(1287) Susieji – ir [galvon lenda truizmai], xxxix

[Nesvarbu: gegužės 8, 9 ar 10, ar 31, nesvarbu, gegužė ar birželis, ar gruodis; karas – pirmiausia žūtys; ir ne tik tos, kurias skaičiuoja JT, – civilių.]

(a) Czesławas Miłoszas pirmą romaną Zdobycie władzy parašė 1952-ais, kitąmet išėjo prancūziškai, lenkiškai 1955-ais Paryžiuj. Lietuviškai Valdžios užėmimas išleistas pernai; perskaičiau šįmet. Pagrindinis veikėjas Piotras Kvinta, kaip gen. Zygmunto Berlingo vadovaujamos 1-osios lenkų armijos – sudėtinės Raudonosios armijos dalies – propagandos skyriaus karininkas, 1944-ų liepą atsiduria rytinėj Vyslos pakrantėj. Viena iš tuolaik jo galvoj besisukiojusių minčių:

Piotras galvojo apie sovietų kareivių kapus. Tūkstančiai tūkstančių kapų platybėse nuo Volgos iki pat čia, iki Vyslos. Juos ženklino mažytės medinės piramidės su raudonomis žvaigždėmis. Jis nežinojo, kodėl tas ženklas atrodė toks liūdnas; gal tai tik vaizduotės įprotis, o gal kryžius – tai paprasčiausia gamtoje aptinkama dvimatės erdvės forma: žmogaus forma, medžio forma; sovietų kareivių antkapiai mėgdžiojo mūrinius mauzoliejus, o lentos, iš kurių jie būdavo sukalti, bergždžiai imitavo akmenį. Gulėti po tuo simboliu naujosios religijos, kuri niekaip kitaip nesugeba įamžinti individo mirties, kaip tik sumažinta piramide, statoma imperijų ir karalių garbei? Gal, matant tuos kapus, jam suspausdavo širdį iš pasipiktinimo valstybe, kad ji nepalieka ramybėje net mirusiųjų, neleidžia jiems turėti jokio kito ženklo, kaip tik jos pačios galybės simbolis? (vertė Vytas Dekšnys, p. 30)

Daug nuotraukų, kaip nelieka paminklų Raudonosios armijos karių kapinėse,
pastaruoju laiku teko matyt, šita (© Kauno miesto savivaldybė) iš Aukštųjų Šančių.
Metalinis kareivis ne tik nusiėmęs šalmą (kaip ir Mikšta prie kapo duobės),
bet dar ir priklaupęs su nuleista vėliava, –
reiškiantis pagarbą žuvusiems bendražygiams.

(b) Irgi pernai išėjo Vidos Girininkienės parengti Stasio Mikštos (1918–2001) atsiminimai Karas ir Simpatija, 1940 metų kovas – 1946 metų gegužė. Pirmoji data – pradėjo tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėj kaip šauktinis, antroji data – demobilizuotas iš Raudonosios armijos kaip seržantas. Nebuvau nieko panašaus, lietuviškai parašyto, iki tol skaitęs. Per knygos pristatymą (pernai IX 3 Katedros aikštėj) visaip kaip agitavau: jei kas dar neskaitėt, pirkit ir skaitykit, tikrai nesigailėsit (klausytojų renginio pradžioj buvo gal penki, pristatymui baigiantis – apie dvidešimt). Mikštos atsiminimų du fragmentu, kuriuos prisiminiau skaitydamas Miłoszo romaną:

Netoli Aleksejevkos cerkvės [1942/43 metų] žiemą buvo iškasta ilga ir gili duobė, kurią per žiemą užpildė lietuvių lavonai. Pavasarėjant buvau pažiūrėti šio bendro kapo. Vaizdas šiurpulingas. Lavonai buvo sumesti į tą duobę tik su apatiniais drabužiais. Viršutinius drabužius, batinkas ar veilokus prie duobės numaudavo. Metė žuvusiuosius iš viršaus į tą kapą kaip pakliuvo, niekas čia jų neguldė ir netvarkė. Ši operacija buvo atliekama nakties metu. Kiek jų čia, sunku buvo suskaičiuoti. Duobė pilna su didžiausiu kaupu, keli šimtai tokių jaunų žmonių, daugiausiai mano pažįstamų Lietuvos kareivių, vieno likimo draugų. Pastovėjau nusiėmęs šalmą prie bendro kapo, susisvajojau apie jų šeimas Lietuvos žemėje. Gaila, jų jau niekada nesulauks tėvai, žmonos, seserys, broliai bei merginos. Užmigo jie tolimoje Rusijos stepėje, ir niekas neaplankys jų kapo, kur jie suversti krūvose. Užsidėjau šalmą, ir dar kartą pažvelgęs, grįžau į apkasą, tą savo mirties duobę...

