(735) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlii

Visokių nenaudingų pokalbių galvoj nuolat vyksta.
– Ar yra toks dalykas – dabartinės lietuvių kultūros undergroundas? Kažkas panašaus kaip DP laikais Meko ir kompanijos leisti Žvilgsniai, kaip Sovietų Sąjungai braškant/byrant – Beno Januševičiaus Jokios prasmės?
– Nežinau.
– Nežinai, vadinas – nėr?
– Nežinau, ar yr.
– Ar kultūra, neturinti savojo pogrindžio, vadintina tikra kultūra?
– Ar namas be rūsio vadintinas tikru namu? Regis, taip. Nesvarbu, kad rūsys iš principo geras dalykas.

(705) Vilniaus vaizdai, xxvi

[Nebeplanavau nieko šįmet rašyt, bet va – taip jau išėjo.]

Kalėdų antra diena buvo kaip iš pageidavimų sąrašo: ir šalčio tiek, kiek reikia per tokias šventes, ir saulė šviečia.
Ir kaip neišlįsi pasivaikščiot?
Keturiese ėjom (dar draugės sesuo su vyru).
Tokį lyg ir ratą nusprendėm apsukt: per Karaliaus Mindaugo tiltą Katedros aikštėn; tada pakylam lig Rotušės aikštės; Vokiečių gatve link Šv. Kotrynos; tada Vilniaus gatve link Kudirkos aikštės; ir – per Žaliąjį tiltą – vėl Kalvarijų gatvė, kur ir pradėjom pasivaikščiojimą.
Pakeliui apžiūrėjom Literatų skersgatvio sienas (jau dvi); kas naujo – džiugu, bet va kad kažkas nulupo atminimo ženklą, skirtą Jonui Mekui, ir dar kelis, – l. liūdna.
Einant Vokiečių gatve, sakau: va šitam name gyveno Marcelijus Martinaitis, neseniai jojo archyvą perėmėm, čia ir Judita Vaičiūnaitė gyveno (jos rankraščiai, regis, Maironio muziejuj Kaune?), jos atminimui visai netoliese toks ažūrinis skėtis prie sienos Moniuškos skverely yra atsiradęs; parodysiu.
Už Šv. Kotrynos suku dešinėn, sakau, va toj skvero kišenėj bus.
O ten – tuščia. Ir net jokio ženklo, kad prie sienos kas nors būt buvę pritvirtinta.

Ar jau visai man kvankt? – Nagi prisimenu, savo akim mačiau, kaip 2011-ų rugpjūčio 4, pavėluotai minint poetės mirties (†2001-02-11) dešimtąsias metines, LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas ne už virvelės timptelėjo atidengdami, o paprasčiausiai pasistiebę atidengė Henriko Orakausko (daugiausia jo darbų galima pamatyt Kupišky) skulptūrinę kompoziciją. Be minėtų dviejų, prisimenu, dar kalbėjo poetės bičiuliai Gražina Mareckaitė ir Marcelijus Martinaitis.
Posmas paimtas iš Vaičiūnaitės soneto (ciklas Vieninteliam miestui, V dalis, 1957):

Baltagalvei senai Kotrynai
aukštus bokštus apsnigo... Ji miega.
Kas pusnynuose taką pramynė?
Blizga mėlynos pėdos ant sniego...

tai ne autografo kopija; rašysenos stilizacija;
taip sakė tądien paklaustas A.A.J.

Tyli bokštai... Tik viesulas rausia
purų sniegą prie dunksančių sienų.
Vien tik vėjo giesmės aš klausausi:
ir atrodo, kad niekad nemirsiu –

prisiglausiu prie medžio kamieno
ir snieginėj vėtroj sutirpsiu.
      (Raštai[*], t. I, 2005, p. 21)
--------------------------------------
[*] Regis, tai pirmi ir kol kas vieninteliai lietuvių poeto/poetės Raštai, kurių pabaigoj, III tome, yra ne tik abėcėlinė eilėraščių rodyklė, bet ir kitų rodyklių: asmenvardžių, toponimų ir hidronimų; mitologijos ir literatūros personažų; jei kuo konkrečiai domiesi, nereik kaskart visko iš naujo skaityti; pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia minima I, 21, 146, 172, 364, 475, 556, 557; II, 32, 83, 184, 230, 738; III, 258, 262, 276, 283, 290, 403–405.

[Išsamiau apie atidengimą čia; nuotraukos iš savo fototekos.]
Taigi, tikrai buvo – ir nebėr, jokia poezija neapsaugojo, kaip a.a. Marcelijus Martinaitis tada tikėjos. Ir nežinau, nei kada, nei kodėl nebeliko.
-----------------------------------------------
Paskambinau Benui J.; pasirodo: neliko prieš gerą pusmetį, nes vasarą kavinė toj skvero kišenėj statydavo lauko tualetus (kad iš gatvės pusės nesimatytų) ir apskritai ta vieta buvo virtusi šiukšlyno pakaitalu.
Kada ir kur Vaičiūnaitei skirtoji skulptūrinė kompozicija vėl bus pritvirtinta prie sienos, net visažinis Benas nežinojo.
Štai tokia kalėdinė istorija.

