(1062) Visiškai tarp kitko: dėl prof. Jono Kazlausko mirties aplinkybių ir kt.

[Kartais žmogus pervertini save, noris viešai pareikšt nuomonę, kurios nieks neprašė; nereiktų, bet pasiduodi gundomas; atsiprašau.]
— Darius Kuolys, FB, 2018 I 4:

Ar nebūtų svarbiau už kovą su sovietmečio paminklais sąžiningai ištirti tragiškas to laiko istorijas?
Labai daug apie okupacijos metus ir esamą valstybės būklę pasako Justino Marcinkevičiaus liudijimas: „Mes kartu su poetu Algimantu Baltakiu paprašėme Saugumo departamento buvusio generalinio direktoriaus Jurgio Jurgelio pasidomėti Jono Kazlausko byla. Jis pasakė, kad yra žmogus, kuris dalyvavo tardant (ar apklausiant) Joną Kazlauską. Vieno tokio pokalbio metu Jonui pasidarė bloga, buvusi iškviesta medicinos sesuo, suleisti vaistai, bet širdis neatlaikiusi.“ (Just. Marcinkevičius, „Kelkis kelkis, mielas drauge“, in: "Baltistikos ąžuolas. Jono Kazlausko gyvenimas ir darbai", Birštono savivaldybė, 2010, p. 68.)
Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, profesorius, pasaulyje žinomas baltistas Jonas Kazlauskas dingo 1970-ųjų spalio 8-ąją. Lapkričio 17-ąją jo kūnas buvo rastas Neryje.
Ar tikrai Lietuvos valstybės pareigūnai yra bejėgiai išsiaiškinti, kur, kaip ir kas iš KGB tardytojų "kalbėjosi" su Jonu Kazlausku? Kieno valia ir kaip po "pokalbio" jo kūnas atsidūrė Neryje? Nejaugi buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, kiti buvę ar esami pareigūnai neturi daugiau žinių apie šią tragišką istoriją? Nejaugi nė vienam laisvos Lietuvos žurnalistui ši istorija nepasirodė verta rimto žurnalistinio tyrimo? [...]

Audrius Narvydas kaip komentarą pridėjo Prienų rajono Tarybos 1990 IX 18 [gal 16?] priimto sprendimo fotokopiją: Taryba kreipias į LR AT, kad būtų sudaryta valstybinė komisija prof. Jono Kazlausko mirties aplinkybėms nustatyti, nes „rajono visuomenė [...] negali suprasti ir susitaikyti su tuo, kad iki šiol jo mirties aplinkybes gaubia dirbtinio paslaptingumo skraistė, kad jo šeimai ir visuomenei aiškiai ir nedviprasmiškai nepasakyta visa tiesa, kad kaltininkai nei juridiškai, nei moraliai nenubausti“. Tokia komisija nebuvusi sudaryta.
Taigi 1990-ų rudenį norėta to paties, ko nori DarK 2018-ų pradžioj: visos tiesos apie Profesoriaus mirtį.
— Mano supratimu, pradėt derėtų nuo tokio klausimo: ar įmanoma tai padaryti, sužinot visą tiesą? Jei įmanoma, tada jau galima kreiptis, prašyt, siūlyt, reikalauti, moralizuoti etc.
Kas nežinomo galėtų būt atskleista 2018-ais? Pridurta prie to, ką 1990-ais Atgimime surašė Vitalijus Zaikauskas (VII 18, nr. 28, p. 1, 5), Literatūros ir mene pridūrė Bronys Savukynas (VIII 4, nr. 31, p. 8), kiti anksčiau vėliau paliudijo? Klausimų per akis. O atsakymai, pagrįsti ne prisiminimais, kad ir su KGB susijusių asmenų, bet kokiais nors raštiškais paliudijimais, manyčiau, iš Vilniaus į centrinį KGB archyvą, jo slaptąjį nesėkmėm pasibaigusių bylų skyrių, iškeliavo jau 1971-ais; kad prof. Kazlausko byla būt buvusi palikta Lietuvoj – tikimybė, spėčiau, nulinė. Ar kas nors iš Lietuvai lojalių asmenų galėtų prieit prie tos bylos? Nemanau. (LSSR prokuratūra nutrauktą baudžiamąją bylą dėl prof. JK-o mirties fakto sunaikino 1987 VII 30, nes baigės saugojimo terminas.)
Pagaliau: o kas pasikeistų, jei kas nors pasakytų: prof. JonK-ą mirtis ištiko tada, kai jį apklausė/verbavo/tardė Vardenis Pavardenis? Kas pasikeistų, jei būtų pasakyta: imituojant savižudybę įmest kūną Nerin pasiūlė Vardautas Pavardauskas? Prokuratūra remdamasi tik žodiniais liudijimais pradėtų bylą dėl to, kas įvyko beveik prieš pusę amžiais? Abejoju.
BrS savo rašinį baigia taip:

Kodėl? Į klausimą teisingai bus atsakęs, nepaisant, kokia buvo profesoriaus mirtis, prieš kokį dešimtmetį [t.y. apie 1980-us] žmogus iš Matiešionių kaimo, buvęs Kazlauskų kaimynas, kai šnekėjomės su juo apie Joną: „Suėdė žmogų šita tvarka“. Gerai žinom, kokia buvo ta tvarka.

