(1240) Visiškai tarp kitko: priekabas prie ankstesnio įrašo

Galva gal taip sutvarkyta: dažnai būna kaip per tą chemijos bandymą mokykloj, kai į druskos prisotintą vandenį reikėjo įmerkt siūlą (vilnonį?) – ir jis laikui bėgant ima vis labiau apaugt kristalais; ankstesnį įrašą apie baimę turiu omeny – dar vienas gabaliukas prikibo. —

Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai prie gimtojo Krinčino ribos
(Vido Dulkės nuotr. iš pasvalia.lt)

2017 XII 8 Maironio lietuvių literatūros muziejuj buvo paminėtas Eugenijaus Matuzevičiaus 100-metis. Paprašė ką nors pašnekėt. Be kita ko, priminiau: norint suprast EugM situaciją Stalino laikais, reikia turėt galvoj, kad vokietmečiu viešai skelbė savo eilėraščius, kad 1945-ais brolis buvo suimtas ir nuteistas (10 metų lagerio + 5 metai tremties), kad du mokyklos ir universiteto draugai (Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas) išėjo į mišką; vaizduotė be vargo prikurs visokių baisių dalykų, kurie tau gali atsitikt.
Penkeriais metais jaunesnio Leonardo M. eilėraščių paskaityt pirmąkart atsirado proga 1989-ais, kai išėjo Leono Gudaičio parengta Intos lagerininkų poezijos antologija Benamiai; susiorganizavęs finansinę paramą (parėmė 1990-ų pačioj pabaigoj įsikūrusi UAB „Galia“ – viešbutis Druskininkuos, poetas gyveno Vieciūnuos) 1993-iais per „Vagą“ išleido rinkinį Tu toli (Tu = Tėvynė: „Tu toli, tu už tūkstančių mylių. / Tu su kryžium vargų ant pečių.“). — Susiradau tą knygelę (visai buvo iškritę iš galvos, kad jos pristatyme buv. Menininkų rūmuos 1994 X 20 teko dalyvaut, matyt, kažką ir šnekėjau, nes kvietime pavardė įrašyta), paskaitinėjau; prie eilėraščių nėr parašymo vietos ir datos, bet aišku, kad dauguma sukurti lagery ar tremty, gal ką tik į Lietuvą grįžus. Ir tokia mintis dingteli: praradęs išorinę laisvę, eiliuodamas jautės daug laisvesnis negu brolis.

Gamtinė/ašainė lyrika; neoromantinės poetikos tąsa. Kas įstrigo? Vienas vaizdinys – „Baladės apie siuvėją ir žaltį“ pabaiga:

Žmoneliai išgąsdinti vapa:

– Greit Sibiran veš patį Dangų.

Siūt kailinius puolė siuvėjas,

Kad šiaurėj Dangus nesušaltų.

Žaltys laiptelius dirbinėja,

Kad kailinius kriaučius užkeltų. (p. 107)

Nežinau, gal jums kitaip pasirodys, bet mano supratimu – tas vaizdinys tikrai stiprus. — Ir susisiejo (dar vienas kristaliukas prie siūlo prisikabino) su tuo, ką gyvenimui einant į pabaigą, 2015 VI 30, užsirašė literatūros istorikas ir tekstologas Vytautas Vanagas galvodamas apie gimtąjį Gudiškį; „Savastis“:

Nebuvo tenai mūsų žemė. Nebuvo tenai mūsų laukai.

Bet buvo tenai mūsų Saulė, buvo tenai mūsų visos Mėnulio fazės, buvo tenai mūsų skliautas žydro ir debesuoto dangaus.

(Antanas Sėlis – Vytautas Vanagas, Opera vitae in umbra mortis: poetiniai užrašai ir pokalbis, 2019 [išties 2020], p. 206)

[Šįmet VytV-ui, gimnazijoj labai besidomėjusiam astronomija, būtų buvę 90; jokio priminimo, jokio knygos pristatymo nepavyko surengt (tik kapą Karveliškių 129 kvartale aplankiau); na, kas tas dar dešimtmetis? (jei sulauksim).]

