(1043) Maironiana, šiokia tokia: klausimas be atsakymo ir pamurmėjimas

Šiaurės Atėnuos 2017-12-01 buvo išspausdinti kolekcininko Šarūno Šimkevičiaus pasakojimai apie kunigus Konstantiną Paulavičių ir Nikodemą Švogžlį-Milžiną, paminėtas ir aukcionas pirkis.lt; na kaip nepasižiūrėsi, kas tai per dalykas? Prisiregistravau; pirmą pirkį (beje, iš žmogaus, minimo ŠarŠ tekste) matot (10,8 x 6,3 cm); prašė dviejų eurų; kaip neįgudęs pirkėjas, iškart pasiūliau tiek, kiek kainuoja cigarečių Rothmans40 pakelis; LLTI biblioteka šito smulkaus spaudinio neturi, tai padovanosiu; na kas tie 5 eurai, kai pagalvoji.
— O pagalvojau štai apie ką:

(a) Ketvirtame lankstuko puslapy akis užkliuvo už apaštališkojo protonotaro. Šiaip ir galvoj, ir antkapinėj plokštėj prie Kauno arkikatedros Jonas Mačiulis-Maironis prelatu vadinamas. Gal tas apaštališkasis protonotaras – tik skambesnis prelato sinonimas? Paklausiau žmogaus, tuos dalykus išmanančio, Pauliaus Subačiaus. Ne, tai ne sinonimai (iš PS el. laiško):

apaštališkasis protonotaras – nuo vėlyvųjų viduramžių šį titulą turėjo Romos kurijoje dirbę notarų kolegijos nariai, tvarkę konsistorijos posėdžiuose priimtus dokumentus; nuo XVI a. pradėtas teikti kaip garbės titulas „titulares seu honorarii“, aukštesnis titulas už paprastą garbės prelatą, todėl ne sinonimas, de facto aukščiausias įmanomas titulas neturint vyskupo šventimų, kreipinys „didžiai gerbiamas monsinjore“, sutana etc. raudonesnė (purpurinė) nei paprasto prelato (violetinė).

Bet jei žmogus turėjo titulą, kuris aukštesnis už prelato, kodėl ne jį, o žemesnį, prelatas, buvo nuspręsta įrašyt antkapinėj plokštėj? Nežinau.












(b) Trečiam puslapy po nuotrauka – posmas iš Raseinių Magdės, tas pats ir antkapinėj plokštėj; su tikslia bibliografine nuoroda; tatai šonan pakreipė. Teko girdėt rimtų šnekų, kad rengiamasi imtis akademinių Maironio Raštų. Gražu, reikalinga. Taip, bet tik viena vertus. O antra vertus? O antra vertus, ar padoru pradėt dar vienus Raštus, kai tiek nebaigtų? Jungtinėm jėgom svajota parengt ir išleist Daukanto ir Valančiaus Raštus – blaiviai žvelgiant, nebus tokių Raštų; gražus sumanymas buvo Braranausko akademiniai Raštai – kiek žinau, nieks nieko nebedaro; arba Putino Raštai – be Sukilėlių antros dalies ir epistolikos; gana pavyzdžių. Aišku, kvaila būtų svajot, kad kas nors galėtų sudaryt pradėtų Raštų sąrašą, peržiūrėt ir pasakyt: šitie amenjuze, nėr galimybių baigt; šituos yr galimybių baigt; kai kokius vienus baigsim, kokius vienus galima bus pradėt. Toks tas utopinis antra vertus.

