(935) Užparaštė, cxxviii: kaip Vienažindys tuo pačiu metu galėjo būt ir Petrapily, ir Krinčine?

egioninius kultūros leidinius skaityt, bent man, gal net įdomiau negu tuos lyg ir visų visiems skirtuosius. (Net žemaitiškus, ir labai gaila, kad Žemaičių žemė nebesirodys.)
Vakar gavau dovanų Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo Šiaurietiški atsivėrimai naujausią (41-ą) numerį.
Be kitų įdomių publikacijų, ir faktofilo (tai komplimentas!) Algimanto Krinčiaus rašinys „Kunigas Antanas Vienažindys: mitai ir faktai“, skirtas 150-osioms Vienažindžio atvykimo Krinčinan metinėms. Remiantis išlikusiais bažnyčios archyvais, pateikiama daug duomenų apie kun. Antano darbą – kiek pakrikštijęs, kiek palaidojęs, kieno krikšatėvis buvęs; suabejoja kai kurių jo konfratrų charakteristikom, Juozo Tumo lengva ranka paleistom pasaulin. Kaip sakoma, informatyvus straipsnis.
Bet ne tik viešai pasidžiaugt šiuoju tekstu noris. Rašiny užminta viena mįslė, kurią mėgint įminti ir jūs gal norėsit.

Kosto Aleksyno parengtoje A. Vienažindžio rinktinėje „Kaipgi gražus gražus“ (Vilnius, 1978) paskelbtas 13 laiškas „Saviškiams“, datuojamas 1870 m. lapkričio 7(19) dieną, rašytas iš Peterburgo, rodytų kunigą tuo metu ten buvus, tačiau Krikšto metrikų knygoje dieną prieš ir dieną po (t.y. lapkričio 6(18) ir 8(20) dienomis) įrašyti Krikšto aktai. Ar galėjo kunigas per vieną parą nuvažiuoti tokį atstumą ir grįžti? (p. 8–9)

Kad toks senųjų bažnytinių rankraščių skaitytojas kaip Krinčius būt ko nors toj krikšto metrikų knygoj nesupratęs ar klaidingai įžiūrėjęs datas – negali būt; laiško data Aleksyno parengtoj knygoj irgi tokia, kokia užrašyta laiško dešiniam viršutiniam kampe – Petersburg 1870 r. Listopada 7^go dnia. — Tai kur tas šuo pakastas?
Kokia prasmė pinklint (kaip bidens tripartita prie kiškos tas žodis prikibo, šuniukais vadindavom) rašant laiško datą? Jokios. Lapsus calami? Bet tokios ištinka naujus metus ar mėnesį pradedant; vargu ar tikėtina, kad Vienažindys rašydamas laiško datą paprasčiausiai apsiriko.
Spėčiau, krikšto metrikų knygoj nurodytomis datomis vertėtų imt ir suabejot. Kuo remiantis? Tik pasvarstymu, aišku. Štai tokiu.
Kaip rašo Krinčius, Vienažindžio bėdos prasidėję 1869-ais, kai buv. Pabiržės klebonas Lichodziejevskis tapęs Panevėžio dekanu; spėja, kad gal net per pirmą vizitaciją tų metų spalio pradžioj Krinčino vikaras su dekanu susikirtę – ir amžius, ir kilmė, ir pažiūros galėję tatai lemti. Kitąmet dekanas bažnyčią vizitavęs irgi spalio pradžioj; irgi, matyt, išlydėdamas dekaną Vienažindys jam abiejų žandų neišbučiavęs. 1871-ais Lichodziejevskis Vienažindį paskutinįkart vizitavo Krinčine (p. 11). – Petrapilin 1870-ais Vienažindys išvažiavo, aišku, po vizitacijos, gal ir spaliui artėjant į pabaigą, o grįžęs – anksčiausiai lapkričio vidury? – užlopė išvykimo skylę (vaikus pakrikštijęs knygon surašė pagal gimimo dieną), kad kitąmet vizituojantis dekanas bent prie išvykos negalėtų prisikabinti. (Nors tai ir nepadėjo, o gal net atvirkščiai, jei kas – kad ir laiške minimas nepatenkintas p. asesorius – netinkamon ausin šnipštelėjo ar Panevėžin brūkštelėjo; – Do Wojnuta!).
Ar taip galėjo būt? Manau, galėjo. Nors gal ir nebuvo. Arba kitaip buvo. – O kaip jūs mėgintumėt įmint šitą mįslę?

