(1281) Iš popieryno, lxiv: apie Dantę ir Dostojevskį prieš 100 metų ir kt.

įmet Dantei 700, Dostojevskiui 200. Specialiai nesidomėjau publikacijom, skirtom jubiliejams. Iš to, ką skaičiau, įsiminė Tomo Rikliaus tekstas Naujojo Židinio-Aidų nr. 6 apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į Dantę (perpublikuotas 15min.lt), slunkius būdamas neprisiruošiau rugsėjį pasižiūrėt Giedriaus Kazimierėno tapytų Pragaro ir Skaistyklos giesmių; įdomu buvo skaityt Monikos Bertašiūtės-Čiužienės pokalbį su Dagne Beržaite apie Dostojevskį ir jo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą (VU doc. manymu, „geriausi – L. Žukausko vertimai“; čia tikriausiai korektūros klaida, turėti omeny Leono Žurausko; o aš įsivaizdavau, kad Motiejaus Miškinio, išvertusio Brolius Karamazovus (svarbiausią D. romaną šalia Biesų), be to, ir rašęs (tarkim, Didžiųjų rašytojų siluetuos), ir kalbėjęs apie Dostojevskį: jo paskaitos VU karo metais apie D. daugeliui būsimųjų žemininkų gerai įsiminė. — Bet nėkart nepastebėjau, kad rašant apie Dantę būtų paminėtas Dostojevskis, o rašant apie Dostojevskį – Dante, t.y. kad būtų užfiksuotas koks nors santykis, kokia nors sąsaja tarp šių kūrėjų ar jų kūrinių.

— ir prisiminiau Vydûną (iš jo diplominį rašiau, net Vydūno draugijai jos gyvavimo pradžioj priklausiau; kai dirbau „Vagoj“, buvo pasiūlę sudaryt jo rašinių apie literatūrą knygą serijai „Kritikos biblioteka“; dėtinų sąrašą buvau susidaręs, daugumos kopijas jau turėjau, pavadinimo kelis variantus sugalvojęs, pvz., dabar juokingai skambantį Už dvasingąjį meną; šį pavasarį tvarkydamas popieryną radau tą aplanką, makulatūron išmečiau peržiūrėjęs, tik kelių tekstų kopijas pasilikau, tarp jų – rašinių apie Dantę ir Dostojevskį, paskelbtų vienas po kito paties prirašomam laikrašty tautos dvasiai tvirtinti Darbîmetis – 1921, nr. 4, p. 22–26).

Dostojevskio dar tik šimtmetis tada minėtas; Vydûnas buvo vokiškai skaitęs du jo romanu: Raskolnikoff (t.y. Nusikaltimą ir bausmę) ir Die Brüder Karamasoff; ir užfiksavo sąsają [cituodamas Vydûno vartotas grafemas pakeičiu dabar mum įprastom]:

... šiais metais, kuriuose atsimename Italos poeto Dante, Dostojevskis mano akyse rodosi vis šalia Dantės. Bet tik taip ilgai, kaip skaitai „Pragarą“. Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. Visas Rusijos žmonių kančias jis supasakoja. O taip gyvai, kad ir skaitytoją kuone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tat, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis Rusų tautos pragaras. Sako, Dostojevskis būk paeinąs iš Lietuvių. Nieko tai nereiškia. Jis, gal kaip niekas kitas, parodo Rusų kankyklą, Rusų žmones su visu jų vargu ir visais juos kankinančiais velniais. Ir ką jis numano apie kelią dangun, apsivalymo kelią, yra Rusų kelias. (p. 26)

Taip, jaučiu silpnybę visokiom sąsajom, nors gal ir ne kažin ką iš jų galima išsunkt. — Jei jau pradėjau, dar apie vieną. Bernardinai.lt minėdami Dostojevskio jubiliejų paskelbė publikaciją „Dvasinis artumas: Vytautas Mačernis ir Fiodoras Dostojevskis“ – įvadas + ištrauka iš Aldonos Ruseckaitės romano Dūžtančios formos, kur pasakojama, kaip VytM ėmėsi skaityt rusiškai Brolius Karamazovus; yra Ruseckaitės tekste toks gabaliukas:

Galop 1941 metų sausio septynioliktą dieną užrašomi pamąstymai apie patį Dostojevskį, nors romano dar perskaityta ne taip daug, tačiau asociacijų jau randasi. Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia laukus, …saulė mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. …Į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgnas smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku… taip gyva ir džiaugsminga… Vargu, ar kas kada būtent taip suprato tamsųjį Dostojevskį.

Vargu, ar kas kada ≈ [greičiausiai] niekas niekada (na kaip praleisi progą įžvelgt unikalumą?). — Nežinau, ar galėjo būt Mačernis skaitęs Vydûno rašinį apie Dostojevskį (Telšių gimnazijos bibliotekoj Darbîmetis galėjo būt, čia Vydûnas 1920–1923 nuolat lankydavosi), bet faktas toks: debesys ir dangus jau buvo pasitelkti prieš beveik 20 metų, 1921-ais:

... Dostojevskis duoda savo veikalams ypatingą žmoniškumo pagrindą. Berods jo žmoniškumas kaži-kur toli randasi, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas. (p. 25)

Gal šį palyginimų sąsaja ir atsitiktinė; greičiausiai atsitiktinė. Bet šiaip – įdomus dalykas. Tik įdomus dalykas?/.

P.S. Jei kas užkibtų už šitos temos, VU leistoj Literatūroj (nr. 51(2), 2009, p. 41–58) buvo labai išsamus Margaritos Varlašinos str. „Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas“.

(1278) Tarp kitko: šis tas apie brolius Mačernius, Vytautą ir Vladą, ir memorialą Kryžkalny

2021 VII 29

Prae scriptum Šįmet, minint VytM 100-metį, daug visokių publikacijų jubiliejaus proga; vienos įdomesnės, kitos, panašu, tik iš reikalo, visokių yr. O kai kurios įjungt galvą paskatina. Prieš atostogas kaunorašytojuos.lt radau iš XXI amžiaus perskelbtą pokalbį su muziejininke ir rašytoja Aldona Ruseckaite.

Atsakymo į pirmą klausimą „Kaip manote, kas lėmė, kad toks jaunas žmogus, gyvenęs vos 23 metus, taip aiškiai įsitvirtino lietuvių literatūros klasikų olimpe?“ pradžia:

Vytautas Mačernis klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. Mano mokslo ir studijų metais niekas oficialiai nekalbėjo apie Mačernio kūrybą, būdami studentai, jo eilėraščius nusirašinėdavome vieni nuo kitų paslapčiomis. Mačernis netiko tarybų valdžiai, kaip galima rašyti: „Aš esu girtuoklis, palaidūnas, / Be garbės ir sąžinės žmogus…“ (Žiemos 20-asis sonetas) arba „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės…“ (Rudens 25-asis sonetas). Juk tarybinis žmogus turėjo tik su „prasme“ gyventi… Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas.

(Atsakydama AldR okupuotą Lietuvą turi omeny, egzily 1960-tinių pradžioj VytM įgavo klasiko statusą, kai Chicagoj išėjo Kazio Bradūno parengta jo Poezija.) — Ar tik tos dvi paminėtos priežastys lėmė, kad Mačernis „klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties“? – štai koks klausimas susidėstė.

Manyčiau, paminėtinos dar dvi priežastys. Netiko vad. socialinė kilmė – iš „stambių buožių“: Mačerniai turėjo per 100 ha žemės ir nemažą gabalą miško. Kita, „baisiausia“ VytM nuodėmė, aišku, sovietinės valdžios supratimu, – kad brolis buvo net ne šiaip „banditas“, o „ginkluotos nacionalistų bandos vadas“ – tėvo vardą gavęs vyriausiasis – Vladislovas Mačernis-Miškinis (*1919 X 30, žuvo 1948 VII 15 [kitur radau 14]).

¶ Iki šios vasaros nebuvau buvęs prie Vytauto Mačernio kapo. Per praeitas atostogas pablūdinėjom po Aukštaitiją, šįmet, pasiūliau draugei, pavažiuokim Žemaitijon, po Plungės rajoną pasibastykim. O kelionės galutinis taškas tebūnie Šarnelė.

Lipdamas laiptais į kalnioką, pagalvojau: ir kaip užsiropšdavo Mačernienė? Tokia statybė! Vargas baisiausias būdavo; nelyg į Juozapatos kalną.

O viršuj, slampinėdamas pakraščiais ir apžiūrinėdamas atsiveriančius apylinkės vaizdus, prisiminiau pluoštą popierių – jau senokai susidėstė, praeitą žiemą popieryną tvarkant, – apie vieną legendą, susijusią su šia vieta: kad čia ne tik VytM kaulai ilsis. Reiktų užfiksuot tinklarašty. — Tą ir darau.

— pirma citata iš Bernardo Aleknavičiaus straipsnio, rašyto 1990-ais. Prisimena, kaip 1971 VI 12 pirmąkart viešai buvo paminėtas VytM jubiliejus (perpiet aplankyta Šarnelė, o popiet – renginys Telšiuos, teatro salėj); iš lankymosi Šarnelėj įspūdžių: 

O prie senosios Mačernynės trobos durų staktos tarsi Pieta rymojo poeto motina Elžbieta Mačernienė ir žvelgė į netikėtai sugužėjusius svečius, kurie susikaupę jau žingsniavo į kalnelį, prie, jos žodžiais tariant, Vytuko kapo. Ne vien prie Vytuko kapo žingsniavo šie žmonės. Šiame kalnelyje motinos širdį varstė du kraujuojantys kalavijai, du sūnūs gulėjo čia greta vienas kito.

Nelengvais rezistencijos metais vyriausias Mačernienės sūnus Vladas kovojo su okupantais, vadovaudamas partizanų būriui. Sunku buvo skirti pelus nuo grūdų. Ir kapitono Vlado Mačernio psichinė įtampa neatlaikė. Išprotėjo. Gydyti vadą nebuvo galimybių. Ir jis turėjo mirti. Kovotoją dėl Lietuvos laisvės Vladą Mačernį laidojo nakčia greta poeto Vytauto Mačernio.

