(1313) Krivickiana: kodėl BrKr poezija palygint menkai žinoma

— pavasarį, artėjant valstybiniam lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui, 15min.lt pasiūlė skaitytojams pasitikrint, kaip gerai žino autorius, kurių kūriniai analizuojami 12 klasėj (parengė rubrikos „Ar žinai“ redaktorius Ugnius Antanavičius). Susigundžiau ir aš pasitikrint. Viskas (bent kol kas) gerai: 21/21. Pirmąkart atsakinėdamas, aišku, atkreipiau dėmesį į klausimą, kurio teisingas atsakymas turi būt: Bronius Krivickas. Labai nedaug kas teisingai atsakė. Praeitą šeštadienį iš ryto dingtelėjo: reiktų patikrint dar kartą – gal situacija pasikeitė? Patikrinau (dar kartą atsakydamas). Ne, nepasikeitė. Gal verta pasvarstyt, kodėl ji tokia? Gal. 

NB: testo rezultatai atspindi ne dabartinių abiturientų, o 15min.lt skaitytojų žinias. (Toliau tik apie poeziją.)

printscreenas, padarytas 2023 VIII 26
[t.b. „Vieną vasarą“; „Laukinių rožių šlamesys“ ir dainuojamas1/dainuojamas2]

Poetą ar poetę iš eilėraščių ar jų rinkinių/ciklų pavadinimų atpažino (arba atspėjo): Justiną Marcinkevičių – 84% [paminėta ir drama Mažvydas; būtent tai, manau, lėmė tokį didelį teisingų atsakymų nuošimtį], Marcelijų Martinaitį – 65%, Henriką Radauską – 56%, Salomėją Nėrį – 55%, Vytautą Mačernį – 53%, Czeławą Miłoszą – 47%, Aidą Marčėną – 46%, Sigitą Gedą – 43%, Juditą Vaičiūnaitę – 40%, Joną Aistį – 27%, o Bronių Krivicką – tik 16% (tai apskritai mažiausias teisingų atsakymų nuošimtis, visus autorius, 21-ą, turiu omeny).

— nuo Broniaus Krivicko partizaninės poezijos išnirimo iš nežinios ir įsiliejimo lietuvių literatūros istorijon pradžios (1989) iki jos pristatymo mokykliniame vadovėly praėjo nedaug laiko – pirmąkart ji pristatyta 1995-ais išleistam VU profesorių Viktorijos Daujotytės ir Elenos Bukelienės vadovėly Lietuvių literatūra 12 klasei (XX amžiaus vidurys ir antra pusė); ir nuo tada BrKr mokyklinėj literatūros programoj. Trejetą (jei nesuklydau) kartų buvo paminėtas valstybinio brandos egzamino užduotyse:

• 2018-ais siūlyta samprotavimo rašinio tema „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Bronius Krivickas, Marius Ivaškevičius),
• 2021-ais – samprotavimo rašinio tema „Kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Balys Sruoga, Bronius Krivickas),
• 2022-ais – literatūrinio rašinio tema „Metų laikai literatūroje“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Kristijonas Donelaitis, Bronius Krivickas).

15min.lt skaitytojai, kurie baigė gimnazijas po 1995-ų, galėjo teisingai atsakyt; galėjo, jei turi labai gerą atmintį, nes po kurio laiko nebent poeto vardas pavardė galvoj lieka – ir tai jau gerai. Kurie vidurinį mokslą baigė anksčiau (o tokių tarp 15min.lt skaitytojų, spėju, tikrai nemažai; gal net arti pusės), mokykloj apie BrKr negirdėjo, nebent vėliau pasirinko lituanisto kelią. — Atsakymas į įrašo antraštėj suformuluotą klausimą galėtų būt toks: BrKr „stažas“ lietuvių literatūros istorijoj kol kas palygint trumpas, trumpesnis net už Aido Marčėno (jo Šulinys išėjo 1988-ais; o dar kiekoj visokių renginių, savo knygų pristatymų dalyvauta – gyvojo privalumas); manau, laikui kėblinant į priekį, BrKr poezijos žinomumas didės; kai jau vaikai ir tėvai galės dalintis įspūdžiais apie mokykloj skaitomą ir skaitytą BrKr kūrybą, jos radimosi aplinkybes (tokių dalykų juk vis dar būna?).

P.S. (šiaip) Yra du BrKr eilėraščiai su tiksliom datom (kitų tik sukūrimo metai nurodyti); pirmieji BrKr, jau partizano, sukurti tekstai: 1945 II 21 parašė „Rudenio lygumose“, kurį dabar gliaudo gimnazistai (kad ši data sutampa su Mamerto Indriliūno žūties data – visiškas atsitiktinumas); po poros dienų, 1945 II 23 parašė „Nuotaką“ – eilėraštį, kuriam skirti keli puslapiai (60–63) netrukus ginsimoj Jūratės Jasaitytės disertacijoj Rainerio Marijos Rilke’s kūrybos recepcija lietuvių literatūroje; „Nuotaka“ gretinama su „Alkestis“ (Antano Galiaus vertimas yra knygoj RMR, Die Gedichte = Poezija, sud. Sigitas Geda, 1996, p. 199, 201, 203, 205); doktorantės išvada: „Rilke’s ‘Alkestės’ ir Krivicko ‘Nuotakos’ paralelės yra unikalios lietuviškoje Rilke’s recepcijos tradicijoje.“ — Nebloga pradžia. 

(1309) Krivickiana: BrKr ir Keliuočio redaguota Kūryba

Broniaus Krivicko raštų (1999) įvade apie tai tiek tėr:

... nuo 1944 metų Bronius Krivickas ėmė talkinti „Kūrybos“ žurnalą redagavusiam Juozui Keliuočiui kaip redakcijos sekretorius (nespėto išleisti šešto numerio korektūros, esančios Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne [F31-511], taisytos jo ranka). (p. xxxiv–xxxxv)

Teiginį galima šiek tiek papildyt ir patikslint. — Juozo Keliuočio Mano autobiografijoj (rašytoj, sėjama, apie 1972–1973-ius, išleistoj 2003-iais) yra tokia pastraipa:

Aš „Kūrybą“ redagavau visiškai vienas. Greit įsitikinau, kad tai per sunku, ir [Valstybinės] leidyklos paprašiau, kad ji paskirtų dar redakcijos sekretorių. Leidykla sutiko. Šiai vietai užimti atsirado du kandidatai – Aleksys [= Algirdas J.] Greimas ir Bronius Krivickas. Man atrodė, jog jie abu gabūs, sumanūs ir abu tinkami būti mano sekretoriais. Aš norėjau abu juos turėti redakcijoje. Bet reikėjo pasirinkti tik vieną jų. Aš svyravau ir delsiau. Taip ir nebuvo suskubta nė vienas jų paskirti. (p. 363)

Buvo suskubta. — Jau išėjus BrKr raštams, šiame amžiuje aa. coll. Jonas Šlekys, kuriam bene maloniausias darbas buvo naršyt archyvus, davė iš savo popierių nusirašyt štai tokį radinį:

1944 V 25 Valstybinės leidyklos direktoriaus A. Petreikio[*] įsakymu Br. Krivickas nuo V 24 paskirtas literatūros redaktoriumi „Kūrybos“ žurnalo redakcijoje su 325 RM atlyginimu mėnesiui. (LCVA, f. R-558, ap. 2, b. 1451, l. 7)
------------------------------------------------------------------
[* vle.lt straipsny apie Valstybinę leidyklą tepaminėtas vienas direktorius – Antanas Kniūkšta; reiktų įrašyt ir antrą – Petreikį, kurio vardo, prasidedančio A, nepavyko išsiaiškint; be to, l-kla leido ne tik knygas]

Ir dar sakinys iš Nykos-Niliūno dienoraščio, 1990, liepos 14: „Keliuočiui perėmus iš Leskaičio Kūrybos redagavimą, Bronius buvo pasidaręs savotišku jo adjutantu ir neoficialiu patarėju jaunųjų bendradarbių verbavimo bei atrankos klausimais“ (AN-N, Dienoraščio fragmentai, 1976–2000, 2003, p. 463).

(Dėl Greimo ir Kūrybos klustelėjau Jūratės L.: Greimas mini dirbęs Keliuočio Kūryboj laiške Aisčiui 1945 IV 19; tik patį faktą. Tiek.)

Greimas (*1917) Keliuočio dėmesį atkreipė, manyčiau, pirmiausia dėl baigtų studijų Grenoblio u-te, Keliuotis studijavęs Sorbonoj, abu frankofonai; Krivickas (*1919; pagrindinė užsienio kalba – vokiečių) – jau kaip turintis redakcinio darbo patirties, kaip buvęs Ateities ir Studentų dienų redaktorius, be to, šatrijietis, ateitininkas, ir Keliuotis galėjo vadint save „Šatrijos“ sendraugiu; o Greimas buvo iš neolithuanų.

— taip, smulkmenos, bet tebūnie užfiksuota.

Prieduras (2023 VIII 25) Paskelbęs šį įrašą prisiminiau: liko nepatikrinta dar viena Juozo Keliuočio knyga, kurios neturi LLTI biblioteka. Vakar pasiėmiau iš Mažvydo. 1986-ais (taigi, irgi post mortem) Chicagoj išleisti pirmosios tremties memuarai Laisvę praradus, kuriuos leidėjas, „Į Laisvę“ Fondas, pavadino Dangus nusidažo raudonai (atsimenu skaitęs perspausdinamus Literatūros ir meno paskutiniam puslapy 1989-ais, su autoriniu pavadinimu; vaidenas, kad ten irgi kažkas apie Kūrybą lyg ir buvo). — Štai kaip ten aprašytas tas reikalas dėl Kūrybos redakcijos sekretoriaus:

Kūrybą aš visiškai vienas redaguoju, tik dailės srityje man talkininkauja grafikas A[dolfas] Vaičaitis. Kalbos ir korektūros žiūri jaunas kalbininkas J[onas] Kabelka. Bet jis man visiškai svetimas žmogus, literatūros ir meno klausimais nieko nenusimanąs. Leidyklai aš nuolat primenu, jog man reikalingas redakcijos sekretorius, kuris peržiūrėtų visus į redakciją suplaukiančius rankraščius ir kuris nuolat redakcijoje budėtų. Pagaliau leidykla su tuo sutinka. Atsiranda šiai vietai kandidatas A. J. Greimas. Aš su juo susipažįstu. Štai priešais mane sėdi suvargęs, liūdnas ir su labai sudėvėtu kostiumu vaikinas. Atrodo esąs gabus literatas, nors ir labai jaunas. Aš mielai jį pasiūlyčiau redakcijos sekretorium, bet jis tarnauja Vidaus reikalų valdyboje ir dėl to man visiškai neaiški jo politinė orientacija. Bijau rizikuoti ir delsiu, noriu arčiau su juo susipažinti. Greit atsiranda ir kitas kandidatas, taip pat jaunas gabus literatas Br. Krivickas. Aš svyruoju tarp šių dviejų kandidatų ir galop leidyklą paprašau pasirinkti ir paskirti, kurį ji laikys tinkamiausiu. Leidykla neskuba to padaryti, ir man tenka Kūrybą vienam ligi galo redaguoti. (p. 38–39)

(daugiau detalių, vadinas, rašyta anksčiau negu Autobiografija?; kas per įstaiga, kurioj esą tarnavo Greimas, neišsiaiškinau)

(1308) Krivickiana: ne slapyvardis, o pravardė

— atsimenu, 2019-ų pradžioj skambino žmogus iš LGGRTC ir klausė, gal verta kuo nors papildyt BrKr biogramą, esančią centro internetinėj svetainėj genocid.lt (artėjo 100-metis). Tekste kokių rimtų riktų esant neprisiminiau; tepasiūliau patvarkyt tai, kas didžiosiom raidėm žaliam fone tarp vardo pavardės ir gimimo–žūties datų: pradžioj derėtų nurodyt partizaninius slp. Gintaras/Vilnius (sakytinis/rašytinis), gal ir laipsnį prieš juos užrašyt: part. kpt.; K. Rivaišas ir M. Būtvydis – pagrindiniai literatūriniai partizaninio laikotarpio slp., o Klaidatikį visai reiktų ištrint, nes, esu įsitikinęs, tai ne slapyvardis, o pravardė. — Deja, liko kaip buvę.

smulkmena, kad gimtinis kaimas pavadintas Pervalka, t.b. Pervalkai [užsispyręs savo tekstuos rašau Parvalkai]
beje, teko girdėt, kad rudenį prie namo, kur BrKr gimė, atsiras informacinis stendas

Pernai išėjo Tomo Taškausko epitafijų Lietuvos partizanams rinkinys Raudų siena: kairiam puslapy minibiograma, dešiniam – epitafija; aišku, ir BrKr pagerbtas. Nuliūdau pamatęs, kad kaip literatūrinis slp. nurodytas ir Klaidatikis [beje 2: t.b. ne Rivaišas, o K. Rivaišas – juk išmetus tašką pavardės šaknis Kriv- susidaro]. Ne tik paminėtas tas nelemtas Klaidatikis, į jį atremtas epitafijos tekstas. Perskaitęs epitafiją nusprendžiau: gana atidėliot, reikia pagrįst, kodėl manau, kad Klaidatikis – ne slp., o pravardė.

