(1097) Visiškai tarp kitko: digresija skaitant Lukos Lesauskaitės rašinį

„Lietuvos (ne)vizija“, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui, Naujajam Židiny-Aiduos (š.m. nr. 4, p. 10–12).
Po Kovo 11-osios gimusieji ir turėtų svarstyt apie tą laiką, kuris mum praeitis, o jiem istorija. Teisėju savo byloj nieks negali būt, nebent advokatu. Mūsų prisiminimai, tuolaikiai pasvarstymai tik tyrimo šaltiniai, o ne tyrimas. – Mintis šonan nuklydo nuo šių pastraipų:

Taigi trys išskirtos idėjos – materialinės gerovės, moralinio apsivalymo ir teisinio atkūrimo – galėtų būti pavadintos savotiškais nepriklausomos Lietuvos (pro)vizijos elementais, tačiau savaime aišku, kad jie neaprėptų visų tų ateities vaizdinių, kurie kūrėsi ir keitėsi tiek viešojoje erdvėje, o turbūt dar svarbiau – privačiuose pokalbiuose ir intymiose svajonėse. Visi žinome vieną iš Atgimimo metais atsiradusių idėjų – „gyvensime kaip Švedijoje“. Tačiau tyrinėjant to meto šaltinius tokie pasvarstymai išnyra tarsi iš miglos, nes kas taip pasakė ir kur tai parašyta, surasti labai sunku. Tai svarbu ir simptomiška, nes sufleruoja mums, kokiais pavidalais anuomet vizijos kūrėsi ir sklido visuomenėje, į ką rėmėsi ir kaip mitologizavosi, o gal pirmiausia atsirado kaip mitai ar anekdotai, nors iš tikrųjų apeliavo į pačią sovietinio žmogaus esmę – jo troškimus ir baimes. Tokios vizijos, kaip „gyvensime tarsi Švedijoje“, gal neturėjo konkretaus šauklio ir aiškaus turinio, bet jos tūnodamos šešėlyje ar išnaudojamos (vėlgi) instrumentiškai paramai pritraukti (ir negalvojant apie tolimas pasekmes), formavo ir nešė į priekį kitas – gal net galėtume sakyti – tam metui politiškai korektiškas vizijas.
Aišku viena, kad visas idėjas jungė bendras siekis – sugriauti tai, kas yra, atlyginti skriaudas ir žalą, o tada jau bus galima kurti Lietuvą. Visi norėjo išsilaisvinti ir gyventi geriau. Kaip geriau, niekas nežinojo, bet norėjo negyventi taip, kaip gyveno iki tol. Tai lyg ir paaiškintų žodžių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ kilmę: ne už tokią, nes nežinojome, už kokią, neturėjome bendro visuotino plano Lietuvai, ką norime pasiekti, kaip ji turi atrodyti, kaip kurti ateitį. Žmonės turėjo skirtingus įsivaizdavimus, parsineštus iš savo „kolbos“, todėl ir interpretuoja kiekvienas iš savo perspektyvos. (p. 12)

Mėginau prisimint, kokios idėjos siejos su nepriklausomos Lietuvos vaizdiniu mano galvoj: žodžio ir sąžinės laisvė; kaip pasiklosim, taip išsimiegosim, t.y. patys būsim atsakingi už savo gyvenimus; daugiau teisingumo. Bet ne apie tai šita digresija. — Apie posakį „gyvensim kaip Švedijoj“, kas turėta omeny. Manyčiau, migla galėtų prasisklaidyt susiejus jį su labai didelei tautos daliai neklystančio autoriteto statusą turėjusio (ir tebeturinčio?) Justino Marcinkevičiaus prisiminimais apie tuos laikus nuo Kovo 11-osios praėjus 10-mečiui (jau nebeinančio Dialogo, mokytojams skirto savaitraščio, visas 2000 III 10 numeris tam jubiliejui buvo skirtas):

Baltijos kelias, – ne Kovo 11-oji – man buvo aukščiausias emocinis ir pilietinis patyrimas. Tada buvo taip didinga ir taip paprasta. [...] Man atrodė, kad su nepriklausomybės atgavimu įžengsim į rojų. Bet įėjom į žemę. (JustM, „Žemėj gyvenimas žemiškas“, p. 14)