(1028) Visiškai tarp kitko: apie Daukantą, Girininkienę, Rutenbergą ir darbus

Praeitų metų pirmam Literatūros ir meno numery buvo Vidos Girininkienės straipsnis „Simonas Daukantas ir Vincas Grybas“; trečia nuo galo pastraipa:

Abu didieji Lietuvos žmonės gimė spalį. 2015-ųjų spalio 3 d. minėjome V. Grybo 125-ąsias gimimo metines. 2018 m. spalio 28 d. minėsime Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Kaip jas pažymėsime? Vykstant ginčams dėl J. Basanavičiaus paminklo vietos, galvojant apie kitus paminklus ir jų erdves galima priminti, kad vienam žymiausių mūsų šviesuolių, tautinio, istorinio ir dorovinio sąmoningumo žadintojui Vilniuje nėra paminklo. Aikštė yra, o paminklo – ne. Ar ne logiška aikštėje šalia senojo universiteto, kuriame jis mokėsi ir rašė, matyti ir jos šeimininką –­ Simoną Daukantą? Juolab kad ir paminklo eskizas yra – pirmasis projekto variantas, apie kurį V. Grybas 1928 m. lapkričio 19 d. iš Lukšių Petrui Rimšai rašė: „Aš dabar esu sodžiuje ir užsidaręs tokiame kampelyje, jogei nieko nežinau, kas pasaulyje dedasi. Turiu tokį ruimelį dirbtuvei ir lipdau vis kaip ką. Padariau projektą škicą paminklui S. Daukantui ir jį prisiunčiau Kaunan Komitetui apžiūrėti, jis randasi pas pr. M. Biržišką. Deja, to projekto įgyvendinti nebus galima dėl lėšų stygiaus. Tai dabar dirbu antrą, kurį neužilgo žadu atvežti Kaunan, tik ta bėda, kad gero gipso neturiu po ranka...“ (LM, 2016-01-08, p. 28)

Ne vieno žmogaus valioj-galioj paminklus statyt; o ką nors tikrai prasmingo, kad ir nedidelio padaryt galima. Vida Girininkienė sugalvojo parengt tom Daukanto metinėm kalendorių-knygą; ir parengė, ir rado leidėją, ir jau daiktas atspausdintas. Girininkienė yra Girininkienė: labai daug ką iš naujo tikrino, žiūrėjo, rado, tikslino (gal kas nors ir apie tai parašys, nes tas dvidalis leidinio įvardas kalendorius-knyga yra tikslus: kai baigsis 2018-i, galima lapų apačias su dienų skaičiais nukirpt, ir liks knyga). — Šičia tiesiog labai pasidžiaugt noris: žmogus, užuot tik siūlęs, ką būtų galima padaryt, – ėmė ir padarė. Ir yra.
Ir labai ačiū žmogui. Ir už darbą, ir už pavyzdį, kaip reikia elgtis.
(Iššoko iš atminties per TV girdėtas Marijonas Mikutavičius: „Galvok. Valdžia to dar neuždraudė.“ – O apgalvojęs imk ir padaryk, ir mažiau galvok apie tą valdžią.)


Digresija, netolima. Vakar užėjo bibliotekon Darius K., ieškantis ko nors įdomaus apie Daukantą mokykliniam vadovėliui. Atnešiau, ko prašė; ir dar prisiminiau, tai pasiūliau, sakau, gal kur nors kam nors panaudosi.
— Prisiminiau 1901-ais Papilėj (kur Daukantas mirė) gimusį dr. Giršą Rutenbergą, jo knygelę Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas, išleistą Kaune 1922-ais su Mykolo Biržiškos įžangos žodžiu (žr. dešinėj).
lt.wikipedijoj yra nuorašas nuo Žurnalistikos enciklopedijos (1997), bet GR darbas apie Daukantą net nepaminėtas; ir žūties datą – po 1941 – manau, galima patikslint, ir gimimo; vargu ar Papilėj išlikęs namas, kur Rutenbergai gyveno, kad kokią atminimo lentą galima būtų pritvirtint, tai gal bent žymių Papilės žmonių sąrašan wikipedijoj jį galima įrašyt?
Ir nesvarbu, paskelbs ar ne Seimas 2018-us ar 2019-us Žydų metais.