— iš kur tas Klaidatikis? Iš Jono Matuzevičiaus-Alksnio/Šalnos pasakojimo, kurį užrašė Romas Kaunietis ir paskelbė Aukštaitijos partizanų prisiminimų [toliau – APP] pirmoj knygoj (1996), p. 393–408. Pasakojimo gabaliukas, kurį dera apsvarstyt:

[1952-ų p]avasarį mes visi trys [pasakotojas, Juozas Šomka-Čerčilis ir Edvardas Bačelis-Gėbelsas] išlindom iš bunkerio, miške pastovyklavom, paskui vėl grįžom naktį prie to paties bunkerio.

Eidami pastebėjom kažką šviečiant prožektoriais palei kvartalines linijas. Supratom, kad ten rusai, bet vis tiek įlindom į bunkerį, pasiėmėm šaudmenų ir priešinga kryptimi pasitraukėm į Taruškų mišką. Per ryšininką susiradom [Povilo Žilio-]Klevo stovyklą.

Stovykloje radom 8 vyrus: [Žaliosios] rinktinės vadą [Stasį Kulį-]Briedį, jo adjutantą Juozą Galiauską-Martiną, būrio vadą Lionginą Šukį-Vanagą, Broniuką-Klaidatikį. Broniuko pavardės nežinau, jis spausdindavo partizanų laikraštėlius, išleido apie 600 puslapių eilėraščių knygą „Stalino saulė“ ir „Raudonasis rojus“. Čia mes praleidom apie du mėnesius ir išsiskyrėm. Abu su Čerčiliu vėl pasitraukėm į savo miškus, o Bačelis pasiliko. (p. 397)

Jonas Matuzevičius (*1928) partizanu tapo vėlai, 1951-ų rudenį, pabėgęs iš tarnybos sovietinėj armijoj. Kartu su BrKr tepabuvo palygint trumpai; pavardės savo ne neprisimenąs, o nežinąs, ergo, artimi nebuvo. Mano supratimu, jo atminty užsifiksavo, kaip stovykloj ne viešai, o tarp savęs buvo vadinamas BrKr: mažybinė vardo forma – aukštaitiškas pomėgis, o klaidatikis – kad ne vietinis, čia visi katalikai, o atklydęs iš Biržų, iš palatvijės, ten visi jie bambizai, klaidatikiai.

Romo Kauniečio parengtoj APP II dalies 2-oj knygoj, skirtoj Algimanto apygardai, yra ištraukų iš citatoj paminėto Edvardo Bačelio tardymo protokolų; 1953 VII 12 tardytojas užrašė:

1951 m. lapkričio mėn. prie mūsų prisijungė naujai įstojęs į būrį MATUZEVIČIUS JONAS, buvęs Spirakių kaimo gyventojas, o 1952 m. vasario mėn. dar prisijungė naujai įstojęs į būrį MORKŪNAS PETRAS, Gasparėlių kaimo gyventojas, ir, kaip jau minėjau, visi keturi slėpėmės Viščiaus miške Panevėžio rajone iki 1952 m. balandžio mėn., po to visi keturi [Matuzevičiaus pasakojime Morkūnas jau buvo žuvęs, jie trys likę] išėjome į Taruškų mišką. Čia sutikome ŠUKĮ, GALIAUSKĄ, „BRIEDĮ“, „JONAITĮ“, „KLEVĄ“ ir BRONIŲ KRIVICKĄ-„VILNIŲ“, kilusį iš Biržų rajono. Su šiais banditais, iš viso 10 vyrų, kartu mes išgyvenome vieną mėnesį [Matuzevičiaus pasakojime – apie du]. 1952 m. gegužės mėnesį nuo mūsų atsiskyrė ir išėjo į Viščiaus mišką „ČERČILIS“, „JONAITIS“, MATUZEVIČIUS ir MORKŪNAS, o mes šešiese likome Taruškų miške bunkeryje. (p. 106)

Jokio Broniuko, jokio Klaidatikio, oficialiai – Bronius Krivickas-Vilnius, bet priduriama, kad iš Biržų rajono (šitas, matyt, visiem buvo svarbu, kad ne vietinis, atklydęs). — Nežinau, ar įtikino jus šis paaiškinimas, kodėl esu įsitikinęs, kad Broniukas klaidatikis [manau, taip reiktų pateikt raštu] – pravardė, sudaryta ir vardo mažybinės formos ir užuominos apie konfesiją (NB! klaidingos užuominos: BrKr buvo katalikas, ne evangelikas reformatas).

(1307) Krivickiana: BrKr ir Aistis

— dviejuose Jono Aisčio tekstuos esu užtikęs BrKr asmenvardį:

¶ 1951-ais Chicagoj išėjo naujosios lietuvių poezijos antologija Žemė (redagavo Kazys Bradūnas, įžanginio str. autorius Juozas Girnius); tai buvo svarbus lietuvių literatūros istorijos įvykis; daug kas apie šią knygą rašė; parašė ir Jonas Aistis (Aidai, 1952, nr. 2, p. 89–90, persp. JonA, Raštai, t. III: Šiapus ir anapus; Literatūros temomis, Chicago 2004, p. 351–355). Rašiny (kuriame, beje, nė karto nepaminėtas Vytautas Mačernis) sukui apsukui vis stabtelima prie įžanginiam str. išsakytų minčių ar jo autoriaus – filosofo, ne literatūros specialisto. Pastraipa, kurioj paminimas BrKr [NB! Aisčiui ją rašant, BrKr dar buvo gyvas; nors Aistis greičiausiai buvo įsitikinęs, kad jau žuvęs]:

Poezijai reikia kritiko, literatūros specialisto. Ši karta [*] būtų buvusi pati laimingiausia, jei... ir ne dėl to, kad ji užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, kad ją suformavo lietuviška mokykla, kad ji turėjo aukštojoje mokykloje rimtus savus literatūros profesorius (Biržiškus, Ambrazevičių, Mykolaitį ir Sruogą) ir savo filosofus (Šalkauskį, Maceiną ir Girnių), bet kad turėjo labai rimtų vilčių į tai, ko kitos kartos stigo ir mes visi tebestingame, – į savus daug žadėjusius kritikus (Indriliūnas ir Krivickas). Poetai, neturėdami kritikų, visada bus vieniši ir užguiti. Filosofas gali labai mėgti poeziją, gali ja domėtis ir sielotis, bet jis bus tik mėgėjas ir niekad jis specialisto neatstos. (Aidų p. 89, Raštų p. 352; Mamerto Indriliūno raštų Prae scriptume esu pacitavęs Juozą Girnių: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [parašęs Žemės įžanginį tekstą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“; cit. iš čia, žr. p. 20).

-------------------------------

[* aišku, turima omeny karta, kurią dabar vadinam žemininkų, o kartą, kuriai priklauso Aistis, – neoromantikų; įvardų pagrindai skiriasi; cituojamo teksto pradžioj Aistis visas tris pomaironines lietuvių poetų kartas siūlo vadint atsirėmus į leidinius: pirmųjų Vainikų karta (Binkis, Putinas etc.), antrųjų Vainikų karta (jis, Miškinis etc.); „jaunųjų poetų antologija galėjo pasirodyti trečiųjų “Vainikų” vardu“ (logiškas Aisčio pasiūlymas, bet kad šaukštai jau popiet)]

Kaskart prisiminęs šią Aisčio pastraipą vis pagalvoju: gaila, kad nieks nesureagavo tada primindamas ar primindama Aisčiui jo poetinio kelio pradžią, Pjūvio laikus, Petrą Juodelį, gal ir Motiejų Miškinį – mano supratimu, drąsiai vadintinus antrųjų Vainikų kartos tikrai įžvalgiais literatūros vertintojais ir interpretatoriais; įdomu, kaip būtų sukęsis poetas?

Būsimų žemininkų su Indriliūnu ir Krivicku sietas viltis yra įvardinęs Kazys Bradūnas: „mums atrodė, kad Mamertas ir Bronius turės būti mūsų kartos akademinis užnugaris ir skydas prieš galimus antpuolius. O jų netekus, mes taip ir palikome našlaičiai, tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų literatūrologų studijiniu-akademiniu požiūriu beveik neliesti“ (cit iš KazB atsiminimų Sietyno nr. X, p. 49).

¶ Po dvidešimties metų (Dumas čia niekuo dėtas), 1971-ais išėjo antologija Lietuvių poezija išeivijoje, 1945–1971 (redaktorius tas pats kaip ir Žemės – Bradūnas, įžanginio straipsnio autorė Viktorija Skrupskelytė; beje, tai papildymas 1967 ir 1969-ais Lietuvoj išleisto Lietuvių poezijos dvitomio; taip ir pažymėta tituliniam: t. III). 1972 II 16 Naujienose pasirodė nepasirašytas str. apie leidinį „Svajojame ir dainuojame“ (nr. 39, p. 4). Ir čia daugiausia abejonių pareikšta dėl įžanginio str.:

Lietuviai turi poetų, bet neturi poezijos vertintojų. Jeigu mes būtume turėję tiek poezijos vertintojų, kiek poetų, tai šiandien mūsų poetų parašytus darbus noriai išstvarstytų. Poetams būtų daugiau noro rašyti, o žmonės galėtų jų darbais smagiau pasidžiaugti. Labai nevykęs vertinimas yra pridėtas ir prie išeivijoje rašančių 80 poetų rinkinio.

Ir pateikiamos dvi citatos iš „aukštus mokslus Amerikoje baigusios ir mokslo laipsniais apsišarvavusios lektorės“ teksto, apie Aisčio poeziją. Išvada: „Uždaroje Amerikos kolegijos klasėje šitokias priešingybes lektorė galėtų pasakoti ir net rašyti, bet lietuviškos poezijos mėgėjams patį jautriausią poetą vienam puslapyje pristatyti beveik bejausmiu, o už kelių skyrelių pasakoti apie juntamą jo jausmų tekėjimą – nedera.“ — Jautrusis poetas sureagavo: „Nepagrįsti ‘Naujienų’ kaltinimai“ (Draugas, d. II, 1972 II 26, nr. 48(8), p. 4):

Prisipažinsiu, kad antologija manęs dar nepasiekė, ir aš negaliu kol kas ginti viso įvado, dėl to ribosiuos tiktai ta ištrauka, kuri liečia mano poeziją ir buvo paskelbta š.m. vasario 12 d. “Draugo” kultūros priede [žr. p. 3]. Ypač, kad didesnę kaltinimų dalį vedamasis skiria kaip tiktai mano poezijos aiškinimams.