(1179) Ars memorativa: pirmuosius Klasikos skaitymus prisiminiau

įmet gegužės 7-ą Institute vyks jau XII Klasikos skaitymai, jei nesuklydau pirštus lenkdamas.
Vėl, kaip ir 2008-ais, bus skaitomas Vaižgantas.
Tuos pirmuosius skaitymus pradėjo prez. Valdas Adamkus, apie Vaižgantą šnekėjo jo raštų rengėjas aa. Vytautas Vanagas, be kita ko, siūlęs Vilniuj pastatyt jam paminklą. Pirmoji iš Vaižganto skaitė aa. prof. Vanda Zaborskaitė. Skaitė iš Nepriklausomojoj Lietuvoj 1919 IX 27, nr. 110 pirmame puslapy paskelbto straipsnio „Delikatnumas gyvenime ir politikoje“; ne iš laikraščio skaitė, iš 1998-ais išėjusio Raštų 10 tomo.
Tiksliai nebeprisimenu, kurią straipsnio ištrauką Profesorė skaitė, tai perskaičiau dabar visą rašinį. Regis, skaitė pabaigą. Bet tebūnie šičia visas tekstas įdėtas, laiko limito, kaip skaitovams, nieks nenurodė.

Delikatnumas gyvenime ir politikoje
     Atmenu vieną atsitikimą. Aš jau buvau pagyvenęs kunigas, mano tėvelis buvo jau senai miręs. Viešėjau gimtosios vietos miestelyje labai linksmoje ir prietelingoje druugėje. Senieji mini linksmus praeities atsitikimus, jaunieji tuo džiaugiasi ir juokiasi. Ūpas labai gražus, kaip teesti tarp geraširdžių aukštaičių.
     Įsikiša šeimininkė, paliesdama mane.
     – Gi štai ir tamstos tėvelis. Vieną kartą paliko pavėlinčiai miestelyje... kva kva kva...
     Aš turėjau ūmai atsimainyti veidu: taip nusigandau, kad linksmas nupasakojimas neduotų susirinkusiems progos pasijuokti iš mano tėvelio, kurį aš be galo be krašto mylėjau gyvą ir tebegerbiu jo atmintį. Jis buvo paprastų paprasčiausis žmogelis, ne stipruolis, mažas; na, visai ne „karžygis“. Taigi pasityčioti iš jo ištvirkėliams miestelėnams buvo labai lengva.
     Aš ir dabar nežinau ir neatspėju, kas ten juokinga atsitiko. Vis dėlto tuo metu mane visą perėmė, visas kailis nutirpo baime ir pirma išblyškęs veidas turėjo užsidegti raudona liepsna.
Pasakotoja savo ome atspėjo, kaip aš imu kankintis, sumišo ir bepabaigė paskutiniais kalbos žodžiais:
     – ...tai kad bėgo per šilelį.
     Visas pasakos vidurys iškrito.
     Mano ranka savaime išsitiesė jai ant galvos, lyg paglostydama, lyg palaimindama. Gi paaugusi moteriškė, ją nusiėmusi, su pagarba pabučiavo, lyg atsiprašydama už savo neatsargumą.
     Tas menkas atsitikimas taip man įstrigo atmintin, jog ir šiandien aiškių aiškiausiai jį tebeatmenu, tebejaučiu ir tebelaikau aiškiu liudytoju, kiek mūsų prasčiokais vadinamieji žmonelės turi jautrios ir švelnios širdies; to, ką mes vadiname delikatnumu.
     Dar tekus ir jau nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė, kurią aš, nujau, bene daugiau gerbiau ir mylėjau už tikrąją; bent rūpinaus ir sielojaus ja daug daugiau. Ir kenčiau dėl jos daugiau.
     Juo skaudžiau, kad tą mano motutę lietuvybę užgauliodavo ne kokie svetimieji žmonės (labai tai jiems mano lietuvybė!), ne kokie jos persekiotojai (pasitrauk šalin su savo manija!), ne tikrieji lenkai, net ne rusai, – tik saviškiai: senieji kunigai, smulkieji ir stambieji Lietuvos bajorai grynai lietuviškomis pavardėmis; dažnai net be lenkiškų ar gudiškų uodegėlių.
     Visi jie skaitėsi arba dideliais inteligentais, arba mažiausia – pusinteligenčiais; visi gi didžiavosi geru išauklėjimu ir neva aukštesne už sodiečių lietuvių savo kultūra. Ir vis dėlto dabar man jie rodosi tikriausi, nuožmiausi barbarai, be jokios vidaus kultūros. Visi jie stigo paprasčiausio, natūraliojo, bet kuriam žmogui privalomo delikatnumo.