(820) Tarp kitko: panytėlės Nitaitės atsakas Vienažindžiui

eabejoju, mokat: „Pasakykai, panytėle, / Ar tu mane myli? / Kiek jau kartų tave klausiau, / O tujen vis tyli!..“ Etc.
Jei ne patys kartkartėm niūniuojat, tai esat girdėję, kaip a.a. Vytautas Kernagis dainuoja.
Antano Vienažindžio Žemaičių kunigų seminarijoj sukurtos dainos po 1863-ių sukilimo ima plisti iš lūpų į lūpas ar nuorašais.
Kas be ko, atkeliauja ir iki Rokiško. Jomis susižavi ir panelė Liudvika Nitaitė (dar ne Didžiulienė ir ne Žmona), pati bandanti eiliuot, versti lenkų, vokiečių ir rusų poetų eilėraščius.
„Pasakykai, panytėle“ mėgsta ir jausmingi bernaičiai, kurie pasitelkia šią dainą norėdami šį tą ir santykiuose su panelėm išsiaiškinti.
Apie kokius 1873-ius kartkartėm jau poėte pavadinama p-lė Liudvika nusprendžia nebetylėt – ima ir parašo atsakymą, kuris net klebonui patikęs. Niekur jis nebuvo išspausdintas, jį Didžiulienė-Žmona prisiminė gyvenimo saulėlydy, kai Vaižganto įkalbėta ėmėsi rašyt atsiminimus, išėjusius jau po mirties, 1926-ais, pavadinimu Ką aš beatmenu. Štai tas atsakas į Vienažindžio „Pasakykai...“:

Bernužėli-dobilėli,
Ir aš tave myliu,
Bet nemėgiu kvailos kalbos,
Užtatai ir tyliu.

Nekalbėk, nevargink manęs,
Nes man laiko gaila.
Mano širdis nė nejuda –
Ji ne tokia kvaila.

Jegu tyliai sau sėdėsi,
Niekų nekalbėsi,
Žinok, mielas bernužėli,
Tu man nenusdėsi. (p. 87–88)

Vakar, kai pacitavau šitą atsaką coll. Solveigai D. (ką tik išėjo jos knyga apie Sartre’ą ir jo ne žmoną Beauvoir Lietuvoje 1965-ais), sakė, kad reiktų jįjį įdėt kokion feministinės lietuvių literatūros antologijon; aš pagalvojau apie dainuojamosios poezijos atstoves – Didžiulienės proza sunkiai paskaitoma, dramos vargu ar būtų kam beįdomios, negi ją teprisiminsim tik kaip Gaspadinystės knygos, arba Pamokinimų, kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai autorę? Tetampa žinoma bet vienu kūriniu ir kaip poetė.

(792) Užparaštė, cxiv: apie sovietinę resemantizaciją

TŽŽ (1985) šito žodžio nėra; nelietuviškai tariant – man regis, tiksliau; bet jei reikia lietuviškai, tebūnie – perprasminimas.
Į labai nedaug ką mes esam įsigilinę, perpratę; apie daug ką spendžiam pagal mūsų galvoj susiklosčiusį įvaizdį; įvaizdis visada atsiranda su pagalba.
------------------------------------------------------------------------
1959-ais buvo išleista tikrai mokėjusio vaizdingai pasakot Juozo Baltušio įspūdžių iš kelionės po Lietuvą apybraiža Kas dainon nesudėta; net su nuotraukom, 12 000 egzempliorių tiražu.
Iš Obelių („Zarasų krašto prieslenksčio“, juos susiejęs su Gudaičio-Guzevičiaus kalviu Ignotu, čia „kal[usiu] ginklus, šturmav[usiu] grafo rūmus, telk[usiu] žemiečius kurti pirmąsias tarybas, statyti naują gyvenimą“) rašytojas suka į Zarasus, pakeliui taip svarstydamas:

Ne veltui ir neatsitiktinai čia [Astravo ar Kriūgiškio kaime, Zarasų apskrityje] gimė maištingasis lietuvių liaudies dainius Antanas Strazdelis, pranašingai skelbęs savo broliams baudžiauninkams, kad jau „prikalta daug yr plieno“ [citata iš anoniminio eilėraščio „Varnas“, kuris, kaip pagrindė Vytautas Vanagas, ne Strazdo] ir kad ponams ateis „ta diena“ [frazė iš to paties eilėraščio], kai pasibaigs nuožmi vergovė, išauš laisvės ir laimės laikai. Neatsitiktinai iš čia kilo [*Anapolyje] ir didžio sielvarto poetas Antanas Vienažindys, visą gyvenimą kankinęsis juodos sutanos apkaustuose, ieškojęs paguodos karčiam svaiguly ir armonikos trelėse, nūnai tykiai besiilsintis Laižuvos kapinėlėse, liepų papėdėj, palikęs mums nuostabias dainas, graudų humorą, šviesia ašarėle skambančius posmus. Čia [Pažiegėje] gimė ir augo didis mūsų tautos sūnus Kazimieras Būga, visas jėgas ir širdį atidavęs gimtajai tėvų kalbai ir palūžęs jaunas, degte sudegęs savo žygdarbio ugnyje [diagnozė daug proziškesnė: „smegenų gripas“]. Ir būtent čia, šiame neįtikėtino grožio krašte, gimė didvyriškoji lietuvių tautos dukra Marytė Melnikaitė. (Juozas Baltušis, Raštai, t. III: Kelionių apybraižos, 1981, p. 35–36).

Apribai/kontekstas stiprina įvaizdį: Strazdas, Vienažindys ir Būga, apkraštuoti kalvio Ignoto ir Marytės Melnikaitės.
Galvojant apie sovietmečio studijas: resemantizuotų kultūros įvaizdžių istorija; kažkas panašaus į studijos temą.

(426) Užparaštė, lix: apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“

Pagaliau išleisti Motiejaus Miškinio (1898–1974) – Gogolio, Dostojevskio, Tolstojaus, Bunino vertėjo, literatūros vertintojo, poeto Antano M. brolio, viename laiške save pavadinusio grafofobu – Rinktiniai raštai (parengė Jonas Šlekys; LLTI, 2012). Lyg ir džiaugtis reiktų. Per knygų mugę buvo parduoti du knygos egzemplioriai: vienas tolimai giminaitei, kitas – buv. M.M. mokinei iš Juknėnų. Po mugės – dar keli. Ir tai visai daug. Turint galvoj dabartinę situaciją.

Dėl vienos smulkmenos šis įrašas randas.
1970–1971-ais rašytame tekste apie Baranauską artėdamas prie pabaigos (p. 155–157) M.M. sukteli šonan – prisimena mokytojystės Marijampolėj laikus, praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio antrą pusę.
Sykį jam tekę svečiuotis kolegos, irgi Rygiškų Jono gimnazijos mokytojo, namuose; jo žmona – rusė, gimusi Samaros ar Simbirsko gubernijoj, ten ir mokslus ėjusi, gana gerai kalbanti lietuviškai – buvusi didelė lietuviškų dainų gerbėja, visų dainų švenčių Kaune ir kitur lankytoja. Taigi M.M. buvo paprašytas ką nors padainuoti. Ir užtraukęs „Sudiev, kvietkeli“. Po kelių posmų šeimininkė jam tarusi: „Aš prašau padainuot lietuvišką dainą, o jūs dainuojate rusišką“ ir ėmusi dainuot, tik truputį kita gaida, „Прощаюсь, ангел мой, с тобою“.
Ir M.M. labai gailisi tada neužsirašęs rusiško teksto, teprisimenantis, kad tekstai daugiur skyrėsi, rusiškieji žodžiai buvę sentimentalesni, o melodija – ne tokia graudi kaip lietuviškoji. („Vadinas, Vienažindys įliejo į romansą tikro aukštaitiško lyrizmo.“)
Atkarpa apie „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias“ [beje, vienas romanso posmas įterptas į Sinclairio The Jungle] baigiama paapgailestaujant:

O rusiškojo „Прощаюсь...“ teksto ir dabar nepažįstu. Su mielu noru jį „pastudijuočiau“.

Pagooglinau. Saltykovas-Ščedrinas yra parašęs apsakymą tokiu pavadinimu; komentare nurodyta, kad tai XVIII amžiaus rusų romansas. Ir stop. O išties visai įdomu būtų palygint tekstus, – laisvas vertimas? sekimas? Ir išgirst, kaip tas romansas skamba smalsu.
Gal atsirastų norinčiųjų pasiknaisiot internetuos giliau?

