(1249) Iš atostogų: senosios Rokiškio kapinės ir vienišųjų Sniegiuos

2020 VII 22, 11:15;
lietaus debesys artinas, bet viską spėjom apžiūrėt
                                                                                                                                              

Trečios kapinės, kurias praeitą vasarą norėjau aplankyt, – senosios Rokiškio.

Galima sakyt, visą gyvenimą LLTI dirbusi literatūros istorikė Regina Mikšytė mirė 2000 XI 5; atsisveikinom toj šarvojimo salėj, kur Antakalnio gale, už klinikų Neries link; kūną išvežė palaidot Rokiškin, šalia tėvų (nevažiavau). — Nebeatsimenu, 2019-ų pabaigoj ar 2020 pradžioj (nesvarbu) LLTI išleido Virgilijos Stonytės parengtus prof. Vandos Zaborskaitės Dienoraščius. 2005 VII 31 įrašas:

Vakar buvome nuvažiavusios į Rokiškį. Seniai norėjau jį pamatyti, ypač jo garsiąją bažnyčią. [...] Bet svarbiausia – suradome (didelėmis Virgos pastangomis) Reginos ir jos tėvų kapus – Su grauduliu stovėjau prie kuklaus Reginos kapo su kukliu pavardės, vardo ir gyvenimo datų įrašu – Įsivaizdavau gedulines pamaldas ir egzekvijas prie jos karsto gražioje, tviskančioje jos gimtinės bažnyčioje – Gražus jos tas grįžimas į namus – Bet pernelyg kuklus kapas, net neužrašius, jog ji – literatūros istorikė – juk pakankamai iškili – Lyg rokiškėnai, Rokiškio gimnazija galėtų imtis iniciatyvos, pasitarę su giminėmis –

Prie miesto aikštės tebestovi medinis Mikšių namas, kuriame buvo vaistinė – (p. 190; ta neįprasta skyryba: tarp sakiniai – brūkšniai; kas čia, iš kur čia? Vėliau skaitydamas irgi Virgilijos S. parengtą prof. VZ laiškų ir laiškų jai knygą „Tai aš, rašau...“ atkreipiau dėmesį, kad taip pat sakiniai atskiriami per karą ir tuoj po karo rašytuos Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės laiškuos, žr. p. 86 ir toliau; būdas atskirti sakinius, bet išsaugoti tekstą kaip vientisą minčių pynę? tinka rašant laiškus ir dienoraštį? nežinau; įdomus dalykas)

Sakom: Regina Mikšytė, ir iškart prisijungia: Antanas Baranauskas; ir dar vienas jos nuopelnas literatūros istorijai: XIX amžiuj lenkiškai rašytų dalykų pristatymas, įvedimas, įjungimas; ne tik lietuviškai rašyti dalykai sudaro lietuvių literatūros istoriją – jos parengta „Vagos“ leistai „Versmių“ serijai rinktinė Ant upės krašto blindelė auga (1987) buvo vienas žingsnių, plečiant sąvoką mūsų literatūra. O dėl paminklo kuklumo – spėčiau, tokia buvo pačios Reginos Mikšytės valia, vargu ar reiktų ją mėgint taisyti. — Bet jau nuklydau šonan.

— Perskaitęs tą prof. VZ įrašą dienorašty, pagalvojau: greičiausiai nerasčiau RegM kapo arba baisiai ilgai tektų ieškot; ką daryt? Ėmiau iš parašiau el. laišką Rokiškio krašto muziejui – paprašiau papasakot, kaip rasti RegM kapą. Atsakė: papasakot būtų sunku, paprasčiau – parodyt. Sutartu laiku prie kapinių vartų jau laukė p. Marytė M. – nulydėjo, parodė. Žodžiu dėkojau, dar ir užrašau: nuoširdžiausiai ačiū! — Manau, būtų galima rast ir pačiam, vadovaujantis štai tokiu patarimu: eini pagrindiniu taku to už koplyčios matomo ąžuolo link; iki ąžuolo likus porai porai trejetui metrų sustoji ir pažvelgi dešinėn – akys iškart užkliūva už aukštos tujos: Mikšių kapavietė prie pat tos tujos.

Grįždami dar stabtelėjom prie Vajegų kapavietės (prie koplyčios dešinėj, nuo vartų žiūrint): su Vytautu V. (1919–2007) susirašiau keliais laiškais rinkdamas žinias apie Bronių Krivicką (kartu mokės Biržų gimnazijoj, 1944-ų pabaigoj šiek tiek bendravo kaip kolegos mokytojai lituanistai); apie Eleną Naginskaitę-Vajegienę (1925–1997) esu šį tą užfiksavęs tinklarašty.

Jei vardindamas reikšmingiausius regioninius kultūros leidinius nepaminėsi Prie Nemunėlio, na, arba visiškas užuomarša esi, arba daug prarandi jo neskaitydamas (tarkim, Matildos Olkinaitės dienoraštį tam žurnale galėjai perskaityt 2008-ais, o knygoj paskelbtas tik visai neseniai). O pradžioj, 1989-ais buvo laikraštis – Lietuvos kultūros fondo Rokiškio rajono visuomeninės tarybos leidinys, tarp kurio rengėjų ir autorių – Alfonsas Keliuotis, Vajegos ir kt. — Per pirmąjį karantiną ano pavasario pabaigoj tarp popierių radau 1989-ų rugpjūčio Prie Nemunėlio numerį, kur per visą pirmą puslapį AlfK str. „Rūpinkimės savo krašto kultūra ir jos paminklais“, o kas netilpo – pabaigta ketvirtam; šalia straipsnio pabaigos – įdėtos dvi nuotraukos su tokiu prierašu:

Šiandien nieko nebenustebinsime pasakojimu apie nugriautus paminklus, sunaikintas kultūros vertybes, piktžolėmis apžėlusias kapines. Gal mes jau pripratome?

Štai prieš jus dvi nuotraukos, darytos 1988 metų rudenį. Pirmoje – taip atrodo invalidų kapinės Sniegiuose. Dauguma vardų ant kuklių paminklėlių jau išnykę... Antroje nuotraukoje – neveikiančios žydų kapinaitės netoli Ratkūnų.

Mirusiems skirta atmintis turi būti ilgesnė už paskutinio artimo žmogaus gyvenimą. „Kiekvieno žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs...“ – nepaseno šie žodžiai, mes negalime užmiršti jų reikšmės.

— 1989-ais žodis invalidas dar buvo vartojamas; o kas Sniegiuos laidoti, kaip tos kapinės atrodo dabar? Ir išsiaiškint, ir pamatyt norėjos. — Ten buvo laidojami jokių artimųjų neturintys sutrikusios psichikos žmonės, gyvenimą baigę Skemuose; palaidotųjų ir vardus pavardes, ir gyvenimo datas galima perskaityt (pradžioj asmenvardis ir datos, kaip supratau, buvo betoniniuose luiteliuose iškalamos; dabar visur, ir prie ankstyvųjų kapų, šlifuoto akmens plokštelės, galima lengvai įžiūrėt, na, kartais kerpes tenka nubraukt); ant kalnelio pradėta laidot, jei gerai įsidėmėjau, 1970-ais; vėliausias palaidojimas – 2002-ų. Atmintin vienas vardas įstrigo, nebuvau skaitęs/girdėjęs, kad ir toks žmogui būtų duotas – Biovita Meginytė / 1908–1972. — O prieš tai? o po to? – nežinau. Šalia, po dešinei yra jau visai nebeprižiūrimos kapinaitės, kur vienam akmeniniam postamentėly įžiūrėjau 1884, kitam 1909 (žr. nuotr. dešinėj); gal ten iki 1970-tinių laidojo?

Jei sugalvotumėt aplankyt tas vienišųjų kapines Sniegiuose ir važiuotumėt iš Rokiškio, teveda jus Waze ar kokia kita programėlė; kai vedlė rodys ar sakys, kad jau atvažiavot, jau Sniegiai, nesustokit ir dar pavažiuokit į priekį kokį puskilometrį; tos kapinės gerai matomos, prie pat žvyrkelio kairėj pusėj (mes nebesiryždami važiuot toliau pasukom į kairę ir atsidūrėm aklikely, teko grįžt iki kryžkelės ir eit į sodybą klaust kelio; moteris paaiškino: dar pavažiuokit į priekį).

(1179) Ars memorativa: pirmuosius Klasikos skaitymus prisiminiau

įmet gegužės 7-ą Institute vyks jau XII Klasikos skaitymai, jei nesuklydau pirštus lenkdamas.
Vėl, kaip ir 2008-ais, bus skaitomas Vaižgantas.
Tuos pirmuosius skaitymus pradėjo prez. Valdas Adamkus, apie Vaižgantą šnekėjo jo raštų rengėjas aa. Vytautas Vanagas, be kita ko, siūlęs Vilniuj pastatyt jam paminklą. Pirmoji iš Vaižganto skaitė aa. prof. Vanda Zaborskaitė. Skaitė iš Nepriklausomojoj Lietuvoj 1919 IX 27, nr. 110 pirmame puslapy paskelbto straipsnio „Delikatnumas gyvenime ir politikoje“; ne iš laikraščio skaitė, iš 1998-ais išėjusio Raštų 10 tomo.
Tiksliai nebeprisimenu, kurią straipsnio ištrauką Profesorė skaitė, tai perskaičiau dabar visą rašinį. Regis, skaitė pabaigą. Bet tebūnie šičia visas tekstas įdėtas, laiko limito, kaip skaitovams, nieks nenurodė.

