėmos vaidinimas savo konstrukcija primena neretai novelėje vartojamą kompoziciją.
Prologas (jame taip puikiai švysteli Valiukas [atlikęs pagrindinį Pranaičio vaidmenį], be abejonės, didžia dalimi ant savo pečių nešęs spektaklį) sukuria tą sunkią, kartkartėmis slegiančią ir visada įtemptą nuotaiką, kurios būdingiausios savybės yra netikrumas ir laukimas.
Pakilus uždangai po pirmojo paveikslo, žiūrovas pasijunta staiga grąžintas realion tikrovėn.
Pranaitis, mažo Lietuvos miestelio mokytojas, kurčios moteriškės trobelėn suveda savo gelbėjamus asmenis: Rimvydus, Alę ir Jurgį. Anapus trobelės sienų vyksta didžioji drama, privertusi juos ieškoti išsigelbėjimo. Fatališkame laukime išryškėja jų asmenybės ir santykiai. Šalia bendrojo skausmo jiems leidžiama išgyventi savąjį, be kurio nė vienas literatūros kūrinio žmogus nepalieka gyvas.
Taikliais sakiniais Škėma išveda savo veikėjus laukiman. Kiekvienas jų žiūrovui prisistato visomis charakteringomis savybėmis, veiksmo eigoje sukonkretėjančiomis bei įgaunančiomis ryškesnį pavidalą. Įtampa, pradžioje kiek silpnokai jaučiama, tolydžio auga. (Tvirčiau pabrėžiant bendrąją dramą ir gausiau pasinaudojant užsceniu, autorius galėjo ją ištiesti jau pirmuose momentuose, ypatingai, jog antrame veiksme, išskyrus Kačerausko įsibrovimą bei jaunojo vyro grįžimo iš žvalgybos momentus, stipriau plaka asmeninės dramos pulsas. Tikslesnė pusiausvyra nepakenktų, nors, iš kitos pusės, pastaba daugiau taikytina režisūrai.)
Visoje Škėmos kūryboje pastebimas neeilinis sugebėjimas kurti gyvus žmones. Prisimenant „Živilę“, krenta į akis stambi Škėmos dorybė, prašvitusi „Šventojoj Ingoj“ ir įkūnyta „Viename ir kituose“. Dorybė, kurios pasigendame daugelyje mūsų prozaikų: žodžio taupumas virsta būtinybe, be kurios sceninėje kūryboje toli nusiirti neįmanoma.
„Vieną ir kitus“ teisingai autorius pavadina vaidinimu. Tai yra labiau epizodinio pobūdžio darbas, pasižymįs visomis stipriomis dramos veikalo savybėmis. Erotinio motyvo pravedimas (Rimvydienė – Pranaitis) buvo įtikinąs, santūrus ir puikiai įrėmintas. Kalbamasis momentas tiek aktorių, tiek režisoriaus nebuvo nei nustelbtas, nei perdažytas. Vytautas Valiukas čia vėl neužmirštamai blykstelėjo savo teatrine kultūra ir talentu. Tačiau to tikrumo nesijautė jaunųjų Jurgio (J. Skomantas) bei Alės (N. Šalkauskaitė) interpretacijose. Veikalo atskirai neskaičius rizikinga būtų tarti, kieno kaltės čia daugiau esama: autoriaus ar režisūros. Galima tik pastebėti, jog Skomantas ir Šalkauskaitė tebėra formavimosi stadijoje, dar beveik be teatrinės mokyklos ir todėl jų vaidyba negalėjo būti aktoriui privalomo lygio.
Režisorius Stasys Pilka, atrodo, bent gana tiksliai Škėmą suprato ir perdavė. Spektaklio kūrime jam pavyko išvengti banalybės bei šablono. Nevienodo sceninio pasiruošimo aktoriai, kurių buvo aštuoni, vieni geriau, kiti silpniau atliko savo vaidmenis. Be anksčiau minėtos tikrai išskirtinos Valiuko vaidybos, šiame spektaklyje pažymėtinas Petkus, davęs kruopščiai atliktą vaidybiškai dėkingą Jaunąjį Vyrą. [Eglė] Vilutienė, turinti gerus aktorės davinius, autoriaus per menkai išryškintoje Irenos rolėje kartu su [Vytautu] Juodka antrame paveiksle sukūrė keletą įstringančių akimirkų, nors Juodkai ir šiose akimirkose dar nekaip sekėsi dikcija.
Retos mūsų scenoje pasirodė Telesforo Valiaus dekoracijos, žymiai paryškinusios viso spektaklio nuotaiką. Keli technikiniai defektai, kurie kiek išblaškė žiūrovą, reikia tikėtis, ateityje nebebus pakartoti.
Grynai vaidybinės spektaklio pusės įvertinimas priklauso scenos specialistams. Šiose eilutėse norėjosi pasidalinti keliomis mintimis apie patį veikalą bei pasidžiaugti kas kartą stiprėjančiais Škėmos žingsniais.

Ar tai ne aistra?