(Patiko Elžbietos Banytės svarstymai priešpaskutiniam Literatūros ir meno numery; ramūs ir įžvalgūs, ypač – kad reikia skaityti.)

(1000) Iš popieryno, xxxix: apie kai kuriuos pražuvusius rankraščius

Vytautas Kubilius 1965-02-17 užsirašė:

Būtinai reikės parašyti straipsnį „Apie pražuvusius rankraščius“. Kiek mes praradome puikių dokumentų. Kitos tautos surinko mažiausius gabalėlius, liečiančius jų menininkus, o mes dėl savo apkiautimo išblaškėme.
     Kudirkos rankraščiai žuvo Antavilių senelių parodoje [sic! = prieglaudoje?]. J. Baltrušaičio laiškai dingo be pėdsakų kaip ir Kapsuko archyvas. Ne viskas priklausė nuo žmonių. Istorija negailėjo ne tik žmonių, bet ir popierių, turinčių didž. vertę.
     Ir štai blogiausia, kai žūsta dabar, ramiu ir tykiu metu. Mes pamilom Mačernį. Žmonės per karą išsaugojo jo rankraščius. Jie buvo čia. Bet dėl keisto fanatizmo neatiduoti bibliotekai. Ir dingo. Pakliuvo nelabai garbingu būdu pas [Kęstutį] Genį. Tas rodė [Henrikui] Vancevičiui, aktoriams. O kai dabar klausi, išsigina nieko nežinąs. Reikėtų, kad pasiaiškintų visuomenei. (Dienoraščiai, 1945–1977, 2006, p. 293)

VytK dienoraščius parengusi Janina Žėkaitė prie šio įrašo nepridūrė jokio komentaro. Nežinau, kokius konkrečiai Mačernio rankraščius mini Kubilius, ar jie suvisam pražuvo, ar vėliau atsirado. Tik vienas epizodas iškyla atminty: kai šnekinau radijui Leonardą Zelčių, jis minėjo Mačernio eilėraščių skaitęs ir atmintinai išmokęs dar prieš pasirodant VytK sudarytai Žmogaus apnuogintai širdžiai (1970); greičiausiai iš tų rankraščių, kuriuos turėjo kolega Kęstutis Genys? Bet gal iš kokių nuorašų?
O dėl ketinimo parašyt straipsnį apie pražuvusius rankraščius – tik 1984-ais toks buvo parašytas ar bent jau išspausdintas („Kam priklauso kultūra?“, Literatūra ir menas, 1984-02-11, p. 4). Pradžioj pareiškęs, kad kultūra ir jos vertybės esančios visos tautos nuosavybė, pateikęs pluoštą kilnių ir gražių pavyzdžių (net kaimo senutės atiduodą studentų ekspedicijoms XVIII amžiaus giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo), VytK pereina prie nemaloniųjų dalykų:

Tačiau esame ne kartą skaudžiai patyrę, kaip svarbiausia šito kodekso tezė – kultūros vertybės yra visos tautos savastis – būdavo apeinama ir paminama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą.
     Jei šlovingas rašytojas ar dailininkas priklauso mano giminei, tai man priklauso ir jo šlovė, ir jo palikti popieriai, ir vienintelė teisinga jo gyvenimo interpretacija. Tai gimininės bendruomenės mąstymo reliktas. Todėl viena mergina prisako įdėti į savo karstą mylimo poeto eilėraščių rankraščius, be kurių jai bus nyku aname pasaulyje. Kita mergina taip ištikimai saugo nuo pašaliečių akių sužadėtinio eilėraščių sąsiuvinius (jų paskirtis – sudūlėti jos karste), kol jie dingsta be pėdsakų. Poeto sūnus – pagal vieną šiurpų pasakojimą – paveldi tėvo laiškus motinai, rūpestingai surištus pamečiui atskirais žiupsneliais, ir sumeta į židinio liepsną vieną ryšulėlį po kito, kelių dešimtmečių korespondenciją, rašytą iš Romos, Oslo, Londono, Kauno. Kaip pasigenda dabar šitos medžiagos J. Janonio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio raštų leidėjai! Kaip praverstų pedagoginės minties tyrinėtojams elementorių ir vadovėlių autoriaus A[ugustino] Jakučionio archyvas, ne taip seniai suverstas į ugnį jo artimųjų!
     Susirūpinusi savo prestižu, giminė imasi cenzūruoti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepraslystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikrosios prigimties. Vienas giminaitis išlaiko paslėpęs „Liūdnos pasakos“ autoriaus laiškus 70 metų, suerzintas nepalankių atsiliepimų apie savo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje – tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia, kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 metais. Iki šiol neatsirado K. Borutos atsiminimų apie Vytautą Montvilą eskizas, kurį jis 1958 m. prašė grąžinti vieno asmens, dabar jau mirusio.
     Kai šitaip triumfuoja egoistiniai interesai, o ne moralinė pareiga nacionalinei kultūrai, suima apmaudas ir graudesys. Tegul tai išimties atvejai. Bet kiek baltų dėmių tebėra mūsų įžymių menininkų biografijose – ištisi mėnesiai ir metai neturi nė menkiausio raštiško liudijimo (latviai gali dokumentuoti visą J. Rainio biografiją beveik padieniui). Bemoksliai sodiečiai dar saugodavo savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Negudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių sodiečių vaikai, suvarę į makulatūrą daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Taip atsirado individualūs kolekcionieriai, glemžiantys kultūros dokumentus į savo saugyklas (kad paskui palikuonys išsvaistytų juos vėjams), o ne atiduodantys už visai padorų atlyginimą valstybiniams archyvams, iš kurių tarybiniais metais – kiek žinau – neišgaravo nė vienas mūsų rašytojo rankraštis. Dabar net kai kurie laipsniuoti veikėjai įgudo iš naivių savininkų išvilioti „mokslo labui“ rečiausias nuotraukas, afišas, autografus (vieno rankose mačiau net K. Binkio gimimo metrikas), kaupti teisėtais ir nevisai teisėtais būdais kokios nors įžymybės rankraščius, kad užsitikrintų sau teisingiausio žinojimo monopolį (pamėginkite be manęs išleisti pilną „Raštų“ leidinį!).
     Toli gražu ne visi, į kurių rankas patenka mūsų kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Jau kiek kartų naršyta po visą Lietuvą, renkant S. Nėries autografus ir amžininkų atsiminimus. O dar kiek tų autografų ir nežinomų nuotraukų surado V. Alekna, naujo „Raštų“ leidinio sudarytojas, belsdamasis nuo vieno poetės pažįstamo pas kitą! Visa tai lengvai galėjo nuplaukti į nebūtį, kaip nuplaukė Antavilių senelių namuose V. Kudirkos laiškai ir eilėraščiai (pagal nepatikrinamą legendą[*]). Koks paradoksas: rašytojas per ištisus dešimtmečius saugo artimųjų laiškus, o giminės teišlaiko mažytį pluoštelį jo laiškų (gražiai sutvarkytame I. Simonaitytės archyve šūsnys giminės laiškų ir vos keli jos pačios laiškai artimiesiems).
     Tačiau nėra „liūdnesnės istorijos“ kaip toji, kai „broliai lietuviai“ sumano pasipelnyti iš nacionalinės kultūros. Jums reikalingas publikacijai šis garsaus poeto laiškas, imkite už penkias dešimtines, pigiau, žinote, negaliu... Jus domina ši knyga su rečiausia dedikacija, prašom – tik 60 rubliukų... Štai rašalinė „Pelikan“ – jos rašalu buvo parašyti įstabiausi lietuvių lyrikos šedevrai – atiduodu už penkrublį... Štai auksinis parkeris, dovanotas „Altorių šešėly“ autoriui jo gerbėjų, – klokite nesvyruodami 2000 sumą. Štai vienintelis Lietuvoje D. Kleino „Gramatikos“ egzempliorius – norėčiau keturių kambarių buto...
— — — —  —  —  —  —  —  —  —  —  —  — 
[* Beveik po mėnesio, 03-08, savaitrašty buvo paskelbtas Juozo Lebionkos laiškas redakcijai, pavadintas „Antavilių legenda“ (p. 12). Papasakota, kaip mėginta ieškot tų Amelijos ar Anelijos Artichovič-Višinskos, 1939-ų rudenį karo audros iš Varšuvos atblokštos Lietuvon, turėtų Kudirkos rankraščių, bet neberasta. „Po senutės mirties jos asmeninis ‘turtas’ buvo sukrautas į maišą ir išneštas į katilinę sudeginti.“]