Anais laikais apie tai nedaug kas žinojo. Žinojo tai tik Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka ir dar vienas kitas patikimas žmogus. Todėl poeto Vytauto Mačernio 50-metis sutapo su jo brolio Vlado, kovojusio dėl Lietuvos laisvės, paminėjimu. (BernA, „Žemaičių žemės Rūpintojėliai (2)“, Klaipėda, 1990 XII 22, p. 3)

— viena iš tų žinojusių, „patikimų žmonių“ buvo ir mokytoja, vėliau bibliotekininkė Zita Paulauskaitė; iš jos rašinio „Mačerniai“, paskelbto 1992-ų vasarą:

Jau anais laikais buvo kalbama apie poeto brolį Vladą – pokario metais žuvusį partizaną. Tada sklandė legenda, kad, esą, žuvusį Vladą motina palaidojo ant to paties kalnelio viename kape su Vytautu. Gal todėl saugumiečius apimdavo siutas, sužinojus apie valstybinio masto nusikaltimą: basos moterys su gėlėmis rankose vėl išėjo tenai!.. Legenda buvo graži, ir niekas tada per daug nesvarstė, ar tai tiesa. Manau, ne vienas, nešdamas gėlelę Poetui, nuoširdžiai tikėjo nešąs gėlę ir žaliajam miško broliui Vladui. Mūsų minčių tada rausvažandis putlus draugas iš partkomo agitacijos ir propagandos skyriaus negalėjo išgirsti ir suprasti. Jei būtų sužinojęs, apie ką mes mąstome lyjant lietui nešdami gėles prie kapo, tikriausiai būtų pastatęs milicijos kordonus arba liepęs buldozeriais nušluoti nuo žemės paviršiaus kapą. Taip, kaip anais metais buldozeriais vertė Orvydų sodybos akmenis ir kryžius. Jie tada buvo tokie galingi. Galingi be Dievo ir sąžinės, galingi be Lietuvos. Stiprūs savo uolia tarnyste okupantams.

O brolio Vlado tenai, Šarnelėje, nebuvo. Jį nužudė enkavedistai kartu su kitu partizanu Kostu Jonaičiu-Galiūnu, kilusiu nuo Barstyčių, 1948 m. liepos 15 d. ir užkasė miške netoli Godelių kaimo. Sesuo Valerija prisiminė, kad jiems būnant Sibiro tremtyje, kartu su jais buvęs toks Ignas Norvaišas. Ten, tremtyje, jam prisisapnavo, kad Vladas prašo jį perlaidoti. Iš Sibiro jis grįžo anksčiau už Valeriją. O kai ji sugrįžo į Tėvynę, sužinojo, kad ten, toje vietoje, kur buvo manoma esant pakastus Vlado palaikus, žemė buvo iškasinėta. Kažkas, matyt, bandė surasti Vlado kūną ir palaidoti kapinėse. Su Ignu Norvaiša Valerija daugiau nebuvo susitikusi. Vladą giminės surado tik 1991 metų paskutinėmis gegužės dienomis. Geri žmonės miške medyje, po kuriuo buvo pakasti abu vyrai, buvo išskaptavę ženklą ir įsidėmėję tą vietą. Negiliai žemėje surado abiejų kaulus, surinko, nuvalė. Atvažiavo K. Jonaičio dvi seserys ir brolis, Mačernių giminaičiai. Keista buvo stebėti po medžiais susitikusius dviejų iki šiol viena kitos nepažinusių šeimų atstovus ir susipažinusius čia, miške prie Godelių kaimo, kur buvo atkasti jų brangiausių žmonių kauleliai po ilgų nežinomybės dešimtmečių jau laisvoje Lietuvoje.

Partizano Kosto Jonaičio kaulelius seserys ir brolis išvežė į Šates, kad palaidotų šalia tėvo, o Vladą parvežė į seną namą Šarnelėje. Sudėjo kaulus į karstą, uždengė trispalve vėliava ir giedojo giesmes. Buvo liūdna ir graudu girdėti tas giesmes, matyti trispalvę, išlydėti kartu su giminėmis ir kaimynais Vladą Mačernį pro senuosius sodybos medžius, pro sulinkusią trobą į Žemaičių Kalvarijos kapines. Tiek keiktas prakeiktas partizanų būrio vadas Vladas Mačernis dar kartą apraudotas atgulė savo gentainių kape. Kai per miestelį vyrai ant rankų nešė trispalve apdengtą karstą, kai bažnyčioje orūs, daug kentėję vyrai sustojo garbės sargyboje, Žemaičių Kalvarijos komunistai dar kartą iš pykčio ir neapykantos sugriežė dantimis. Tautos išdavikų nelaidoja taip gražiai, juos be varpų ir giesmių pakasa į žemę. Partizanus ir po ilgų neapykantos dešimtmečių suranda, aprauda ir apdengę kaulus vėliava palaidoja šventoje Lietuvos žemėje. (Saulutė, 1992 VI 25, nr. 26, p. 5; už kopiją ačiū Pranui V.)

— prisisapnuojantys ir prašantys žmoniškai palaidot partizanai! juk ir Broniaus Krivicko palaikai buvo palaidoti kapinėse tik todėl, kad vienam raguviškiui prisisapnavo su BrKr kartu žuvęs ir miške eglišakiais užmestas Mykolas Blinkevičius ir to paprašė. — O apie Vlado Mačernio žūtį buvo galima pasiskaityt ir tų pačių 1992-ų pavasarį Literatūroj ir mene. — Rozalija Preibytė-Valiūnienė paskelbė tokį tų metų sausį išklausytą Plungėj gyvenusios partizanų ryšininkės (1946–1950), 1950–1956-ais kalėjusios Mordovijoj, Serepinos Pakalniškytės (*1921) pasakojimą (šis tas kartojasi, bet negi imsi kupiūruot):

Buvo turbūt (gerai nepamenu) 1948 metų vasara. Tuo metu V. Mačernis-„Miškinis“ slapstėsi pas mūsų tėvus – Oną ir Antaną Pakalniškius, gyvenančius Plungės rajono Videikių [= Vydeikių] kaime. Namo rūsyje buvo įrengtas bunkeris: viename iš rūsio aruodų padaryta landa į slėptuvę, uždengiama dangčiu.

Pas V. Mačernį-„Miškinį“ iš Vilniaus atvažiuodavo „Algimantas“ [saugumo agentas, Juozo Markulio-Erelio-Dr. Narutavičiaus įgaliotinis; žemaičiai kur kas ilgiau negu kitų sričių partizanai manė palaikantys ryšius su tikru Lietuvos pasipriešinimo centru]. Jie susitikdavo ne pas mus, todėl V. Mačernio slaptavietės „Algimantas“ nežinojo. Vieno tokio apsilankymo metu jis buvo atvežęs daug tautinių juostelių su Vyčio kryžiais ir įsakė, kad kiekvienas partizanas po tokią juostelę prisisiūtų prie uniformas ar švarko atlapo. Pasak jo, taip sutiktus partizanus atskirtų amerikonai, išsilaipinę Baltijos krante, kad esą savi... Daugeliui partizanų aš tas juosteles buvau ir prisiuvusi.

1948-ųjų liepos mėnesį kapitonas V. Mačernis-„Miškinis“ (toks jo karinis laipsnis) labai laukė su gerom naujienom atvažiuojančio „Algimanto“. Pastarasis ir keletas jo palydovų turėjo susitikti su partizanais Gudelių [= Godelių] kaime esančiame Jonauskio kuityje (miškelyje). Į šį susitikimą turėjo ateiti 12 partizanų, o atėjo tik du: V. Mačernis-„Miškinis“ ir Kostas Jonaitis-„Galiūnas“ [jei gerai išsiaiškinau, tuolaik Mačernis ėjo Žemaičių apygardos štabo Žvalgybos skyriaus vado pareigas, o Jonaitis buvo jo pavaduotojas]. Šiedu partizanai su „Algimantu“ ir kitais vilniečiais susitiko pas Gudelių kaimo gyventoją Igną Norvaišą. V. Mačernis-„Miškinis“ ir „Algimantas“ kaip seni pažįstami pasisveikino, pasibučiavo ir ilgai nelaukę patraukė į susirinkimo vietą – Jonauskio kuitį. Užėjus už Norvaišo sodybos tvarto, „Algimantas“ pasakęs: „Na, dabar tu eik pirmas, vesk“. Kai V. Mačernis paėjo į priekį, pasigirdo šūviai... V. Mačernis krito vietoje, o K. Jonaitį-„Galiūną“ sužeidė. Į Jonauskio kuitį čekistai nuvilko abi aukas: negyvąjį partizaną V. Mačernį užkasė, o K. Jonaitį-„Galiūną“ taip kankino, kad net visas miškelis skambėjo nuo kankinamojo šauksmo ir aimanų. Kai nukankino, užkasė tame pačiame miškelyje ir toje pačioje vietoje, kur V. Mačernį. („Laisvės kaina“, LM, 1992 III 7, nr. 10, p. 12; nuotraukos dešinėj – buvo prie tos publikacijos)

Beje, šį pasakojimą užfiksavusi Preibytė-Valiūnienė, kaip partizanų ryšininkė pati kurį laiką buvus papuolusi į Markulio voratinklį, yra parašiusi „Vyturio“ išleistus atsiminimus Ir aš ten buvau... (1992); knygoj apie Vlado Mačernio žūtį perpasakojama.

¶ Iš Šarnelės Vilniun grįžom pro Kryžkalnį; pagalvojau: noriu savo akim pamatyt tą partizanams skirtą memorialą, dėl kurio prasmės esu pareiškęs abejonių dar kol jis nebuvo atidengtas; be to, ogi imsiu ir patikrinsiu, ar ten įamžintas Vladas Mačernis-Miškinis. 

