(1230) Užparaštė, clvii: su(si)gretinimai,

su(si)kabinimai, sąsajos; skaitydamas viena, prisimeni kita; pablūdinėjimai

1
Šįmet Poezijos pavasario laureatu tapo Alis Balbierius. Po įvardo poetas, beveik visur priduriama ir: fotografas. Dabar fotografuojančių, fotografais vadinamų (nuotraukų parodas rengiančių) poetų gal net kelios dešimtys, o kas buvo pirmasis, vadintas ir poetu, ir fotografu? Petras Babickas, kurį Vaižgantas 1930-ais paskelbė „karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas“. Po poros metų, 1932 XII 18, Nepriklausomų dailininkų draugijos salone buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje personalinė fotografijos paroda – rodyta per 300 Babicko nuotraukų. Ir vėl neapsieita be Vaižganto: Lietuvos Aide 1932 XII 21, nr. 290 (žr. p. 4) paskelbtas jo straipsnis „Ar foto – menas?“ su paantrašte „Atidarant Petro Babicko foto-darbų parodą“; atsakymas į antraštėj užduotą klausimą: „Visi Petro Babicko foto-darbai turi menišką žymę, ne mažesnę kaip tai būtų pagavęs išmiklintas ir su meniška intuicija tapytojas.“ — Patiko Vaižgantui, ką darė Babickas.

2
1992-ais išėjo Petro Babicko rinktinė Toli nuo tėvynės (eilėraščiai + kelionių apybraiža Brazilija). Babickas buvo ką tik miręs (†1991 VIII 27, Duque de Caxias); vienas žmogus kreipės prašydamas parinkt jo eilėraščių, tik poezijos rinktinės norėjo; sakau: ir kelionių apybraižos jo palygint labai gyvai parašytos, gal net įdomiau žmonėm būtų pasiskaityt kad ir apie Braziliją, kurioj poetas mirė. Gavau Babicko knygų kserokopijas, surašiau puslapius, kuriuose, mano manymu, stipriausi eilėraščiai, parašiau tokį įvadėlį; rinktinė išleista buvo rotaprintu neperrenkant tekstų; pavarčiau dabar: šriftai įvairiausi, apybraižos ir pirminė puslapių numeracija palikta; na, tada, apie 1992-uosius, visokiausių knygų išeidavo, dabar jau nebeįsivaizduojamas toks leidimo būdas. Vėl paskaitinėjau tą 1951-ais išleistą apybraižą Brazilija: vaizdai, žmonės, nuotykiai; užkliuvau už skyrelio „Porto da Pedra“ pradžios:

Ama, com fé e orgulho, a terra em que nasceste!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Olha que céu! que mar! que rios! que floresta!
A Natureza, aqui, perpetuamente em festa!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Vê que vida há no chão! vê que vida há nos ninhos,
Que se balançam no ar, entre os ramos inquietos!
Vê que luz, que calor, que multidão de insetos!
Vê que grande extensão de matas, onde impera
Fecunda e luminosa, a eterna primavera!

Įžymus Brazilijos poetas Olavo Bilac šito eilėraščio [„A Pátria“] fragmentu sako: Mylėk tą kraštą, kur gimei, tikėdamas ir didžiuodamasis juo... Pažvelk, koks dangus, kokios marios, kokios upės, miškai! Gamta čionai nuolatos šventadieniška... Pažvelk, koks gyvenimas čia po kojų. Pažvelk, koks gyvenimas gūžtose, kurios neramiai supas tarp šakų. Pažvelk, kokia šviesa, koks karštis, vabzdžių gausumas! Pažvelk, kokie milžiniški miškai, kuriuose viešpatauja vaisingas, skaistus ir amžinas pavasaris!
Tie žodžiai man dvelkia «Anykščių Šileliu». Visus poeto patarimus: žiūrėti, stebėtis ir didžiuotis, – sąžiningai vykdau. (p. 115/189)

Žiūrėti, stebėtis – taip, o didžiuotis sunkiau, nes kur buvęs, kur nebuvęs išlenda klausimas: o kas iš to didžiavimosi? na kas?
P.S. Negerai padariau Babicko rinktinę pavadindamas kaip vienas iš rinkinių jau vadinas; painiava yra negerai.

3
Jau esu šį tą citavęs iš Saulėlydžio Čiukuose (2016) – Antano Kazlausko užrašų gabaliuką, kas dėjos Svėdasuos 1905-ais. Knygos tituliniam puslapy įrašyta Antano sūnaus Minvydo Kazlausko (*1933) pavardė; tėvo atsiminimais jis tik knygos pradžioj pasinaudoja, toliau jau savo atmintim kliaujas. — Po karo MinvK dirbo keliose girininkijose apskaitininku – regis, kietmetriai, o ne pats miškas apskaitininkui turėtų pirmiausia rūpėt; bet ne:

Sunku pasakyti, kada pajutau potraukį miškui. Niekada nejaučiau tokio artumo gyvūnams kaip medžiams. Niekada laukai manęs tiek neviliojo, kiek ošiantis miškas. Jis gerumo skraiste apgaubia ir saugo nuo negandų, jame jauku, ramu, saugu. Medžių kalba tyli, ji skleidžia vien teigiamas emocijas, šalia jų norisi būti ir būti, nes girdi patį save. (p. 105)

Na ir kaip nuvyt mintį, kad tokia miškojauta siejas su Baranausko? „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; / Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, / Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“; „Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“; čia tik pirmos galvon atėjusios eilutės. Bet ne tiek tekstinės sąsajos šiuokart svarbios pasirodė; kad miške žmogus gali išgirst save, su savim pasikalbėt gali – va šitas dalykas. Ar klystumėm Anykščių šilelį laikydami poeto pokalbiu su pačiu savim? Tie poemos pradžioj esantys klausimai juk retoriniai, poetinė priemonė, taip sakant, būdas įvest save prisiminimų ir svarstymų erdvėn; ir „priekaištus“ dėl poemos fragmentiškumo galima kuo puikiausiai atremt pasakant: tai kad šnekėdamas su savim labai dažnai neišsakai visko iki galo, šokinėji nuo prisiminimo prie prisiminimo, nuo minties prie minties. — Ai, bet ką aš čia „literatūrologijon“ brendu, neverta; tiesiog prisiminiau: būdamas dešimtokas labai rimtai ketinau baigęs mokyklą stot studijuot miškininkystę. Kalbėtis su savim, matyt, norėjos :)

(596) Užparaštė, lxxxviii: Vaižgantas kaip pirmasai Lietuvoj karalių dirbėjas

Beveik neabejotina – Dambrausko-Jakšto parašas
po [1912-ais Garny jau spausdinta] Prano Žitkevičiaus karikatūra:

Vyrai, moters! Kas norit karaliais bei karalienėmis tapti, kreipkitės į mane.
Štai aš turiu du maišu karališkų vainikų. Mielai dalinu visiems, kas man patinka.
Neseniai [...] padariau karaliais Penkaitį, Putiną, Krėvę, Radzikauską, kun. Paltaroką...
Naujai padarytuosius karalius apsiimu savo lėšomis apvainikuoti. Darbą atlieku
sąžiningai ir greitai – vienu plunksnos pabraukimu. – Taigi naudokitės proga.
Laiškai su užsakymais reikia siųsti šiuo adresu:
Pirmam Lietuvoje Karalių Dirbėjui kun. J. Tumui Laižuvoje.
(Garnys, 1914, nr. 1, p. 3)

Lietuvos aido 1930-11-03 numery buvo išspausdinta Vaižganto recenzija, kurios įžanga pradedama nebederamu kreipiniu:

Vyrai! Gal jūs pamiršote, kad gerb. Jubiliatas Al. Jakštas [1930-ais Dambrauskui-Jakštui sukako 70 metų] kitados „Garnyje“ yra mane pakėlęs „pirmuoju Lietuvoje karalių dirbėju“, – kai Pr. Penkaitį vainikavau feljetono karalium, o Putiną – lyrininkų karalium [žr. karikatūrą ir tekstą dešinėj]. Rods, būsiu ir daugiau karalių pridirbęs. Užėjus demokratiniams laikams, lioviaus to monarchistiniško darbo, bet, grįžtant reakcijai, grįžtu ir aš prie monarchizmo.

Recenzija apie Petro Babicko (kaip čia apibūdinus? – saikingo modernisto) tais metais išėjusį poezijos rinkinį Geltona ir juoda:

Šiuo sykiu vainikuoju Petrą Babicką karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas.

Kas jau taip labai patiko Vaižgantui, kad ryžos viens du Babicką apskelbti karalium, nors teapibūdina: „tikrai talentingas ir su gera intuicija autorius“? – Triskart perskaičiau tą recenziją, paskelbtą Vaižganto Raštų 21-am tome (2010, p. 269–273; kas cituojant paryškinta – mano darbas).
(a)  Konstatuojamieji teiginiai, pereinantys į vertinamuosius:

Vapsva, 1930, nr. 11, p. 3

Jis [t.y. Babickas] – miesto žmogus, greičiau, Kauno žmogus. Jis gyvena Lietuvos sostamiesčio gyvenimo sūkuryje. Narsto automobiliai, lenda į akis jų firmos, numeriai [...]. Na, visas miesto inventorius, būtinas ir nebūtinas, bet neišvengiamas.
Ne iš to, bet su tuo Babickas mezga kasdienę tragikomediją. „Geltona ir juoda“ skaitydamas, nėmaž nesuklumpi ant daugybės tų miesto griozdų ir technikos. Jie čia ne „už ausių“ atatempti, ne jiems poezijos rašomos, o žmogui, jo vargams, sielvartams ir aplinkybių peripetijoms. [Kitaip sakant, miesto atributai yra priemonės, o ne tikslas.]
[...] Babickas be galo savas, artimas ir – delikatnas. Jis nenusiminęs, ne beviltis. Nepaprastai gražiu feljetoniniu jumoru konstatuoja gyvenimo faktus. Ir ne jis kaltas, kad per visa tai prasimuša gyvenimo baubas, rusiškai – „ūžas“.