Delikatnumas gyvenime ir politikoje
     Atmenu vieną atsitikimą. Aš jau buvau pagyvenęs kunigas, mano tėvelis buvo jau senai miręs. Viešėjau gimtosios vietos miestelyje labai linksmoje ir prietelingoje druugėje. Senieji mini linksmus praeities atsitikimus, jaunieji tuo džiaugiasi ir juokiasi. Ūpas labai gražus, kaip teesti tarp geraširdžių aukštaičių.
     Įsikiša šeimininkė, paliesdama mane.
     – Gi štai ir tamstos tėvelis. Vieną kartą paliko pavėlinčiai miestelyje... kva kva kva...
     Aš turėjau ūmai atsimainyti veidu: taip nusigandau, kad linksmas nupasakojimas neduotų susirinkusiems progos pasijuokti iš mano tėvelio, kurį aš be galo be krašto mylėjau gyvą ir tebegerbiu jo atmintį. Jis buvo paprastų paprasčiausis žmogelis, ne stipruolis, mažas; na, visai ne „karžygis“. Taigi pasityčioti iš jo ištvirkėliams miestelėnams buvo labai lengva.
     Aš ir dabar nežinau ir neatspėju, kas ten juokinga atsitiko. Vis dėlto tuo metu mane visą perėmė, visas kailis nutirpo baime ir pirma išblyškęs veidas turėjo užsidegti raudona liepsna.
Pasakotoja savo ome atspėjo, kaip aš imu kankintis, sumišo ir bepabaigė paskutiniais kalbos žodžiais:
     – ...tai kad bėgo per šilelį.
     Visas pasakos vidurys iškrito.
     Mano ranka savaime išsitiesė jai ant galvos, lyg paglostydama, lyg palaimindama. Gi paaugusi moteriškė, ją nusiėmusi, su pagarba pabučiavo, lyg atsiprašydama už savo neatsargumą.
     Tas menkas atsitikimas taip man įstrigo atmintin, jog ir šiandien aiškių aiškiausiai jį tebeatmenu, tebejaučiu ir tebelaikau aiškiu liudytoju, kiek mūsų prasčiokais vadinamieji žmonelės turi jautrios ir švelnios širdies; to, ką mes vadiname delikatnumu.
     Dar tekus ir jau nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė, kurią aš, nujau, bene daugiau gerbiau ir mylėjau už tikrąją; bent rūpinaus ir sielojaus ja daug daugiau. Ir kenčiau dėl jos daugiau.
     Juo skaudžiau, kad tą mano motutę lietuvybę užgauliodavo ne kokie svetimieji žmonės (labai tai jiems mano lietuvybė!), ne kokie jos persekiotojai (pasitrauk šalin su savo manija!), ne tikrieji lenkai, net ne rusai, – tik saviškiai: senieji kunigai, smulkieji ir stambieji Lietuvos bajorai grynai lietuviškomis pavardėmis; dažnai net be lenkiškų ar gudiškų uodegėlių.
     Visi jie skaitėsi arba dideliais inteligentais, arba mažiausia – pusinteligenčiais; visi gi didžiavosi geru išauklėjimu ir neva aukštesne už sodiečių lietuvių savo kultūra. Ir vis dėlto dabar man jie rodosi tikriausi, nuožmiausi barbarai, be jokios vidaus kultūros. Visi jie stigo paprasčiausio, natūraliojo, bet kuriam žmogui privalomo delikatnumo.
     Kiek tik kartų kildavo kalbų apie naują lietuvių judėjimą, apie „litvomanų“ pastangas sugrąžinti lietuvybei pilietybės teisių, – o susitikus su žinomu „litvomanu“, apie ką gi daugiau bešnekėsi? – tiek kartų jaučiaus tiesiog tortūruojamas. Ne dėl nuomonių skirtumo, ne dėl negalėjimo perkalbėti, tik dėl to, kad iš pat pirmų žodžių buvo (ir yra) tiesiog smaluotu botagu užkertama tau per pačią jautriąją paslėpsnį taip, kad pati koja spirsteli, patsai kraujas dunksteli į galvą ir nuraudina veidą, net akių baltymus.
     – Ach, jak ksiądz łatwo się zaperza: istny litwoman!
     Pasityčiodavo, tikrai manydami, jog man taip darosi iš ligos, iš manijos – kliedėjimo mylimuoju dalyku. Iš tikrųjų gi kraują galvon varė visai ne atitrauktieji lietuvybės dalykai, kuriems nė galvoje man nebuvo bet ką sutiktą laimėti, juos šalininkais padaryti, tik asmeninis užgavimas. Lietuvių ir lietuvybės šlovė buvo man nebeatskiriama mano esmės dalis, kaip tėvelis, motutė.
     – Kva kva! Lietuvybė! Jei tu lietuvis, tai kam gi tau pensnė ant nosies ir kodėl gi ne vyžotas? Kaipgi kitaip lietuvišką tautiškumą parodysi? Reikia taip, kaip yr...
     Suprask: kas juodai vilki ir čebatuotas, tai jau ponas; destis nebe lietuvis, kuris tegali būti chamas, ne švelnios išvaizdos, ne švelnių apsiėjimų.
     Ak, kaip apgaulingos esama paviršės! Kaip ji neišreiškia vidaus!
     Dabar to nebesakoma; lietuvių atsirado buržuine išvaizda; net patys sodiečiai sparčiai ėmė vytis buržujus miestelėnus. Dabar kitaip tau drebiama.
     – Lietuvos valdžia? Kva kva! Taigi tai – taryba! Ta ryba ze smetaną... która niemcem cuchnie. Lietuvos kariuomenė? Kva kva! Baisi, suplyšusiomis kelinėmis, neišmokėtomis algomis. Oficieriai? Kva kva! Vakarykšti pusberniai, prapartininkais tapę, kurių mieliausis užsiėmimas, kai sustoja kur, su dvaro ar sodžiaus mergomis barakatą sukti... Lietuvių finansai? Taigi – Judo pinigėliai! Lietuvos liaudis? Taigi – bolševikai – vagys plėšikai. Nieko nebus iš jūsų sumanytosios valstybės!
     Ir žmogus degi pykčiu. Ir nebesirūpini paieškoti argumentų, jog taip nėra; tik dairais pagalio, kuriuo galėtumei skaudžiau suduoti pasityčiojusiam.
     Tai darosi pasikalbėjimuose, tai darosi ir publicistikoje. Ir reiktų galų gale pritarti J.A. Herbačevskio obalsiui: „Politikoje reikia būti džentlmenu“, pritaikinant jį betgi ne vieniems patiems lietuviams. Visi turime atminti, jog taika prasideda anaiptol ne nuo materialių ar politinių sumetimų, tik nuo asmeninių simpatijų, o karas – nuo dirbtinų ar natūralių antipatijų.
     Visai kitaip žmogus kalbėtumei, jei tau kitu lataku kalba plauktų: Lietuvos valdžia – ne rinktinė, kariuomenė silpnai ištaisyta ir beginklė, oficieriai – ne iš generaliojo štabo mokyklų, nėra savo finansų, liaudis demoralizuota... Dėl visų tų pasakymų būtų daug labai gražios ir rimtos kalbos už ir prieš. Dalykai aiškėtų, teisybė imtų rodytis. Visa nelaimė, jog nei mes, nei mūsų priešininkai neturime vidaus kultūros ir nė tiek delikatnumo, kiek turi mūsų gamtos vaikai, mokyklų neišauklėti. O be tos kultūros, be delikatnumo nieko nepridės šaukimai demokratizmo obalsių. Iš oro niekas neatmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių. Klasių išėjimas, bajorystė čia nieko nesveria. Taigi nužerkime visus neapykantų ir kitokius pelenus nuo rusėjančio po jais įgimto mūsų gerumo, jei norime rimties susilaukti. (Raštai, t. 10: Publicistika, 1918–1919, p. 305–308)

Dar šį tą paskaitinėjau iš šito tomo – įdomu ir po šimto metų, nors šiaip juk rašyta kaip aktualijos. Kodėl? Nežinau, kaip kuo tiksliau pasakyt. Svarstoma apie tai, kas pačiam rašančiajam asmeniškai rūpi, kas svarbu jam kaip žmogui; ir dar: vienaip ar kitaip kas nors pasakoma apie žmogaus prigimtį, o ji juk iš esmės nesikeičia.
„Apie klasiką daugiau žinoma, negu jinai skaitoma“, – minint Maironio 130-ąsias gimimo metines yra užrašęs Marcelijus Martinaitis („Maironis po Maironio“, Santara, 1992, vasara, p. 2). Taip buvo, taip yr, taip bus. Galima sakyt: gerai, kad bent žinoma. Nors kas čia jau tokio gero iš to žinojimo – nežinau.

(1122) Iš popieryno, lii: kaip gali būt Dievas

                                                                                                                               ir taipgi gyveno visi / galvodami, ką čia tokio / pagalvojus
                                                                                                                                         Dovydas Grajauskas, Apie reiškinius (PK), 2017, p. 40

rzysztofo Kieślowskio (1941–1996)  dešimties filmų ciklas Dekalogas per Lenkijos televiziją pirmąkart baigtas rodyt 1990 VI 29; per Lietuvos televiziją pradėtas 1991 X 19 (tuolaik Lietuvos radijo ir televizijos gen. direktorium buvo Saulius Macaitis). Rodė šeštadieniais vakare nuo dešimtos, kartais 15/20 min. vėliau prasidėdavo. Paskutinis filmas parodytas XII 21. (Faktai patikrinti pagal savaitrašty Kalba Vilnius skelbtas programas.)
20 000 egz. tiražu leidžiamas žurnalas Kinas, kiekvienam numery primenantis, kad aktorių adresų ir nuotraukų nesiunčia, 1992-ų nr. 1 išspausdino pokalbį prie redakcijos stalo „‘Dekalogas’. Mėginimai interpretuoti“ (kalbėjos vyr. red. Linas Vildžiūnas, skyriaus red. Živilė Pipinytė, svetys Arvydas Juozaitis ir viešnia prof. Vanda Zaborskaitė).
Viena iš temų buvo, kokius žmonės rodo Kieślowskis, ar žmones be Dievo.

Arvydas Juozaitis. [...] Pirmojo filmo pabaiga, mano manymu, palieka žmogų visai vieną, be Dievo.
Vanda Zaborskaitė. Taip, aš irgi pagalvojau, kodėl filme, skirtame Dievo įsakymams, nė karto nepaminimas Dievo vardas. Aš nemanau, jog filmų intencija yra parodyti žmogų be Dievo, tą būdingą ir tragišką XX a. situaciją. Manau, kad Dievas šių filmų pasaulyje yra, Jis yra per savo Dešimtį įstatymų, kurie galioja tame pasaulyje, apie šiuos įstatymus gal net nesusimąstančiame, jų neatsimenančiame ir dažnai nesilaikančiame. Dievas čia pasireiškia tuo, kad žmonių gyvenimai sudūžta, iš jų pranyksta šviesa, teisingumas, gėris, kai jie kertasi su Dievo įstatymais, o sugrįžta taika, meilė, pasitikėjimas, kai įsigali Įstatymų dvasia. (p. 5)

Keliskart perskaitęs mėginau suvokt, kas norėta pasakyti. Gal štai kas: jei yra, egzistuoja Dešimt Dievo įstatymų (vargu ar kas galėtų užginčyt), vadinas, ir Dievas yra (o tuo juk dažnokai abejojam)? Kur? Išeitų, ne danguje, o žmoguje. Ar tai pripažįstam, ar ne – esmės negali pakeist. (Gal čia viskas per paprastai išeina? Bet kodėl turėtų būt sudėtinga? — Ech, tas nelemtas vis išlendantis galvojimas, apie ką čia dar pagalvojus.)

(1090) Tarp kitko: apie Sąjūdžio įžangą

Minint Sąjūdžio 30-metį, kaip itin reikšmingas buvęs prisimintas Arvydo Juozaičio pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“, skaitytas Dailininkų sąjungoj 1988 IV 20, paskelbtas Sietyno pirmam numery; bernardinai.lt jį pavadino „idėjine sensacija“. Bet šitą tekstą tuolaik išgirdo ar perskaitė tik labai nedaug kas; jo įtaka Sąjūdžio, kaip didumą Lietuvos apėmusio reiškinio, radimuisi, manyčiau, pervertinama.
Kur kas reikšmingesnis, mano galva, buvo kitas – ankstesnis pranešimas, kurį noris primint.
— 1987-ų rudenį minėtos 125-osios Maironio gimimo metinės. Mano supratimu, tie renginiai buvo Sąjūdžio įžanga. Nors dar nešnekėta atvirai apie politiką, šnekėta apie poeziją, bet dažnusyk – jau visiškai laisvai; be to, tuolaik šnekėt apie Maironį, cituot jį bent iš dalies reiškė – ir politikuot.
Vad. iškilmingas metinių minėjimas vyko 1987 X 26 valstybiname akademiniame dramos teatre ir buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją. Pagrindinį pranešimą „Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje“ skaitė prof. Vanda Zaborskaitė, nepavartojusi nė vieno žodžio, kurio šaknis būtų  taryb-.

Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra tautų istorija. [...] Lietuvos atsistojimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. [...] Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir Meilės – sankciją. [...]
Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos grandis. [...]
Tautos istorijos reflektavimas – viena iš esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje išryškėja trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“ amžiai ir yra atgimimo laikas. [...]
Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija [...].
Atgimimas Maironiui yra esminis posūkis tautos istoriniame kelyje. [...]
Pirmoji, aukščiausioji kultūrinė vertybė Maironiui yra kalba. [...]
[Ne Marxo, Engelso ir Lenino raštai, ne Komunistų partijos suvažiavimų nutarimai] O Maironio poezija tebėra orientyras, pastovus atskaitos taškas, kurio negalime išleisti iš akių, jei norime suprasti save, įvertinti savo mokėjimą paklusti pareigai, pajusti atsakomybę, jei norime pažvelgti į savo gyvenimą didžiųjų Tiesos ir Meilės vertybių šviesoje. (Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010), 2016, p. 467–477; pirmiausia pranešimas buvo išsp. Literatūroje ir mene, 1987 X 31, p. 2, 3, 4)

(Tas žalias įtarpas laužtiniuos skliaustuos tam, kad sovietmečio neprisimenantys geriau suprastų, kaip buvo / galėjo būt suvokiamas paskutinis pranešimo sakinys. Beje, šito minėjimo prezidiume nebuvo „pirmojo respublikos asmens“, nors turėjo būt – LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus – dėl ligos, mirė 1987 XI 14; buvo jo vietą užimsiantis Ringaudas Songaila, tuolaik AT Prezidiumo pirmininkas. Ir konstitucijoj tebebuvo 6 straipsnis: „Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai. Apsiginklavusi marksizmo-leninizmo mokymu, Komunistų partija numato generalinę visuomenės vystymosi perspektyvą, TSRS vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, suteikia planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už komunizmo pergalę.“ Jo neliko tik 1989-ų gruodžio pradžioj.)
Būtent prof. VZ pranešime pavartoti tautinis sąjūdis, atgimimas netrukus taps tais žodžiais, be kurių nebegalima išsivert.
Yra liudijimų, kad tą vakarą, klausydamiesi kalbų apie Maironį ir jo eilėraščių, kai kurie žmonės pirmąkart pajuto: žiūrint televizorių akyse tvenkiasi ašaros [*]; antras toks ryškus kartas – žiūrint Sąjūdžio steigiamoji suvažiavimo tiesioginę transliaciją. Apie ašaras kaip argumentą gal ir nemoksliška šnekėt, bet tai, manyčiau, gan patikimas rodiklis.