— takas visos Lietuvos partizanams skirto memorialo link veda pro kalvos viršūnėj stovinčią koplyčią, aplink kurią plokštės su lengvai perskaitomais vardais, pavardėm, slapyvardžiais, gimimo ir žūties ar mirties datom, – pro kun. Alfonso Svarinsko iniciatyva atsiradusį Kęstučio apygardos partizanų memorialą (baigtas 2018-ų vėlų rudenį). Viskas tvarkoj, viskas savo vietoj. Nuo kalvos viršūnės žvelgiant į Tado Gutausko įgyvendintą sumanymą atrodo, kad tai gal koks papildas, tęsinys ar kas panašaus. Nors turėtų būt lyg ir priešingai – anas memorialas iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyt pagrindinis, nes skirtas visos Lietuvos partizanams. (Drįsiu pajuokaut: kęstutėnų atminimui nuskilo – praktiškai toj pačioj vietoj pagerbti dukart: ir vienur, ir kitur paminėti.)

Iš toliau žvelgiant, kaip kad nufotografavau, vaizdas lyg ir nieko. O va kai prieini artyn turėdamas tikslą rast konkretaus partizano paminėjimą, ir prasideda kebeknės. Žmonės turėtų būt surašyti abėcėlės tvarka iš kairės į dešinę, lemiantis asmenvardžio dėmuo – pavardė. Būtų viena tų Vyčio kryžių eilė, būt paprasta, o dabar – kalavijo link jų vis daugiau, ir akys turi ne tik eit iš kairės į dešinę, bet ir aukštyn žemyn slankiot. Buvom liepos pabaigoj, apie šeštą, dar šviesu, bet vis tiek  jau sunkoka įžiūrėt raides-išpjovas, ypač aukščiau; pavardė (atskaitos taškas) asmenvardžio vidury – tarp vardo (ar dviejų vardų) ir slapyvardžio (ar net dviejų slapyvardžių), vienas asmuo – tai dvi, tai trys, tai keturios eilutės. Ieškoti tikrai sunku (bent man buvo).

Pavardžių, prasidedančių Mač-, yra ir kairėj, ir dešinėj kalavijo pusėj, netoli nuo kalavijo. Dešinėj pastebėjęs kelis Mačėnus, ėmiau ieškot aplinkui, akys dar labiau į dešinę norėjo eit ieškodamos Mačernio. — Pasirodo, iš pirmo karto nepastebėjau, akys neužkliuvo: Vyčio kryžius, kuriame išpjauta: Vladislovas Mačernis-Miškinis, buvo kairėj kalavijo pusėj, tiksliau, šeštoj eilėj nuo apačios 12 kryžius į kairė nuo kalavijo, – grįždamas iš abėcėlės galo pradžion pamačiau. (Dar brolių Krivickų ir Indriliūnų ieškojau, – kaip sekės, čia nebepasakosiu.)

— pasakęs sau: gana ieškot, priėjau prie informacinio stendo, įkasto šone (užrašymą virš 11 000, manau, pakomentuos Inga; neturėtų būt tokių kliurkų viešam tekste). Nufotografavau, kad neužmirščiau interneto svetainės adreso. Pažiūrinėjau grįžęs namo (baltos raidės juodam fone – sunku skaityt). Pasirodo, ten yra paieška: įrašai vardą irba pavardę irba slapyvardį – ir tau parodo, kurioj memorialo vietoj, kur esančiam kryžiuj tas žmogus įrašytas. Stende priklijuotas QR kodas – spėju, nuvedantis ton svetainėn. Tad dar nebuvusiems apžiūrėt memorialo patarimas: jei norėsit ką nors rast, pasinaudokit ta paieška – ir laiko, ir nervų sutaupysit. (Dabar naudojantis paieška, t.y. įrašius asmenvardį ir paspaudus Rasti, perspėjama: „Informacija, kurią ketinate pateikti, nesaugi / Kadangi ši forma teikiama naudojant nesaugų ryšį, jūsų informacija bus matoma kitiems.“ – Tatai svetainės administratorių problema? Kažko nepratęsė, už kažką nesumokėjo?)

— draugė, irgi žiūrinėjusi tuos kryžius su įrašais, padėjusi ieškot, jau kai ėjom atgal į mašinų stovėjimo aikštelę, ėmė ir paklausė: „O ką, tiek daug buvo partizanų, kurių vardai nežinomi? Šitiek kryžių, skirtų nežinomiem.“ Ne, atsakiau daug negalvojęs, nebent vienas kitas nežinomas turėtų būt likęs, na, kokie 5, gal 10 nuošimčių, kurie iš tolimesnių vietų buvo atklydę, kurių žmonės nepažinojo. Ir tik vėliau, interneto svetainėj apsilankius, viskas paaiškėjo. Stende rašoma, kad memoriale įamžinti daugiau kaip 11 000 partizanų vardai, o svetainėj – kad memorialo idėja – įamžinti visus 20 000 partizanų; vadinas, kryžiai su įrašais Nežinomas partizanas turėtų būt pakeisti kryžiais su asmenvardžiais? (Bet jei kryžiai su naujais asmenvardžiais bus tvirtinami tose vietose, kur dabar yra su įrašais Nežinomas partizanas, – iš kraštų, sugrius visa abėcėlės tvarka, jau dabar nelabai nuosekli; gal bus perdėliojami? neįsivaizduoju.)

Pagooglinau. Akurat: Po skambaus Kryžkalnio memorialo atidarymo – skurdi realybė: lėšų trūksta net likusių laisvės kovotojų pavardžių įamžinimui. Informacinio paviljono-muziejaus statyba nepradėta. — Po perkūnais! Jei nesam pajėgus pabaigt, ką pradėję, tai verčiau nepradėt. Nebent jei tikslas tik vienas – kad įvyktų iškilmingas atidarymas, kuriame dalyvautų pirmieji valstybės asmenys.

(998) Maironiana: pirmoji apologinė Maironio kūrybos recepcija

iemet (su praeitų metų data) išleistos dvi solidžios knygos: Maironis: Laiškai. Atsiminimai (sudarė ir įvadą parašė Eugenijus Žmuida) ir Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010) (sudarė ir įvadą parašė Tomas Andriukonis).
Rengiant pirmąją atsiremta buvo į tęstinio leidinio Literatūra ir kalba XXI tomą, skirtą Maironiui (1990); aišku, papildyta, patikslinta etc. O recepcijos rinktinė – naujas sumanymas; labai pasitarnaus tai likusiai saujelei, kuri rimčiau domis Maironiu.
(Skaitydamas Andriukonio įvadą, pasijutau kaltas esąs, šis įrašas – mėginimas išpirkt kaltę.)
Maironio recepciją TomA suskirsto etapais; pirmasis – „klasiko įvaizdžio bei vaidmens (susi)formavimas“, apima 1891–1913 metus. Pradžioj vertinta vadovaujantis pirmiausia sroviniais visuomeniniais kriterijais; vėliau Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga ir kt. jau vadovavos estetiniais.

„Pirmuosius Maironio kūrinius su dideliu pritarimu, stačiai entuziazmu priėmė dešinioji visuomenė“¹⁹. Tačiau šis pritarimas spaudoje liko neįžodintas. Priešingai negu nepritarimas. (p. 18 [toliau aptariama, kuo Maironis neįtiko „kairiajam“ Stasiui Matulaičiui])
-------------
19 Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 414.

Kitam puslapy ši mintis paremiama dar ir Putino 1932-ų ištara („dešiniosios srovės skaitytojai neranda žodžių išreikšti savo entuzijazmui ir įspūdžiui, paskaičius tą pačią poemą [Terp skausmu į garbę, 1895]“), ir priduriama, kad to entuziazmo pasirodysią tik 1913-ais, minint Maironio kūrybos 25-metį (p. 19).
Bet štai koks dalykas: dešiniosios srovės bent jau vienas atstovas buvo radęs žodžių savo entuziazmui išreikšt, ir tie žodžiai buvo išspausdinti 1905-ų vasarą; taigi, sakyt, kad visi dešinėj iš susižavėjimo buvo visai amą praradę, – netikslu.
Apie tą publikaciją šnekėjau konferencijoj „Maironis ir jo epocha“ 2012-11-16, bet kai ėmė kalbint, esą reiktų parengt tą pranešimą taip, kad tiktų dėt knygon, įlindau į krūmus ir sėkmingai ištupėjau, kol 2014-ais išėjo straipsnių rinkinys Eina garsas: Nauji Maironio skaitymai (sudarė ir redagavo Manfredas Žvirgždas).
Kodėl? Tiesiog tingėjos ir nebebuvo įdomu grįžt prie to, kas jau „atrasta“; be to, juk nesu mokslo darbuotojas, metų pabaigoj turintis atsiskaityt publikacijomis. – Negerai dariau. Taip.
Vargu ar ta publikacija būt tikusi Andriukonio sudarytai knygai, nes recepcija ne kritinė, o greičiau apologinė; kita vertus, ar gali (susi)formuot klasiko įvaizdis ir vaidmuo, jei poetas neaukštinamas viešai?
Čia tas pranešimas (ėmiau per atostogas ir perbaksnojau).

Pirmoji bendro pobūdžio publikacija apie Maironį 1905-ais

(Nebūtinas priešžodis. Pirmąkart perskaitęs šitos konferencijos programą pagalvojau: o juk galėjo būt pranešimų ir apie maironistus, tikrai nebūt reikalo pagadinę – tarkim, a.a. prof. Vandą Zaborskaitę ar Maironio mylėtoją bibliofilą ir bibliografą Romą Adomavičių (1952–2007; mėginau ieškot nekrologo, deja, nesėkmingai, visai tikėtina, kad ir nebuvo), parengusį Maironio raštų bibliografiją (1990), kurios būdingieji bruožai, pasak prof. VZ, „išsamus, kūrybiškas ir maksimalus patikimumas“. Tas darbas iš žmogaus pareikalavo 10 metų. Ir kol neišleisti akademiniai Maironio raštai, be šitos bibliografijos neįmanoma išsiverst. Be to, greičiausiai ne tik LLTI bibliotekos Rankraštyne saugomas jo parengtas albumas – žmogus išfotografavo visas su Maironiu susijusias vietas, nuotraukos išsamiai aprašytos. Ir labai gaila, kad jo biogramos nėra nei Knygotyros enciklopediniam žinyne, nei LLE, nei VLE.)