Tikrai daug tą laiką išgyvenusių, manau, labai panašiai įsivaizdavo. Taigi ne konkreti valstybė, o gyvenimas (kad ir žemiškam, bet) rojuj turėtas omeny sakant „gyvensim kaip švedijoj“; būtent mažąja raide tą švediją ir reiktų rašyt. Ši svajonė įžengt į rojų paaiškintų ir troškimą vienybės ir santarvės, kai jų nebegali iš principo būt, politikos kaip iš esmės nešvaraus dalyko suvokimą, gal ir dar ką.
P.S. Bebaksnodamas prisiminiau Daniilą Charmsą: „Jegorovas pasėjo saulėgrąžą ir ėmė laukti, kada iš jos išaugs medis“; DCh – bene vienintelis rusų rašytojas, kuris neabejotinai turėjo geros įtakos ne tik lietuvių literatūrai, bet ir apskritai kai kurių lietuvių pasaulio suvokimui nuo kokių, spėčiau, 1980-ų; pamatyt padaro ar reiškinio metamą absurdo šešėlį; ciniškas požiūris – net į sveikatą (Sloterdijko Ciniškojo proto kritika lietuviškai pasirodė tik 1999-ais, Gombrowicziaus Dienoraštis 1998–1999-ais; ačiū už finansinę paramą Sorosui); ir Vytauto V. Landsbergio Rudnosiukas, ir Lino Poškos, Gintaro Beresnevičiaus istoriniai anekdotai, ir Sigito Parulskio atsiminimai apie XX amžių (regis, nebeegzistuojančiam omni.lt pirmąkart skelti?; Parulskis ir vertė Charmsą), ir dar ką nors tikriausiai užmiršau, – ar klysčiau sakydamas, kad pasaulėmatos principo ieškotina 1942-ais mirusio Daniilo Junačiovo rašymuos? (Erlickas? Gal ir Erlickas: Charmso Misterija buf VU Kiemo teatre pastatyta 1980-ais, Prisypkiną vaidino garsusis Petras Navickas; Erlickas su Gailium Kličium buvo parašę Petro Navicko išpažintį, pastatytą 1975-ais; Kodėl? išėjo 1979-ais.) — Kam patinka Charmsas, tas niekad nesakys, esą ne už tokią Lietuvą kovojo.

(498) Užparaštė, lxix: apie intertekstualumą

Yra tokia literatūrologinė sąvoka intertekstualumas – ryšys, kurį vienas ar kitas tekstas turi su kitais tekstais (pasak Dalios Satkauskytės, aiškinusios šitą dalyką gimnazistams; Literatūros enciklopedija mokyklai, 2011, p. 155). Kaip pavyzdžiai ten pateikti: Joyce’o Ulisas susijęs su Homero Odisėja, arba: Algimanto Mackaus „Triumfališkoji“ (iš Chapel B; su žinomąja eilute „Ir mirtis nebus nugalėta“) su Dylano Thomo eilėraščiu „And Death Shall Have No Dominion“. Ir pridurta, kad intertekstualumas gali reikštis kaip citata, anagrama, aliuzija, parodija, imitacija, pastišas ir pan.

Manau, beveik visi, baigę vidurinį mokslą, esam girdėję/skaitę Antano Baranausko Anykščių šilelio 182-ą eilutę:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

Tik Baranausko tekstu remiantis apie lietuvius gražių dalykų galima prikurt. Štai gimnazistams buvo pateiktas interpretuot gabaliukas iš Justino Marcinkevičiaus:

[...] „Anykščių šilelis“ – tai ir mūsų dvasios Šilelis. Kiek čia spalvų, kvapų, garsų, kokią vienovę čia pajunta žmogus su viskuo, kas yra! Ir kiek čia veržimosi aukštyn, būties pilnatvės pajautimo, kada nepajėgdamas to grožio ir gražumo išreikšti žodžiais, žmogus tiktai nubraukia sudrėkusias akis:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

Galbūt verkiame, suvokę savo laikinumą, galbūt regėdami, kaip griūva mumyse aukšti svajonių, siekių ir ketinimų medžiai, galbūt girdėdami, kaip šaukiasi globos, priežiūros ir kasdieninio rūpesčio tai, kas gyva, gražu, gera ir teisinga mumyse... (Tekančios upės vienybė, 1995, p. 42–43)

Gimnazistų klausiama: „Kodėl cituojama ši poemos eilutė: ‘Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino’?“ — „Teisingas“ atsakymas turi būt: „Norima pasakyti, kad miškas reikalingas lietuvio sielai, kad čia lietuvis medituoja.“
O pasitelkus intertekstualumą galima ir „neteisingą“ atsakymą pasiūlyt: cituotą Baranausko eilutę apie lietuvį, nežinia kodėl miške verkiantį, paaiškina Juozas Erlickas „Gamtininko užrašuos“:

Pastebėjau, kad lietuvis, išėjęs miškan, pasijunta geriau nei mieste.
Taip yra dėl to, kad miške daug šakų, ir ant kiekvienos gali pasikart.
Svaiginamas neribotų galimybių jausmas! (History of Lithuania, 2000, p. 338)

Štai dėl ko lietuvis miške verkia, tik prisipažint bijo :) – taip, pavojingi tie intertekstiniai ryšiai (apskritai Erlickas intertekstualiausias liet. rašytojas, bet čia jau kita kalba).

(27) Literatai, vamzdžiai ir kt.