[Vasarą Mikšta buvo sužeistas, išgabentas gydytis.] Vežė pro mūsų lietuvių kapines Aleksejevkoje. Ten duobė jau buvo aptverta štakietine tvora, iš lentų pastatytas paminklas, vaizduojantis Kremliaus bokštą su skardine penkiakampe viršuje. Aiškiai matėsi duobės kontūrai, žemė buvo labai susmukusi, pakraščiuose dideli platūs plyšiai skleidė baisiausią smarvę, reikėjo užsikimšti nosis. Ant to tariamo paminklo buvo parašyta, kad čia palaidoti 82 kareiviai ir 3 karininkai.[*] Nuostabi „tiesa“, kurią aš pats mačiau. (p. 118–119, 127–128)

---------------------------------------

* Rimanto Zizo, tyrinėjusio RA 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos istoriją, duomenimis, prie Aleksejevkos žuvo per 1300. Beje: „Во времена новой России [...] посетил Алексеевку и первый председатель литовского Сейма В. Ландсбергис. В 1999 году на братском захоронении воинов дивизии в Алексеевке был установлен Поклонный крест, привезенный из Литвы.“ (cit. iš čia)

[Vėl truizmas: žuvęs priešo karys – nebe priešas, vėl žmogus; kaip ir kiekvienas iš mūsų post mortem – vertas bent paprastosios pagarbos. Ir visai nesvarbu, kuo jį norėjo (irba tebenori) paverst valstybė (ar jos teisių perėmėja), kurios armijai jis priklausė. Apie žmones pirmiausia derėtų galvot, o ne apie politiką, dabartinę RF politiką, kurios sudėtinė dalis – победобесие (apraiškas pamatysim rytoj).

Žuvusiųjų „desovietizacija“ tokiu būdu, kokio imtasi, – ne. Nederėtų gyviesiems spręst savo problemų mirusiųjų teritorijoj pasitelkus kranus ar galingus pneumatinius grąžtus.]

(248) Visiškai tarp kitko: du dalyku, digresija ir asociacija

(a) Miłosz-Milošas-Milašius

Reklaminiai stendai, primenantys, kad praeiti metai buvo Czesławo Miłoszo, kol kas nepakeisti, tad gal dar ir galima pasvarstyt apie asmenvardžio formas. Aš asmeniškai (bent kol kas) už Czesławą Miłoszą, bet stengtasi prigydyt ir aplietuvintą Česlavą/Česlovą Milošą (stenduose – Česlavas, o, tarkim, Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės studijoj – Česlovas (Lietuviški Česlovo Milošo kontekstai). Bet jei Jerzy Giedroyc – Jurgis Giedraitis, tai Czesław Miłosz – Česlovas Milašius (juk pusbrolio asmenvardį rašom Oskaras Milašius, nors jis pats pasirašydavo Milosz-Milašius). Suprantu, nesu joks autoritetas, tad nuomonę dera kuo nors paremt; ir bus tai Vaidoto Daunio teksto „Nesibaigiantis pasaulio poeto kelias Tėvynės link“, išspausdinto Lietuvos ryte (1995-07-27; liepos 26-ą Nidos rotušėje Miłoszas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu), pirmas ir du paskutiniai sakiniai:

Prieškario Lietuvoje Czeslawas Miloszas buvo vadinamas Česlovu Milašiumi. [...] Czeslawas Miloszas yra parašęs knygą, pavadintą „Tėvynės ieškojimas“. Mes galime pasakyti šiek tiek kitaip: ieškodami savo Tėvynės, vis labiau atrandame Miloszą, Česlovą Milašių.

Taigi: arba Czesławas Miłoszas, arba Česlovas Milašius; o gal Česlovas Miłosz-Milašius.