     Kiek tik kartų kildavo kalbų apie naują lietuvių judėjimą, apie „litvomanų“ pastangas sugrąžinti lietuvybei pilietybės teisių, – o susitikus su žinomu „litvomanu“, apie ką gi daugiau bešnekėsi? – tiek kartų jaučiaus tiesiog tortūruojamas. Ne dėl nuomonių skirtumo, ne dėl negalėjimo perkalbėti, tik dėl to, kad iš pat pirmų žodžių buvo (ir yra) tiesiog smaluotu botagu užkertama tau per pačią jautriąją paslėpsnį taip, kad pati koja spirsteli, patsai kraujas dunksteli į galvą ir nuraudina veidą, net akių baltymus.
     – Ach, jak ksiądz łatwo się zaperza: istny litwoman!
     Pasityčiodavo, tikrai manydami, jog man taip darosi iš ligos, iš manijos – kliedėjimo mylimuoju dalyku. Iš tikrųjų gi kraują galvon varė visai ne atitrauktieji lietuvybės dalykai, kuriems nė galvoje man nebuvo bet ką sutiktą laimėti, juos šalininkais padaryti, tik asmeninis užgavimas. Lietuvių ir lietuvybės šlovė buvo man nebeatskiriama mano esmės dalis, kaip tėvelis, motutė.
     – Kva kva! Lietuvybė! Jei tu lietuvis, tai kam gi tau pensnė ant nosies ir kodėl gi ne vyžotas? Kaipgi kitaip lietuvišką tautiškumą parodysi? Reikia taip, kaip yr...
     Suprask: kas juodai vilki ir čebatuotas, tai jau ponas; destis nebe lietuvis, kuris tegali būti chamas, ne švelnios išvaizdos, ne švelnių apsiėjimų.
     Ak, kaip apgaulingos esama paviršės! Kaip ji neišreiškia vidaus!
     Dabar to nebesakoma; lietuvių atsirado buržuine išvaizda; net patys sodiečiai sparčiai ėmė vytis buržujus miestelėnus. Dabar kitaip tau drebiama.
     – Lietuvos valdžia? Kva kva! Taigi tai – taryba! Ta ryba ze smetaną... która niemcem cuchnie. Lietuvos kariuomenė? Kva kva! Baisi, suplyšusiomis kelinėmis, neišmokėtomis algomis. Oficieriai? Kva kva! Vakarykšti pusberniai, prapartininkais tapę, kurių mieliausis užsiėmimas, kai sustoja kur, su dvaro ar sodžiaus mergomis barakatą sukti... Lietuvių finansai? Taigi – Judo pinigėliai! Lietuvos liaudis? Taigi – bolševikai – vagys plėšikai. Nieko nebus iš jūsų sumanytosios valstybės!
     Ir žmogus degi pykčiu. Ir nebesirūpini paieškoti argumentų, jog taip nėra; tik dairais pagalio, kuriuo galėtumei skaudžiau suduoti pasityčiojusiam.
     Tai darosi pasikalbėjimuose, tai darosi ir publicistikoje. Ir reiktų galų gale pritarti J.A. Herbačevskio obalsiui: „Politikoje reikia būti džentlmenu“, pritaikinant jį betgi ne vieniems patiems lietuviams. Visi turime atminti, jog taika prasideda anaiptol ne nuo materialių ar politinių sumetimų, tik nuo asmeninių simpatijų, o karas – nuo dirbtinų ar natūralių antipatijų.
     Visai kitaip žmogus kalbėtumei, jei tau kitu lataku kalba plauktų: Lietuvos valdžia – ne rinktinė, kariuomenė silpnai ištaisyta ir beginklė, oficieriai – ne iš generaliojo štabo mokyklų, nėra savo finansų, liaudis demoralizuota... Dėl visų tų pasakymų būtų daug labai gražios ir rimtos kalbos už ir prieš. Dalykai aiškėtų, teisybė imtų rodytis. Visa nelaimė, jog nei mes, nei mūsų priešininkai neturime vidaus kultūros ir nė tiek delikatnumo, kiek turi mūsų gamtos vaikai, mokyklų neišauklėti. O be tos kultūros, be delikatnumo nieko nepridės šaukimai demokratizmo obalsių. Iš oro niekas neatmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių. Klasių išėjimas, bajorystė čia nieko nesveria. Taigi nužerkime visus neapykantų ir kitokius pelenus nuo rusėjančio po jais įgimto mūsų gerumo, jei norime rimties susilaukti. (Raštai, t. 10: Publicistika, 1918–1919, p. 305–308)

