Ieškojau vieno žmogaus eilėraščių, bet pakeliui, aišku, dar įv. įdomybių, bent mano supratimu, radau. (Iš skaitinėjimų šitie rašinėjimai, taip.)
Štai viena jų – iš 1940 V 11, nr. 106, p. 6:
Eptono Sinklerio laiškas, liečiąs LietuvąStraipsnelis nepasirašytas (gal net pats PC, su LŽ bendradarbiavęs, surašė? gal ir ne, gal kas kitas). PC-kos „Mano kaimo“ tiksli pastraipa, kurios antra dalis – raštu angliškai perpasakota – iki Sinclairio laiško nukeliavo:
1939 m. lapkričio mėn. įžymusis Amerikos rašytojas E. Sinkleris daugeliui savo draugų išsiuntinėjo tokio turinio laišką:
„Brangus drauge,
Daugiau kaip metai praėjo nuo to laiko, kai aš jums rašiau. Aš smarkiai dirbau prie ilgiausio savo romano, kurio veiksmas vyksta Europoje per paskutiniuosius 25 metus. Sąlyginis jo pavadinimas – „Pasaulio galas“ [World’s End išėjo 1940-ais]. Tuo tarpu esu parašęs 800 pusl., bet tepriėjau prie 1919 m. Taikos konferencijos Paryžiuje. Draugai, perskaitę rankraštį, – V.I. Vudvord, Elen Vudvord, Liuis Braun, Fulton, Oursler, Irving Stoun – juo sužavėti, tačiau istorija kuriasi greičiau, negu aš ją galiu išdėstyti popieriuje“.
Toliau E. Sinkleris rašo apie savo romanų paplitimą įvairiuose pasaulio kraštuose ir, tarp kitko, sako: „Šiomis dienomis lietuvių dienraščio, leidžiamo Brukline, „Laisvės“ redaktorius [Rojus Mizara tuolaik redaktorius buvo] atsiuntė man ištrauką iš jauno lietuvių rašytojo straipsnio, kuriame sakoma: „Vienas valstiečių vaikas iš gimtojo mano kaimo ranka persirašė E. Sinklerio „Raistą“, kad šią knygą galėtų turėti pats ir skaityti ją kitiems, nes jos nusipirkti jis negalėjo“. Panašūs faktai paaiškina, kodėl ilgomis nemigo naktimis aš galvoju, kaip padaryti, kad mano knygas galėtų skaityti vargo žmonės“.
Nuo savęs pažymėsime, kad E. Sinklerio laiške minimas lietuvių rašytojas – P e t r a s C v i r k a, o straipsnis, iš kurio paimta Sinklerio laiške iškeliama citata, buvo išspausdintas 1936 m. „Literatūros“ žurnale Nr. 1, ir vadinosi „M a n o k a i m a s“.
Girdėjau esantį Kaune vieną seną kavalierių, kuris pats iš savo nuosavos knygos „Vedybų technika“ gražiu rankraščiu perrašė nuo pradžios iki galo puslapis į puslapį. Gal tas viengungis valdininkas pergyveno daug „saldžių valandėlių“, bet aš žinau kitą, valstiečio vaiką iš mano kaimo, dabar besimokantį kurpiaus amato, kuris puslapis į puslapį persirašė Upton Sinclair’io „Raistą“, negalėdamas jo įsigyti ir norėdamas tokiu būdu dar kitiems jį perskaityti... (p. 4–5)Kodėl negalėjo įsigyt? — The Jungle (1906) vertimas į lietuvių kalbą, Vinco Daukšio, pavadinimu Raistas pirmąkart išleistas 1908-ais Chicagoj, 2-as leidimas 1912-ais ten pat; 3-ią, pataisytą ir papildytą, 1939-ais išleido Sinclairio laiške minimas dienraštis Laisvė 1939-ais Brooklyne, NY. (Tiesa, irgi 1908-ais Vilniuj išėjo Kazio Puidos vertimas pavadinimu Pelkės, bet Cvirka mini Raistą. Dabar įprastu pavadinimu – Džiunglės – romano vertimas išleistas tik 1948-ais.) — Paprasčiausiai nepasiekiamas Raistas buvo, nebent kas grįždamas iš Amerikos parsivežė ar kam atsiuntė; persirašė vaikas, nes nei Veliuonos, nei Kauno knygyne jo net pinigų turėdamas paprasčiausiai negalėjai nusipirkt.
— Sinclairis pasiglostė savimeilę: štai kaip reikia žmonėm mano kūrybos – net ranka mano knygas persirašinėja (ką laiško skaitytojai pagalvojo apie Lietuvą, kur XX amžiui artėjant prie vidurio žmonės knygas ranka persirašinėja, irgi galima būtų paspėliot).
— Ir Cvirkos savimeilė buvo paglostyta: mane Sinclairis cituoja.
— O knygą ranka perrašęs žmogus liko „brangios atminimų salos“ (taip PC pavadino gimtuosius Klangius) bevardžiu personažu, nors šiaip – jis visoj šitoj istorijoj juk svarbiausias.
