(933) Visiškai tarp kitko: vertimas kaip paskutinis poeto darbas

Metai prasidėjo kaip priklauso – atsakymas į klausimą + digresija + prieduras.
Dar pernai rašytas istoriko VS el. laiškas: „[...] ivairiuose rastuose radau teigiant, kad Putinas praktiskai buvo baiges [Pono Tado] vertima. Tik nelabai aisku kada jis ta padare. Gal galetum turedamas laiko patikslinti ir brukstelti.“
Atsakymas: „[...] nežinau, kokiuos raštuos Pats žiūrėjau, bet Lietuvių literatūros enciklopedijoj taip rašoma: ‘Pono Tado įpusėtą vertimą nutraukė mirtis’; jei reikia labai tiksliai, tai: VM-P išvertė 4957 eilutes, likusias 4883 – JustM.“
Digresija: vertimas kaip paskutinis gyvenimo darbas: Antanas Baranauskas ėmėsi Šv. Rašto, ir nebaigė; VM-P ėmėsi Pono Tado – irgi nebaigė. – Gal turinti pagrindo paralelė? Vaidenas, kad turinti.
Prieduras: Danutė Krištopaitė, atsimindama Ireną Kostkevičiūtę:

[...] „Pergalės“ žurnale (1976, Nr. 12) gana plačiai recenzavo mano redaguotą Adomo Mickevičiaus poezijos tomą „Lyrika. Baladės. Poemos“. Iš vėlesnės publikacijos „Literatūroje ir mene“ ir pokalbių su Irena paaiškėjo, kad ji sielojosi dėl nevykusio „Pono Tado“ leidimo (1974), baigto versti ir redaguoto Justino Marcinkevičiaus (leidyklos redaktorius Valdas Petrauskas), ir atvirai pasakė, jog jei man tektų redaguoti šio kūrinio naują leidimą, būtina atkreipti dėmesį į „nuredaguotas“ Putino vertimo vietas. Tuo įsitikinau ir aš pati po kiek laiko redaguodama kitą „Pono Tado“ leidimą (1978) ir, ką pastebėjau, stengiausi nurodyti buvusiam specialiajam redaktoriui, bet šis nebuvo patenkintas, nors kai ką ir atstatė. (Apie kitus ir save, 2016, p. 205)

Kito poeto neredaguota Pono Tado vertimo dalis paskelbta Krištopaitės parengtame VM-P Raštų 7-ame tome (2004).