Gruodžio dvyliktosios „Draugo“ kultūriniame priede yra atspausdintas p. Ben[edikto] Babrausko straipsnis, pavadintas labai nekaltai skambančiu sakinėliu „Aistroms aprimus“. Tačiau, šį straipsnį perskaičius, paliko koktus atnaujinamos aistros skonis. Anot p. Babrausko: „Nei saiko, nei takto. Iš viso belieka tik tas žilas plaukas“.
P. Babrauskas, paliesdamas jau nuo seno opų mūsų teatrinių grupių klausimą, negailestingai plaka ne tik rež. Pilką ir raš. Škėmą, bet ir tuos žiūrovus, kurie iš Putino „Valdovo sūnaus“ spektaklio išėjo nuvilti. Pagal p. Babrauską, tie žmonės turėtų būti iš tų, „kurie nepakenčia klasinės muzikos nei operos“, vadinasi, absoliutūs nepramoginės kūrybos ignorantai. Gindamas „Valdovo sūnaus“ pastatymą, p. Babrauskas operuoja tokiais kriterijais:

Nors įėjimas buvo brangesnis negu paprastai, tačiau žiūrovai suprato, kad istorinis veikalas su originaliomis dekoracijomis ir apranga reikalauja nepalyginti daugiau išlaidų negu realistinis veikalas ar koks vaizdelis, – vien į premjerą jų prisirinko daugiau negu į kito veikalo tris spektaklius. Ne tik prisirinko, bet įdėmiai ir šiltai stebėjo ir klausėsi, nors toliau sėdintiems ne viską teko išgirsti. Bet juk tai buvo bene pirmutinis mūsų dramos spektaklis, kuriame dalyvavo daugiau negu tūkstantis žiūrovų!

Keista, jog cituotais kriterijais pastatymą vertina ne koks eilinis žiūrovas, bet kultūrininkas ir Rašytojų Draugijos pirmininkas.
Teatro mylėtojui nėra gal per sunku už spektaklį sumokėti keturis dolerius, tik už tą pinigą neatimama teisė reikalauti ne klojiminio, bet tikrai teatrinio spektaklio. Nors p. Babrausko išvedžiojimais remiantis šias eilutes rašantysis taip pat priklauso tiems, „kurie nepakenčia klasinės muzikos nei operos“, tačiau aiškumo vardan tebūnie leista priminti p. Babrauskui, kad net į Clevelando simfoninio orkestro koncertą geriausieji bilietai vos dešimčia centų prašoko keturis dolerius, o į tokių didelių menininkų kaip Cezare Siepi, Mischa Elman, Robert Casadesus ir kt. rečitalius bilietų kainos keturių dolerių netgi nesiekė. Turbūt ir p. Babrauskas neginčytų, jog tie keli pavyzdžiai meninės kokybės prasme nėra jokia paralelė „Valdovo sūnui“. Dar keisčiau šis reikalas atrodo prisiminus, kad aną teatro grupę remia pati bendruomenė. Nejau tas rėmimas reiškiasi tik iki įžūlumo keliamomis bilietų kainomis?
Toliau p. Babrauskas aiškina apie originalias dekoracijas bei aprangą. Atleiskite, tačiau šitokio nonsenso tikriausiai mūsų teatro istorijoje nėra buvę: istorinio veikalo, pagal p. Babrauską, dekoracijos ir apranga reikalauja daugiau išlaidų negu realistinio veikalo ar „vaizdelio“. Pagaliau ką norėjo pasakyti p. Babrauskas originaliomis dekoracijomis ir apranga? Ar tai, kad „Vieno ir kitų“ dekoracijos buvo pasiskolintos iš kitur (vadinasi, ne originalas), ar tai, kad dail. Valiaus sceninis apipavidalinimas buvo niekam tikęs? Arba apranga. Teprisimena p. Babrauskas „Fausto“ operoje Mefistofelio aprangą ir tegu ją palygina su Mauro kostiumu „Valdovo sūnuje“. Įdomu, ar ir čia esama originalumo?
P. Babrauskas pastebi, jog publikos premjeroje buvo pilna salė, kuri „įdėmiai ir šiltai stebėjo ir klausėsi, nors toliau sėdintiems ne viską teko išgirsti“. Išeitų, kad p. Babrauskas stebėjo ne tai, kas vyko scenoje, bet kas vyko salėje. Jeigu taip, tai p. Babrauskas gina spektaklį, kurį matė tik atsitiktiniais protarpiais.
Iš tikrųjų, kaip ten bebūtų, yra malonu, jog premjeroje dalyvavo tūkstantis žiūrovų, bet kai žiūrovų skaičius pasidaro mastu spektakliui vertinti, darosi skaudžiai juokinga. Panašiai, kaip tūlas mūsų tapytojas, savo garbę ir dydį mėgstąs matuoti parduotų paveikslų skaičiumi. Bet ir toliau aritmetika operuojant tenka pasakyti: antrame „Valdovo sūnaus“ spektaklyje salė buvo pustuštė. Nesitiki, kad ir pats p. Babrauskas tuo pagrindu mėgintų nuvertinti rež. Blekaičio pastatymus, dažniausiai jau labai negausius publika.
„Aistroms aprimus“ straipsnyje p. Babrauskas visur sąmoningai bei ironiškai pabrėžia „vaizdelį“. Ypatingo jo pykčio susilaukė rež. Pilkos pasakymas, jog Škėma yra didelių gabumų žmogus. Nors ir kaip p. Babrauskas nemėgtų ir gal net neapkęstų minėtojo rašytojo, yra aišku tik viena, kad tokių dramaturgų kaip Škėma mūsų literatūroje, bent šiuo metu, dar neturime. Lygiai daug neturime ir tokių „vaizdelių“ kaip „Vienas ir kiti“. Nesinorėtų galvoti apie Rašytojų Draugijos pirmininką, kad jis nebeatskiria geresnio veikalo nuo blogesnio, bet jo paskutinis straipsnis tokią mintį nejučiom pasiūlo.
Jeigu p. Babrauskas kai kam primena neturėjimą „nei saiko, nei takto“, tai jo paskutinį straipsnį galima drąsiai pavadinti nekultūringu. Asmeniškų sąskaitų suvedinėjimą su raš. Škėma (o tai jau pasidarė etiška, nes Škėma iš Rašytojų Draugijos išstojo) ir rež. Pilkos užpuolimą (žinoma, todėl, jog jis statė ne kieno nors kito, bet Škėmos veikalą) kaip tik ir tenka laikyti nekultūringumu.

Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei
Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

(266.1) Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei

Neprisimenu datų. Jei ne žmogus, pasislėpęs už Kasandros slapyvardžio, gal net ir būčiau pražiopsojęs, kad vasario 11-ą Algimantui Mackui būtų sukakę 80. Išėjus knygai Ir mirtis nebus nugalėta (1994), mano rankas pasiekė dar šiek tiek A.M. tekstų. Nežinau, ar kas nors sugalvos perleisti tą rinktinę (na, vos papildytą), tad tiesiog: ką turiu – tą skelbiu čia, apie jokias ateitis negalvodamas.
Šiandien Tarptautinė radijo diena, o Mackus – radijušninkas, kaip ir Dalia Sruogaitė; juos siejo darbas – per „Margučio“ radiją transliuojama literatūrinė valandėlė „Pelkių žiburėlis“; rengė Mackus, dvi Dalios – Sruogaitė ir Juknevičiūtė – ir kt., nors eterin būdavo paleidžiama frazė: Paruošė sambūrio „Šviesa“ Chicagos skyrius. Iš D.S. esu gavęs trijų jai Mackaus rašytų laiškų kopijas, originalai greičiausiai adresatės archyve. Komentarų tiek, kiek manė esant būtina pateikti D.S. Apkarstyti tekstus kaip kokią kalėdinę eglutę – vis nurodant, kas (žmogus arba dalykas) yra kas ar kur išspausdintas – būtų ir nepagarbu juos skaitysiančiųjų atžvilgiu. :) Mackininkai, manau, teskaitys. [Knygos pabaigoj komentaruos smulkiu šriftu – taip, reiktų.]

1: 1956, rug[pjūčio? -sėjo?] 7

Miela Dalia,
ką tik gavau Tavo gromatą ir eilėraščius. Didelis ačiū. Labai skubu rašyti, nes laukiu atvažiuojant J[??]iaus. Važiuojame pas Bačiūną – į „Santaros“ suvažiavimą.
Dėl Sruogos valandėlės susisieksiu su Rūku. Manau, kad sutiks. Dėl vaikų valandėlių, manau, darykim kaip siūlai: viena – lietuvių autorių, kita – svetimtaučių. Fain, jog galėsi juos „įradijofoninti“.
Padariau provizorinį sezono planą, kurį Tau pridedu. Įrašyk savo numatytus vaikų valandėlių autorius. Šį kartą tebūnie 8 mėnesių sezonas. Nežinau, kaip Tau atrodys, bet, nenorėdamas per daug kartoti tų pačių autorių, šiais metais A (suaugusių lit. sekcija) sekcijon įvedžiau grynai Chicagoje gyvenančius autorius, kurių didelės dalies dar pas mus nėra buvę. Bendrai visas planas – paremtas tam tikrais ciklais: A – Chicagos autoriai (iš jų, manau, medžiagą gausiu originalią), A II – žymesnieji mūsų humoristinės kūrybos atstovai ir B – vaikų.
Pažiūrėk – kaip išrodo ir greit siųsk medžiagą pirmosiom vaikų valandėlėm. Jas būtų gera pradėti saviškiu.
Tad tiek šiam skubaunam[?] kartui. Parašysiu apie „Santarą“ grįžęs.
Viso geriausio
Algis.
1956. rug. 7 d.
P.S. Dėl vaikų valandėlių visai sutinku su Tavim, kad vaikams ne tik savi, bet tokie autoriai, kurie juos suįdomintų. Dėl „Aitvaro“ vėl bandysiu šnekėti.
Alg.
[P.P.S.] Beje, ar gavai iškarpas, kurias prieš keletą savaičių Tau su laišku išsiunčiau? Vieną vakarą man skambino p. Šeštokas. Sakė, kad jo prašei iškarpos iš „Vienybės“.

