(578) Visiškai tarp kitko: apie progines monetas ir kt.

briaunoj įrašyta „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“
dail. Tadas Žebrauskas ir Giedrius Paulauskis
(tiek – pirmąją eilutę, na, gal dar ir antrąją – dauguma ir težino)

dail. Mindaugas Gribauskas
(rašalinė, plunksna, kurių nieks ant rankraščio nededa [!], atversta knyga –
ar dar ką nors neįdomesnio, t.y. trafaretiškesnio buvo galima sugalvot?
be to, mano supratimu, visko – ir vaizdų, ir tekstų – per daug šitam ženkle)

Šiandien LLTI bus pristatyta jubiliejinė moneta, skirta Donelaičio 300-mečiui.
Ir kilo toks klausimas: kaip jubiliejinės monetos atrodys, kai/jei ir Lietuvoj bus euras?
Dėl averso viskas aišku, o reverse? Teks nurodyt juk vertę eurais; o kaip Vytis?
----------------------------
Negausiai į tą pristatymą žmonių susirinko. Be tų, kurie turėjo dalyvaut, ir fotografų (žurnalistų nepastebėjau, ir kam jiems vargintis, jei el. paštu gaus pranešimą apie tai, kas vyko), iki 15 nepavyko suskaičiuot.
Teisybę pasakė dail. Žebrauskas: jei jaunumenė ką nors žinos apie Donelaitį, tai turėsim dėkot „Liūdniems slibinams“ (pridurčiau: arba Rolandui Kazlui, įskaičiusiam Metus ir dar spektaklį sukūrusiam). Klausytis lengviau negu skaityti.
[Monetos de visu ir taktilinis pažinimas teikia malonumo; LLTI biblioteka irgi gavo dovanų.]
--------------------------
– Ką parašė Donelaitis?
– Žodžius „Liūdnų slibinų“ dainai.
Manau, jei „Klausimėlis“ būtų filmuojamas šįmet, tikrai toks atsakymo variantas būtų išgirstas.

(509) Užparaštė, lxxiii: kodėl Antanui B. nepatiko Kristijonas D.

Vakar VU Tomas Andriukonis gynė humanitarinių mokslų disertaciją Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija (nebuvau, bet tikiu: apsigynė). Paskaitinėjau, verta dėmesio, reiks perskaityt.
O štai už ko užkliuvau: 455-oj išnašoj atsakoma į įrašo pavadinime užfiksuotą klausimą:

Atrodo, kad Baranauskas lietuviškų poetinių kūrinių kokybę siejo su jų „padainuojamumu“. Balso ir teksto sąryšį jis akcentavo kaip esmingą (tad užrašymas yra tik kūrinio užlaikymas laike iki jį galės „realizuoti“ balsas). Kritikuodamas Donelaitį, Baranauskas tai panaudojo kaip argumentą, tvirtindamas, kad jo tekstai esą nepadainuojami (žr. Przegląd katolicki 1883 nr 380, 608). Šiuo atveju ne tiek svarbus Baranausko argumentų tikslumas bei teisingumas (juolab kad Donelaičiui nepalankumą Baranauskas pirmiausiai reiškė dėl to, kad jis buvo protestantų pastorius [t.b. liuteronų kunigas]), bet tai, kad toks argumentas galėjo būti pateiktas, kad jis buvo daugiau ar mažiau galiojantis. (p. 233)

Kaip Rolandas Kazlas Metus skanduoja – dar negirdėjau, nebedaug liko laukt, knygos su CD pristatymas jau šeštadienį.
P.S. Šį tą (smagaus) pridūriau prie 497 įrašo.