(1324) Epizodai, xliii: ruso ir ukrainiečio ginčas sovietiniam lagery 1970-tinių ir 1980-tinių sąvartoj

Prieš savaitę iš Mažvydo pasiskolinau dvitomį Lietuvos Helsinkio grupė; šį tą reikėjo pasitikslint. Pasitikslinęs nepuoliau grąžint, juk skolinama mėnesiui. Ėmiau skaityt taip ir nepajėgdamas prisiminti, ar jau esu šį leidinį skaitęs; tiksliau – pirmą tomą, išleistą 1999-ais (antro, išėjusio 2007-ais, tikrai neskaitęs).

— vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės signatarų Eitanas Finkelšteinas 1986-ų vasarą pašnekino prieš keletą mėnesių iš Sovietų Sąjungos pagaliau išleistą Maskvos Helsinkio grupės narį Anatolijų/Nataną Ščaranskį (pokalbis pirmąkart buvo paskelbtas Göteborge leistam žurnale Baltų forumas tais pačiais 1986-ais, t. 3, nr. 2). Daugiausia apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinius kalinius, sutiktus kalėjime ar lagery (su kitu LHG signataru Viktoru Petkum Ščaranskis vienoj kalėjimo kameroj praleido net 16 mėnesių). Bet ne „baltiškos“ pokalby užkabintos temos užkliuvo.

Vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą, agresijos priežasčių dažniausiai ieškoma XXI amžiuj, siejamos jos su Vladimiro Putino, KGBisto, asmeniu, su jo valdymu. O išties šaknys daug gilesnės.

E. F. Kaip tautinių respublikų disidentai žiūri į rusų disidentus, disidentus iš Maskvos? Ar jie tik prašo pagalbos, ar ir patys yra pasiruošę padėti?
A. Š. Apskritai kalbant, kaip kažkas (tikriausiai Solženicynas) yra teisingai pastebėjęs, baisiausias dalykas, kuris tau gali atsitikti lageryje, tai būti rusu... Ir iš tikrųjų tiek tautinių respublikų disidentų, tiek sionistų antirusiškos nuotaikos paprastai yra labai stiprios. Priežasčių toli ieškoti nereikia. Aš sutikau tik keletą rusų – vienas jų pravoslavų atstovas Vladimiras Porešas (beje, mes su juo visai neblogai susidraugavome), – kurie yra pasirengę teisingai suprasti ištisą problemų kompleksą ir nepaisydami visokių sunkumų siekia draugystės bei tarpusavio supratimo su kitų tautybių žmonėmis, pripažįsta istorinę rusų atsakomybę ir kaltę. Tačiau jie tai daro nežemindami savo tautinio orumo tokiais pasisakymais kaip: „Taip, aš esu rusas. Ką padarysi, visi rusai – niekšai...“ Tai lengviausias dalykas.
Santykiai su rusais, kaip ir požiūris į juos, yra labai sudėtingas reikalas. Kartą klausiausi pravoslavo ruso ir ukrainiečių nacionalisto ginčo. Abu jie buvo aiškiai demokratinių įsitikinimų, tačiau niekaip negalėjo susikalbėti, kadangi rusas nebuvo pasirengęs pripažinti, kad Ukraina šiandien turi teisę atsiskirti nuo Rusijos. Jis įrodinėjo, kad nueitas istorinis kelias yra toks ilgas ir kad tarpusavio ryšiai tokie stiprūs, jog dabar būtų tiesiog neįmanoma tų šalių atskirti vienos nuo kitos.
Man pabandžius įterpti žodelį, jie reagavo maždaug taip (bent jau ukrainietis): „Tu, Tolia, nelįsk. Pirmiausia pabandyk susitarti su Arafatu, tuomet galėsi mums ką nors sakyti! Man nė kiek ne lengviau susišnekėti su rusais negu jums su Arafatu!“ Aš, žinoma, su tokiu požiūriu sutikti negalėjau, kadangi nė vienas iš jų vis dėlto nesirengė imtis teroristinės veiklos. Bet šis pavyzdys rodo, kaip visi yra įsikarščiavę ir kaip sunku vieniems kitus suprasti. Pabandykite įsivaizduoti, kad du tokie žmonės yra metų metais laikomi vienoje kameroje ir kad, be viso kita, jie turi nuolat kovoti su bendru priešu – saugumu. Tai nėra lengva! (Lietuvos Helsinkio grupė: dokumentai, atsiminimai, laiškai, [t. 1], sudarė Viktoras Petkus, Živilė Raškauskaitė ir Mindaugas Uoka, 1999, p. 521)

P.S. Czesławo Miłoszo knygos apie Rusiją II tome yra jo laiško Jerziui Giedroycui, rašyto 1996 VIII 8 (praėjus pusmečiui su trupučiu nuo Josifo Brodskio mirties), ištrauka; gabaliukas pavadintas „Imperijos nostalgija“:

Brangus Jerzi,

Brodskis turėjo visus ruso refleksus, tačiau jokia jėga neprivers ruso pripažinti ukrainiečius atskira tauta. Net patys didžiausi liberalai, kad ir Isaiah Berlinas, ukrainiečių kalbą laiko rusų kalbos dialektu. Taip pat žiūri ir į baltarusių kalbą. Labai gaila, nes Lenkija yra suinteresuota nepriklausomos Ukrainos egzistavimu <...>. (p. 164)

Šioj ištraukoj svarbiausias žodis, man regis, refleksas.

P.P.S. Beje, Donbase gimęs Natanas Ščaranskis 2022 VIII 23 buvo apdovanotas Ukrainos III laipsnio ordinu „Už nuopelnus“ – „за значні особисті заслуги у зміцненні міждержавного співробітництва, підтримку державного суверенітету та територіальної цілісності України, вагомий внесок у популяризацію Української держави у світі“.

(1323) Rastinukai, xli: Коралис = Karalius

[seniai, labai seniai kas nors naujo buvo šitam tinklarašty paskelbta; tenkinaus kaupdamas medžiagą įrašams; o šiandien dingtelėjo: penktadienis, kiti darbai luktelės valandą kitą – nagi imk ir šį tą apie šį tą subaksnok]

Neseniai baigiau Czesławo Miłoszo tekstų apie Rusiją rinktinės II tomą, padovanotą Dariaus K. Perdovanojau bibliotekai. O vieno knygoj rasto dalyko vis nesisekė išmest iš galvos, vis sukiojos ten neduodamas ramybės. Na, gasiliūnai, kaip tavo paieškų įgūdžiai? gal apkerpėjo? Štai ir ėmiaus.

    1974-ais Balsas iš choro pasirodė prancūziškai    
ir gavo Prix du Meilleur Livre Étranger

— CzM straipsnio „Terco klausimas“ viena pastraipa baigiasi taip:

... kalinamas [Andrejus] Siniavskis toliau rašė ir savo tekstus atskiromis dalimis siuntė žmonai. Taip, sakysim, atsirado savotiškas dienoraštis Golos iz chora (Balsas iš choro), kupinas makabriško humoro, pavyzdžiui, lagerio lavoninės prižiūrėtojas, senas lietuvis, skaitantis tik vieną knygą – Dantės Pragarą. (p. 269)

Argi galima tik perbėgt akim ir užmiršti? Kas ten tiksliai apie tą lietuvį Siniavskio-Terco 1966–1971 metų užrašuos (pirmąkart išleistuos Londone 1973-ais)? Internete yra šitos knygos vėlesnis elektroninis leidimas (München, 2006), ten ir sužvejojau (rašyta 1970-ų rugsėjį):

Служитель морга, потрошитель, долгосрочник-заключенный — Коралис. Аккуратный и черный старик из Литвы. Одинокий. Отдельная коечка в сторонке. Никто не желает спать рядом с Коралисом. У него колорит средневекового палача: смесь страха, уважения и какой-то преисподней гадливости. Не человек — дуборез. Он продался за диету. Отпив спирт, выданный от трупного яда, что-то поет неразборчивое в своей мастерской. В свободные часы иногда штудирует одну и ту же книгу — так не бывает в жизни: Коралис читает «Ад» Данте...
Его не любят еще за то, что у своих же товарищей мозги он зашивает вместе с кишками — в живот. И однажды хотели бить за украденную с мертвеца рубаху.
У ботинок Коралиса — инфернально черных — ярко оранжевая — какой не бывает — подкладка. (p. 130–131)
Lavoninės tarnautojas, skrodikas, kalinys ilgam – Koralis. Tvarkingas ir juodas senis[*] iš Lietuvos. Vienišius. Atskira lovelė nuošaly. Niekas nenori miegoti šalia Koralio. Primena Viduramžių budelį: baimės, pagarbos ir kažkokio pragariško pasibjaurėjimo mišinys. Ne žmogus – skerdikas. Parsidavė už dietą. Maktelėjęs spirito, skiriamo nuo lavonnuodžių, kažką niūniuoja savo dirbtuvėj. Turėdamas laisvo laiko studijuoja vieną ir tą pačią knygą – gyvenime taip nebūna: Koralis skaito Dantės Pragarą...
Jo nemėgsta dar todėl, kad net savo draugų smegenis užsiuva kartu su žarnomis – pilve. Ir vienąkart jį norėjo mušti dėl pavogtų numirėlio marškinių.
Koralio batų – juodų it iš pragaro – ryškiai oranžinis – kokio nebūna – pamušalas.
------------------------------------------------------------
[* черный старик – greičiausiai aliuzija į rusų literatūroje esantį įvaizdį черный человек (Puškino tragedijoje Mocartas ir Saljeris, t.p. Jesenino taip pavadintam eilėrašty) – apibendrintai tariant, nebūties pasiuntinys]

Apsirikta rašant asmenvardį; Koralis – nėr tokio vardo nei pavardės. Jei vardas, tai Karolis; bet ar kaliniai vadintų lavoninėj dirbantį vienišių senioką vardu? vargu. Jei pavardė, tai Karalis (retesnė) arba Karalius (daug dažnesnė). — Lietuvos gyventojų genocido VI tome radau Karalių, kuris, kaip ir Siniavskis, kalėjo Dubravlage; ir laikas tinka:

Karalius Jonas, Stasio, g. 1908, gyv. Panevėžyje, vet. gydyt. Suimtas 1966 11 15, kalintas Vilniuje. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas penkiolikai metų lagerio, išv. į lag. – 1967 10 13 Dubravlagas Potma, Mordovija; paleistas 1976 05 17. BBK KGB (p. 37)

Ne tik vieta ir laikas tinka; ir profesija – veterinarijos gydytojas – tinka žmogui, dirbančiam lavoninėj.

— — Kokia kalba Karalius skaitė Dantės Pragarą? Labai labai tikėtina, kad lietuviškai: 1968-ais „Vaga“ išleido Aleksio Churgino vertimą; 1970-ais tai dar buvo šviežiena (kas nors atsiuntė iš Lietuvos).

— — — Aišku, noris ir daugiau žinot, ne tik asmenvardį, kada gimęs, kur gyveno prieš suėmimą, profesiją. Už ką buvo nuteistas? ir pan., ir t.t. – jei pavyks ką nors išsiaiškinti, pridursiu.

