(1249) Iš atostogų: senosios Rokiškio kapinės ir vienišųjų Sniegiuos

2020 VII 22, 11:15;
lietaus debesys artinas, bet viską spėjom apžiūrėt
                                                                                                                                              

Trečios kapinės, kurias praeitą vasarą norėjau aplankyt, – senosios Rokiškio.

Galima sakyt, visą gyvenimą LLTI dirbusi literatūros istorikė Regina Mikšytė mirė 2000 XI 5; atsisveikinom toj šarvojimo salėj, kur Antakalnio gale, už klinikų Neries link; kūną išvežė palaidot Rokiškin, šalia tėvų (nevažiavau). — Nebeatsimenu, 2019-ų pabaigoj ar 2020 pradžioj (nesvarbu) LLTI išleido Virgilijos Stonytės parengtus prof. Vandos Zaborskaitės Dienoraščius. 2005 VII 31 įrašas:

Vakar buvome nuvažiavusios į Rokiškį. Seniai norėjau jį pamatyti, ypač jo garsiąją bažnyčią. [...] Bet svarbiausia – suradome (didelėmis Virgos pastangomis) Reginos ir jos tėvų kapus – Su grauduliu stovėjau prie kuklaus Reginos kapo su kukliu pavardės, vardo ir gyvenimo datų įrašu – Įsivaizdavau gedulines pamaldas ir egzekvijas prie jos karsto gražioje, tviskančioje jos gimtinės bažnyčioje – Gražus jos tas grįžimas į namus – Bet pernelyg kuklus kapas, net neužrašius, jog ji – literatūros istorikė – juk pakankamai iškili – Lyg rokiškėnai, Rokiškio gimnazija galėtų imtis iniciatyvos, pasitarę su giminėmis –

Prie miesto aikštės tebestovi medinis Mikšių namas, kuriame buvo vaistinė – (p. 190; ta neįprasta skyryba: tarp sakiniai – brūkšniai; kas čia, iš kur čia? Vėliau skaitydamas irgi Virgilijos S. parengtą prof. VZ laiškų ir laiškų jai knygą „Tai aš, rašau...“ atkreipiau dėmesį, kad taip pat sakiniai atskiriami per karą ir tuoj po karo rašytuos Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės laiškuos, žr. p. 86 ir toliau; būdas atskirti sakinius, bet išsaugoti tekstą kaip vientisą minčių pynę? tinka rašant laiškus ir dienoraštį? nežinau; įdomus dalykas)

Sakom: Regina Mikšytė, ir iškart prisijungia: Antanas Baranauskas; ir dar vienas jos nuopelnas literatūros istorijai: XIX amžiuj lenkiškai rašytų dalykų pristatymas, įvedimas, įjungimas; ne tik lietuviškai rašyti dalykai sudaro lietuvių literatūros istoriją – jos parengta „Vagos“ leistai „Versmių“ serijai rinktinė Ant upės krašto blindelė auga (1987) buvo vienas žingsnių, plečiant sąvoką mūsų literatūra. O dėl paminklo kuklumo – spėčiau, tokia buvo pačios Reginos Mikšytės valia, vargu ar reiktų ją mėgint taisyti. — Bet jau nuklydau šonan.

— Perskaitęs tą prof. VZ įrašą dienorašty, pagalvojau: greičiausiai nerasčiau RegM kapo arba baisiai ilgai tektų ieškot; ką daryt? Ėmiau iš parašiau el. laišką Rokiškio krašto muziejui – paprašiau papasakot, kaip rasti RegM kapą. Atsakė: papasakot būtų sunku, paprasčiau – parodyt. Sutartu laiku prie kapinių vartų jau laukė p. Marytė M. – nulydėjo, parodė. Žodžiu dėkojau, dar ir užrašau: nuoširdžiausiai ačiū! — Manau, būtų galima rast ir pačiam, vadovaujantis štai tokiu patarimu: eini pagrindiniu taku to už koplyčios matomo ąžuolo link; iki ąžuolo likus porai porai trejetui metrų sustoji ir pažvelgi dešinėn – akys iškart užkliūva už aukštos tujos: Mikšių kapavietė prie pat tos tujos.