Pirminis šio įrašo impulsas – noras patikslint Giedrę Jankevičiūtę, straipsny „Apie ‘Vamzdžio’ estetiką ir genius loci“ (ŠA, 2009-07-10) rašiusią, esą Liudvikas Jakimavičius buvęs vienintelis iš literatų (ką padarysi, nors ir nemėgstam, bet taip menininkai ir menotyrininkai apibendrintai vadina visus raštinykus), pozityviai pašnekėjęs apie Urbanavičiaus „Krantinės arką“.
Ne išimtis. Andrius Jakučiūnas rašinį „Keisti estų sapnai ir ‘skulptūra girtam santechnikui’“ (Nemunas, 2009-03-05) baigė taip:

[...] mano neprofesesionalia nuomone, įdomiomis skulptūromis negarsėjančiame Vilniuje V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atrodo labai respektabiliai, ir liežuvis apsiverstų pasakyti, jog kol kas tai geriausia sostinės skulptūra. Mindaugui, Gediminui ar kokiam nors Užupio angelui reikėtų slėptis po pernykščiais lapais.

Pala, o kas sieja literatūržmogius, pareiškusius savo nuomonę apie „Arką“? Ir L.J., ir A.J., ir „kažkodėl baisiai susierzinusieji“ Juozas Erlickas su Sigitu Parulskiu – vad. skiltininkai, suderėję su tam tikru leidiniu periodiškai tiekt savo tekstų (dėl Algimanto Baltakio – viskas aišku, tiesiog jo supratimas apie skulptūrą ir negalėjo būti kitoks dėl estetinių pažiūrų; be to, kad Respublikoj pasirodytų tekstas, kuriame būtų ne apmaudaujama dėl visko, kas pažymėta VEKS ženklu, naivu tikėtis; ten juk dirba žmonės, žinantys, ką reiškia pūst į vieną dūdą). Turint tai galvoj, kyla retorinis klausimas (nors ir pažeidžiantis nekaltumo prezumpciją): kiek jų raštu fiksuojamą nuomonę lemia darbdavys ir įsivaizduojamas adresatas (Verslo žinios/bernardinai.lt ir Nemunas vs Lietuvos rytas ir Respublika)? Kam rašydami žmonės jaučiasi esą laisvesni?
Neatsimenu, kad, be skiltininkų, kas nors iš raštinykų būtų puolęs piktintis, tad drįsčiau suabejot G.J. apibendrinimu:

Apie skirtį tarp įvairių meno rūšių kalbama seniai, bet tokios ryškios takoskyros tarp mūsų literatų ir manualistų turbūt dar nė vienas kūrinys nėra žymėjęs.

Kokia čia „ryški takoskyra“, jei literatų rezultatas 2:2 (+1, bet šis įvartis įmuštas iš nuošalės)? Koks meno žmonių nuomonių rezultatas – po dvitaškio juk tikrai ne nulis, ne visi už?
Ir dar vienas klausimas, vis kirbantis: kokia vis dėlto pagrindinė priežastis tokio piktininimosi dėl „Arkos“ (taip, išsilavinimas, estetinis skonis svarbu, bet...)? Diletanto manymu, skulptūros medžiaga – vamzdis, nuogas vamzdis. Antinio „Puskalny“ matyt tik ertmės, vamzdžiai po žeme, o Navako „Dviaukštis“ – akmeninis, labai jau tinkama medžiaga skulptūrai. Ir dar vieta. Jų šiuolaikiškumas, manau, labai panašus.

۩ ۩ ۩
Takoskyros tarp raštinykų ir rankdarbininkų iš esmės nėra (nebent tokia, kokia tarp šachmatininkų ir, pvz., sambininkų). Tiesiog literatūra ne(be)turi nieko monumentalaus, ką galėtų parodyt „ne izoliuotoje, specialiai pritaikytoje erdvėje, bet būtent ten, kur žmonės gyvena“. Galerijos = knygos, Karoso parkas ≈ Poezijos pavasaris, o viešosios erdvės – ??? Ir ilgam, kad nori nenori žmonės meno kūrinį esant užfiksuotų?
Yra buvęs bent jau vienas bandymas su poezija eit į viešąsias erdves – po eilėraštį pritvirtinant prie įvairių urbanistinių paviršių (pirmiausia pastebėjau Henriko Algio Čigriejaus „Liūdną šunį“, prilipintą prie „Skalvijos“ kino teatro afišų dėžės stiklo, Mackaus „Netikėjimą“ Žygimanto Liauksmino gatvėj, paskui ir daugiau; juos priklijavo žmogus, pasivadinęs 209; akcijos dokumentacija yra http://community.livejournal.com/bebralizdis; jei smalsu, galima ten pasiknaisuot). Bet: kiek žmonių pastebėjo, stabtelėjo, skaitė, reagavo viešai? Dėl to, kad tai buvo „plokščia“, nemonumentalu, ir poezijos pateikimo forma niekuo nesiskyrė nuo kokių skelbimų, siūlančių pigiau nuvažiuot prie jūros. (Pagalvojau: jei visą dieną delfio.lt viršuj išbūtų, tarkim, t. Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. įpėdinio Paberžėj Skaidriaus Kandratavičiaus eilėraščių publikacija, kokios būtų reakcijos? Manau, dar net по хлеще, ad hominem, o tai ypač bjauru, negu į „Krantinės arką“.)

P.S. Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:

Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.

Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)