Viktorija Skrupskelytė ne pirmu kartu užsirekomenduoja, kaip nauja ir didžiai pajėgi bei geros mokyklos literatūros tyrinėtoja. Mano poeziją ji atskleidžia visai iš naujos pusės, ir man iš tikrųjų buvo miela skaityti jos aiškinimus, nes dar niekas iki šiol nėra taip toli nuėjęs į mano poezijos esmę. Ir ji yra to pasiekusi, remdamasi vien tiktai poezijos tekstais.

Savo eilėse, gal būt, daugiau negu kiti mano bendralaikiai esu daugiur susikaupęs ties poezijos esme, jos raiškumo galimybėmis ir ribotumu. Mano poezijos aiškintojai – Antanas Vaičiulaitis, Bronius Krivickas, Rimvydas Šilbajoris – daug gražių ir teisingų žodžių yra pasakę, o Viktorija Skrupskelytė atskleidė naują mano poezijos aspektą, kuris, mano manymu, yra arčiau tiesos.

Iki 1971-ų apie Aisčio poeziją yra rašę tikrai daugiau negu keturi žmonės; kodėl būtent tuos, o ne kitus paminėjo, jei negali paklaust, vargu ar verta spėlioti; minėdamas Krivicką kaip jo poezijos aiškintoją Aistis turėjo omeny Antrojo pasaulinio karo pabaigoj Kūrybos žurnale paskelbtą BrKr rašinį „Kančia ir džiaugsmas J. Aisčio-Aleksandriškio kūryboje“ (1944, nr. 3, p. 162–164, 169–170; nors nenurodyta, bet: tai didesnio BrKr darbo apie Aisčio poezijos idėjas dalis – skyrius.). — Aisčio replika, kurioj paminėtas BrKr, paskelbta 1972 II 26 Draugo kultūriniam priede; Aistis mirė 1973 VI 13; minint pirmąsias jo mirties metines, tas pats Draugo priedas perspausdino būtent BrKr rašinį (1974 VI 15, d. II, nr. 139(24), p. 3–4); kad buvo pasirinktas BrKr, o ne kurio kito Aisčio poezijos interpretatoriaus tekstas, spėčiau, lėmė priedo redaktorius Kazys Bradūnas.

— BrKr baigdamas universitetą parašė diplominį darbą Jono Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis (pasak vadovo, prof. VM-P, tinkantį spaudai). Studijos (manau, ir taip galima vadint šį darbą) pabaigoj yra skyrelis „Patriotinė Aleksandriškio poezija“, sudarytas iš dviejų poskyrių: „Nepriklausomosios Lietuvos laikotarpis“ ir „Bolševikų okupacijos laikotarpis“; pastarajame aptariamas mašinraštiniu pavidalu Lietuvoj plitęs Aisčio eilėraščių rinkinys Be tėvynės brangios (1941-ų rudenį atsiuntė Antanui Miškiniui; išspausdintas kitąmet Thompsone CT kaip tėvų marijonų Marianapolio kolegijos leidinys; BrKr rašydamas darbą to nežinojo: „rinkinys ligšiol dar nėra pasirodęs spaudoje“, BrKr raštai, p. 191). Beje, būtent šiame rinkiny yra BrKr labiausiai mėgtas – bent jau deklamuot – Aisčio eilėraštis „Vėlinės“ (taip liudijo Biržuos netoli geležinkelio stoties gyvenusi Alė Beriozovienė, kurios užrašų knygelėn BrKr buvo įrašęs niekur nespausdintą, vieną dažniausiai dabar cituojamų savo tekstų – „Mes esame kalnai“).

Nepriklausomybės laikotarpiu sukurtus Aisčio patriotinius eilėraščius, perspausdintus 1940-ais išėjusioj sutelktinėj Poezijoj (jų lyginant su lyriniais nedaug), BrKr vertina gan palankiai, atkreipdamas dėmesį į tų tekstų kritiškumą („gyventoji dabartis Aleksandriškiui atrodo ‘tamsi ir bėdina’“; „Aleksandriškis mėgsta kalbėti apie Lietuvos praeities didybės žlugimą“), satyrinį pobūdį („juokas iš širdperšos ir iš meilės“); „kritiško ir neigiamo Aleksandriškio nusistatymo priežasties turbūt reikia pirmiausia ieškoti jo romantiniame nusiteikime, kuris nesiderino su anuometinio mūsų gyvenimo pilkuma“; „deja, jo poetinis talentas, turėdamas polinkį į intymaus ir subjektyvaus pobūdžio temas, negalėjo tinkamai apimti anų objektyviųjų temų, liečiančių mūsų tautos ir visuomenės gyvenimą. Jis, matyt, instinktyviai bijojo, kad tos temos į jo poeziją neatneštų prozos.“

1940-ais Lietuvai prasidėjo „naujos vergijos ir priespaudos laikmetis“, kurį Aistis jau stebėjo iš toli, iš Prancūzijos; šiuo laiku buvo sukurta kur kas daugiau patriotinių eilėraščių negu gyvenant tėvynėj. Kuo vieno ir kito laikotarpio tokio pobūdžio kūryba skiriasi?

[N]epriklausomos Lietuvos gyvenimo kritiškas vertinimas ir net ateities katastrofos pranašystė rėmėsi noru užbėgti įvykiams už akių. Anuometinė patriotinė jo poezija turėjo įspėti tautą, nematančią savo ateities nelaimės. Ir todėl atviras ateities liūdnumo konstatavimas, atviras sielvartas anuometinės menkystės akivaizdoje buvo herojiškas. Poetas, nors verkdamas ir skųsdamasis, visą laiką kovojo už savo tautos likimą.

[...] pastaruoju metu, kai tautą iš tiesų ištiko nelaimė, jis prabilo visai kitais žodžiais [...] jau nebegalima beviltiškai skųstis. Atvirkščiai, reikia žadinti tikėjimą ir viltį. Ne be reikalo poetas žada tautai ateitį, didesnę negu buvo jos išdidžioji praeitis. Juk reikia, kad tauta, priblokšta nelaimės, savo ateitim tikėtų. Kitaip ji negalės kovoti.

Taigi, naujosios Aisčio nuostatos teisingos, bet: „žodis čia yra sausesnis, grubesnis ir mažiau puošnus negu buvo ankstesnėje jo lyrikoj. [...] reikia pripažinti, kad paprastėdamas, virsdamas sausesniu ir aiškesniu, Aleksandriškio žodis čia darosi kartu ir mažiau poetiškas, ir mažiau sugestyvus. Ir dauguma jo patriotinių eilėraščių paskutiniame rinkinyje nebeturi pirmiau buvusios poetinės galybės ir įtikinamumo. Dažnai juose kažko lyg stinga. Lyg neišbaigta.“

Kodėl? Ne, ne poeto talentas nusilpo, kitą priežastį BrKr nurodo:

... patriotinė tematika paskutiniu metu pareikalavo iš jo kitokios nuotaikos negu prieš tai. Aleksandriškiui juk, kaip anksčiau minėta, yra savita minorinė nuotaika, žadinanti melancholiją ir liūdesį. Tokia nuotaika čia netiko. Čia reikėjo pakeltos nuotaikos, žadinančios tvirtą kovos ūpą. Aleksandriškis, tiesą sakant, šitą nuotaiką pagavo, bet vis dėlto toji nuotaika negalėjo suspėti performuoti visos jo poetinės individualybės. Jinai tik palietė jį, o ne pribrendo jame taip, kaip galėjo pribręsti Maironio kartoje, kuri visą laiką augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia.

Gana, gal jau ir per daug pricitavau iš paskutinio BrKr diplominio darbo skyriaus. — Manau (spėju, įsivaizduoju), kad įsitaisęs kur nuošaliau nuo kovos draugų Biržų girioj ar įsikūręs užmūrytas malkom Tylinavos kaime pas Paulių Bazarą, prisimindavo, ką rašęs apie Aisčio patriotinius eilėraščius. Ir gal net pagalvodavo: ar gali būt, kad man pavyko sukurti tai, ko nepajėgė Aistis (turėdamas omeny savo eilėraščius, sudėtus į skyrių „Už didžią tiesą“)? — Nežinau. — Vieną tokį gal ir šalutinį argumentą „už“ galėčiau pateikt: Pandėlio gimnazistas Kazys Daugelavičius 1952-ais paskaitęs BrKr eilėraščių įvertino: „eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį“ (plačiau – čia); būtent Maironį, ne ką kitą; Maironį, kurį BrKr, rašydamas apie Aistį, paminėjo kaip ryškiausią atstovą kartos, kuri „augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia“, kuri buvo pribrendusi žadinti „tvirtą kovos ūpą“.

(1306) Krivickiana: vienas paskutinių BrKr rašytų tekstų

— jau beveik prieš ketvirtį amžiaus, 1999-ais išleistų Broniaus Krivicko raštų seniai nebėr knygynuos, tad net nudžiugau praeitų metų kovo pabaigoj sulaukęs Kristupo Š. laiško-klausimo, ar sutinkąs, kad tos knygos kopija būtų paskelbta interneto svetainėj partizanai.org. Sutikau priminęs, kad reiktų ir leidėjo, LGGRTC, sutikimo. Ten paskelbta kopija ne tik pdf formatu, bet ir web formatu, tad paprašiau: šį tą pataisykit. Štai ta errata, jei kas norėtų pasitaisyt turimuos popieriniuos BrKr raštuos:

p. li, citata smulkesniu šriftu, 5 eilutė iš viršaus: Toji pati gamta → tamsa
p. 212, III pastraipa iš viršaus, 3 eilutė: viename ankščiau → aukščiau
p. 229, IV pastraipa iš viršaus, 1 eilutė: Baudelaire’o speeną → spleeną
p. 304, 5 eilutė iš apačios: žiedelį lepu → lepų
p. 422, paskutinio posmo 2 eilutė: Leidžia laiką jį → ji
p. 434, III posmas iš apačios, 3 eilutė: kvapas kai pasklista → pasklysta
p. 446, 5 eilutė iš viršaus: šviesa gesdamas → gesdama
p. 470, 2 eilutė iš apačios: pabaigoj ne ; [kabliataškis], o : [dvitaškis]
— Komentaruose
p. 564, 6 eilutė iš viršaus: 1944-ųjų 6-ajam → 7-ajam
p. 565, II pastraipa vieno sakinio: dovana buvo išsaugojo → išsaugota.
p. 570, 7 eilutė iš viršaus: – Aj, poža → roža
p. 571, 6 eilutė iš viršaus: Saturną manat → menat

(aišku, gal ir daugiau korektūros riktų yr, šie – pastebėti)

Raštams išėjus, išniro dar šis tas iš BrKr tekstų. Iš grožinės kūrybos – karo metais rašyta novelė „Žmonijos istorija“ (paskelbta Šiaurietiškuos atsivėrimuos, 2019, nr. 2, p. 42–43), iš kritikos – almanacho Pirmieji žingsniai (1940) recenzija (perskelbta šičia, tinklarašty); ir dar vienas tekstas yra, kuris turėtų būt Raštuos.

