L.e.doc.p. Juozo Tumo lietuvių literatūros paskaitų brošiūra – Draudžiamasis laikas: Antanas Baranauskas, 1835–1902: su A. Baranausko atvaizdu ir trimis pavyzdžiais – išėjo 1924-ais.Kad atvaizdas – ne nuotrauka, o bareljefas, aišku. Atsakymą, kas autorius to bareljefo, – Baranausko tyrėja a.a. Regina Mikšytė užfiksavo savajam brošiūros egzemplioriuj: Antanas Aleksandravičius.
Ir Petras Katinas yra rašęs:
Baigęs mokslus Čikagoje, pasiilgęs tėvynės, A. Aleksandravičius išvyko į Europą. Aplankęs kelis Europos miestus grįžo į Simną, vėliau vėl nuvyko į Suvalkus, pas savo geradarį kun. V[incentą?] Aleksandravičių [jei tas, 1853–1926]. Pastarojo paprašytas jis sukūrė įspūdingą vyskupo A. Baranausko bareljefą.Bet nieko konkrečiau. Tad R.M. nurodyta data – 1912 – ir vieta – Gudelių bažnyčioj – reikšmingas patikslinimas.
Kad kurdamas bareljefą skulptorius žiūrėjęs į nuotrauką, kuri panaudota A.B. versto Šv. Rašto publikacijos Raštuose viršely, regis, neabejotina. Bareljefe vysk. Antano veido išraiška gal net ekspresyvesnė negu nuotraukoj.
Yra Gudelių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioj tas bareljefas, tik kokybiško atvaizdo niekur nesu matęs; aišku, geriausia būtų pamatyt savo akim; regis, tai išraiškingiausias vysk. A.B. bareljefas (būtent: bareljefas).
P.S. (užfiksuoju, nes tikrai užsimirš; jau buvau užmiršęs, bet šis įrašas atgaivino atmintį) Vartydamas Reginos Mikšytės rankraščius, mačiau lapelį, kuriame užfiksuota, esą Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugoma Antano Baranausko nuotrauka, buvusi per „Titaniko“ katastrofą 1912-04-14 nuskendusio kun. Juozo Montvilos lagamine. [Ir nieko daugiau; nei signatūros, nei komentarų; gal kas susigundys šitos – tikrai istorinės – nuotraukos paieškom?]
– Ir dar: gal kas nors ką nors žinot, kaip „vystėsi“ šita istorija?
