(248) Visiškai tarp kitko: du dalyku, digresija ir asociacija

(a) Miłosz-Milošas-Milašius

Reklaminiai stendai, primenantys, kad praeiti metai buvo Czesławo Miłoszo, kol kas nepakeisti, tad gal dar ir galima pasvarstyt apie asmenvardžio formas. Aš asmeniškai (bent kol kas) už Czesławą Miłoszą, bet stengtasi prigydyt ir aplietuvintą Česlavą/Česlovą Milošą (stenduose – Česlavas, o, tarkim, Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės studijoj – Česlovas (Lietuviški Česlovo Milošo kontekstai). Bet jei Jerzy Giedroyc – Jurgis Giedraitis, tai Czesław Miłosz – Česlovas Milašius (juk pusbrolio asmenvardį rašom Oskaras Milašius, nors jis pats pasirašydavo Milosz-Milašius). Suprantu, nesu joks autoritetas, tad nuomonę dera kuo nors paremt; ir bus tai Vaidoto Daunio teksto „Nesibaigiantis pasaulio poeto kelias Tėvynės link“, išspausdinto Lietuvos ryte (1995-07-27; liepos 26-ą Nidos rotušėje Miłoszas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu), pirmas ir du paskutiniai sakiniai:

Prieškario Lietuvoje Czeslawas Miloszas buvo vadinamas Česlovu Milašiumi. [...] Czeslawas Miloszas yra parašęs knygą, pavadintą „Tėvynės ieškojimas“. Mes galime pasakyti šiek tiek kitaip: ieškodami savo Tėvynės, vis labiau atrandame Miloszą, Česlovą Milašių.

Taigi: arba Czesławas Miłoszas, arba Česlovas Milašius; o gal Česlovas Miłosz-Milašius.

(b) LKŽ papildai

Kartkartėm vis ima lįst galvon mintis: fiksuok žodžius, kurių nėr popieriniam LKŽ ir lkz.lt; fiksuok sakinius, kurie tiktų kaip pavyzdžiai prie retesnių žodžių. Gal ir visai gera mintis, bet grūdu ją lauk suvokdamas, kad galiu įklimpt (neturiu teisės, darbus, už kuriuos mokama, reikia dirbt). Na bet šįkart neatsispyriau – užfiksuosiu šį tą.
Patinka ir gražiai skamba daiktavardžiai be -imo, -umo.
Tarkim, steigtis (o ne steigimas). Deja, LKŽ neužfiksuotas, nors net knygos pavadinime pavartotas: Arūno Sverdiolo Steigtis ir sauga (1996; redagavau).
Neužfiksuotas ir šio žodžio (beveik) antonimas apleistis. Va šįryt važiuodamas darban iš dėžės išsitraukiau pluoštą išplėšų iš laikraščių (revizija: ką mest – ką pasilikt, nors irgi derėtų mest). Lietuvos ryto „Mūzų malūnas“, 1994-09-02: Alis Balbierius, „Apleisties kunigaikštystės romantika, neviltis ir vertė“:

Kiek visur regime apleisties! – tūkstančiai sukežusių vienišų sodybų „agrariniame“ gamtovaizdyje, į kurias jau nebesugrįš jokie naujieji ūkininkai. Baisūs, žemę niekinantys, jau irstantys ir ardomi monstrai – buvusios sovietmečio fermos, sandėliai ir kiti „ūkiniai“ pastatai. [...] Kur mes dabar rasime kitą tokią šalį, tokią Didžiąją Apleisties kunigaikštystę kaip Lietuva?
Gelia ir slegia toji apleistis, o kartu ir įkvepia... Ir nyksta ji, traukiasi, genama naujų vėjų ir privačių iniciatyvų. [...]
Aš esu Didžiosios Apleisties kunigaikštystės vaikas ir iki mirties neišsižadėsiu šios savo tėvynės.

Arba štai Valdo Papievio romane Eiti pavartoti žodžiai nuoliūda ir naika. Abu yra LKŽ:

núoliūda sf. (1) A. Baran nuliūdimas.

Tik tiek. Ir jokio sakinio ar frazės. O kodėl nepridūrus kito anykštėno – V.P. sakinio (gal patrumpintino):

Jos [palaima ir gėla] neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. (p. 57–58)

Kitas žodis:

naikà sf. (4) Žž, náika (1) nykimas, liga: Tokia naikà užpuolė, ir nyksta jijė J. Pripuolė jam kokia naikà, ir sunyko taip Upn. Kad užpuola javus kokia naikà, tai nieko nelieka Skr. Kažkokia náika jį suėdė Rmš.

Ar nereiktų nurodyt ir kitą reikšmę: (2) naikinimas, priduriant pavyzdį iš Papievio:

Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. (p. 68)

Arba: ar nebūtų prasminga prie žodžio atãbradas pridurt kaip vartojimo pavyzdį sakinį iš Albino Žukausko, išleidusio knygą Atabradai (1975)? — Gana.