Prieduras (2025 III 26) Išlindus trumpam laukan (sutraukt dūmo), kartais visai gerų klausimų galvoj išdygsta. — Joną Karalių teisė vieną ar tai buvo grupinė byla? Ctrl + F – ir atsakymas aiškus: 1967 IX 28 nuosprendžius išgirdo, be Karaliaus, dar trys kaltinamieji:

Grigas Stasys, Igno, g. 1917, gyv. Radviliškyje, darbin. Suimtas 1967 01 20. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas penkiolikai metų lagerio, išv. į lag. – 1967 10 13 Dubravlagas Baraševas, Mordovija; paleistas 1982 01 20. BBK KGB (p. 27)
Kriuka Danielius, Povilo, g. 1912, gyv. Pyragių k., Kupiškio r., kolūkietis. Suimtas 1966 11 15, kalintas Vilniuje. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas mirti, sušaudytas 1967 11 16 Vilniuje. BBK KGB (p. 41)
Šniukas Kazys, Vinco, g. 1918, gyv. Dargaičių k., Šiaulių r., kolūkietis. Suimtas 1967 06 14, kalintas Vilniuje. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas mirti, sušaudytas 1967 11 16 Vilniuje. BBK KGB (p. 73)

Aha, jei du nuteisti net mirties bausme, vadinas, greičiausiai praeitis pasivijo, teisti dėl dalykų, vykusių nacių okupacijos laiku. 1960-tiniais tai būdavo parodomieji procesai, apie juos rašyta, net filmuota (pvz., Nebaigtas dienoraščio puslapis, 1964). Patikrinau Tiesoj. 1967 IX 29, nr. 228, p. 3:

Budeliai susilaukė atpildo

KUPIŠKIS, IX. 28. (ELTOS spec. koresp.). Rūsčios Didžiojo Tėvynės karo pirmosios dienos. Tarybinė liaudis pakilo į žūtbūtinę kovą, o nedidelė saujelė dezertyravusių iš Raudonosios Armijos Tėvynės išdavikų pasislėpė Šepetos kimsynuose. Užplūdus hitlerininkams, leitenantas Antanas Gudelevičius-Gudelis veda dezertyrus į Kupiškį, organizuoja baudėjų būrį, kuris ištikimai tarnauja Kupiškio komendantui Verneriui Liovei, buvusiam vietos gimnazijos mokytojui. Žydų ir laisvamanių kapinėse buržuaziniai nacionalistai sušaudė 7000 žmonių.
Į baudėjų būrį pateko ir vieno karinio dalinio veterinarijos viršila Jonas Karalius, jaunesnysis puskarininkis Stasys Grigas, eilinis Kazys Šniukas. Prie masinių žudynių prikišo nagus ir kupiškėnas Aleksas Malinauskas, ir buvęs hitlerinės okupacijos metais policininkas Danielius Kriūka. Pastarieji trys – Kazys Šniukas, Aleksas Malinauskas ir Danielius Kriūka – ištikimai su ginklu tarnavo okupantams iki pat Tarybų Lietuvos išvadavimo iš hitlerinių grobikų.
Daugelį šių šiurpių įvykių kaltininkų jau seniai pasiekė liaudies teisingumo ranka. Neišvengė teisingo atpildo ir likusieji penki, kurių teismo procesas vyko rugsėjo 25–28 dienomis Kupiškyje. Bylą nagrinėjo Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos išvažiuojamoji sesija. Keturias dienas pilnutėlė vietos kultūros namų salė klausėsi kraupaus nusikaltėlių ir liudytojų pasakojimo apie pasibaisėtinas piktadarybes. Apie tai teismo procese papasakojo liudytojos O. Sapornienė, J. Mackelienė, B. Lukšienė, kurių vyrus sušaudė buržuaziniai nacionalistai, L. Bernotavičiūtė. kurios tėvas ir du broliai žuvo nuo budelių rankos. Tai priminė liudytojai V. Murnikovas, P. Petrulis, P. Stankevičius, L. Barzdenys, patys patyrę visą siaubą Kupiškio daboklėje. O štai liudytojas A. Babachinas, tik per stebuklą likęs gyvas, papasakojo, kaip su grupe tarybinių žmonių, atvestų iš Rokiškio, žydų kapinėse buvo pastatytas prie duobės. Po šaudymo baudėjai, pribaigę sužeistas savo aukas, paliko jį net nepaliestą, manydami, kad jis jau nebegyvas. Kai baudėjai pasitraukė, karo belaisvių padedamas pabėgo iš žudynių vietos, perėjo frontą. Vėliau su ginklu rankose jis kovojo prieš fašistinius okupantus.
Šiandien paskelbtas teismo nuosprendis. Teisiamieji Kazys Šniukas, Aleksas Malinauskas ir Danielius Kriūka nuteisti aukščiausia bausme – sušaudyti, konfiskuojant visą turtą. Teisiamieji Jonas Karalius ir Stasys Grigas nuteisti po penkiolika metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo pataisos darbų kolonijoje ir konfiskuojant turtą.
Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.
Teismas priėmė atskirą nutartį dėl žudynių Kupiškyje organizatoriaus, buvusio Kupiškio komendanto Vernerio Liovės, dabar gyvenančio Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje. Visa medžiaga apie jo nusikalstamą veiklą bus perduota VFR valdžios organams V. Liovės baudžiamajam persekiojimui.

Netrukus toj pačioj Tiesoj (1967 X 1, nr. 230, p. 4) buvo išspausdintas ir dokumentine apybraiža pavadintas tekstas „Gestapo agentas“ (kaip autoriai nurodyti Stasys Bistrickas ir Juozas Žukauskas, nors aišku, kad tai ne jų surinkti, o KGB pateikti duomenys). Daugiausia apie Vernerį Levę (ankstesniam tekste buv. Liovė): kad vokietis, Vokietijoje baigęs aukštuosius mokslus, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, vedęs lietuvę nuo Kauno, 1937-ais atvykęs Lietuvon, gerai pramokęs lietuviškai, vertęsis privačiomis vokiečių kalbos pamokomis; 1940-ais pasikeitus valdžiai, ją palaikęs, gavęs vokiečių kalbos mokytojo vietą Kupiškio gimnazijoj; užėjus vokiečiams, tapęs Kupiškio komendantu. Teksto pabaigoje nurodytas tuometinis Wernerio Loewo adresas („kad Federatyvinės Vokietijos valdžios organams nereiktų daug vargti, ieškant karinio nusikaltėlio“) , t.p. jo buv. adjutantų Petro Bernotavičiaus (JAV) ir Antano Jokanto (Australijoj) bei žudynių organizatoriaus Antano Gudelevičiaus-Gudelio (irgi Australijoj). — Daugiau apie Loewą ir žudynes Kupišky: Arūnas Bubnys, „Masinės sovietinių aktyvistų ir žydų žudynės Kupiškyje 1941 metais“, „Annihilation of the Jewish People in the Summer of 1941“ ir Alfredas Rukšėnas, „Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus žydų žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį“

— — — — kokie konkrečiai nusikaltimai buvo inkriminuojami Jonui Karaliui iš aprašo Tiesoj neaišku; Bubnys knygos apie Kupiškio valsčių straipsny vienąkart pasiremia Karaliaus apklausos protokolu (daugiau jo pavardė neminima):

Nuo 1940 m. rudens Kupiškyje dislokavosi Raudonosios armijos 618-asis artilerijos pulkas. Dauguma pulko kareivių buvo lietuviai. 1941 m. gegužės mėnesį 618-asis artilerijos pulkas išvyko į Pabradės poligoną. Kupiškyje liko tik nedidelė pulko kariškių dalis (apie 25–30 žmonių) [tarp jų ir veterinarijos viršila Karalius?; Jono Karaliaus 1966 m. lapkričio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47541/3, t. 1, l. 56]

(Tik nuojauta: Andrejus Siniavskis žinojo, už ką lagerin papuolė tas „juodas senis iš Lietuvos“, bet neužrašė. O Dantės Pragarą kas nors Karaliui galėjo atsiųsti tyčia.)

(1310) Visiškai tarp kitko: kur galėtų būt Miłoszo „Apmąstymų apie gaisrų sezoną“ rankraštis

[perbaksnodamas Keliuočio pastraipą ankstesniam įrašui, prisiminiau: daugiau kaip prieš metus ketinau sukurpt įrašą su citata iš tos pačios JuozK Mano autobiografijos, deja...]

     išleido „Apostrofa“ = Giedrė Kadžiulytė     

— jei ne Rusijos invazija į Ukrainą, Mindaugas Kvietkauskas svarstymus apie Czesławo Miłoszo opus magnum – Poetinį traktatą su autoriniais paaiškinimais, kurio vertimas į lietuvių kalbą, Tomo Venclovos, atskiru leidiniu pasirodė užpernai, greičiausiai būtų pradėjęs kitaip; 2022-ų 4-am Metų numery išspausdintas rašinys „‘Poetinis traktatas’ gaisrų sezonu“ prasideda šitaip:

1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną, paskui į Lvivą, tačiau ten atriedėjus sovietų tankams pasuko į Rumuniją ir pasiekė Bukareštą, kurį jau buvo užplūdę keliasdešimt tūkstančių bėgančių lenkų. Gruodį, padedant Juozui Keliuočiui ir Juozui Urbšiui, poetas gavo reikalingus kelionei į Lietuvą dokumentus ir iš Bukarešto traukiniais per Kišiniovą, Kyjivą, Vitebską, Daugpilį pasiekė gimtuosius Šetenius, kurie tuo metu vis dar atrodė kaip ramybės sala.
Pirmasis tekstas, kurį Cz. Miłoszas paskelbė po šios sukrečiančios karo patirties, buvo jo esė „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“, pasirodžiusi žurnalo „Naujoji Romuva“ 1940 m. vasario 25 d. numeryje [nr. 8, p. 149–151]. Bičiulystė su žurnalo redaktoriumi J. Keliuočiu, užsimezgusi dar 1938 m., ir jų susitikimas Kaune, kai Cz. Miłoszas laimingai parsirado iš Bukarešto, lėmė tai, kad pirmoji poeto publikacija apie ištikusią katastrofą pasirodė lietuviškai. Anot J. Keliuočio, kurį laiką grįžęs iš karo suirutės Cz. Miłoszas net nakvodavęs „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. Tikėtina, kad esė tekstas buvo parašytas prancūziškai, o J. Keliuotis ar kas kitas jį išvertė į lietuvių kalbą (publikacijoje vertėjas nėra nurodytas). Tačiau originalaus rankraščio nei lietuvių, nei lenkų tyrėjams jokiuose archyvuose iki šiol nepavyko rasti. Tad „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ ir yra žinomi tik lietuvišku pavidalu, o Krokuvoje leidžiamuose Cz. Miłoszo „Raštuose“ 2018 m. buvo paskelbti išvertus iš lietuvių kalbos į lenkų. (p. 93)

Kaip linkęs ieškot ko nepametęs, iškart pagalvojau: logiškai svarstant, tas rankraštis turėjo likt Naujosios Romuvos redakcijos archyve; kur buvo NR archyvas iki praeito amžiaus 8-to dešimtmečio pradžios, kai, kaip spėjama, žurnalo redaktorius rašė Mano autobiografiją (išleistą 2003-iais kartu su atsiminimais Sugrįžus į tėvynę, rašytais 6-to dešimtmečio pabaigoj), – žinom, pats Keliuotis papasakojo:

„Naujoji romuva“ buvo uždaryta, bet ji nebuvo nacionalizuota. Pasiliko didžiulis jos archyvas: klišių už 100 000 litų, šimtai jos komplektų, tūkstančiai paskirų jos numerių, šūsnys spausdintų ir nespausdintų rankraščių, tūkstančiai nuotraukų – spausdintų ir dar neatspausdintų, nemažas knygynas, šimtai laiškų, buhalterinės knygos. Man atrodė, jog aš nepajėgsiu apsaugoti viso šio turto. Tam reikia ir lėšų, ir laiko, ir nuolatinio susirūpinimo. Be to, į apyvartą buvo paleista apie 25 000 litų jos vekselių, kurie dabar pasidarė kaip mano asmeninė skola. Šį reikalą apgalvojęs, nusprendžiau, jog būtų geriau, kad valdžia ją nacionalizuotų, kaip kad ji jau pasielgusi su daugeliu kitų žurnalų ir laikraščių. Tada ji galėtų į savo globą paimti visą labai vertingą jos turtą ir įsipareigoti išpirkti visus jos apyvartoje esančius vekselius. Tad Ministrų Tarybai parašiau raštą, kad „Naująją romuvą“ nacionalizuotų. Ministrų Taryba šį reikalą sutvarkyti pavedė Valstybinei leidyklai. Bet ši nieko nepadarė. Ir piršto nepajudino „Naujosios romuvos“ archyvui išgelbėti. Tik jos direktorius K. Korsakas mane įsakmiai „paprašė“ šio klausimo daugiau nebekelti. Aš ligi 1945 metų stengiaus visą „Naujosios romuvos“ archyvą, visą jos turtą gelbėti ir saugoti, išpirkau visus jos vekselius, mokėjau už patalpas, bet 1945 metais mane suėmus niekas daugiau tuo nebesirūpino. O 1947 metais grįžęs iš lagerio, „Naujosios romuvos“ archyvo neberadau, ir jo dingimo pėdsakai buvo dingę. Ir niekas negalėjo manęs painformuoti, kada ir kur jis dingo, kas jį užgrobė ar paėmė į savo globą. Tik 1967 metais vienas prokuroro padėjėjų mane painformavo, kad visas „Naujosios romuvos“ archyvas yra Vidaus reikalų ministerijos žinioje, kad jam ištirti paskirta komisija. Apie tai aš tuojau pranešiau Valstybiniam archyvui, prašydamas jį paimti į savo globą. Bet Vidaus reikalų ministerija Archyvui nieko neįdavė, jokios informacijos nesuteikė, o tik uždraudė tokiu reikalu į ją kreiptis. Iš esmės visas šis likęs „Naujosios romuvos“ didžiulis ir labai vertingas turtas tebėra mano privatinė nuosavybė, bet aš nieko apie jį nežinau ir net negaliu jo Valstybės archyvui ar Literatūros muziejui, ar Respublikos bibliotekai paaukoti. Tai milžiniškas nuostolis visai Lietuvos praeities kultūrai. Ir man labai liūdna, kad aš čia negaliu pareikšti jokios iniciatyvos. (p. 303–304)

LRS leidyklos (redaktorius Vytautas Girdzijauskas) išleistos knygos Bibliografinėse pastabose yra du tokiu sakiniu: „Pirmą kartą skelbdami spausdinamus J. Keliuočio tekstas, leidėjai apsiriboja šia užduotimi ir neteikia komentarų. Reikia tikėtis, autoriaus skelbiami faktai, realijos, vertinimai bus tyrinėjami specialistų“ (p. 531; ne tik komentarų nėra, net akivaizdūs apsirikimai, à la Aleksys Greimas, palikti). Per porą dešimtmečių, praėjusių nuo Mano autobiografijos išleidimo, neteko skaityt jokių specialistų komentarų, kurių tikėtasi. Ir aš joks ne specialistas, tegaliu užfiksuot klausimus:

— ar parašęs autobiografiją, po 1972/1973-ių Keliuotis (†1983) dar judino NR archyvo reikalą? – Nežinau.

