(1321) Susieji – ir [šį tą pasiaiškini], lxiii

(a) Naujam Literatūros ir meno numery – Anatolijaus Kuznecovo romano-dokumento Babyn Jaras pirmas skyrius, kuris vadinasi „Pelenai“. Babyn Jaras – tai Kyjivo Paneriai, – labai taiklus kūrinio vertėjo iš rusų kalbos istoriko Zigmo Vitkaus sugretinimas. To skyriaus pabaiga:

Tada nusprendžiau, kad reikia viską aprašyti nuo pat pradžių, kaip buvo iš tikrųjų, nieko nepraleidžiant ir nieko neišgalvojant.

Štai ir darau tai, nes žinau, kad privalau, nes, kaip pasakyta romane „Tilis Ulenšpygelis“, Klaso pelenai beldžiasi į mano širdį.

Taigi žodis DOKUMENTAS, užrašytas šio romano paantraštėje, reiškia, kad čia pateikiu tik tikrus faktus ir dokumentus ir nė mažiausio literatūrinio spėliojimo, kaip „galėjo būti“ arba „turėtų būti“, čia nėra. (LM, 2023 XI 3, nr. 19, p. 53)

(b) Beskaitant paskutinę pastraipą: taigi ir Dalia Grinkevičiūtė tuos pačius pelenus, Tilio Ulenšpygelio tėvo pelenus mini!

KGB tardytojas:

– ...Kam jūs tai parašėt? Jūs tai parašėt norėdama atkeršyti už šeimos išvežimą?

– O jūs ką turėjot prieš mūsų šeimą 1941 metais? Už ką jūs mums keršijot išveždami? / [...]

...Aš ginu nekaltai nukankintųjų teisę į atminimą – tai šventa teisė! O jūs? Jūs komunistas karininkas, deputatas, jūs – ką ginate? Berijos budelius? Kodėl jūs tapatinate save su jais?

... mano širdyje kaip Klaaso pelenai šaukia mirusieji, jie reikalauja, kad papasakočiau apie jų kančias ir beprasmę mirtį...

Jūs nenorit to klausyti? O juk jiems reikėjo numirti!

Jeigu jie turėjo numirti, mano akys turėjo tai matyti, tai jūsų ausys tegul nors išklauso... (iš Aldonos Šulskytės parengto pluošto „Minčių, pokalbių išlikę fragmentai“ in: DalG, Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, 1997, p. 272–273; pokalbį galima būtų datuoti ~1980 – didžioji dalis rusiškai rašytų DalG atsiminimų samizdatiniu būdu paskelbta 1977-ų rugpjūtį Maskvoj; tamizdatiniu – 1979-ais Paryžiuj [*]; tardymai prasidėjo po publikacijos Paryžiuj)

— XIX amžiaus prancūzakalbio belgų rašytojo Charles’io De Costero romanas ilgu pavadinimu La Légende et les Aventures héroïques, joyeuses et glorieuses d’Ulenspiegel et de Lamme Goedzak au pays de Flandres et ailleurs (1867, sutrumpintai – La Légende d’Ulenspiegel) pirmąkart rusiškai išleistas 1915-ais, buvo daug kitų leidimų, balažin, kurį vertimą skaitė Kuznecovas, – o gal net neskaitė (autoriaus nemini, romano pavadinimas – netikslus), gal šiaip, iš bendro išprusimo pasitelkė žinomą frazę „Пепел Клааса стучит в мое сердце“? Nežinau.

De Costero romano vertimas į lietuvių kalbą, Rožės Jankevičiūtės (dainuojamuosius įtarpus išvertė Eugenijus Matuzevičius), pasirodė 1954-ais; aišku, šitą knygą galėjo būt skaičiusi Grinkevičiūtė [2-as leidimas 1989-ais PLB serijoj; tos frazės, daug kartų tekste kartojamos, du variantu: – Klaso pelenai man beldžia į širdį / – Klaso pelenai man į krūtinę beldžia; nusakojamieji variantai: Ir pelenai subeldė jam į širdį / Klaso pelenai subeldė Ulenšpygeliui į krūtinę]. — Nors Tilio Ulenšpygelio tėvo vardas su sudvigubinta a (Klaaso pelenai) kreipia rusų kalbos link. Ar gali būt, kad DalG frazę apie tėvo pelenus, neleidžiančius niekad jo užmiršti, girdėjo teatro scenoj? Juk teatromanė buvo. Iš ru.wikedijoj esančio straipsnio iškapsčiau: 1970-ais Grigorijus Gorinas remdamasis romanu parašė pjesę Страсти по Тилю, kurią 1974-ais Lenkomo teatre pastatė Markas Zacharovas. Galėjo matyt tą spektaklį Grinkevičiūtė? Galėjo. Matė? Nežinau.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------