2: 1957, sausio 9

Miela Dalia,
šį rytą galvojau, kad ką-ne-ką, bet laišką Tau turiu būtinai, o būtinai parašyti. Tavąjį taip pat prieš keletą valandų su visais įvadais apturėjau. Įvadai OK. Tačiau kodėl, rašydama apie Zobarską ir minėdama Donelaitį, Savickį, Sruogą, dadūrei ir Radauską? Juk jį išvertus turbūt gautume Stefan George arba kokį lenkų estetikos balamūtą. Na, tiek to. Tegu ramiai mėsinėje miega jaučiai, išmėsinėti, moteriškai ar vyriškai surimuoti, tegu per bėgius ramiai ir klasiškai eina elektros srovė, tegu virtuvėje migdančiai ūžia primusas, o patefone – koloratūrinis sopranas iš La Traviata.[1]
Taigi, sunku atsigauti po senų ir naujų metų. Šiandien, keista, nuo to net galva skauda, pasijutau pagaliau blaivas. Teisinti už ilgą tylėjimą save būtų neprotinga. Tokis papuolė laiko metas, tokis miesto ūpas. Seniai Miškinis užgiedojo: „Mano meilė laimingai baigės – ji nuėjo linksma su kitu.“
Jeigu netyčia pastebėjai, atspausdinom Žiburėlio neva blankus, kurių krūva laukia Tavęs sugrįžtant. Prakeikta ta valanda, kurioje įkėliau koją Žiburėlin. Galva manoji pilna bėdų. Sekmadienį ir dar sekmadienį eina Rūkas. Kaip visada su tom ištraukom būna, taip ir šį rozą – negali skaityti x, negali skaityti y ir t.t., ir t.t. Nebaigta simfonija. Reikalingi bent septyni žmonės. Šiuo metu turiu tik šešetą. Dieve, padėk man. Taip pasakė Juodka, taikydamas į Annos Christi tėvo ausį.
Su vaikų valandėlėm, kurias man jau, ačiū, senokai atsiuntei, – tvarka. Grimus skaitys Gandrimas, o Milžinkapį Juodka su kokia nors moteriška būtybe arba pilnybe. Nežinau ką reikės skaityti man, kadangi Žiburėlyje esu retai girdimas. Visada man malonu klausytis skaitančių Dalių.
Už Stiklinį žvėrelį, aišku, esmi aš kaltininkas. Aš esu tas paibelis, kurs ten drukavojo, bet juk savęs žmogus nekoliosi. Kažkaip būtų nehumaniška ir, greičiausiai, neestetiška. Gal Tu turėtum kokią idėją vienam mašinėlės puslapiui apie Pelkių Žiburėlį Pelkių Žiburėlio skyriui, velnias mane nešė jį įtaisyti, Margučio visuomeniniam, politiniam ir kultūriniam žurnale. Jeigu turi, brauk, nes aš patsai nežinau ką ten rašinėti. Apie mane, kad locka, nerašyk, nes tą aš žadu atlikti pats. Šiuo metu rašau ilgą ilgą straipsnį apie savo eilėraščius ir aliejum atliktus tapybinius darbus, kuriuos žadu išstatyti Lietuvių Auditorijos meno galerijoj, nes dailininko Rūkštelės kūrinių paroda dideliam Stasio Tamulaičio nusiminimui jau uždaryta.[2] Teisingai pasakė ponas Keliuotis: iš rūkštelės likerio nepadarysi. Sapientis sat! (Gal ir teisingai iš Tamulaičio straipsnių /taip jis baigia kiekvieną savo straipsnį/ išmokęs išspelinau.)
Buto, kad locka, dar nesuradau. Butą surasti, tai ne karčemą. Reikia apgalvot, apsvarstyt ir apžiūrėt, ir nuomą užmokėt. Laimė, kad karčemos neima nuomos už sėdėjimą, tik už gėrimą. Kitaip būtų švarus krakas. Bet pagaliau, Dalia, ar ne mūsų tautosakos vyrai dainavo: „Kur aš nukeliausiu – nakvynėlę gausiu!“ O kad nenutoltumėm nuo lietuvybės, tam ir Bendruomenę sukūrėm, ir Dainų šventes rengėm.
Prieš pradėdamas šį lapą, noriu paaiškinti jo kilmę. Ant tokio popierio rašomi Margučio skelbimai apie gardų Mamytės sūrį ir apie Mažeika&Evans klientus. (Žinoma, apie tuos, kurie jų įstaigoje atsilanko tik vieną kartą. Pirmą ir paskutinį. Šitą sakinį, man atrodo, galėtų įdėti Draugas aforizmų skiltyje, kurioje spausdinamos Platono, Aristotelio, Šopenhauerio, Papini, Mauriaco, Barono ir kitų didžiųjų rašto žinovų mintys.) Gloria in exelcis Deo! Rodos, taip?