— ar kas nors po jo mirties kreipės į VRM dėl NR popierių ir kt. (ar sovietmečiu, ar jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę; gal po 2003-ių, perskaitęs Mano autobiografiją)? – Nežinau.

— VRM turėtų turėt savo archyvą; gal parašyt laišką, paklaust? – Ne, nerašysiu, neklausiu – nenoriu veltis į reikalus su valstybės tarnautojais; nebent nuorodą į šį įrašą (su trumpu komentaru) nusiųst adresu agne.bilotaite@lrs.lt – va jei ji reikalą pajudintų... (ech, naivuolis).

P.S. Naujojoj Romuvoj tuo laiku buvo paskeltas dar vienas Česlovo Milašiaus-Milosz rašinys – „O[skaro] Milašiaus idėjos“ (1940 VI 9, nr. 22/23, p. 420–422; taip pat kaip ir skelbiant „Apmąstymus“ nenurodyta, kas vertė); pagalvojau: o koks šito teksto rankraščio likimas? ką krokuviškiai Miłoszo Raštų leidėjai parašė komentaruos? irgi kad versta iš lietuvių kalbos? – Nežinau.

(1299) Susieji – ir [pagalvoji, kaip viskas atrodys po kelių dešimtmečių], xl

[nebeskaičiuoju karo dienų; kad šiandien 400-oji – supratau vakar, pamatęs, kad 399-a]

(a) 2023 II 24 išėjusiam Literatūros ir meno numery buvo Zigmo Pakštaičio pokalbis su istorijos doktorantu, dabar užsiimančiu допомога Ukrainos kariuomenei, Oleksijum Rudenko – „Humoras yra stipriausias mūsų ginklas“. Užkliuvau už lyg tarp kitko mestelto sakinio, kurį kilo noras patikslint:

Kalbama, kad viena garsiausių Ukrainos istorikių Natalia Jakovenko per Kyjivo puolimą 2022-ųjų kovą užsidariusi savo bute Kyjive vertė Tito Livijaus „Ab urbe condita“ [NatJ: „... історія ж починається не з Геродота, то такі казочки. Справжня історія – від Лівія. Українського перекладу Ab urbe condita нема, а я не так давно згадала, що добре знаю латину. Інші задуми вимагають роботи в архівах, а здоров’я не те, то вирішила сісти за Лівія.“ (...istorija juk prasideda ne nuo Herodoto, tai tokios pasakėlės. Tikroji istorija – nuo Livijaus. Ab urbe condita vertimo į ukrainiečių kalbą nėra, o aš neseniai supratau, kad gerai moku lotynų kalbą. Kiti sumanymai susiję su darbu archyvuos, o mano sveikata nebe ta, tai nusprendžiau sėsti prie Livijaus.)], kuri ką tik išleista! (nr. 4, p. 7)

(b) Ir mintys nuklydo į Czesławo Miłoszo romaną, kurį citavau ankstesniam „susieji – ir [...]“ įraše; prisiminiau Valdžios užėmimo (iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys) pradžią; simpatingiausią kūrinio personažą – prof. Gilį. — 1945-ų ankstyvas pavasaris. Naujosios prosovietinės valdžios išprašytam iš universiteto (dėl galimai žalingo poveikio jaunimui) 58-erių profesoriui likusi vienintelė prasminga veikla – iš graikų kalbos verst Tukidido Peloponeso karą (ukrainiečių istorikės supratimu – pasakas; ne, vis dėlto negalima taip vadint; jei tai dar ne справжня, t.y. tikroji istoriografija, tebūnie bent taip: kritiniai amžininko atsiminimai; Tukididą į lietuvių kalbą yra vertęs Leonas Valkūnas):

Kaip bus su Tukididu? Gal išleis nedideliu tiražu, bet kaip bus su tuo karčiu žmogžudysčių, gudrybių, klastos ir karų niekingumu, nuolat kyšančiu iš „Peloponeso karo“ puslapių? Pavojingas istorijos vaizdas. Profesorius prisiminė, koks buvo valstybinės leidyklos direktoriaus veidas pasirašant sutartį. Nuleistos akys; geraširdiška, bemaž nuoširdi šypsena turėjo vos įžiūrimą atlaidumo, kartėlio ir ironijos šešėlį. (p. 18)

Pacituojamas ir esą prof. Gilio išverstas Tukidido veikalo gabaliukas, kurį be didelio pritempimo galima skaityt kaip parašytą, tarkim, apie nesenus pokyčius Rusijoj:

„Siekiant pateisinti iki tol nederamais laikytus veiksmus, buvo pakeista įprasta žodžių prasmė. Kvailą drąsą imta laikyti narsia ištikimybe viešajam gėriui, atsargų santūrumą – bailumu, besislepiančiu už gražios regimybės. Sveikas protas tapo tik silpnumo apraiška, aukštas intelektas vertintas kaip visiškas išglebimas. Žiaurumas iki pamišimo buvo vadinamas išties narsios sielos bruožu [...]. Apie tuos, kas stengėsi nenaudoti šių priemonių, sakydavo: išduoda savo partiją, pabūgę priešų.“ (p. 19)

Ir dar viena citata apie prof. Gilį:

Dėstydamas kalbėjo tai, dėl ko buvo įsitikinęs: perspektyva, iš kurios regime istorijos įvykius, be paliovos kinta, ir istorija kaip vargšės Hado pamėklės trumpam atgyja tik tada, kai yra maitinama amžininkų krauju. Graikijos praeitis gaivinta vis kitaip ir kiekvieną kartą patarnaudavo istorikų aistrų lemiamiems teiginiams patvirtinti. (p. 109–110)

— kartkartėm pagalvoju: o kaip pernai vasariui baigiantis prasidėjusi справжня війна atrodys gegužės pabaigoj gimusiai anūkei, kai ateis laikas ir apie tai pagalvoti? — Ir ką gali žmogus spėliot, jei dar nežinia, kokia bus to karo baigtis; taip, tikim, kad teisingumas juk turi egzistuot, kad jo reikia siekti; tikim ar bent norim tikėt, kad ukrainiečiai išvis okupantus iš savo tėvynės; tikim, kad viskas baigsis gerai; bet ar tikrai taip bus? — Kuo esu beveik tikras: kad ir ką kas šnekėtų apie pasaulio pasmerktumą*, vis dėlto bent jau po kelių dešimtmečių dar bus aišku, kas šiam kare atstovavo gėriui etc. ir kas – blogiui etc. 

— nors šiaip, jei nenorim užsiimt saviapgaule (o juk norim!), į visus klausimus apie ateitį derėtų atsakyt labai trumpai ir paprastai: nežinau.

------------------------------------

* pvz. (vakar perskaičiau apie fizinį pasmerktumą): „[...] jeigu mūsų mąstymas ir pasaulio tvarka nesikeis, mes esame pasmerkti. Dabartinis pasaulio vyksmas veda į elementarų žmonijos susinaikinimą – per karą, klimato kaitą, technologinį transhumanizmą arba visa tai vienu metu.“ (Povilas Aleksandravičius, „Žodžiams reikia jėgos: iš kur ateis mus gelbstinti galia?“, NŽ-A, 2023, nr. 2, p. 12) [Kokią išeitį siūlo autorius? – „norint išvengti pražūties ir taip sukurti naują žmonijos tvarką, turi įvykti kai kas neįmanoma. Ar tai, kas dabar atrodo neįmanoma, gali tapti įmanoma? Ar pasaulyje gali rastis tai, ko nebuvo, ir viską pakeisti? Ar įmanoma radikali naujovė? Teigiamas atsakymas į šiuos klausimus yra vienintelė mūsų viltis“ (ibid.). Šiaip įdomus skaitinys; kartais pagalvoji, kad gal „tai gali tapt įmanoma“, bet tarp „įmanoma“ ir „yra“ juk žioji kur kas didesnis tarpas nei tarp „neįmanoma“ ir „įmanoma“ (prigalvot visko galima).]

(1296) Vilniaus vaizdai, xxxvii: Neries krantinė, netoli tos vietos, kur dabar Sporto rūmai

— seniai seniai, 2009-ais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė (kaip šįmet Kaunas), kas tik turėjo liežuvį ar klaviatūrą, tas reiškė nuomonę apie [tada dar ne nacionalinės premijos laureato] Vlado Urbanavičiaus prie Neries pastatytą „Krantinės arką“; ir aš šį tą subaksnojau; vieną įrašą baigiau tokiu P.S.:

Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:

Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.

Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)

Nuo tada apie Pronaszkos Mickevičių nieko naujo galvoj neatsirado – 1931-ų potvynis aptinkuotą lentinį maketą nunešė ir nunešė.

— iki lapkričio vidurio — žiūrinėju pirkį.lt, gal kokią nuotrauką, kur žmogus + dviratis, rasiu; aišku, ir į Vilniaus vaizdus akį užmetu; už vieno atviruko užkliuvau, galva įsijungė: 1940-ų pabaigoj Vilniuje buvo galima nusipirkt atviruką (su lietuvišku užrašu), kuriame kareivinių teritorijoj medžių fone tebestovi Mickevičiaus paminklo maketas – tas, kurį galvoj nuplovė 1931-ų potvynis. Negi toks „senas“ vaizdas tebebuvo pardavinėjamas?

Pasirodo, paseno žinios, įsidėtos galvon 2009-ais. 2015-ais Naujajam Židiny-Aiduos buvo Karolio Kučiausko rašinys „Medinis pranašas“ (nr. 7, p. 64–66), kur viskas sudėliota į vietas. Nei 1931-ų, nei 1938-ų Neries potvyniai neįveikė Pranašo, nenuplukdė Kauno link. Bet ir Lietuvos kariuomenės, įžygiuojančios Vilniun ir įsikuriančios kareivinėse, kurių teritorijoj stovėjo, nesulaukė, – buvo išmontuotas 1939-ų liepos pabaigoj; tikslus paminklo maketo stovėjimo palei Nerį laikas: 1924 X 31 – 1939 VII 28. Galima spėt, kad atviruke užfiksuotas vaizdas datuotina 1938–1939; gal dalis tiražo (su lenkišku užrašu) buvo platinama iki 1939-ų spalio pabaigos; Vilniui atitekus Lietuvai, leidėjas atspausdino dar, su lietuvišku užrašu – tikėdamasis (ir pagrįstai), kad šis atvirukas sudomins naujuosius kareivinių palei Nerį gyventojus.

Pronaszkos paminko Mickevičiui istorija aprašyta ir 2019-ais išleistoj Rasos Antanavičiūtės monografijoj Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse, 20 a. pirma pusė (p. 204–209).

Beje, tarp iliustracijų nei prie Kučiausko, nei prie Antanavičiūtės tekstų atvirlaišky matomo vaizdo nėr.