— 2000-ais išleisti Jono Kazlausko Rinktiniai raštai (t. 1: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, t. 2: straipsniai, recenzijos, kalbos kultūra). O kaip tas, BrS-o vertinimu, visai naujoviškas Baltų kalbotyros įvadas – angliškai parašytos paskaitos Pennsylvanijos valstijos universiteto studentams? Glavlitas iš BrS-o rašyto nekrologo („Talentingo lingvisto netekus“, Pergalė, 1970, nr. 12, p. 153–156; persp. Chicagoj Lietuvių Fronto Bičiulių leistas žurnalas Į laisvę, nr. 53, 1971 XII, p. 66–68: pakeistu pavadinimu „Talentingo lietuvio netekus“ ir su redakcijos prierašu) išbraukė porą sakinių, kad ant velionio rašomojo stalo tokios likusios gulėt. Profesoriaus minčių ir įžvalgų pristatymas, aptarimas, manyčiau, būtų kur kas vertesnis darbas negu kaltųjų dėl jo mirties paieškos. Bet gal ir klystu.
[P.S. Perskaitęs 1060 įrašą, Aistis I. Savukynas atsiuntė Salomėjos Peciulkienės 2010-ais parengtą tėvo BrS-o bibliografijos rodyklę; iš ten žinios apie šiame įraše minimus BrS-o straipsnius.]
Prieduras (2018 X 30). Naujausia publikacija šia tema: Jovita Niūniavaitė-Lesienė, „Profesoriaus Jono Kazlausko mirties mįslė įminta?“, Voruta, 2018 X 27, nr. 10, p. 6

(921) Užparaštė, cxxv: apie Nėries / ne Nėries eilėraščius

Vienas keistesnių S.N. atvaizdų
(Naujos knygos, 1984, nr. 12, viršelio 4 puslapis)
paaiškinamasis tekstas po atvaizdu:
Malonią staigmeną trečiosios lietuvių literatūros vertėjų ir leidėjų
konferencijos [vyko 1984-09] dalyviams pateikė turkmėnų poetas
ir vertėjas Saparmuratas Ovezberdyjevas – jis atsivežė į Vilnių savo
neseniai išverstą ir ką tik Ašchabade išleistą Salomėjos Nėries rinkinėlį.
Kol poetas susižavėjęs į turkmėnų kalbą vertė lietuvių poezijos lakštin-
galos posmus, jo žmona, ne mažiau įsijautusi, bandė atkurti poetės bruo-
žus... turkmėniško kilimo raštuose. Jos išaustas originalus Salomėjos
Nėries portretas buvo padovanotas Lietuvos TSR rašytojų sąjungai.

ežinau kodėl ėmiau ir prisiminiau Dariaus Kuolio studentę Jūratę Riepšaitę, dažnai ateidavusią LLTI bibliotekos rankraštynan studijuot Salomėjos Nėries dienoraščio fotokopijų – darbą rašė, kai kuriuos žodžius padėjau perskaityt; ir publikaciją to darbo pagrindu parengė. Rimtai į studijas žiūrintis žmogus, kas ypač patiko – regis, turi polinkį į perfekcionizmą, o šitas bruožas galimam tekstologui vos ne būtinas.
Tuolaik ir aš vos vos Nėries tekstais pasidomėjau; vėl skaitydamas Viktoro Aleknos prisiminimus knygoj Rašytojas ir cenzūra, buvau užkliuvęs už pastraipos ir pagalvojęs: ogi reiktų imt ir patikrint, palygint.
Aleknos pastraipa:

Ieškodamas neskelbtų kūrinių naujam [Raštų] leidimui, suradau, kad poetė dar 1921 m. du gana ilgus kūrinius, pasirašytus S.B., išspausdino savaitraštyje „Tėvynės sargas“ ir keliolika eilėraščių, pasirašytų Šešuolės slapyvardžiu, 1926–1928 metais „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“ bei „Šaltinyje“. Šiuos kūrinius taip pat buvau įdėjęs į rankraštį. Bet išspausdinti jie nebuvo. Buvo paaiškinta, jog nepakankamai aišku, ar jie tikrai buvo S. Nėries parašyti. Kai kurie, kaip „Angelų giesmė“ – religinio turinio eilėraštis, tikriausiai netiko ir dėl turinio. („Sudarant S. Nėries ‘Raštų’ tritomį“, Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 201) 

(a) Dėl S.B. — Apie šitą suradimą Alekna papasakojo jau 1984-ais rašiny „Kaip rengiau Salomėjos Nėries raštus“:

1942 metų pabaigoje parašytoje autobiografijoje poetė rašė, kad „1922 m. moksleivių žurnale ‘Ateitis’ buvo išspausdinti pirmieji kūriniai“. Kruopščiai peržiūrėjus „Ateities“ 1922 metų komplektą, jokių jos kūrinių nerasta. Bet beveik tą patį poetė tvirtino ir anksčiau (1940.09.02 rašytoje autobiografijoje): „1922 metais pradėjau spausdintis laikraščiuose ir gauti redaktorių laiškų, kad prisiųsčiau jiems kuo daugiau eilėraščių“. Kas tai per laikraščiai?
Ir štai šį pavasarį, skaitinėdamas poetei rašytuosius laiškus, išlikusius jos archyve, radau ir Stasio Tijūnaičio laišką, rašytą 1935 metų rugsėjo pradžioje. St. Tijūnaitis, tuo metu gyvenęs Kėdainiuose ir redagavęs vaikų laikraštėlį „Kregždutė“, poetei rašo: „Atleiskit man už šitą laišką, jeigu ko nepataikiau. O rašau drąsiai į jus todėl, kad Jūs man nesvetima: kai Kaune kadais aš redagavau ‘Tėvynės Sargą’, tam laikraščiui davinėjot pirmųjų savo kūrinėlių“. Kur tas „Tėvynės sargas“ ir kada jį redagavo St. Tijūnaitis? Pasirodo, nuo 1920 metų gruodžio 15 d. iki 1922 m. kovo 1 d. (1–33 numerius). Peržiūrėjau visus tuos numerius ir radau du eiliuotus kūrinius – poemėlę „Tyli karžygė“ ir eilėraštį „Angelų giesmė“, atspausdintus 1921 metų pabaigoje ir pasirašytus kriptonimu „S.B.“. O juk tai Salomėja Bačinskaitė! (Naujos knygos, 1984, nr. 11, p. 37–38)

Naujos knygos, spėtina, nepasitikrino „Vagoj“, ar tikrai tie kūriniai eis į Raštus, ir praleido. — Nerandu jokio pagrindo suabejot, kad tai, kas išspausdinta 1921-ų pabaigoj Tėvynės Sarge, – ne būsimosios Nėries, dar Bačinskaitės buvo sukurta. Nedėta į Raštus gal išties dėl tos „Angelo giesmės“ – kaip atrodytų socialistinio realizmo lietuvių poezijoj pradininkės (kaip skelbta nuo 1950-ų) Raštai, pradedami ar vos ne pradedami tokiu tekstu? Jei šito teksto atsisakyta, tai ir kito, kad nereiktų ko nors aiškint. — [12-01: Poemėlė Tyli karžygė – ne Salomėjos Bačinskaitės; žr. komentarus.]

(b) Dėl Šešuolės. — Ir Šešuolės slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai minimi tame 1984-ų Aleknos rašiny:

Vos tik atidaviau (1983 m. sausio mėn.) leidyklai Raštų mašinraštį, „Kultūros baruose“ perskaičiau A[lberto] Ruzgo straipsnį, kuriame jis skelbė, kad S. Nėris pasirašinėjusi dar ir lig tol negirdėtu „Šešuolės“ slapyvardžiu [„Nežinomi P. Cvirkos ir S. Nėries kūriniai“, KB, 1983, nr. 1, p. 55–56; be jokių argumentų tiesiog konstatuojama: „Be pirmųjų slapyvardžių Juraitė, Liūdytė ir Nėris, nuo 1928 m. ji dar pasirašinėjo slapyvardžiu Šešuolė, kuris iki šiol nebuvo žinomas“, ir nurodo, kur tų eilėraščių spausdinta]. Nuodugniai ištyręs šį reikalą, radau, kad tokiu slapyvardžiu poetė 1925–1930 metais „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“ ir „Šaltinyje“ atspausdino net septyniolika eilėraščių. Jie į Raštus neįdėti. (Ibid., p. 37)

Leidyklos nurodyta priežastis, kaip pamenat: „nepakankamai aišku, ar jie tikrai buvo S. Nėries parašyti“. Bet 2004-ais išėjusiame Lietuviškųjų slapyvardžių sąvade, sudarytame ir parengtame Jono Mačiulio, Šešuolės slp. vis dėlto susietas su Nėrim – remiantis tik Aleknos S.N. gyvenimo ir kūrybos metraščiu (kn. I, p. 114), Ruzgo straipsnis nenurodomas; slapyvardininkams nekilo abejonių.
— O tie Bačinskaitei-Šešuolei priskiriami tekstai, ko jie verti? – Iki vieno ėmiau ir nusikasiau. To, kurio pavadinimą mini ir Ruzgas, kaip Nėries parašyto: „Pirmąkart matomos neramios, galingos, didingos jūros vaizdas Sūduvos lygumų dukrai S. Nėriai padarė didelį, neišdildomą įspūdį. Tą rodo po kelionės jos parašytas [...] penkių posmų eilėraštis ‘Naktis pajūry’.“
Toliau remsiuos „šį reikalą nuodugniai ištyrusio“ Viktoro Aleknos parengto Metraščio pirma knyga. Nurodytam 114 puslapy rašoma, kad 1925-06-21 rytą būrelis draugų – Jadvyga Laurinavičiūtė, Salomėja Bačinskaitė, Jonas Grinius, Juozas Paukštelis ir dar keletas – Kaune sėdę į traukinį ir išvažiavę Kretingon; iš Kretingos pėsti nuėję iki Palangos; buvęs jau pavakarys; vaikščioję pajūriu, po parką; nakvynės neieškoję, nes iš ryto ketinę grįžti atgal; pajūry sukūrę laužą, susėdę dainavę; paskui Laurinavičiūtė, Bačinskaitė ir Paukštelis ėję vėl pasivaikčiot palei jūrą, o kai auštant grįžę – radę draugus bemiegančius; iš ryto pėsti atgal į Kretingą, į traukinį, ir vakare jau vėl Kaune.
Tarp Nėries rankraščių, saugomų Nacionalinėj bibliotekos, yra 06-23 datuotas poetinis tekstas, pirmąkart paskelbtas būtent Aleknos sudarytų Raštų I tome (p. 264):

