(933) Visiškai tarp kitko: vertimas kaip paskutinis poeto darbas

Metai prasidėjo kaip priklauso – atsakymas į klausimą + digresija + prieduras.
Dar pernai rašytas istoriko VS el. laiškas: „[...] ivairiuose rastuose radau teigiant, kad Putinas praktiskai buvo baiges [Pono Tado] vertima. Tik nelabai aisku kada jis ta padare. Gal galetum turedamas laiko patikslinti ir brukstelti.“
Atsakymas: „[...] nežinau, kokiuos raštuos Pats žiūrėjau, bet Lietuvių literatūros enciklopedijoj taip rašoma: ‘Pono Tado įpusėtą vertimą nutraukė mirtis’; jei reikia labai tiksliai, tai: VM-P išvertė 4957 eilutes, likusias 4883 – JustM.“
Digresija: vertimas kaip paskutinis gyvenimo darbas: Antanas Baranauskas ėmėsi Šv. Rašto, ir nebaigė; VM-P ėmėsi Pono Tado – irgi nebaigė. – Gal turinti pagrindo paralelė? Vaidenas, kad turinti.
Prieduras: Danutė Krištopaitė, atsimindama Ireną Kostkevičiūtę:

[...] „Pergalės“ žurnale (1976, Nr. 12) gana plačiai recenzavo mano redaguotą Adomo Mickevičiaus poezijos tomą „Lyrika. Baladės. Poemos“. Iš vėlesnės publikacijos „Literatūroje ir mene“ ir pokalbių su Irena paaiškėjo, kad ji sielojosi dėl nevykusio „Pono Tado“ leidimo (1974), baigto versti ir redaguoto Justino Marcinkevičiaus (leidyklos redaktorius Valdas Petrauskas), ir atvirai pasakė, jog jei man tektų redaguoti šio kūrinio naują leidimą, būtina atkreipti dėmesį į „nuredaguotas“ Putino vertimo vietas. Tuo įsitikinau ir aš pati po kiek laiko redaguodama kitą „Pono Tado“ leidimą (1978) ir, ką pastebėjau, stengiausi nurodyti buvusiam specialiajam redaktoriui, bet šis nebuvo patenkintas, nors kai ką ir atstatė. (Apie kitus ir save, 2016, p. 205)

Kito poeto neredaguota Pono Tado vertimo dalis paskelbta Krištopaitės parengtame VM-P Raštų 7-ame tome (2004).

(605) Užparaštė, lxxxix: apie autoriaus valią

Vis neišeina iš galvos: vos pradėjus verst šios dienos 7MD-as, antram puslapy – „Bandymas sušokti klasiką: „Altorių šešėly“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre“.
Mykolaitis-Putinas, gyvas būdamas, niekam nėra leidęs inscenizuot Altorių šešėly, nors prašyta ne kartą (esu skaitęs tų prašymų ir atsakymų); buvo įsitikinęs, kad šis jo kūrinys turi likt tik kaip rašytinis tekstas. Iki 2014-ų, regis, to buvo paisoma.
Ar šitą Putino nuostatą žinojo libreto autorė Birutė Mar ir „sušokto romano“ režisierius Ramūnas Kaubrys? Nežinau.
Recenzentė Akvilė Eglinskaitė žinojo, jos tekste net cituojama Irena Kostkevičiūtė, tai (= Putinas buvęs prieš romano kėlimą scenon ar ekranan) raštu paliudijusi. A.E. manymu, to nepaisymas atskleidė „kūrybinės komandos drąsą ir ryžtą“. O —vg— manymu, paprasčiausią nepagarbą Vinco Mykolaičio-Putino valiai. (Ne juridinius dalykus turiu galvoj, moralinius.)
Jei – tikėtis visada galima? – būt įvykęs stebuklas, būt buvę sukurta kas nors TOKIO (tikėtis stebuklo – beviltiškai naivu, taip), gal ir būtų galima įpult abejonėn, ar jau toks teisus buvo Altorių šešėly autorius; iš recenzijos sprendžiant, Putinas buvo teisus, lieka visiškai teisus. Ir jo valios dera paisyt.

Prieduras (04-04; užtikau skaitinėdamas Liongino Šepečio šįmet išleistus Negerus užrašus, 1955–1990).
Juozo Grušo laiškas Šepečiui, 1984-12-24:

Didžiai gerbiamas Sekretoriau!
Sužinojau, kad ruošiamasi ekranizuoti V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Mano supratimu, tai pažeistų autoriaus valią ir įžeistų jo atminimą. V. Mykolaitis-Putinas buvo mano mokytojas ir draugas iki pat savo mirties. Jis ne kartą man yra sakęs, kad niekada neleisiąs inscenizuoti arba ekranizuoti minėto kūrinio.