P.S. Dešinėj aukščiau matomas Eriko Varno piešinys su Gedimino Astrausko ketureiliu buvo paskelbtas Tiesos 1969-ų pirmam numery, p. 4; 1968-ų rudenį 10 000 tiražu išėjo Vandos Zaborskaitė monografija Maironis; knyga bemat išpirkta; net pažįstamų knygyne turintiems, t.y. blatą, ne visada pavykdavo ją įsigyt. 1969 II 11 VZ monografiją apgynė kaip (antrą) disertaciją ir tapo pirmąja moterim filologijos mokslų daktare (vieną disertaciją apgynęs tevadintas mokslų kandidatu).

--------------------------------------------------------------------------

[* (2023 VI 14) Kaip liudijimo pavyzdys – citata iš ukmergiškės mokytojos Danutės Šilinienės (1933–2010) laiško, rašyto 1987 XI 2:

Brangi, didžiai gerbiama Profesore,

iš visos širdies ačiū Jums už nemirštamo poeto Maironio prikėlimą!

Jūs paminėjote Jį iki dvasinio sukrėtimo.

Klausantis Jūsų per televiziją, virpėjo siela, ir ašaros riedėjo skruostais. Taip, tai nepakartojama, tauru, kilnu, didinga [...].

Nei būdama studentė, nei dirbdama mokykloje (iki pensijos vos keli mėnesiai) nieko panašaus nebuvau girdėjusi, jautusi; vien todėl, kad išgyvenau tokį pranešimą, koks buvo Jūsų, džiaugiuosi, jog gyvenu... („Tai aš, rašau...“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos, sudarė ir parengė Virgilija Stonytė, 2019, p. 453)]

(998) Maironiana: pirmoji apologinė Maironio kūrybos recepcija

iemet (su praeitų metų data) išleistos dvi solidžios knygos: Maironis: Laiškai. Atsiminimai (sudarė ir įvadą parašė Eugenijus Žmuida) ir Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010) (sudarė ir įvadą parašė Tomas Andriukonis).
Rengiant pirmąją atsiremta buvo į tęstinio leidinio Literatūra ir kalba XXI tomą, skirtą Maironiui (1990); aišku, papildyta, patikslinta etc. O recepcijos rinktinė – naujas sumanymas; labai pasitarnaus tai likusiai saujelei, kuri rimčiau domis Maironiu.
(Skaitydamas Andriukonio įvadą, pasijutau kaltas esąs, šis įrašas – mėginimas išpirkt kaltę.)
Maironio recepciją TomA suskirsto etapais; pirmasis – „klasiko įvaizdžio bei vaidmens (susi)formavimas“, apima 1891–1913 metus. Pradžioj vertinta vadovaujantis pirmiausia sroviniais visuomeniniais kriterijais; vėliau Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga ir kt. jau vadovavos estetiniais.

„Pirmuosius Maironio kūrinius su dideliu pritarimu, stačiai entuziazmu priėmė dešinioji visuomenė“¹⁹. Tačiau šis pritarimas spaudoje liko neįžodintas. Priešingai negu nepritarimas. (p. 18 [toliau aptariama, kuo Maironis neįtiko „kairiajam“ Stasiui Matulaičiui])
-------------
19 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 414.

Kitam puslapy ši mintis paremiama dar ir Putino 1932-ų ištara („dešiniosios srovės skaitytojai neranda žodžių išreikšti savo entuzijazmui ir įspūdžiui, paskaičius tą pačią poemą [Terp skausmu į garbę, 1895]“), ir priduriama, kad to entuziazmo pasirodysią tik 1913-ais, minint Maironio kūrybos 25-metį (p. 19).
Bet štai koks dalykas: dešiniosios srovės bent jau vienas atstovas buvo radęs žodžių savo entuziazmui išreikšt, ir tie žodžiai buvo išspausdinti 1905-ų vasarą; taigi, sakyt, kad visi dešinėj iš susižavėjimo buvo visai amą praradę, – netikslu.
Apie tą publikaciją šnekėjau konferencijoj „Maironis ir jo epocha“ 2012-11-16, bet kai ėmė kalbint, esą reiktų parengt tą pranešimą taip, kad tiktų dėt knygon, įlindau į krūmus ir sėkmingai ištupėjau, kol 2014-ais išėjo straipsnių rinkinys Eina garsas: Nauji Maironio skaitymai (sudarė ir redagavo Manfredas Žvirgždas).
Kodėl? Tiesiog tingėjos ir nebebuvo įdomu grįžt prie to, kas jau „atrasta“; be to, juk nesu mokslo darbuotojas, metų pabaigoj turintis atsiskaityt publikacijomis. – Negerai dariau. Taip.
Vargu ar ta publikacija būt tikusi Andriukonio sudarytai knygai, nes recepcija ne kritinė, o greičiau apologinė; kita vertus, ar gali (susi)formuot klasiko įvaizdis ir vaidmuo, jei poetas neaukštinamas viešai?
Čia tas pranešimas (ėmiau per atostogas ir perbaksnojau).

Pirmoji bendro pobūdžio publikacija apie Maironį 1905-ais

(Nebūtinas priešžodis. Pirmąkart perskaitęs šitos konferencijos programą pagalvojau: o juk galėjo būt pranešimų ir apie maironistus, tikrai nebūt reikalo pagadinę – tarkim, a.a. prof. Vandą Zaborskaitę ar Maironio mylėtoją bibliofilą ir bibliografą Romą Adomavičių (1952–2007; mėginau ieškot nekrologo, deja, nesėkmingai, visai tikėtina, kad ir nebuvo), parengusį Maironio raštų bibliografiją (1990), kurios būdingieji bruožai, pasak prof. VZ, „išsamus, kūrybiškas ir maksimalus patikimumas“. Tas darbas iš žmogaus pareikalavo 10 metų. Ir kol neišleisti akademiniai Maironio raštai, be šitos bibliografijos neįmanoma išsiverst. Be to, greičiausiai ne tik LLTI bibliotekos Rankraštyne saugomas jo parengtas albumas – žmogus išfotografavo visas su Maironiu susijusias vietas, nuotraukos išsamiai aprašytos. Ir labai gaila, kad jo biogramos nėra nei Knygotyros enciklopediniam žinyne, nei LLE, nei VLE.)

Jei kas esat rengęs kokią nors bibliografiją, žinot: neįmanoma užfiksuot visai visko – ko nors vis tiek nepastebėsi, ką nors vis tiek praleisi, kokia nors kortelė nusimes; kaip praktiškai nėr knygų be korektūros klaidų, taip bibliografijų – be spragų.
     Šiame pranešime noriu pristatyt publikaciją, kuri neaprašyta Adomavičiaus parengtoj tikrai išsamioj bibliografijoj, bet ją, kaip per pietus priminė coll. Aistė Kučinskienė, yra paminėjęs Vladas Kulbokas (žr. Aidai, 1962, nr. 7, p. 298).
     Petrapily leistame savaitrašty Lietuvių laikraštis 1905-ų birželio 23 dienos numery buvo paskelbtas Emberono slapyvardžiu pasirašytas kun. Pranciškaus Gaigalo Karolio Račkausko-Vairo (1882–1970) [pataisyta 2017-09-05; kodėl? – žr. 1008 įrašo komentaruos] tekstas, pavadintas fantazija, „Poėtos pašaukimas“ su paantrašte „Atnešu Brangiam mūsų Dainiui Maironiui Jo vardo dienoje“ (nr. 29, p. 402–404; šalia, p. 401–402, galima sakyt, nelyg įvadas – Maironio „Tautiška daina“). Manyčiau, ši publikacija reikšminga dėl dviejų priežasčių:

(1) tai pirmoji vad. bendro pobūdžio publikacija apie Maironį (Adomavičiaus bibliografijoj fiksuojama, kad tokia pirmoji – Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės tekstas, skelbtas per tris numerius Vilniaus žiniose 1906 metų pačioj pabaigoj pagal Julijaus kalendorių – 1906-12-20, 21, 22 / 1907-01-02, 03, 04);
(2) prie šio teksto pirmąkart paskelbta ir Maironio fotografija (minėtoj bibliografijoj nurodoma, kad pirmoji – tik 1909-ais Kaune leistam savaitrašty Vienybė prie teksto apie kan. Jono Maciulevičiaus paskyrimą Žemaičių seminarijos rektorium (nr. 39, p. 601).

Keli žodžiai apie fantazijos autorių kun. Pranciškų Gaigalą. Ketveriais metais jaunesnis už Maironį (*1866); 1889-ais baigęs seminariją, buvo Josvainių vikaras, po to klebonavo Adakave, Čekiškėj, Tirkšliuose, Kalnelyje; mirė 1930-ais Grušlaukyje. Spaudos draudimo laikais rašinėjo, kaip ir priklauso kunigui, Tėvynės sargui, spaudą atgavus – minėtam Lietuvių laikraščiui (tris rašinius esu užfiksavęs, ir, beje, visi iliustruoti nuotraukom), Vilniaus žiniom, Vilčiai.
     Keistas tas „Poėtos pašaukimas“ – fantazija su alegorijos atspalviu. (Jei teksto pristatyme išgirsit ironijos gaidelių – atsiprašau, jų neturėtų būt.) Pradedama apokalipsiniais vaizdais: raudona saulė per visą dangų žeria į žemę karštą skaudžią šviesą. Tėvynė, tos šviesos įkaitinta, apsipylus prakaitu, jaučia, kaip į jos krūtinę upeliais sunkiasi numylėtųjų sūnų kraujas, girdi minios žmonių verksmą, dejonę ir dantų griežimą. Tatai matydamas jaunikaitis, toliau vadinamas jaunu milžinu, sustojęs ant didžio savo prabočių kapo, entuziazmo ir sykiu gailesčio apimtas, sušunka neapmąstytus žodžius:

Duokite man dievų galę—aš jų aimanavimus nutildysiu, aš jų dejuojantį balsą atgal į krutinę įvarysiu! Aš jiems tą raudoną dangų priešų krauju užgesysiu! Ei, kraujo, kraujo, kraujo!...

Bet ne kraujo tėvynei reikėję, o – vandens, lietaus, nes tėvynės upėse ir ežeruose vanduo į tešlą pavirtęs ir deginąs lūpas ir liežuvius tų, kurie ištroškę mėgino atsigerti.
     Jaunasis milžinas, žiūrėdamas į pro šalį einančią nelaimėlių minią, vėl ima svarstyti, kaip žmonėms padėjus:

Jei tat užtektu mano kraujo, prapleščiau menką širdies uždangą, įlaužčiau savo krutinę ir tais šitai delnais žerčiau į tos kruvinus spindulius, ir gal iš po jų paregėčiau tikrosios saulės šviesą, gal iš po jų sulaukčiau lietaus—laimės lašų... E... atgaivintos jų krutinės pasikeltu augščiaus laimingesniame ir ramesniame dusavime; jų gi iš nuvargimo drebančios rankos išsitiestu ant mano sustingusio kuno ir... laimintu man[e]...