P.S. (2023 IV 2) Iš kur fotografuota? – Aišku, iš kitos Neries pusės. – Kas ten buvo? – Atsakymą radau vos pradėjęs skaityt pernai išėjusią Czesławo Miłoszo tekstų rinktinę Pradedant nuo mano gatvių (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila). Iš rašinio apie Antakalnį:

[...] Antakalnis mano atmintyje – ne tiek gatvės, kuriomis vaikštoma, bet pakrantė, pro kurią važiuojama: tuojau už Vilnelės tiltelio buvo irklavimo klubai, be kitų, AZS [Akademicki Zwięzek Sportowy – Akademinė sporto sąjunga – vert. past.], nuo jo tiltelio pajudėdavome baidarėmis arba kanojomis. [...] Priešais AZS, kitoje Neries pusėje, stovėjo [Zbigniewo] Pronaszkos [Adomas] Mickevičius, ta didžiulė kubistinė statinė, ten išginta miesto tėvų, kurie galgi buvo teisūs nenorėdami pastatyti jos miesto viduryje, tarp senovės akmenų. (p. 14–15)

Beje, tam rašiny Miłoszas pamini ir tris Nerim plaukiojusius laivus: „Laivai vadinosi ‘Kurier’ ir galbūt ‘Express’ (nors nesu tikras), paskui atsirado trečias, ‘Śmigły’, ištaigingas, su tikru deniu“ (p. 12). Atvirlaišky matomas laivas, manyčiau, tas trečiasis, su tikru deniu, „Śmigły“, lietuviškai būtų gal „Greitasis“ arba „Grakštusis“ (greičiau antras). [2023 XII 5 Skaitant Prano Ancevičiaus (apie kurį daugiausia žinojau iš CzM tekstų) Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo dingtelėjo: o gal nereikia verst laivo pavadinimo „Śmigły“, gal tai asmenvardžio dėmuo, gal pavadinant laivą buvo pagerbtas maršalas Edwardas Rydz-Śmigły? Greičiausiai būtent taip. Kita vertus, Śmigły pradžioj buvo tik slapyvardis, tad ne kriminalas ir išverst. — Hmm, straipsny „Kult Edwarda Śmigłego-Rydza“ radau, kad Vilniuj buvo jo vardo gatvė, sporto klubas, o apie Wilija plaukiojusį laivą – nieko.]

(1287) Susieji – ir [galvon lenda truizmai], xxxix

[Nesvarbu: gegužės 8, 9 ar 10, ar 31, nesvarbu, gegužė ar birželis, ar gruodis; karas – pirmiausia žūtys; ir ne tik tos, kurias skaičiuoja JT, – civilių.]

(a) Czesławas Miłoszas pirmą romaną Zdobycie władzy parašė 1952-ais, kitąmet išėjo prancūziškai, lenkiškai 1955-ais Paryžiuj. Lietuviškai Valdžios užėmimas išleistas pernai; perskaičiau šįmet. Pagrindinis veikėjas Piotras Kvinta, kaip gen. Zygmunto Berlingo vadovaujamos 1-osios lenkų armijos – sudėtinės Raudonosios armijos dalies – propagandos skyriaus karininkas, 1944-ų liepą atsiduria rytinėj Vyslos pakrantėj. Viena iš tuolaik jo galvoj besisukiojusių minčių:

Piotras galvojo apie sovietų kareivių kapus. Tūkstančiai tūkstančių kapų platybėse nuo Volgos iki pat čia, iki Vyslos. Juos ženklino mažytės medinės piramidės su raudonomis žvaigždėmis. Jis nežinojo, kodėl tas ženklas atrodė toks liūdnas; gal tai tik vaizduotės įprotis, o gal kryžius – tai paprasčiausia gamtoje aptinkama dvimatės erdvės forma: žmogaus forma, medžio forma; sovietų kareivių antkapiai mėgdžiojo mūrinius mauzoliejus, o lentos, iš kurių jie būdavo sukalti, bergždžiai imitavo akmenį. Gulėti po tuo simboliu naujosios religijos, kuri niekaip kitaip nesugeba įamžinti individo mirties, kaip tik sumažinta piramide, statoma imperijų ir karalių garbei? Gal, matant tuos kapus, jam suspausdavo širdį iš pasipiktinimo valstybe, kad ji nepalieka ramybėje net mirusiųjų, neleidžia jiems turėti jokio kito ženklo, kaip tik jos pačios galybės simbolis? (vertė Vytas Dekšnys, p. 30)

Daug nuotraukų, kaip nelieka paminklų Raudonosios armijos karių kapinėse,
pastaruoju laiku teko matyt, šita (© Kauno miesto savivaldybė) iš Aukštųjų Šančių.
Metalinis kareivis ne tik nusiėmęs šalmą (kaip ir Mikšta prie kapo duobės),
bet dar ir priklaupęs su nuleista vėliava, –
reiškiantis pagarbą žuvusiems bendražygiams.

(b) Irgi pernai išėjo Vidos Girininkienės parengti Stasio Mikštos (1918–2001) atsiminimai Karas ir Simpatija, 1940 metų kovas – 1946 metų gegužė. Pirmoji data – pradėjo tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėj kaip šauktinis, antroji data – demobilizuotas iš Raudonosios armijos kaip seržantas. Nebuvau nieko panašaus, lietuviškai parašyto, iki tol skaitęs. Per knygos pristatymą (pernai IX 3 Katedros aikštėj) visaip kaip agitavau: jei kas dar neskaitėt, pirkit ir skaitykit, tikrai nesigailėsit (klausytojų renginio pradžioj buvo gal penki, pristatymui baigiantis – apie dvidešimt). Mikštos atsiminimų du fragmentu, kuriuos prisiminiau skaitydamas Miłoszo romaną:

Netoli Aleksejevkos cerkvės [1942/43 metų] žiemą buvo iškasta ilga ir gili duobė, kurią per žiemą užpildė lietuvių lavonai. Pavasarėjant buvau pažiūrėti šio bendro kapo. Vaizdas šiurpulingas. Lavonai buvo sumesti į tą duobę tik su apatiniais drabužiais. Viršutinius drabužius, batinkas ar veilokus prie duobės numaudavo. Metė žuvusiuosius iš viršaus į tą kapą kaip pakliuvo, niekas čia jų neguldė ir netvarkė. Ši operacija buvo atliekama nakties metu. Kiek jų čia, sunku buvo suskaičiuoti. Duobė pilna su didžiausiu kaupu, keli šimtai tokių jaunų žmonių, daugiausiai mano pažįstamų Lietuvos kareivių, vieno likimo draugų. Pastovėjau nusiėmęs šalmą prie bendro kapo, susisvajojau apie jų šeimas Lietuvos žemėje. Gaila, jų jau niekada nesulauks tėvai, žmonos, seserys, broliai bei merginos. Užmigo jie tolimoje Rusijos stepėje, ir niekas neaplankys jų kapo, kur jie suversti krūvose. Užsidėjau šalmą, ir dar kartą pažvelgęs, grįžau į apkasą, tą savo mirties duobę...

[Vasarą Mikšta buvo sužeistas, išgabentas gydytis.] Vežė pro mūsų lietuvių kapines Aleksejevkoje. Ten duobė jau buvo aptverta štakietine tvora, iš lentų pastatytas paminklas, vaizduojantis Kremliaus bokštą su skardine penkiakampe viršuje. Aiškiai matėsi duobės kontūrai, žemė buvo labai susmukusi, pakraščiuose dideli platūs plyšiai skleidė baisiausią smarvę, reikėjo užsikimšti nosis. Ant to tariamo paminklo buvo parašyta, kad čia palaidoti 82 kareiviai ir 3 karininkai.[*] Nuostabi „tiesa“, kurią aš pats mačiau. (p. 118–119, 127–128)

---------------------------------------

* Rimanto Zizo, tyrinėjusio RA 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos istoriją, duomenimis, prie Aleksejevkos žuvo per 1300. Beje: „Во времена новой России [...] посетил Алексеевку и первый председатель литовского Сейма В. Ландсбергис. В 1999 году на братском захоронении воинов дивизии в Алексеевке был установлен Поклонный крест, привезенный из Литвы.“ (cit. iš čia)

[Vėl truizmas: žuvęs priešo karys – nebe priešas, vėl žmogus; kaip ir kiekvienas iš mūsų post mortem – vertas bent paprastosios pagarbos. Ir visai nesvarbu, kuo jį norėjo (irba tebenori) paverst valstybė (ar jos teisių perėmėja), kurios armijai jis priklausė. Apie žmones pirmiausia derėtų galvot, o ne apie politiką, dabartinę RF politiką, kurios sudėtinė dalis – победобесие (apraiškas pamatysim rytoj).

Žuvusiųjų „desovietizacija“ tokiu būdu, kokio imtasi, – ne. Nederėtų gyviesiems spręst savo problemų mirusiųjų teritorijoj pasitelkus kranus ar galingus pneumatinius grąžtus.]

(1075) Visiškai tarp kitko: šis tas Miłoszo ir Giedroyco korespondencijos paraštėj

šėjo trečias, paskutinis Jerzy Giedroyco / Jurgio Giedraičio ir Czesławo Miłoszo / Milašiaus (kaip rašė pirmųjų imigracinių metų dienorašty Tomas Venclova)  laiškų tomas (vertė Kazys Uscila). Gal kas rimtai imsis paanalizuot šitą korespondenciją, nežinau, man užkliuvo du epizodu, prie jų norėjos stabtelt.

1:  apie Tautišką giesmę lenkiškai
1990 III 8 Giedroycas siunčia faksą Miłoszui: „Ar galėtum paveikti [Tomą] Venclovą, kad jis išverstų Lietuvos tautinį himną į lenkų kalbą. Tai labai skubu. Jeigu sutiks, tegu atsiunčia vertimą faksu.“
Nesulaukęs jokio atsakymo, III 14 vėl klausia: „Mano Brangusis, / Ar galiu tikėtis, kad Venclova išvers lietuvių tautinį himną – tai labai skubu.“ — Vėl tyla.
Ir trečias JG-o bandymas išjudint CzM-ą, irgi dar kovas, diena nenurodyta: „Mano Brangusis, / Pridedu mano faxo Landsbergiui tekstą ir lietuvišką nacionalinio himno tekstą, nes nežinau, ar jį turi. Norėčiau, kad suprastum, jog yra svarbu paskelbti jo vertimą į lenkų kalbą būtent dabar ir kad tai padarytum būtent Tu.“ (p. 319–320)
Vėliau prie šio reikalo korespondencijoj nebegrįžtama. Knygos prieduose paskelbtas 1990 III 11 Giedroyco rašytas faksas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui (p. 472), o apie himno vertimą laiškų komentatorius Marekas Kornatas nieko nerašo: išvertė? neišvertė?
Vertėjas nesiėmė papildyt komentarų, o būtų galėjęs. CzM-o vertimas paskelbtas ir pakomentuotas 2011-ais išėjusioj Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Kvietkausko studijoj Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai, p. 106–111; kadangi internete teradau tik anoniminį pažodinį Kudirkos Tautiškos giesmės vertimą pl.wikipedijoj, mėgstantiems lygint – CzM-o vertimas:

Litwo naszych ojców
Ziemio bohaterów
Twoim synom daje siłę
Pamięć męstwa twego

Dzieci twoje niechaj zawsze
Idą drogą prawą
Niechaj praca ich dla ciebie
Służy wszystkim ludziom

Niech nam dzisiaj słońce Litwy
Ciemności rozproszy
A światło i prawda
Niech staną się nam godłem

Niechaj miłość Litwy
W sercach nam się pali
Na wezwanie Litwy
Jedność niech zakwitnie

Daujotytės ir Kvietkausko knygoj pažymima, kad niekur neskelbtas, rankraščiu likęs „vertimas atliktas labai atidžiai – keli eilučių, strofų variantai, daug braukymų, ieškota rimų, žymėta eilėdara“. (Kodėl CzM apie savo vertimą nepranešė JG-ui? Buvo juo nepatenkintas? Nenorėjo nieko sakyt, kol nebaigė?) Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad himnas išverstas taip, kad tekstą būtų galima giedoti; spėjama: CzM mąstęs apie Lietuvos lenkus, kad tie galėtų giedot gimtąją kalba; visko neišcituosiu, perskaityt tuos kelis svarstymų (greičiausiai MK-o) puslapius vertėtų.
Skaitant pirmąjį Giedroyco faksą Miłoszui savaime buvo iššokęs toks klausimas: o tai nieks iki tol nebuvo išvertęs į lenkų kalbą Lietuvos himno? Buvo, tik tikriausiai JG to vertimo nežinojo esant. 1939-ais Varšuvoj išėjo Julijos Wichert-Kairiūkštienės parengta Antologia poezji litewskiej su Arturo Górskio pratarme (z zasiłku Funduszu Kultury Narodowej Józefa Piłsudskiego wydał Związek Przyjasiół Litwy); ten, p. 25, yra JW-K išverstas Hymn Narodowy Litewski:

Litwo! Ojczyzno nasza, Ty ziemio mocarzy!
Niech z wielkiej Twej przeszłości czerpią moc Twe syny,
A święty płomień cnoty w ich piersiach się żarzy!
Dźwignią Jutra – Narodu będą wielkie czyny!
Niech jasne słońce Litwy im rozświetla mroki,
Niech prawdy miłowanie kieruje ich kroki!
I niech dla Ciebie, Litwo, w imię Twej miłości,
Na Twej ziemi kwiat kwitnie zgody i jedności.