Jei kas esat rengęs kokią nors bibliografiją, žinot: neįmanoma užfiksuot visai visko – ko nors vis tiek nepastebėsi, ką nors vis tiek praleisi, kokia nors kortelė nusimes; kaip praktiškai nėr knygų be korektūros klaidų, taip bibliografijų – be spragų.
     Šiame pranešime noriu pristatyt publikaciją, kuri neaprašyta Adomavičiaus parengtoj tikrai išsamioj bibliografijoj, bet ją, kaip per pietus priminė coll. Aistė Kučinskienė, yra paminėjęs Vladas Kulbokas (žr. Aidai, 1962, nr. 7, p. 298).
     Petrapily leistame savaitrašty Lietuvių laikraštis 1905-ų birželio 23 dienos numery buvo paskelbtas Emberono slapyvardžiu pasirašytas kun. Pranciškaus Gaigalo Karolio Račkausko-Vairo (1882–1970) [pataisyta 2017-09-05; kodėl? – žr. 1008 įrašo komentaruos] tekstas, pavadintas fantazija, „Poėtos pašaukimas“ su paantrašte „Atnešu Brangiam mūsų Dainiui Maironiui Jo vardo dienoje“ (nr. 29, p. 402–404; šalia, p. 401–402, galima sakyt, nelyg įvadas – Maironio „Tautiška daina“). Manyčiau, ši publikacija reikšminga dėl dviejų priežasčių:

(1) tai pirmoji vad. bendro pobūdžio publikacija apie Maironį (Adomavičiaus bibliografijoj fiksuojama, kad tokia pirmoji – Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės tekstas, skelbtas per tris numerius Vilniaus žiniose 1906 metų pačioj pabaigoj pagal Julijaus kalendorių – 1906-12-20, 21, 22 / 1907-01-02, 03, 04);
(2) prie šio teksto pirmąkart paskelbta ir Maironio fotografija (minėtoj bibliografijoj nurodoma, kad pirmoji – tik 1909-ais Kaune leistam savaitrašty Vienybė prie teksto apie kan. Jono Maciulevičiaus paskyrimą Žemaičių seminarijos rektorium (nr. 39, p. 601).

Keli žodžiai apie fantazijos autorių kun. Pranciškų Gaigalą. Ketveriais metais jaunesnis už Maironį (*1866); 1889-ais baigęs seminariją, buvo Josvainių vikaras, po to klebonavo Adakave, Čekiškėj, Tirkšliuose, Kalnelyje; mirė 1930-ais Grušlaukyje. Spaudos draudimo laikais rašinėjo, kaip ir priklauso kunigui, Tėvynės sargui, spaudą atgavus – minėtam Lietuvių laikraščiui (tris rašinius esu užfiksavęs, ir, beje, visi iliustruoti nuotraukom), Vilniaus žiniom, Vilčiai.
     Keistas tas „Poėtos pašaukimas“ – fantazija su alegorijos atspalviu. (Jei teksto pristatyme išgirsit ironijos gaidelių – atsiprašau, jų neturėtų būt.) Pradedama apokalipsiniais vaizdais: raudona saulė per visą dangų žeria į žemę karštą skaudžią šviesą. Tėvynė, tos šviesos įkaitinta, apsipylus prakaitu, jaučia, kaip į jos krūtinę upeliais sunkiasi numylėtųjų sūnų kraujas, girdi minios žmonių verksmą, dejonę ir dantų griežimą. Tatai matydamas jaunikaitis, toliau vadinamas jaunu milžinu, sustojęs ant didžio savo prabočių kapo, entuziazmo ir sykiu gailesčio apimtas, sušunka neapmąstytus žodžius:

Duokite man dievų galę—aš jų aimanavimus nutildysiu, aš jų dejuojantį balsą atgal į krutinę įvarysiu! Aš jiems tą raudoną dangų priešų krauju užgesysiu! Ei, kraujo, kraujo, kraujo!...

Bet ne kraujo tėvynei reikėję, o – vandens, lietaus, nes tėvynės upėse ir ežeruose vanduo į tešlą pavirtęs ir deginąs lūpas ir liežuvius tų, kurie ištroškę mėgino atsigerti.
     Jaunasis milžinas, žiūrėdamas į pro šalį einančią nelaimėlių minią, vėl ima svarstyti, kaip žmonėms padėjus:

Jei tat užtektu mano kraujo, prapleščiau menką širdies uždangą, įlaužčiau savo krutinę ir tais šitai delnais žerčiau į tos kruvinus spindulius, ir gal iš po jų paregėčiau tikrosios saulės šviesą, gal iš po jų sulaukčiau lietaus—laimės lašų... E... atgaivintos jų krutinės pasikeltu augščiaus laimingesniame ir ramesniame dusavime; jų gi iš nuvargimo drebančios rankos išsitiestu ant mano sustingusio kuno ir... laimintu man[e]...

Jaunam milžinui apsvarsčius galimybę atiduoti dėl kitų laimės gyvybę, sudreba žemė, jis parpuola, prisiglaudžia prie jos taip, kad išrodo su ja lyg vienas dalykas, ir užmiega. O sapne išvysta skaisčią it pavasario rytas Poėziją. Kaip ji atrodė – praleiskim, patikėkit – išties įspūdingai. Kanklėmis Poėzija atlieka vientisą griaudžią dainą, bet tokią galingą, kad, rodės, pasaulis galėtų pasikeist, o tada prabyla į jauną milžiną (pacituosiu daugiau):

Tu nori laimę atrasti!... Eik su manimi—aš tau ją paduosiu... Aš matau skaudžiausią tavo tėvynės vergiją, aš atjaučiu jos širdies verksmą, nes žinau jos praeitį: Dievas manį pastatė pas jos lopšį jau kadą dar ji buvo vystykluose, kadą dar nemokėjo atskyrti dienos nuo nakties...
Aš, prie jos lupų prikritusi, įkvėpiau jai dainą, kuri ją vedė nuo pat lopšio iki šioliai, nuo Gango pakraščių, kur kudikystėje savo ji maudėsi, jaunoji, iki Baltijos smelčių geltonųjų.
Aš ją su daina vedžiau į kovas; aš ją išmokinau mylėti manį visuose gamtos sutverimuose... Ji vargo, žuvo, kaiminai tripė jos pievas žaliąsias, skerdė jos kvepiančias girias, ardė auksinius jos laukus, priešų kojomis gniaužė krutinę, meilės ir manęs pripildytą...
Aš esmi tikra sesuo anų dainos seserų, kurios pas Gangą pasiliko; anų dainos seserų, kurios nuliudusiam keleiviui Skandinavijos kalnuos įkvepia galę ir narsumą; anų dainos seserų, kurios greikus jų puikiuose iš marmoro rumuose į sapną linguodavo, reikale gi kardą į rankas įsprausdavo, į kovą vesdavo... Aš sesuo slavų dainos seserų... Aš—galinga... Kur pareinu, aš galingoji, tenai Teisybės šviesa atsiranda, tenai Skausmo ašaros nudžiuna, tenai skaudus Dejavimas į nekaltos krutinės Juoką parsimaino...
Štai pasilenk[i]u ant tavęs, nuliudis mano numylėtos tautos sunau, bučioju tavo akys, nuo ašarų drėgnas, lupas, iš skausmo sukepusias, krutinę, saulės degintą—ir dedu rankas tavo ant tų mano kanklių ir glaudžiu galvą tavo prie savo širdies. Tatai imk galę iš manęs ir eik pas anuos, kurie neseniai išspaudė iš po tavo blakstėnų skaudžiai—karštą ašarą. Eik pas juos—lai daina tavo atgaivįs sustingusį jų gysluose kraujį; lai krutinėje prižadina jausmus jau gęstančius: lai atkasia pelenus, kuriais amžiai apiberė jų širdys. Eik, sunau!... tau saulė duos šviesą, laimė—atgaivįs lupas...

Tatai išklausęs, jaunas milžinas nubunda jausdamas neapsakomai didžiulę galią.
     Kol jis sapnavo, nelaimingoji minia į priekį nukeliavo. Pasiveja, pralenkia, sustoja, dešinę priglaudžia prie krūtinės, kairę ištiesia į dangų ir pradeda:

... Aušrà naujos gadynės teka:
Užšvis ir saulės spinduliai;
Juk nujautimas širdžiai šneka
Teip aiškiai, linksmai ir saldžiai.

... Ilgai miegojo musų žemė;
Didžiavos vien tėvų kapais;—
Prašvis laikai ligšiol aptemę:
Didžiuosmes vyrais ir darbais...

Ir esą ši daina nešusi ramumą, joj buvo girdėti neišpasakyta savųjų meilė, karščiausias noras visiems laimę atnešti. Jauno milžino dainoj tilpęs tikėjimas, meilė ir viltis.
     Ir visi, kas jo dainų klausęsi, atbudę atgiję, daugumas braukę ašaras ir tarp savęs kalbėję: „Mes jam vainiką nupinkime!“ Ir dangaus raudonumas išnykęs, ir pasirodžiusi saulė-šviesa, ir pradėjęs lietus-laimė lynoti...
     Štai tokia bendrais bruožais ta kun. Gaigalo KarR-V galvoj gimusi fantazija apie poėtos pašaukimą. Ji greičiausiai daugiau pasako apie autorių, jo įsivaizdavimą, kaip gali gimt poėta, bet ta fantazija vis dėlto rados įkvėpta būtent Maironio poezijos. Už alegorinės pompastikos gal galima įžvelgt ir ką nors racionaliau suvokiamo.
     Užfiksuotos trys galimybės padėti tėvynei ir saviems: kariaujant, liejant priešų, svetimųjų kraują; paaukojant savo gyvybę, praliejant savo kraują; ir trečioji – kuriant, tampant šiuo atveju Poėzijos sūnum. Būtent kūryba, daina galinti geriausiai padėti. Sakytum, iškeliama kultūra kaip tėvynei ir žmonėms reikalingiausias dalykas.
     Iš kur tas fantazijos pradžioj apokalipsę pranašaujantis raudonis danguj? Gal jis sietinas su to laiko – 1905 metų revoliucijos, Julijono Lindės-Dobilo žodžiu, blūdo suvokimu, bet gal ir klystu. O kūryba kaip atgaivinantis lietus, nors gal tikėtumėmės prometėjiškos versijos? Viena asociacija teateina į galvą – 68 psalmės trečia strofa (Sigito Gedos vertimas):

Dieve, kai ėjai tautos prieky,
kai traukei per tyrus,
žemė vėrės, dangus sruvo prakaitu –
šitai Dievas Sinajaus,
šitai Dievas yra Izraelio!
Gausų lietų, Dieve, davei,
paliktieji jau ilso, juos įkvėpei,
Tavo žmonės tenai įsikūrė,
gerumu ruošei žemę varguoliams, o Dieve.