Ir dar krūva visokių VytK žinomų ar tik girdėtų faktų faktelių apie tai, kaip negražiai elgtasi pasielgta.

— — įrašo tęsinys išsišakoja:
(a) Kubilius straipsny, savaime suprantama, toli gražu ne viską suminėjo, tik savo galva rėmės. (Nesileidžiant į paieškas, tiesiog kas atminties paviršiuj, galima būtų pridurt.) Pražuvę yra Simono Daukanto ir dalis vysk. Valančiaus laiškų, pluoštas laiškų Daukantui; apie tai yra rašęs Augustinas Janulaitis, jei smalsu, žr.: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), 1913, p. 4–6. Prašapo – greičiausiai jau po karo – Maironio laiškų Jakštui originalai, iš kurių buvo parengta publikacija Naujojoj Romuvoj 1936-ais; dabar iš ten tekstai imami.
Arba (popieryne išsaugotą išplėšą radau) štai ką rašė Saulius Kubilius apie Stasio Šilingo epistolinį palikimą:

Trumpai apie Stasio Šilingo, kalinio ir tremtinio, susirašinėjimą. Saugojo jis ne tik visus artimųjų ir bičiulių laiškus, bet ir visų savo rašytų laiškų nuorašus. Juos visus kruopščiai įregistruodavo sąsiuvinyje, atskirai įrašydamas gavimo, siuntimo datas, eilės numerį, bendrą jų skaičių. Atidžiai tikrino, kas jau rašyta, reikalui esant cituodavo laiškus, o dingusius galėjo atkurti. Deja, visas Stasio Šilingo sudarytas laiškų, taip pat ir kitų užrašų, archyvas žuvęs. Turimomis žiniomis, jo paties prašymu visas korespondencijos rinkinys buvo sudegintas. Šeima išsaugojo, tarsi brangiausias relikvijas, tik savo tėvo ir senelio laiškus. O koks Stasio Šilingo laiškų bičiuliams likimas? Ar kas išliko? Apie tai žinių nėra. Tegalime su gilia širdgėla apgailestauti, kiek daug negrįžtamai nugrimzdo, išnyko, žuvo užmaršties liūne. („Tylos skraistė“, Atgimimas, 1992-11-09, p. 15)