Ar kas nors dar anksčiau nėr išvertęs? Nežinau; rimtai ir ilgokai ieškot reiktų.

2: ne tik todėl, kad 2018-i paskelbti ir t. Stanislovo OFM Cap. metais
Iš Miłoszo laiško Giedroycui, 1993 VIII 18:

Lietuviai, aišku, daro ką gali, įgyvendindami depolonizaciją, ir ne nuo šiandien. Šią vasarą lankiausi mano Kėdainių apskrityje ir kalbėjausi su kunigu Dobrovolskiu, Dotnuvos klebonu. Jis pasakė, kad dar prieš nedaugelį metų 60 proc. tikinčiųjų išpažintį atlikdavo lenkiškai, o dabar – tik 2 procentai, ir nors pats yra lietuvis, vertino tai kaip tragediją. Nes Liauda buvo pagrindinis plotas, kur kalbėta lenkiškai, antras buvo Vandžiogala, kur irgi lankiausi, nes Vandžiogaloje Miłoszų kapai. Šalia Vandžiogalos radau Užumiškius, kažkada priklausiusius mano senelei [Stanisławai] Miłoszowai, ir stovi namas, kur ji gyveno iki Pirmojo karo, ten gyvena smulkių bajorų Narutowiczių šeima, bet jų duktė Krystyna lenkiškai beveik nekalba, ji moko religijos pagrindinėje Vandžiogalos mokykloje lietuviškai. Beje, Vandžiogalos klebonas lietuvis pasakė, kad lenkai lanko bažnyčią, o lietuviai – daug mažiau. Nežinau, ar Tave pasiekė informacija apie Brazausko intronizaciją [= Prezidento inauguraciją 1993 II 25]  su atgaivintomis pagoniškomis apeigomis.
     Lietuviai daug labiau nukrikščioninti, negu lenkai. Beje, iš to, ką mačiau Kėdainių apskrityje, nesistebiu, kad balsavo už komunistus. Apskritį valdo tų pačių biurokratų, kurie buvo ir prie komunizmo, kūmystė, tai yra apskrities administracija plius kolūkių direktoriai. Landsbergio paskelbta dekolektyvizacija dėl idėjinių priežasčių virto visišku Lietuvos žemės ūkio krachu, kaip sakė kunigas Dobrovolskis, blogesniu, negu kažkada kolektyvizacija. Carol, šią vasarą lankydamasi su manimi prie Nevėžio, taip pat Šeteniuose, daug išmoko apie sovietinę sistemą, pripažino, kad dėl tos vietos ir viso Nevėžio slėnio grožio ničnieko neperdėjau. Kėdainių apskrityje dekolektyvizacija neatlikta ir todėl, priešingai negu kitose Lietuvos dalyse, laukai čia apsėti. Beje, svečiavomės dideliame ir pavyzdiniame Labūnavos kolūkyje, kažkada gal buvusiose Miłoszų valdose.
     Kad prie Vilniaus vyksta kova dėl žemės, reiškia, jog lietuvių valdžia siekia apjuosti miestą lietuvių rankose esančiais namais ir valdomis, tuo neabejoju, bet ir tenykščiams lenkams nesimpatizuoju. Ir ką daryti? [Česlavą] Okinčicą jie sėkmingai pribaigė [ČO dalyvavo 1992-ų Seimo rinkimuose, bet nebuvo išrinktas].
     Viliuosi, kad mąstai apie tas problemas ir turi tarp savo bendradarbių ką nors, kas gali apie visa tai rašyti. (p. 350)

Pacitavau šią laiško ištrauką, nes ją perskaičius knygoj atrodė, kad šis tas galvoj buvo sukirbėję. Dabar jaučiu, kad l. sunku tatai paverst žodžiais.
Su kun. Algirdu Mykolu D. nė karto neteko susitikt, tik jo pamokslų esu skaitęs, tai ar turiu teisę reikšt nuomonę? Kad tas kalbų pokyčio pavadinimas tragedija atrodo kaip paprasčiausias pataikavimas Nobelio premijos laureatui (kunigui lyg ir turėtų būt svarbiausia, kad parapijiečiai nuoširdžiai išpažintų nuodėmes, o ne kuria kalba jie tai daro); kolchozai turėjo būt panaikinti, nes tik taip buvo galima pradėt grąžint žemę tikriesiems jos savininkams; iš atminties iškyla ir daugiau t. St-o pareiškimų/bičiulysčių, kurie/kurios man atrodo, švelniai tariant, nesimpatiškos, atsiradusios iš noro būt arčiau politinę ir ekonominę valdžią turinčiųjų; bet neteisk, jei nenori būt teisiamas. — Tikėtis, kad 2023-i būtų paskelbti ir kun. Česlovo Kavaliausko metais, naivu visiškai; charizmą absoliuti dauguma labiau vertina negu protą.
O dėl Miłoszo, viskas l. gražiai žmogiška, ta jausmų ir proto dialektika: ir savaime suvokiamas noras, kad tėviškės rojus liktų kuo panašesnis į tą, kurį turi savy, ir proto balsas, sakantis: Lietuva neišvengiamai lietuviškėja, jie turi tvarkytis patys.
P.S. Nuomonės apie laiškų vertimo kokybę nesakysiu (pasakius reiktų pagrįst, o tatai daryt tingiu); dėl komentarų – tikrai buvo verta juos papildyt, o ne tik išverst parengtuosius galvojant apie lenkų skaitytoją; bet kas iš tų norų – šaukštai popiet.

(1068) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Saulės kapinių Antakalny

                         Prawdziwy wróg człowieka jest uogólnienie.
                         Prawdziwy wróg człowieka, tak zwana Historia,
                         Zaleca się i straszy swoją liczbą mnogą.
                         Nie wierzcie jej. Podstępna i zdradliwa
                    — Czesław Miłosz, Sześć wykladów wierszem, IV

ar žiema buvo, kai knaisiodamasis popieryne radau interviu su jau a.a. lėlių teatro režisierium Krzysztofu Niesiołowskiu. 2007-ų vasarą jis su savo teatru „Baj“ buvo atvykęs Vilniun gastrolių. Rimas Driežis ir Ridas Viskauskas pakalbino. KrzN pradėjo prisistatydamas:

Gimiau Vilniuje, Antakalnyje. Čia gyvenau iki 1945 metų. Mano tėvas Tymonas Niesiołowskis buvo tapytojas ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius. Antakalnio „Saulės“ kapinėse (prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) palaidota mano senelė, jos kapą puošia tėvelio sukurta „gedinčios moters“ skulptūra. Pavilnio medinės bažnyčios fasade likęs jo kurtas šv. Kristoforo bareljefas. Dvi jo tapytos freskos yra Šv. Teresės bažnyčioje, o tapyba saugoma įvairiuose Lenkijos miestuose. („Keli Lietuvos ir Lenkijos lėlių teatro istorijos pėdsakai“, Literatūra ir menas, 2007 VIII 31, p. 7)

Pagalvojau: ateis pavasaris, kurią dieną per pietus bus galima paeit iki Saulės g-vės kapinių ir paieškot tos skulptūros. O iki tol galima pasiaiškint, kur tiksliai Niesiołowskiai gyveno (TymN, tikriausiai jau vedęs, Vilniun atvažiavo 1926-ais).
Zytos Kołoszewskos rašiniu remiantis, pradžioj gyveno Pavasario g-vėj 6, po to nuomojo butą name, dabar pažymėtame Antakalnio 8a (didelis medinis namas toliau nuo gatvės tarp rašytnamio ir „Trijų pušelių“). Kiek supratau, šalia gyveno ir 1932-ais mirusi Anna Dzikowska, kurią 1927-ais gimęs KrzN gal ir vadino senele, kas ten žino, nors iš tikrųjų ji buvo tėvo teta. Būtent jos kapą puošia gedinčios moters skulptūra.
Skulptūra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, unikalus objekto kodas 30391 (žr. sąraše nr. 10).
Tik dar reiktų nurodyt, kad šitos antkapinės skulptūros autorius – prof. Tymonas Niesiołowskis (regis, vienintelė jo skulptūra Vilniuj). [Parašiau komentarą, gal sureaguos.]

— aplankiau vakar per pietus; jei kas irgi norėtų pamatyt savo akim: įėjus pro vartus, reikia kilt į viršų pagrindiniu taku, vis laikantis dešinės; ir prieš apgriuvusią koplyčią (šalia kurios yra kun. Petro Kraujalio kapas) reikia sukt dešinėn; Dzikowskos kapas ne pačiame kalvos viršuje, šiek tiek anksčiau, prie tako po dešine; lengva pamatyt (du didžiuliai kelmai šalia; tų medžių šaknys ir pavertė paminklą šiek tiek į priekį).
P.S. Miłoszo Šešias eiliuotas paskaitas yra išvertęs Almis Grybauskas (KB, 2003, nr. 10, p. 44–46; 1–4-ą išvertė ir a.a. Juozas Mečkauskas-Meškela [sveikindamasis labai stipriai spausdavo ranką], LM, 2003 XII 5, p. 6). 4-oj paskaitoj, iš kurios paimtas gabaliukas kaip motto, CzM prisimena ponią Jadvygą, kupriukę bibliotekininkę, per karą žuvusią namo slėptuvėj, kuri laikyta patikima, bet užgriuvo, ir nieks negalėjo prisikast prie joj likusių žmonių; „niekam nežinomos paskutinės jos valandos“. Prisiminęs konkretų žmogų, poetas ir išsako savo nuomonę apie teisingąją vienaskaitą ir klaidinančiąją daugiskaitą:

Tikrasis žmogaus priešas yra apibendrinimas.
Tikrasis žmogaus priešas – vadinamoji Istorija.
Meilinas ir baugina daugiskaitiniais pavidalais.
Netikėkite ja. Klastinga ir išdavikiška.
— — — — — — — — — — — — — —
Ponios Jadvygos griaučiukai, vieta,
Kurioj plakė širdis. Ją vieną statau
Prieš būtinybę, dėsnį, teoriją.

Nežinau, kažkaip panašiai ir mano galvoj daros: tarkim, koks nors istoriniu vadinamas įvykis prasmę įgauna tik tuo atveju, jei galvojant iškyla kad ir migloj skendintis konkretaus žmogaus, vienaip ar kitaip su tuo susijusio, veidas. (Taip, gal ir neaiškiai suformuluota mintis.)

(1065) Užparaštė, cxxxvii: kaip Juozas Kėkštas su Algimantu Mackum pasiginčijo ir kuo tai virto

1957-ų gruodį poetą žemininką Juozą Kėkštą, gyvenantį Argentinoj, ištiko insultas – paralyžiavo kairę pusę; beveik metus gulėjo ligoninėj. Reikia nuolatinės globos. Lenkijoj gyvena sesuo, pas ją geriausia būtų prisiglaust. Pažįstamo iš Vilniaus laikų Jerzio Putramento (Czesławo Miłoszo Pavergtam prote aprašyto kaip Gamma) padedamas, buvęs gen. Anderso armijos karys 1959-ų pavasarį grįžo Europon.
Rudeniop Kėkštą, įtaisytą reabilitacijai Lenkijos MA eksperimentinėj gydykloj Ciechocineke, aplankė iš Vilniaus atvažiavęs bičiulis Albinas Žukauskas. Grįžęs surašė savo įspūdžius taip, kad tiktų spaudai („Mano kraštas – aušra“, Literatūra ir menas, 1959 X 31, nr. 44, p. 3): Argentinoj „poetas dešimt metų skaldė akmenis, grindė kelius. Tropinei saulei kepinant, po skalda, dulkėse kelių, kurie dabar kažkam neša turtus bei laimę, poetas palaidojo savo jaunystę, jėgą, sveikatą, daug neparašytų eilėraščių, nes darbo diena ilga, kūjis sunkus, prakaitas graužia akis, o nuvargusi ranka ne visada pajėgia pakilti prie balto popieriaus lakšto.“ Kad vaizdingiau būtų, AlbŽ rašinin ir tiesioginės kalbos įterpė:

– Tokia jau poeto dalia, – šypsosi Kėkštas, – vadinamoje laimingoje Amerikoje. Kol pajėgi paplentėje akmenis skaldyti – gyvenk sau į sveikatą, o jei nori, baigęs ilgą sunkią darbo dieną, ir eilėraščius rašyk. Bet jei negalėsi savo jėgomis nueiti į paplentę – niekas nepasiges. Netekai sveikatos – gulk ir mirk. Tokia jau tvarka.
– O kaip bičiuliai, kiti rašytojai? Juk galėjo padėti.
– Ką jie padės, jei ir jų padėtis ne geresnė. Antai poetas Bradūnas – pats pas graborių skaldė akmenis.