Priinterpretuot, iš degtuko priskaldyt galima visą vežimą, bet vargu ar prasminga.
     Įdomesnis, bent man, kitas – štai toks klausimas: ar ši publikacija buvo rengiama norint nustebinti varduvininką, ar Maironis iš anksto apie ją žinojo, vadinas, neprieštaravo, gal net pritarė tokiai fantazijai? — Turint galvoj jo artimus santykius su Lietuvių laikraščiu, tai, kad 1905-ais vos ne kiekviename savaitraščio numery būdavo jo tekstų – ėjo gabalais poema Par skausmus į garbę, skelbta eilėraščių, straipsnių, esu iškėlęs hipotezę, kad Maironis apskritai visą poeziją, ten spausdinamą, prižiūrėjęs, net atsakymus savo kūrybos siuntusiems eiliuotojams rašęs (žr. tinklaraščio 87.1 įrašą), nesitiki, kad leidėjas Antanas Smilga ar redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas būt ryžęsi daryt siurprizą, į kurį neaišku kaip prof. kan. Jonas sureaguotų (Maironis, regis, iš principo staigmenų nelabai mėgo).
     Šis argumentas, aišku, pasitelkus indukciją sukurptas. Bet yra kitas, kuris atrodo rimtesnis. – Į kun. Gaigalo KarR-V fantaziją įterpta fotografija su parašu: prof. kanauninkas Maculevičius (beje, darant spaudos klišę, nuotrauka iš abiejų pusių prikirpta, pasiaurinta). Tokį daiktą gali gaut tik iš paties nufotografuotojo, tik pats gali duot ir dar tikrai paklausdamas: o kur ir kam bus naudojama?
Taigi per du posmus iš „Jaunimo giesmės“ susieta, kad jaunas milžinas, vertas laurų vainiko, = Maironis, o per atvaizdą, kad jaunas milžinas Maironis – tai būtent nuotraukoj matomas Petrapilio dvasinės akademijos profesorius JM (ne tik pasakyta, bet ir parodyta).
     Kodėl Maironis nepasikuklino, bent jau dėl nuotraukos nepaprieštaravo? Jei to paklaustume Aldonos Ruseckaitės sukurtojo poeto Šešėlio, jis greičiausiai maždaug taip pasamprotautų:
     – Žinot, kaip jautriai Šeimininkas reaguodavęs į kritiką? Kartais net atsakymus kritikams rašydavęs. Ko jis iki 1905-ų buvo sulaukęs? Matulaitis tik ir pirmuosius Pavasario balsus, ir mylimiausią librettą, ir poemą į miltus sumalęs, ir nieks neužstojęs, pačiam tekę atsikirsti. O juk poetai – ką čia slėpt – nori būt giriami, gal net aukštinami, nors gal atvirkščiai šneka. Argi jūs atsispirtumėt pagundai būt jaunu milžinu, pačios Poėzijos sūnum viešai pavadintas, tuolab kad pats jaučiat: gerai rašau? (O laurų vainiku Maironio galva buvo papuošta tik gyvenimo pabaigoj, ir ne Lietuvoj, o Latvijoj.)

Nemoksliškas tas pranešimas buvo (dar viena priežastis, kodėl jo nėr minėtam straipsnių rinkiny).

(959) Maironiana: tas Nežinomas asmuo žinomas

Prae scriptum 2014-ais „Naujasis lankas“ išleido knygą, pristatančią „patį didžiausią ir unikaliausią Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje radinį“: Maironis, Pavasario balsai: 1920 metų leidimo maketo fotografinė kopija (rengėja ir įvadinio teksto autorė – Virginija Babonaitė).
Padėka pradedama: „Pirmieji padėkos žodžiai tariami Nežinomam asmeniui, išgelbėjusiam nuo pražūties ir išvežusiam Jono Mačiulio-Maironio rankraščius iš Lietuvos“ etc. (p. 5) Iš Pratarmės: „Nežinomas asmuo, suvokęs ‘Pavasario balsų’ V leidimo maketo reikšmę mūsų šalies kultūros istorijai bei Dainiaus asmeniui, išsivežė jį iš Lietuvos. Kartu buvo išvežta ir Maironio rankraštinė knyga – poema ‘Mūsų vargai’ (dabar tėvų pranciškonų nuosavybė).“ (p. 9) Iš parengėjos Įvado:

Tyrinėdama šių rankraščių atsiradimo Amerikoje versijas galiu teigti, kad Nežinomas asmuo, suvokdamas jų neįkainojamą vertę ir svarbą Lietuvos kultūros istorijai, traukdamasis nuo antrosios sovietų okupacijos pasiėmęs išsivežė į Vakarus (leidinio rengėjos prielaida – iš Maironio namų). Stengdamasis išsaugoti rankraščius, tasai žmogus atnešė juos į „Darbininko“ spaustuvę Niujorke (pranciškonų teigimu, apie 1950 m.) ir atidavė t. Pranciškui Gedgaudui OFM. Šis perdavė juos istorikui t. Viktorui Gidžiūnui OFM, kuris tiek vienoje, tiek kitoje knygelėje įdėjo savo asmeninius antspaudėlius. Jis siekė, kad Maironio magiška žodžio galia pasitarnautų lietuvių savasties svetimoje žemėje išsaugojimui, todėl nusprendė „Pavasario balsų“ maketą perduoti Pauliui Jurkui ne tik saugoti, bet ir paskelbti. Šio leidinio rengėjai teko laimė susipažinti ir bendrauti su P. Jurkumi, žadėjusiu unikalųjį maketą perduoti MLLM. Deja, mirtis neleido jam to padaryti (užgeso 2004 m. balandžio 9 d.). Tik po kelerių metų pavyko prikalbinti jo dukrą Dainą leisti tėvo archyvinį rinkinį peržiūrėti ir dalį atsirinkti iš pradžių Bostone, o vėliau Niujorke (kur ir buvo surastas maketas). (p. 11–12)

Aidai, 1945-11-15, nr. 8, p. 8

To paties Maironio autografo atvaizdas
2014-ais išleistoje knygoje

Savaitgalį bekilnodamas popieryną stabtelėjau prie vienos išplėšos – Literatūros ir meno 1991-01-05 numerio p. 3/4; perlenkta taip, kad aišku: pasilikau dėl p. 4 skelbto Kazio Bradūno teksto „Maironiškasis įvadas: Iš autorinio rečitalio Maironio literatūros muziejuje, Kaune, 1990.IX.10“. Ši pastraipa paskatino įjungt galvą:

1945 metais, man redaguojant Miunchene kultūros žurnalą „Aidai“, spalio mėnesio pabaigoje vieną dieną užėjęs redakcijon Vilniaus universiteto studijų bičiulis Vytautas Saulius parodo man neįsivaizduojamą dalyką: jis turi visą glėbį autografinių Maironio rankraščių – nemažai eilėraščių ir poemos „Mūsų vargai“ rankraštinį originalą. Tada minėjom 60 metų sukaktį nuo pirmo Maironio eilėraščio pasirodymo „Aušroje“. Ta proga „Aiduos“ išspausdinom vieną Maironio eilėraščio rankraštinę faksimilę su tokia pastaba: „Neseniai redakcijai teko žvilgterti į pluoštą mūsų didžiojo dainiaus rankraščių. Paskirų eilėraščių ir visos ‘Mūsų Vargų’ poemos rankraščiai labai nuotykingu būdu yra atsiradę išeivijoje. Juos paskutinėm vokiečių okupacijos dienom vienas poezijos mylėtojas už pasakišką sumą nupirko Vilniuje iš lenkų. Lenkų rankose rankraščiai atsirado iš išplėštos privačios tilžiškių Jagomastų bibliotekos“ [1945-11-15, nr. 8(10), p. 8; be autografo nuotraukos, dar paskelbti eilėraščiai „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero“ ir „Užmigo žemė“; puslapinė publikacija pavadinta „Gyvasis Maironis“]. Visą Jagomastų šeimą vokiečiai sušaudė Vilniuje [1941-08-23 Paneriuose]. Vytautas Saulius prieš kelerius metus [1987-08-04] mirė Čikagoje. Kur dabar yra minėti Maironio rankraščiai? O gal jie jau čia – Maironio literatūros muziejuje?

Jokios pastabos prie publikacijos nėr. Nieko daugiau nesigirdėjo apie Vytautą Saulių kaip Maironio rankraščių gelbėtoją. Tai, pamaniau, imsiu ir parašysiu el. laišką MLLM direktorei Aldonai Ruseckaitei. Perpasakojęs, ką Bradūnas muziejuj tuolaik kalbėjo, paklausiau, gal jau žinoma, kur tie Sauliaus turėti rankraščiai? — Susirašinėjusi su našle Sauliene, bet daugiausia dėl Mačernio Vizijų leidimo; o dėl Maironio, mananti, kad ten galėjęs būt tas rankraščiais apklijuotas, t.y. papildytas, 1913 metų Pavasario balsų leidimas, iš kurio buvo surinktas ir Enzio Jagomasto Tilžėj 1920-ais išleisdamas naujas PB leidimas.
Atsakiau, kad visai tikėtina (nes logiška), ir įsitikint nesunku – tereikia palygint „Nedaugel mūsų“ autografo nuotrauką, buvusią 1945-ų Aiduose, su to paties eilėraščio atvaizdu Virginijos Babonaitės parengtoj knygoj.  Taip, tas pats rankraštis.
Taigi: Nežinomas asmuo = Vytautas Saulius. Kaip tie rankraščiai (ir PB, ir Mūsų vargų) atsidūrė pas pranciškonus? Spėčiau, Saulius juos pardavė; o pinigus panaudojo leisdamas liuksusines Radausko ir Nykos eilėraščių knygas.