Grįždami dar stabtelėjom prie Vajegų kapavietės (prie koplyčios dešinėj, nuo vartų žiūrint): su Vytautu V. (1919–2007) susirašiau keliais laiškais rinkdamas žinias apie Bronių Krivicką (kartu mokės Biržų gimnazijoj, 1944-ų pabaigoj šiek tiek bendravo kaip kolegos mokytojai lituanistai); apie Eleną Naginskaitę-Vajegienę (1925–1997) esu šį tą užfiksavęs tinklarašty.

Jei vardindamas reikšmingiausius regioninius kultūros leidinius nepaminėsi Prie Nemunėlio, na, arba visiškas užuomarša esi, arba daug prarandi jo neskaitydamas (tarkim, Matildos Olkinaitės dienoraštį tam žurnale galėjai perskaityt 2008-ais, o knygoj paskelbtas tik visai neseniai). O pradžioj, 1989-ais buvo laikraštis – Lietuvos kultūros fondo Rokiškio rajono visuomeninės tarybos leidinys, tarp kurio rengėjų ir autorių – Alfonsas Keliuotis, Vajegos ir kt. — Per pirmąjį karantiną ano pavasario pabaigoj tarp popierių radau 1989-ų rugpjūčio Prie Nemunėlio numerį, kur per visą pirmą puslapį AlfK str. „Rūpinkimės savo krašto kultūra ir jos paminklais“, o kas netilpo – pabaigta ketvirtam; šalia straipsnio pabaigos – įdėtos dvi nuotraukos su tokiu prierašu:

Šiandien nieko nebenustebinsime pasakojimu apie nugriautus paminklus, sunaikintas kultūros vertybes, piktžolėmis apžėlusias kapines. Gal mes jau pripratome?

Štai prieš jus dvi nuotraukos, darytos 1988 metų rudenį. Pirmoje – taip atrodo invalidų kapinės Sniegiuose. Dauguma vardų ant kuklių paminklėlių jau išnykę... Antroje nuotraukoje – neveikiančios žydų kapinaitės netoli Ratkūnų.

Mirusiems skirta atmintis turi būti ilgesnė už paskutinio artimo žmogaus gyvenimą. „Kiekvieno žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs...“ – nepaseno šie žodžiai, mes negalime užmiršti jų reikšmės.

— 1989-ais žodis invalidas dar buvo vartojamas; o kas Sniegiuos laidoti, kaip tos kapinės atrodo dabar? Ir išsiaiškint, ir pamatyt norėjos. — Ten buvo laidojami jokių artimųjų neturintys sutrikusios psichikos žmonės, gyvenimą baigę Skemuose; palaidotųjų ir vardus pavardes, ir gyvenimo datas galima perskaityt (pradžioj asmenvardis ir datos, kaip supratau, buvo betoniniuose luiteliuose iškalamos; dabar visur, ir prie ankstyvųjų kapų, šlifuoto akmens plokštelės, galima lengvai įžiūrėt, na, kartais kerpes tenka nubraukt); ant kalnelio pradėta laidot, jei gerai įsidėmėjau, 1970-ais; vėliausias palaidojimas – 2002-ų. Atmintin vienas vardas įstrigo, nebuvau skaitęs/girdėjęs, kad ir toks žmogui būtų duotas – Biovita Meginytė / 1908–1972. — O prieš tai? o po to? – nežinau. Šalia, po dešinei yra jau visai nebeprižiūrimos kapinaitės, kur vienam akmeniniam postamentėly įžiūrėjau 1884, kitam 1909 (žr. nuotr. dešinėj); gal ten iki 1970-tinių laidojo?