Dar šį tą paskaitinėjau iš šito tomo – įdomu ir po šimto metų, nors šiaip juk rašyta kaip aktualijos. Kodėl? Nežinau, kaip kuo tiksliau pasakyt. Svarstoma apie tai, kas pačiam rašančiajam asmeniškai rūpi, kas svarbu jam kaip žmogui; ir dar: vienaip ar kitaip kas nors pasakoma apie žmogaus prigimtį, o ji juk iš esmės nesikeičia.
„Apie klasiką daugiau žinoma, negu jinai skaitoma“, – minint Maironio 130-ąsias gimimo metines yra užrašęs Marcelijus Martinaitis („Maironis po Maironio“, Santara, 1992, vasara, p. 2). Taip buvo, taip yr, taip bus. Galima sakyt: gerai, kad bent žinoma. Nors kas čia jau tokio gero iš to žinojimo – nežinau.

(1156) Visiškai tarp kitko: trupinys Vietovardžių metais

ai bibliotekon atkeliavo Gimtosios kalbos gruodžio numeris, pasidariau 29 puslapio kopiją ir išsikirpau dešinį apatinį kampą, kur surašyta, kas per metai 2019-i[eji]. Po Vaižganto – Vietovardžių metai. Pamėginau googlint: Vietovardžių metų programa; neradau; gal kur ir yr, bet kistis reikėtų. O norėtųs, pvz., svetainės vietovardžiųmetai.lt, kur ne tik programa būtų. Kaip, ar veiklos viešininimas neturėtų būt įrašytas programon?
Literatūros ir meno redaktorius Gytis Norvilas pirmam numery paskelbtą s-keltį pavadino „Snūduras“. „Raginimas taškytis ir sklaidytis, transliuoti urbi et orbi dažnai sulaukia tik inkštimo. Pavadinčiau tai visuotiniu SNŪDURU. Laiko ženklas? Bet kito laiko nėra ir nebus“ (p. 13).

1997 VIII 14, buv. Gudiškis

Gana, kad jau Seimas skelbia urbi et orbi:

pabrėždamas, kad senieji vietovardžiai – Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė;
įvertindamas tai, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis;
išskirdamas ypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiams su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti;
konstatuodamas, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija;
siekdamas išsaugoti senuosius vietovardžius, n u t a r i a: [etc.]

— nežinau, gal tik man toks įspūdis susidaręs (gal ir klaidingas): kuo skambesni žodžiai paleidžiami, tuo mažiau iš jų naudos; perskaitai – ir pasijunti didžių žodžių pritvotas (kaip musė, kai nepataikai laikraščiu, tik kliudai) – priglušintas, nebelabai besiorientuojantis, kas čia kur čia kaip čia; gal ne snūduras, o blūduras – signum temporis (blūdyti, blūdinėti; klaidžioti nesusigaudant [po aukštąsias sferas], pasijust ne tuo, kas esąs)? Maži konkretūs darbeliukai, kurių nematyt iš toliau žvelgiant, kaip musšūdžių ant lango stiklo, – ko nors tokio jei būt tikimasi, gal žmonės ir padarytų.
— — neseniai popieryne išniro pokalbio su aa. Vytautu Vanagu pirminis rašytinis variantas – Loretos Jakonytės tiksliai užrašyta, kas šnekėta 2007 I 23 (sutvarkytas pokalbis paskelbtas tais pat metais: Colloquia, nr. 17). Pradėjau nuo coll. Prano Vasiliausko darytos nuotraukos, kuri buvo prie Rimanto Skeivio straipsnio „Lituanisto portretas su nukrypimais į praeitį“ (LM, 2000 IX 29, nr. 39, p. 6–7): stovi VytV vidury lauko tarp ražienų ir žvelgia ton pusėn, kur jo gimtosios sodybos būta (žr. nuotr. dešinėj). — Gùdiškis. Kaimas, kurio baigties data žinoma dienos tikslumu: 1983 X 9 sūnus išsivežė pas save Vilniun tėvą Antaną Vanagą (*1905 II 15 Samošiškio kaime Rokiškio rajone [taip antriniam gimimo liudijime, išduotam 1952-ais; neradau tokio vietovardžio niekur kitur užfiksuoto], †1983-iais, antrą Kalėdų dieną, palaidotas Karveliškėse), ir kaimo neliko – tik vietovardis liko.
[I 17: iš dalies nebeaktualu; lt.wikipedijoj patvarkyta] — — —  gailiuos, kad vis nedrįstu lįst lt.wikipedijon – Vytauto Vanago biogramoj reiktų pataisyt vietovardį: gimė ne Gudìškiuose, o Gùdiškyje (iš anykštėnų.lt ne tas vietovardis atkeliavo, ir ten gal kas pataisytų; ir susiet, ir gal straipsny apie Gùdiškį vertėtų įrašyt, kad čia gimęs habil. dr. VytV, be kita ko, Vaižganto raštų rengėjas; juk šie metai ir Vaižganto).