(804) Visiškai tarp kitko: literatūros istorija braškėms ir braškiams

— yra, pvz., kupina empatijos literatūros istoriko ir prozininko Adolfo Sprindžio studija Žemaitė (1986, ²1988; 1987 Brailio raštu, 2008 audiovariantas);
— šįmet išėjo kuriančios muziejininkės Aldonos Ruseckaitės biografiniu romanu pavadinta knyga Žemaitės paslaptis;
— žengtas ir „tolesnis“ (kol kas „toliausias“) žingsnis: 5braškėse.lt paskelbtas tekstas ilgu pavadinimu (anonso printscreenas kairėj; pavadinimo raudonoji dalis [sąmoningai?] melaginga, turėtų būt: mylėjo vyrą, kuris vėliau vedė jos dukrą); neabejojant galima teigti, kad parašytas perskaičius Ruseckaitės knygą, nors nei Ji, nei ji neminimos; gal net ne knygą, o tik tai, ką internete galima rast apie ją; tekstas pateiktas nenurodant autoriaus, kurį reiktų viešai įvardinti kaip, švelniausiai tariant, nesąžiningą; rašinio autorines teises prisiskiria sau UAB „Delfi“:
Googlinant: Žemaitė, 5braškių.lt tekstas trečias (galit patikrint, gal jau ir antras).

Tokie faktai. O mintys?
Anksčiau ar vėliau toks tekstas, turint omeny kai kurių internetinių puslapių pobūdį, turėjo atsirast. Geriau, jei vėliau? Esmės tai nekeičia. Epizodas po epizodo lipdoma „skandalingoji“ literatūros istorijos atmaina, kuri laikui bėgant daugumos sąmonėje užims vis „aukštesnę vietą“ (plg. internetinę paiešką). Tiesiog taip yra.
– Процесс пошёл, – kaip tarė Gorbačiovas 1986-ais.

(787) Pakeliui namo, xxix: prisiminiau prieš 100 metų mirusį fotografą

LMD nariai ant Tauro kalno, kur turėjo būt pastatyti Tautos namai, 1911 XII 19
(Aleksandro Jurašaičio nuotrauka)

T-19: skaitau Aldonos Ruseckaitės Žemaitės paslaptį. Įtarpo pasakojiman (p. 86) pradžia:

1915 metai. Spalio mėnesį mirė garsus Vilniaus fotografas Aleksandras Jurašaitis [†1915-10-09; palaidotas Rasose netoli Čiurlionio; ...].

Nežinau, kaip jūs, bet išgirdęs minint ar perskaitęs šio žmogaus asmenvardį, pirmų pirmiausia prisimenu šitąją jo nuotrauką (žr. dešinėj).
Kaip priminimą apie vieną iš didžių, bet taip ir neįgyvendintų planų (nors ir pinigų buvo nemažai surinkta) – ant Tauro kalno Vilniuj pastatyti [lietuvių] Tautos namus.
(Tautos namai liko nepastatyti, bet buvo „atstatyti“ Valdovų rūmai.)
Regis, Tautos Namų Santalka tebegyvuoja  iki šiol. Nors jau senokai reikėjo ją užraukti. Be išlygų pritariu a.a. prof. Vandos Zaborskaitės nuomonei, išsakytai 2007-ais:

Manau, kad Tautos namų projektui nelemta atgyti, nes jis negyvybingas. Kodėl?
       Tai tipiška tautinių sąjūdžių epochos idėja. XIX a. čekai pasistatė Operos teatrą, kad jis taptų tautą žadinančiu ir telkiančiu simboliu. XX a. pradžioje lietuvių tauta išgyveno entuziastingą atgimimo laiką. Po spaudos atgavimo atėjo nuostabi kultūros pakilimo banga. Steigėsi leidyklos ir laikraščiai, įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda. Įsisteigė Lietuvių mokslo draugija, susibūrė chorai, vyko lietuviški vakarai, sceną išvydo pirmoji lietuviška opera. Į literatūrą atėjo nauja kūrėjų karta: Vydūnas, V. Krėvė, B. Sruoga, Putinas, A. Vienuolis ir dar daugelis kitų. Tai buvo jaunos, laisvės trokštančios tautos paraiška dėl visaverčio kultūrinio gyvenimo. Ji Vilnių laikė savo amžinąja sostine, bet tame mieste sudarė tik nereikšmingą mažumą. Viešumoje lietuviškai kalbantis inteligentas buvo sensacija. Ir tada kilo Tautos namų idėja – pastatyti juos ant Tauro kalno, kad iš visur būtų matomi, kad įkvėptų ir padrąsintų lietuvių kultūros kūrėjus, atkreiptų politiškai ir kultūriškai viešpataujančių tautų dėmesį į dar silpną, daugumai nepažįstamą kultūrinę pajėgą, kuri pasiryžusi užimti po saule jai deramą vietą. Tai buvo suprantama, to reikėjo.
        O šiandien, kai mūsų politinė ir kultūrinė egzistencija neginčijama, kai jau nėra reikalo nei savęs drąsinti, nei dėl kitų dėmesio kovoti? Tiesa, dar trūksta koncertų ir teatro salių, dailės galerijų ir kitokių kultūros sklaidai tinkamų viešųjų erdvių, bet vargu ar dėl to reikia šauktis visos tautos entuziazmo? Ar dėl to reikia statyti grandiozinį daugiafunkcį pastatą – Tautos namus, kurių pati idėja yra jau beviltiškas anachronizmas? Mūsų kultūrai skatinti šiandien reikia kitokių akstinų ir kitokių stimulų: geresnio finansavimo, gerai apgalvotos kultūros politikos, visuomenės, o ypač jaunimo tinkamo švietimo bei ugdymo ir panašiai. (Lietuvos žinios, 2007-02-17)

P.S. Nepastebėjau, kad fotografas A.J. būtų prisimintas mirties 100-mečio proga. Bet tai nereiškia, kad nebuvo prisimintas. Tiesiog greičiausiai nepastebėjau.

(335) Paramaironiana: apie tekstus ir obuolius

sėriniai – sierenkos

[...] kaip nepastovi žemiškoji garbė ir kaip greitai mainosi žmonių nusistatymas ir nuomonės! O mes ... aklai miniai pataikaujame, ... kad iš jos išmeldus žiupsnelį tuščio pagyrimo, –

taip tikriausiai tarė Maironis per 1927-ų Velykas, Didžiojo Penktadienio vakarą Viešpaties kančios pamaldose Kauno bazilikoj sakydamas pamokslą; bent jau taip buvo pasirašęs prabilti (cit. iš: Aldona Ruseckaitė, Šešėlis JMM, 2012, p. 139).
Praeitam amžiui artėjant į pabaigą (1987–1992), išleisti Maironio Raštai – trys tomai keturiomis knygomis. Ir, spėju, daug kas mano, kad nebent trupiniukai likę nepaskelbti.
[Jau norėjau pradėt naują pastraipą: Nė velnio!, bet tarsi nederėtų.] Ne; mano įsivaizdavimu, dar bent vienas solidus tomas išeitų, jei jo žodžius, tartus kaip seminarijos rektoriaus, kaip popprelato (pvz.: pradedant banko statybą ir ją baigus) etc. – išlikusius! – nuspręstume skelbt. Reiktų paskelbt.
O jei Maironį pripažįstame esant klasiku, tai ir dar vienas tomas, gal ir ne per storiausias, turėtų atsirast: dedikacijos, inskripcijos, pastabos paraštėse etc. [Plg. Lenino raštus :)]
Šįmet to tikrai nesulauksim. (Nes, užuot dirbus ir padarius, vykdomi projektai. – Ši pastaba be sarkazmo, viską kuo puikiausiai suprantu – c’est la vie.)

P.S. – vietoj dar vieno įsivaizduojamo pokalbio:
– Obuolius skinti reikia rytoj! Jau rytoj! (Idem, op. cit, p. 150)
– Taip, reiktų, tikrai reiktų. Apie ananasinius ir sėrinius (maniškai tariant, o maironiškai – sierenkas) pirmiausia galvoju. Reiktų. Jei spėsiu. Jei ne – kitą savaitgalį – būtinai. O Maironio metus primenu LLTI bibliotekos lankytojams siūlydamas pasivaišint sierenkom; nors ir krituoliai – tikrai labai skanūs (skaniausi, bent man, obuoliai).
Beje, yra išlikęs filmuotas gabaliukas: Maironis stovi savo sode ir kažko laukia. Pasirodo Jakštas (kaip visada, su knyga rankoj). Pasisveikina. Abu stovi prie obels ir ragauja obuolius (kokius?). Šitas epizodas panaudotas filme Mūsų Maironis. Teko girdėt, kad šįmet sukurtas naujas filmas apie Maironį. Deja, dar neteko matyt.