Jei sugalvotumėt aplankyt tas vienišųjų kapines Sniegiuose ir važiuotumėt iš Rokiškio, teveda jus Waze ar kokia kita programėlė; kai vedlė rodys ar sakys, kad jau atvažiavot, jau Sniegiai, nesustokit ir dar pavažiuokit į priekį kokį puskilometrį; tos kapinės gerai matomos, prie pat žvyrkelio kairėj pusėj (mes nebesiryždami važiuot toliau pasukom į kairę ir atsidūrėm aklikely, teko grįžt iki kryžkelės ir eit į sodybą klaust kelio; moteris paaiškino: dar pavažiuokit į priekį).

(845) Užparaštė, cxx: Petkevičaitės-Bitės vaikystės poezija

Esu fiksavęs, ką lietuvyčiai ir lietuvaitės mokės atmintinai XX amžiuj.
Užtikau pavyzdį iš ankstesnių laikų – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, gimusi 1861-ais, atsiminimuos „Praslinkusių dienų vaizdai“ rašo:

Senutė, bobutės sesuo, buvusi vienuolė, ir, rusams uždarius Lietuvoje vienuolynus, grįžusi prie sesers gyventi, mokydavo mane, vos pradėjusią kalbėti, melstis už tėvynę ir prašyti Dievą, kad ištikimai ir su atsidėjimu išmokčiau jai tarnauti. Ji pati pasakodavo man apie gamtameldį, bet didelį Kęstutį, Jogailą ir Jadvygą, Lietuvą krikštijusius, apie Vytauto narsumą.
Greta tokių eilėraščių, kaip: Wiewióreczka w lesie, co orzeszki niesie, daje przykład pracy, bądźmy i my tacy! (Voverėlė girioje, kur riešutus raško, rodo darbštumo pavyzdį, – būkime ir mes tokie) išmokė ir tokių: Książe Witold nie próżnował na litewskim tronie, pierś do zbroji zahartował, a do miecza dłonie* (Kunigaikštis Vytautas netinginiavo Lietuvos soste: užgrūdė krūtinę šarvams nešioti, delnus ginklams vartoti).
----------
* Poterių ir eilėraščių mokė mane lenkiškai, nors kalbėti lenkiškai tada dar nemokėjau.
(Lietuva, 1927-07-19, nr. 160, p. 2)

Tą eilėraštuką apie voverėlę radau sentimentalisto Franciszeko Dionizo Kniaźnino apie 1790-us sukurtoj sieliankoj Trzy gody, tik be cituotojo moralo; bet poezija dažnai būna „patobulinama“, ypač auklėjamaisiais tikslais.
Įdomesnis atvejis su posmu apie Vytautą. Atsiminimuose apie pirmąjį savo mokytoją Lauryną Ivinskį (mokė nuo 1865-ų rudens gerus metus) Petkevičaitė-Bitė jau rašo, kad šitą eilėraštį ją išmokęs Ivinskis:

Per skaitymo pamokas jis gražiai man pasakodavo apie Jogailos krikštą, apie visos mūsų tautos krikštą, apie vaidilutę, tapusią kunigaikštiene Birute, apie jos sūnų Vytautą, didelį karžygį, apie kurį turėjau ir gražų eilėraštį išmokti, pirma betgi lenkų kalba:

Książe Witold nie próżnował
Na litewskim tronie.
Pierś do zbroji zahartował,
A do miecza dłonie.