Jaunam milžinui apsvarsčius galimybę atiduoti dėl kitų laimės gyvybę, sudreba žemė, jis parpuola, prisiglaudžia prie jos taip, kad išrodo su ja lyg vienas dalykas, ir užmiega. O sapne išvysta skaisčią it pavasario rytas Poėziją. Kaip ji atrodė – praleiskim, patikėkit – išties įspūdingai. Kanklėmis Poėzija atlieka vientisą griaudžią dainą, bet tokią galingą, kad, rodės, pasaulis galėtų pasikeist, o tada prabyla į jauną milžiną (pacituosiu daugiau):

Tu nori laimę atrasti!... Eik su manimi—aš tau ją paduosiu... Aš matau skaudžiausią tavo tėvynės vergiją, aš atjaučiu jos širdies verksmą, nes žinau jos praeitį: Dievas manį pastatė pas jos lopšį jau kadą dar ji buvo vystykluose, kadą dar nemokėjo atskyrti dienos nuo nakties...
Aš, prie jos lupų prikritusi, įkvėpiau jai dainą, kuri ją vedė nuo pat lopšio iki šioliai, nuo Gango pakraščių, kur kudikystėje savo ji maudėsi, jaunoji, iki Baltijos smelčių geltonųjų.
Aš ją su daina vedžiau į kovas; aš ją išmokinau mylėti manį visuose gamtos sutverimuose... Ji vargo, žuvo, kaiminai tripė jos pievas žaliąsias, skerdė jos kvepiančias girias, ardė auksinius jos laukus, priešų kojomis gniaužė krutinę, meilės ir manęs pripildytą...
Aš esmi tikra sesuo anų dainos seserų, kurios pas Gangą pasiliko; anų dainos seserų, kurios nuliudusiam keleiviui Skandinavijos kalnuos įkvepia galę ir narsumą; anų dainos seserų, kurios greikus jų puikiuose iš marmoro rumuose į sapną linguodavo, reikale gi kardą į rankas įsprausdavo, į kovą vesdavo... Aš sesuo slavų dainos seserų... Aš—galinga... Kur pareinu, aš galingoji, tenai Teisybės šviesa atsiranda, tenai Skausmo ašaros nudžiuna, tenai skaudus Dejavimas į nekaltos krutinės Juoką parsimaino...
Štai pasilenk[i]u ant tavęs, nuliudis mano numylėtos tautos sunau, bučioju tavo akys, nuo ašarų drėgnas, lupas, iš skausmo sukepusias, krutinę, saulės degintą—ir dedu rankas tavo ant tų mano kanklių ir glaudžiu galvą tavo prie savo širdies. Tatai imk galę iš manęs ir eik pas anuos, kurie neseniai išspaudė iš po tavo blakstėnų skaudžiai—karštą ašarą. Eik pas juos—lai daina tavo atgaivįs sustingusį jų gysluose kraujį; lai krutinėje prižadina jausmus jau gęstančius: lai atkasia pelenus, kuriais amžiai apiberė jų širdys. Eik, sunau!... tau saulė duos šviesą, laimė—atgaivįs lupas...

Tatai išklausęs, jaunas milžinas nubunda jausdamas neapsakomai didžiulę galią.
     Kol jis sapnavo, nelaimingoji minia į priekį nukeliavo. Pasiveja, pralenkia, sustoja, dešinę priglaudžia prie krūtinės, kairę ištiesia į dangų ir pradeda:

... Aušrà naujos gadynės teka:
Užšvis ir saulės spinduliai;
Juk nujautimas širdžiai šneka
Teip aiškiai, linksmai ir saldžiai.

... Ilgai miegojo musų žemė;
Didžiavos vien tėvų kapais;—
Prašvis laikai ligšiol aptemę:
Didžiuosmes vyrais ir darbais...

Ir esą ši daina nešusi ramumą, joj buvo girdėti neišpasakyta savųjų meilė, karščiausias noras visiems laimę atnešti. Jauno milžino dainoj tilpęs tikėjimas, meilė ir viltis.
     Ir visi, kas jo dainų klausęsi, atbudę atgiję, daugumas braukę ašaras ir tarp savęs kalbėję: „Mes jam vainiką nupinkime!“ Ir dangaus raudonumas išnykęs, ir pasirodžiusi saulė-šviesa, ir pradėjęs lietus-laimė lynoti...
     Štai tokia bendrais bruožais ta kun. Gaigalo KarR-V galvoj gimusi fantazija apie poėtos pašaukimą. Ji greičiausiai daugiau pasako apie autorių, jo įsivaizdavimą, kaip gali gimt poėta, bet ta fantazija vis dėlto rados įkvėpta būtent Maironio poezijos. Už alegorinės pompastikos gal galima įžvelgt ir ką nors racionaliau suvokiamo.
     Užfiksuotos trys galimybės padėti tėvynei ir saviems: kariaujant, liejant priešų, svetimųjų kraują; paaukojant savo gyvybę, praliejant savo kraują; ir trečioji – kuriant, tampant šiuo atveju Poėzijos sūnum. Būtent kūryba, daina galinti geriausiai padėti. Sakytum, iškeliama kultūra kaip tėvynei ir žmonėms reikalingiausias dalykas.
     Iš kur tas fantazijos pradžioj apokalipsę pranašaujantis raudonis danguj? Gal jis sietinas su to laiko – 1905 metų revoliucijos, Julijono Lindės-Dobilo žodžiu, blūdo suvokimu, bet gal ir klystu. O kūryba kaip atgaivinantis lietus, nors gal tikėtumėmės prometėjiškos versijos? Viena asociacija teateina į galvą – 68 psalmės trečia strofa (Sigito Gedos vertimas):

Dieve, kai ėjai tautos prieky,
kai traukei per tyrus,
žemė vėrės, dangus sruvo prakaitu –
šitai Dievas Sinajaus,
šitai Dievas yra Izraelio!
Gausų lietų, Dieve, davei,
paliktieji jau ilso, juos įkvėpei,
Tavo žmonės tenai įsikūrė,
gerumu ruošei žemę varguoliams, o Dieve.

Priinterpretuot, iš degtuko priskaldyt galima visą vežimą, bet vargu ar prasminga.
     Įdomesnis, bent man, kitas – štai toks klausimas: ar ši publikacija buvo rengiama norint nustebinti varduvininką, ar Maironis iš anksto apie ją žinojo, vadinas, neprieštaravo, gal net pritarė tokiai fantazijai? — Turint galvoj jo artimus santykius su Lietuvių laikraščiu, tai, kad 1905-ais vos ne kiekviename savaitraščio numery būdavo jo tekstų – ėjo gabalais poema Par skausmus į garbę, skelbta eilėraščių, straipsnių, esu iškėlęs hipotezę, kad Maironis apskritai visą poeziją, ten spausdinamą, prižiūrėjęs, net atsakymus savo kūrybos siuntusiems eiliuotojams rašęs (žr. tinklaraščio 87.1 įrašą), nesitiki, kad leidėjas Antanas Smilga ar redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas būt ryžęsi daryt siurprizą, į kurį neaišku kaip prof. kan. Jonas sureaguotų (Maironis, regis, iš principo staigmenų nelabai mėgo).
     Šis argumentas, aišku, pasitelkus indukciją sukurptas. Bet yra kitas, kuris atrodo rimtesnis. – Į kun. Gaigalo KarR-V fantaziją įterpta fotografija su parašu: prof. kanauninkas Maculevičius (beje, darant spaudos klišę, nuotrauka iš abiejų pusių prikirpta, pasiaurinta). Tokį daiktą gali gaut tik iš paties nufotografuotojo, tik pats gali duot ir dar tikrai paklausdamas: o kur ir kam bus naudojama?
Taigi per du posmus iš „Jaunimo giesmės“ susieta, kad jaunas milžinas, vertas laurų vainiko, = Maironis, o per atvaizdą, kad jaunas milžinas Maironis – tai būtent nuotraukoj matomas Petrapilio dvasinės akademijos profesorius JM (ne tik pasakyta, bet ir parodyta).
     Kodėl Maironis nepasikuklino, bent jau dėl nuotraukos nepaprieštaravo? Jei to paklaustume Aldonos Ruseckaitės sukurtojo poeto Šešėlio, jis greičiausiai maždaug taip pasamprotautų:
     – Žinot, kaip jautriai Šeimininkas reaguodavęs į kritiką? Kartais net atsakymus kritikams rašydavęs. Ko jis iki 1905-ų buvo sulaukęs? Matulaitis tik ir pirmuosius Pavasario balsus, ir mylimiausią librettą, ir poemą į miltus sumalęs, ir nieks neužstojęs, pačiam tekę atsikirsti. O juk poetai – ką čia slėpt – nori būt giriami, gal net aukštinami, nors gal atvirkščiai šneka. Argi jūs atsispirtumėt pagundai būt jaunu milžinu, pačios Poėzijos sūnum viešai pavadintas, tuolab kad pats jaučiat: gerai rašau? (O laurų vainiku Maironio galva buvo papuošta tik gyvenimo pabaigoj, ir ne Lietuvoj, o Latvijoj.)

Nemoksliškas tas pranešimas buvo (dar viena priežastis, kodėl jo nėr minėtam straipsnių rinkiny).

(856) Tarp kitko: apie intonaciją, Baudelaire’o „Albatrosą“, nebūtį ir kt.

Besklaidydamas popieryną, radau Vytauto Kubiliaus straipsnį „Vytautas Mačernis ir ‘žemininkai’“, paskelbtą 1991-ais Literatūroj ir mene (ne išplėštą lapą, o iškirptas teksto skiltis ir gumos klijais [kad nesiraukšlėtų] priklijuotas prie A4). Užkliuvau už (manau, labai įžvalgios) minties:

Tik savita intonacija atskiria vieną poetų kartą nuo kitos, tik ji ženklina naujo etapo pradžią.
Žemos, lėtos, sunkumo prisigėrusios balso moduliacijos pirmiausia pasigirsta poetiniuose vertimuose, kurių imasi jaunoji karta. „Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės / prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių, / kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės, / ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.“ Tai Š. Bodlero „Albatrosas“, išverstas L. Švedo 1940 metais. (LM, 1991-06-08, nr. 23, p. 1)

Dar kaip naujosios intonacijos pavyzdį Kubilius pacituoja posmą iš Oskaro Milašiaus „Nebaigtosios simfonijos“, verstos Albino Žukausko tais pačiais metais. (Mano atminty kitas ryškus tos naujosios intonacijos pavyzdys – Mamerto Indriliūno verstas W.B. Yeatso eilėraštis „Innisfree sala ežere“: „Mane vilioja vis pakilt ir eit prie ežero, prie Innisfree. / Tenai iš samanų ir molio lūšną sulipdyčiau. / Aplinkui ją auginčiau pupų lysves, turėčiau bičių avily / Ir taip gyvenčiau vienišas tarp malonaus dūzgimo bičių“ [Naujoji Romuva, 1939, nr. 13, p. 291]. Į šio vertimo intonaciją dėmesį yra atkreipusi Vanda Zaborskaitė: „Yeatso eilėraščio vertimas [...] giliai įstrigo į anos kartos sąmonę. Kai po karo pasirodė to paties eilėraščio A. Churgino vertimas, jis atrodė visiškai svetimas ir neatpažįstamas. O Indriliūnas prabilo tąja nepakartojama intonacija, kuri, atrodo, kyla iš pačios poetiškumo gilumos, kuri girdėti ir V. Mačernio ‘Vizijose’“ [Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 391].)
Apie paminėtąjį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą Kubilius yra svarstęs ir anksčiau:

L. Švedas, jaunas poetas, jau išsižadėjęs gležnos neoromantikų intonacijos, pagavo krintančią bodleriškos eilutės tonaciją, be melancholiškų atodūsių, sklidiną geliančio nebūties aiškumo. Nukėlęs priedėlius, pažymimuosius žodžius ir palyginimus į sakinio galą, jis išgavo sulėtintą slinktį, skambančią žemu graudoku iškilmingumo tembru. (Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, 1983, p. 261)

Ir pacitavęs du pirmus vertimo posmus (bet esminė mintis paskutiniam, ketvirtam). Štai visas vertimas iš Naujosios Romuvos (1940, nr. 14, p. 283):

Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės
prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių,
kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės,
ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.