Tai apie autoriaus pasaulėvoką ir pasaulėžiūrą.
(b) O patys tos/anos atspindžiai, t.y. kūriniai?

[...] stilius metriškas, sklandus, taisyklingas, lietuviškas; metruojama daugiau prasmė, ne forma  ir ji darosi lengva skaityti. [...] ne tiek kad labai švelniai sąmojingas net ten, kur paliečia ir ordinariškus dalykus, kiek... kad inteligentiškas.

Va tai Vaižgantui atrodė gražu – lietuviškai inteligentiškas modernus stilius; skaitai – ir suvoki, kas norėta pasakyt.
(c) Vidinis prieštaravimas:

Argi ne paradoksas karalium ką nors kelti už tai, kad jis turi koncepcijų ir jas logiškai pasako. Berods, tai pirmapradis reikalavimas iš autorių. Deja, mūsieji, visai maža išimtim, modernizmą mato paneigime paprasčiausios minties, dažnai grįžtame į pačią pradžią kalbos kultūros, į onomatopoetiką [gal turėtas galvoj Binkis: „Mūsų žemė jauna dar. / Bus ir pas mus Eldorado. / Aldorijo adrijo ada“?], į vartojimą beprasmių garsų, bet tik balsui parodyti [gal turėtas galvoj Žlabys-Žengė, jo tekste paminėta nervuota poema – Anykščių šilelis?].
Petro Babicko mintis visados aiški, nors kažin kaip suktai ją pasakytų [...].

Vaižgantas norėjo bent jau suprast, ką skaito. – Absoliučios daugumos skaitytojų noras.
O vis dėlto: turint galvoj XX amžiaus trečio ir ketvirto dešimtmečių lietuvių poeziją, Babickas yra tarp ir kiti. (Petras Babickas – su kuo siejasi? Pirmasis lietuvis profesionalus radijo diktorius; poetas ir prozininkas, fotografas, ypač Lietuvos pajūrio fotografas, aktorės Unės Babickaitės brolis; tas, kuris liko šalikelėj, atsidūręs ne Chicagoj, o Brazilijoj.)

Babickas dar žinomas, o va feljetono karalium Vaižganto paskelbtas Pranas Penkaitis (1877–1931) tik enciklopedijose randamas. LLE-oj esančiame Algio Kalėdos straipsnyje „Feljetonas“ jis nepaminėtas, ten pat apie PrP-tį rašiusi Jūratė Sprindytė akcentuoja jo kūrybos pažintinę, ne estetinę vertę. Tiesa, Vaižgantas Penkaitį vainikavo už 1913–1914 metais Viltyje spausdintus „Kelionių įspūdžius“ (žr. Raštai, t. 19, p. 277–279), taigi feljetonus paprasčiausia prasme – atkarpomis periodikoj spausdinami rašiniai; jų Sprindytė nemini, o Kalėdai tokie netiko apie feljetoną kaip satyrinį/humoristinį žanrą rašant. Reiktų imt ir paskaitinėt. Na, negali būt visiškai prasti tie PrP-čio „Kelionių įspūdžiai“.

(272) Dėl juoko: štai ką reiškia gyventi

Skaitydamas per Knygų mugę vykusios diskusijos „Ar baltų laikas jau praeityje?“ aprašą, vienoj vietoj šyptelėjau:

Jai [Lietuvių kalbos instituto direktorei Jolantai Zabarskaitei] seniai neduoda ramybės vienas klausimas: kodėl tie baudžiauninkai lietuviai visais laikais gamindavo lėktuvus. „Tai labai būdinga Lietuvos istorijai – nuolat gaminti lėktuvus“, – teigė diskusijos dalyvė.

Ne tik gamindavo, vėliau ir nu(si)pirkt svajodavo, – patikslinčiau Petro Babicko „Aeroplaniškus dūmojimus“ (Naujoji Romuva, 1931, nr. 50, p. 1197) primindamas:

Gyvenimas – penkios šampano taurės,
Gyventi – reiškia įsigyti aeroplaną;
— — — — — — — — — — — — — — 
Jei aš mylėčiau kokią nors merginą,
Nupirkčiau jai rusvos spalvos lėktuvą,
Ir kartu skristume į Romą, Apeninus,
Sugrįžę iš tenai vėl skristum kur nebuvę…
— — — — — — — — — — — — — — 
Gana, nuo šios dienos žinokime:
Lėktuvas – mūs buitis.
Ir svetimų vaikų vaikams kartokime:
Šeimyna – tai mes du ir jis – lėktuvas = trys.

Tokią lietuviškos šeimos koncepciją poetas siūlė.
P.S. Jono Žiliaus 1901-ų „aeroplaniškus dūmojimus“ esu užfiksavęs čia (Jono Šlekio studija apie Žilių jau išėjo).