(Laurynas Ivinskis, Raštai, 1995, p. 541)

Bet „Ypatiškų atsiminimų saujoj (iš mųsų atgyjimo pradžios)“ kitaip:

Neatsimenu su Ivinskiu jokio pasikalbėjimo arba apie tėvynę, arba apie savo tautą. Tik etikos klausimus mėgdavo jis iškelti ir mėgdavo apsakinėti apie visokių gyvulių gyvenimą. (Vilniaus žinios, 1907-12-02/15, p. 3)

Kuo giliau miškan, tuo tamsiau; pagaliau beveik nesvarbu, kas tą eilėraštį apie Vytautą būsimąją rašytoją išmokė – močiutės sesuo vienuolė ar Ivinskis. Svarbiau būtų išsiaiškint, koks visas tas eilėraštis ir kas jį sukūrė. Ivinskio Raštus parengusi Regina Mikšytė komentaruos tepateikia tik posmo vertimą lietuvių kalbon.
Gal jau kas ir yra atkapstęs, tik nepastebėjau/neužtikau?
P.S. (04-16) Paklausiau Ramunės B. ir Brigitos S., gal kartais jų akys jau buvo ką nors panašaus sutikę, – deja, ne. Bet žadėjo turėt galvoj. 

(670) Užparaštė, xcix: apie vieną bareljefą

L.e.doc.p. Juozo Tumo lietuvių literatūros paskaitų brošiūra – Draudžiamasis laikas: Antanas Baranauskas, 1835–1902: su A. Baranausko atvaizdu ir trimis pavyzdžiais – išėjo 1924-ais.
Kad atvaizdas – ne nuotrauka, o bareljefas, aišku. Atsakymą, kas autorius to bareljefo, – Baranausko tyrėja a.a. Regina Mikšytė užfiksavo savajam brošiūros egzemplioriuj: Antanas Aleksandravičius.
Ir Petras Katinas yra rašęs:

Baigęs mokslus Čikagoje, pasiilgęs tėvynės, A. Aleksandravičius išvyko į Europą. Aplankęs kelis Europos miestus grįžo į Simną, vėliau vėl nuvyko į Suvalkus, pas savo geradarį kun. V[incentą?] Aleksandravičių [jei tas, 1853–1926]. Pastarojo paprašytas jis sukūrė įspūdingą vyskupo A. Baranausko bareljefą.

Bet nieko konkrečiau. Tad R.M. nurodyta data – 1912 – ir vieta – Gudelių bažnyčioj – reikšmingas patikslinimas.
Kad kurdamas bareljefą skulptorius žiūrėjęs į nuotrauką, kuri panaudota A.B. versto Šv. Rašto publikacijos Raštuose viršely, regis, neabejotina. Bareljefe vysk. Antano veido išraiška gal net ekspresyvesnė negu nuotraukoj.
Yra Gudelių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioj tas bareljefas, tik kokybiško atvaizdo niekur nesu matęs; aišku, geriausia būtų pamatyt savo akim; regis, tai išraiškingiausias vysk. A.B. bareljefas (būtent: bareljefas).

P.S. (užfiksuoju, nes tikrai užsimirš; jau buvau užmiršęs, bet šis įrašas atgaivino atmintį) Vartydamas Reginos Mikšytės rankraščius, mačiau lapelį, kuriame užfiksuota, esą Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugoma Antano Baranausko nuotrauka, buvusi per „Titaniko“ katastrofą 1912-04-14 nuskendusio kun. Juozo Montvilos lagamine. [Ir nieko daugiau; nei signatūros, nei komentarų; gal kas susigundys šitos – tikrai istorinės – nuotraukos paieškom?]
– Ir dar: gal kas nors ką nors žinot, kaip „vystėsi“ šita istorija?