(429) Užparaštė, lx: apie ridikus ir poeziją

Kaip matot, vienas iš 12-os laureato autografuotų
sėklų pakelių atsidūrė ir mano rankose.
Atėjus laikui, pasėsiu – tarkuoti juodieji ridikai
su majonezu tikrai skanu. O pakelį
pasiliksiu atminimui – raritetas, tik 12 tokių;
kada nors vaikai galės per eBay parduot. :)

Vakar, pasaulinę poezijos dieną, prisiminiau, kaip kovo 8-ą buvo teikiama LLTI premija už kūrybiškiausią praėjusiais metais išleistą knygą poetui, vertėjui, eseistui Gyčiui Norvilui.
Įdomiausias dalykas, aišku, buvo paties laureato žodis: perskaitė eilėraštį „monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ (kuris laikytinas poeto lyg vizitine kortele; jau mažiausiai kokius tris kartus jo teko klausytis; ne tik per renginius, ir per radiją, net pasipiktinusios klausytojos replika eterin buvo paleista) ir pirmąkart gyvenime parengtą viešą kalbą. Kalbos tekstas buvo skelbtas, bet klausytis jo tikrai smagiau negu skaityti, tad, jei turit keliolika minučių, labai siūlau šitą video (filmavo Benas Januševičius, garsą įrašiau aš).

Laureato žodis rašytiniu pavidalu buvo paskelbtas lryte.lt. Aišku, atitinkamai pavedant link jo. Ir man atrodo, kad mažiausiai devyni iš dešimties ketinusių ją skaityt taip ir įklimpo toje ridikų lysvėj. Ką ten ta poezija, jei galiu paliudyt poetą klydus: „Ėda, ėda šunys ridikus. Maniškis kokerspanielis iš vagos iškapstydavo ir suėsdavo“; „mano jagdterjeras kuo puikiausiai ėda ridikus. kaip ir visas kitas daržoves“; na, dar galima aptart poeto nosies formą ir mėgint sužinoti, kur už pusę kainos galima nusipirkti ridikų sėklų.
O poezija? Hm tvirta nuomone, „[š]lamštas ta jo poezija“, nors Tokia ir paprieštaravo – „gražūs eiliai“. Štai ir viskas apie kūrybiškiausia įvardintą Gyčio Norvilo trečią poezijos knygą.
Mano nuomone, po kokių 10 metų Gytis Norvilas bus minimas geriausiųjų lietuvių poetų shortliste. Kol kas tikrai nemažą dalį skaitytojų jo rašytiniai ir paišytiniai eilėraščiai trikdo, nes tarsi neigia mums įprastą ir mielą poezijos, kaip kažko gražaus, pakylėjančio, paglostančio arba dvasios šašus padraskančio, katarsio link pastūmėjančio, sampratą:

Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Ji netgi, pasakyčiau, turėtų virsti POERZIJA. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.

Nieko gražaus nepažadėta, bet tikro galima tikėtis.

Kartais imu ir sutrinku: na kas per siauražiūrystė – lyg lietuvių poezijos tradicija būtų koks keliais (tautiniais ornamentais margintos) polietileno plėvelės sluoksniais išklotas griovys, kuriuo iš liaudies dainų versmės ištekėjęs srovena toks upeliukas, kuriame ir turškias mūsieji poetai beigi poetės – kas nuoga siela, kas kuo nors ką nors prisidengęs.
Va taip ar labai labai panašiai buvau sutrikęs skaitydamas vieną recenziją. Nuolatinis knygų vertintojas Šiaurės Atėnuos Gyčio Norvilo poeziją išvadino net postpostmodernistine, kurią atseit nežinia su kuo lyginti; vienintelė Aušra Kaziliūnaitė galvon ateinanti, bet nelabai tinkanti (būt lyginama). O kodėl, užsinorėjus lygint, nepažvelgus plačiau?
Pastraipa iš laureato kalbos:

Turiu ir prisipažinti: [...] esu vogęs iš austrų, vokiečių ekspresionistų poezijos, apvogęs Miłoszą, Szymborską, Artmanną, nukniaukęs esu kelis pomidorus ir iš Gedos, Bložės, patinka ir gėrimai su siurrealizmo sirupu. Kitų neprisimenu, nesakysiu. Esu jiems dėkingas, kad teisėsaugai, policijai esu dar neįduotas... Tikiuosi, kad nėra ir sunkinančių aplinkybių. 