O begaline, o nemarioji, neilstančioji,
Tu mane šauki, tu mane moji
Pulti į glėbį, į žydrą gelmę.
Ak, aš ir pulsiu į platų glėbį,
Mylima jūra stipriai, aistringai
Spaus prie galingos savo krūtinės.
Tirpsiu, sutirpsiu ir susiliesiu
Su jūružėlės banga laisvąja.
Ai, ir pavirsiu melsva bangyte,
Oi, šoksiu, siausiu, bėgsiu į krantą,
Su žemės vėju dainas dainuosiu.
Tu, Karalaiti mano Baltasis [= Jonas Grinius],
Eisi pajūrin gintarų rinkti,
Eisi, kai saulė stebuklų juostoms
Puoš lyg martelė mylimą jūrą.
Tu čia ateisi godų svajoti,
Gražiąją jūrą švelniai mylėti.
Ak, ar žinai, kaip jūrą tu myli,
Jūrą audringą, šėlstančią, baisią,
Dar labiau myli ramią, svajingą.

Paskui Nėris patvarkė pirminį, spontaniškąjį eilėraščio variantą, pavadino ir atidavė Ateities žurnalui; išspausdintas buvo tų pačių 1925 metų pirmam rudeniniam numery (nr. 9/10, p. 389):

Vakaras pajūry
O begaline, jūra plačioji, neilstančioji,
Tu mane šauki, tu mane moji
Pulti į Tavo tamsųjį glėbį.

Oi aš ir pulsiu į juodą gelmę.
Tirpsiu, sutirpsiu ir susiliesiu
Su jūružėlės banga laisvąja.
Oi ir pavirsiu melsva bangyte.
Šoksiu ir žaisiu, bėgsiu į krantą,
Su žemės vėju dainas dainuosiu.

O Tu, gododams saulės godelę,
Eisi pajūrin gintarų rinkti.
Kai saulužėlė, skęsdama jūron,
Purpuro juostomis puoš jos paviršių,
Tu čia ateisi godų svajoti,
Ilgesio dainą jūrai dainuoti.

O, aš žinau, kaip jūrą Tu myli,
Jūrą audringą, šėlstančią, baisią,
Dar labiau myli ramią, svajingą.

Vakaro vėjas pučia nuo kranto,
Ritasi bangos toliman tolin.
Liki, sudievu, baltas sveteli! –
Man patalėlis — jūros dugnelis.

Tau žemės grožis, žydinčios pievos,
Tau žemės dainos, meilė ugninga;
O man klajonė, mėlynas tolis,
Jūra beribė amžius klajoti.

Aš išbučiuosiu krantą smiltinį,
Kur Tavo kojos vakar ilsėjos;
Amžius kartosiu ilgesio dainą,
Kurią Tu vakar jūrai kalbėjai.

„Vakaras pajūry“ rinkinyje Anksti rytą (1927) virto „Jūrų pasaka“. — Aprašęs tai, ką perpasakojau, Alekna priduria:

J. Laurinavičiūtės teigimu, šios kelionės įspūdžių paveikta, [Nėris] parašė dar vieną eilėr. – „Naktis pajūry“, kuris Šešuolės slapyvardžiu buvo spausdintas „Naujojoje Vaidilutėje“ tik 1928 m. (Nr. 3, p. 66).

Pavadinimas tikrai šliejasi prie „Vakaro pajūry“, bet tekstas, – na, spręskit patys:

Naktis pajūry
Sunkiai alsuoja galinga jūra
Tyroj paskendus mėnesienoj.
Plačioj beribėj mirgančios žvaigždės
Meldžiasi dangui nakties tyloj.

Didžiulės vilnys sūkuriu pinas
Ir švelniai glosto smėlio krantus.
O, jūra, jūra! Tu pini vėliai
Mano krūtinėj naujus sapnus!

O čia kaip gera, didu slaptinga –
Nauji pasauliai mano širdy.
Banguok, sūpuokis, jūra galinga —
Šiandieną ilsiuos tavo glėby.

Juodos padangės žvaigždėti sostai
Lūkesio juostoms supa mane.
Poilsio šventę gyvenu sieloj,
Bet ko taip ilgu — nebežinau.

Gal nesvajotų rytinių aušrų,
Ar stebuklingos paukščių dainos.
O gal didingų žvaigždėtų tolių,
Virpančios aido miško raudos...

Kad nėr jokių atšvaitų tos nakties iš birželio 21-os į 22-ą – laužo, dainų, vaikštynių, – dar kaip nors pakentėt galima, bet kad jokios žymės ir jausmo – meilės, Jo nėr, nors ir nėjusio kartu pasivaikščiot, užmigusio prie laužo; ir poezijos nėr šiuos posmuos – poetinės klišės.
— Kas sueiliavo šį tekstą, jei ne Nėris? Manau, tikroji ir vienintelė Šešuolė, apie kurią Alekna rašo pristatydamas 1925 metų Ateities 11-ą numerį, nors galėjo ir anksčiau: nr. 9/10, kur buvo paskelbtas cituotasis tikrai Nėries eilėraštis [beje, turiny atskleistas slapyvardis: 2. Neris (S. Bačinskaitė). Vakaras pajūry (eilės) 389], irgi buvo Šešuolės slapyvardžiu pasirašytas eilėraštis (p. 408) – Marijampolėj 1925-09-04 parašytas „[Aš laimę pyniau išsvajotą]“ – irgi be individualybės ženklų. Viktoras Alekna:

Lapkričio pabaigoje išėjusiame „Ateities“ Nr. 11 išsp. eilėr. „Pajiesy“ bei „Jiesios krantus dengia sniegas“ ir vaizdelis „Saulės taku“ (p. 451–453), pasirašyti Neries slapyvardžiu, o eilėr. „Žydėkite, gėlės!“ pasirašytas Šešuolės slapyvardžiu.
Šešuolė – tai marijampolietės moksleivės Kotrynos Kuncaitės slapyvardis. Jai SN rašė atsakymus dėl [Ateičiai] atsiųstų eilėr., du jos eilėr. ir buvo išspausdinti 1925 m. „Ateityje“. Jų skiriamoji žymė – po eilėr. nurodyta vieta ir data. Kad Šešuolės slapyvardžiu vėliau pasirašinėjo S. Nėris, prisimena J. Laurinavičiūtė. Kodėl Salomėja pasisavino kito asmens slapyvardį – sunku suprasti ir paaiškinti. (Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 1, p. 130)

Taigi, motyvo – nėr. Liudinininkė – viena (artima draugė). Skiriamoji žymė – labai silpnas argumentas: Kuncaitė pradžioj galėjo rašyt po savo eilėmis vietą ir datą, o paskui neberašyt – kodėl būtinai turėjo būt nuosekli? Dar vienas dalykas: tarp Salomėjos Nėries rankraščių nėr nė vieno eilėraščio, esą skelbiant pasirašyto Šešuolės slapyvardžiu, autografo – Alekna rengdamas Raštus sakosi viską peržiūrėjęs, ir būtų susiejęs, ir tai būtų buvęs vos ne nepaneigiamas argumentas, kad Nėris naudojo ir šį slapyvardį.
Aišku, teigt, kad leidėjai buvo visiškai teisūs neįleisdami Šešuolės tekstų į Nėries Raštus vos vieną eilėraštį aptarus, – nerimta, bet nuojauta sako: ne, ne Bačinskaitės šitas slapyvardis.
Norint galutinai įsitikinti, reiktų vėl surinkt tuos Aleknos minėtus 17 esą Nėries→Šešuolės eilėraščių ir pasižiūrėt, ar bent viename yra kokia nors tikros poezijos bent jau žiežirba, ar jie bent kuo nors panašūs į Nėries, ar tokio pat lygio kaip tie du, tikrai priskirtini Kotrynai Kuncaitei.
(Gal koks bakalauras ar magistras, turintis polinkį tekstologijon, užsiimtų? tema juk gan įdomi.)

(904) Ars memorativa: prisimeni lyg ir prisimenąs, kai kas nors ką nors primena, ii

(Rengdamas įrašą apie 1989-ų pavasario der Zeitgeist prisiminiau, kad juodraščiuos yra pradėtas toks skiautinys apie „nerimtąjį“ požiūrį į istoriją ir kt.)
Pernai išėjo beveik 500 puslapių sakytinės istorijos šaltinių rinkinys Kažkas tokio labai tikro: Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos (sudarė Ainė Ramonytė, Jūratė Kavaliauskaitė ir Valdemaras Klumbys). Paskutiniai įdėti pokalbiai su kurso draugais Vytautu V. Landsbergiu ir Darium Kuoliu. Kai kas kai ką priminė.
Vytas prisimena bičiulį istoriką Liną Pošką, kurio vienas tekstas – išspausdintas ne Literatūroj ir mene ar Komjaunimo tiesoj – buvo anuolaik (1988-ų pačioj pradžioj) sukėlęs „vieną didžiausių skandalų ‘Lietuvos pionieriaus’ istorijoje: mus nubaudė už tai, kad įžeidėme Lietuvos istoriją“; esu šičia jau šį tą fiksavęs; užpernai išėjo L.P. Taikomieji raštai, kur tas „baisusis“ tekstas, pirmąkart išspausdintas 1988-ų pirmam ar 1987-ų paskutiniam LP numery (autorius tiksliau nebeprisimena) Stasio Grigulio slapyvardžiu, yra; pats pirmas, p. 11:

Gedimino medžioklė
Kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo netoli Trakų, prie Neries. Sumedžiojęs taurą, gražiame slėnyje iškėlė puotą savo palydai. Visi šlamštė taurą ir maukė naminio varymo spiritinius gėrimus, kol išgriuvo ir užmigo.
Rytą Gediminas atsibudo plyštančia galva. Pasikvietė Lizdeiką ir klausia:
– Žinai, Lizdeika, taip jaučiuosi, tarsi galvoje vilkas staugtų. Ir net, sakyčiau, kažkoks geležinis. Ką tai galėtų reikšti?
Čia Lizdeika viską jam ir išaiškino.