(567) Visiškai tarp kitko: ne tik apie Mieželaitį

Reiktų pradėt nuo pagiriamojo žodžio ne didmiesčiuos rengiamai ir leidžiamai kultūrinei spaudai, t.y. jos rengėjams ir leidėjams, tik va visokie gražūs žodžiai iš galvos išgaravę. Tiesiog: pagarba.
Rokiškio krašto kultūros žurnalas Prie Nemunėlio naujausią numerį pradeda Salvinijos Kalpokaitės straipsniu „Literatūros istorikei Reginai Mikšytei atminti“ (2013, nr. 2(31), p. 3–9). Pernai buvo 90-metis; 1923–2000, gimusi ir palaidota Rokišky, dirbusi LLTI, pirmiausia baranauskininkė (šiek tiek esam bendravę, kai buvo leidžiama Baranausko Rinktinė (1994) „Baltose lankose“, kur dirbau; paskui dėl akademinių Baranausko Raštų teko ne kartą susitikt).
Kalpokaitės straipsnis pagardintas citatomis iš R.M. laiškų jaunystės draugei Elenai Naginskaitei-Vajegienei, kolegų prisiminimais. Geras, net labai geras, ypač turint galvoj, kad kitur – nieko.
Eidamas, tarkim, miško taku nežinai žmogus už kokios styrančios šaknies imsi ir užkliūsi, būtent šįkart, nes kitkart greičiausiai ją peržengsi ir net nepastebėsi, kad jos ten būta.

1963-ių pradžia buvo jubiliejinga: Stanislavskiui 100, Putinui ir Žiugždai po 70, Sniečkui 60, Mironaitei 50; ir prof. Jurgiui Lebedžiui 50.
Laiške (tiksli data nenurodyta) Vajegienei Mikšytė rašo apie Lebedžio jubiliejaus minėjimą:

Nuostabi buvo M. Mironaitės deklamacija. Oficialioji dalis buvo be galo žemo lygio. E. Mieželaičio kalbos – kaip visada – žodžių sentimentali pūga. A. Venclovos – paklodė, J. Paleckio – primityvizmas.

Nors buvusi ir atsvara – „pritrenkianti prof. V. Mykolaičio kalba. Sunku ją atpasakoti. Jis dar kartą įrodė, kokia didelė, bekraštė asmenybė jis yra.“
Žodžių sentimentali pūga ėmė ir priminė tai, ką girdėjau per „Svobodą“ praeitą pavasarį, apie Mieželaičio, Mikšytės ironiškąją frazę pasukus, žodžių propagandinę/demagoginę pūgą. Susiradau sovobodoj.org.
„Svoboda“ iš savo archyvų traukė įrašus ir norėjo primint, kaip šis radijas atspindėjo praeito amžiaus devinto dešimtmečio įvykius – Наши восьмидесятые. (Kai pagalvoju, būtent 1980-tiniai mano gyvenime esminiai: nežinia prieš ką pasišovęs maištaut jaunuolis iš Biržų, rašinėjantis lyg ir eilėraščius, 1980-ais įstoja į VU, lietuvių kalbą ir literatūrą; miršta Brežnevas, Černenko ir Andropovas, ateina Gorbačiovas; o dešimtmečio pabaigoj jis jau, atsiprašant, „susipratęs kul'tūrininkas“, vienas iš Sietyno rengėjų, jau ir tėvas [1985-ų pavasarį prie sūnaus lovelės naktim parašęs diplominį darbą apie vydūniškąją kultūros sampratą, kurio įvade, darbo vadovei patarus, tepacitavęs Engelsą; to tuolaik jau buvo gana, Marxo ar Lenino nebereikalauta]; čia visiškai šiaip.)
Подхожу ближе к делу, t.y. prie to, ką girdėjau. Introdukcija: 1979-ų Lenino literatūros premija už „atsiminimų“ trilogiją Mažoji žemė, Atgimimas ir Plėšiniai buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos KP gen. sekretorius Leonidas Brežnevas. (Per mano gyvenimą, tai vienintelis dalykas, kurį „buvo privalu“ perskaityt; aišku, nieks neskaitė; jo, tik dėl viso pikto apie jį, jei kartais prireiktų ką nors pasakyti).
Lenino premijų teikimas vyko 1980-ų kovo 31-ą. Brežnevo trilogiją iš taryb. rašytojų apdainavo Eduardas Mieželaitis.
„Svobodos“ bendradarbis rašytojas Viktoras Nekrasovas iš Paryžiaus (lietuviškai išėjo tik jo apysaka Stalingrado apkasuose, 1948-ais) ir pasvarstė, kodėl Brežnevą kaip rašytoją apdainuot buvo pasirinktas būtent Mieželaitis (ironija pasitelkta meistriškai):