(b) LKŽ papildai

Kartkartėm vis ima lįst galvon mintis: fiksuok žodžius, kurių nėr popieriniam LKŽ ir lkz.lt; fiksuok sakinius, kurie tiktų kaip pavyzdžiai prie retesnių žodžių. Gal ir visai gera mintis, bet grūdu ją lauk suvokdamas, kad galiu įklimpt (neturiu teisės, darbus, už kuriuos mokama, reikia dirbt). Na bet šįkart neatsispyriau – užfiksuosiu šį tą.
Patinka ir gražiai skamba daiktavardžiai be -imo, -umo.
Tarkim, steigtis (o ne steigimas). Deja, LKŽ neužfiksuotas, nors net knygos pavadinime pavartotas: Arūno Sverdiolo Steigtis ir sauga (1996; redagavau).
Neužfiksuotas ir šio žodžio (beveik) antonimas apleistis. Va šįryt važiuodamas darban iš dėžės išsitraukiau pluoštą išplėšų iš laikraščių (revizija: ką mest – ką pasilikt, nors irgi derėtų mest). Lietuvos ryto „Mūzų malūnas“, 1994-09-02: Alis Balbierius, „Apleisties kunigaikštystės romantika, neviltis ir vertė“:

Kiek visur regime apleisties! – tūkstančiai sukežusių vienišų sodybų „agrariniame“ gamtovaizdyje, į kurias jau nebesugrįš jokie naujieji ūkininkai. Baisūs, žemę niekinantys, jau irstantys ir ardomi monstrai – buvusios sovietmečio fermos, sandėliai ir kiti „ūkiniai“ pastatai. [...] Kur mes dabar rasime kitą tokią šalį, tokią Didžiąją Apleisties kunigaikštystę kaip Lietuva?
Gelia ir slegia toji apleistis, o kartu ir įkvepia... Ir nyksta ji, traukiasi, genama naujų vėjų ir privačių iniciatyvų. [...]
Aš esu Didžiosios Apleisties kunigaikštystės vaikas ir iki mirties neišsižadėsiu šios savo tėvynės.

Arba štai Valdo Papievio romane Eiti pavartoti žodžiai nuoliūda ir naika. Abu yra LKŽ:

núoliūda sf. (1) A. Baran nuliūdimas.

Tik tiek. Ir jokio sakinio ar frazės. O kodėl nepridūrus kito anykštėno – V.P. sakinio (gal patrumpintino):

Jos [palaima ir gėla] neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. (p. 57–58)

Kitas žodis:

naikà sf. (4) Žž, náika (1) nykimas, liga: Tokia naikà užpuolė, ir nyksta jijė J. Pripuolė jam kokia naikà, ir sunyko taip Upn. Kad užpuola javus kokia naikà, tai nieko nelieka Skr. Kažkokia náika jį suėdė Rmš.

Ar nereiktų nurodyt ir kitą reikšmę: (2) naikinimas, priduriant pavyzdį iš Papievio:

Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. (p. 68)

Arba: ar nebūtų prasminga prie žodžio atãbradas pridurt kaip vartojimo pavyzdį sakinį iš Albino Žukausko, išleidusio knygą Atabradai (1975)? — Gana.

Nors ne – dar digresija (nuo žodžio naika): Nijolė Kudirka, iš profesijos psichologė, garsi fotografė (internete lietuviškai apie ją nieko neradau),1992-ais Vilniuj surengusi parodą (vienintelę Lietuvoj) nuotraukų iš Afrikos [ir greičiausiai kt.], sakė: „Fotografuodama archajinę kultūrą, fiksuoju nykstantį pasaulį, kurio ateities kartos nebepamatys. Tą pasaulį noriu suprasti ir įsimintinai perteikti. Kai jo nebeliks, kiti tokios galimybės nebeturės.“ Ir dar pridūrė: „Pasaulis ant jų [jos užfiksuotų žmonių, jų tradicijų ir kultūros] užvažiuos kaip su traktorium.“ (Cit. iš: Ramunė Vaitiekūnaitė, „Nijolė Kudirka“, Nemunas, 1992, nr. 11/12, p. 29.)
Ir dar asociacija: Vytauto Balčyčio Lietuvos miesteliai; regis, tais 2009-ais per Vilniaus knygų mugę priėjęs prie fotografo pasakiau: „Manau, Pats galėtum parašyt empatiškiausią recenziją apie Andrzejaus Stasiuko Pakeliui į Babadagą“, – Vyto Dekšnio puikiai išverstą knygą, kuri padarė labai stiprų įspūdį, nes pajėgta žodžiais perteikt būtent apleistis ir naika.