Arba (rašydamas prisiminiau): Giedrius Viliūnas, 1998-ais rengdamas „Baltoms lankoms“ Binkio poezijos rinktinę, ieškojo bene svarbiausio rankraščio – paties autoriaus prieš mirtį sudarytos Lyrikos, kur buvus ir originolioji kūryba, ir vertimai; tas rankraštis karo pačioj pabaigoj buvęs įteiktas „Sakalui“, aišku, knyga neišėjo; tuo rankraščiu esą rėmėsi Antanas Vengris, rengdamas Binkio Poezijos tomą, kuris buvo atspausdintas 1949-ais, bet cenzūros sulaikytas (tiražas sunaikintas 1951-ais), – nežinau, ar kuriam nors archyve GV tą 1944-ų rankraštį rado.
Ir dar galima būtų rast pavyzdžių, ir dar. — Taip, kai kurie rankraščiai žūsta, pranyksta, sunaikinami. Ar tai vadintina tragedijom? – nemanyčiau; didesnės ar mažesnės netektys. Viskas negali išlikt iš principo, ir su tuo reikia susitaikyti.
(b) Neabejotina, kad dalis kultūros palikimo vertybių yra privačių asmenų nuosavybė. VytK manė, kad jos turį tapt visos tautos savastim, t.y. būt perduotos ar už siūlomą kainą parduotos valstybinėm institucijom – archyvams, muziejams ar bibliotekoms. Nemanyčiau. Tik gerai būtų, jei apie tas vertybes būtų kas nors žinoma ne tik pačiam saugotojui. Kodėl žmonės nepasigarsina turį tą ar aną rankraštį, nuotrauką (nedaro taip, kaip padarė, tarkim, Gitanas Nausėda, nusipirkęs Chronik der Schule zu Nidden ar kun. Adolfo Lapinsko užrašytos tautosakos rinkinį)? Gal ir klystu, bet greičiausiai iš baimės, kad gali būt paklausta: o kaip jūs šitą vertybę įsigijote? Ir sunkoka būtų pasakyt tiesą. Jau atsiradusiems ir vykstantiems aukcionams Lietuvoj vertingų rankraščių ar dokumentų, galima sakyt, visai nesiūloma. Kad kolekcininkai nieko nepirktų ir neparduotų – sunkiai tikėtina, vadinas, viskas vyksta blusturgiuos arba dar slapčiau. Gaila. Stebėt, kaip varžomasi, tarkim, dėl išplėštųjų Salomėjos Nėries dienoraščio lapų būtų išties įdomu.
[P.S. Ne į numeraciją žiūrint, o iš viso skaičiuojant, šis įrašas yra ne 1000-asis, o 1063-ias.]

(246) In memoriam Birutės Vanagienės (*1934-11-09 Mosėdy, †2011-12-31 Vilniuj)

Šiandien Karveliškėse buvo palaidotas kūnas žmogaus, kuriam turim būti dėkingi, kad žemaičiai Daukantas ir Valančius be didesnių sunkumų mums tapo paskaitomi.
LKI surašytame nekrologe (žr. wordinį priedą) a.a. B.V. pristatoma kaip dialektologė ir kaip kalbos istorikė; manau, būtina pridurt: ir tekstologė praktikė (kaip 9/10 lietuvių tekstologų) – parengė „Lituanistinės bibliotekos“ serijai Valančiaus Raštų dvitomį (1972), Daukanto Raštų dvitomį (1976), pastarojo Vertimus ir sekimus (1984) ir Istoriją Žemaitišką (1995; NB: antras pavadinimo žodis pradėtinas didžiąja raide) [ir kt.]; 2001–2011-ais su vyru Vytautu Vanagu – pirmuosius keturis akademinių Valančiaus Raštų tomus.
Pabendraut su a.a. B.V. teko dirbant „Vagos“ leidykloj, kai Lietuvių literatūros palikimo redakcija gavo Istorijos Žemaitiškos pirmąją dalį (spaudiny [abi dalys išėjo sykiu jau man nebedirbant „Vagoj“] nėr nurodyta jokio redaktoriaus; ir labai teisingai, nes jo Vanagienės parengtiems tekstams ir nereikėjo). Atsimenu tik pasvarstymą dėl didžiųjų raidžių. Daukantas ir tautovardžius/gentivardžius, ir vietovardžius rašė kaip lenkai – abiem atvejais pirma raidė didžioji. Pagal dabartinis reikalavimus, didžiąja tereik pradėt vietovardžius; ir kaip atspėt, ką Daukantas turėjo galvoj: teritoriją (Žemaičius, Lenkus, Gudus, Mozūrus etc.) ar žmones (žemaičius, lenkus, gudus, mozūrus etc.)??? Daugiur aišku iš konteksto (atsimenu, kaip sutarėm, kad kunigaikščiai ir karaliai valdė teritorijas, o ne žmones, tarkim, Jogaila – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius), bet kai kur – oi nelabai (nuteriojo Žemaičius ar žemaičius?); liko vienas kitas atvejis, kur pagal sistemą, mano manymu, reikėjo rašyt didžiąja, bet liko mažąja; regis, dėl Lietuvių, kaip vietovardžio, nesutarėm; „Jūs parengėja, Jūsų žodis lemia“).
Paskutinis didelis Vytauto ir Birutės Vanagų darbas – pradėti Valančiaus Raštai. Nors ketvirtame puslapy rašoma: „Parengė V.V., tekstus redagavo B.V.“, mano supratimu, abiejų darbas lygiai svarus (net gal simbolizmo įžvegtina): kairiuosius puslapius, kur pirminis tekstas, toks, kokį pats Valančius parašė/išspausdino, prižiūrėjo V.V., o dešinieji, kur „aplietuvintas“ tas pats tekstas, – B.V. valdos. Ir vis pagalvodavau: viena galva (Vanagų) ir dvi rankos – Vytauto ir Birutės. Dešiniosios nebėr.
P.S. Netikiu visokias ženklais ir panašiais dalykais, bet sutapimas yra sutapimas: gruodžio 31-ą priešpiet perklausiau iš vakaro gautą dovaną – CD – Antano Kučinsko Giesmes apie smertį. Atsisveikinant su Birute Vanagiene skambėjo lotyniškos giesmės.