Žiūrėkite: ant denio stovi paukštis nugalėtas,
tasai karalius toks susmukęs, toks bailus,
baltuosius džiugesio sparnus nuvargusiai, iš lėto
nuleidžia šonuose, kaip didelius irklus.

Koki suglebę, koki bjaurūs tie, kurie plasnojo
be galo gražūs ir didingi erdvėse aukštai!
Nū vienas jūrininkas pypke paukštį suvilioja,
o kitas pajuokia šlubuojantį piktai.

Poetas panašus į debesų karalių,
kurs plazda vėtroje, šaulius paneigdamas tenai.
Nuplėškit jį prie žemės ir pajuokite nevalioj,
jam vaikščioti kliudys tie platūs milžino sparnai!

(Prince des nuées – debesų karalius; turint omeny šį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą, manau, randas papildomų, tarkim, Mačernio „Aš pažinau karalių tavyje“ suvokimo galimybių.)
Dabarties gimnazistams siūloma rast ir skaityt Sigito Gedos vertimą (žr. Literatūra 12 klasei: chrestomatija, d. I, 2012, p. 291). — Vertimus gretinti – neturint tikslo vertinti, kuris „tikslesnis“ ar „geresnis“ – filologo gurmano užsiėmimas.

Dažnai, kai maudulys užvaldo ekipažą, –
Prigaudo albatrosų, paukščių didelių,
Tingių bendrakeleivių, kur po dangų rąžos,
Lydėdami laivus nelaimėlių keliu.

Vos bloškia juos jūreiviai ant lentinio denio,
Karaliai žydrumos sugėdinti, lėti
Savo gailiais ir balzganais sparnais plevena, –
Jie styro kaip irklai, į šonus nuleisti.

Keleivis su sparnais, dramblotas ir suglebęs!
Prieš valandą gražus, dabar tiesiog bjaurus!
Jūreivis vienas grūda pypkę jam į snapą,
O šlubius ima mėgdžiot tą, kur neskrajos!

Poetas panašus į princą debesijos, –
Nepabijos audrų, kvatosis iš strėlės,
Bet nutrenktas žemyn, tarp klykiančios žmonijos
Su milžino sparnais paeiti negalės.
(Ch.B., Piktybės gėlės, 2005, p. 15)

Yra dar bent du šio eilėraščio vertimai (nežinau, gal ir daugiau yr). Ramūno Kasparavičiaus ir Vlado Baltuškevičiaus.
Kasparavičiaus buvo Kultūros baruos 1985, nr. 9, p. 47 (tuolaik RamK dirbo Trakų rajono laiškrašty Spartuolis; išversti keturi eil. iš [dar] Blogio gėlių):

Dažnai dėl juoko ekipažo žmonės
Pagauna albatrosus, nuostabius paukščius,
Taurius palydovus ilgos kelionės,
Belydinčius laivus per vandenis karčius.

Nevikrūs ir sumišę debesų bičiuliai,
Karaliai mėlio, gūžias ant lentų grasių,
Ir apgailėtinai balti sparnai didžiuliai
Kaip irklai velkasi abipus jų.

Koks nerangus ir glebnas vaikas vandenyno,
Juokingas ir bjaurus dausų keleivis šis.
Štai vienas degančiu snapu grasina,
Šlubuoja kitas, skraidantis luošys.

Poetas panašus į jūrų karaliūną,
Kurs iš šaulių ir vėtrų juokiasi dažnai...
Bet... netrenktam į žemės triukšmą liūdną,
Jam trukdo vaikščiot milžino sparnai.

Vlado Baltuškevičiaus:

Karts nuo karto, kai vandens jūreiviams įkyri,
Išsiblaškymo džiaugsmui jie gaudo didžius,
Laivą lydinčius daugelį, daugelį mylių,
Albatrosus, dangaus plačiasparnius paukščius.

Okeano ir žydrio karalius gėdingai
Denin blunksteli dusliai. Ir smurto aukos
Tie baltieji sparnai, dideli ir galingi,
Tartum irklai atlėgsta, išsenkant jėgoms.

Jis, puikus, nebijojęs audrų pasiučiausių,
Toks bejėgis, nesavas, kai leipstą juoku
Vyrai puola ir plaštakom plunksnas jam šiaušia
Arba žiodo, pradvisę prastu tabaku.

Taip ir tu, o Poete, virš šėlstančios jūros,
Nepasiekiamas, lemčiai nepaklusnus,
Šurmulingoj minioj, tarp kvailių atsidūręs,
Sunkiai pakeli baltus giganto sparnus.
(Š.B., Piktybės gėlės, iš prancūzų ir rusų kalbų vertė Vl.B., 1996, p. 11)

(Tik viena pastaba: jei prireiktų Baudelaire’o „Albatroso“ svarstant apie žemininkus, be jokios abejonės, cituotinas Švedo vertimas.)
— Ir dar mintis iš pradžioj cituoto Vytauto Kubiliaus straipsnio:

Žodis „nebūtis“, atėjęs iš Š. Bodlero (néant) ir J. Girniaus paskaitų apie egzistencializmo filosofiją („Mirtis yra žmogiško buvimo būdas“), traukia kaip „tragingos epochos“ magnetas visą „žemininkų“ kartą. J. Kėkštas rašo: „norėčiau eiti nebūtin“. A. Nyka-Niliūnas sako: „Ir amžinybės horizonte pasirodys / nešantys į nebūtį laivai“. H. Nagys regi mirties ženklus net gamtoje, kuri ligi tol nemirtinga lietuvių lyrikoje: „Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos, – / bet širdyje giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį“. (ibid., p. 2)

Ir taip noris pratęst: prisiminkim dar Broniaus Krivicko 1948-ais sukurto soneto pirmąją eilutę: „Mano dienos nebūtin pasvirę“. — B.K. poezija, nors kurta kitomis aplinkybėmis, neišklysta iš jojo kartos, žemininkų, intonacinės ir pasaulėjautinės orbitos; jei būtų jo eilėraščiai kokiu nors stebuklingu būdu pasiekę Žemės antologijos rengėjus, neabejotina, būt buvę jon įtraukti; ir dėl antologijos įvado – Juozas Girnius: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [= parašęs įvadą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“ (NŽ-A, 2015, nr. 6, p. 20).
– Ar nebūtis lietuvių poezijon atėjo iš Baudelaire’o, ar smelkės ir iš kitur? – vertas pasvarstyt klausimas.

Papildas (2021 IV 15) Prieš metus paskelbtam anoniminiam komentare buvo paminėta, kad dar yr Vytauto Bikulčiaus vertimas, turbūt tiksliausias. Šįmet (IV 9) minėtos 200-osios Baudelaire’o gimimo metinės. Ta proga Literatūra ir menas paskelbė VytB vertimą ir įvadą jin – „Charles’io Baudelaire’o ‘Albatroso’ link“, kur ir originalas pateiktas, ir pažodinys, ir eilėraščio analizė (LM, 2021 IV 2, nr. 7, p. 31–32). — Šitas tinklaraščio įrašas lyg kokia ChB „Albatroso“ vertimų lietuvių kalbon antologija, kitaip – puokštė daros, tad ir VytB vertimą pridedu:

Kelionėn pasilinksmint paima jūreiviai
Ir albatrosų, jūros paukščių didelių,
Kurie tarytumei aptingę pakeleiviai
Plasnoja paskui laivą virš sūrių gelmių.

Bet vos tiktai ant laivo denio juos padėjo,
Padangių viešpačiai, sutrikę ir keisti,
Drovėjos susigūžę, nevikriai šlepsėjo,
Ir vilkos lyg irklai deniu sparnai balti.

Erdvių klajūnas, jis toks nerangus ir klišas!
Anksčiau visus žavėjo, bet dabar bjaurus!
Jūreivis vienas jam į snapą pypkę kiša,
O kitas ano šlubio mėgdžioja žingsnius.

Poetas kaip ir tas padangių kunigaikštis,
Jam nebaisi audra, nebaido jo šauliai,
Bet žemės tremtyje, kur minios klykia aikštėj,
Jam trukdo vaikščioti jo milžino sparnai. (ibid., p. 3)

(787) Pakeliui namo, xxix: prisiminiau prieš 100 metų mirusį fotografą

LMD nariai ant Tauro kalno, kur turėjo būt pastatyti Tautos namai, 1911 XII 19
(Aleksandro Jurašaičio nuotrauka)

T-19: skaitau Aldonos Ruseckaitės Žemaitės paslaptį. Įtarpo pasakojiman (p. 86) pradžia:

1915 metai. Spalio mėnesį mirė garsus Vilniaus fotografas Aleksandras Jurašaitis [†1915-10-09; palaidotas Rasose netoli Čiurlionio; ...].

Nežinau, kaip jūs, bet išgirdęs minint ar perskaitęs šio žmogaus asmenvardį, pirmų pirmiausia prisimenu šitąją jo nuotrauką (žr. dešinėj).
Kaip priminimą apie vieną iš didžių, bet taip ir neįgyvendintų planų (nors ir pinigų buvo nemažai surinkta) – ant Tauro kalno Vilniuj pastatyti [lietuvių] Tautos namus.
(Tautos namai liko nepastatyti, bet buvo „atstatyti“ Valdovų rūmai.)
Regis, Tautos Namų Santalka tebegyvuoja  iki šiol. Nors jau senokai reikėjo ją užraukti. Be išlygų pritariu a.a. prof. Vandos Zaborskaitės nuomonei, išsakytai 2007-ais:

Manau, kad Tautos namų projektui nelemta atgyti, nes jis negyvybingas. Kodėl?
       Tai tipiška tautinių sąjūdžių epochos idėja. XIX a. čekai pasistatė Operos teatrą, kad jis taptų tautą žadinančiu ir telkiančiu simboliu. XX a. pradžioje lietuvių tauta išgyveno entuziastingą atgimimo laiką. Po spaudos atgavimo atėjo nuostabi kultūros pakilimo banga. Steigėsi leidyklos ir laikraščiai, įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda. Įsisteigė Lietuvių mokslo draugija, susibūrė chorai, vyko lietuviški vakarai, sceną išvydo pirmoji lietuviška opera. Į literatūrą atėjo nauja kūrėjų karta: Vydūnas, V. Krėvė, B. Sruoga, Putinas, A. Vienuolis ir dar daugelis kitų. Tai buvo jaunos, laisvės trokštančios tautos paraiška dėl visaverčio kultūrinio gyvenimo. Ji Vilnių laikė savo amžinąja sostine, bet tame mieste sudarė tik nereikšmingą mažumą. Viešumoje lietuviškai kalbantis inteligentas buvo sensacija. Ir tada kilo Tautos namų idėja – pastatyti juos ant Tauro kalno, kad iš visur būtų matomi, kad įkvėptų ir padrąsintų lietuvių kultūros kūrėjus, atkreiptų politiškai ir kultūriškai viešpataujančių tautų dėmesį į dar silpną, daugumai nepažįstamą kultūrinę pajėgą, kuri pasiryžusi užimti po saule jai deramą vietą. Tai buvo suprantama, to reikėjo.
        O šiandien, kai mūsų politinė ir kultūrinė egzistencija neginčijama, kai jau nėra reikalo nei savęs drąsinti, nei dėl kitų dėmesio kovoti? Tiesa, dar trūksta koncertų ir teatro salių, dailės galerijų ir kitokių kultūros sklaidai tinkamų viešųjų erdvių, bet vargu ar dėl to reikia šauktis visos tautos entuziazmo? Ar dėl to reikia statyti grandiozinį daugiafunkcį pastatą – Tautos namus, kurių pati idėja yra jau beviltiškas anachronizmas? Mūsų kultūrai skatinti šiandien reikia kitokių akstinų ir kitokių stimulų: geresnio finansavimo, gerai apgalvotos kultūros politikos, visuomenės, o ypač jaunimo tinkamo švietimo bei ugdymo ir panašiai. (Lietuvos žinios, 2007-02-17)

P.S. Nepastebėjau, kad fotografas A.J. būtų prisimintas mirties 100-mečio proga. Bet tai nereiškia, kad nebuvo prisimintas. Tiesiog greičiausiai nepastebėjau.