(193) Tarp kitko: Paberžės, jaučiai, toreadorai ir informacijos patikimumas

Savaitgalį teko pasiblaškyt aplink „artimąją“ (esančią Vilniaus rajone) Paberžę, apžiūrėt Vyžulionių dvarą.
Atėjęs darban, mėginau pasitikslint šį tą. Pakeliui, Paberžės seniūnijos puslapy, radau tokią žinią:

XX a. pradžioje Paberžės dvare buvo rengiamos bulių kautynės, kuriose dalyvaudavo vietos toreadorai. Tai buvo vienintelė vieta Lietuvoje, kur vyko koridos beveik iki Pirmojo pasaulinio karo.

Nežinojau tokio dalyko. Pasidalinau rastinuku Veidiškėse. Pirma reakcija:

Čia kita Paberžė, Kėdainių rajone, kur kunigavo Tėvas Stanislovas. Ten dabar veikia 1863 m. sukilimo muziejus :)

Įmečiau nuodorą į tą seniūnijos puslapį; atsakymas – nuoroda į „tolimąją“ Paberžę lt.wikipedijoj, kur įrašyti tie patys du sakiniai (nuorodos nededu, nes jų jau nebelikę). Ir prasidėjo diskusijos, kuo tikėt, kokias šaltiniais kas galėjo remtis, kol:

Šaltiniai visgi yra, Vilniaus rajonas laimi! :) Reik pataisyt vikipediją.

Vilnijos vartuose.lt po šio teiginio nuorodos net į 6 šaltinius. Dabar lt.wikipedijoj esančiame Paberžės dvaro (Kėdainių r.) apraše, be kita ko, galima perskaityt:

Spaudoje kartais pateikiama informacija, kad Paberžės dvare XX a. pradžioje rengtos bulių kautynės, kuriose dalyvaudavę vietos toreadorai, yra klaidinga – bulių kautynės vyko kitame Paberžės dvare Vilniaus rajone.

Šiaip, išvis šito sakinio ten nereikėtų, jei būtų aprašytas „artimosios“ Paberžės dvaras. O apie tas bulių kautynes bei vietinius toreadorus gal kas nors kada nors ką nors konkretesnio iškapstys…

P.S. Skepsis l. geras dalykas. Vytas Dekšnys ėmė ir suabejojo tais 6 šaltiniais:

Tiesa, nurodyti šaltiniai irgi iš hobininkų knygų. Įdomu būtų pasivartyti pastarąsias, kokiais šaltiniais jose remiamasi.

Kadangi pastarosios sunkėliau pasiekiamos, pasižiūrėjau: LE, XXI, 300–301; VLE, XVII, 198–199; Kviklio Mūsų Lietuva, I, 180–181 – nieko apie toreadorus; ir apie dvarą, regis, nieko neatsimenu buvus parašyta. Reiktų tikrint lenkiškuos šaltiniuos Podbrzezie.
Tikrai įdomu daros.
Tomo Krzywickio vadove minima, kad Paberžė prieš I pasaulinį karą garsėjusi dėl ten rengiamų jaučių kovų (walk byków; dvaras neminimas), bet jokios nuorodos nėr (na, tokio pobūdžio leidiniuose ir neturi būti).

(15) Dvi serbiškos naujienos

Trečiadienį per Svobodą išgirdau.

(a) Kaip dienos faktas buvo pateikta: Maskvos Užsienio literatūros bibliotekoj [pasitikslinau: b-kos vidiniam kiemely prie įėjimo į Иностранная литература redakcijos patalpas] atidengtas paminkliukas Miloradui Pavićiui: „скульптурный портрет – бюст из гранита сложносочиненненного [? nesupratau] болотно-зеленого цвета“. Stovės šalia Joyce’o, Simóno Bolívaro, Lotmano, Heinės, Firdousi.
Skambūs žodžiai apie jo kūrybą: tai „некоторое такое послание в будущее“, nes susilydo lokalumas ir globalumas; milžiniškas hipertekstas, kuriame galima net pasiklysti.
Vertėja rusų kalbon apie jį patį: pasak Monde’o, pirmasis XXI amžiaus rašytojas; homo ludens, žaidimu paverčiantis viską; atrodąs kaip ponas iš XIX amžiaus; abi žmonos – „женщины необычные и незабываемые“.
Pavićiaus leidėjas rusiškai:

Издательская судьба Павича в России уже больше 10 лет. И наверное, из живых классиков у Милорада Павича самые большие тиражи на русском языке. Это говорит о том, что русский народ открыл в этом писателе своего очень близкого духовно автора, такого же равновеликого, как наши классики. Безусловно, это так, и я так считаю не только как издатель, но и как филолог.