(145) Dėl juoko: Daukanto ir Valančiaus atvaizdai

Taip, čia (viršuje kairėj) Simonas Daukantas. Tokiu „portretu“ buvo papuošta 1898-ais kun. Antano Miluko JAV, Shenandoah, Pa., pradėtos leist Dirvos pirmoj knygoj paskelbta „Medega S. Daukanto bijografijai“. Kudirka šį savamokslio paišytojo Ratkaus „kūrinį“ įvertino taip:

Pasitaikydavo girdėt įvairius juokus iš to, kad koks mulkis reikalavo pagal aprašymą arba apipasakojimą žmogaus paviršiaus padaryti fotografiją, arba portretą. O štai minėtoje knygoje randame tokius juokus įkūnytus. Pagal pažįstamų pasakojimą padarytas Daukanto portretas! Gaila, kad įkūnijimui juokų parinktas taip didei brangus mums žmogus, kaip S. Daukantas. Jeigu jau neliko tikro portreto, tai būtų užtekę vieno aprašymo paviršiaus Daukanto ypatos. Kam tie juokai? (Raštai, t. II, p. 657)

Jei atmintis nemeluoja, kun. Milukas, nepaisydamas Kudirkos pasišaipymo, šitą Daukanto atvaizdą įdėjo ir į Lietuvišką albumą (1900), regis, net buvo atvirlaiškis išleistas.

Vakar tą Kudirkos pasažą beskaitydamas, iškart prisiminiau šyptelt verčiantį vysk. Valančiaus atvaizdą, kurį užtikau vasarop Lietuvių laikraštį skaitinėdamas žiūrinėdamas (1905-01-20/02-02, nr. 6/7, p. 75, kaip Mečislovo Davainio-Silvestraičio str. apie Valančių iliustracija; žr. dešinėj viršuj). Spėjau, kad tai greičiausiai perpiešinys. Dar kartą pervertęs Vytauto Merkio studiją Motiejus Valančius: Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo (1999) 626 puslapy radau nuotrauką, kurion, manau, ir buvo žiūrėta paišant (žr. dešinėj apačioj).
Beje, šįmet dar vieną nematytą Valančių išvydau (žr. kairėj apačioj) – miško vidury stovinčioj Drungeliškės koplytėlėj. Tas kvietkas ir kolioras na labai jau [...] trenkia.