Raštų pabaigoj yra skyrelis „Iš laiškų“ (p. 549–560) – tik trys BrKr laiškai: du privatūs (Eugenijui Matuzevičiui ir Monikai Čalkauskaitei) ir vienas dalykinis, rašytas 1952-ų rudens pradžioj, – Broliui Viršininkui, LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadui Jonui Kimštui-Žygūnui (aišku, nieko nežinant apie jokius suėmimus ir išdavystes). Laiško ir priedo (trumpų nurodymš prokurorams) vertimą rusų kalbon radau LYA saugomos 14-tomės agentūrinės bylos „Vostok“ penktam tome; laiške minimą atsišaukimą į tautiečius gavau nusirašyt iš Romo Kauniečio; Raštuos trūksta trečio priedo – BrKr parengto atsišaukimo į partizanus; jį aptikau tarp suskaitmenintų dokumentų, Istorijos instituto perimtų iš buv. vad. Partijos istorijos instituto ir saugomų LII bibliotekos rankraštyne, F13 [adresas talpykla.istorija.lt, bet dabar, kai baksnoju klaviatūrą, neatsidaro]. Štai tas tekstas, kurio (ant A4 formato lapų) buvo atspausdinta 700 egz. [beje, pagal Nijolės Gaškaitės Pasipriešinimo istoriją, 1944–1953 metai (1997), 1952-ais partizanų bebuvo likę apie 550]:

Įrašas: BrKr-[kpt. Gintaras/]Vilnius Lietuvos partizanų memoriale Kryžkalny
[įspūdžiai iš apsilankymo – čia]; jei ten būdami ieškotumėt, nuoroda:
4-ta sekcija iš kairės, 7-ta eilė iš apačios, 3-ias kryžius iš dešinės
(Broniaus broliai Juozas ir Jonas įrašyti kitur: 5 sek. iš k., 3 eil. iš ap., 3 kr. iš k.)

Broliai Partizanai!

Aštuntus metus kovojame šioje bolševikų okupacijoje. Žvelgdami atgal į nueitąjį kovos kelią, matome ten dešimtis tūkstančių kraujo aukų, kurias sudėjo geriausieji Tėvynės sūnūs ir dukterys, kartu matome tą didžios dvasios, tą nepalaužiamo ryžto spindėjimą, kuris savo šviesa gaubia visą mūsų kovos kelią.

Didžioji partizano dvasia, jo milžino ryžtas šią kovą padarė nemirtingą. Ji įeis į mūsų tautos istoriją, kaip pats šviesiausias ir pats didingiausias padavimas, kuriuo tauta didžiuosis visais laikais ir iš kurio per amžius jos vaikai semsis sau stiprybės.

Mūsų kova ir mūsų dvasios ryžtas taip galingai sužvilgo šioje laikų tamsoje, kad jos šviesa prasiveržė pro visas geležines uždangas ir, savo spinduliais pasiekusi laisvąjį pasaulį, privertė jį nustebti ir susižavėti lietuvio dvasios didybe. Minint Vasario 16 (ypatingai šiais metais) ir kitomis progomis daug kartų girdėjome, kaip žymieji laisvojo pasaulio atstovai ir per juos jų nacijos su pagarba lenkia galvas prieš mūsų tautą dėl jos išdidžios ir nenugalimos pasipriešinimo kovos, kurios naštą savo pečiais pirmiausia neša lietuvis partizanas.

Broliai Partizanai, mūsų kova ne tik pateisino mūsų tautą prieš pasaulį, kaip tikrai vertą laisvės ir nepriklausomybės, bet ir išaukštino ją tarp kitų tautų, parodydama jos neprilygstamą laisvės meilę ir neprilygstamą dvasios didybę. Mūsų kova ne tik sukūrė didingąją Partizano legendą būsimosioms tautos kartoms, bet kartu šiais sunkiaisiais okupacijos metais ji visą laiką buvo tai, kas teikė tautai daugiausia pasitikėjimo savimi ir daugiausia ryžto išlaikyti nepalūžusį lietuviškąjį nusistatymą.

Ir šiuo metu pagrindinis dalykas, kuris įkvepia tautai ryžtą savo dvasioje priešintis okupantui ir ištvermingai laukti laisvės dienų, kaip tik yra mūsų kova ir mūsų veikla. Kur mūsų veikimas stipresnis, ten atsparesnė ir tautos dvasia.

Broliai Partizanai, mes būtini tautai šiuo metu taip pat, kaip buvome jai būtini praėjusias metais. Todėl nedvejodami tęskime savo kovą ir savo veiklą. Būkime švyturiu tautai jos kelyje į laisvę, kaip buvome juo dar tuo metu, kai tas kelias į laisvę buvo dar labai tolimas.

Laikai kinta. Pasaulio nuotaikos mainosi. Nebetoli tie įvykiai, kurie atneš mūsų tautai galutinį laimėjimą. Šiuo metu aiškiai matosi, kad partizanui būsimose laisvės dienose nebus lemta būti tik praeities padavimu. Įvykiai rodo, kad mūsų kova nebus pertraukta iki galutinės savo fazės ir kad mums savo rankomis bus lemta išnešti kovos vėliavą į skaisčiąsias laisvės dienas ir dalyvauti naujojo Tėvynės rytojaus kūrime.

Tat suprasdami savo kovos svarbą, išmintingai taupydami savo ir mums talkinančiųjų tautiečių gyvąsias jėgas, bet nesilpnindami savo veikimo, ženkime tolyn tiesiuoju partizano keliu, kurs veda mūsų tautą į laisvę ir didybę.

                                                                                     LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDIS

                                                                                                        Rytų Lietuvos Taryba

Krėva

1952 m. vasara

— ką turėjo omeny BrKr rašydamas, kad laikai kinta ir pasaulio nuotaikos mainosi? Pirmiausia – Korėjos karą (žr. jo rašinį „Kremliaus politikų tragedija“ Raštų p. 510–514); tai buvo laikas, kai rimtai šnekėta apie galimą trečią pasaulinį, kuris galbūt pasiektų ir Lietuvą.

Digresija Nežinau, kiek lietuvių kariavo Korėjoj; vieną žinau – prof. Algį Mickūną. Jo pernai išleistuos  Atsiminimų punktyruos, beje, yra toks šiek tiek nustebinęs gabaliukas:

... būdamas Japonijoje, jiems sužinojus, kad esu lietuvių kilmės, patapau pakeltas į aukštybes. Mat japonų mokyklose yra dėstoma Antrojo pasaulinio karo istorija, ir joje yra rašoma apie lietuvių partizanų kovas prieš Sovietų imperiją. Partizanai kovojo, žuvo, bet nepasidavė – japonams jie buvo samurajai. Taigi Japonijoje tapau žmogumi iš samurajų šalies. (p. 241)

(Kad japonų istorijos vadovėliuos Lietuvos partizanai minimi – tas šiek tiek nustebino.)

P.S. Prof. Mickūnas savo požiūrį į partizanus bene plačiausiai yra išskleidęs rašydamas apie Antano Šileikos romaną Underground (2011) = Pogrindis (2012, iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė) –„Pasaulinė kova: Dovydas prieš Galijotą“ (Kultūros barai, 2013, nr. 2, p. 16–22); prie BrKr parengto atsišaukimo į partizanus, pagalvojau, kaip kontekstas tiktų šita Mickūno rašinio pastraipa:

Lietuvos partizanai suvokė vakarietiškos civilizacijos esmę, savo pareigą viešumai, pareigą skleisti žinias, stengdamiesi bent per bunkerių spaudą atremti totalų imperijos melą, pasivadinusį absoliučia tiesa. Panašiai kaip atėniečiai ir spartiečiai prieš tūkstančius metų, jie pakluso pareigai ginti tėvynės laisvę, kultūrą, istoriją. Partizanų ryžtas sietinas ir su gynimu Vakarų civilizacijos lopšio, išugdžiusio viešą visuotinumą, racionalumą, teises ir atsakomybę. Šios sąvokos tapo visuotinės tuo atžvilgiu, kad kitos civilizacijos irgi suvokė norinčios tapti vakarietiškomis. Vadinasi, Vakarai – ne geografinė vieta, bet filosofinė idėja. (p. 19)

(1305) Krivickiana: apie prisisapnavimus

[yr tinklarašty įrašų, kurių pavadinimai prasideda „Maironiana: ...“; pagalvojau, kad gali būt ir prasidedančių „Krivickiana: ...“ – galvoj ir popieryne tupi ir guli keli užfiksuotini, paviešintini dalykai]

— per YouTubę galima pasižiūrėt dviejų dalių filmą apie Bronių Krivicką (1 dalis, 2 dalis). Jau senokai sukas mintis dėl epizodo antroj daly (nuo ~9:20), filmuoto Raguvos miške, – reiktų šį tą užfiksuot. Ne dėl bunkerio, prie kurio kalbamasi, – šitam ar kitam žuvo BrKr, dėl kitko.

Dainininkas Algirdas Radzevičius: Kada jie [žuvusių BrKr ir Mykolo Blinkevičiaus kūnai] buvo rasti, kas juos rado, kaip palaidoti?

Istorikas Kęstutis Kilinskas: Šiaip čia yra sunkus klausimas ir abidvi versijos yra gana miglotos. Vienintelė versija, kuri yra užrašyta, užrašyta yra atsiminimų pagrindu (na įsivaizduojat, ką reiškia atsiminimai – kaip istorinis šaltinis, jis gali būti labai toks sunkiai suvaldomas, sunku pasakyt, kaip atsiminta, kodėl). Toje užrašytoje versijoje teigiama, kad vieno partizano tėvelis sapnuodavo vis, kad yra kažkur kūnai, ir va tarsi atėjo – rado. Tai šitą versiją kritiškai mėgint patikrint yra labai sudėtinga, nes tiesiog nėra už ko užsikabint – ką [?] sapnavo ir pan. Dabar kita versija, kurią mums sako p. Petras.

Petras Šileika, buv. Raguvos seniūnas: Tie kūnai gana pogreičiai buvo rasti [istorikas įsiterpia: „Tai reiškia, ne po metų, greičiau.“ Bet atkreiptinas dėmesys: pasakotojas gimęs 1962-ais, taigi tai net ne jo atsiminimai, o persakymas girdėtų dalykų] ir nakčia suorganizuotas jų nuvežimas į Putiliškių kapines ir palaidojimas. [etc.]

Na, jokios kitos versijos Petras Š. nepateikia, kaip tie kūnai buvo rasti (tik kad rasti pogreičiai, o ne po metų).

— kokius atsiminimus turėjo omeny istorikas KęstK? — Vlado Strigūno, kuriuos užrašė Romas Kaunietis 1993 XI 6 (pirmąkart paskelbti RomK parengtuose Aukštaitijos partizanų prisiminimuose, d. II, kn. 1: „Vyčio“ apygarda, 1998, p.433–434, dar kartą – Pasvalio Šiaurietiškuos atsivėrimuos 1999-ais, minint BrKr 80-metį; žr. ŠA, 1999 XI, nr. 8, p. 8; beje, ten yra ir VlStr nuotrauka, daryta aa. Vido Dulkės). Ne tėveliui ir ne sapnuodavos, šiek tiek kitaip pasakota: „ ... po metų, per patį bulviakasį, tokiam Povilui Šulskiui iš Raguvos prisisapnavo sapnas. Atėję pas jį tie du partizanai ir klausia jo, ko nieks jų neatkasa, nes visai netoli bunkerio jie esą pakavoti. Tada mes vėl keliese nueinam į tą pačią vietą ir randam iš po eglučių atkastą žvėrių žmogaus ranką.“ (Dėl detalių tie Strigūno atsiminimai, bent man, atrodo gan įtikinami.) — Suprantu, istorikas kiekvieną šaltinį turi stengtis kritiškai patikrinti; o kaip patikrinsi sapną? Ar gali būt argumentas už teiginį „taip galėjo būt“ štai toks dalykas: tai toli gražu ne vienintelis liudijimas, kad per sapną žmogus sužino, kas (kur, kaip) išties įvyko? Štai Justino Sajausko knygoj Ten, už lango yra net kelios miniatiūros apie prisisapnavimą:

Krosna

Atgimimas. Artimieji ieško trijų žuvusių kovotojų palaikų. Jauniausiai partizano Navicko seseriai prisisapnuoja žuvęs brolis.

– Mano galva tai ne ten, kur ieškot, – sako jis ir paaiškina, kur ieškoti.

Iš tiesų – atkasus palaikus, vieni jų buvo be galvos. (p. 53)

Jiestrakio miškas

Po kautynių šiame miške būrio vyrai pasigedo partizano Garnelio, ilgai ieškojo, bet nerado.