Perpasakojęs Lino tekstą, Vytas priduria:

Tai atsimenu, kaip reikėjo aiškintis Komjaunimo Centro komitete Linui Linkevičiui [taip, tam pačiam]:  „Ką jūs norėjot vaikams pasakyti – kad Gediminas alkoholikas?“ Tai irgi kažkuria prasme taip paradoksalu (juokiasi) – buvo neįprasta matyti Centro komitetą tokioj Lietuvos istorijos patriotų stovyklos pusėje, o mes buvome tie niekšai, kurie niekina ir... (p. 446)

Apie tuos laikus galvojant, nebuvo tie komunistai tokie kvaili, kad apskritai draustų viešai kalbėt apie Lietuvos istoriją ar tuolaikį gyvenimą, tik buvo siekiama valdyt patį kalbėjimo apie tai būdą – kad būtų rimtai, su atsakomybe, galima buvo ir „skaudžiai“, nes skaitytojų ar teatro žiūrovų reakcija į tokį kalbėjimą bus santūri; pavojų kėlė nevaldoma reakcija – juokas, todėl ir tebuvo leistina šaipytis iš „vis dar pasitaikančių negerovių“ ar džiaugtis tuo, ką priėjęs Kindziulis taria (net atskirom knygelėm buvo išleista), o va Daniilo Charmso anekdotai nepriimtini. Satyra – taip, o groteskas ar absurdas – jau pavojinga. Kazio Sajos Mamutų medžioklė, Kaune pastatyta Jono Jurašo, – tai tas lakmuso popierėlis, pagal kurį galima nustatyt, koks juokas jau nebebuvo toleruojamas: repertuare išsilaikė mažiau nei metus, ir buvo uždrausta. Dviprasmybės, kurias gali suprast ir taip, ir kitaip, – ir 1968-ų pačioj pabaigoj, vis dėlto leidžiant rodyti Mamutų medžioklę („Finale išeina – esam mamutai?“), ir 1988-ų pačioj pradžioj labiausiai erzino valdžios atstovus: čia jau per daug, tik reakcijos skyrėsi – pakentėję uždraudė / pabarė. (Beje, ilgai Glavlite dirbusios Marijos Senkuvienės liudijimu, 1955–1986-ais šitos įstaigos viršininku buvęs Mykolas Slizevičius labiausiai bijojęs satyrinių kūrinių [žr. Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 412].)
Įduras (2017-08-01). Noris, kad pasamprotavimai būtų dar kuo nors paremti; radau vieną paremeklį – Vygantą Vareikį, prisimenantį sovietmečio pabaigą uostamiesty:

Kai Klaipėdos dramos teatre devintojo dešimtmečio pradžioje aktorius Vytautas Paukštė, vaidindamas Mažvydą Justino Marcinkevičiaus to paties pavadinimo dramoje, pradėdavo skiemenuoti finalinius spektaklio žodžius „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“, nuščiuvusių žiūrovų akyse pasirodydavo ašaros ir jie kartu su aktoriais tardavo tą žodį. Povilo Gaidžio režisuota Justino Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ kėlė klaipėdiečių patriotinę dvasią. O šio režisieriaus spektaklis „Dramblys“ [pastatytas 1977-ais, kitąmet po Mažvydo, pagal Aleksandro Kopkovo pjesę] buvo subtili komunistinės kolūkinės sistemos parodija. Budri partinė cenzūra netruko tą pastebėti. LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys, neseniai išleistuose atsiminimuose bandantis dėtis „patriotu“, tada piktinosi, kad Klaipėdos vadovai parodė liberalumą, leidę šį „neskoningą ir tendencingą spektaklį, iškreiptai traktuojantį moralines ir fizines žmogaus vertybes“ (Balys Juškevičius, Teatro šviesose ir šešėliuose, 1999, p. 69). Manyčiau, Klaipėdos vadovų „liberalumas“ kitų Lietuvos didmiesčių kontekste buvo išskirtinis reiškinys. („Kolektyvinis sapnas: Sąjūdis Klaipėdoje“, Kultūros barai, 2008, nr. 6, p. 3)

۩   ۩   ۩
Dariaus K. atsakymus skaičiau kartkartėm šyptelėdamas. Žmogus papuolęs buvo keblion situacijon: klausinėjamas apie Sietyną, dažnukart imdavo kalbėti ne kaip „aš“, o kaip „mes“: 

Mes [= Sietyno rengėjai] visi buvome nepriklausomos valstybės šalininkai ir niekados neturėjome iliuzijų, kad galima sovietiją reformuoti. Iš vidaus ar dar kaip nors. Tokių iliuzijų nė vienas iš mūsų neturėjo, mes visi buvome antisovietiškai nusiteikę. Radikaliai ir principingai. Nebuvo tarp mūsų tokių diskusijų, kad čia mes dabar turime pasisakyti už socialistines reformas, jų tąsą – už glasnost, perestroiką ir taip toliau. (p. 459–460)

Taip, tada buvom bendraminčiai. Kaip ir Sergejaus Kanovičiaus (irgi kursioko, kurio tėvų namuos kartkartėm rinkdavomės ir Sietyno reikalų apsvarstyt) senelis siuvėjas Saliamonas manėm, kad to sovietinio palto iš principo neverta lopyt, išmest jį reikia. Kartais kvailai savęs imu ir paklausiu: tai ką tau davė ta nepriklausomybė, Gasiliūnai? Tai kad ji nieko ir neturėjo duot; ne kad ką gautum žmogus nori būt laisvas, tiesiog nori būt laisvas – minties ir žodžio laisvė yra pamatinis dalykas; ir tai taip daug, kad kiti dalykai atrodo tikrai nebūtini. Bet šitaip svarstydamas pagauni save: sprendi lygindamas, o vaikų karta jau sprendžia neturėdama su kuo lygint, nebent mėgindama įsivaizduot nelaisvę. Ir prisiminiau slovaką Martiną M. Šimečką (puspenktų metų vyresnį), kurio pavardė Kultūros baruose buvo išspausdinta be varnelių:

Visi mes, kurie bent dalį suaugusio žmogaus gyvenimo praleidome valdant komunistams, esame taip ryškiai paženklinti praeities, kad galbūt niekada nepajėgsime jos aptarti natūralia laisvo pasaulio kalba. Žinoma, įstengsime atskirti drąsius nuo bailių, aukas nuo budelių, bet vis tiek nenustatysime, kurie buvo, o kurie nebuvo laisvi. Komunistinis režimas paprasčiausiai nepripažino laisvo žmogaus kategorijos. Nepaklusnumas, pasipriešinimas ar bandymai gyventi paralelinį gyvenimą kitapus sistemos buvo veikiau laisvės ilgesio ženklai, bet jie netapatūs laisvei. Štai kodėl mes galime ir turėtume liudyti būtąjį laiką [...]. Tačiau tai neleidžia mums tvirtinti, kad šią istorijos dalį galime interpretuoti laisvai ir be jokių prietarų. Šiuo atžvilgiu esame panašūs į pacientus, kurie patys nusistato diagnozę ir pasiskiria gydymą. („Dar nelaisvi: Kodėl istorija po 1989-ųjų neturėtų apsiriboti vien mūsų pačių diagnoze“, iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius, KB, 2009, nr. 6, p. 7–8)

Yra tiesos šitam požiūry į save, yra.
P.S. Pokalbius verčiant rašytiniu tekstu, skliaustuos pažymima: juokiasi, šypsosi, bet niekad niekur (ne tik šitą knygą turiu galvoj) neradau pastabos: ironizuoja, – pagalvojau skaitydamas kai kuriuos Dariaus atsakymų pasažus („Radikaliai ir principingai.“).

(601) Kvietimas į pirmąjį M.G.

Darius K. atsiuntė, palydėdamas:

Lietuvių literatūros katedra mėgina pradėti gražią tradiciją – kasmet Vilniaus universitete su studentais, dėstytojais, meno žmonėmis švęsti Marcelijaus Gimtadienį.
Švęsti ir atminti, kad Marcelijus Martinaitis, tęsdamas Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Vinco Mykolaičio-Putino tradiciją, augino Vilniaus universitete Lietuvos literatų kartas.

Ne delfis šitas tinklaraštis, bet gal kas dar nežinot, gal susigundysit ateit. Bilietų nereiks pirkti :)

Kad nežiojėtų skylė – eilėraštis iš šįmet išėjusios M.M. knygos Nenoriu nieko neveikti:

Ten, kur aš buvau ir nebūsiu

aš ėjau ir ėjau ir ėjau
vis ėjau ir grįžau ir grįžau
sugrįžau sugrįžau iš tenai
neradau neradau neradau
neradau ko ieškot išėjau
vėl ėjau ir ėjau vėl ėjau
kad surasčiau dėl ko išėjau
bet vis tiek nerandu nerandu
ko sugrįžęs iš čia išeinu
čia nėra čia nėra čia nėra
dėl ko vis dėl ko vis išeinu
kaip išėjęs ir ten nerandu
o kodėl o kodėl išeinu
palieku palieku palieku
kad ir vėlei sugrįžčiau atgal
kur seniai jau manęs nebėra
nebėra nebėra ir nebus

(101.5) Iš atostogų: Bartuvos euroregionas

Išvažiuojant iš Palangos, draugė (nemėgstanti klaidžiot kur akys veda) užsuko į Informacijos centrą (dirba nuo 9:00) ir grįžo su lankstinuku ir gautu patarimu: jei dar nematėt, apžiūrėkit prie Darbėnų kuriamą japonišką sodą.
Apie tokį euroregioną nieko nežinojau (pasirodo, įkurtas 2000-ais), apskritai nieko apie tokius regionus. Pasirodo, čia visai rimtas dalykas:

Tai laisvanoriška, geografiškai apibrėžta pasienio regionų sąjunga, dažniausiai suformuota iš kelių besiribojančių valstybių administracinių vienetų ir paremta “atvirų durų” bei lygybės principu. Bet kuris euroregionas remiasi šalių lygybės, bendrų interesų, geros kaimynystės tarp kaimyninių šalių pasienio bendruomenių, laisvanoriškumo principais.
Euroregionas - tai ne tik bendrų dvišalių ir daugiašalių projektų įgyvendinimo plotmė, tačiau ir aplinka, kurioje skirtingų šalių pasienio regionų atstovai gali keistis idėjomis, patirtimi, išdiskutuoti bendras problemas ir bendru sutarimu siekti jas išspręsti. Bendras darbas gali ne tik pagyvinti regionų plėtrą, tačiau ir išsklaidyti nepagrįstas kaimyninių regionų bendruomenių abejones vieni kitais bei vyraujančius stereotipus.
Teisinis euroregionų kūrimo ir egzistavimo reglamentavimo pagrindas yra 1980 m. pasirašyta Europos Konvencija dėl tarpregioninio bendradarbiavimo tarp teritorinių bendrijų ir valdžios institucijų, kuri dar yra vadinama Madrido konvencija. Lietuva, įsipareigodama skatinti tarpregioninį bendradarbiavimą, konvenciją pasirašė 1997 metais. (Algirdas Astrauskas)

Na, tikriausiai ir pinigų iš ES fondų lengviau gaut, jei kreipiamasi euro- vardu.