Taip, poeto vaizduotę ir protą labiau audrina indėnų poezija negu lietuvių liaudies dainos; Dada manifesto autorius Hugo Ballis, o ne Maironis, bet impulsai įkrauna lietuvių kalba rašomus tekstus; prisiminkim Sruogos Berlyną ar Tysliavos Paryžių... – Ai, tikrai gana, jau imu sau įrodinėt tai, kuo ir taip tikiu.
Manyčiau, Gytis Norvilas – joks ne postpost-, o tiesiog vėlyvasis modernistas, jei reikia vaizdingiau – tarkim, barbaras iš Lietuvos vidurių (Tysliavos prasivardę prisiminus).

(294) Dėl juoko: ne penktadienis, o kiškiadienis

Įdabartintas Maironio atvaizdas
stotelėj prie Santariškių klinikų

Skiriu Benui J., kurio kiškis kiškiškai kiškena

Skaitinėju šiandien Kazio Jakubėno rankraštinę poeziją vaikams; ir vis už kiškių užkliūnu.

Anksti rytą kėlė
girios voverėlė.
Susitiko kiškį,
pralinksmėjo biškį.

O visai pralinksmino poemos Kiškis ir pionieriai pradžia:

Bėgo kiškis
Kavalierius
Ir sutiko
Pionierius.

Kiškiui smarkiai
Dreba kiškos –
Pionierių
Pilnas miškas.

Po kurio laiko kiškis įsidrąsino, išlindo iš už krūmo ir ėmė klausinėt pionierių, kaip jie taip nieko nebijo; patiko kiškiui drąsuoliai pionieriai („Mes nebijom / Kelti kojų / Ten, kur tūkstančiai / pavojų“) ir pats tokiu panoro tapt:

– Gal ir kiškį
Kavalierių
Jūs priimsit
Pionierium... –

Bet nuo medžio
Lapas krito,
Trenkė kiškiui
Jis per kvitą.

Kiškis visas
sudrebėjo
Ir į krūmus
Nudulkėjo.

– Ne! Jau šitoks
Bailio koja
Pionierių
Nevilioja.

Štai kodėl kiškis niekada nėra ryšėjęs raudono kaklaraiščio.
P.S. Įvardijimas eilėraščiai mažiems (K.J. vartotas) man atrodo daug tikslesnis negu eilėraščiai vaikams (visiems nepilnamečiams?!).

(13) Lithuanians and Letts do it (C.P. manymu)

Mano (reiktų epiteto, bet tikslaus nerandu) geiša – rusų Svoboda (vienintelis dalykas, už ką tikrai ačiū Amerikos Kongresui). Beveik kasnakt su ja. Va ir dar (jau antra, o tik noras užmigt). Tarkim, naktį iš sekmadienio pirmadienin Paryžiaus Lotynų kvartale tupinčio Dmitrijaus Savickio balsu pasakoja džiazo istoriją. Neseniai – apie Cole’ą Porterį. Aišku, buvo ir garsioji 1928-ųjų „Let’s Do It“ (iš ten pavadinimui eilutę paėmiau), dainuojama Ellos Fitzgerald 1956-ais. Studijinis įrašas. Dainavo, dainavo, dainavo, dainavo ir nebeištvėrė: „It’s so long! [etc.]“. Savickis paaiškino: esą toks Porterio nemažos dalies dainų principas: kurt l. (baisiai l.) ilgą sąrašą, pvz., tų, kurie „daro tai“, ar kokį kitą (subtiliau aiškino, bet tiek jau to).
Ir prieš akis iškilo vaizdas: gegužės 18, š.m. PP almanacho palydėtuvės ant „Vagos“ stogo. Benas Januševičius įsitaiso ant lentinių grindų ir pradeda:

tie prailgę žodžiai rudens – tylūs grakščiai besileidžiantys žodžiai – vėjo draskomi, plaikstomi, šlamantys žodžiai [etc., etc., etc.]

Maždaug ties visi tie priekabūs, ką jūs sau leidžiate, žodžiai šmėktelėjo: ir kada baigsis tie Beno žodžiai? Prailgo.
Kodėl prisiminiau? Ir šitų „Žodžių“, ir kai kurių Kišky kiškiškai kiškenančiame esančių dalykų („Vienatvė“, „Rožinis (eilėraštis) apie moterį“, „Būtasis alginis!!!“) komponavimo principas tas pats kaip ir Porterio „Let’s Do It“: repetitio (vartant, varijuojant, kaitaliojant pažyminius, aplinkybes ir pan.) est mater kuriamos atmosferos (?). Beje, tiksliai užfiksavo Benas: rožinio principas (tekstas galėtų eit ir eit; net ratu, nes ta dalinė monotonija primigdo atmintį, ir vargiai pastebėtum, kad vėl iš pradžių pradėjai).
Nieko tai nereiškia. Prisiminiau, ir tiek.
Prieduras (2009-06-30). O, reikia pamėgint, ar galiu pateikt pavyzdį iš savo audioarchyvo. Neturėtų būt didelis autorinių teisių pažeidimas: aš įrašiau, be to, jokios materialios naudos nesiekiu. Beje, jei būtų skaitoma vienu balsu, tikrai trūktų įspūdžio, o dabar – visai įdomu.