(1013) Tarp kitko: šis tas apie a.a. Vytautą Vanagą

Vytautas Vanagas, 2010
(Justės Kuodytės nuotr.)

Išeina mūsų mokytojai.                                         

Paulius Subačius, sutiktas prie šarvojimo salės

*1930-09-26 Rokiškio apskr. Kamajų vls. Duokiškio par. Gùdiškio dvare, 7 km į pietus nuo Kamajų,
†2017-09-11 Vilniuje, palaidotas Karveliškėse, greta tėvų Marijonos ir Antano ir žmonos Birutės;
literatūros istorikas, tekstologas praktikas, habil. dr.; post mortem galima pridurt – ir poetas.
Kaip tyrėjas, nemėgęs spėlioti – net hipotezė turinti būti į ką nors tikro atremta, o jei nežinom, tai nežinom.
Kaip žmogus, mėgęs tvarką; išeidamas norėjęs, galima sakyt, sutvarkyti viską pats, kad nepaliktų jokių rūpesčių.
Taip, bendrybės. — O gal atsispyrus nuo nuvalkioto gretinimo su Mėnuliu, matoma ir nematoma jo puse?
Iš sėdėjimo prie darbo stalo ir archyvuos – pamatinės studijos apie Strazdą ir Pošką, literatūros istorijų skyriai; „Lituanistinei bibliotekai“ parengti Antano Tatarės, didaktinės prozos tomai, „Versmėms“ – Strazdo, Antano Klemento, pasakėčių tomeliai; kapitalinis darbas – Lietuvių rašytojų sąvadas (iš jo išsirutuliojo Lietuvių literatūros enciklopedija, redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko); 1994-ais pradėti Vaižganto, 2001-ais – Valančiaus Raštai. Ne viskas paminėta, reikia pridurt: ir kt. VytV rašto darbai.
Kita vertus, nematytoji pusė: nuo gimnazijos laikų domėjos astronomija, sakė atpažindavęs visus žvaigždynus; atsitiktinai sužinojau, kai jau ėmė silpt jo regėjimas; gyvenimo pabaigoj, galima sakyt, nieko nebematė; jau Vilniuj atrastas futbolas: galim įsivaizduot, kaip trijulė – Juozas Aputis, Jonas Juškaitis ir Vytautas Vanagas elgdavos jau išgriauto „Žalgirio“ stadiono tribūnoj; yra pasakojęs, kiek džiaugsmo buvę, kai Vilnius Maskvą 5:2 supylęs; vėliau vienas auklėdavo futbolistus prieš televizorių. — Ir dar vieną pomėgį turėjęs, tik slėpęs visą gyvenimą.
Atidavęs Rankraštynui viešuosius popierius (ko vertas, pavyzdžiui, jo susirašinėjimas rengiant Rašytojų sąvadą!), VytV atnešė dar dvi dėželes, kurias liepė atvert tik po jo mirties. Kas ten – nujaust buvo galima; kad ir iš užuominos pokalbio, kuris paskelbtas Colloquijos nr. 17 (2010), pabaigoj: „Rašinėjau eiles kaip nereta gimnazistams ir šiaip apyjauniems žmonėms. Bet siekimo eiti į viešumą nebuvo. Tokie eiliavimai vos atsiradę darosi literatūriniu palikimu ir kartais paviešinami tiktai po autoriaus mirties, suprantama, jeigu jie ko nors verti, o nėra žinomu vardu pavadinamos manijos rezultatas“ (p. 178). Ne, tai ne grafomanija; eilėraščiai, rašyti nuo 1948-ų iki gyvenimo pabaigos. Poeto Antano Sėlio – mokslininko Vytauto Vanago alter ego. Galima juos vadint ir eiliuotu dienoraščiu – klasikine poetika besiremiantys aiškios minties „menki pabandymai žvilgterėti į žmogaus būties ir savo krašto istorinių lemčių dramas“, „šioks toks laiko ir žmogaus dvasios nerimasčių liudijimas“, pasak kukliojo AntS 2014-ais surašyto žodžio Ad lectorem. (Prisiminiau kitą 1930-ų Vytautą – kalbininką habil. dr. Ambrazą, slapyvardžiu Vytautas Dubindris savo poezijos rinktinę išleidusį vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę; irgi rašęs ne viešumai; sovietmečiu kurta nežinotoji poezija – gal kada kas apžvelgs jos mastą ir spektrą; ji buvo.)
— — — stryktelėjo galvoj aiškiai per skambus Janonis: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, / Kaip vykdymas jų idealo.“ Ne, idealai kiekvieno asmeninis reikalas; nebent: darbai, jų tąsa.
Kiek Vytautas ir Birutė Vanagai parengė Valančiaus Raštų tomų, tiek ir bus; neįsivaizduoju, kas galėtų tęst šitą darbą; taip ir liks: Kuriuos Valančiaus Raštus turi omeny? – Nebaigtuosius.
Vaižganto Raštus (ateita iki epistolikos) imsis rengt žmogus, su VytV kartu nieko nedirbęs; svarbu, kad bus einama toliau. Kad tik jis turėtų bent dalį Raštų sumanytojo kantrybės ir tekstologinės bei istorinės kompetencijos; ne šventieji puodus pildo.