Žodžiu, baisu tam kapitalistiniam pasauly. O va liaudies Lenkijoj Kėkšto sveikata žymiai pagerėjusi, lazdele pasiramsčiuodamas jau gali šiek tiek pavaikščiot. Pagerėjusi ir savijauta bei nuotaika:

Poetas pilnas optimizmo, kūrybinio entuziazmo, ateities darbo planų. [...] Jis labai sielojasi dalia dorų išeivių rašytojų, kurie, pasak jo, atitrūkę nuo gimtosios žemės, neturi bent kiek realesnių perspektyvų.
Poetas davė paskaityti savo kūrybos. Eilėraštis „Tėvynė“ išreiškia nuoširdų poeto troškimą savo gimtajame krašte matyti naujo gyvenimo aušrą. Man adresuotame laiške J. Kėkštas sako, kad šiuo eilėraščiu linki grįžti „...gimtosios žemės prieglobstin visiems tiems, kurie svyruoja ir iš kurių mūsų tėvynė gali dar turėti naudos“.

Nemanau, kad AlbŽ iš piršto išlaužė tokią Kėkšto savijautą – sveikstant visokių iliuzijų gali rastis; kita vertus, šis mažasis pasakojimas kuo puikiausiai prisišliejo prie sovietų kurto didžiojo: kaip ten viskas blogai, kaip čia viskas gerai; grįžkit. — Tas eilėraštis:

Tėvynė
Aš esu ir negreitai nebūsiu,
Aš dar negreitai apkursiu
Ir greit neužmigsiu.
Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra.

Mano krašto delne,
Mėnuliui šviečiant,
Žėri žydintis vaismedis.

Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra,
Tai balsas nevienišas
Atrastų namų amžiu[j].

Mano krašto užsėtais laukais,
Nuolatos budint,
Aidi traktorių ilgas skambėjimas...

Po ilgų ir bergždžių klajonių
Grįžau, sūnus palaidūnas,
Prie slenksčio gimtųjų namų.

Bent kiek daugiau domėjęsis egzodo poezija lengvai supras, kad Kėkštas apvertė Algimanto Mackaus eilėraštį, užsklendžiantį tų pačių 1959-ų vasarą išėjusį rinkinį Jo yra žemė (pirmoji eilėraščio publikacija buvo Drauge 1957 VIII 24):

Lietuva
I
Aš jau greitai nebūsiu,
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema,
mano kraštas vidunaktis,

tik mano krašto delne,
mėnuliui šviečiant,
žėri apsnigtas vaismedis.

II
Mano kraštas žiema,
mano kraštas vidurnaktis,
vienišas balsas
prarastų namų amžiuj,

tik mano krašto neužsėtais laukais,
miego laukiant,
aidi rogių ilgi skambalai...

Aš dar negreitai nebūsiu,
aš dar negreitai apkursiu.

Kėkšto „Tėvynę“ galim vadint Mackaus „Lietuvos“ ištisine antifraze. Ne pirmas, ir ne paskutinis kartas, kai poetai šitokiu būdu ginčijas. Kėkštas tai daro visai padoriai, jei lyginsim su tuo, kaip Eduardas Mieželaitis ad hominem „ginčijos“ su Bernardu Brazdžioniu Tiesoj 1953 III 29 (nr. 75, p. 4): „Per pasaulį keliauja žmogus“ – „Per pasaulį keliauja šuva“.
Mieželaičio atveju net nereikėjo minėt, su kuo „ginčijamasi“ – Brazdžionio eilėraštį, galima sakyt, visi Tiesos skaitytojai žinojo, o ar suprato Literatūros ir meno skaitytojai 1959-ais, su kuo konkrečiai ginčijas Kėkštas? Vargu. Gal Kėkštas laiške Žukauskui ir paminėjo, kad rašydamas omeny turėjęs Mackų, gal net kokia nuoroda prie eilėraščio buvusi, bet publikacijoj to nėr.

Egzode bent kiek rimčiau besidomintys poezija, aišku, iškart suprato.
— „J. Kėkšta[s] plagijatu kviečia grįžti į tėvynę“ – taip pavadintas Aloyzo Barono, prisidengusio slapyvardžiu L. Augštys, rašinys buvo išspausdintas Drauge 1959 XII 8 (nr. 287, p. 3). Įžanginė mintis: gerai, kad grįžo Europon, Lenkijon, ten juo, paralyžiuotu, labiau pasirūpins; blogai, kad greit prisitaikė, ėmė elgtis pagal komunistinę moralę: šmeižiąs savo draugus ir juos priglaudusius kraštus, o dar ir eilėraščius ėmęs vogt (būtent šį žodį Baronas vartoja). Pacitavęs Kėkšto „Tėvynę“ (be paskutinės strofos) ir Mackaus „Lietuvą“ (irgi be paskutinio dvieilio), AlB daro išvadą:

Taigi, J. Kėkštas formaliai nurašė nuo Mackaus visą eilėraštį, tik penktąjį posmą pridėdamas savo, kuriame jis sakosi, kad grįžęs „sūnus palaidūnas prie gimtųjų namų“.
Kaip matyti J. Kėkštas su eilėraščiu daug nevargo. Pakeitė „Lietuvą“ į „Tėvynę“, o kad geriau skambėtų, varpus pakeitė į traktorius, nes juk traktorius sovietijoj svarbiausias veiksnys ir poetinė priemonė.

Eilėraščiai toli gražu ne tik tuo skiriasi, bet nesigilinta – pavogė, ir viskas. Tuolab dar reikėjo Kėkšto melagystes aptarti (tik trejus metus Argentinoj fizinį darbą dirbęs, vėliau raštinėj sėdėjęs ir kt.). Baigiamoji mintis su ironijos prieskoniu:

Taigi, vargšai visi buvę jo bičiuliai, tačiau ne tokie vargšai, kad jiems reikėtų svetimus eilėraščius vogti. [...] Nors fiziškai nepajėgus buvo Kėkštas, tačiau niekas jo čia dvasios nenaikino ir jam nereikėjo tame kapitalistiniame krašte savo dvasios parduoti kaip liaudies Lenkijoj; nes kapitalistam užtenka ir parduodamų raumenų.

— Rimčiau į Juozą Kėkštą kibo Benys Babrauskas savaitgalio kultūros priede išspausdintam straipsny „Literatūrinis skandalas“ (Draugas, 1959 XII 12, nr. 291, d. II, p. 5). Prisistatęs kaip Kėkštą, nors ir neakivaizdžiai, pažįstąs nuo 1938-ų (Dienovidžio nr. 6, p. 289 skeltam rašiny „Brolių vilniečių poezija“ gan kritiškai aptaręs Kėkšto debiutinį rinkiny Toks gyvenimas), jo kūrybinį kelią išmanąs, žinąs, kaip jo kūrybą vertinantys ir Bronys Raila, ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, ir kas 1951-ais išėjo poezijos lanko Ramybė man įžangoj rašoma („Gal niekas mūsų naujoje poezijoje nebuvo užsimojęs tokiu mastu kaip Kėkštas... Kėkštas yra prometėjiškai vienas. Jis niekuo neseka ir niekuo nenori sekti...“ – paskutinis citatos sakinys straipsnio autoriaus paryškintas; juo baigiama pastraipa), BenB imas reikalo – atskleist, jo manymu, tikrąjį Kėkšto veidą, kurs esąs kitoks, nei iki tol manyta; užsidegęs imasi:

Tik štai įvyko kažkas nepaprasto: Drauge prieš ketvertą dienų iškelta aikštėn Kėkšto... plagiatas. Tas reikaliukas Kėkšto atliktas ne įprastiniu būdu (kada sekama žinomesniu už save), bet pagal Antano Miškinio receptą, kurį jis buvo (žinoma, juokais) įpratęs siūlyti literatūriniam prieaugliui, būtent: jeigu sekate kuo nors, tai sekite mažesniu už save, nes tuo atveju niekas nepatikės, kad didesnis galėtų nurašyti iš mažesnio...
Įdomu, kaip šis receptas tiks Kėkštui: ar patikės kas, kad vyriausias lankininkų poetas Kėkštas imtų ir nurašytų jauniausio savo kolegos Mackaus eilėraštį? Čia vėl prisimenu garsų Miškinio pasakymą: tu dar š... bubuku vadinai, o mudu su Jonu jau eiles rašėm. Taigi Algimantas Mackus dar be kelnyčių rėpliojo, o Juozas Kėkštas Vilniuje jau eiles rašė.

Neberasdamas ką daugiau iš to Mackaus/Kėkšto eilėraščių panašumo/nepanašumo išspaust, BenB imas Kėkšto kaip vertėjo: kai 1955-ais Literatūros lankai išleido Czeławo Miłoszo rinktinę Epochos sąmoningumo poezija, jis rašytojų susirinkime įrodęs, kad Kėkšto vertimai esą skandalingi: „Jau nekalbant apie netikslų verčiamųjų dalykų parinkimą, buvo nurodyti tiesiog klasiški originalų sužalojimai: rimuotos eilės verčiamos baltosiomis, nesilaikoma ne tik originalo eiliavimo metrikos, bet klasiška eilėdara išvirsta laisvu ritmu, savavališkai iškraipomi vaizdai ir t.t.“ Girdėjusieji šitą referatą siūlę jį paskelbti, bet BenB nenorėjęs atimt duonos iš Henriko Radausko, esą mėgstančio prigriebt panašios rūšies vertėjus, be to, nesinorėję diskredituot „rašytojų šeimos narį“; bet dabar, „kai jau iškeltas vienas to rašytojo skandalas“, sąžinė verčianti pasakyt ir apie kitą.
Ir apie trečią skandalingą dalyką BenB praneša: „Kėkštas apgaudinėja Lietuvių Enciklopediją“ (tam įrodyt daugiausia vietos straipsny skiriama). LE-joj paskelbtuos JK teksteliuos apie Janą Kasprowiczių (1860–1926) ir Janą Lechońį (1899–1956) apibūdinamosios ir vertinamosios frazės pažodžiui išverstos iš buv. Vilniaus universiteto prof. Manfredo Kridlo (1882–1957) Literatura polska (New York, 1945), apie Kridlą nė neužsimenant. Tokį Kėkšto poelgį BenB siūlo įvertint jojo rašinio skaitytojams: „Literatūrinė impotencija ar sąžinės neturėjimas?“
Baigiamoji BenB-o rašinio pastraipa:

Aš tik konstatavau faktą, o konsekvencijos man visai neįdomios: L. Lankai nupiaus savo penktąjį pirštą (=Kėkštą), L. Enciklopedija pasirinks lenkų literatūrai naują bendradarbį. P. Gaučys laisvu laiku patikrins, ką, kaip ir kur J. Kėkštas rašė apie ispanų literatūrą ir t.t. O pats Kėkštas, neseniai nusikėlęs už geležinės uždangos, „prie tėvynės slenksčio“, neiškris iš ansamblio: ten, mat, dabar įprasta vienam iš kito arba visiems iš vieno nusirašinėti.

Neradau Kėkšto reakcijos į šiuos rašinius (Draugą iki kovo vidurio peržiūrėjau; nebent II 6 kultūriniam priede buvo – to numerio LII bibliotekos komplekte nėr). Gal viešos ir nebuvo. Aistrų sukėlęs eilėraštis „Tėvynė“ neįdėtas į 1964-ais Vilniuj išleistą Lyriką, nėr jo ir Jono Čekio sudarytoj rinktinėj Dega vėjai (1986).
[Juozą Kėkštą ir Algimantą Mackų sieja ne tik ši antifrazė; abiem svarbūs poetiniai pokalbininkai buvo Dylanas Thomas ir Garsía Lorca; iš žemininkų Kėkštas gal artimiausias Mackui; turėjo Mackui patikt Kėkšto eilėraščių dramatizmas ir pašiaušta kalba, ir įvaizdžiai iš įv. kultūrų; nežinau, ar kas yra gretinęs jų poetikas; gal ir yr, gal 2002-ais išėjusioj Małgorzatos Kasner studijoj Juozas Kėkštas – paribio poetas yr? nebeatsimenu.]