(328) Tarp kitko: apie popierinį Maironį

Pranas Lapė, Maironis (iš: Aidai, 1962, nr. 7)
[per mažai ir visai neįdėmiai mes žvelgiam į tai,
ką padarė/sukūrė lietuviai egzily dėl Maironio]

Šiandien per Žinių radijo spaudos apžvalgą (regis, buvo cituojama iš Vilniaus dienos) vėl išgirdau: nieks nebeatsimena, kada paskutinįkart buvo išleistas Maironis [tiksli citata: „vargiai kas bepamena, kas ir kada pastarąjį kartą išleido Maironio poeziją“]. Ir šiek tiek sutrikau, nes juk jau net trys knygos išėję: LLTI išleido Pavasario balsus su CD, LRS leidykla – Graži tu mano: Lyrika, poema [Jaunoji Lietuva], be to, Aldonos Ruseckaitės skiautinį Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai. Bet gal dar nė vienos tikrai nėra knygynuose? Gal.
Absoliuti dauguma bent iki šiol rašiusiųjų apie Maironio metus dėl to (kad nėr naujų Maironio poezijos leidimų) labiausiai griaudinosi ir griaudino. Na va, yr; jei dar nėr knygynuose, tuoj bus. Ir ką? Daugiausia bus perkama nebent dovanom, skirtom kokiems nors su Maironio metais susijusiems renginiams. Jaunuomenė? O kam jai popierius, jei praktiškai visi tekstai randami internete. Branduomenė? Turim „Vagos“ leistus raštus ar dar ką iš anksčiau, be to, lentynos ir taip pilnos; arba: per brangu. Gal ką sugundys Andriaus Bialobžeskio įskaitymai kompaktinėj plokštelėj? Gal. Bet tas CD juk neilgtrukus kieno nors bus nuripintas ir įdėtas internetan.
Galimybių skaityt Maironį buvo, yra ir bus; o tikra problema tik viena: ar yra noro?

P.S. (vakare). Po darbo užsukau knygynan kitąpus Neries patikrint. Taip, Maironio (dar) nėra. Bet jau yra Ruseckaitė. Nusipirkau (26 Lt 50 ct; išleista Juozo Almio ir Lidijos Jūragių iš Australijos lėšomis; autorė jiems dėkoja, ir aš prisidedu). Belieka perskaityt. Noro yra.
Kaip motto parinkta Maironio ištara: „Galop, kai mirsiu, darykite, kaip išmanote.“ Ir iškart prisimeni Antano Baranausko ištarą (tik mintį perteikiu): tenudžiūna ranka, kuri mėgins bent raidę pakeist mano raštuose. Principo reikalas. Maironio valia tikrai buvo silpnesnė nei Baranausko, leisdavo sau silpnybės akimirkas, o paskui griauždavos, kaltindamas kitus, t.y. tuos, kurie pasinaudojo jo silpnybėm. Mazochizmas, būdingas absoliučiai daugumai kūrėjų, bet neatleistinas dvasininkui, turinčiam ambicijų kopt hierarchijos laiptais. Gal todėl Baranauskas tapo vyskupu, o Maironis – ne? (Čia tik šiaip pasvarstymas.)

P.P.S. (19:30). Apgailėdamas situaciją, kad knygynuose dar vis nėr LLTI išleistų Pavasario balsų su CD (Bialobžeskio balsu ir priedais), prisiminiau senus laikus, kai Lietuvos radijuj šeštadieniais kartkartėm vesdavau literatūrines viktorinas. Ir susidėstė klausimas:
– Kurio Maironio poetinio teksto mintys sutampa su pirmosios interpeliacijos, pareikštos LR Seime opozicinės Ūkininkų sąjungos frakcijos LR Vyriausybės XIII Ministrų kabinetui, vadovaujamam Mykolo Sleževičiaus (konkrečiai – žemės reikalų ministrui Jurgiui Krikščiūnui), mintimis?
Pirmas/pirma, teisingai atsakęs/atsakiusi į šį klausimą, gaus dovanų šiame P.P.S. minėtą PB 28-ą leidimą su CD (sutaupos – 20 Lt; atsiimti tektų pačiam/pačiai darbo dienomis darbo laiku LLTI bibliotekoj).
Atsakymus prašyčiau rašyt kaip komentarus.

(87.3) Maironiana

Bibliotekos langas vakarų pusėn, tai tenlink ir suku, kol saulė dar nepasirodė.

γ: Maironis ir Šveicarija

2007-06-29 Meggene (septyni kilometrai už Lucernos) prie St. Charles Hall vilos koplyčios sienos buvo pritvirtinta Maironiui skirta memorialinė lenta, taip įamžinant vietą, kur poetas 1907-07-25 baigė Jaunąją Lietuvą. Ta proga 2007-07-11 XXI amžiuje buvo paskelbtas Aldonos Ruseckaitės straipsnis „Šveicarijoje pagerbtas Maironis“, prasidedantis taip:

Tyrinėdami Maironio kūrybą, biografiją, laiškus galime teigti, jog viena mėgstamiausių vietų pasaulyje poetui buvo Šveicarija ir būtent katalikiškasis Liucernos kantonas.
1899 m. vasario 16 d. laiške poetui kunigui A. Jakštui-Dambrauskui Maironis rašė: „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau ir kur maloniaus [gėrėjausi – A.R.] tarp gamtos grožybių.“ Vadinasi, Maironis į Šveicariją galėjo pirmąsyk nukeliauti apie 1894 metus, nes eilėraštis „Rigi Kulm“ išspausdintas pirmą kartą 1895 metais, eilėraštis „Vakaras ant Keturių kantonų ežero“ pirmąkart publikuotas 1904-aisiais. Kadangi 1907 metais jis Šveicarijoje užbaigė poemą Jaunoji Lietuva, tad kelionių į šią šalį per gerą dešimtmetį susidaro nemažai. Nėra užfiksuota, ar po 1907 metų jis dar buvo čionai atvykęs. Maironio kūryboje „grynai“ šveicariški eilėraščiai yra trys. Du jau paminėti, taip pat eilėraštis „Alpių viršūnės“, kuris iš pradžių buvo pavadintas „Alpių akivaizdoje“ [...].

Maironio Raštų I tomo komentaruose rašoma (p. 293):

Šis eilėraštis užrašytas ant Maironio bibliotekos knygos „Dokładny słowniczek polsko–niemiecki i niemiecko–polski spisany przez dr. J.P. Jordana. Lipsk. W księgarni Ottona Holtne. 1889“. Įrašas pieštuku, išblukęs, sunkokai išskaitomas, vietomis spėjamas. Atrodo, kad tai pirmoji eilėraščio redakcija.

Pirmąkart išsp. 1920-ais Pavasario balsuos pavadinimu „Snieguotos Alpių viršūnės“. Kadangi žodynėlyje tikriausiai nėra jokios inskripcijos, kada ir kur pirktas, datuot eilėraščio praktiškai neįmanoma. Negi rašysi: 1889–1920?




Eidamas per LL, 1905-09-22/06-05 nr. 42, p. 621 užtikau štai tokį „Laišką iš Šveicarijos“:

Rugpjučio 29 d. prisiruošęs į kelionę, atsisveikinau su savo kraštu keliems metams. Per Kybartus pervažiavau sieną ir leidausi Berlyno linkon. Prusuose umai patėmyjau šį-tą naujo. Ant stočių trukiai stovi trumpai, negirdet skambinimo, žmonės nesigrudžia. Berlyne sustojau tik pasilsėt. Turėdamas kelias liuosas valandas, nuėjau į Zooliogišką sodą. Gražiai išgrystas kelias eina aplinkui; iš jo abiejų pusių įtaisyti gardai gyvuliams ir paukščiams iš visų pasaulio šalių. Rodos, Petropylės žvėrynas ir ne mažas, ale Berlyno kur tai didesnis. Čion yra daugiau gyvulių ir paukščių. Tie patys atrodo linksmesni ir gražesni; teisybė, daugumui iš jųjų nereik kęst šiaurių šalčio, bet apskritai matyt, geriau užlaikomi; visur švaru, puiki tvarka. Viduryje sodo stovi augštas bokštas. No jo viršaus, kaip Petropylėje nuo Isako, gali gerai prisižiūrėt Berlyno margumynui.
Pavaikščiojęs dar Tiergartene, nusileidau ant Potsdamo stoties. Iš ten pervažiavau po žemę ir viršum namų. Toliau pasigėrejęs miesto grožybėmis ant Fridriko ir Unterdenlinden gatvių, variausi į Dresdeną.
Dresdenas yra gražus ir smagus miestas. Aplinkui apsuptas žemais žaliuojančiais kalnais; viduryje paveikslinga tvarka. Dideli sodai ir medžių alejos dailiai puošia Saksų sostapylį.
Rugsėjo 1 d. aplankiau garsią Dresdeno paveikslų galeriją. Čia yra Rafaelio «Madonna Sixtina», pas kurią iš vien stovi dailos mylėtojų buriai. Žymiausi nauji paveikslai tai Mencelio: Veronoje jomarkas, Prellio: Judošius parduoda Kristų, Haufmano: Kristus dvylikos metų Jeruzaliaus bažnyčioje ir k.
Toliau apžiurėjau muzejų: «Grune Gevolbe», kuriame labjau atkreipė mano atydą brangus akmens ir senovės karališki rakandai. Buvau taiposgi istoriškame ir skulpturiškame muzejuose. Mačiau teip vadinamą «Silberzimmer», kur sudėti sidabrinai karalių indai, šaukštai, peiliai etc. Jie iš viso sveria per 2000 pudų.
Nedėlioje klausiau puikios muzikos su giesmėmis katalikų bažnyčioje «Hopkirche».
Į Dresdeną prigul užsukt kožnam keliauninkui. Čionai yra daug gražių daiktų pamatyt. Vasarą kas mėnesį saksų sostapylį aplanko 45,000 svečių.
Rugsėjo 6 d. iš Dresdeno atvykau į kantonališką Šveicarijos miestą Neuchatelį. Iš vakarų susitelkę stovi gražus kalnai, medžiais apželę, dangų parėmę; pakalnėje guli miestas; toliau Neuchtelio ežeras; už ežero riogso Alpai, baltomis sniego kepurėmis apsidengę.
Vietiniai gyventojai, kaip ir visi šveicarai linksmi, gyvi.—Pirmą nedėldienį prisižiurėjau jų šventos dienos judėjimui; pilni sodai ir gatvės žmonių; muzika griežia per kiaurą dieną; seni ir jauni padoriai linksminasi.
Rugsėjo 12 d. aplankiau gražiausią užmiesčio dalį «Les gorges d’Areuse». Kelias mylias į pietus pavažiavęs trukiu, pėsčias gryžau atgal Areuse, upės pakrantemis. Čionai patikau daugybę turistų. Rodos, dievoti Lietuvos meldžionys traukia į stebuklingą vietą. Ir ne veltui: neišpasakytai puikus reginiai tiek svečių čia sutraukia. Medžiais apaugę riogso augšti kalnai. Jų viršunės slėpiasi debesyse. Apačioje sroviai teka upė.
Iš kalnų gražiai įtaisytomis triubomis bėga vanduo į upę; pagalios, krisdamas nuo 20 sieksnių augščio, pavirsta į ukus. Eini siauru taku, o viršuj tavęs kabo akmens. Tankiai trukis išlenda iš žemės. Gamtos yvairumas visoje savo grožybėje akį veria ir širdį prie savęs traukia.
Dailios vietos, puikus Šveicarijos matymai, bet svetimos čionykštės širdys graudumą tik kuria. Už šituos kalnus ir gamtos navatnybes, už puikius miestus ir jų smagumus mielesnė man Lietuva ir jos žemos surukusios grįčios.