(792) Užparaštė, cxiv: apie sovietinę resemantizaciją

TŽŽ (1985) šito žodžio nėra; nelietuviškai tariant – man regis, tiksliau; bet jei reikia lietuviškai, tebūnie – perprasminimas.
Į labai nedaug ką mes esam įsigilinę, perpratę; apie daug ką spendžiam pagal mūsų galvoj susiklosčiusį įvaizdį; įvaizdis visada atsiranda su pagalba.
------------------------------------------------------------------------
1959-ais buvo išleista tikrai mokėjusio vaizdingai pasakot Juozo Baltušio įspūdžių iš kelionės po Lietuvą apybraiža Kas dainon nesudėta; net su nuotraukom, 12 000 egzempliorių tiražu.
Iš Obelių („Zarasų krašto prieslenksčio“, juos susiejęs su Gudaičio-Guzevičiaus kalviu Ignotu, čia „kal[usiu] ginklus, šturmav[usiu] grafo rūmus, telk[usiu] žemiečius kurti pirmąsias tarybas, statyti naują gyvenimą“) rašytojas suka į Zarasus, pakeliui taip svarstydamas:

Ne veltui ir neatsitiktinai čia [Astravo ar Kriūgiškio kaime, Zarasų apskrityje] gimė maištingasis lietuvių liaudies dainius Antanas Strazdelis, pranašingai skelbęs savo broliams baudžiauninkams, kad jau „prikalta daug yr plieno“ [citata iš anoniminio eilėraščio „Varnas“, kuris, kaip pagrindė Vytautas Vanagas, ne Strazdo] ir kad ponams ateis „ta diena“ [frazė iš to paties eilėraščio], kai pasibaigs nuožmi vergovė, išauš laisvės ir laimės laikai. Neatsitiktinai iš čia kilo [*Anapolyje] ir didžio sielvarto poetas Antanas Vienažindys, visą gyvenimą kankinęsis juodos sutanos apkaustuose, ieškojęs paguodos karčiam svaiguly ir armonikos trelėse, nūnai tykiai besiilsintis Laižuvos kapinėlėse, liepų papėdėj, palikęs mums nuostabias dainas, graudų humorą, šviesia ašarėle skambančius posmus. Čia [Pažiegėje] gimė ir augo didis mūsų tautos sūnus Kazimieras Būga, visas jėgas ir širdį atidavęs gimtajai tėvų kalbai ir palūžęs jaunas, degte sudegęs savo žygdarbio ugnyje [diagnozė daug proziškesnė: „smegenų gripas“]. Ir būtent čia, šiame neįtikėtino grožio krašte, gimė didvyriškoji lietuvių tautos dukra Marytė Melnikaitė. (Juozas Baltušis, Raštai, t. III: Kelionių apybraižos, 1981, p. 35–36).

Apribai/kontekstas stiprina įvaizdį: Strazdas, Vienažindys ir Būga, apkraštuoti kalvio Ignoto ir Marytės Melnikaitės.
Galvojant apie sovietmečio studijas: resemantizuotų kultūros įvaizdžių istorija; kažkas panašaus į studijos temą.