Besitikslindamas dar radau:

В ближайшее время по-русски выйдут две новые книги Павича: роман "Мушка" (его обещают выпустить в сентябре) и путеводитель "Большая книга Белграда". По сведениям радиостанции [„Культура“; pasirodo Rusijoj tokia yra], писатель сейчас работает над "Сербской книгой мертвых".

Lietuviškai yra tik du Pavićiaus romanai: Vidinė vėjo pusė (2006, vertė Laima Masytė) ir Antrasis kūnas (2007, vertė Vytas Dekšnys). Dabar lyg ir verčiamas garsusis Chazarų žodynas. Man jis atsistojo tarp Márquezo ir Borgeso. Kaip dabar mėgstama sakyt: geras, jėga. Kažkada buvau iki jo teorinių samprotavimų prisikasęs (internete rusiškai Pavićiaus l. daug). Atsimenu (maždaug): romanas turįs būt kaip pastatas su daug durų, ir skaitytojas turi turėt galimybę į jį įeit pro bet kurias.
Imt virkaut: ir kodėl lietuviai jo neskaito vietoj kokio Coelho?! – būtų juokinga, nors ir „lietuviška“ (mėgstam mes moralizuot, mėgstam, ypač vad. šviesuomenė, besirūpinanti tautos išlikimu: išgirstu ką nors iš kultūros kongresų rengėjų – ir nusuku radiją į kitą stotį). Rusams Pavićius, aišku, civilizaciškai artimesnis (pvz.: „Всемирно известный писатель Милорад Павич нам почти родственник: все-таки Сербия, славяне“), mums – tolimesnis, bet todėl įdomesnis.

(b) Serbijos prokuratūra rengia bylas žurnalistams, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmety kursčiusiems griebtis karinių nusikaltimų, paprastai sakant, žudyt nekaltus žmones. Per Lietuvos radiją girdėjau Valentino Mitės komentarą ta pačia tema. Svobodos pranešime pateikta ir konkrečių pavyzdžių, už ką norima teist. Už iš piršto laužtus reportažus, esą Bosnijos musulmonai serbais šėrę liūtus Sarajevo zoologijos sode, esą Kroatijos Vukovaro miesto vaikų darželio rūsy rasta 40 nužudytų serbų vaikų (priežastis; padarinys – šimtai serbų savanorių patraukė keršyt; jokių vaikų nerado, bet sušaudė 200 kroatų miesto ligoninėj) ir kt. Įrodyt būsią sunku, bet įmanoma (Ruandoj buvę paprasčiau: ten per radiją būdavo pranešinėjami net adresai tų, su kuriais reikia susidoroti).
Išklausyta ir antra pusė: esą toks tyrimas – kėsinimasis į žodžio laisvę, žurnalistų bauginimas; taip, anais laikais buvę prastų žurnalistų, politikierių, propagandistų, bet tokių yra esant bet kokiam režimui. Kitas pašnekovas gerai tokį požiūrį išgliaudė: politikieriai, propagandistai – tai tie, kurie aukštino socialistų partiją ir kvietė balsuot už Miloševićių (jų niekas neketina teist); čia kalbama apie skatinusius religinę, tautinę neapykantą – dariusius nusikaltimus, nors ir ne savo rankomis.
Prisiminiau sovietmečio seminarą (LLTI, 2009-04-23), kai Rimantas Kmita pasakojo apie to laikotarpio tyrimus Vokietijoj ir pateikė pavyzdį, kaip viena tyrinėtoja sugraduoja santykį su režimu – kokios šešios pakopos tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo. Tada pašnekėjom, kad ir mums reiktų atspalvių vertinant sovietmetines laikysenas.
P.S. Gerai: šiąnakt išsimiegojau, ir nebeveržia galvos. Galėsiu dirbt.