Kelečiai susilaukė Kelečiuko Lino Jono! Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt! Kudirkos himno, sako, dar nesuspėjo išmokti. Vaiko laukia ir p. Monkutė. Aš dar ne. Bus Žiburėliui prieauglio. Su jais gal padarysim geras muzikines valandėles. Skaitytojai, t.y. klausytojai, girdėjau, jų labai pasiilgę. Gerą daiktą, anot jų, malonu girdėti tūkstantį ir vieną kartą.
Prieš šventes praleidau ilgą savaitgalį Lemonte pas Katiliškius. Pasiutusiai gerą darbą Marius turi parašęs. Tačiau premijos nevertas, nes tai reikštų sulyginimą su Italijos vaizdais, Brazdžioniu, Mazalaite ir Radausku. Tokios negarbės net ir savo priešui, būdamas krikščioniškas pilietis, nelinkėčiau.
Tavo atsiųstus gabalus, Dalia, duosim taip: vasario 10 – Grimai, vasario 17 – Krėvė ir kovo 10 – Zobarskas. Kaip žiūriu, baisiai pasimušei priekin, kad mane pavydas ima, o jau toks nepavydus... (Vis tiek niekas nepatikės, jog teisybė.) Kodėl nepamėginti?
Žiburėlis ir toliau brazdėdamas rieda. Retkarčiais pasitaiko ir gana neblogos programos. Šiaip – nuobodybė. Vieną sekmadienį, kai lankiaus Lemonte, klausiausi programos. Pagalvojau, jeigu ten nesimaišyčiau, tikrai neklausyčiau. Palaiminti kantrieji, kurie ketvirtus metus 1 val. 30 minučių užsisuka radijušą. Anot Gedo, mama mia! Moralas tėra šitoks: ką pradėjai, baik. Mano supratimu, jei kitais metais nieks neišeis su latviais ir estais, kromelį būtų pats čėsas uždaryti. Didesnei dievų ir bažnyčių garbei.
Ar gavai atsakymą iš New York?
Asmeniškai gyvenu visai asmeniškai. Nei sėju, nei pjaunu. Jokiam fronte nieko naujo. Neatsimenu, kada esu bent gerą knygą perskaitęs. Kartais lošiu kauliukais ir turiu prisipažinti – sekasi. Atrodo, galėčiau būti pakenčiamas advokatas. Bendrai priėjau išvados, jog neapsimoka varginti proto – jį reikia tausoti, kad jis išliktų natūralus, nepasikeitęs, toks, koks buvo užgimus. Nes ramybė ir dangaus karalystė kūdikėliams.
Chicagoje šiandien pasnigo. Užpustė laiptus. Jaučiu, teks juos papucyti, kad koks padorus žmogėnas žandikaulio neišsinarintų. Arba aš pats, keliaudamas pavakary Vienybėn.
Tiesą rašai apie Chicagą. Atrodo, viskas buvo seniai ir viskas ne čia. Protingą žodį ištarė Dikinio Tomas Stikliniame žvėryne – laikas yra didžiausia distancija. O tą stiklinį balių, kad locka, suplėšyk – nekompromituok mano tenoro, kuris tą dieną tikriausiai buvo blogoje formoje. „Vesti la giubba...“
Su mielu noru, Dalia, atsiųsčiau Tau tų savo kavalkų, tačiau šiuo metu jie nėra reprezentaciniame apdare: subraukyti, taisyti ir vėl braukyti. Noriu šį tą keisti ir dėl visko juos turėti gatavus. Iš Civinsko knygelę atsiėmiau pataisymui, bet turbūt ji liks pas mane. Tegu, valgyt neprašo, o procentų neneša. Naujų gabalų, teisybė, turiu net 2. Tiek išsikepė per paskutiniuosius metus. Bet kas iš to? Geriau rašyti Dainavai operas. Už jas nors pinigą gauni. Pardaviau, beje, ir vieną seną straipsnį Užuolankai už 40 dolerių, o taip pat prižadėjau, jei paruošiu, ir eilėraščių už kokius 15–20 baksų. Griežtai, su labai neryškiomis išimtimis, laikausi savo poliso: be pinigo nė eilutės. O už pinigą ir Mahanojaus Saulei neatsisakyčiau.
Tai tokios neprotingos ir nuobodžios rokundos. Tiesa, būčiau užmiršęs pasiguosti: užsirūstinęs tapau ant studentų. Nachalai, ir daugiau nieko. Progą radęs, įgnybsiu. O jeigu pyktis praeis, gal ir ne. Tiek to.
Dar kartą ačiū, Dalia, už geras medžiagas ir geriausi linkėjimai p. Sruogienei, Gedui ir abiem vyriausiem šeimos nariam.
Iki.
Algimantas.
1957. sausis 9 d.
P.S. Nebūk kerštinga! Nekeršyk ilga tyla.
Alg.