(770) Tarp kitko: ne atradimas, o apsijuokimas

Mokslo Lietuvos š.m. nr. 12 (06-26) su rubrika „Nauji istorikų atradimai“ išspausdinta dr. Aldonos Vasiliauskienės (net vardinę klasę Šiaulių r. Bazilijonų mokykloj-daugiafunciam centre turinčios) straipsnio „Patikslinti poeto Antano Strazdelio biografijos faktai“ pradžia.
Radusi Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuj vieną dokumentą – Strazdo mirties metrikos nuorašą, „mokslininkė“ kerta iš peties – pastorintu šriftu:

Remiantis mirimo metrikos tekstu, kuriame akcentuojamas mirusiojo amžius – 77 metai, būtina koreguoti ir kun. A. Strazdelio gimimo metus. Tai ne 1763 ar 1760 m., kaip nurodoma poeto kūrybai skirtoje literatūroje, bet 1756 m. Tai yra kadaise ir Vaclovo Biržiškos nurodyta Strazdelio gimimo data. Deja, vėliau jos nesilaikyta. (p. 11)

Jau tada, birželio pabaigoj, norėjau reaguot, bet sustabdė Tęsinys – kitame numeryje.
Tarsi nepadoru viso teksto neperskaičius skelbt įrašą tokiu pavadinimu. Palaukiau.
Tęsinys nr. 13 (07-08), p. 7 ir 9. Deja, apie „atradimą“ daugiau nė žodžio; tik, remiantis Kupiškio bažnyčios gimimo metrikų knygomis, suskaičiuoja, kiek Strazdas gimusiųjų pakrikštijo ir kiek mirusiųjų amžinybėn palydėjo.
Taigi surašau tai, ką pasižymėjau perskaitęs pirmąją – atradimingąją – straipsnio dalį:
(1) Mirties metrikoje visada būdavo nurodomas mirusiojo amžius, tad pavartotas žodis akcentuojamas laikytinas nesusipratimu.
(2) Asmenvardžio forma Strazdelis moksliniame diskurse jau seniai nebevartojama.
(3) Eikim prie esmės. Ar asmuo vadintinas mokslininku, jei rašydamas apie savo „atradimą“ net nepamini monografijos, skirtos būtent tam, kurio gimimo datą imasi tikslint? Turiu galvoj Vytauto Vanago Antaną Strazdą (1968), kur viskas išknisinėta ir prieita prie išvados:

Reziumuojant visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, reikia laikyti, kad poetas Antanas Strazdas gimė 1760 m. kovo 9 d. Andriaus ir Sofijos Strazdų šeimoje, Kriaunų parapijoje, Astravo kaime, kuris dabar vadinasi Margėnais ir priklauso Rokiškio rajonui. (p. 24)

Ką turėjau galvoj, rašydamas viskas išknisinėta? Štai monografijos fragmentas apie tai, kur koks Strazdo amžius nurodomas (paskutinėj eilutėj minima ir mirties metrika, kurios nuorašas „įkvėpė atradimą“). →
Gal jums atrodys, kad per silpną žodį pavadinime pavartojau – apsijuokimas, bet tiek to. O šiaip – labai liūdna. Labiausiai dėl to, kad tokie „atradimai“ skelbiami Lietuvos mokslininkų laikraštyje (tokia paantraštė) ir nieks iš mokslininkų nereaguoja (bent jau iki šiol jokios reakcijos niekur neteko skaityt).
Prieduras (11-10)  Bibliotekon atkeliavo kas mėnesį išeinančio laikraščio Voruta nr. 10. O ten vėl Aldonos Vasiliauskienės straipsnis apie tą patį – „Strazdelis archyviniuose dokumentuose“ (lyginanat su publikacija Mokslo Lietuvoj, šiek tiek patrumpinta ir perdėliota). Na, suprantama, kaip vyr. redaktorius ims ir suabejos redakcinės kolegijos narės kompetencija? Prie publikacijos – SRTRF logotipas, vadinas, už šį rašinį autorė dar ir honoraro gaus. Nesvarbu, kad rašinys jau kitame SRTRF remiamame leidiny skelbtas.