Po trijų mėnesių pradingėlis prisisapnavo broliui, partizanui Kazokui.

– Vaikščiojat, o manęs iš balos neištraukiat.

Žaliukai dar kartą grįžo j susišaudymo vietą – ir tikrai: pelkėje, tankumyne aptiko žuvusiojo palaikus. (p. 97)

Liudvinavas

Merkevičius sapnuoja žuvusį brolį – partizaną Dragūną.

– Guliu Bagdono namo griovy. Mane čia įmetė į tą dumblą, – sako kritusis gyvajam. (p. 220)

— nežinau, nesu pats tokio dalyko patyręs, kad kas prisisapnuotų ir pasakytų „teisybę“; bet tikiu, kad taip gali būt: tiek daug liudijimų negali būt „sugalvoti“; — beje, o ką jūs manot dėl tokių prisisapnavimų?

(1282) Tarp kitko: aktualusis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlis, III 6 – IV 6

lipdukas ant skelbimų stulpo,
Maironio ir Barboros Radvilaitės gatvių kampas, 2022 III 1 

Prae scriptum Kelis mėnesius nieko naujo šiame tinklarašty nesirodė. Šįryt pagalvojau: verta pamėgint grįžti ir šį tą fiksuot.

Kaip galim підтримати [pidtrymaty – paremti] Ukrainą? Taip, galim paremti moraliai (tik nereiktų užsiimt saviapgaule, esą mes su jumis; mes tik šalia); taip, materialiai (daiktais ar pinigais); taip, kas ką gali, tas tą daro. Pradėjus žiūrėt retransliuojamą TV Украïна 24, dingtelėjo – o jei per dieną išmokčiau po vieną ukrainietišką žodį? Suprantu, toks dalykas nevadintinas parama; gal vadintinas pagarba? (Beje, ukrainiečių–lietuvių kalbų žodyno, regis, nėr, tik pora pasikalbėjimų knygelių. Beje 2: pradžioj įrašo pavadinime buvau subaksnojęs ukrainų–lietuvių, bet pataisiau į ukrainiečių; kiniečiai virto kinais, o ukrainiečiai ukrainais... –  ne, neverta būt užsispyrusiam; ne leksemų forma lemia žodžių prasmę.)

¶  Klausydamiesi žinių, mažiausiai kelis kartus išgirstam žodį вибух [vybuch], dažniau daugiskaitą – вибухи; asociacija pagal skambesį [buch!] mus kreipia teisingom pusėn: sprogimas, sprogimai. Beje, ir lenkai vartoja tą patį žodį wybuch, ir gudai – выбух [vybuch].

¶  Vaizdo įrašuos girdim: prie Rusijos kareivių užgrobtų viešųjų pastatų susirinkę žmonės skanduoja ne tik rusiškai: По-зор!, bet ir ukrainietiškai: Гань-ба! [han’-ba]. – Skanduoja tai, ką mes skandavom prie užgrobtų pastatų Vilniuj 1990–1991-ais: Gė-da! (Tokiai skanduotei patogiausias dviskiemenis žodis; ir gudai turi ганьба, ir lenkai hańba).

¶  (III 7) Jei pastarosiom dienom matom kokius nors puolamo ir niokojamo Charkivo vaizdus, dažniausiai jų centre būna žodis didžiosiom raidėm ТРУХА [trucha] – pavadinimas žinių apie minėtą miestą telegramo kanalo; kiek suprantu, pagrindinė kalba tame kanale, arba sraute, – rusų. Žodis труха yra ir rusų, ir ukrainiečių kalboj. Skambesys veda prie antros žodžio reikšmės – trūnėsiai, o pirma – ta, kuria žodis vartojamas žinių apie Charkivą pavadinime, – pabiros.

¶  (III 8) Kokia didžiausia ukrainiečių svajonė? Manyčiau, перемога [pėrėmoha], pergalė. 2022 III 4–6 atliktos apklausos duomenimis, į klausimą „Чи вiрите Ви у перемогу Укаïни у вiйнi з Росиєю?“ (Ar tikite Ukrainos pergale kare su Rusija?) teigiamai atsakė 77,8% apklaustųjų (netiki 19,4%, neturi nuomonės 2,7%).

¶  (III 9) Kartkartėm galima išgirst ar perskaityt (pvz., čia) žodį рашисти [rašysty; dgs.] – taip pavadinami žmonės, besivadovaujantys rašizmo ideologija; žodis vadintinas neologizmu, bet jau pagyvenusiu; 2022 III 3 rašistas įrašytas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynan, nors vartojamas nuo 2014-ų (pvz., žr. Rimvydo Valatkos tekstą, paskelbtą 15min.lt 2014 X 12). [P.S. IV 22 Rimtas tekstas apie okupantų įvardus.]

2022 III 13 Vakar besiklausant pokalbio su buv. Ukrainos
vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu 9:33 akis užkliuvo už vaizdo
su šūkiu, kurio autorius – prozininkas Pavlo Zahrebelnij (1924–2009):
„Хай живе неоднаковість, слава відмінностям!“
(Tegyvuoja įvairovė, šlovė skirtumams!).
Šis šūkis iš Mariupolio, virtusio pragaru; atsirado 2017-ų rudenį
ant Paazovės valstybinio technikos universiteto sienos (žr. čia).
What do you read, my lord? / Words, words, words.

¶  (III 10) Pergalės nenukrenta iš dangaus; kiekviena pergalė turi savo kainą. Todėl šalia žodžio перемога yra žodis втрати [vtraty, dgs.] – praradimai, netektys; nuostoliai; žala. (Ką tik pagooglinau: втрати – apie 13 500 000 rezultatų.)

¶  (III 11) Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną vargu ar verta ieškot žodžio; aišku: незалежність [nėzalėžnist’] – nepriklausomybė. Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktas (Акт проголошення незалежності України) buvo priimtas 1991-ų rugpjūčio 24-ą. Dabar skaitant tą dokumentą akys sustoja prie teiginio „Територія України є неподільною і недоторканною“ – Ukrainos teritorija yra nedaloma ir neliečiama [?; nežinau, ar tiksliai išverčiau]; bandymai sukurti nepriklausomą valstybę 1918 metais neminimi.

¶  (III 12) Taip, kiekviena gyvybė turi nelygstamą vertę; bet tai tik principas. Kai miršta ar žūsta žmogus (kaip čia pasakius?) jau besileidžiantis gyvenimo nuokalnėn ir kai miršta ar žūsta žmogus, vos pradėjęs gyvenimo kelią – juk skirtingai reaguojam. Šios dienos žodis: дитина [dytyna; mot. g.] – vaikas, kūdikis; frazė: смерть дитини (vaiko mirtis). [III 29: 144 дитини загинули через збройну агресію РФ в Україні]

¶  (III 13) Šiandien trylikta (velnio tuzinas); žodis – пекло [pėklo], kurio nebūtina verst, patys tokį vartojam, nors žodynuose prieš jį dedamas × (esą – nevartotinas). LKŽ nurodoma, kad tai skolinys iš lenkų [nuėję paspausit: Ieškokite]. — Vartojimo pavyzdys: Пекло й армагедон, – мер Маріуполя описав ситуацію в місті (dar žr. vaizdo dešinėj parašą).

¶  (III 14) Kol kas Rusijos karą prieš Ukrainą skaičiuojam dienomis: šiandien 19-ta. Ar pradėsim ir mėnesiais? Šiandienos žodis: майбутнє [majbutniė] – ateitis. Prez. Zelenskis 2022 III 7: „Майбутнє континенту вирішуємо ми. Своїм спротивом. І наші друзі – своєю допомогою.“

¶  (III 15) Kasdieniam gyvenime neprireikia kai kurių žodžių, netgi vengiam juos vartot manydami, kad per skambūs, kad nuolat vartodami juos nupiginsim; tarkim, Himno pirmą eilutę „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Bet būna, kai tokių žodžių labai prireikia, kai jie tampa ypač svarbūs. — Україна – моя/наша (рiдна) країна; моя/наша Батьківщина/Вітчизна [moja/naša (ridna) krajina; moja/naša Bat’kivščyna/Vitčyzna] – (gimtasis) mano/mūsų kraštas, (gimtoji) mano/mūsų šalis; mano/mūsų Tėvynė. (P.S. YouTube 2022 III 10 paskelbtas animacinis filmukas apie Ivaną ir Mykolą – kad ir vaikai suprastų, kas atsitiko ir vyksta.)

 

¶  (III 16) Kai sunku, iš atsargos pašaukiami ir seniai mirę poetai. Ukrainiečiai iš atsargos (literatūros istorijos) pašaukė savo klasiką Tarasą Ševčenko. Pagooglinau. Regis, bene dažniausiai dabar prisimenamas jo posmas iš poemos Kaukazas (1845): 

          Ševčenkos biustas Borodiankoj          
(foto iš telegram.com.ua)

Борітеся – поборете,

Вам Бог помагає!

За вас правда, за вас слава

І воля святая!

Antano Venclovos poetinis vertimas:

Jūs kovokite – laimėsit.
Dievas jus globoja,
Su jumis garbė, teisybė
Ir laisvė šventoji!

(Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka, Eilėraščiai. Poemos. Drama, sudarė [etc.] Birutė Masionienė, serija PLB, kn. 66, 1988, p. 174).

[LLTI galima įsigyt marškinėlius su eilute „Встане правда! Встане воля!“ (Stos teisybė! Laisvė stosis!, vertė Vladas Braziūnas) iš tos pačios poemos.]

Šios dienos žodis: воля [volia] – valia; laisvė.

P.S. Apie Ševčenkos poezijos vertimus į lietuvių kalbą yra vertas dėmesio Irenos Potašenko straipsnis Metuose (2015, nr. 10, p. 131–138).

P.P.S. Piešinį radau googlindamas; atsiprašau, nepavyko išsiaiškint, kas jo autorius.

¶  (III 17) Žodžių poros (be komentarų): будинки [budynky; dgs.] – pastatai, statiniai vs руїни [rujiny; dgs.] – griuvėsiai; будувати [buduvaty; plg. liet. ×budavoti] – statyti vs руйновати [rujnovaty] – griauti. [III 18 Vakar darbo dienos pabaigoj įsimečiau kuprinėn ką tik bibliotekon atkeliavusį naują Metų numerį, trečią. Važiuodamas namo pradėjau skaityt. Vyr. redaktoriaus Antano Šimkaus įžanginio teksto (datuoto 2022 III 6) pirmi du sakiniai: „Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų.“]

¶  (III 18) Kalnų kalnai žodžių prisakyti ir prirašyti apie kovojančią Ukrainą; marių marios paramos žodžių išlietos ir liejamos. Bet jokiais žodžiais neužkimši tanko vamzdžio, jokiais žodžiais nesustabdysi paleistos raketos, kad nukristų kur nors vidur pliko lauko. Šios dienos žodis: зброя [zbroja; dgs. зброи] – ginklas, -ai; junginiai: збройна агресія Росії  – ginkluota Rusijos agresija [ir prieš ją kovojančios] Збройні сили України – Ukrainos ginkluotosios pajėgos.