——————————————————————————————————————
[1] Mano pastaba dėl Radausko: Pradžioj Algimantui Radauskas labai patiko, tačiau man išvykus dviem metam į Texas valstiją, Algimantas labai susidraugavo su Liūne Sutema, kuri Radausko nemėgo ir, kaip pati man sakė, lygindavo su Stefan George. Liūnė Sutema turėjo daug įtakos Algimantui ir, matyt, šiame laiške jau stipriai jaučiasi Liūnės požiūris. — Dalia Sruogaitė
[2] Kur Algimantas rašo apie savo „tapybinius darbus“ – tai tik juokai. Jis (kaip ir dauguma) Rūkštelės nemėgo, o pats tikrai niekad netapė! Taip pat nemanau, kad jis rašė „ilgą straipsnį apie savo eilėraščius“ – tai vėl pasišaipymas. — D.S.

3: 1957, kovo 29

Miela Dalia,
gyvas nebesu. Esu pusgyvis.
Kaip bjaurus skėrių būrys užpuola medžius, taip mane apgniaubė įvairios bėdos ir nemalonumai. Nuotaika tebėra nelinksma, ir, jei būtų kiek šilčiau, sodinčiau rachitinį nostalgijos medį.[1]  Anot Kėkšto, „mirtis sunki, o gyvenimas prastas“. Taip ir žmogus atsiduri nepatogioj pozicijoj: viena koja ant debesio, antra – ant mūsų tautinės trąšos, kurios, pravažiavus vežimui, ant plento atsirasdavo daug.
Medžiagą gavau. Didelis ir platus ačiū. Tuo būdu su vaikų valandėlėmis jau esame susitvarkę, išskyrus, žinoma, įvadus. Binkį duoti pabaigai man neišėjo. Jis eis balandžio 7 dieną, po jo duosime Vaičiulaitį, o gegužės mėnesį – Pulgį Andriušį bei motinos dienos progai skirtą Mackevičių-Nord. Taigi, Dalia, laukiu įvadų ir tariu padėką.
Rašei, jog Amerikos Balsas prašęs Žiburėlio programų. Žinia, iš dalies malonu. Tačiau panašus reikalas jau buvo praeitais metais po Landsbergio programų. Laiške jisai man minėjo, kad kažkas iš Balso prašysiąs kelių mūsų programų, bet nieko iš to neišdegė. Antra vertus, sakau visai nuoširdžiai, mano supratimu, gal jas daryti ir visai neverta. Lietuvoje gyvenančių tokiu dalyku nenustebinsi ir nepatiešinsi. Žiburėlių jie turi daugiau ir geresnių. Be to, abejoju, ar visi žmonės sutiks įskaityti jas. Tam priežasčių, man regis, gali būti visai rimtų. Taigi, čia tokia mano grynai asmeniška nuomonė.
Dabar dėl kito sezono. Fain, kad New Yorkas pagaliau atsiliepė. Aš dėl latvių literatūros jokio atsakymo nei iš Skujenieko, nei iš Nagio negaunu. Antrą kartą jų tikrai nebeprašysiu, o kitų žmonių tam reikalui nežinau. Be to, Dalia, rašau atvirai, kitą sezoną abejoju ar begalėsiu būti naudingas. Tas reikalas jau man yra atsibodęs iki kaulų. Be abejonės, Tau niekada neatsisakysiu padėti vienu kitu įvadu ar kartais Tave pavaduoti, tačiau ką nors daugiau daryti neišeis. Pagaliau, esu priėjęs tam tikrą ribą, kurioje man bepalieka trys išeitys: tapti sąžiningu fabriko darbininku, susiimti rankosna ir studijuoti arba nusipirkti pištalietą, nes iki dabar besitęsianti beprasmybė mane visai rimtai baigia nuvesti velniai žino kur. Jeigu teks tapti „fabrikantu“, jokios prasmės ir jokio tikslo man maišytis kitur nebus, jei pavyks pradėti studijuoti – tam nebus laiko, o jei trečia galimybė – tada visa savaime aišku. Iš viso, prisipažinsiu, nebenoriu nieko. Tik noriu išlaikyti pažadus.
Atleisk, kad vėl laiškas išėjo biznieriškas. Čia jį ir baigsiu. Patikėk, bet dabar rašyti man pasiutusiai sunku, o verkšlenti nesinori. Kam apkrauti kitus savo bėdomis. Tad dar kartą, Dalia, kad locka, neužsirūstink. Norėčiau, galvą padėjęs ant peties, gerai išsiašaroti, gal būtų geriau, bet ir tai (bandžiau) neišdega. Kažkas užšalę.
Tad iki
Algimantas
1957. kovas 29 d.

—————————————————————————————————————
[1] „Rachitinis nostalgijos medis“ – iš Škėmos „Baltos drobulės“. — D.S.

P.S. dėl Mackaus kitų laiškų. Kai rengiau knygą, akiraty tebuvo Metmenyse skelbti Mackaus laiškų Kostui Ostrauskui gabalai. Parašiau laišką klausdamas, ar leistų juos perspausdint ir gal galima būtų tą publikaciją praplėsti, papildyti ir pan. 1991-10-14 atsakė:

Taip, tas A. Mackaus laiškų ištraukas („Algimantas Mackus apie save ir dar šį tą“, Metmenys, nr. 41, 1981, p. 75–87) galite pakartoti savo ruošiamoje knygoje – nieko nepakeičiant, su mano įvadėliu, t.y. kaip išspausdinta Metmenyse. Tai ir yra svarbiausios bei įdomiausios, mano galva, jo laiškų vietos. Praplėsti tas ištraukas, tuo labiau skelbti laiškus ištisai šiuo metu neketinu – kai kas dar net ir dabar nespausdintina, didžioji laiškų dalis pilkai reikalinė ir ypač plepalinė, o aktualijos arba pasenusios, arba skaitytojui, ypač Lietuvoje, be išsamių komentarų būtų išvis sunkiai suvaikomos bei suvokiamos. Tiesa, norėčiau kada nors tuos laiškus išsamiau publikuoti, bet ne dabar.