Как это делается – мы знаем. На заседании Политбюро составляется список товарищей, которые должны приветствовать и поздравлять новоиспеченного лауреата с наградой, идет обсуждение, список большой, кандидаты все достойные, проверенные, но надо выбрать самого достойного – это тоже награда. Вручать диплом и прикручивать медаль к лацкану пиджака будет Георгий Марков, у него это хорошо получается, а вот с теплым приветствием кого? Михаила Алексеева? Неплох, но не очень-то знаменит и внешность какая-то не запоминающаяся. Вадим Кожевников? Внешность ничего, но говорить не умеет. Александр Чаковский? Все хорошо, но он еврей. Лучше всего было бы, конечно, Валентина Распутина [šitą rašytoją žinau iš vertimų, tikrai geras: apysakos Atsisveikinimas su Matiora, Gyvenk ir neužmiršk (1985), apsakymai periodikoj]  – и талантливый, и русский, и даже сибиряк, но увильнет хитрец, скажется больным. Вот так, перебравши всех, и останавливаются на Межелайтисе – интеллигентная внешность, член партии с 43 года, ошибок не допускал [Preikšui pavainojus už eilėraštį apie kumelę, iš vietinio kom. jaunimo CK buvo „tenutremtas“ į to paties vietinio kom. jaunimo CK organo redakciją, nors pats tai suvokė kaip baisią represiją], а то, что литовец – в этом есть даже какой-то оттенок – дружба народов.
Но вот торжественное собрание уже позади, все прошло хорошо. Конечно волновался, в двух местах немного сбился, но русский все-таки не родной язык. А вообще это прибавило даже какой-то теплоты, подчеркнуло взволнованность оратора. До Леонида Ильича это дошло, даже улыбнулся, одобрительно кивнул головой, когда тот говорил о том, что благородный гуманизм книг Леонида Ильича, его человечность укрепили его – Межелайтиса, – вселили новые силы, уверенность и желаниепродолжать творческую работу над темой человека. А дело в том, что целых 20 лет Межелайтис в своей творческой лаборатории работал над темой человека – это нелегкая тема. Иногда, утверждает поэт, сталкиваешься с такими проблемами, с такими трудностями, что не знаешь, сумеешь ли их в своем творчестве преодолеть. И когда становится очень трудно, ищешь твердых опор и таких книг, которые помогли бы преодолеть творческие трудности. И вот такими книгами, как выясняется, являются именно книги коммуниста, новатора и гуманиста Леонида Ильича Брежнева.
Стоп, больше не могу цитировать все эти превосходные степени, всю эту заведомую ложь о «глубоком отклике в сердцах трудящихся, писателей и художников, которым встретили они мудрое, гуманное, боевое слово» и так далее. Казалось бы, ко всему этому надо бы привыкнуть, но когда сталкиваешься заново, каждый раз задаешь себе вопрос: неужели не стыдно?

Spėliot lyg ir nei šis, nei tas. Jautė gėdą ar manė paprasčiausiai atliekąs neišvengiamą „kolegos“, Lenino premijos laureato, pareigą, nors (dėl šito neabejoju, Mieželaitis nebuvo durnas) suprato, kad tai ne Brežnevo „kūrinys“?
Spėliot baisiau knieti apie kitą situaciją: kai 1989-ais Bernardas Brazdžionis iš lėktuvo žengė per Lietuvą nelyg koks triumfatorius, ar jis, Mieželaitis, prisiminė savo „Per pasaulį keliauja šuva“, eiliuotą tekstą ad hominem (Tiesa, 1953-03-29, p. 4: „Ir ne baltas, kaip vyšnios viršūnė, / Ir ne žydras visai, kaip dangus, / O daugiau panašus gal į šunį / Per pasaulį keliavo žmogus“)? Jei prisiminė, ar pajuto gėdą dėl to teksto autorystės [ŠA skelbtam dienorašty, kiek prisimenu, šis įvykis neužfiksuotas; Mieželaitis mirė 1997]? Teksto, už kurį, progai atsiradus, turėtų rastis noras atsiprašyti [manau]. – Jei ne, tai – kas?