¶  (III 19) Ukrainiečių, rusų ir gudų kalbos priklauso tai pačiai grupei – rytų slavų. Daug žodžių, kurių nereikia verst, reikšmė ta pati; tarkim, derybos – переговори [pėrėhovory] (rus. переговоры, gud. перамовы/перагаворы); frazė: „За словами Подоляка, переговори йдуть важко, бо позиції сторін різні.“ (Pasak Podoliako, derybos vyksta sunkiai, nes šalių pozicijos skirtingos.) Derybų tikslas turėtų būt sutartis – договір [dohovir] (rus. договор, gud. дагавор). Suprantu, reikia tartis dėl vad. humanitarinių koridorių (ukrainiečiai prašo – rusai kurį laiką tam tikros teritorijos neapšaudo, arba nekreipia dėmesio į prašymą), galbūt galima susitart dėl apsikeitimo belaisviais; bet niekaip neįsivaizduotu sutarties tarp dab. Rusijos ir Ukrainos, tarp agresoriaus ir agresijos aukos, – dėl paprasčiausios priežasties: bet kokia sutartis negali prieštaraut Ukrainos Konstitucijai: „Стаття 2. Суверенітет України поширюється на всю її територію. / Україна є унітарною державою. / Територія України в межах існуючого кордону є цілісною і недоторканною.“ Ar įsivaizduojama, kad dab. Rusija su tuo sutiktų? Sutartis dėl paliaubų? Bet ji nieko neišsprendžia. Taip, karas baisus dalykas, ir jis gali baigtis tik dvejaip: pergale arba pralaimėjimu. (Pastaruoju laiku galvoj sukiojas Broniaus Krivicko eilėraščių eilutės; tarkim, soneto „Kai kovoj kelies tu į ataką“: „Vienas geismas tau širdy tėra: / Priešais mirtį veržtis iki galo, // Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės, // O jei kas pabėgs neištesėjęs, / Tas tikrai bus kovą pralaimėjęs / Ir paženklintas gėdos dėmės.“)

¶  (III 20) Vakar iš ryto per Euronews TV rodytas toks gabaliukas: Salonikuose vykstančiam dokumentinių filmų festivaly pristatytas danų režisieriaus Simono Lerengo Wilmonto filmas A House Made of Splinters (2022) – apie vaikų namus Rytų Ukrainoj, Lisičanske; aišku, sukurtas iki atviro karo pradžios. Euronews žurnalistas pakalbino režisierių apie tai, kas vyksta dabar. Įstrigo: esą jis neįžvelgiąs priežasčių, kodėl Putinui reikėję daryt tai, ką darąs („I can’t see any reasons why Putin would want to do what he is doing.“) Why? Kodėl? Чому? [čomu]. — Penktadienį išėjo naujas Literatūros ir meno numeris, maždaug pusė žurnalo puslapių skirta Ukrainai. Pradžioj – Vyto Dekšnio verstas Tetianos Kolesnyčenko pokalbis su Serhijum Žadanu (*1974, į lietuvių kalbą išverstos trys jo knygos), kuris atsako į tą klausimą: todėl, kad Ukraina ne tokia, kokios nori Rusija – „Rusija niekada nepripažins mūsų suverenumo. Esame jiems tik laikinai prarasta teritorija. Kiekvienas mūsų mėginimas apsispręsti savarankiškai jiems keldavo susierzinimą. Jie ketino Ukrainą paversti nauja Baltarusija – iš pažiūros nepriklausoma šalimi, tačiau visiškai paklūstančia Rusijai. / Pasirinkome savo kelią. Prieš 8 metus aiškiai pasisakėme už integraciją į Europą, ir nuo tada Rusija mūsų neapkenčia. Tvirtai siekia vieno tikslo – sunaikinti Ukrainą kaip savarankišką valstybę.“ („Skamba paradoksaliai, bet iš neapykantos gimsta meilė, tikėjimas...“, LM, 2022 III 18, nr. 6, p. 5)

¶  (III 21) Kad Sergejų Loznicą (kurio pavardė metų pradžioj daug kartų minėta kaip filmo apie Vytautą Landsbergį režisieriaus) išmetė iš Ukrainos kino akademijos – perskaičiau ir 15min.lt, ir lrt.lt; 15min.lt dar supažindino ir su Akademijos galvos (Valdybos pirmininko) Pilipo Illjenkos požiūriu į Loznicą. Bet neteko skaityt (lietuviškai), kaip į šį sprendimą reagavo Loznica. Reagavo rusiškai (savo facebooko paskyroj), reakcija pristatyta ir ukrainietiškai, pvz., čia. Įstrigo Loznicos atviro laiško paskutinis sakinys: „Желаю всем сохранять здравый смысл в это трагическое время.“ Ukrainietiškai: „Бажаю всім зберігати розсудливість у цей трагічний час.“ Lietuviškai: „Linkiu visiems šiuo tragišku laiku išsaugoti blaivų protą.“ — Žodis: розсудливість [rozsudlyvist’] – blaivus protas, sveika nuovoka. [P.S. III 22 Pasirodo, 15min paskelbė Loznicos reakciją, bet vertė, spėju, google translatorius; aukščiau cituotas sakinys išverstas: „Nuoširdžiai linkiu visiems išlikti sveikiems šiuo tragišku laikotarpiu.“]

¶  (III 22) Oxfordo anglų kalbos žodyno rengėjai 2016 metų žodžiu išrinko post-truth; esą vienareikšmių faktų ir tiesos laikai baigės, kiekvienas turi savo faktus ir savo nuomonę, ir visi vienodai teisūs (negrabiai suformulavau). Šitą anglišką žodį prisiminiau galvodamas: o gal Kremliuj tikrai patikėjo, kad pasaulis įžengė į visiško reliatyvizmo laikus? pradėsim karą vadindami jį specialiąja operacija – ir viskas bus gerai, žmonės sutriks ir nesupras, kas iš tikrųjų daros? Nuomonė prieš nuomonę. Bet, regis, šitai neveikia: dar esam pajėgūs atskirt, kas yra tiesa ir kas yra melas? Žodis: брехня [brėchnia] – melas, netiesa, blėnys (vartosenos pavyzdys: Абсолютна брехня: у МВС спростовують фейк про те, що «Київ в оточенні росіян»); брехати [brėchaty] – meluoti, skiesti.

¶  (III 23) Paskaitau, ką rašo gudų seniausias leidinys Naša niva (pirmas numeris išėjo Vilniuj 1906-ais; leidyba atnaujinta 1991-ais; dabar tik internete; vyr. redaktorius Jagoras Marcinočius nuteistas 2,5 metų). Neseniai buvo vienon vieton surinkti vad. memai, susiję su Rusijos karu prieš Ukrainą. Dešinėj vienas jų, paremtas tuo, kad esą žodis паляниця [palianycia] – kalbinis lakmuso popierėlis, padedantis atskirt žmogų, kurio gimtoji kalba ukrainiečių, nuo kitų (yra net specialus terminas šibotel). Kaip išverst – nežinau; apvalus kepinys iš kvietinių miltų; turėtų būt kažkas panašaus į ragaišį? Gal kas galit padėt? [P.S. III 24 Pasirodo, yra ir daugiau tokių ukrainietiškų žodžių diversantams išaiškint; žr. toj pačioj Našoj nivoj.]

¶  (III 24) Vakar buvo tokia situacija (viena iš daugybės panašių): РФ заявила / Україна заперечує (RF pareiškė / Ukraina neigia) – Rusijos URM atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė: „... проведено два обмена пленными между Россией и Украиной.“ (... tarp Rusijos ir Ukrainos įvyko du apsikeitimai belaisviais) / Українська правда žurnalistas paprašė, kad šį teiginį pakomentuotų Ukrainos Ministro Pirmininko pavaduotoja Irinos Vereščuk; pakomentavo: „Ні, у мене немає такої інформації. Росія живе в паралельній реальності, сама проводить обміни, сама про це пише. Ми не проводили обміни.“ (Ne, aš nieko apie tai nežinau. Rusija gyvena paralelioj tikrovėj, pati vykdo apsikeitimus, pati apie tai parašo. Mes nevykdėm apsikeitimų.) — Šįkart du žodžiai: полонений [polonėnyj] – belaisvis (полонити [polonyty] – imti nelaisvėn) ir обмін [obmin] – apsikeitimas (rus. atitinkamai: пленный, пленить ir обмен).

¶  (III 25) Šios dienos žodis ne išgirstas, o rastas einant nuo lietuviško per prancūzišką: atspara/priešinimasis – la résistance – опір [opir]. (Aistis rezistenciją vadino atspara, žr. Milfordo gatvės elegijose. LKŽ prie atsparos 5-os reikšmės pasipriešinimas, atsparumas galima būtų pridėt pirmą Aisčio elegijos sakinį: „Atspara arba rezistencija noriu vadinti atsispyrimą prieš griaunančią, vergiančią ir naikinančią galybę“; reikšmė taptų platesnė.) Vartosenos pavyzdys: Українській опір армії РФ дивує американських генералів (Ukrainiečių priešinimasis/atspara Rusijos Federacijos armijai stebina amerikiečių generolus).

¶  (III 26) Ne žodis – junginys: поховання загиблих [pochovannia zahyblych] – žuvusiųjų laidojimas; поховання загиблого литовського письменника.

¶  (III 27) Vakar vėl buvo apšaudomas Lvivas (naftos bazę priemiesty padegė); Michailo Podoliako vakarykštis teiginys ir retorinis klausimas twittery angliškai ir ukrainietiškai: „... RF is not interested in anything—neither history, nor heritage, nor foreign diplomatic missions. Is Europe really going to ‘pacify’ the barbarians?“ – „... варварів РФ нічого не цікавить – ні історія, ні спадщина, ні іноземні дип/місії. Невже Європа продовжить «умиротворювати»?“ Žodis: цікавить [cikavyt’] – LKŽ, nors ir su x, yra užfiksuoti: ciekavytis, ciekavas ir pan.; save kartais pavadine ciekava Zose; tad žodžio цікавить net nereikia verst.

¶  (III 28) Vakar cituotam teiginy buvo žodis heritage/спадщина [spadščyna] – paveldas. Aišku, svarbiausia žmonės, bet ir paveldas svarbu; paminėjus paveldą, iškart siūlos žodis apsauga – захист [zachyst]. — Як захистити культурну спадщину від війни? (Kaip apsaugot kultūros paveldą nuo karo?) Šitaip mėginama apsaugot Kijeve, o Odesos meras net sugalvojo kreiptis į UNESCO, kad miesto centrą bent laikinai paskelbtų pasaulinės organizacijos saugomu paveldo objektu; пам’ятник Шевченку в Харкові тепер виглядає так.

¶  (III 29) Pagalvojau: dar neužfiksuota, kaip ukrainietiškai žmogus, – людина [liudyna; mot. g.; dgs. люди]; frazė: людина розумна – homo sapiens.

¶  (III 30) Kol 19 troleibusu nuvažiuoju į darbą / grįžtu namo, dukart išgirstu pranešimą ukrainiečių kalba: Ukrainos piliečiai galį važiuot nemokamai; jei kontrolė – turėtų parodyt kokį nors tapatybę liudijantį dokumentą. Žodis: громадянин [hromadianyn; mot. g. громадянка] – pilietis, -ė; pilietybė – громадянство. [Ir gudiškai pilietis – грамадзянін.]

¶  (III 31) Pirmąkart išgirdęs žodį громада [hromada] pamaniau – kažkas tokio didelio/griozdiško, o gal ir labai svarbaus? jei громадянин – pilietis, tai gal громада – valstybė? Pasirodo, ne, – bendruomenė (visuomenė – суспільство; valstybė – державa).

¶  (IV 1) Oficialiai balandžio 1 – tarptautinė juoko diena / міжнародний день сміху; mes vadinam melagių diena, o ukrainiečiai – день усіх дурнів (visų durnių diena); žodis, kurio nebereikia verst: дурень [durėn’]; uk.wikipedia šių metų balandžio 1-ą paskelbė день в Україні, коли рахують Путіна повним бараном – diena Ukrainoj, kai Putinas laikomas visišku avinu (tikėkimės, avinai neįsižeis).

¶  (IV 2) Po truputį, po truputį – ir judi į priekį: savaime suprantami žodžiai, išmokti, dar vieną išmoksti. Sakinys iš Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministerijos pranešimo: „Руйнування [buvo: руїни – griuvėsiai; čia – griovimas] об’єктів культурної спадщини [buvo: paveldo] – воєнний злочин за Гаазькою конвенцією 1954 року.“ — Šios dienos žodis: злочин [zločyn] – nusikaltimas; piktadarybė (зло чинити – bloga/pikta daryti). Lietuva minimą konvenciją ratifikavo 1998-ais.

