(243) Maironiana: „Eina garsas nuo rubežiaus“ genezė

Dovilės Gasiliūnės nuotr.

Tie, kurie yra domėjęsi Maironio eilėraščių geneze, t.y. bent jau atidžiai skaitę Raštų I tomo (1987) komentarus, nieko iš principo naujo nesužinos, bet pamaniau: visai smagu primint, kad kai kurie Maironio eilėraščiai yra atsiradę iš noro padaryt šmugeliuką.
Toks Maironio eilėraštis „Eina garsas“ (Eina garsas Prūsų žemės: / žirgą reik balnoti; / Daug kryžiuočių nuo Malburgo / rengias mus terioti. / [Etc.]) – sukurtas grynai pagal užsakymą.

1902-ais Petrapily veikusi Lietuvių ir žemaičių labdarių draugija (pirmoji valdžios leista liet. organizacija Rusijos imperijoj; susibūrė 1892) sumanė surengt koncertą ir jo programon įtraukt [perspėjimas: jei ketinate mest kelią dėl takelio, ten žr. 4 punktą] lietuviškąją marselietę – Baranausko „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ iš Kelionės Petaburkan. Draugijos nariai, neturėdami nė mažiausios vilties, kad ta daina būtų leista viešai dainuoti, sumanė padaryti mažą šmugeliuką, būtent: pakeisti Baranausko žodžius kitais – visai nekalto turinio, prie kurių cenzūra negalėtų prikibti.
Misijos ėmėsi teisininkas Andrius Dubinskas (1868–1945), kurio pasakojimu, nenutoldamas nuo jo leksinės raiškos, čia ir remiuos („Epizodas iš Maironio kūrybos“, Lietuvos aidas, 1932-07-12). Taigi, kaip esamas minėtos draugijos sekretorius ir buvęs dvasinės akademijos bendramokslis (nebaigė), Dubinskas nuvykęs pas prof. Maculevyčią ir paprašęs parašyt tekstą, kurio ritmas ir posmai būtų tokie pat kaip Baranausko garsiosios giesmės. Po kelių dienų Maironis pasikvietęs Dubinską akademijon ir įdavęs eilėraštį „Eina garsas nuo rubežiaus“ (pirmąkart išspausdintas 1905-ais pavadinimu „Senovės daina“ su nuoroda: Gaida kaip „Tu Lietuva, Tu Dauguva“).
Kol kas tikrai nieko naujo neperskaitėt (išskyrus akcijos įvardijimą – šmugeliukas), ko nebūtų galima sužinot skaitant Raštų I tomo komentarus.
Pereidama prie muzikos, komentarų parengėja Irena Slavinskaitė rašo, kad tas eilėraštis „Č. Sasnausko tuojau pat buvo sukomponuotas keturiems balsams ir koncerte [...] atliktas“ (p. 275). O Andrius Dubinskas liudija ką kita: esą tą visiems žinomą „Nu, Dauguva, nu, Lietuva“ melodiją keturiems balsams suharmonizavęs draugijos choro dirigentas, Petrapilio dvasinės akademijos vargonininkas Petras Juozas Pranaitis (1868–1942; muzikos teoriją studijavęs pas Antoną Rubinšteiną, peržiūrėdavęs Kudirkos muzikinius darbelius, skirtus spaudai), „padedamas žinomų muzikų Sasnausko ir Surzynskio [greičiausiai Mieczysławo Surzyńskio]“. — Toks Raštų komentaro patikslinimas.
Ir, pasak Dubinsko, kai jie 1902-ais dainavo:

Saulė leidos, buvo kova, kraujo daug tekėjo;
Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo,

publika gerai žinojo, kad tai tik sušmugeliuotas tekstas – tikrasis turėtų būt toks:

Kad tu, gude, nesulauktum! Nebus, kaip tu nori!
Bus, kaip Dievas duos, ne tavo prisakai nedori.

Laikui bėgant mūsų sąmonėj atsijo šie du tekstai; tarkim, jau Putinas, turėdamas galvoj eilėraštį „Eina garsas“, rašė apie „maironiškosios formos meistriškumą“ visai nebeprisimindamas „prototipo“, gretindamas tik su liaudies dainomis. Taip, viskas keičias. Labai graži čia perpasakojamo Andriaus Dubinsko atsiminimų fragmento, paskelbto labai neilgtrus po Maironio mirties, pabaiga:

Kokia maža laiko distancija ir koks didelis sąlygų pasikeitimas! Tada ir toks mažas šmugeliukas buvo laikomas savotišku laimėjimu. Ir pats Maironis, kuris buvo koncerte ir klausė mūsų choro dainuojant, džiaugėsi, kad ir jis aktyviai dalyvavo tame šmugeliukyje. Bendrai tada nieks mūsų nelaukė žymaus sąlygų pagerėjimo, negut labai tolimoje ateityje; tačiau dėl to nenuleidome rankų, laikydamiesi dėsnio „fais, que dois, advienne, que pourra“.

Skaitydamas šitą gabaliuką kaip neprisiminsi sovietmečio špygų kišenėse? Tuolaik tai irgi juk laikyta šiokiais tokiais laimėjimais, o dabarties akimis žvelgiant – teatrodo buvę tik šypsnį keliantys šmugeliukai. Na bet: ką galėjo žmonės – tą darė, o įvyko tai – kas turėjo įvykt: visos imperijos anksčiau ar vėliau subyra.