Parašas šiek tiek autoironiškas: Skraiduolius. Regis, atidžiai peržiūrėjau Lietuviškųjų slapyvardžių tomus – neradau tokio užfiksuoto ir atskleisto.
Beskaitant pažalintas pastraipas, prisiminė minėtasis Maironio eilėraštis „Alpių akivaizdoje“:

Aukštų kalnų viršūnės šviečia,
Ledais apkaltos ir sniegais!
Nuo amžių koja jų neliečia
Žmogaus, užgimusio varguos.

Nuo aukšto išdidžiai apmatė
Žmogaus kasdieninius takus,
Vienok gyvatos margo rato
Jų aidas neatjaus puikus.

Kas joms didžiulėms! Milijonai
Pro šalį amžinais keliais
Nuėjo, kaip lig laiko monai,
Su mažutėliais geiduliais.

O jos be jausmo, be [silpnybių?]
Vienodos amžiais lig aušros,
Kai liepė viešpats iš tamsybių
Išeit ant saulės atviros.

Ir amžių amžius sau galingai
Bebaltuos saulės spinduliuos!..
Kas aš prieš jas, kurs rūpestingai
Vos tik rytojaus beviliuos.

Sugretinus užfiksuotus vaizdus, jau noris klaust: ar tik ne tas pats žmogus ir laišką, ir eilėraštį rašė?! Bet: „atsisveikinau su savo kraštu keliems metams“. Į šitą teiginį atsirėmus, galima daryt prielaidą: koks baigęs Petrapily dvasinę akademiją lietuvis išvyksta tęst studijų užsienin. Bet nė žodžio apie naująją mokslavietę. Alpėm ir šveicarais domisi. Skraiduolius.
Gal teologijos daktaras Jonas Maculevyčė ketino gaut darbo kitoj dvasinėj seminarijoj? 1905-ieji, visokios revoliucijos, sumaištys... O gal tai tiesiog pėdų mėtymas? Kad kas neimtų susiejęs Skraiduolių su konkrečiu asmeniu malt liežuviu: va, profesorius po visokias Šveicarijas važinėja... Nežinau, nežinau, nežinau.
Jei kas užkibs – tesiaiškina toliau, man ir tiek gana.
P.S. (2013-02-11). Šiandien šešiskart buvo perskaitytas šitas tekstas (bent jau taip fiksuoja blogger.com), nors Maironio metai ir pasibaigė. Perbėgau ir aš tekstą akim. Korekcija: priešpaskutinis įrašo sakinys „Nežinau, nežinau, nežinau.“ skaitytinas – „Greičiausiai ne, greičiausiai ne, greičiausiai ne [Maironio].“


B.d.

(69) Neseniai aptiktasis Maironio rankraštis: patikslinimai

Prae scriptum. Paskutiniais mėnesiais, kai kildavo noras grįžt prie tinklaraščio, iškart kaip ugniagesės išdygdavo Maironio eilėraščio „Nutrūko – nesumegsi“ paskutinės eilutės: „Sudieu! Kas buvo – nebegrįžta! / Ir mums nebeit vienu keliu!..“ Belikdavo nusišypsot dėl galimo klasiko kūrybos prisitaikomojo pobūdžio ir likt su beviltiška viltim: o gal kaip nors pavyks sumegzt tą nutrūkusį tinklaraščio siūlą? Bet vis neprisirpdavau viešint fiksuojamų mintigalių, nors kaip reikėtų tatai padaryt – sukabint su paskutiniu įrašu apie nuolankumą – oi kiek variantų šmėkščiojo galvoj.
Kol pagaliau dingtelėjo – ogi imsiu ir atsidėkosiu Maironiui už paprotinimą, patikslindamas visai neseniai Panevėžio vyskupijos kurijoj aptikto jo rankraščio genezę.


۩ ۩ ۩
BNS platintoj informacijoj apie radinį buvo cituojama Aldona Ruseckaitė, pateikusi dvi prielaidas (cituoju iš bernardinų.lt):

1) Maironis paskutiniąsias, kovą Panevėžyje atrastas, poemos [Mūsų vargai] rankraščio dalis parašė apie 1917–1919 metus.
2) [Kodėl rankraštis papuolęs į vysk. Kazimiero Paltaroko fondą?] Paltarokas buvo bičiulis su Maironiu, matyt, tokiu būdu ir papuolė į jo rankas.

Per Jonines tupėdamas namie, pamaniau taip jas pašvęsiąs: išsitraukiau iš lentynos 1990-ais išėjusį Literatūros ir kalbos XXI tomą, skirtą Maironiui, – Jonui, nors jis savo vardines švęsdavęs šv. Jono Auksaburnio dieną, sausio 27-ą (taip liudija tarnaitė Adelė Masionytė, p. 555). Vartinėjau skaitinėjau ir minėtąjį radinį turėdamas galvoj. Ir štai ką išskaičiau.
Trys citatos iš susirašinėjimo su Liudu Gira, 1913-ais Vaivorykštėj paskelbusiu pirmąją Mūsų vargų dalį (parašytą 1911-ų vasarą).
Maironis, greičiausiai paprašytas poemato tęsinio kitam Vaivorykštės numeriui, 1913-09-24 išsiųstame atvirlaišky rašo:

Apskritai jaučiu didį dvasios badą ir pradedu kartais abejoti, ar aš kada užbaigsiu savo „Mūsų Vargus“. Pati tema, kurią nuo pradžios sau buvau užmanęs ir pagal kurios iki šiolei ėjau, dabar man nepatinka kaip pesimistiška, o pas mus ir taip per daug pesimizmo. (p. 309)

Prie 1913-11-28 išsiųsto laiško priduria:

P.S. „Mūsų vargai“ visai sustojo ėję. Baisiai neturiu laiko. Dabar pertaisau bent kiek „Pavasario Balsus“ ir gerokai perdirbau „Kame Išganymas“, kuriuos šv. Kazimiero Draugija nutarė atspaudinti dar kartą, nes, būk, knyngynuose negalima jų gauti. (p. 311)

O 1915-03-08 dvasinės seminarijos rektorius Jonas Maculevičius atiduoda paštan štai tokį atvirlaiškį:

Gerbiamasis Mūzų Numylėtini!
Šiaip taip pabaigęs antrąją dalį pradėto poemato [aišku, Mūsų vargų], norėčiau ją sutvarkyti, bet neturiu tos pradžios, kuri buvo „Vaivorykštėje“ bene trečiame numeryje atspaudinta; mat Kaune mano knyngyne pasiliko; ar negalėtumėte iš atliekamo kokio egzempliorio atplėšti pradžią ir man banderole atsiųsti į Vašakėnus? Трашкуны, Ков. губ., им. Вашакены. (p. 311–312)

Visus trūkstamus šios istorijos narelius įlipdo buvęs poeto collega – seminarijos vicerektorius Kazimieras Paltarokas, 1942-07-19 Panevėžio apygardos balse paskelbęs rašinį „Maironis: Atsiminimų žiupsnelis 10 m. jo mirties proga“ (antroji str. dalis persp. Literatūros ir kalbos tome):

Atūžė pasaulinis karas; valdžios buvo įsakyta evakuoti seminariją Smolenskan. Nenorėjome kraustytis iš savo krašto; išnuomojome Vašuokėnų dvaro rūmus. Gyvenome su rektoriumi gretimose patalpose. Pavasariop Maironis pasidarė neramus: nuolat vaikščiojo po savo kambarį. Pasirodė, gražioje sodžiaus aplinkoje, kaip jis pats sakydavo, „prabuždenije vesny“ pažadino snaudusią jo mūzą, ir poetas prisiminė „Mūsų vargus“.
Parašęs kokią dalį, duodavo man paskaityti; darydavau savo pastabas. Įkalbinėjau nuvarsuoti šiurpų mūšio vaizdą, kaip antai Puškino „Poltavskij boj“, kur, rodos, matai, net girdi, besikaujant švedus su rusais... Maironis tarė, reikią didesnio talento negu jo. Nurodžiau jo raštuose panašių ir tolygių posmų, pvz., „Romoje“. Maironis taisė atitinkamas „Mūsų vargų“ vietas, perrašinėjo, net vienos dalies rankraštis užsiliko pas mane.
[...]
Dėl karo sąlygų 1915 m. gegužės mėnesyje baigę mokslo metus, iš Vašuokėnų išsiskyrėme [...]. (p. 459)

Taigi: neseniai atsiradę Mūsų vargų rankraščiai datuotini: 1915-ų ankstyvas pavasaris, vieta – Vašuokėnų dvaras. Nuo tada jie ir užsiliko tarp vysk. Paltaroko popierių.
Ir dar vienas dalykas. BNS persako Aldonos Ruseckaitės teiginį, kad „surastos paskutinės – septinta ir aštunta – poemos ‘Mūsų vargai’ rankraščio dalys“, o vysk. Paltarokas mini užsilikus vieną. Nemačiau radinio, bet drįstu spėti: A.R. lygindama turėjo omeny 1926-ais išėjusį poemos tekstą, suskirstytą į 8 giesmes, o vyskupas prisimindamas – 1920-ų leidimą: ten kūrinys penkiadalis.