(984) Visiškai tarp kitko: ar kas yra skaitęs Vytauto Pečiukonio romaną?

Vytautas Pečiukonis, Autoportretas
 (il. iš čia)

Dailininkas vizionierius Vytautas Pečiukonis (1926–2013) prieš mirtį Vilniaus savivaldybei yra padovanojęs per 300 akvarelių, apie pusantro šimto tapybos darbų.
Buvo parodų, apie Pečiukonį kaip dailininką rašoma, pvz., Kęstutis Šapoka: „Jo kūryba kėlė, kelia ir, ko gero, kels ginčus, nes visais atžvilgiais yra pernelyg nekonvencionali, iškrinta iš visų modernizmo ir postmodernizmo genezės versijų“ (Kultūros barai, 2016, nr. 10, p. 33); jis gretinamas su Vilium Orvidu, Julijonu Algimantu Stankevičium-Stankum. Tesiginčija menotyrininkai.
O man kilo vienas toks klausimas.
Ir Šapokos straipsny, ir Gražinos Murelytės-Ajauskienės tekste paminėta, kad Pečiukonis dar yra parašęs 14 tomų veikalą Dangaus Rojai ir Pragarai Žvaigždynų pasauliuose ir dviejų tomų romaną Lietuvos valstybės sostinė – miestas Kaunas (Šapokos str. žodžio miestas nėr). Bet tik paminėta.
Ar kas nors dar, be Pečiukonio mokinės Ajauskienės, yr bent jau mėginęs skaityt tuos tekstus?
Kokio pobūdžio Rojai ir Pragarai – galima mėgint spėti.
O romanas? Tikrai nesiryžtu spėt.
Kur saugomi tie rankraščiai?
P.S. Žiūrinėdamas Pečiukaičio darbus (kiek jų kompiuterio ekrane galima pamatyt pagooglinus), nežinia kodėl prisiminiau Williamą Blake’ą, poetą ir dailininką, jo Dantės Dieviškosios komedijos iliustracijas ir kt. piešinius (Czesławas Miłoszas Urlo žemėj, verstoj Almio Grybausko, apie Blake’ą daug rašo, greičiausiai todėl prisiminiau).

(836) Epizodai, ix: ir žmogžudžiai išnyko kaip dūmas

ei ištari frazę nacių koncentracijos stovykla, prie jos pirmiausia prišoka Stutthofas, ir tik po sekundės kitos – Auschwitzas/Oświęcimas, Mauthausenas etc. Kurioj vietoj išnirtų Sachsenhausenas? Kokioj n-ioliktoj? Vieta, kur vokiečiai laikė nelaisvėn paimtą Stalino sūnų?
Jono Grigolaičio, kalėjusio Sachsenhausene, atsiminimai Nacių pragare: kalinio Nr. 40627 išgyvenimai nacių koncentracijos stovyklose, 1941–1945 išleisti Dillingene 1948-ais. Ir tai bene pirmieji atskira knyga išėję lietuvio konclagerio kalinio atsiminimai. Antano Kučo (slapyvardžiu A. Gervydas pasirašyti) Už spygliuotų vielų išėjo 1950-ais, Stasio Ylos Žmonės ir žvėrys Dievų miške 1951-ais, Sruogos Dievų miškas 1957-ais, Vladislovo Telksnio Kamino šešėlyje 1990-ais (bet liko šešėly, nes esą „neteisingai“ prisiminęs Sruogą); 1995-ais išleisti kito Sachsenhauseno kalinio, nr. 38451, Miko Šlažos beveik pusamžį rankraščiu buvę vokiškai rašyti atsiminimai Bestien in Menschengestalt – Žvėrys žmogaus pavidalu.
— 1945-ų balandis. Raudonajai armijai visai priartėjus prie Oranienburgo, Sachsenhauseno kaliniai (apie 35–40 tūkstančių) kolonomis leidžias „mirties žygin į laisvę“ – į šiaurę, Lübecko link. Pagal planą, ten jie turėję būt suvaryti į laivus, išplukdyti jūron ir paskandinti.
Žygis truko dvi savaites; pakelės grioviuose liko gulėti nebepajėgiantys reikiamu tempu judėti į priekį kaliniai, kuriuos smogikai pribaigdavo šūviu į paausį ar smilkinį (žuvo apie penktadalį). Artėjant prie Schwerino viskas pakriko, kaliniai ėmė ir atsidūrė laisvėj („Priėję paklausėme, ar galima eiti. Postas tik pamojo ranka – okey! ir mes atsidūrėme ‘Amerikoje’.“ p. 233) Apsistojo exkaliniai vokiečių karo ligoninėj.

Mus slėgė mintis, kad esame laisvi, ir nežinojome, ką mums veikti su vėl atgauta laisve.
     Per visą metų eilę mes laukėme dienos, kada biaurioji diktatūra sutriuškės ir mes aktyviai dalyvausime jos likvidacijoje, matysime, kaip mūsų engėjai atsiims pelnytą užmokesnį. O dabar? Mūsų kankintojai ir žudikai išbėgiojo ir dar iš pasalų išžudė tūkstančius mūsiškių. [1947-ais teisiami buvo tik 16 Sachsenhauseno koncentracijos stovyklos pareigūnų; iš viršūnėlių.] Mes likome Dievo valioje, išbadėję ir daugiau nieko negeidėme, kaip tik kartą pavalgyti, pailsėti ir nors kiek sustiprėję pasiekti savo šeimas. Iš nacių pragaro gyvi ištrūkome, bet dabar atsidūrėme nepalankių gyvenimo aplinkybių vergijoje, nacių diktatūros režimo paveldėjime. –
     Vakare kelis kartus ligoninę perėjo amerikiečių patruliai ir patikrino gyventojus, tur būt, ieškojo smogikų. Dar prieš kelias dienas smogikai jautėsi pasaulio viešpačiai, nesiskaitė nei su įstatymais, nei su teise, nei su morale. Jų valia buvo įstatymas visai jų pavergtai žmonijai. Taip, pvz., amerikiečiams jau žygiuojant į Schwerino miestą, kitoje miesto pusėje jie prie žibinto stulpo gatvėje pakorė pasigavę moterį, penkių mažamečių vaikų motiną, dėl to, kad ji prie krautuvės laukdama pareiškė savo pasitenkinimą Hitlerio mirtim ir reiškė viltį, kad dabar bent karas pasibaigs. Šalia smogikų nebuvo vietos nė vienam, kas nedievino jų bepročio vado. Kitą dieną jie išnyko kaip dūmas. Neberadai nei smogiko, nei nacio, nei Hitlerio garbintojo. Visi jie iš kirčio buvo „įsitikinę demokratai“, Hitlerio idėjos priešai. Visos pergyventos baisybės turėjo atrodyti kaip piktas sapnas, netikras gandas, slogutis... (p. 233–234)

(Nežinau, gal klystu, bet šis epizodas kad ir netiesiogiai kai ką primena; 1989–1990-ų Lietuvą.)
----------------------------------------------
„Kadaise, labai seniai, man teko skaityti vokiečių pėstijos eiliniu prie Verdeno kariavusio pono Urlicho atsiminimų mašinraštį. Šie žmonės buvo įtraukti į sūkurį lygiai kaip Aušvico kaliniai, tačiau virš jų kančios ir mirties užsivėrė užmaršties vandenys“, – rašė Czesławas Miłoszas Abėcėlės gabaliuke, pavadintam „Anus mundi“ (vertė Vytautas Dekšnys, 2012, p. 46). Gražiai pasakyta: „užsivėrė užmaršties vandenys“, ir teisybė; Miłoszui atrodė, kad jie užsivėrė virš Pirmojo pasaulinio karo aukų, o virš Antrojo – ne; regis, užsiveria jie ir virš praėjusio amžiaus vidury vykusių tragedijų; tik salų, į kurias susirenkama atlikt privalomųjų atminties pagerbimo ritualų dažniausiai kartą per metus, ar apsilankoma turistiniais tikslais (buvau-mačiau), likę; vis randas „aktualesnių“ dalykų, kuriuos tarsi privalu laikyt galvoje; bet kartkartėm prasiveria vandenys (tereikia atsiverst knygą).
Štai dviejų Klaipėdos krašto lietuvių, greičiausiai kaip ir Grigolaitis apkaltintų „priešiška veikla, nukreipta prieš Trečiąjį Reichą“ (kitaip sakant, „tėvynės išdavyste“, nes visi gimusieji Vokietijai prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausiusiose žemėse buvo savaime laikomi jos piliečiais), gyvenimų finalai:

[...] tokiose sąlygose daug suimtųjų netekdavo vilties nei jėgų toliau beeiti tuo erškėčiuotu keliu ir pasiryždavo nusižudyti. Dar 1943 metais buvo atvežtas iš Klaipėdos krašto ūkininkaitis Puodžius, apie 27 metų amžiaus. Keletą savaičių pabuvęs stovykloje, jis buvo paskirtas į Klinkerio komandą. Greit sužinojome, kad jis ten šokęs į vielas [kuriomis tekėjo elektros srovė] ir žuvęs.
     Kitą klaipėdietį, K. Boniną, smogikai žiauriai nukankino. Mat, jis rašinėjo lietuvių spaudai ir smogikai jam dėl to baisiai keršijo. Stovykloje jis dirbo vienoje statybos komandoje. Jis pateko į stovyklą vasarą. Tuokart darbas buvo dirbamas bėgom. Tik 1943 metais ta tvarka buvo pakeista. Tai buvo be galo didelė lengvata, nes bebėginėdami suimtieji daugiausia nusikankindavo. Boniną pastatė cemento krauti. Su cemento maišu reikėjo bėgti, o maišą padėjus, vėl bėgom atgal. Smogikai nuolat stovėdavo ir žiūrėdavo, kad nė vienas neitų lėtai. Cementas apdengė ne tik drabužius, kurių pakeisti nebuvo galima, nes kiekvienas suimtasis teturėjo vieną rūbų eilę, bet apklojo ir odą. Nuo prakaito sušlapusi oda prisitraukė dulkių ir pradėjo trūkinėti. Visas jo kūnas apteko žaizdomis ir votimis, o drabužiai sulūžinėjo ir tik skiautais bekabojo ant kūno. Žaizdas perrišti ambulatorijoje buvo galima tik vieną kartą savaitėje, būtent, sekmadienį. Kada suimtieji veždavo vežimėlius, smogikas atsistojęs ant vežimėlio kapodavo bizūnu, jei suimtieji ne gana greitai bėgdavo. Be to, jį įversdavo kelis kartus per dieną į vandens baką. Smogikas jam liepdavo atsistoti prie vandens bako ir priėjęs taip kirsdavo į veidą ar spirdavo į pilvą, kad jis aukštielninkas įvirsdavo į vandenį. taip kankino Boniną kelias savaites. Jis nuolat silpnėjo ir pagaliau griuvo. Nuvestas į ligoninę, greit mirė. (p. 132–133)

Karolis Bonynas yra Lietuvių enciklopedijoj (t. III, p. 127; žr. dešinėj). Tiek pat ir Mažosios Lietuvos enciklopedijoj (t. 1, p. 192).
Trimite (1940-01-25, p. 20) pranešant apie jo mirtį (esą Berlyne) sukonkretintas žurnalistas – „ilgametis lietuvių leidžiamų vokiečių kalba Klaipėdoje laikraščių redaktorius“. Mini Boniną ir Mikas Šlaža: nurodydamas kitas mirties aplinkybes ir kad tai atsitikę 1939-ais prieš Kalėdas (p. 35). Bet Šlaža, kaip ir Grigolaitis, tuolaik Sachsenhausene nebuvo.
Mirusiųjų konclagery sąraše radau: Bonin, Karl, born 22.05.1882, Schlochau in Ostpommern, died 18.01.1940, prisoner number(s): 865. Greičiausiai – tas pats žmogus?
Ūkininkaičio Puodžiaus MLE nėr, yr tik du ūkininkai Puodžiai, tinkantys nusižudžiusiajam į tėvus –  Jonas iš Urbikių (Klaipėdos aps.) ir Mikas iš Šilmeižių (Šilutės aps.). (Minėtam sąraše pavardės, panašios į Puodžius, neradau; gal pražiopsojau.)
LGGRTC rengia ir leidžia daugiatomį žinyną, kuriame fiksuojami ištremtieji irba atsidūrusieji sovietiniuos konclageriuos; vargu ar realu tikėtis, kad kas nors panašaus atsiras ir apie nacių režimo aukas. Kelis žinom, ir gan?