(213) Užparaštė, xx: kur bėga Šešupė / kur bėga Jordanas

Dusetose tarpukariu sionistinės pakraipos žydų mokyklą dėstomąja hebrajų kalba lankiusi Henia Sneh prisimena, kad jie, lietuvių kalbos mokytojo Petro Kuzmicko skatinami, bendravo su lietuviais mokiniais. Tie juos išmokę ir Maironio/Sasnausko „Kur bėga Šešupė“; dainuodavę lietuviškai, bet pakeisdami tikrinius vardus:

Kur bėga Jordanas, kur Kišonas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Palestina.

Deja, matyt, daugiau perkurto teksto neišliko Henios Sneh atminty, o būtų taip įdomu sužinot, kaip buvo transformuotas Maironio tekstas nuo trečios eilutės:

Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias! [Etc.]

Nuorodą į šią atminties skeveldrą radau Mordechajaus Zalkino straipsnyje „‘Ant žodžių tilto’: Žydų susitikimas su lietuvių kultūra tarpukario Lietuvoje“ (išsp. Abipusis pažinimas: Lietuvių ir žydų kultūriniai saitai, sud. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė = Lietuvos istorijos studijos, t. 8, 2010, p. 53–68; beje, labai įdomi knyga, tik gaila, kad asmenvardžių rodyklės nėra). Tiesa, cituotoji Maironio teksto parafrazė jau 2009-ais buvo užfiksuota Verandoj su vaizdu į saulėlydį, bet tik dabar, pakeliui, tą įrašą užtikau.
P.S. Googlinant: Dusetos, pirmiausia, aišku, pasiūloma nuoroda į lt.wikipedijos straipsnį. Bent jau nuorodų sąraše turėtų būt užfiksuota ir Saros Weiss-Slep sudaryta bei redaguota knyga There Was a Shtetl in Lithuania: Dusiat Reflected in Reminiscences (t.y. jos vertimas į anglų kalbą; beje, ir apie Antalieptę ten nemažai yra; jei kas mokat ir manot, kad vertėtų, papildyk wikipedinį įrašą; ir šita nuoroda informatyvi).
P.P.S. O prie krepšinio čempionato priderinta transkripcija – „Kur bėga Maironis“, nežinau, man nelabai nei jėginga, nei juokinga pasirodė.

Papildas (2018 VI 28) Geršonas Valkauskas-Elimor (gimęs greičiausiai 1895, nors pase 1900, dab. Gudijoj, miręs 1980 Izraely; žr. antkapį), žurnalistas, iš lietuviškai ėjusių laikraščių daugiausia bendradarbiavęs Lietuvos Aide ir Apžvalgoj, nuo 1931-ų lapkričio pradėjęs dirbti Lietuvos generaliniame konsulate Tel Avive sekretorium (ne tik pats rašęs, ir apie jį rašyta, tarkim, Apžvalgoje 1939 I 22, nr. 4, žr. p. 4 „Lietuvos konsulate Palestinoje“).
Apžvalgos savaitrašty 1935 IX 22, nr. 15, p. 2 buvo paskelbtas Valkausko rašinys „Kur Jordanas teka“; paskutinė pastraipa:

Taip, Lietuvos žydo sieloje stebuklingoje harmonijoj jungiasi žydiški ir lietuviški akordai ir ten, kur teka Jordanas, kur žavi Kineret [= žavi Galilėjos ežeras], dar skamba širdyse ir Birutės daina.

Neabejotina: šitą sakinį rašant, turėtas omeny Maironio eilėraščio pirmas posmas (intertekstu vadintinas?).
P.S. Už sušalpą biografinėm žiniom ačiū Akvilei G.

(182) Užparaštė, xiii: kaip mirė Česlovas Sasnauskas

Apie trečią nakties pas blogai pasijutusį Č.S. sesers pakviestas daktaras A.S. išeina iš jo kambario salonan ir sako klausiamai į jį akis įbedusiems namiškiams:
– Suleidau vaistų, jam pagerėjo, bet dar luktelsiu. Atneškit priegalvį, tegul čia įsitaiso ant sofutės ir visi kartu palauksim ryto.
Susijaudinusi sesuo (greičiausiai ji) atneša priegalvį ir padeda ant sofutės.
Kurioj pusėj jūs susijaudinęs/-usi padėtumėt priegalvį? — Jau padėjot? — Priegalvis buvo padėtas dešinėj. Daktaras ligoniui liepė būtinai gultis ant dešinio šono ir nejudėti (širdis!), tad teko įsitaisyt veidu į atlošą.
Po kurio laiko, ar iš mandagumo (kaip čia dabar gulėsi atsukęs užpakalį prie tavęs budintiem žmonėm), ar norėdamas pamatyt jų veidus ir ką nors pasakyt, Č.S. pamėgino apsiverst ant kito šono. Ir mirė.
Pagalvojau: jei priegalvį atnešęs žmogus būt buvęs kairiarankis, greičiausiai būtų padėjęs jį kairėj sofutės pusėj. Tada ligonis, atsigulęs ant dešinio šono, būt galėjęs matyti prie jo budinčius artimuosius ir nebūt kilęs noras vartytis...
Kompozitorius ir vargonininkas Česlovas Sasnauskas mirė 1916-ų sausio 18-ą pusę aštuntos ryto, būdamas jaunesnis nei šią užparaštę rašantysis (nesulaukė 49-erių).
P.S. Šią istoriją prisiminiau šįryt maždaug 7:30 pervesdamas kasmetę gyvybės draudimo įmoką.