[* Labai daug kur minint pirmąją DalG atsiminimų publikaciją nurodoma: Paryžius, 1979, t.y. tik tamizdatinio perleidimo vieta ir metai, nors to perleidimo tituliniam puslapy juodai ant balto: Москва 1977 / Париж 1979. Mėginau ieškot, gal kur saugumas samizdatinis leidinys, t.y. spausdintas rašomąja mašinėle; deja, neradau; radau tik jo aprašą, paskelbtą kitam leidiny, – Хроника текущих событий, выпуск 51 (Москва, самиздат, 1 декабря 1978; переиздано: Нью-Йорк, издательство „Хроника“, 1979), skyrius „Новости самиздата“, p. 202–203 (aprašo kopija dešinėj); beje, atkreiptinas dėmesys, kad samizdatinės ir tamizdatinės publikacijos pavadinimai šiek tiek skiriasi: „Литовские ссыльные в Якутии. 1942–1943 гг.“ / „Литовские ссыльные в Якутии (отрывок из автобиографических записок)“. — Rašant ar kalbant apie pirmąją DalG publikaciją, mano supratimu, korektiškiausia būtų nurodyt: Maskva, 1977 (samizdatas) / Paryžius, 1979 (tamizdatas).]

Papildas (2023 XI 29) Paskelbęs įrašą, apie pelenus, beldžiančius į širdį, kaip bendrųjų žinių dalyką šnektelėjau su coll. Donata M. — Po kurio laiko ji atkreipė dėmesį į Justino Marcinkevičiaus Kraujo ir pelenų gabaliuką, kur pasitelkta apšnekėto įvaizdžio parafrazė (nežinau, gal ir netikslu sakyt: parafrazė):

Paskui tas karas prasidėjo.

Kai senis [t.y. Dzidorius] keletui dienų

Kažkur su reikalu užtruko,

Tai rado krūvą pelenų.

O jau sūnaus, mačios, anūko

Daugiau nematė niekada.

Kaip kalnas prislėgė skriauda –

„Už ką gi jie tave, sūneli?“ –

Apsiverkė prie pamatų.

Paskui jis pelenų karštų

Įsiuvo škaplierin žiupsnelį.

– Tai stebuklingi pelenai.

Jie man pradegino čionai

Didžiulę žaizdą palei širdį, –

Kalbėjo senis.

– Dievas girdi:

Kol neatlyginsiu už juos,

Žaizda kraujuos... žaizda kraujuos... (JustM, Raštai, t. II, 1982, p. 188)

— šitą citatą galima prijungt prie sąsajos kaip (c)?

— galima ir kita sąsaja – per škaplierius – su Jono Jisčio „Šilaine“:

Atmenu aš kartą, o seniai tai buvo,
Kai vyresnį brolį leido iš namų,
Kai mama šilainę škaplieriuosna siuvo,
Kai ramino guodė žodžiu neramiu: –

Argi daug šilainės škaplieriun paimsi?
Argi ten, už marių, bus tau jos gana?
Bet prie širdžiai jausi ir jau bus tau linksma:
Tu su ja atminsi brolį ir mane...

(1211) Užparaštė, clv: apie Mačernį post mortem

(Coll. Pranas aplankęs tėviškę dažniausiai grįžta su pluošteliu popierinių Kalvotųjų Žemaitijų. Yr ir internete KŽ, bet argi žmogus viską sužiūrėsi.)
Kalvotojoj Žemaitijoj, 2019 X 5, nr. 76, p. 8 – Leono Budrio str. „Sovietų saugumas buvo bejėgis užgožti poeto Vytauto Mačernio talentą“. Parašytas remiantis KGB įgaliotinio Plungės rajone papulkininkio Albino Černeckio raportais Vilniun. Nemažai įdomių dalykų užfiksuota.
√ Kita vertus, yr ir pavyzdžių, primenančių: ir KGB toli gražu ne viską išsiaiškindavo, ypač regioniniai padaliniai. Štai citata iš Černeckio raporto:

Savo eilėraščius Mačernis užkasė į žemę šalia namo. Pokario metais užrašus iškasė ir su savimi pasiėmė tokia Vildžiūnaitė (buvusi poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė – aut. pastaba), gyvenanti Kaune. Ji dalį eilėraščių kažkokiu būdu perdavė į JAV, kur buvo išleista knyga.