Prieduras (2016-05-02) Kartais taip atsitinka, kad kas nors ima ir parašo nelyg tavo teksto tęsinį. Taip pagalvojau skaitydamas Donatos Mitaitės eseistinius atsiminimų gabaliukus Literatūroj ir mene (2016-04-01), konkrečiai – šitą:

„SUDIEV, KVIETKELI...“, arba apie kolegišką solidarumą. Seniai jau. Vytautas Vanagas, sudarinėjęs Vaižganto raštus, paprašė sužinoti, ką reiškia Vaižganto pastaba „Iš rusiško“ prie Vienažindžio eilėraščio „Sudiev, kvietkeli...“. Apklausiau, ką galėjau, pradėdama nuo slavisto Tomo Venclovos. Jis atsakė, kad turbūt turimas galvoj koks rusiškas romansas, ir pridėjo, kad Uptono Sinc­lairio romane „Džiunglės“ tą „Kvietkelį...“ dainuoja lietuvių emigrantai. „Koks nors romansas“ – netikusi frazė akademinių raštų komentaruose. Kažkuris iš negalėjusių man padėti garbių maskvėnų liepė skambinti Sergejui Bočiarovui. Muisčiausi ilgai. Sergejus Bočiarovas, toks labai protingas, dirbo tame pat instituto skyriuje, kuriame baigiau aspirantūrą, bet mano bendravimas su juo apsiribodavo pagarbiu „Zdravstvujte, Sergej Georgijevič“. Paskambinau. Pasakė, kad nežino, bet... koks jūsų telefonas?.... Jei ką sugalvos, paskambins. Va taip reikia mandagiai išsisukti iš situacijos, pagalvojau. Skambinti nebebuvo kam, kapituliavau ir pamiršau (ne mano juk problema – Vanago). Gal po poros savaičių pakėlusi telefono ragelį išgirdau: „Zdravstvujte, eto Bočiarov.“ Jis vis pamiršdavęs ir vėl prisimindavęs mano klausimą, bet nieko negalėjęs sugalvoti. Tada paskambino Michailui Gasparovui ir tas išsprendė problemą per penkias minutes. Man buvo padiktuota romansų rinkinio metrika, dar pora to, kur „iš rusiško“, strofų. Iš tiesų labai panašu. 1961 m. tas romansas dar buvęs dainuojamas kažkur prie Maskvos.
Ir kodėl pastaruoju metu vis prisimenu Sergejų Bočiarovą? Gal, kad žinau apie rimtas jo sveikatos problemas? Gal, kad neseniai FB platybėse šmėkštelėjo sena jo mažytės, bet į tėvą labai panašios dukters nuotrauka? Gal tiesiog dėl bendros situacijos?.. O „Kvietkelio...“ istorija – visai gera tema straipsniui arba bent studento kursiniam darbui. (p. 31)

Prikibau prie paatostogavusios ir grįžusios darban D.M.: o kur ta bibliografinė nuoroda ir pora posmelių? Atidavusi Vytautui Vanagui lapelį, tai turėtų būt panaudota kur nors Vaižganto Raštų komentaruose. Peržiūrėjau 17 tomą, kuriame Vaižganto studijėlė apie Vienažindį. Nėr. Vadinas, kažkur kitur, nes juk ne kartą Vienažindį Vaižgantas savo rašiniuos minėjo.
Pagaliau! (2017-10-07) Brigita Speičytė, rengianti Vienažindžio rinkinį „Gyvosios poezijos“ serijai, rado tą romansą (internete):

Прощаюсь, ангел мой, с тобою,
Прощусь со счастием моим...
Увы, я принужден судьбою
Под сводом неба жить один.
Настал последний час разлуки,
Прости, душа моя, прости.
В печали, горести и скуке
Я должен дни свои вести.
Ах, нет, прости, я не жалею,
Что дни свои с тобой гублю;
Пускай я от любви истлею,
Со словом я умру «люблю!».
Любил, любить тебя я буду,
В какой бы ни был стороне,
Тебя до гроба не забуду,
С тобой я рай найду везде.

Bibliografinė nuoroda: Городские песни, баллады, романсы, parengė Alla Kulagina ir Fiodoras Selivanovas, Maskva, 1997, 185 tekstas.