Nors ne – dar digresija (nuo žodžio naika): Nijolė Kudirka, iš profesijos psichologė, garsi fotografė (internete lietuviškai apie ją nieko neradau),1992-ais Vilniuj surengusi parodą (vienintelę Lietuvoj) nuotraukų iš Afrikos [ir greičiausiai kt.], sakė: „Fotografuodama archajinę kultūrą, fiksuoju nykstantį pasaulį, kurio ateities kartos nebepamatys. Tą pasaulį noriu suprasti ir įsimintinai perteikti. Kai jo nebeliks, kiti tokios galimybės nebeturės.“ Ir dar pridūrė: „Pasaulis ant jų [jos užfiksuotų žmonių, jų tradicijų ir kultūros] užvažiuos kaip su traktorium.“ (Cit. iš: Ramunė Vaitiekūnaitė, „Nijolė Kudirka“, Nemunas, 1992, nr. 11/12, p. 29.)
Ir dar asociacija: Vytauto Balčyčio Lietuvos miesteliai; regis, tais 2009-ais per Vilniaus knygų mugę priėjęs prie fotografo pasakiau: „Manau, Pats galėtum parašyt empatiškiausią recenziją apie Andrzejaus Stasiuko Pakeliui į Babadagą“, – Vyto Dekšnio puikiai išverstą knygą, kuri padarė labai stiprų įspūdį, nes pajėgta žodžiais perteikt būtent apleistis ir naika.

(17) Lietuvos miestelių balsai

Ankstesniam įraše, kur atsispirta nuo Miesto IQ š.m. birželio numerio, norėjos kur nors paminėt dar vieną tekstą, bet kad būtų nukrypta nuo perliukų temos, tad, nors sunkiai, susilaikiau. Pasilikau šiam įrašui, bet jį reikia pradėt iš toliau.

Prieš keletą mėnesių, tuoj po knygų mugės, vadinas, vasario antroj pusėj, kai galvoj susijungė kartkartėm per Svobodą girdimi „Голоса больших городов“, Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345 (2003), Viktoro Rudžiansko 2005-ais išėję miesteliai.lt ir šiųmetis Vytauto Balčyčio fotoalbumas Lietuvos miesteliai, kibirkštelėjo: o kodėl neįbalsinus bent dalies Lietuvos miestelių? Net vad. kepurę, t.y. įžangą buvau sugalvojęs: [visada ta pati] gama į viršų [moters balsu: Lietuvos miestelių balsai] gama į apačią x miestelio vargonais [nes miestelio daugmaž sinonimas bažnytkaimis; pavadinimas su patikslinimu, kur tas miestelis, etc.]. Etc. – tokia audiokasa, pinama iš konkrečiame miestely įrašytų garsų ir balsų: bažnyčioj, šventoriuj, knaipėj ir kitur. Visa medžiaga turi būt sąžiningai iš ten – net varnos, jei prireiktų, pvz., kuriant Vabalninko balsą, turi kranksėt būtent tos, kurios pulkais suka apie bažnyčios bokštus. Audiokason būtų įpinamas ir kaspinas – poetinis ar prozinis su tuo miesteliu susijusio žmogaus balsas: jei Vabalninkas – tai tiktų Jono Strielkūno skaitomas eilėraštis kad ir apie Paryžiaus gatvę; jei Saločiai – Henriko Algio Čigriejaus, jei Čekiškė – kas be ko, Rudžiansko, jei Siesikai – aišku, Romo Railos, jei Taujėnai – gal pavyktų prisikalbint Kęstutį Navaką; savo balsu įdėt šiek tiek istorinių žinių; pradėt nuo Aukštaitijos, pakeliui kurpiant mintis apie kitų regionų miestelius.
Visai nebloga idėja (net dabar tebemanau), bet... Todėl savotiškai jausdamasis skaičiau Miesto IQ vyr. redaktorės pavaduotojo Dainiaus Genio surašytą birželio numerio redakcinės skilties pastraipą:

Visai neseniai „Miesto IQ“ pradėjo naują projektą, siekiantį savitu kampu, kitaip pristatyti kai kuriuos šalies miestelius. Parodyti juos ne taip, kaip esame įpratę matyti iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos bokštų. Pamėginsime pažvelgti taip, kaip juos regi vietiniai gyventojai ar iš ten kilę žmonės, parodyti originalų, kitokį jų portretą. Tad neatsitiktinai svarstymams apie kitokias miesto puses paskyrėme šio žurnalo numerį.

92–98 p.: Giedra Radvilavičiūtė, „Gimtojo miesto skiepai“. Apie Panevėžį (vis dėlto miestas, ne miestelis, kaip žadėjo vyr. red. pav., nes miestelis – tai maždaug nuo 500 iki tūkstančio gyventojų). Smagus skaitinys, kaip absoliuti dauguma G.R. surašytų. Šmaikščių, graudžių ir kitokių istorijų papasakota, bet skaitant varpelis dzingteldavo ties kvapu ir garsu:

Kažkas yra sakęs, kad ilgainiui iš šalių ir daiktų lieka tik kvapai. Iš miestų – irgi. Panevėžys atmintyje kvepia spirito gamykla prie Nevėžio, muilo ir mėsos fabrikais. Cukraus, stiklo ir tiksliosios mechanikos gamyklos nekvepia niekuo, gal todėl pražuvo ir atsiminimuose (p. 93).
Kai sekmadienio tyloje, tik riebiai, benzino spalvomis tviskančiai musei bukagalviškai atsidaužiant į stiklą, skaitydavau „Tris muškietininkus“, Beržų gatve pracaksėdavo arklys, iš kaimo vežantis į turgų žmogų ir jo šeimos išgyvenimui būtinas parduoti prekes, dažniausiai bulves. Arklio kanopų caksėjimo patentas, kad ir kur tą garsą po to būčiau girdėjusi, priklauso Panevėžiui (p. 95; užfiksuota ir daugiau garsų, bet šitas ryškiausias).

Kol teksto įspūdis palygint šviežias, gan daug ką atsimeni, o kas darysis tolstant? Įtariu, išliks vienas apibendrinamasis (?) sakinys: Radvilavičiūtės Panevėžys – spirito, muilo ir mėsos kvapas ir arklio pasagų caksėjimas.
Baisiai daug, kažkaip iš esmės.