Straipsnio autorius nieko nepriduria tikriausiai manydamas, kad kas skaito Kalvotąją Žemaitiją, tas skaito ir Metų žurnalą: Donata Mitaitė, remdamasi Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomais Eugenijaus Matuzevičiaus laiškais Kaziui Bradūnui, įrodė tai, kas šiaip buvo žinoma: Matuzevičius Mačernį persiuntė Amerikon Bradūnui. — Kad to nežinojo rajono įgaliotinis, nieko keista, bet: ar Vilnius buvo perpratęs, ką daro Matuzevičius? Gal EugM reikia vadint konspiracijos meisteriu?
√ Ir dar viena citata – kaip turintis pomėgį ieškot ko nepametęs užkliuvau:

1966 metų vasarą radijo stotis „Amerikos balsas“ plačiai propagavo poeto Vytauto Mačernio veiklą. Reakcingieji lietuvių emigrantų sluoksniai rengė „piknikus“ ir susitikimus, kuriuose buvo skaitomi Mačernio eilėraščiai, jis buvo aukštinamas kaip Lietuvos patriotas, tapęs „raudonųjų auka“. Reakcingų užsienio laikraščių iškarpos su rašiniais apie iškilmes Mačerniui atminti buvo nusiųstos jo motinai, gyvenančiai Plungės rajono Šarnelės kaime. Tas iškarpas persiuntė kažkokia Striaupienė, gyvenanti Telšiuose, Daukanto g. 20.

„Kažkokia Striaupienė“ – gyvenčiau Telšiuos, tikrai pamėginčiau sužinot, ar tokiu adresu 1966-ais gyveno toks žmogus. Susirašinėjo su giminėm Amerikoj? Tie atsiųsdavo iškarpų iš laikraščių? Buvo pažįstama su Mačerniene? etc. O gal siuntė kas nors kitas, tik va tokį atgalinį adresą užrašė norėdamas sumėtyt pėdas? — Aišku, galima tokius klausimus vadint ir tuščiu smalsumu.

(918) Pakeliui namo, xxxvii: apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę

-19; prisiminiau: praeitą ketvirtadienį tas buvo.
Prof. Kęstutis Nastopka grąžino bibliotekon Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) knygą Sugrįžimai: eilėraščiai, 1938–1966 (sūnaus Kęstučio rūpesčiu išleista 1993; su Vytauto Kubiliaus įžangos žodžiu; redagavau) – norėjo paskaityt (buvo neskaitęs) rengdamasis vakarui Maironio muziejuje.
Persimetėm nuomonėm apie eilėraščius. Pradžios neoromantiniai ir vad. atodrėkio laiku rašytieji – nieko tokio, bet va po karo kurtieji sonetai, o ypač verlibrai – tikrai stiprūs, daro įspūdį; tikras žemininkės balsas, intonacija. Jos 34 dalių ciklas Skausmo valandos, radęsis 1946–1948-ais Sungailiuos, Unčiškiuos, Vabalninke, Natiškiuos, baigtas Panevėžy, – drąsiai gretintinas su Mačernio Vizijom.
Telieka liūdnai pajuokaut: deja, žemininkų ložėj visos sėdimosios vietos jau užimtos; nebent kokią stovimąją sienramstės vietą dar būtų galima Pranutei A.-J. rast; gal pristatomą kėdę? – bet tai jau nebent per pažintis. Nors jos poezijos knygelė vadinos Sugrįžimai, bet jis, tas sugrįžimas, įvyko jau per vėlai ir per tyliai.
P.S. Gaila, kad LRT mediatekoj nėr (o gal neradau) Reginos Germanavičiūtės parengtos „Po lyros ženklu“ laidos apie Pranutę A.-J.; yr apie Gediminą Jokimaitį – pabaigoj Algimantas Baltakis pajuokavo visiškai rimtai: „Tokie žmonės tais kiauliškais laikais mum padėjo nevisiškai sukiaulėt“; pamatyt ir išgirst Pr. A.-J. galima Valentinos Paukštelytės laidoj „Tragiškoji Vytauto Mačernio karta“.

