(1177) Epizodai, xxxiii: kaip Martinaitis provokaciją netyčia buvo padaręs

Šitą įrašą ketinau paskelbt balandžio 1-ą, per aa. Marcelijaus Martinaičio gimtadienį, bet, kaip per dažnai būna, teksto kopijos lapas pasislėpė popierių šūsny – ir tik šįryt išlindo paviršiun.
Nieko naujo; kas skaitęs Ričardo Pakalniškio jau post mortem išėjusią knygą Poezijos kryžkelės: dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje (1994), tikriausiai atsimena tą epizodą iš 1956–1957 metų, susijusį su radiju. RičP klausia, ar MarcM klausydavęs lietuviškų užsienio radijo laidų.

Čia tai ištisa istorija. Dar kaime pasidariau vadinamąjį „ausinį“ radijo aparatą, kad namiškiai ir aš galėtume klausytis „Amerikos balso“. Susižavėjimas radiju mane ir į Kauno politechnikumą atvedė. Baigęs dirbau Raseinių ryšių kontoroj, rytą 6 valandą turėdavau įjungt radijo „mazgą“. Tuo metu klausydavau „Amerikos balso“, jautri aparatūra gerai „išvalydavo“ trukdymus. Vieną rytą man besiklausant įlekia įsiutęs spec. skyriaus technikas, pripuolęs skyde nubraukia visus mygtukus: „Na, rupūže, tai padarei... Tai padarei...“ Pasirodo, per tą „mazgą“ ne taip įjungdamas paleidau „Amerikos balsą“... Keliolika minučių jis buvo girdėti per visus radijo taškus, o svarbiausia – prie partijos komiteto visam miestui jį bliovė garsiakalbis. Maniau, kad man jau arba kalėjimas, arba Sibiras... Bet po to – niekas nieko, matyt, ir „specas“ (jo žinioje buvo spec. kabeliai ir spec. paštas) tylėjo. („Atverti savo duris ir eiti patiems“, Metai, 1993, nr. 12, p. 69)

Paklausiau coll. Donatos M., ar ji šitą epizodą prisimena. Prisimena. Bet vis tiek, pagalvojau, imsiu ir paskelbsiu: smagus pasakojimas. Ir dar pasidalinau mintigaliu: klausyk, ir kodėl man atrodo, kad tas „specas“ ne rupūžiavos, o kokį rusišką keiksmažodį įsiūčiui išreikšt pasitelkė? – Gal ir taip, bet Marcelijus net cituot keiksmažodžius vengė (tiksliai nebeprisimenu, bet mintis Donatos tokia buvo).
Patikslinimas (2019 V 23) Vartinėdamas MarcM-čio Lietuviškas utopijas, dar kartą perbėgau akim jo pokalbį su RičP-kiu, stabtelėdamas prie jau cituoto gabaliuko; skiriasi – nors nedaug, bet:  šis variantas vėlesnis, būtent jis cituotinas:

Čia tai ištisa istorija. Dar kaime pas tėvus buvau pasidaręs vadinamąjį „ausinį“ radijo aparatą, kuriam nereikėjo baterijų. Su tuo aparatuku pirmą kartą pagavau, rodos, vos pradėjusį veikti „Amerikos balsą“. Tas susižavėjimas radiju mane buvo atvedęs ir į Kauno politechnikumą.
     Baigęs Kaune ryšių mokslus, buvau paskirtas į Raseinių ryšių kontorą, kurioje rytais turėdavau įjungti radijo „mazgą“. Tuo metu pasiklausydavau ir „Amerikos balso“, nes jautria aparatūra gerai „išvalydavau“ trukdymus. Vieną rytą man besiklausant įlekia įsiutęs spec. skyriaus technikas (jis „cenzūravo“ laiškus, jo žinioje buvo kabeliai ir spec. paštas, atrodo, klausydavo pokalbių), pripuolęs skyde nubraukė visus mygtukus: „Na, rupūže, tai padarei... Tai padarei“... Pasirodo, per tą „mazgą“, ne taip jungdamas, į miestą paleidau „Amerikos balsą“. Keliolika minučių jis buvo girdėti per radijo taškus, o svarbiausia – ties partijos komitetu visam miestui bliovė garsiakalbis. Maniau, kad man jau kalėjimas arba Sibiras. Bet po to – niekas nieko, matyt, Raseinių partija dar miegojo, o „specas“ nenorėjo išsiduoti, kad pražiopsojo tokią diversiją. (MarcM, Lietuviškos utopijos: dialogai, pokalbiai, straipsniai, interviu, 1991–2003, 2003, p. 39)