Tą kuriamą sodą radom palygint lengvai – tereikia stabtelt prie parduotuvės Darbėnuos ir pasiklaust. Taip ir pasakėm mus pasitikusiai moteriai, kuri, kol ieškojom 16 Lt („pigu, kai bus viskas baigta, bilietas kainuos ne 8, o kokius 30 Lt“), susirado ilgą rodomąją lazdą ir ėmė aiškint, kas jau yra ir kas būsią (jei įdomu, galima pasiskaityt čia; žinia, pasirodo, paskleista ir Japonijoj: „Saitama man building Europe’s largest Japanese garden in Lithuania“).
Palydėdama kuriamo sodo link, šeimininkė išvertė užrašą akmeny: „Don’t want too much“. Teisinga mintis. Kol kas ten tikrai visko ne per daug, yra erdvių; o kai bus baigta, įtariu, bent man bus visko per daug. Japonai taupo žemę. Galima nusipirkt bonsų įvairiausių, bet, kaip jau fiksavau, man gražesni pačios gamtos, o ne žmonių sukurtieji.

Vidurkely tarp Darbėnų ir Kretingos, vos pasukus į dešinę – Dimitravas. Priverčiamųjų darbų stovykla, kurioj teko pabūt ir senosios literatūros tyrinėtojui Jurgiui Lebedžiui. Skulptūra tebestovi, bet nei kam ji skirta, nei apskritai kas čia prieš karą ir per karą dėjos – nieko, jokios informacijos. (Radau visai įdomų Audros Venckuvienės str. Vakarų eksprese.)
Recenzuodamas Modesto Kuodžio brošiūrą Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m. (2007), Castoras&Polluxas savo tekstą baigė bravūrišku pasažu (ŠA, 2007-10-27):

Įdomiausia, kad aš pats, perskaitęs šią brošiūrą ir pažvelgęs į save iš šono, suvokiau, jog beveik niekuo nesiskiriu nuo konclagerio kalinių. Pasilyginkite ir jūs.

ATIDUOTIESIEMS Į PRIVERČIAMOJO DARBO ĮSTAIGĄ DIENOS LAIKO PASKIRSTYMAS
nuo spalių mėn. 1 d. iki balandžio mėn. 1 d.

6 val. kėlimas
6–6.30 val. guolio, kambarių sutvarkymas ir prausimasis
6.30–7 val. rytinis patikrinimas, rikiuotė ir tautos himnas
7–7.30 val. pusryčiai ir pasiruošimas darbui
7.30–12.30 val. darbas
12.30–14 val. pietūs ir poilsis
14–18 val. darbas
18–19 val. grįžimas nuo darbo, įrankių valymas, jų sutvarkymas, rūbų valymas, jų patvarkymas ir prausimasis
19–19.30 val. vakarienė
19.30–20.30 val. liuoslaikis
20.30–21 val. vakarinis patikrinimas, paliepimai ir tautos himnas
21–6 val. nakties poilsis

Na, jei vietoj „darbas“ būtų įrašyta „akmenų skaldymas“ – kažin ar jau taip būtų panašu; kita vertus, Kuodžio brošiūroj sustojama 1940-ais; tai, kas vyko karo metais, nelyginamai baisiau.
Nežinau, kas tuo turėtų pasirūpint, bet vis dėlto informacinis stendas Dimitrave turėtų atsiras. Nieko nenoriu pasakyt blogo apie būsimus japoniškus SPA, bet gali atsirast žmonių, kurie domėtųs ir Bartuvos euroregiono memorialinėm vietom. Gal.

Kretinga. Kasmetinis ritualas suvalgyt ką nors bulvinio kavinėj, kuri vadinasi „Vyninė“, o joje esantis televizorius rodo LTV (kol laukėm, pasiklausiau Giedriaus Subačiaus ir Dariaus Kuolio svarstymų apie lietuvių kalbos spindesį ir skurdą). Viskas jau po kelis kartus apžiūrėta, tad teliko apsukt aplink Rotušės aikštę lėtu žingsniu, vos vos į šoną pasukant.
Žemaičiai drovūs žmonės, padariau išvadą pamatęs Kretingos „Amsterdamo“ iškabą. Ir kuklumu nesiskundžia – kebabai čia aukščiausio lygio.

Išsiaiškint, kam dabar priklauso didžiulis tuščias exviešbutis „Mėguva“ to pat vardo gatvėj, taip ir nepavyko – dviejų šalia jo esančių batų parduotuvių darbuotojos nieko nežinojo. O kodėl nepavertus jo socialiniu būstu? Nors gal Kretingai to nereikia.
Rotušės aikštėj kabėjo tarp medžių įtemptas plakatas su dviejų nuotraukų atspaudais; viena iš jų – bajoraitės Paulinos Mongirdaitės (1865–1916?) – štai šita (dešinėj) – ta pati aikštė apie 1910-us. Pasidomėjau žmogum, įdomu.