Taip ir padariau: kas Metmenyse – tas ir knygoj. O išsamesnės publikacijos, deja, taip ir nebuvo. Ir greičiausiai nebebus; nebent jį tūno a.a. Kosto Ostrausko archyve. Tikrai turėjo būt A.M. laiškų Daliai Juknevičiūtei, ypač kai ji stažavosi Europoj; deja, kur jie, koks jų likimas – nežinau.
---------------------------------------------------
Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika
Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

(243) Užparaštė, xxiv: apie Škėmą ir estus

Taip jau būna, bent man: jei ilgesnį laiką kuo nors tikslingai užsiimi, tai kai baigi tą darbą, baigi tik lyg ir. Rengiant 300 Baltic Writers daugiau negu pusmetį žvejojau/grybavau mūsų kūrinių vertimus į kitas kalbas ir kritinius tekstus apie juos kitom kalbom. Knyga išėjusi, apie elektroninę versiją tik pasvajojama, bet va vis tiek negaliu numot ranka į tai, ką turėjau rast tada, bet neradau.
Popieryną bekedenant ir skaitinėjant: Lietuvos rytas, 1993-04-07, p. 10 (Kultūra), – Jokūbo Skliutausko (1925–2004) tekstukas „Literatūros konsulas Estijoje pateikė ‘Baltą drobulę’“; konsulas – vertėjas Mihkel Loodus; Valge palakas išėjo 1992-ais. Tai užfiksuota 300BW. Bet štai ką buvau pražiūrėjęs: Ülo Tontsas yra parašęs recenziją apie Škėmos Baltą drobulę, lygindamas ją su vienu geriausių estų egzodo romanų – Karlo Ristikivio (1912–1977) 1953-ais išleistu Hingede öö (Sielų naktis [Skliutausko straipsnely]; angliškai radau du pavadinimo vertimo variantus: All Souls’ Night ir Nights of the Spirits of the Dead). Taigi Škėmos Criticismo blokely turėjo būt dar viena bibliografinė nuoroda (vienintelė estiškai): Ülo Tonts, ‘Inimene liftis’ [Review of Valge palakas], Looming, 1992, 12:1712–1713. (Gal net būčiau pasiūlęs ir tekste apie Škėmą šią paralelę bent jau užfiksuot.)
Bet argi filologas čia gali imt ir padėt tašką? Kad tas Ristikivio romanas kada nors bus išverstas lietuviškai – šansų nėr. Tai bent jau smalsu, kas tai per kūrinys:

In the novel Hingede öö a first-person narrator moves about in unreal time and space (albeit with their own elusive internal logic); the mysterious house in which the narrative takes place is marked by an intense atmosphere and can be viewed as the room for the memories and conscience of the main character. Hingede öö is a record of the main character’s confused soul and frustration, an attempt to understand his situation and his past. The novel can be interpreted as illustrating the anguish of exile, but also as a grotesque vision of the modern world, comparable in that sense to the work of Hermann Hesse, Franz Kafka, Louis Carroll, and Samuel Beckett. (Epp Annus, 300BW, p. 262; dar galima pasiskaityt apie šį ir kitus Ristikivio romanus Ilsės Lehistės straipsny „Three Estonian Writers and the Experience of Exile“.)

Ir sugretinimą užtikau – Ivaro Ivasko straipsny:

[Ristikivio] romanas Vėlinių naktis [tikslesnis pavadinimo vertimas!] (1953) estuose yra viena iš skaudžiai nuoširdžių analizių, dėl kurių pripažįstamų ir nepripažįstamų motyvų buvo palikta tauta ir kraštas. Tai priartėja lygį metafizinio kvestionavimo kūriniuose tokių lietuvių, kaip Škėma, Ostrauskas, Nyka-Niliūnas ir Mackus.

O baigt šią užparaštę galima pasvajojant: gal vertėtų išverst tą Ülo Tontso recenziją? – manau, visai įdomu būtų pasiskaityt.