Prieduras (2023 XI 11) Tas pajuokavimas apie jau užimtas sėdimas vietas žemininkų kartos ložėj buvo pacituotas Aurelijos Mykolaitytės straipsny „Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės sugrįžtantys tekstai“ (Žiemgala, 2018, nr. 1), percitavo jį Donata Mitaitė šįmet paskelbtam tekste – mano galva, kol kas rimčiausiam PrA-J poetinės kūrybos aptarime. Rasta jai derama vieta žemininkų kartos partery. Jei dabar kas klaustų, ką paskaityt apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę kaip poetę, – nedvejodamas sakyčiau: pirmiausia DonM straipsnį Tautosakos darbų 65-am tome.

Digresija (2024 XII 8) Mamerto Indriliūno iš Gataučių 100-mečiui (*1920 I 28) Biržų viešoji biblioteka išleido jojo raštus (ta „Kriventa“, leidykla, tik tarpininkė buvo – gavo knygos maketą ir jį perdavė spaustuvei); artėjo Pranutės Aukštikalnytė-Jokimaitienė iš Vabalninko 100-metis (*1922 III 1). Ką būtų galima išleist? Sudėt vienon vieton poeziją (Sugrįžimus, kurie išėjo nedideliu tiražu seniai ir vos vienoj kitoj bibliotekoj yra) ir atsiminimus (gyvenimo pabaigoj rašytieji Apie Gediminą ir save tik Metų žurnale paskelbti, dar yra apie Mačernį, Krivicką, Indriliūną). Deja, tokia knyga nepasirodė. Taip, skaityt apie gerai; bet patys tekstai – kas kita, juos skaitant ir pačiam kokia mintis gali ateit į galvą.

(307) Užparaštė, xxxiv: Maldonio eilėraštis

Praeitą savaitę gavau dovanų – Alfonso Maldonio Eilėraščių (parinko ir pabaigos žodį parašė Donata Mitaitė; Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės, leidžiamos Kaune, jau trylikta knyga). Suapvalinus, 60 puslapių. Labai tinkama poezijos dozė.
Jei reiktų kandidato galimai Vieno eilėraščio antologijai, bent dabar neabejodamas siūlyčiau 1968-ais sukurtą „Nykų vakarą“. Viskas yra, ko, manyčiau, reiktų tikėtis iš tikrai gero eilėraščio: ir vaizdas, ir mintis, ir skambesys, kartu su ritmu ir skirtingom tų pačių frazių intonacijom kuriantys atitinkamą nuotaiką. Daug galima būtų prišnekėt apie šio teksto foniką, bet geriau skaityt pusbalsiu – ir viskas girdis:

Lekia į langą lašai.
          Gal paskutinis lietus?
Gal paskutinis lietus...
          Lapų seniai nebėra.
Lapų seniai nebėra.
          Kas gi dabar atsidus?
Kas gi dabar atsidus,
          jeigu atūžtų audra?
Jeigu atūžtų audra,
          medžiams nebus taip sunku.
Medžiams nebus taip sunku
          tarsi senam, vienišam,
Tarsi senam, vienišam
          žmogui numirus laiku.
Žmogui numirus laiku,
          tykštant į langą lašam.
Tykštant į langą lašam.
          Kas gi dabar atsidus?
Lapų seniai nebėra...