(738) Užparaštė, cvii: apie „Lietuvaitės maldą“

Įrašo apie Adomo Jakšto „Lietuvos piliečio“ genezę pabaigoj užsiminiau, kad eilėraštis tik berniukus turint omeny kurtas. – O kas buvo tokio patriotiško mergaitėms?

Svarstydamas, ką galėčiau pasakyt Vaškuos, ilgiau buvau stabtelėjęs prie pokalbio su Vanda Zaborskaite „Nuo vaikystės knygų – į gyvenimą su knyga“ (gal prasminga būtų bibliotekoj įrengt knygų lentynėlę, kuri vadintųs „Prof. V.Z. vaikystėje skaitytos knygos“?).
Ir štai už ko užkliuvau:

Stengiuosi prisiminti anksčiausius knygų įspūdžius. Prieš akis iškyla paveiksluotas „Batuotas katinas“ [...] Atsimenu ir neišvaizdžią poezijos antologiją „Cit, paklausykit!“ Iš jos paskui mamą kartojau: „Žinau aš, ne kartą man sakė mamaitė, / Kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė...“ [...]. (Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 597)

Susiradau tą antologiją: Cit, paklausykit!: Parinktosios lietuvių poėtų eilės (parankiojo Liudas Gira, 2-as leidimas išėjo 1920-ais). Skyriuj „Mergaitėms deklamuoti“ yra ir tas eilėraštis, kurio pradžia profesorės atminty išliko visą gyvenimą:

Lietuvaitės malda
Mergaitės deklamacija

Aš žinau, man sakė
Ne sykį mamaitė,
Jog čia mūsų žemė,
Jog aš lietuvaitė.

Iš širdies aš myliu
Lietuvninkų šalį;
Jų kalbà išmokau
Garbint Visagalį.

Mane užaugino
Lietuvos laukeliai
Ir dainų išmokė
Jos raibi paukšteliai.

Į mane čia veizi
Iš dangaus aukštybių
Mūsų apgynėjas,
Viešpats Dievs galybių.

Ir dori seneliai,
Viengenčius atminę,
Ten pas Pramžių meldžias
Už mano tėvynę.

Ir šį mano balsą,
Lietuvaitės maldą,
Te išklauso Viešpats,
Kursai visa valdo!

Iš širdies man veržias
Žodžiai kuo karščiausi:
Duok šviesos ir laisvės
Tėviškei, Aukščiausi! 

Autorius – kun. Mikalojus Šeižys (1874–1950), pasirinkęs Dagilėlio slapyvardį („... nėsu lakštingalėlis / Iš Dievo malonės, / Bet tik mažas dagilėlis, / Gimęs jūsų šone“). Išties, ne per stipriausią poetinį talentą kunigas turėjo, bet štai „Lietuvaitės malda“ (sukurta ne vėliau kaip 1909-ais, pirmąkart paskelbta tais metais Šv. Kazimiero Draugijos išleistam rinkiny Dainos-dainelės, p. 13–14) buvo tikrai populiari; pvz., įdėta į Zigmo Kuzmickio parengtus Lietuvių skaitymus vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms (žiūrėjau 2-ą leidimą, 1934).

miškų urėdo Kazimiero Kliučinsko (stovi pirmas iš kairės) daryta nuotrauka iš Maironio albumo
parašas Maironio ranka; saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuj, atvaizdas iš limis.lt

Prieduras (2019 III 14) VU leidžiamam mokslo darbų žurnale Literatūra 1998-ais buvo paskelbtas Reginos Mažukėlienės rašinys „Vienos fotografijos istorija“ (nr. 36(1), p. 141–147). Nuotraukos, kuri dešinėj. Jos istoriją muziejininkei papasakojo Jadvyga Neniškytė-Smetonienė (1910–2003) – pati esanti šitoj nuotraukoj – mergytė, sėdinti ant žemės dešinėj prie mamos Marijos Vainauskaitės-Neniškienės kojų. Nuotrauka daryta 1914 VII 22 Turdvary per dvaro savininkės Marijos vardadienį. Perpasakosiu, kaip tą dieną po daugelio metų prisiminė tada vos ketverių Jadvyga.
Tą dieną iš pat ryto atskubėjęs Panemunėlio Šv. Juozapo Globos parapijos klebono kun. Juozapo Budriko tarnas ir pranešęs džiugią žinią: atvažiuosią garbingi svečiai Maironis (pagal pareigas – Kauno kunigų seminarijos rektorius) ir tais metais seminarijos vicerektorium tapęs kun. Kazimieras Paltarokas (nuotraukoj sėdi antras iš kairės). Klebonas Budrikas (nuotraukoj sėdi trečias iš dešinės) dažnai svečiuodavęsis pas Joną ir Mariją Neniškius Turdvary – juk jaunieji dvarininkai buvę tokie vaišingi, ir kelias netolimas – tik šeši kilometrai. Pagaliau atbildėję žymieji svečiai, sugužėję vidun. Maironis buvęs pasodintas galustalėn. JadvN-S prisimenanti, kaip pasipuošusi ir mandagi vaikščiojusi aplink stalą. Maironis ją pasišaukęs, paklausęs vardo, pasiteiravęs, gal kokį eilėraštį mokanti. Mažoji jaudindamasi pradėjusi: „Aš žinau, man sakė ne sykį mamaitė, kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė.“ Bet deklamuodama toliau suklydusi, apsipylusi ašaromis. Maironis pasisodinęs ją ant kelių, nuraminęs: „Nesijaudink, ir suaugę dažnai apsirinka.“ Tie poeto žodžiai įstrigę mergaitės atmintin. (žr. p. 141)
— Kas galėjo pamokyt mažąją Jadvygą deklamuot Šeižio-Dagilėlio „Lietuvaitės maldą“? Mama? Galbūt. Bet žiūrint į nuotrauką galvoj klostos ir kitas variantas. Prieky ant žolės įsitaisęs vienas suaugęs žmogus – klebono Budriko šeimininkė Johana Kulviecaitė su globojamais giminaičiais, berniuku ir mergaite, iš šonų; panašu, kad šie vaikai tikrai ne pirmą kartą Turdvary – šalia sesers Jadvygos sėdintis mažasis Pranukas Neniškis vargu ar taip glaustųs prie nepažįstamos mergaitės. Jei, kaip prisimena JadvN-S, klebonas dažnai tėvų dvare lankydavęsis, tai gal ir jo šeimininkė su globotiniais? Ir jaunoji viešnia (spėčiau, jai 1914-ais buvo kokie aštuoneri?), kol suaugusieji sėdėdavo prie stalo, ir pamokydavo ko nors mažąją Jadvygą? O kas ją buvo pamokęs išmokęs? Globėja. O gal ir pati išmoko? — Kur tą eilėraštį rado? Gal Panemunėlio klebonas sau prenumeravo Šaltinį, kartu su kuriuo 1906–1911 metais atkeliaudavo ir priedas Lietuvos bernaičiams ir mergaitėms Šaltinėlis? Būtent Šaltinėly tais pačiais metais, kai išėjo Dainos-dainelės, buvo paskelbta ir „Lietuvaitės malda“ (1909 XII 7 / XI 24, nr. 48, p. 190: beje, paskutinis eilėraščio žodis, nors ir pakenkiant rtinskiam rimui, pataisytas: Augščiausias [Augščiausi – šiek tiek panašu į dgs.?). — Suprantama, tai tik spėjimas, bet jis man atrodo gan pagrįstas.
P.S. Apie Turdvario Neniškius daug yra monografijos Panemunėlis II daly, p. 1027–1082; dukters Sigutės Smetonaitės-Petrauskienės pasakojimas apie motiną Jadvygą Neniškytę-Smetonienę ir save p. 1056–1070 (p. 1063 yra ir nuotrauka su Maironiu).

(737) Tarp kitko: šis tas iš Vaškų

kopija iš kvietimo;
kas autorius – nežinau

Namas Vaškuos, Vilniaus gatvėj,
 Vandos Zaborskaitės gimtasis

Šeštadienį buvau Vaškuos.
Miestelio bibliotekai, dabar turinčiai prof. Vandos Zaborskaitės vardą, – 75-eri.
Kas ten vyko?
Pirmiausia buvo prisiminta prof. Zaborskaitė. – [Nes] bibliotekoj (antram aukšte) tądien buvo atidaryta ekspozicija (на всеобщее обозрение), atspindinti temą: prof. Vanda Zaborskaitė ir Vaškai (stengės bibliotekininkės, labai gražu). – Tą buvo galima apžiūrėti, kai salėj viskas baigės.
Šnekesiai apie prof. Zaborskaitę truko ne per daug ilgiausiai; tada prasidėjo sveikinimai:
– Biblioteka buvo sveikinama su 75-mečiu (programoj numatytų 20 min, aišku, neužteko);
– Biblioteka sveikino savo geriausius [kaip kitaip pavadint?] skaitytojus:

• Jaunųjų skaitytojų grupėj buvo įvardinti ir du vyr. g. atstovai – draugai, kurie atėję bibliotekon savo žvilgsnius pirmiausia nukreipia ne kompiuterių (yr laisvų vietų?), o knygų lentynų link (iškilmėj tik vienas iš jaunųjų knygos bičiulių dalyvavo);
• Vyresniųjų skaitytojų grupėj gražiausia buvo sutuoktinių pora, gyvenanti ne pačiuos Vaškuos, o netoliese: jie vis kartu apsilanką bibliotekoj (kame gražumas? – ji – aktyvusis šeimos pradas – ėmė ir išėjo priekin atsiimt prizo; o jis būt buvęs labai laimingas, jei nebūt [plojimais pareikalauta] nupėdinti prie priešais publiką stovinčios žmonos ir atsistot šalia); labai graži šeima (t.y. sutuoktiniai).

P.S. Atmintis fiksuoja ne reikšmingiausius, o asmeniškiausius įspūdžius:

(a) Vaškuos yra du pingvinai (stovi šalia nuosavo namo Vilniaus gatvėj; mačiau, bet neužfiksavau, nes privatumo pažeidimas būt buvęs);
(b) Bibliotekos jubiliejui buvo surengtas pradinių klasių mokinių piešinių konkursas; geriausi darbai eksponuoti šalia durų – didžiojon salėn – pastatytame stende (greičiau: stendelyje); vienas ypač atkreipė dėmesį:
Pagalvojau: bičiuli Aidai M., ogi imk ir parašyk laišką ketvirtokui iš Vaškų Salvijui Aperavičiui; jackau, jeigu aš, būdamas ketvirtokas, būčiau gavęs laišką iš kokio nors rašytojo...

(678) Maironiana: apie „nepatogiąją“ satyrą

artkartėm vis paspaudžiu „Juodraščiai“: kas ketinta paskelbt, bet taip ir netapo tinklaraščio įrašais.
Maironio metais tikrai buvau šiokio tokio azarto pagautas. Palygint tikrai daug įrašų buvo.
O va šitas, tiesa, nebaigtas, liko juodraščiuos. Tada tik viktorinį klausimą suformulavau, norėdamas kam nors padovanot knygą. Visai nesinorėjo įliet tekstologinės alyvos į mėgintą užkurt Maironio kaip antisemito židinį. Nes: jei Maironis buvo antisemitas, tai ⅔ lietuvių tuolaik buvo antisemitai, kas prieštarautų dabar ofic. skleidžiamai žiniai apie „sugyvenimą“.
Žemiau, – ką buvau tuolaik užrašęs + papildas.
------------------------------------------------------

Jei jau užsiminiau apie istorijos tikrąjį skonį ir kvapą, tai gal dera papasakot, ką iškapsčiau paskatintas kilusio klausimo skaitant jau išėjusių Maironio Pavasario balsų 28-o leidimo korektūrą. Yra tokia jo nelabai simpatiška, su antisemitiniu kvapeliu satyra:

Laikinosios sostinės skerdyklai
Ministerių k[abineto] nutarimu 1926 m. birželio mėn. atidarant

Gudrus ministrų kabinetas,
Kad įsipirktų žydų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą!..
Pardon! į gyvulių skerdyklą!