¶  (IV 3) Regis, ne visose kalbose yra po porą žodžių, kuriais įvardijama gyvenimo baigtis, – mirtis ir žūtis. Vakar perskaičiau: „Загинув документаліст і фотограф [40-metis trijų vaikų tėvas] Макс Левін.“ Šįryt perskaičiau: Ukrainoj žuvo režisierius Mantas Kvedaravičius. Žodžiai: загибель [zahybėl’], загин [zahyn] – žūtis (veiksmažodžiai: загибати, загинути, plg. помирати, памерти – mirti, numirti; tuo ir žuvimo veiksmažodžiai skirias: jei taip galima sakyt, pirmieji reiškia „būseną“, antrieji – „įvykį“; mirtis – смерть).

¶  (IV 4) Taip, suprantama: noris, kad viskas, kas bloga, kuo greičiau baigtųs. Nejučia užsisvajoji: italai jau atstatė Mariupolio dramos teatrą ir ten vyksta karo nusikaltėlių teismas. Bet: у Миколаївській області триває бій за село Олександрівка [jei kaimas būtų Lietuvoj, vadintumėm Aleksandravėle]; у Луганській області триває обстріл житлових кварталів etc. – війна проти України триває. Žodis: тривати [tryvaty] – tęstis; триває (esamasis laikas) – tęsiasi.

¶  (IV 5) JT generalinis sekretorius António Guterresas žinutę twittery pradeda: „I am deeply shocked by the images of civilians killed in Bucha, Ukraine.“ Ukrainiečiai išsivertė: „Я глибоко вражений зображеннями вбитих цивільних осіб у Бучі, Україно.“ Šokiruoja/sukrečia ne žudynės – вбивства [vbyvstva, dgs.; vns. -о], o nužudytųjų atvaizdai – зображення [zobražėnnia, vns. ir dgs. vardininkai sutampa]. (Gal tik man atrodo, kad kažkas šitoj reakcijoj iš esmės negerai? Suprasčiau, jei rašytų homo simplex: pasigirt pasauliui savo jautrumu atvaizdams – įprastas dalykas; bet pasaulinės organizacijos galva lyg ir turėtų reaguot į realybę; ar jau ir joj virtualybė ir realybė susikeitė vietom? Galima sakyt: kabinėjuos prie žodžių, bet kad JT ir tapo tik kalbom užsiimančia organizacija.)

¶  (IV 6) Перейменування [pėrėjmėnuvannia], kitaip: зміна назв [zmina nazv] – pervadinimas, pavadinimų keitimas. Pervadinimų banga prasidėjus karui: ne Ukrainoj – daugiausia gatvių, kuriose įsikūrusios Rusijos Federacijos ambasados, pačioj Ukrainoj – kas siejas su šalim agresore (kurią siūloma net oficialiai vadint nebe Rusija, o Moskovija; plg. Maskolija, maskolis; ukr. москаль, gudų маскаль, lenkų moskal, rumunų ir vengrų muscal), pvz.: у Мукачеві змінять назви вулиць, які названо на честь російських діячів; у Миколаєві з’явиться Маріупольська вулиця замість Московської ir pan. Vietovardžių, ypač gatvėvardžių keitimas – galima sakyt, įprastas dalykas. Kad aktualiajan žodynėlin reiktų įrašyt žodį перейменування nusprendžiau perskaitęs: Londono nacionalinė galerija pervadino vieną Degas paveikslą: Russian Dancers → Ukrainian Dancers. [P.S. IV 14 Šią Didžiąją savaitę, iki Velykų, Ispanijos miestelis Fuentes de Andalucía vadinsis Ucrania, pagrindinės gatvės – Ukrainos miestų vardais.]

— — [jau labai ilgas pasidarė šis įrašas; šičia gan žodžių; tęsinys] — —

(1259) Visiškai tarp kitko: dar šis tas apie Bronių Krivicką, i

Prae scriptum Iš tų laikų, kai pirkdavau 7 meno dienas kioske, popieryne daugiausia išplėšų su pokalbiais, rašiniais apie fotografiją ir tekstais, kurie turėdavo rubriką „Ką rašo kiti“. Išsiplėštas lapas ir su Koros Ročkienės (slp.?) parengta trijų publikacijų apžvalga: dviejų iš Le Nouvel observateur, trečia – iš lenkiško Playboy’aus:

Lenkijoje leidžiamas „Playboy“ spausdina pokalbį su rašytoju ir futurologu Stanisławu Lemu, jau neberašančiu romanų ir prognozuojančiu ateitį. [Paknaisiojau: greičiausiai čia tas net pl.wikipedijos tekste apie Lemą minimas pokalbis: „W 1995 polski pisarz s-f i krytyk Marek Oramus przeprowadził bardzo osobisty wywiad z Lemem, który został opublikowany w polskiej edycji czasopisma „Playboy”.“] [...] Šiame interviu Lemas paaiškina trijų garsiųjų Lemo taisyklių atsiradimą kaip pokštą: „XXI amžiaus bibliotekoje“ kadaise išspausdinau škicą „Pasaulis kaip holokaustas“, kuriame akcentavau kūrybišką, bet ir naikinantį katastrofų vaidmenį. Juk žmonija atsirado todėl, kad kosmoso kataklizmas sunaikino dinozaurus. ir štai naujausiame „Siegel“ numeryje skaitau, kad pasaulį valdo katastrofos. ten net suskaičiuota, jog žuvo 99 proc. visų žemėje gyvenusių rūšių. Taigi evoliucija nėra vien gyvybės progresas, bet pirmiausia – baisi hekatomba. Niekas iš mūsų, dabar žemėje gyvenančių šešių milijardų, negali pasakyti ko nors, kas anksčiau nebuvo pasakyta. kasdien pasaulyje be knygų išleidžiama dar kokie trys šimtai milijonų laikraščių. Taigi reaguodamas į tokį antplūdį ir neišvengiamą pasikartojimą išvedžiau formulę, kad: a) niekas nieko neskaito; b) jeigu skaito, tai nesupranta; c) jeigu skaito ir supranta, iškart užmiršta, nes galvoje juk turi likti vietos naujiems tekstams“. („Trys Lemo taisyklės“, 7MD, 1996 I 5, p. 10)

— tas žiaurias taisykles Lemas suformulavo dar kai nebuvo išplitę visokie virtualūs žiniasklaidos ir savisklaidos būdai – visokie tinklaraščiai, facebookai ir pan. Dėl pirmos – reiktų susitart, ką reiškia skaityti: jei užmetei akį į antraštę ir perbėgai įvadinę pastraipą, ar jau perskaitei?; dėl antros – pasakyk kam nors, kad nesuprato ar ne taip suprato, – tai dar įsižeis; dabar absoliuti dauguma viską mano suprantą, net neskaitę; dėl trečios – dėl užmiršimo, taip, užmirštam, tik ar todėl, kad galvoj pritrūksta vietos? – vargu. — Regis, galvoj nuo 1989-ų turėtų būt nemažai susikaupę visokių dalykų, susijusių su Bronium Krivicku; kartkartėm ten pasikapstau, kartkartėm – popierių aplankuos, kartkartėm kokiose bibliografijose, ir vis randu ar tai, kas buvo iškritę iš galvos, ar kas – net neskaityta. 

1 (buvau skaitęs, bet visai užmiršęs)

Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės straipsnis „Pasiaukojimo didybė: Bronius Krivickas – poetas, partizanas, politikas“ pasirodė jau kai buvau baigęs rengt Broniaus Krivicko raštus, 1999-ų pabaigoj, gal net jau buvo išėjusi knyga, nebeatsimenu. Tame rašiny yra viena citata, kurią būtų buvę galima pasitelkt įvade, – kaip liudijimą, kad BrKr poezija 1950-tinių pradžioj sklido ne tik tarp partizanų, bet ir plačiau, o svarbiausia – kaip ji buvo suvokiama, su kuo gretinama. Pastraipa iš to straipsnio:

1951 m. pavasarį į Aukštaitiją atvykęs LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis įpareigojo Rytų Lietuvos srities vadą Joną Kimštą atnaujinti spaudos leidybą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį į Biržų girią atkeliavo Vyčio apygardos pasiuntiniai, kurie pakvietė biržiečius, papiliečius, pandėliečius ir panemuniečius partizanus įsijungti į LLKS. Buvo įkurta Pilėnų tėvūnija, o Bronius Krivickas tapo Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies viršininku [buvo pasiūlyta tapti, oficialiai tapo vėliau]. Palikęs Biržų girią ir joje partizanavusį brolį Joną, poetas atvyko į Panevėžio rajono Taruškų mišką ir ten nuo 1952 m. pradėjo leisti partizanams skirtą laikraštį „Laisvės kova“. Kaip vėliau užsiminė Juozas Šibaila, pakeliui poetas „išdalijo“ savo kūrybą. Vienas toks poezijos rinkinėlis, pasirašytas Rivaišo slapyvardžiu, atiteko pandėliečiams partizanams, o netrukus jį jau skaitė Pandėlio vidurinėje mokykloje susikūrusios pogrindinės organizacijos nariai. „Savo eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį. Ypač stiprios yra satyros, kurios negailestingai plaka visą „mūsų šviesią ateitį“, „tėvą“ ir visus jo paklapčius, pradedant nuo eilinio skrebo, baigiant jo artimiausiais batlaižiais. Buvo nemaža eilėraščių, vaizduojančių partizanų gyvenimą, jų vargus, kurie savo nuoširdumu, tėvynės meile ir neapykanta priešui yra nesulyginami dar nei su vienu mano skaitytu tarybiniu eilėraščiu. Yra ir Gėtės vertimų, kurie taip pat atvaizduoja kovas prieš tironus. Šią knygą gavau gana sunkiai, nes jos Lietuvoje tėra vos keli egzemplioriai, todėl galiu didžiuotis, kad buvau vienas iš pirmųjų, ją perskaičiusių. Ją daviau perskaityti kai kuriems mūsų vyrams. Dabartiniu laiku gausiu romaną „Laikų griūty“, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje „Laisvės kova“)“, – rašė pogrindinės organizacijos vadovas Kazys Daugelavičius. (Dienovidis, 1999 XII 17–23, nr. 45/46, p. 6)

Ta pati citata pasitekta ir Gaškaitės-Žemaitienės straipsny „Pogrindinės jaunimo organizacijos Pandėlio vidurinėje mokykloje“, kuris buvo paskelbtas žurnale Genocidas ir rezistencija 2000 ir 2001 metais. Pirmoj straipsnio daly galima sužinot ir tų pandėliečių partizanų pavardes, ir kas per organizacija buvo susibūrusi Pandėlio mokykloj. Citata – iš Kazio Daugelavičiaus 1952 XII 30 laiško Vytautui Vaičekauskui, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 693, l. 110.

Kokios nors KazD biogramos neradau, tik kad buvo nuteistas 25-eriems. — Vienas sakinys iš tos citatos ypač svarbus, vėl įžiebęs užgesusią viltį: „Dabartiniu laiku gausiu romaną ‘Laikų griūty’, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje ‘Laisvės kova’).“ BrKr raštuos tėr ištrauka, „Dvi mirtys“, kuri buvo skelbta Laisvės kovoj (1952, nr. 1/2, p. 15–19). Spėliojau, kiek to romano BrKr buvo parašęs; remdamasis Juozo Šibailos rašytu nekrologu dariau išvadą, kad tebuvo pradėjęs („Mintyse jau nuškicuota atskiros scenos, epizodai, veikėjų paveikslai. [...] Tik kasdieninis darbas neleidžia susikaupti ir perkelti į popierių“); o gal klydau? nors gal ne. Ech, vis pasvajoju: ima ir išnyra iš žemės bidonas su LLKS Rytų Lietuvos srities archyvu, kurį Krivickui, kaip visuomeninės dalies viršininkui, privalu buvo kaupt, tvarkyt ir saugot; o ten, šalia dokumentų, ir kokia dėželė su paties BrKr raštais. — Taip, labai juokinga svajonė.