(6) Septinta ryto

Šįryt atsikėliau prieš septynias, parūkęs nuėjau virtuvėn kaist vandens kavai ir žvilgtelėjau į laikrodį ant sienos: lygiai septynios. Ir sugrįžo mintys, kurios sukiojos galvoj prieš pusmetį (jei reikia, galiu ir tiksliai: š.m. sausio 10, šeštadienį; iš archyvo iškapsčiau Šiaurės Atėnų pirmąjį puslapį su Alfonso Andriuškevičiaus vertimais; ir atsimenu, kad jį skaičiau 19 troleibuse).
Taigi: Mackus neatkabinamai septintą ryto susiejo su Škėma, su jo žūtim (nė vieno kito – ne artimuosius turiu galvoj – mirties valandos neatsimenu, nors kai kuriuose in memoriam fiksuojamas laikas, bet beveik visada tik: rytą, naktį, vakare ar pan.; pvz.: „Eidamas 81-uosius metus, ketvirtadienio naktį Vilniuje mirė žinomas lietuvių teatro aktorius Laimonas Noreika“):

Tai buvo septintą valandą ryto,
lygiai septintą valandą ryto
ir nelygiai septintą valandą ryto,
lygiai nelygų rytą
ir lygiai septintą valandą ryto.
— — — — — — — — — — — —
Ir aš nenoriu matyt
egzilo ironijos galo,
ir aš nenoriu matyt
kruvinos išdidumo baigmės.

Septinta ryto, – kitaip tariant, Škėmos valanda.
O tų ŠA pirmam puslapy buvo pluoštas amerikietės Elizabeth Bishop eilėraščių. Pirmasis – „Pusryčių stebuklas“ – ir pažadino šituos pasvarstymus:

Šeštą valandą ryto mes laukėm kavos,
laukėm kavos ir išmaldos trupinio:
tai turėjo būt patiekta iš vieno balkono –
kaip senųjų karalių laikais, kaip laikais stebuklų.
Tebebuvo tamsu. Pastatė saulė
tik vieną savo koją ant bangelių upėje.
— — — — — — — — — — — — — — — — —
Mes sučiulpėm trupinius, nugurkėm kavą.
Langas už upės atmušė saulę:
lyg vyktų stebuklas – tik ne tame balkone.

Dabar šeštą jau šviesu, o tada, sausį, tiko ir „tebebuvo tamsu“, bet keisčiausia, kad tas norom nenorom išnyrantis Škėmos žūties šešėlis/kontekstas primeta Bishop eilėraščiui „lietuvišką“ antrąjį planą. O per jį (cituota Mackaus „Raudiškoji“ atliepia Lorcos „Raudą“) – ir „ispanišką“.
Pagalvojau: vienas ryškesnių kontekstualumo pavyzdžių, kai papuolęs kitos kultūrinės savimonės erdvėn kūrinys įgauna papildomų (gal net įdomesnių?) prasmių: tai, kas vyksta Bishop eilėrašty, vyksta likus valandai iki Škėmos žūties (apraudotos Mackaus); o po pusdienio (a las cinco de la tarde – penktą valandą vakaro) arenoj bus mirtinai sužeistas garsus toreodoras Ignacio Sánchez Mejías (apraudotas Lorcos). Kad skiriasi metai, mėnuo, diena – visai nesvarbu; tesvarbu valanda (... ir melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą).

P.S. Prieš pusmetį besikrapštydamas su enciklopedijos 300 Baltic Writers visokiais Translations ir Criticism, pastebėjau, kad prie Mackaus neprirašyta pilniausia jo kūrybos knyga (kitų – buvo). Pridūriau Ir mirtis nebus nugalėta, skliaustuose išversdamas (t.y. parinkdamas variantą): And Death Shall Have Dominion, 1994. Praktiškai visiem (bent jau anglakalbiams) turėtų būt aišku, kad tai būtent Dylano Thomo antifrazė.
Beje, YouTube yra, kaip Dylanas Thomas skaito savo „And Death Shall Have No Dominion“. Mackaus teišlikęs vienintelis savo poezijos įskaitymas – „Išpažinties“ (yra dvigubam CD „Rašytojų balsai“; balso išlikę daugiau, plokštelėse – visokius įvadus į „Pelkių žiburėlio“ radijo laidas skaitančio; juostose turėtų būt kur kas daugiau, bet kas imsis ieškot, nors ir Lietuvoj – Dalia Sruogaitė „Pelkių žiburėlio“ įrašus prieš keletą metų perdavė, regis, Sruogų muziejui Kaune). Miglotas teiginys: abu skaito pakiliai (?).

P.P.S. Digresija nuo kruvinos išdidumo baigmės / ir mirtis nebus nugalėta.
Mackaus eilėraščio „Upė, tėvas, upė“ paskutinė eilutė:

Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.

Ir Broniaus Krivicko sonetas 1950 metų:

Aš mačiau, kaip vėtra paskandino
Laivą vidur marių neramių,
Ir keleiviai virš klaikių gelmių
Suposi platybėj vandenyno.

Vieni jų iš siaubo begalinio
Korėsi kitiem dar ant pečių
Ir į gelmę vandenų rūsčių
Grimzdo, į aukas įsikabinę.

Bet kiti tvirtai prieš lemtį klaikią
Grūmės, kol, garbingai susitaikę,
Stichijos žiauriosios įveikti,

Grimzdo jūron išdidžiai, be baimės!
Lai laikais gigantiškos nelaimės
Bus jie nors šiais žodžiais pagerbti.

Laikysena: išdidžiai. Gražiausia.

Prieduras po ketverių metų apie mirusiųjų apraudojimą (Lorca vs Mackus)