Prieduras (2015-03-12) Liongino Šepečio, vėlyvuoju sovietmečiu pagrindinio kultūros „vadybininko“, knygoj Negeri užrašai, 1955–1990 m. (2014) yra toks įrašas:

1980 m. kovo 3 d. Drg. L. Brežnevui įteikta Lenino premija už trilogiją. Iškilmėse kalbėjo E. Mieželaitis (išliejome abudu daug prakaito, kol prikalbinau jį vykdyti Centro prašymą ir dalyvauti ceremonijoje). Mūsiškis sakė: „Kalbu kaip Jūsų skaitytojas.“ Chm... (p. 223)

Štai kas yra cinizmas: priverti, o po to pasišaipai.

(274) Visiškai tarp kitko: apie keliones

Naujojo Židinio-Aidų š.m. pirmam numerį rubrikoj „Dienoraštis“ skelbiami Pauliaus Subačiaus įspūdžiai iš Afrikos, Kenijos, kur tekstologas ir literatūros istorikas buvo 2011 ir 2012 metų sąvartoj  (p.  3–7; jo paties darytom nuotraukom iliustruoti). Skaitydamas vis pasvarstydavau: noriu aš Afrikon ar nenoriu (net jei pinigų tokiai kelionei turėčiau)? – Nenoriu.
– Kur nori, ko nori? – Norėčiau dalyvaut, regis, kitąmet ketinamoj surengt (iniciatorius ar ne Arklio muziejus) kelionėj arkliais iš Anykščių į Raseinius – tais pat keliais, kuriais 1855-ais Antanas Baranauskas važiavo ir ką yra užfisavęs savo dienorašty.
Kad tokia kelionė planuojama, išgirdau iš Baranausko ir Vienuolio memorialinio muziejaus galvos Antano Verbicko, kuriam nešiau LLTI BR saugomus Vienuolio rankraščius. Sakau:
– Suprantu, vežime vietų skaičius ribotas, o gal būtų galima paskui jus važiuot dviračiu? (Svajonę prisidėt prie kartotinės kelionės Petaburkan, regis, per daug sudėtingos, ergo, neįvykdomos, tenka mėgint pamiršti, nors vaizduotė prieš porą metų buvo labai įsismarkavusi.)
Kaip supratau, tai tik ketinamieji pamąstymai. Tikrai gražūs. O mano pasvajojimai (dalyvaut ir štai čia, tinklarašty, pateikt gretinamuoju principu parengtą kelionės ataskaitą su iliustracijom) absoliučiai nepagrįsti – Baranauskas važiavo balandžio pačioj pradžioj [jei smalsu, žr. Reginos Mikšytės parengto Dienoraščio (1996) p. 73–77), kokie keliai tuolaik, galima įsivaizduot, tad dviratis tikrai netikusi transporto priemonė.
P.S. Visą Dienoraščio vertimą dar kartą perskaičiau; vienas klausimas kelis kartus galvoj šmėkštelėjo: ar kam nors pavyks iššifruot tai, kas pateikta tik išnašose, pvz., p. 47:

* Neiššifruojama: „a.s.r.w.“ ir slaptaženklis.
** Neiššifruojama: „p.s.a. d.-nm. k.W.“ ir skliaustuose slaptaženklis.
*** Neiššifruojama: „S.p.ch.od.d.d.“ ir skliaustuose slaptaženklis.

Gal Tomui Andriukoniui, vieną rimtą straipsnį apie A.B. Dienoraštį jau paskelbusiam?