(312) Tarp kitko: apie žinių spragą

Skaitydamas vieną rankraštį (kun. G.B. pastabas apie Vytauto Vanago 1968-ais išėjusią monografiją Antanas Strazdas), užkliuvau už išnašoj minimo fakto. Autorius teigia, kad „marksistinio idealizmo klaidų ir išsišokimų literatūros, mokslo ir meno srityse per pastaruosius keliolika metų galima konstatuoti ne vieną“ ir išnašoj pateikia pavyzdžių:

Plg. lyginamosios kalbotyros metodo vertinimas prie 15 metų [t.y. Stalino laikais], Mendelio paveldėjimo teorijos vertinimas; Trijų kryžių kalno, Kryžių kalno, pakelių kryžių kai kuriuose rajonuose sunaikinimas; kapucinų bibliotekos Plungėje sudeginimas etc. (LLTI BR, F1-2127)

Apie viską šiek tiek skaityta/girdėta, išskyrus konkrečios bibliotekos sudeginimą, kuris paminimas kaip daugmaž visiems žinomas faktas. Plungės ir kapucinų sąsaja žinoma, buvo jų vienuolynas, mokykla, kurie po karo uždaryti, bet va apie bibliotekos (vienuolyno tikriausiai?) sudeginimą [sic!] nieko neteko skaityt; spraga.
Gal kas esat domėjęsi šiuo įvykiu?

(246) In memoriam Birutės Vanagienės (*1934-11-09 Mosėdy, †2011-12-31 Vilniuj)

Šiandien Karveliškėse buvo palaidotas kūnas žmogaus, kuriam turim būti dėkingi, kad žemaičiai Daukantas ir Valančius be didesnių sunkumų mums tapo paskaitomi.
LKI surašytame nekrologe (žr. wordinį priedą) a.a. B.V. pristatoma kaip dialektologė ir kaip kalbos istorikė; manau, būtina pridurt: ir tekstologė praktikė (kaip 9/10 lietuvių tekstologų) – parengė „Lituanistinės bibliotekos“ serijai Valančiaus Raštų dvitomį (1972), Daukanto Raštų dvitomį (1976), pastarojo Vertimus ir sekimus (1984) ir Istoriją Žemaitišką (1995; NB: antras pavadinimo žodis pradėtinas didžiąja raide) [ir kt.]; 2001–2011-ais su vyru Vytautu Vanagu – pirmuosius keturis akademinių Valančiaus Raštų tomus.
Pabendraut su a.a. B.V. teko dirbant „Vagos“ leidykloj, kai Lietuvių literatūros palikimo redakcija gavo Istorijos Žemaitiškos pirmąją dalį (spaudiny [abi dalys išėjo sykiu jau man nebedirbant „Vagoj“] nėr nurodyta jokio redaktoriaus; ir labai teisingai, nes jo Vanagienės parengtiems tekstams ir nereikėjo). Atsimenu tik pasvarstymą dėl didžiųjų raidžių. Daukantas ir tautovardžius/gentivardžius, ir vietovardžius rašė kaip lenkai – abiem atvejais pirma raidė didžioji. Pagal dabartinis reikalavimus, didžiąja tereik pradėt vietovardžius; ir kaip atspėt, ką Daukantas turėjo galvoj: teritoriją (Žemaičius, Lenkus, Gudus, Mozūrus etc.) ar žmones (žemaičius, lenkus, gudus, mozūrus etc.)??? Daugiur aišku iš konteksto (atsimenu, kaip sutarėm, kad kunigaikščiai ir karaliai valdė teritorijas, o ne žmones, tarkim, Jogaila – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius), bet kai kur – oi nelabai (nuteriojo Žemaičius ar žemaičius?); liko vienas kitas atvejis, kur pagal sistemą, mano manymu, reikėjo rašyt didžiąja, bet liko mažąja; regis, dėl Lietuvių, kaip vietovardžio, nesutarėm; „Jūs parengėja, Jūsų žodis lemia“).
Paskutinis didelis Vytauto ir Birutės Vanagų darbas – pradėti Valančiaus Raštai. Nors ketvirtame puslapy rašoma: „Parengė V.V., tekstus redagavo B.V.“, mano supratimu, abiejų darbas lygiai svarus (net gal simbolizmo įžvegtina): kairiuosius puslapius, kur pirminis tekstas, toks, kokį pats Valančius parašė/išspausdino, prižiūrėjo V.V., o dešinieji, kur „aplietuvintas“ tas pats tekstas, – B.V. valdos. Ir vis pagalvodavau: viena galva (Vanagų) ir dvi rankos – Vytauto ir Birutės. Dešiniosios nebėr.
P.S. Netikiu visokias ženklais ir panašiais dalykais, bet sutapimas yra sutapimas: gruodžio 31-ą priešpiet perklausiau iš vakaro gautą dovaną – CD – Antano Kučinsko Giesmes apie smertį. Atsisveikinant su Birute Vanagiene skambėjo lotyniškos giesmės.