(562) Tarp kitko: Vilniaus vardyno papildas

[Inga priminė Donelaitį, jo siūlymą valyt kaminus; taip, kaminai užsikišę; parengiamųjų medžiagų tinklaraščio įrašams baisiai daug; jų ir liks daugiau, negu atsiras įrašų.]

Kartkartėm pavartau Tomo Venclovos Vilniaus vardus (2006): ne kokių konkrečių ketinimų turėdamas, o šiaip, tiesiog apima noras полистать konkretų leidinį (lt atsiremiama į veiksmą, ru į objektą, t.y. lapą); lapkritį bevartant knygą išslydo joj glaudęsis Šiaurės Atėnų (2006-05-06) lapas su Dainiaus Juozėno negali sakyt, kad recenzija, greičiau – Vilniaus vardų papildu, t.y. ką jis dar įrašytų knygon tokiu pavadinimu.

Pokario restauratorių, architektų ir istorikų kartos formacijai didžiulę įtaką padarė kun. Jano Kurczewskio (1854–1914) veikalai apie Vilniaus vyskupiją ir katedrą. Kunigas buvo savamokslis Bažnyčios istorikas, Vilniaus kapitulos kanauninkas, pirmasis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pirmininkas. Mirė Katedros sakykloje sakydamas pamokslą, palaidotas Rasose.

Kad suklysta nurodant mirties datą, smulkmena; apskritai, tik tokia biograma vargu ar užkabintų, per sausa; bent man visai įdomūs pasirodė du kylantys klausimai, – atsakymai į juos tikrai pagyvintų tekstą.

(1) Zmarł na atak serca, na ambonie w trakcie Mszy Świętej, w Katedrze Wileńskiej, 30 lipca 1916 roku. Fakt ten uwieńczono przez wmurowanie pod amboną tablicy upamiętniającej. – O ką balsu apmąstantį kan. Kurczewskį ištiko mirtis?
Sprendžiant iš kun. Żabowskio nekrologo (Dziennik Wileński, 1916-08-01, nr. 149, p. 3–4) pradžios, širdis sustojo svarstant apie falšyvus pranašus, t.y. apmąstant Mt 7,15. Bet štai kokia problema: pacituot tą evangelijos sakinį derėtų laikantis istorizmo principo, taigi tokį, koks skambėdavo per lietuviškas pamaldas 1916-ais. Pala, greičiausiai jau buvo skaitomas būsimojo vysk. Skvirecko NT vertimas? – Jojo, ypač grąžinus spaudą lotyniškais rašmenimis, ypač reikėjo, „didis poreikis buvo“. – Priešingai negu vysk. Baranauskas, pradėjęs verst nuo pradžių, t.y. nuo ST [man regis, šis faktas šį tą sako apie Seinų vyskupą kaip apie asmenį iš esmės: viską reikia pradėt nuo pradžių, o ne griebtis to, ko labiausiai reiktų būtent dabar kitiems; – jo įnikimas matematikon – ne koks atsitiktinumas; pirminiai skaičiai gali būti suvoktini ir kaip filosofinė kategorija; pradėt reikia nuo pradžių, – argi ne logiška? – atsiprašau už digresiją]. – Skvirecko vertimas iš kokio leidinio? – Manau, iš Kaune 1906-ais išėjusio: Šventa Musų Viešpaties Jezaus Kristaus Evangelija ir Apaštalų darbai. Vertė ir paaiškinimus pridėjo kun. Juozapas Skvireckas, Žemaičių Seminarijos Profesorius. – Citata nenustebino visiškai, beveik tokia pat, prie kokios dabar esam įpratę, o va evangelijų įvardijamas – taip. Taigi: Evangelija pagal Mateušo, VII:

15. Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių rubuose, viduj’ gi yra vilkais plėšikais.

Dabar sakom: evangelija pagal Matą; iš kur tada buvo išdygęs tas kilmininkas, t.y. pagal Mato? Tyrinėtojams atsakymas tikriausiai visiškai aiškus, o va pirmąkart su tokia staigmena susidūręs imčiau ir spėčiau: vartota nukąstinė frazė: evangelija pagal Mateušo [pasakojimą].

(2) Ar kas nors iš lietuvių apie kan. Jano Kurczewskio mirtį rašė? Juk įtart, kad jis buvo koks užsislaptinęs litvinas, nėra jokio pagrindo. Pasirodo, rašė. Manytina, Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) savo redaguotoj Ateity (1916, nr. 3, p. 95–96; pasirašyta kriptonimu, bet tokiu, kuris gali būt pasitelktas greičiausiai redaktoriaus); esminga pastraipa:

Kaipo kunigas, nabašninkas buvo doras, kaipo žmogus – geras, kaipo lenkų patriotas, lietuvių reikalų nesuprato ir prideramų jiems bažnyčioje ir kapituloje teisių nepripažino. Draug su kitais iš Vilniaus lenkiškosios dvasiškijos jis laikės principo „palaiminti laimėjusieji“ (beati possidentes) ir nenorėjo, kad lenkų kalbos sritis Vilniaus vyskupystėje („stan posiadania“) eitų siauryn lietuvių naudai.

Po galais, išties pagarbus ir objektyvus mirusiojo įvertinimas, neišsižadant savųjų (vertintojo) interesų.
Šiais dviem dalykais papildžius biogramą, gal ji taptų kibesnė?

[Toj pačioj įmautėj su jau panaudota medžiaga buvo ir išplėša iš Lietuvos ryto, 2000-10-07, nr. 236, „Rytai–Vakarai“, Czesławo Miłoszo tekstas, kurio pabaigoj tokia mintis užfiksuota:

Tai padaryti [visą šį palikimą (t.y. Vilnių) pripažinti savu, prisijungti prie viena po kitos einančių šio miesto kartų grandinės] galima tik ieškant tiesos. Ir ne tik tiesos apie datas bei įvykius – bet tiesos apie čia gyvenusių žmonių jausmus.

Jausmų tiesa, – vertas dėmesio paieškų objektas.]

(512) Visiškai tarp kitko: nuotrupa apie Czesławą Miłoszą

Skaitinėju naująją Tomo Venclovos knygą Pertrūkis tikrovėje. Aišku, pradėjau nuo paskutinio skyriaus – atsiminimų.

[...] sykį Miłoszas manęs paklausė, kas iš lenkų gali gauti Nobelį. Pasakiau, kad kai kurių šansų turi Stanisławas Lemas (tai Miłoszui buvo naujiena). Jis pareiškė: „Tiesą sakant, aš Nobelio negeidžiu, o vis dėlto man būtų nesmagu, jei kitas lenkas, ne aš, jį gautų.“ (p. 586)

Na, neatsirado progos pasijust nesmagiai; jis, o ne Lemas gavo.

(452) Tarp kitko: a.a. Bronį Savukyną prisiminiau

B.S., 2005-03-15

Bevartinėdamas garbingai dėžėse senstančius ir greičiausiai nejaučiančius didelio noro tapt išmestais į makulatūrą Kultūros barų numerius, 2008-ų birželiniam užėjau kompozitoriaus Šarūno Nako tekstą, kuriame autorius pristato savo kūrinį, skirtą Broniui Savukynui atminti (p. 23 – pristatymas, p. 24–25 – kūrinio partitūra):

Relikvijorius: In memoriam Bronys Savukynas
Elektrinėms kanklėms, obojui ir mecosopranui
Tekstas Johanneso Bobrowskio, verstas Bronio Savukyno
Premjera 2008 m. gegužės 25 d. Liškiavos bažnyčioje
Atliko „Subtilusis trio“: Aistė Bružaitė, Tomas Bieliauskas ir Rita Mačiliūnaitė

Nebuvau 2008-05-25 Liškiavos bažnyčioj, negirdėjau. Visur nesuspėsi.

– Lithuanian intellectual Bronys Savukynas dies at 78, – tokia žinia buvo paskelbta angliškai eurozine.com 2008-ais (†2008-04-20). Jau šešti metai prasidėjo, kaip B.S. – a.a. Tas laikas švilpte švilpia, banaliai, t.y. nuoširdžiai tariant. Nako Relikvijoriaus negirdėjau, negaliu pasiūlyt ir Jums linko to kūrinio link, bet kaip Bronys Savukynas skaito Bobrowskio ir ne tik vertimus – galiu, esu įrašęs.
B.S. priklausė prie tų kultūros žmonių, kuriuos galima būtų įvardinti taip: daug žinantys, bet mažai rašantys (skeptiškai žiūrintys į mažai žinančius, bet daug rašančius). Aišku, B.S. galima įvardint ir kitaip: vertėją, pirmiausia Johanneso Bobrowskio, be to, Czesławo Miłoszo ir kitų, prie kurio vis prilimpa/prilipdomas koks poetas, Sigitas Geda ar Almis Grybauskas; taip jis ir prisistato 2005-03-15 Šv. Kryžiaus namuos pateikdamas savąją poezijos antologiją.

P.S. Poezija yra ritmas, tebūnie – kartkartėm persimušantis ritmas, bet ritmas.

(410) Paramaironiana: perkurai, priepaišai, šokiai

Žvelgiant Kalvarijų gatvės link,
2012-12-25; dabar (2013-01-08) toj vietoj:
„Atversk knygą: 3D ryškiausias efektas“

Prae scriptum. Ėmė ir susidarė man toks įspūdis: Czesławo Miłoszo metai (2012; bent jau Vilniuj ir bent jau sprendžiant pagal vad. lauko reklamą) truko metus ir dar kokius tris mėnesius, o Maironio metai (2013; ten pat pagal tą patį sprendžiant) – metus ir dar kokias dvi ar tris savaites. Ar Jūs šiom dienom Vilniuj dar matėt kokį užsilikusį Maironio atvaizdą ar jo eilėraštį? Aš – ne. (Jei klystu – prašyčiau patikslint.)

Isabella Vaz, „Maironis girdėjo, aš girdžiu“, 7 m.,
Bostono lituanistinė m-kla, meno mokytoja Rita Stuopienė
priepaišas iš čia; ten yra ir daugiau

Ko labiausiai buvo tikimasi/viliamasi/svajojama/pageidaujama praėjusiais metais? Kad naujai būtų pažvelgta į Maironį ir jo kūrybą (net —vg— mėgintas įpainiot šiton progresyvinėn akcijon).
Jei kas nors pervarytų Maironį Laisvės alėja taip aprėdytą, kad iš po sutanos matytųs [nubrizgę?] džinsų klešnių galai – va čia tai būtų jėga (jei gerai prisimenu, šio vaidinio[*] autorius – Ramūnas Čičelis, mėginęs Nemune perimt/užimt a.a. Valdo Kukulo vietą [savižvalgom vietoj apžvalgų]). Nieko tokio neišėjo. Ir negalėjo išeit, nes tai būt buvęs, tiesiai šviesiai sakant, Maironio prievartavimas tegalvojant apie galbūt prievartautojo patirsimą pirmeivystės malonumą.
Ėmiau ir paklausiau savęs: o va jei reiktų pasirinkt vieną pernykštę labiausiai įsiminusią maironinę publikaciją, ką atsakyčiau, t.y. pasirinkčiau? Ogi Artūro Valionio, praėjusiais metais išleidusio antrą savo eil. rink. Apytiksliai trys, „Maironio metams paminėti“ –  žaisminga, ir memas šmaikštus; sakysit: nerimta! – o kodėl turėtų būt rimta? kai pagalvoji, kuo rimčiau šnekama, tuo didesnė tikimybė, kad bus nusišnekėta.
Lygiai tokiais pat kriterijais vadovaudamasis iš vizualiųjų maironinių dalykų pasirinkau štai šitą (žr. dešinėj) priepaišą – man tai smagu į tokius žiūrėt.
Ir dar: gaila, kad taip ir neteko pamatyt, kaip Austėja Vilkaitytė šoka Maironį.
P.S. Kūrybines reakcijas į Maironį (fiksuodamas šio įrašo mintis) turėjau galvoj, ne tyrimus (Brigitos Speičytės studija tikrai gera)
[*] Simuliakrus lietuviškai vadint vaidiniais yra siūlęs Bronys Savukynas, pasitaręs su Algirdu J. Greimu; vaidinių kūryba – vaidinystė (abiejų kompetencijos vertos pasitikėjimo); žr. NŽ-A, 2006, nr. 1/2, p. 1. Arūno Sverdiolo siūlyta vadint pamėklėm.