(139) Dėl juoko: kaip norėjau paaiškint, kas tai yra tekstologas

Kolegės D.M., komentavusios tinklaraščio 105 įrašą apie mūsąją kritiką, priremtas prie sienos: „Taigi ir tamstą patį [...] dažnai tituluoja kritiku. Negirdėjau, kad labai priešintumeisi. Tai kur Tavo kritiškos ar tiesiog sudirbančios niekalą recenzijos?“, – virtualiai raudonuodamas prisipažinau: „esu bailys, o ne kritikas“.
Kas beliko? LLE įpirštas tekstologas? (Juk turi vadintis kaip nors, jei to ir nenori; jei su tekstologu neišdegs, beliks traukt iš užančio paskutinę pažymą: rankraštininkas.)
Vargu ar ką patenkintų enciklopedinis paaiškinimas, esą tekstologas – tas, kuris aiškinasi įvairiausių raštijos rūšių ir žanrų tekstų genezę, istoriją, autorystę, autentiškumą, siekia nustatyt jų kanoninę formą, suka galvą, kaip, kokiais principais vadovaujantis juos skelbt atsižvelgiant į adresatą. — Nepadės, jei mesi ant stalo vienintelį kozirį, esą tave cituoja pats Paulius Subačius studentų študijuojamoj Tekstologijoj (2001, p. 58). Pagyrūnas, ir tiek.
Reikia pavyzdžio, vaizdžiai parodančio, kaip tekstologo galva veikia. Ką gi, sukonstravau. Atrodė gan įspūdingai.
Pasakojimas galėtų prasidėti taip: tekstologas, skaitydamas Marcelio Prousto Kalinės vertimą lietuvių kalbon, turėtų suklust toj vietoj, kur pasakotojas Albertinai aiškina apie Dostojevskio kūrybą ir, be kita ko, išpyškina tokią anojo personažų eilę: visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, Segrevai [etc.]. (Deja, kai pamėginau rast namie pačią knygą, kad sužvejočiau tikslią citatą (ji turėjo būt į romano pabaigą, dešiniojo puslapio viršuj), prisiminiau: taigi paskolinau Kalinę vienai Prousto gerbėjai. Bet negi tai sustabdys įsibėgėjusią mintį?)
Taigi, tekstologas, skaitydamas tą pavardžių virtinę, kaip minėjau, turėtų suklust: pala, Segrevas? Kas per vienas? Broliuos Karamazovuos tokio personažo tikrai nėra; pasikapsčius paaiškėja, kad apskritai tokio Dostojevskis nėra sukūręs. Korektūros klaida? Vertėjas pripainiojo? Pasirodo, ne:

Tous ces bouffons qui reviennent sans cesse, tous ces Lebedev, Karamazov, Ivolguine, Segrev, cet incryable cortège [etc.] (La Prisonnière [Marcelio Prousto raštų 5 t.], Flammarion, 2000, p. 365–366).

Rusiškai Segrevo apskritai nebūta, bet yra Snegiriovas Broliuos Karamazovuos. Greičiausiai šitą personažą ir turėjo galvoj Proustas. Iš tokios išvados tekstologui turėtų kilt kitas klausimas: o kaip Prousto tekste atsirado tas Segrevas? Galimi atsakymai:

vaizdas iš fr.wikipedijos

a) La Prisonnière buvo išleista jau po Prousto mirties, 1923-ias, taigi autorius korektūros nebeskaitė. Tekstas spaudai rengtas iš rašytojo iki paskutinių gyvenimo dienų taisinėto mašinraščio: visai galimas daiktas, kad suklydo mašininkė, o autorius (kaip ir leidėjai) tos korektūros klaidos nepastebėjo. Jei suklydo mašininkė, ar galima jai priekaištaut žinant, kaip atrodė Prousto rankraščiai (žr. dešinėj)?
b) O gal Prousto skaitytam Dostojevskio Brolių Karamazovų vertime į prancūzų kalbą Snegiriovas jau buvo virtęs Segrevu? O gal tokia pavardės forma jam įstrigo atmintin žiūrint Karamazovų inscenizaciją?

Kaip, kada ir kodėl Prousto romane atsirado Segrevas? – klausimas, į kurį atsakymo turėtų ieškot tikrasis tekstologas. Toks jo darbas. (Ir tai turėjo būt paskutinis šio įrašo sakinys prieš P.S.)
Kai pagaliau grįžo paskolintoji Kalinė (versta Petro Bieliausko ir išleista 1998-ais) p. 303 suradau citatą, kuria turėjo prasidėt šis pasakojimas:

Ir vis dėlto jis [= Dostojevskis] didis kūrėjas. Atrodo, kad savo aprašomą pasaulį yra iš tikro sukūręs. Visi tie nuolat pasirodantys juokdariai, visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, visa toji neįtikėtina procesija susideda iš fantastiškesnių būtybių nei tos, kurias matome knibždant Rembranto „Naktinėje sargyboje“.

Še tai tau! O Segrevo vertime nelikę. Greičiausiai vertėjas, pats rengęs ir komentarus, suprato, kad tas Segrevas – nei šis, nei tas, kad tokio Dostojevskio kūryboj nebūta, o kaip paaiškint – nepatarė ir akademinio La Prisonnière leidimo rengėjai. Kas liko? Išgnybt tą asmenvardį iš vertimo, ir rami galva, tuolab kad sakinio prasmė lieka praktiškai tokia pati. (Bet ši versija – tik spėjimas.)

P.S. Jei skaitydami ėmėt įtart, kad —vg— negali būt jau toks geras tekstologas, tai belieka tik patvirtint jūsų įtarimą: taip, šitą pavyzdį sukonstravau, be kita ko, pasiskaitęs straipsnį „Текстология как история мысли и общественная педагогика“.