Kur kitados tautos sargyba
Aukojo kraują už tėvynę,
Dabar ten gyvulių žudynę
Atdaro žydiška taryba:
Ir baubdami keliauja vėlei
Pro „Baltą Gulbę“ gyvulėliai.

Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Rods, burmistras pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyt ten įpratęs.

O vis dėlto ateis tas laikas,
Kad ir sostinei liglaikinei
Išseks kantrybė galutinė;
Įgris galop ir „košer“ paikas.
Tautiečiams net atmint bus drovu
Sostinės negarbių vadovų.

Skaitant kilo paprastas klausimas: kurgi buvo atidaryta ta skerdykla, jei Maironiui taip dvokė? Matyt, kažkur ne per toli nuo jo namų? Galvoju, užmesiu akį į M-nio Raštų I tomo (1987) komentarus, parengtus Irenos Slavinskaitės. Pacituota Vanda Zaborskaitė:

Tema labai siaura, „proginė“: poetas čia piktinasi miesto valdžia, kuri leido ne vietoje įrengti skerdyklą, užteršiančią Kauno senamiesčio orą. (Maironis, 1968, p. 406)

(Iš tiesų ne įrengti, o vėl atidaryti laikai uždarytą; bet ne tai svarbiausia.) Ir dar priduria:

Kūrinio pagiežą Maironis nukreipia žydų prekybininkų adresu, nors skerdyklos atidaryti be ministrų kabineto nutarimo nebuvo galima.

Na, tiek, perskaitęs tekstą, kiekvienas supras. Bet sutrikdė štai kas:

Pirmoji publikacija – „Rytas“, 1926.

Nei dienraščio numerio, nei datos. Išeitų, kad tos publikacijos raštų parengėja net nebuvo susiradusi? Negi jokių teksto korekcijų nebuvo, kurias vertėtų užfiksuoti?
Tikslią bibliografinę nuorodą yra pateikęs Romas Adomavičius: Rytas, 1926-07-31, nr. 169, p. 3. Palyginkim (paryškinau aš):

Feljetonėlio vietoj
Praeitis ir... dabartis

Veiklus aukštasis kabinetas –
Patenkint mėsininkų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą...
Pardon! į gyvulių skerdyklą!

Elmaro Jaanimägio pieštas Jono Vileišio šaržas
(Naujas žodis, 1932, nr. 8, p. 147)

        Kur kitada tautos sargyba
        Aukojo kraują už tėvynę,
        Dabar ten gyvulių žudynę
        Atdaro „pažangi“ Taryba: [t.y. Kauno miesto taryba]
        Ir baubdami keliauja vėlei
        Pro Baltą Gulbę gyvulėliai.
Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo, –
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Nors burmistras [t.y. Jonas Vileišis] pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyti įpratęs...
        O vis dėlto ateis tas laikas,
        Kad ir sostinei liglaikinei
        Išseks kantrybė galutinė;
        Įgris ir žydų „košer“ paikas.
        Tautiečiams net atmint bus drovu
        Sostinės negarbių vadovų.
                                                J.G.

Mėsininkų, o ne žydų minia; pažangi, o ne žydiška Taryba etc.
– Maironis tikrai buvo jautrus politinei konjunktūrai: kol valdžioj buvo prez. Kazys Grinius, kaip čia pasakius? – politkorektiška poetui nepatikusio veiksmo kritika; kai atėjo valdžion Smetona (o būtent tada Maironis parengė savo Raštų poezijos tomą, kur ir paskelbta kanoninė satyros versija), galima jau ir „pataisyt“ – pasakyt, ką iš tiesų manei, nes konjunktūra pasikeitė, valdžion atėjo tautininkai.

Vėl pasitelksiu prel. Dambrauską-Jakštą, prel. Mačiulio-Maironio bičiulį (greičiausiai nereikia tuo abejot?), kuris, mano supratimu, savo pasisakymu 1935-ais užčiuopė esmę:

– Žydai ir lietuviai jau šimtmečius greta gyvena, – tęsia savo samprotavimus prelatas, – bet, deja, dvasiniai gyvename taip toli vieni nuo kitų. Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek.
Mes nepažįstame žydų apeigų, ceremonijų, istorijos, literatūros ir kasdienio gyvenimo. Taigi yra atsitikimų, kad lietuvis daugiau žino apie zulusus ir hotentotus, negu apie čia pat po vienu stogu su juo gyvenančius Lietuvos žydus.
Nė kiek geriau žydai pažįsta lietuvius visumoje kaip tautą.
Man pačiam daug padėjo pažinti žydus, kaip tokius, atsitiktinai perskaityta rusų kalba parašyta Anskio knyga ir prieškarinė draugystė su a.a. D-ru Frumkinu. (Apžvalga, 1935-07-14, nr. 5, p. 1)

P.S. „Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek,“ – tai reikia turėt galvoj, svarstant apie Maironio koreguotąjį tekstą. (Maironis kaip lituanus simplex.)
P.P.S. Kiekvienas lietuvis turi turėt savo žydą. Kitaip jis netikras lietuvis. Prel. Dambauskas turėjo draugą dr. Frumkiną, o Maironis neturėjo savojo žydo.

(662) Tarp kitko: 70-osioms Mačernio žūties metinėms

Spalio 7-ą buvo lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis (1921–1944). Metų žurnalo vyr. redaktoriaus Danieliaus Mušinsko prašomas parengiau pluoštą žurnalistės Aldonos Kudžmaitės (1923–1993) atsiminimų apie jos apsilankymus Šarnelėje sovietmečiu. Apie autorę ir jos atsiminimus tiek tepavyko sugaudyt žinių:

Gimusi Šeduvoje, Aldona Kudžmaitė 1950 metais baigė Antavilių namų ūkio technikumą, dirbo agronome Kavarske ir Baleliuose, o 1953-iais pradėjo ketvirtį amžiaus trukusią žurnalistės karjerą Valstiečių laikraštyje – pradžioje kaip korespondentė, vėliau buvo žemdirbystės skyriaus vedėja. Praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmety ėmė rašyti atsiminimus, kurių imtis vis skatinęs poetas Eugenijus Matuzevičius (1917–1994), žurnalistės abejones dėl rašymo prasmės ir būsimų tekstų vertės atremdamas: „Tu tik rašyk, o kas skaitys – negalvok!“
Vienas Aldonos Kudžmaitės atsiminimų mozaikos Ko nesurašiau į laikraštį tomelis atsidūrė prof. Vandos Zaborskaitės (1922–2010) archyve, kuris dabar saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne ir baigiamas tvarkyti. Mašinėle perrašytų atsiminimų tituliniame puslapyje nurodyta, kad tai esanti II dalis (vadinasi, tikrai buvo ir pirmoji, o sprendžiant iš Pabaigos žodžio, greičiausiai dar ir trečioji). Spėtina, kad būtent dėl čia esančių liudijimų apie Vytauto Mačernio šeimos likimą ji ir buvo padovanota prof. Zaborskaitei. 

Atsiminimai paskelbti ką tik išėjusiame 10-am nr. (p. 129–134). Numerio medžiaga tekstuose.lt atsiras ne staigiai, todėl pagalvojau: gal neprenumeruojantys ir neperkantys žurnalo kioskuose norėtų apie gyvenimą Šarnelėj sovietmečiu pasiskaityt spalį? — Prašom.

(630) Rastinukai, xxxiii: apie Dambrauską-Jakštą kaip modernistą ir dar apie vieną žmogų, B.Ż.

Pradėkim nuo pradžių: prel. Aleksandrą Dambrauską mes suvokiam vos ne kaip simbolį konservatizmo; dorovingojo aukštojo meno adeptas, visokių modernizmų priešininkas, net Vaižgantą baręs už tai, kad šis gerą žodį ėmęs ir parašęs apie kūrinius, kurie iš principo, Jakšto manymu, negali būt geri (pvz., Salio Šemerio); arba jo garsioji frazė, kad nuogybės esąs meno sifilis [dėl juoko plg. prano morkūno 1928-01-09 parašytą „tavo pakaušy sifilio šašas“: „naktis / ką ji pridarys / aprangė žaltys / naktis // o kurkė kunigai / prašvis laikai / užaugs vaikai / dabar nieko nesuvaikai / ko čia lenda kapai“] etc.
Bet visai neseniai perskaičiau, kad Dambrauskas-Jakštas pats buvęs išvadintas modernistu, – taip, žiūrėt galima iš įvairiausių varpinių, ir vaizdas vis kitoks atsiveria.
Kun. dr. Juozapas Čepėnas yra parašęs pluoštelį atsiminimų apie prel. D-ką (LLTI BR, F1-3276) ir, be kita ko, papasakojęs tokį dalyką:

Dambrauskas nepalankiai žiūrėjo į Indeksą. Jis sakydavo, kad nėr geresnės reklamos, kaip įtraukimas į Indeksą. Kai tik kokią knygą įtraukia į Indeksą, tai tuoj ją visi skaito. Jis parašė beletristinę humoreską, pavadintą „Somnium t[h]eologi“ – „Teologo sapnas“. Teologas sapnuoja, kad nebėra Indekso. Linksmas, šokinėja iš džiaugsmo. Atsibunda – Indeksas tebėra. Ta humoreska buvo išspausdinta užsieny lotyniškai atskira brošiūra. Sužinojo apie tai Roma.
Vysk. Karevičius, pažeisdamas procedūrinę tvarką, A. Dambrauską padarė savo kapitulos prelatu. Kai vysk. Karevičius nuvyko į Romą popiežiui (berods Benediktui XV) prisistatyti, popiežius jo nepriėmė, o priėmė kardinolas, kurs, matyti, lenkų sukurstytas, padarė vyskupui aštrių priekaištų:
– Illum modernistam Dambrauskas fecisti praelatum capitulae Samogitiensis, Olševskem, binae prolis patrem, fecisti praelatum. ...Maculevicium, illum infamem... [Tą modernistą Dambrauską paskyrei Žemaičių kapitulos prelatu, Olševskį, dviejų vaikų tėvą, paskyrei prelatu. ...Maciulevičių, tą besarmatį...]

Dėl prel. Dambrausko. 1906-11-21 laiške Vaižgantui Jakštas rašo:

Juo ilgiau gyvenu, juo labiau man darosi aišku, jog tikra liuosybė yra pamatas visko; be liuosybės negal but jokio tobulinimos žmonijos gyvenime, o ypač be žodžio liuosybės. Ant nelaimės pas mus Bažnyčioje ta žodžio liuosybė pasilieka dabar suspausta daugiau negu XI–XII amžiuose. Kiekviena gyvesnė mintis išreikšta kataliko rašytojo tuojau patenka į Indeksą. Nedovanojo nei tokiai nekalto turinio apysakai, kaip „Il santo“ Fogazzaro[*]. Indeksas tai amžini pančiai, kurie nevieną dorą žmogų nuo Bažnyčios jau atstumė.
Apie tą klausimą aš parašiau lotyniškai satirą, kurią Tamstai skaičiau. Dabar atspausdinau ją užrubežyje ir vieną egzempliorių siunčiu Tamstai ant paminklo. (Athenaeum, t. IX, sąs. 1, 1938, p. 30–31)

* Laiškus spaudai parengusio Juozo Ambrazevičiaus komentaras: Antonio Fogazzaro (1842–1911), italų romanistas, italams buvęs moderniojoj literatūroj tuo, kuo buvo prieš 1850 Manzoni. Rodęs ankstesniuose romanuose „mažąjį mūsų tėvų pasaulį“, paskui „mažąjį mūsų laikų pasaulį“, galiausiai rodo naujosios kartos herojų „Šventąjį“ („Il santo“, kuris skelbia religinių ir bažnytinių reformų idėją. Jos buvo iš dalies palaikytos vad. „modernizmo“ klaidomis, ir veikalas indeksuotas.

Taip, Bažnyčios supratimu, prel. D-kas buvo „modernistas“, ir praėjo 60 metų, kol jo sapnas virto tikrove (Indeksas ofic. nustojo galiojęs 1966).

