(1185) Visiškai tarp kitko: galimas 1992-ų Metų žodis

[Sustojo Lietuvos žinios, įsteigtos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio ir pradėjusios eit 1909 VI 19 (ar kas bepaminės 100 110-ąsias metines?), užsiraukė ir lzinios.lt, kur vykdavo Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai, šįmet ir kandidatai buvo pristatomi. Toks lyg kontekstas šito įrašo.]
— jei būt buvęs renkamas 1992-ų Metų žodis, vienas iš rimtųjų kandidatų, neabejoju, būt buvęs varis.
Gimtojo krašto savaitrašty, dažniausiai trečiam puslapy, būdavo skiltis „Savaitė“; 1992 X 22 pasirodžiusiam numery praėjusią savaitę apžvelgia Marcelijus Martinaitis; pradžia:

Tikriausiai Lietuva jau tapo žymiausia varį eksportuojančia šalimi. Tiek dabar išvežama šio metalo, taip vagiama visa, kas blizga, šviečia, pažaliuoja nuo drėgmės, kad greitai liksime be rankenų, vandentiekio čiaupų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų. Kažkas Lietuvoje pasirodžiusį neandartalietį išmokė lydyti metalą, ir šis sulydys viską – varpus, žvakides, varinius papuošalus, žymių žmonių biustus, neturėdamas jokio supratimo apie šimteriopai didesnę antikvarinę, sakralinę ar žmogiškąją jų vertę. Liūdna dabar važiuoti per Lietuvą, lankyti miestukus, net ir kapines, šventas vietas. Ten pamatai ką nors nusukta, nuplėšta, kur nors dungso tuščias postamentas, styro nupjauti laidai. Ko vertos visos kalbos apie pagarbą, garbę, ištikimybę, kai apvagiami mirusieji, kai išniekintojai pasirodė ten, kur giedama, meldžiamasi, verkiama. Apiplėšiamas jau ir Maironis – dreskiama varinė skarda nuo stogastulpių prie tako į Pasandravį. Prieš keletą dienų tai pamačius, pirma mintis buvo: štai vėl pažeminama mano tauta. Štai eina per Lietuvą antrasis, išsigimęs ir degradavęs išniekintojų ešelonas, pakeitęs pirmąjį, svetimą ir galingą, kurį jau nutrenkė laisvės perkūnija.
Per mūsų tėvų kapines, per šventoves, mūsų namus ir darbovietes su laužtuvu ir replėmis eina vidinis okupantas.

nuotr. gauta iš coll. Aušros Martišiūtės-Linartienės

Ir sakinys iš šiek tiek vėliau rašyto Valdo Kukulo straipsnio „Mohikanas – lietuviškas žodis: Poetui Jonui Graičiūnui – 90“:

Graičiūnas eiliuoja taip, kad jo strofa būtų verta vagystės nelyg koks vario laidas ar varinė lenta:

Ir motinos ranka, ir maištas Prometėjo
Vedžiojo ieškantį mane savų takų:
Visad giedrų vilčių iliuzijos lydėjo
Ir saulės šviesulys virš tėviškės laukų.
                           „Pro Domo Sua“

(Lietuvos rytas, 1993 VI 12, p. 9)

Praeis dar kiek laiko, ir jaunesni skaitytojai ims stebėtis: kokį keistą palyginimą sugalvojo kritikas.

P.S. Ne iš vario, iš bronzos lietas Balio Sruogos reljefinis portretas iš antkapinio paminklo Rasose (skulptorius Petras Aleksandravičius) buvo išluptas 2001-ais; dabar jo vietoj, regis, dažytas plastikas. Beje, Balio ir Vandos Sruogų kapas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2000-ais, kodas 25353; nuotraukos kvr.kpd.lt puslapy vėlesnis, su plastikiniu bareljefu. Ar jau atėjęs laikas nebebijot, kad vėl bus pavogtas kitas bronzinis? Nežinau. Kad būtų atsarga, gal iškart atliet du?