2 (buvau neskaitęs)

Moksleiviui Kaziui Daugelavičiui 1950-tinių pradžioj atrodė, kad Krivicko eilėraščiai stipresni už Maironio; Krivicko bendramokslis universitete Vincas Natkevičius 1992-ais baigdamas paskaitą „Broniaus Krivicko poezija“ XXXIX Europos lietuviškųjų studijų savaitėj Berwange irgi paminėjo Maironį:

Negalima atsistebėti Krivicko patriotine poezija. Kažin ar per stipriai pasakysiu, jei teigsiu, kad ji kai kuriuo požiūriu yra viena mūsų patriotinės poezijos viršūnių? Šitas požiūris – Krivickas mums davė epiškai lyrinės poezijos, kurioj įstabia poetine jėga atskleidžiamas lietuvių tautos didvyriškas priešinimasis komunizmui. Ši poezija niekieno iki šiol pas mus nepralenkta. Jei mes linkstam mūsų patriotinėj poezijoj įžvelgti dvi viršūnes – Maironio ir Brazdžionio, tai su Krivicko poezija iškyla trečioji šios poezijos viršūnė. – Egotistinė Krivicko poezija taip pat nepaprasto kūrybiškumo, nes giliai išgyventa ir perduota nenudėvėtu savitu žodžiu.

Nebuvau skaitęs šito teksto, rašyto remiantis dar tik pabirom publikacijom, daugiausia Sietyne; pirmąkart paskelbtas jau po Natkevičiaus mirties išleistoj jo darbų rinktinėj Plyksniai ateitin (Aidai, MMII [= 2002]), p. 382–399. 

Post scriptum 2021 III 3 gavau el. laišką:

Laba diena,

esu R[...] S[...], rašau magistro darbą apie rezistencines patirtis Broniaus Krivicko ir Dianos Glemžaitės eilėraščiuose.

Kreipiuosi į Jus, Krivicko raštų sudarytoją, su prašymu, gal galėtumėte nukreipti, ką (kur) šia tema dar pasiskaityti?

Apie Krivicko poeziją skaičiau Jūsų, Tūtlytės, Jakaitės ir Čiočytės tekstus (taip pat ir tai, ką pastaruoju metu parašė istorikai). Apie partizanių poeziją tyrimų beveik neradau (nors Daujotytė knygoje Parašyta moterų rašo apie Glemžaitę).

Galbūt turite rezistencinės poezijos tema susidaręs kokį bibliografijos sąrašą?

Atsakiau bibliografijos sąrašo neturįs; pasiknaisiojęs galvoj, pavartęs porą aplankų, pavadintų BrKr ir Indriliūnas: įv. publikacijos ir kt., paminėjau keletą rašinių apie Krivicko poeziją – Audingos Peluritytės, Giedriaus Viliūno, Tomo Taškausko. — Ir pradėjau galvot: o, įdomu, ji vartė 1999-ais Pasvalio viešosios Mariaus Katiliškio bibliotekos išleistą Bronius Krivickas: bibliografija, 1935–1999, ar ieškojo lnb.lt esančiam LNB kortelių vaizdų kataloge, Bibliografinėj 1994–2002 metų Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazėj, kas nuo 2003-ių – Nacionalinės bibliografijos duomenų banko Analizinės bibliografijos posistemy Straipsniai? Nepaklausiau. Negražu būt kabinėtis, „egzaminuot“. — Taip, pãbira; ir dar reikia žinot, kur ieškot. O gal vertėtų imt ir padaryt tinklaraščio įrašą, skirtą BrKr bibliografijai? (Sietyno bibliografija, gal ir nepagrįstai spėju, kai kam praverčia?) Fiksuot ne visas publikacijas, tik stambesnes, reikšmingesnes, rinktinę bibliografiją padaryt; prie kai kurių pozicijų dar ir kokią pastabą būtų galima prirašyt. — Visokių darbų žmogus prisigalvoji, tik kas ir kada juos padarys? Be to: ar kam nors toks dalykas praverstų?  

(1257) Visiškai tarp kitko: nespėtas parengt jaunųjų kūrybos almanachas

Arvydo Gudo piešinys

Užpernai, minint Broniaus Krivicko gimimo 100-ąsias metines, Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale Šiaurietiški atsivėrimai pirmąkart buvo paskelbta BrKr novelė „Žmonijos istorija“ (2019, nr. 2, p. 42–43); parašiau publikacijai įžangėlę:

Mirtis – viena pagrindinių Broniaus Krivicko (1919–1952) kūrybos temų. Kaip ir tiesa, laisvė, grožis, meilė. Partizanaujant kurtuose eilėraščiuose ji esminė, nes mirtis jau ne tik filosofinė, apmąstymų verta tema, bet ir svarbiausias, egzistencinis paties kūrėjo klausimas. Suvokus, kad mirtis ne kažkur ateity, o nuolat šalia, kad neišvengiama, mėginama atsakyt, pirmiausia sau, kokia ji būtų prasminga. Garbinga mirt ištesėjus duotą priesaiką; verčiau žūt negu pasiduoti; tokia mirtis būtų pergalė – graži ir prasminga mirtis.

Gimnazijoj pradėjęs nuo feljetonų, studijuodamas universitete Krivickas ėmė telktis kitus grožinės saviraiškos būdus – pradėjo kurt noveles, poetinę prozą, išmėgino ir dramą. Iš karo metais parašytų dalykų išsiskiria „Giesmės žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“, išspausdintos 1942-ais. Tai nelyg kūrėjo, jauno kūrėjo (prisiskaičiusio Friedricho Nietzschės) pasaulėvokos manifestas. Giesmėj grožiui yra ir tokie sakiniai: „Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nėra grožio. [...] Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.“ O štai kaip nesakomas dramos „Pasaka apie karalaitę“ (1944) scenovaizdis: „Ūkininko trobos galas su dviem kambariais. Per vidurį scenos plona siena, skirianti abu kambarius. Sienoje durys. Pirmajam kambary vaikų lovelės. Antrajam – karstas, kuriame guli mirusi piemenaitė.“

Šiame Šiaurietiškų atsivėrimų numery pirmąkart skelbiama novelė „Žmonijos istorija“ parašyta, galima sakyt, tuo pat laiku kaip ir paminėti kūriniai, spėtina: apie 1943–1944 metus. Ir jos pagrindinė tema – mirtis, tik ne vaiko, o skirtąjį gyvenimo kelią iki pabaigos nuėjusio žmogaus. Bet joje yra vienas dalykas, leidžiantis į kūrinį pažvelgt ne tik kaip į grynai meninį tekstą, bet ir (bent jau iš dalies) kaip į autobiografinį pasakojimą. Ir mirusi senutė, ir jos vyras, ir visi kiti novelėj minimi žmonės bevardžiai, išskyrus anūkę – senelio akimis, tokią panašią į karste gulinčią savo močiutę. Stasytė. Vardas, sutampantis su Broniaus Krivicko jauniausiosios sesers vardu – 1924-ais gimusios Stasės Krivickaitės, mirusios tremty Krasnojarsko krašte 1948-ais (žr. Paulės Mikelinskaitės atsiminimus „Poeto jaunesnioji sesuo Stasytė“, Šiaurietiški atsivėrimai, 1999, nr. 8, p. 7; taip pat brolio 1949-ais sukurtą sonetą „Seseriai“, Broniaus Krivicko raštai, 1999, p. 326). Ar šios novelės pirmavaizdis – ir Broniaus Krivicko močiutės mirtis, prisiminta praėjus tam tikram laikui? Visai galimas dalykas.

Novelės rankraštis saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (signatūra: MLLM 13548R1/10699), perdavė Juozas Keliuotis 1971 metais (spėtina, Krivickas buvo davęs paskaityt Kūrybos redaktoriui su viltimi, kad gal bus išspausdintas žurnale; novelė nebuvo išspausdinta – gal nelabai patiko redaktoriui, o gal tiesiog nespėta).

— prieš kelias dienas išsitraukiau iš lentynos Juozo Keliuočio atsiminimų knygą Mano autobiografija (2003), vėl pavartinėjau, paskaitinėjau. — Ir pagalvojau, kad įžangėlės paskutinio sakinio pabaiga turėjo būt šiek tiek kitokia; 2019-ais rašydamas neprisiminiau štai šito:

„Kūrybą“ redaguodamas, aš svajojau išaugusiai naujausiajai literatų kartai iškelti išleisti naują literatūros almanachą „Sietuva“, kaip kad 1930 matais buva[u] išleidęs „Granitą“. Leidykla mielai pritarė šiam mano projektui, ir aš pradėjau organizuoti, telkti jauniausius poetus, beletristus ir kritikus. Jie entuziastiškai pritarė šiai idėjai ir tuojau šiam almanachui pradėjo ruošti savo kūrinius, rašyti eilėraščius, noveles ir straipsnius. Į šį almanachą „Sietuva“ buvo jau numatyta pakvieti šie jauni autoriai: Kazys Bradūnas, Aleksys [= Algirdas] Greimas, Mamertas Indriliūnas, Kazys Jankauskas, Paulius Jurkus, Viktoras Katilius, Alfonsas Keliuotis, Bronius Krivickas, Stasys Leskaitis, Vytautas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius, Henrikas Nagys, Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas, Benjaminas Sereiskis [= Jonas Sereikis], Vytautas Sirijos Gira, Leonas Švedas, Albinas Vaitkus (M. Katiliškis) ir Leonardas Žitkevičius. Kai kurie jų jau buvo man įdavę savo kūrinius. Vilniuje gyvenančius jaunus autorius kelis kartus buvau sukvietęs į kolektyvinį pasitarimą. Viso buvo numatyta devyniolika autorių. Gal ne visi, sukaupus visą kūrybinę medžiagą, būtų almanache atspausdinti. Gal dar naujų būtų buvę pakviesta. Kaip matome, čia buvo pakviesti – vienuolika poetų, penki beletristai ir trys kritikai. Iš šių pakviestųjų ir numatytų pakviesti penki jau mirę, dešimtis pasitraukę į Vakarus ir keturi gyvena Tarybų Lietuvoje. Kai kurie jų jau žymūs poetai, beletristai. Visi jie jau bendradarbiavo „Naujoje romuvoje“ ar „Kūryboje“ Bet karas sutrukdė almanachui pasirodyti. (p. 364)

Visokių klausimų kyla šitą pastraipą (spėjama, Mano autobiografija rašyta 1972–1973 metais) skaitant. Pvz., kuriuos žmonės laikė beletristais? Jankauską, Katilių, Leskaitį-Ivošiškį, Katiliškį ir... Sirijos Girą?

O kritikais? Greimą, Indriliūną, o ką trečią? – Krivicką?

Krivickas karo metais rašė ir prozą, ir dramą, ir kritiką. — Jei tą įžangėlę rašyčiau dabar, paskutinę pastraipą baigčiau taip: „(spėtina, Krivickas [„Žmonijos istoriją“] buvo davęs paskaityt Kūrybos redaktoriui su viltimi, kad gal tiks planuojamam almanachui Sietuva, kurio nespėta parengti)“. Taip, grynas spėjimas, niekuo ne pagrįstesnis negu išspausdintas Šiaurietiškuos atsivėrimuos. Nebent paaiškėtų, kad BrKr novelę Keliuotis Maironio muziejui perdavė (pardavė?) ne kaip atskirą rankraštį, kad ji buvo kokiam nors aplanke, ar kurio užrašyta Sietuvai, gal: Almanachui, gal nieko neužrašyta, bet ten dalykai žmonių, kurie atsiminimuos paminėti kaip galimi almanacho autoriai.