Dėl Maironio. Maculevicium, illum infamem – Maciulevičių, tą begėdį (galima verst ir: bloga šlove pagarsėjusį), vysk. Karevičius prelatu paskyrė 1911-ais.
Pacitavęs kardinolą lotyniškai, kun. Čepėnas priduria: „Tai padarė lenkų skundai. Žangolavičius Maironiui keršijo.“ Ir dar pacituoja iš 1927-08-22 parašyto ir tik po mirties leisto skelbt Maironio „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų [/ Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų: / Neburnok, kad lig šiolei ten viskas venale [t.y. prekė], / Betgi duota pakampių šmeižtams visa galia.]“ Esą ne veltui potas taip rašęs.
Ėmiau ir pagalvojau: o ką mes žinom apie tą didįjį skundiką, kurio nuomonė pasiekdavo Vatikano ausis?
Čepėnas rašo: Žangolavičius, Vanda Zaborskaitė monografijoj: Žongalavičius; abukart – be vardo. Maironyje pasakodama apie šį asmenį ir jo santykius su prelatu-poetu (p. 280–282), profesorė remiasi pačiu Maironiu ir kan. Kazimiero Prapuolenio Romos (1912–1921 metais buvo neoficialus Lietuvos atstovas Vatikane) užrašais (tie RU, parengti Remigijaus Misiūno, išleisti 2009-ais).
Maironis:

Kun. Žongalavičius tapo mano didžiausias priešas nuo to laiko, kai buvo [Petrapilio katalikų dvasinėje?] akademijoje  iškelta jo kandidatūra į profesorius, o aš turėjau nelaimės tuomet akademijos rektoriui pasakyti, kad mokslo žvilgsniu jisai būtų geras ir gabus profesorius, bet būdo nesugyvenamo žmogus. Jo kandidatūra tuomet atpuolė. To man kun. Žongalavičius niekados negalėjo dovanoti. Kad bent atviru keliu man būtų keršijęs. Bet jisai iš pasalų, pakampiais bjauriausiai šmeižė, prasimanydamas nebūtų daiktų, mano kai kuriuos eilėraščius savotiškai išvertęs ir iškraipęs, siųsdavo Romai. (cit. iš: Maironis, 1987, p. 281)

Prapuolenio Romos užrašų atitinkamų vietų necituosiu; skaitant susidaro įspūdis, kad tik jis vienas pasauly teisus ir žino ką ir kaip reikia daryti; kiti – lenkberniai, žydberniai, masonai, degeneratai arba pederastai. Ir jo „liudijimai“ iš principo nuogirdom grįsti.

Tas Maironio „didžiausias priešas“ – Bronisławas Żongołłowiczius, gimęs 1870 Dotnuvoj, miręs 1944 Vilniuj, palaidotas Rasose. Įvairių knygų ir brošiūrų, be kita ko, prirašęs.
Nesiplėsdamas noriu užfiksuot vieną dalyką: 2004-ais buvo išleisti jo Dzienniki, 1930–1936, parengti Dorotos Zamojskos. Panašu, kad B.Ż. buvo iš prigimties tikras paskalų medžioklis; tai liudija kad ir ši citata (iš čia):

Niedostępne ogółowi obrazy życia osobistego uczonych odnotował dla potomnych w „Dziennikach 1930−1936” zgorzkniały ks. Bronisław Żongołłowicz, ówcześnie podsekretarz stanu w Ministerstwie WRiOP. Jako profesor USB [= Stepono Batoro universiteto] dobrze znał środowisko wileńskie. Odnotował – co opublikowano – iż Kazimierz Moszyński, „46 letni »mistrz«, porwał nieletnią dziewczynę w Krakowie” do Wilna, gdzie szukała ich policja. Edmund Lelesz z kolei „skojarzył się z asystentką. Żona w Paryżu się otruła”. Juliusz Kłos, dziekan, od narzeczonego sekretarki wydziału „dostał był publicznie w twarz, nie reagował... W Wilnie krążył dowcip: na 2-złotówce jest panna i dwa kłosy, na Wydziale Sztuki jeden Kłos – żadnej panny”. Wacław Komarnicki „żył z dwiema siostrami”, a Eugeniusz Waśkowski „przywiózł z Rosji »damę«. Nazywał ją żoną, brał dodatek... Kwestura zażądała metryki ślubu. Nie było”. Mieczysław Limanowski „odebrał od dziewki ulicznej syfilis, zaraził żonę... Żyje nadal w domu z uliczną dziewką”. Inny z profesorów, Stefan Kempisty, którego żona zdradzała „z jakimś generałem... pojedynku nie przyjmował, żądał »odszkodowania«”. Cezaria Ehrenkreutzowa „romansowała wysoko – z Ministrem... opuściła męża, zmieniła wyznanie, wyszła za Janusza Jędrzejewicza, dostała katedrę w Warszawie”. Z kolei Eugeniusz Sieńkowski, ożeniony „z 28-letnią dziewczyną 68-letni starzec, rozwiódł się z żoną i musiał dać jej alimenty”. Jednak dziewczyna „po 6 miesiącach uciekła z kochankiem. Staremu wytoczyła proces o alimenty, wygrała”. Kazimierz Jantzen, „postępowy paralityk, o wyszłych na łeb oczach, utykający, o sparaliżowanej prawej ręce, znalazł sobie b. młodą asystentkę, publicznie się z nią afiszuje, prywatnie – żyje”. Juliusz Rudnicki „skojarzył się był z zamężną sekretarką dziekanatu Wronkówną, córką stróża. Zamykał się z nią podczas urzędowania w dziekanacie. Żona obiła ich naprzód na ulicy koło Ostrej Bramy, następnie w dziekanacie”. Po tym wszystkim Rudnicki „skojarzył się z młodą asystentką – obecnie po ulicach chodzą oboje i wiozą wózek z dzieckiem”. Ks. prof. Bolesław Wilanowski „porzucił sutannę, zaopatrzył się w dziewkę, z którą żyje od lat kilku, jako »tradycyjną« gospodynią”. Jan Szmurło natomiast „spłodził dziecko z kobietą zamężną, wprowadził ją do domu, zmienił wyznanie i ożenił się”. Ks. prof. Stanisław Domińczak „przybył do Wilna z »bratową« i »bratankiem«. Okazało się niebawem, że... sam spłodził »bratanka«”. O tempora! O mores!

Gal nevertėtų visko aiškint vien tautiniu pagrindu („Pasižymėjo nusiteikimu prieš lietuvius visur, kur su jais susidūrė“, LE, t. XXXV, p. 418)? Blogybės ir nuodėmės jam, regis, vaidenos visur; ne atsitiktinumas, kad, kaip polityk w sutannie, buvo didelis sanacijos šalininkas ir wiceministr wyznań religijnych i oświecenia publicznego.
Dorotos Zamojskos įvade turėtų būt užfiksuota, ar išlikę daugiau B.Ż dienoraščių (tarkim, Kauno laikotarpio). Jei taip, jie būtinai perskaitytini, norint iš pirminio šaltinio pažint tą Maironio „didįjį priešą“. (Kiek dar žmonių jį šitaip vadino?)

(565) Rastinukai, xxxii: eiliuotas tekstas apie (iki)mus, kurio nebuvau skaitęs

XIX amžiuj gyveno toks lenkų poetas ir geografas Wincentas Polis, 1835-ais parašęs populiariausią savo kūrinį – Pieśń o ziemi naszej, kurioj Abiejų Tautų exRespublikos kresus apdainavo; yra poemoj ir apie litvinus, ir apie žmudzinus; nuo litvinų ir pradedama.

Lud to cichy, rzewny, skryty,
Jak to mówią: kuty, bity.
Kiedy szczery, jak wosk topnie;
Ale gdy go kto zahaczy:
To i w grobie nie przebaczy
I na końcu swego dopnie!

Doc. p. e. Juozas Tumas, Lietuvos Universito studentams pasakodamas apie Maironio pirmosios poemėlės Lietuva genezę (paskaitos išsp. 1924), pradeda būtent nuo Polio ir jo Dainos: esą bundantį būsimąjį Maironį ta Pieśń turėjusi veikt magiškai, nes jis pavadinimo žodį naszej supratęs pirmiausia kaip mūsų, t.y. lietuvių; ir pasigviešęs pasekti Poliu, surašyt kitą, tikresnę, nors irgi romantinę poemą jau tikrai apie mūsų žemę, visą Lietuvą, apie įvairias jos dalis. Antroji paskata, aišku, buvęs Baranauskas, kurs vainiką nupynęs ir ant Anykščių uždėjęs, ir apskritai lietuviams kaip milžinas kelią pramynęs (perfrazuojant Maironio dedikaciją B-kui, kurią surašė 1888-ais dovanodamas jam savo poemą).
Juozas Brazaitis, tas doc. Tumo įžvalgas pasvarstęs, daro išvadą, kad vis dėlto Baranauskas Maironiui buvęs svarbesnis įkvėpimo šalti[ni]s negu Polis. Vanda Zaborskaitė pritaria Tumui: Lietuva parašyta nusižiūrėjus nuo Polio Pieśń, nors jas tesiejanti bendroji koncepcija ir gal vieno kito epizodo bendrieji kontūrai (Maironis, 1987, p. 66). Brigita Speičytė savo naujajam darbe Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva Polio nemini.

Beje, dvi Polio poemos eilutės (šiek tiek modifikuotos) Putino Altorių šešėly cituojamos, esą tai giliausia lietuvio charakteristika (kad ir šiokia tokia, bet ironija vis dėlto jaustina).
Pagaliau ne visokie tyrinėjimai svarbiausia; tiesiog smagu paskaityt tekstą, kuris, Tumo liudijimu, „lengvatikiams lenkams neapsakomai patik[ęs]“, bet ne tik lenkams.

P.S. (2022 XI 19) Kultūros barų 10-ame numery, p. 104–109, yra Jūratės Trilupaitienės rašinys „Išsivaduojamųjų kovų dainos ir eilės: sukilėlis poetas Vincentas Polis“.

Tais neramiais laikais Lietuvos sukilėlių gretose iškilo poetas, savitas sukilimo metraštininkas, lietuvių istoriografijai beveik nežinomas Vincentas Polis (1807–1872), kurio eilės, prisiminimai, etnografiniai aprašymai praturtina Lietuvos istoriją naujomis įžvalgomis ir faktais. Polio kūrybai daug dėmesio skyrė lenkų istoriografija.[10] Lietuvių autoriai yra apie jį užsiminę tik vienu kitu sakiniu, paminėdami kaip Vilniaus universiteto narį, sukilimo dalyvį, bet ne kaip poetą ar prisiminimų apie lietuvius, aprašiusį etnografinius jų bruožus, autorių. Polio poetinę kūrybą pastebėjo ir pristatė Mykolas Biržiška istorinėms dainoms skirtoje monografijoje, kurioje rašė: „Lietuviškiausias betgi jųjų visų – Vincas Polis. Jo Pieśni Janusza laiko savyje daugybę Lietuvos sukilimo įspūdžių.“ Toliau autorius išvardija Polio eilėraščių, sietinų su Lietuva, pavadinimus: „Obóz moskiewski pod Kownem“, „Dziad z Korony“, „Poźajście“, „Placówka pod Birutą“, „Matuszewicz w Trockach“, „Niedola“, „Patrol“, „Powstaniec litewski“, „Wachmistrz Dorosz na Litwie“, „Maroderka“, „Chata w puszczy“, „Polacy w Prusiech“.[11]

----------------------------------------

10 Włodzimierz Spasowicz, Wincenty Pol jako poeta, Lwów: Księgarnia Polska, 1881; Wincenty Pol: studium biograficzno-krytyczne, napisał Maurycy Mann, tom I, Kraków: G. Gebethner i Spółka, MCMIV; Janina Rosnowska, Dzieje poety: opowieść o Wincentym Polu, Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1973; ir kt.

11 M. Biržiška, Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos, Vilnius: Švyturio spaustuvė, 1920, p. 66–67.

Ilgoka pastraipa skirta ir Dainai apie mūsų žemę, bet apie tą jos poveikį, apie kurį kalbama įraše, nieko; nesvarbu; užtat apie sukiliminę kūrybą daug.